Tadeuszas Konwickis: „Aš tik keliauju per pasaulį“
2025 m. Nr. 8–9
Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė
Garsus lenkų rašytojas ir kino kūrėjas Tadeuszas Konwickis (1926–2015) prieš keletą metų, kai leidykla „Odilė“ išleido lietuvių kalba tris jo romanus („Meilės įvykių kronika“, 2019; „Raistai“, 2020; „Baina“, 2021), daug kam tapo dideliu ir įsiminusiu atradimu (ir dėl puikaus Vido Morkūno vertimo). Jau skaičiusiems lietuvių kalba anksčiau išleistas jo knygas („Skylė danguje“, 1962, vertė Albinas Žukauskas; „Šių dienų sapnininkas“, 1968, vertė R. Klimovičienė; „Mažoji apokalipsė“, 2001, vertė Irena Aleksaitė) tai buvo proga tęsti pažintį su be galo įdomiu rašytoju, jo pasakojamomis istorijomis, kuriose gausu autobiografinių detalių, o veiksmas vyksta Vilniuje ir Vilniaus krašte, mylėtame ir pažinotame nuo vaikystės, nes T. Konwickis gimė Naujojoje Vilnioje, mokėsi Vilniaus Žygimanto Augusto gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais jis kovojo Armijos Krajovos būriuose Vilniaus krašte, po karo išvyko į Lenkiją, studijavo polonistiką Jogailos universitete.
Daug rašė: išleido romanus „Raistai“ (parašyta 1948 m., išleista 1956 m.), „Statybvietėje“ (1950), „Valdžia“ (1954), „Iš apsupto miesto“ (1956), „Skylė danguje“ (1959), „Šių dienų sapnininkas“ (1963), „Žengimas į dangų“ (1967), „Nieko arba nieko“ (1971), „Meilės įvykių kronika“ (1974), „Kalendorius ir klepsidra“ (1976), „Lenkų kompleksas“ (1977), „Mažoji apokalipsė“ (1979), „Mėnulis teka ir leidžiasi“ (1982), „Naujamiestis ir apylinkės“ (1986), „Baina“ (1987), „Vakaro pašvaistė“ (1991) ir kt. Nuo 1976 m. cenzūrai uždraudus spausdinti kūrinius, juos publikavo nelegalioje spaudoje.
Sukūrė filmų („Paskutinė vasaros diena“, 1958, Venecijos kino festivalio prizas; „Vėlinės“, 1961; „Salto“, 1965; „Isos slėnis“, 1982, pagal Cz. Miłoszo to paties pavadinimo romaną; „Lava: Pasakojimas apie Adomo Mickevičiaus „Vėlines“, 1989, ir kt.).
Kai rašytojas mirė, jo draugas, žymus Lenkijos intelektualas ir publicistas Adamas Michnikas pabrėžė nekrologe: „Jis niekad nesivaikė madų, greičiau pats kūrė naujas madas. Turėjo daug sekėjų, bet Konwickio neįmanoma pamėgdžioti. Jo jautrumas ir širdies išmintis, jo ironija ir sarkazmas, bet taip pat jo drąsa ir ryžtingumas – visa tai kūrė nepakartojamą visumą, kuri visada bus nacionalinės kultūros sudedamoji dalis.“ T. Konwickis neabejotinai yra ir mūsų kultūros dalis.
„Metų“ skaitytojams siūlome A. Michniko ir T. Konvickio įdomaus, ilgo 2001 metų pokalbio fragmentą, ir apie tai – „svarbiausia literatūros pareiga – ginčytis su savo visuomene“.
Adamas Michnikas: Vilniaus kraštas, Vilenščizna, kuri Tave pagimdė – tai mozaikos žemė. Sambūvio, bet ir konfliktų vieta. Ar Tu iš Vilniaus krašto prisimeni tik tą mozaikos, o ne konfliktų dvasią, kuri šiandien grįžta? Kai apie Vilniaus kraštą kalbuosi su lietuviais ir lenkais, negaliu atkurti tos Arkadijos, kurią aprašai Tu ar Czesławas Miłoszas.
Tadeuszas Konwickis: Manau, kad arkadišką Vilniaus krašto ir senosios, istorinės Lietuvos vaizdą mano ir mano kolegų atveju sudaro du elementai. Pirmasis grynai žmogiškas – atmintyje idealizuojamas vaikystės pasaulis. O jei kalbama apie mus, rašančius žmones, tai tiesiog literatūrinės technikos elementas. Maria Dąbrowska[1] sakė, kad žmogus įgauna patirties iki penkiolikos ar dešimties metų amžiaus, o paskui iš to tik semia. Aš ne kartą esu tai patyręs. Kelerius metus gyvenau Krokuvoje, tačiau ten niekad nieko negalėjau parašyti, nieko iš savęs neišspausdavau. Bet kai tik užlipu ant kurios nors Vilniaus kalvos – viskas ima lietis.
Be to, kiekvienas turime tą klaidžiojantį nelaimingą patriotizmo jausmą, tai, tiesą sakant, kažkokia isterija. Retkarčiais mums kyla noras susivienyti su visuomene, imtis ją ginti. Bet tada mums gresia persistengti su savo gerumu, tapti neteisingiems kitų atžvilgiu, savo kraštą mylėti kitų sąskaita.
Gal todėl mes, kilę iš šio krašto, prisižiūrėję ir skerdynių, nes karas sugriovė visas užtvankas, taip baisiai smulkmeniškai saugomės, labai dažnai pykstame net dėl kvailystės.
Žinau, kad čia kartkartėmis supykstama, kai iš savo Berklio Miłoszas ką nors subtiliai urgzteli, bet pas mus jam atleidžiama. Žinoma, atleidžiama ir Gombrowicziui, nes jis, kaip sakoma, yra „ant juoko“, be to, visą gyvenimą sėdėjo kažkur užsienyje, niekas jo niekad nėra matęs. Jam atleidžiama, tarytum atidedama į šalį, nekreipiama dėmesio.
A. M. Ar jaunystėje jau domėjaisi tuo, kuo ir vėliau, ar tas susidomėjimas atėjo tik po karo?
T. K. Nesidomėjau.
A. M. O kuo tada domėjaisi?
T. K. Mane domino jaunystė, futbolas, panelės. O jei kalbėtume apie priežastis imtis beveik didvyriškų veiksmų, tai į partizanus nuėjau tam, kad patikčiau panelėms. Žinoma, turėjau romantiško ir katalikiško auklėjimo pamatus, bet tikroji paskata – amžius.
A. M. Galima pasakyti, kad Tavo romanas „Raistai“ – atkurtas pasaulis, kuriame gyvenai, ne tik kalbant apie dalyvavimą Armijos Krajovos partizanų veikloje, bet ir apie pasakotojo požiūrį.
T. K. Tai fotografija. „Raistus“ parašiau praėjus pusantrų metų po karo, kai dar buvau įsiaudrinęs, sutrikęs. Rašiau tiesą, kuri nėra tokia pakili, kokios reikalaujama šiandien.
Ir ne tik. Pasakysiu, kad žmonės, kuriuos ten sutikau, tie asmenys, kuriuos visada vertinau kritiškai, tie mūsų lenkų kareivos, mūsų patrioto tipas man ir šiandien iškyla prieš akis, kai kartkartėmis pamatau Seimo darbą. Tokie patys žmonės, tokie patys tam tikro mentaliteto, tam tikrų charakterio savybių tipai kaip ir kiekvienoje epochoje.
Esu gimęs kurti vadinamąją malonią literatūrą. Jei ne blogos aplinkybės, tikrai būčiau tapęs antru Makuszyńskiu. Rašyčiau smagius, malonius papročių romanus. Bet kažkas nutiko, ir popierius mane demoralizuoja. Popierius mane priverčia. Kažkas ima iš manęs lietis, kažkas, ko nenorėčiau.
<…>
A. M. Labai dažnai plauki prieš srovę, rašai provokuojančius dalykus, o publika Tave labai mėgsta, nes kartu turi kažkokį literatūrinį, kalbinį metodą. Pavydžiu šito. Kur slypi Tavo paslaptis?
T. K. Visų pirma, metams bėgant įsitikinau, kad daugybė žmonių manęs negali pakęsti ar bent laikosi nuošaliau. Tai kaina, kurią moku už išdidumą. Kas mūsų išdidumą sudaro? – nes kalbu ir apie Tave. Dvi jau išnykusios vertybės: viena tai garbė, kita – orumas. Gal prisideda ir padorumas.
A. M. Niekam kitam žmonės neatleistų, jei dvarininkę, ponią Konwicką, įpainiotų į meilės romaną su sentikiu. O Tau tas praeina be pasekmių. Knyga[2] dingsta nuo prekystalių, kelia susižavėjimą.
T. K. Bet yra ir viešai neišsakomų, piktų reakcijų…
A. M. Neišsakomų – vadinasi, bijo.
T. K. Gal jiems nelabai pridera. Aš toje įmonėje, kurią vadiname gyvenimu, toje mūsų globalioje visuomenėje esu keliautojas. Todėl nesu pasipūtęs ir lengvai sutinku su kito nuomone. Jei kas nors ant manęs šaukia, sakau: „Gal jūs ir teisus“, – ir einu toliau. Iš to randasi tam tikra literatūros technika. Turiu taikyti humorą. Kad leistų man atsipeikėti, grįžti į tikrovę. Aš pats save gydau. O tai sukuria distanciją, ir todėl daug žmonių, kurie iš esmės pasiduoda dirbtinio rimtumo, įkyraus pakilumo terorui, susidūrę su tokiu kaip aš pajunta pasiutišką palengvėjimą.
Labai keista, bet nuo vaikystės jaučiau, kad man čia nėra ką veikti, kad aš tik einu pro šalį, ir tai palengvino mano gyvenimo ideologiją, o gal ir rašymą. Aš netgi – gėda pasakyti – savo socrealistiniuose kūriniuose mokėjau to atsikratyti, ir kai kurie jų juokingi. Gal kartais grėsmingo, baisaus, bet ten yra humoro.
<…>
A. M. Kokius lenkų rašytojus mėgsti? Ar kam nors esi už ką nors dėkingas?
T. K. Kadaise viena ponia iš laikraščio „Życie Warszawy“ paskambino ir paklausė: „Kokią knygą pasiimtumėte į negyvenamą salą?“ Atsakiau nedvejodamas: „Visą biblioteką.“ Tau galiu pasakyti, kuo sąmoningai ar nesąmoningai persirgau. Żeromskiu[3]. Tai buvo narkotinė literatūra. Kai buvau kino studijos Literatūrinio skyriaus vadovas, labai norėjau pastatyti ką nors iš Żeromskio. Skaičiau jį iš naujo, jau suaugęs, skaičiau egocentriškai, tai yra galvodamas apie darbą.
Paskui susidūriau su jo dienoraščiais, jie mane stačiai pribloškė. Tai inteligentijos likimai, o gal ir mūsų, vėlesni. Vaikinukas, žengęs į pasaulį varge, skurde, labai nepalankiomis aplinkybėmis – pavergta šalis, bundantys nepriklausomybės ir socialistiniai judėjimai, – ir jis, su įsivaizduojama Lenkija… Be to, mums dar nesvetimas labai romantinis elementas – panelės. Mano biografijoje, ypač Vilniaus krašto, tai irgi turėjo didelę reikšmę. Taip pat tai buvo sampyna visų gijų, sudarančių daugelio kartų biografijas. Nes ir Mickevičiaus biografija buvo tokia, kurią mes nesąmoningai atkartojom. Kai į ją įsigilinau, staiga suvokiau, kad Putkameris[4] nebuvo ten joks ponas Jowialskis ar kitas senstantis tipas su augančiu pilvuku. Tai buvo narsus karys, pasižymėjęs mūšiuose, Napoleono didvyris. Ir sukinėjosi ten mažas, garbanotas Adomukas Mickevičius. Su visa savo vidine jėga ir savo meile, ką jis galėjo prieš tokį puikų karį, kuris, tiesą sakant, žiūrėjo į jį su dideliu palankumu? Ką jis galėjo pasiūlyti? Todėl įžūliai sakau: aš vičvienaitis žinau, kaip iš tikrųjų atrodė Marilės ir Mickevičiaus romanas. Nes mes tą romaną kartojome daug kartų.
<…>
A. M. Ar tau patinka [Leszekas] Kołakowskis?
T. K. Taip, patinka kaip rašytojas. Ne taip entuziastingai puolu prieš jį ant kelių kaip prieš filosofą, nes iš filosofo tikiuosi, kad išspręs būties paslaptis, o jis man sako tai, ką sakydavo ir mano teta: bolševikija yra nieko verta. Tai yra sako viską, ką žinojau nuo vaikystės.
A. M. O [Zbigniewas] Herbertas?
T. K. Esu linkęs patylėti.
A. M. Miłoszas?
T. K. Czesławą Miłoszą visada vienodai gerbiu.
A. M. Už eiles, už esė?
A. K. Labiausiai už esė. Už eiles mažiau, į profesoriaus poeziją žiūriu skeptiškai. Prozininkas jis man simpatiškas, nes jis prozą rašo kada ne kada, o aš, geriau ar blogiau, bet nuolatos. Ir nesvarbu, kad jis blogai įvertino mano „Isos slėnio“ ekranizaciją, niekas to nebūtų padaręs jautriau už mane.
A. M. Iwaszkiewiczius?
T. K. Buvau Jarosławo Iwaszkiewicziaus gerbėjas, jo komandoje. Bet atėjo valandėlė, ir staiga apsigalvojau, perėjau pas Antonį Słonimskį. Tai reikšmingas posūkis, nes žavėjausi Iwaszkiewicziumi, jo pasakotojo talentu. Bet paskui radau šį tą man svarbesnio. Kai ištinka prasta diena, skaitau Antonio feljetonus, spektaklių recenzijas. Nors mano atmintis prasta, kai kuriuos fragmentus moku atmintinai.
A. M. Nepyk, dar paklausinėsiu apie šiuolaikinius. [Tadeuszas] Różewiczius.
T. K. Iš poeziją rašančių vyrų jį laikau geriausiu. Literatūrinį gyvenimą stebiu keturiasdešimt penkerius metus ir turiu pasakyti, kad Różewiczius suvaidino labai svarbų vaidmenį. Gal kiti rašė aktualesnius, pakilesnius eilėraščius. Bet jis savo kartai padarė didžiulę įtaką. Jo absurdo pjesė „Kartoteka“ įvairiais variantais pasirodo visuose kūriniuose, kuriuos rašome. Jis pirmas pastebėjo ir aprašė kai kuriuos dalykus.
A. M. O Wisława Szymborska?
T. K. Tai mano meilė be atsako. Ji poezijoje įkūnija tai, ką myliu. Skaitau jos eiles ir staiga – tvykstelėjimas, distancija, humoro jausmas, įžvalgumas, inteligencija. Propaguoju ją visur, kur tik atsiduriu pasaulyje, nors ji to nežino. Tai mano paslaptis, mano malonumas. Pridėsiu jos draugę [Ewą Lipską], puikią poetę ir labai gilų žmogų. Lenkų poezijoje jas abi statau šalia Różewičiaus. Visus gerbiu, myliu, o tuos tris garbinu.
A. M. Dar mane domina Tavo karta. Savo knygoje parašei, kad [Witoldas] Woroszylskis „akies krašteliu tave pastebėjo“.
T. K. Kalbant apie Witeką Woroszylskį galiu pasakyti, kad jis didelę įtaką padarė daugeliui biografijų. Manajai taip pat, ir ne vieną kartą, nors aš nebuvau nuolankus jo asistentas.
Susipažinome, kai jis, redakcijos „Po Prostu“ sekretorius, atėjo į „Odrodzenie“ ir užsakė parašyti kokios nors prozos. Parašiau, tiesą sakant, išėjo šiaip sau, ne socrealizmo stiliaus, nes tai skambėtų išdidžiai, o žemesnio lygio. Socrealizmas plius baisi grafomanija. Taip susipažinau su Witeku Woroszylskiu. Būdamas senas misionierius, įžvelgė manyje kažkokias galimybes, kažkokį įdomų Robinzono Kruzo Penktadienį. Na, ir įtraukė mane, įsiurbė. Buvau jo nuolatinis svečias. Mes smarkiai ginčydavomės. Kartą nuėjome į CK, kuris tada dar buvo įsikūręs Ujazdų Alėjoje. Jis parodė savo leidimą, visi juos rodydavo. Tvarka. Atėjo laikas manajam – ir staiga aliarmas, tikrintojas paėmė mano leidimą ir nuėjo į savo kabinetą. Aš ėmiau šėlti, tada tai buvo laikoma inteligentiška isterija. Baisiausiai pasipiktinęs Witekas kamavosi, bandydamas mane nuraminti. Toks jau buvau – lengvas grobis. Tais laikais visi baisiai norėjo mane atversti į tikrąjį tikėjimą. Tame kieme buvau bjaurusis ančiukas.
Jis ir paskui mane globojo. Tai prasidėjo Lenkijos Spalio[5] metu. Kai „Nowa Kultura“ pakilo į tuometinės revoliucijos viršūnes, aš buvau prieštaraujančiųjų stovykloje. Nes išgyvenau tai labai sunkiai. Garbė, orumas – tam tikros iš vaikystės atsineštos vertybės, įpročiai – tai mane stabdė, todėl gerokai per ilgai išbuvau partijos nariu. O mačiau, kaip tie, kurie mane ragino, mokė, indoktrinavo, tarsi nejučiom – konjunktūrinėse situacijose – pereidavo į kitą pusę. Čia kalbu ne apie Witeką, kalbu apie aplinką. Man buvo gėda tokio lengvumo, gėda naudotis konjunktūra. Visa tai sakau ne tam, kad save teisinčiau, nes tai būtų neskanu. Tik kad tas gyvenimas labai įvairiapusis. Mano kolegos jau seniai atsidūrė toli priekyje, o aš vis niekaip negalėjau atsipeikėti. Aš tuos 1956–1957 m. išgyvenau labai sunkiai, taip sunkiai, kad net pakeičiau profesiją. Mečiau rašyti ir ėmiausi statyti filmus.
A. M. Savo knygose atėmei iš komunizmo bet kokią vertę, parodei, kad jis – tai, ką galima sumažinti iki sovietiškos intrigos, agentūros. O dabar sakai, kad žmonių, kurie tai statė, rėmė, negalima vertinti tiesiog kaip valstybės išdavikų. Iš kur kyla tas, taip pat ir mano, nenuoseklumas?
T. K. Mano knygoje „Mėnulis teka ir leidžiasi“ yra skyrius, į kurį niekas neatkreipė dėmesio – kaip vaikštinėjau po garsiąsias Maskvos Vvedenskojės (Vokiečių) kapines ir priėjau sieną, išrašytą visų Europos tautų pavardėmis. Po kiekviena buvo užrašas „Komunistas“. Susimąsčiau. Komunistinė ideologija – tam tikras reiškinys, tam tikras laikotarpis, epocha, tam tikras intelektualinis klimatas. Jos neišeina išbraukti, kad ir kažin kiek demagogų, populistų, patriotų rėkautų. Viskas baigėsi tragiškai, tačiau tai likimas šimtų tūkstančių žmonių, kurie paaukojo savo biografijas. Būdamas mąstantis žmogus negaliu to nepastebėti. Ir tai mano kaltės jausmas, iki galo, dėl visko, aš ir šiandien už Lenkijos Respublikos socialdemokratus.
A. M. Ar esi užsispyręs žmogus?
T. K. Niekinu užsispyrimą, tą savybę laikau prastu, gal net niekingu bendravimo su artimaisiais būdu. Užsispyrimas yra be galo prasta intelektinė formacija.
A. M. Tada kodėl daugybė nuostabių žmonių, rašytojų, publicistų, kritikų – [Karolis] Irzykowskis, [Stefanas] Kisielewskis, [Antonis] Słonimskis – manė, kad užsispyrusiam būti verta?
T. K. Ne visi tavo išvardintieji yra nuostabūs, kai kurie tik užsispyrę. Antonis nebuvo užsispyręs. Jis buvo dygus.
Proto darbas ne visada paremtas užsispyrimu. Jis gali remtis nepritarimu banalybei, kuri mus supa. Manome, kad visas pasaulis trokšta pažinti kitas intelektualines, geografines formacijas, kad domisi svetimomis literatūromis. Tik kad visa tai grynas prasimanymas. Niekas niekuo nesidomi, kiekvienas domisi savais reikalais. Myli savo lizdą, savo aplinką, tai, kas pažįstama. Tas pats ir su menu, literatūra.
Ką literatūroje įmanoma išversti, o ko neįmanoma? Literatūroje išverčiama banalybė. Banalumas visur suprantamas ir visur entuziastingai priimamas. Pirmasis lenkų filmas, rodytas viso pasaulio kino teatruose, buvo „Peilis vandenyje“. Kodėl? Nes atnešė palengvėjimą – tasai komunizmo pasaulis, keistas, nepažįstamas, yra toks pat: buriavimas, mergina, maištaujantis jaunuolis.
Netiesa, kad žmonija trokšta pažinti kitus. Ne, visiems labiau prie širdies pažįstami dalykai, schemos, banalybės, stereotipai.
A. M. Bet ne Tau.
T. K. Visų pirma, aš nesu žmonija, antra, esu ribotų ambicijų rašantis žmogus.
A. M. Bet Tau įdomu tai, kas ir kitiems.
T. K. Taip, bet aš nesu tipiškas, nes viską racionalizavau, žiūriu į viską iš paukščio skrydžio, suprantu ir matau. Todėl neturiu jokių polinkių, jokių norų, jokių troškimų, jokių sumanymų. Jau žinau, kas čia ir kaip.
A. M. Ko turėtume bijoti ir prieš ką turime rodyti drąsą?
T. K. Labai bijoti kaip ir nėra ko – didelių grėsmių nenusimato. Tačiau kasdienybėje turime bijoti būti nesuprantami, galintys sukelti šoką. Buvimas suprantamiems mūsų visuomenei suteikia galimybę normaliai gyventi Europoje.
A. M. Kodėl turėtume gyventi Europoje? Ten leidžiami abortai, pornografija. Ar nebūtų geriau sukurti ką nors naujo, geresnio, katalikiško?
T. K. Neprovokuok. Mūsų pareiga protingai pasipriešinti juoduliams, kurių būna kiekvienoje visuomenėje. Viršūnėje yra mielas, pasimaivęs, ryškiaspalvis elitas, žemiau sukietėjusi, miesčioniška vidurinioji klasė, o apačioje – vadinamieji laukiniai, kiekvienos visuomenės juoduliai. Su jais turime kovoti kasdien. Ir turime to reikalauti iš kolegų. Ne mesti į veidą reikalavimus, bet turėti drąsos raginti bičiulius imtis darbo. Kad nesuktų nosies, kad nesigerintų, o kad viešai apie tuos dalykus kalbėtų. Mūsų padėtyje, sunkioje – o ateityje gali būti dar sunkesnė – mūsų kolegos turi būti atsakingi ir nuolatos ginčytis su visuomene. Nes tai svarbiausia literatūros pareiga – ginčytis su savo visuomene.
A. M. Visuomet savo knygomis – ko gero, tai net nepriklausė nuo Tavęs – mokėjai savo laikui suteikti vardą. Tai buvo ir „Šių dienų sapnininkas“, ir „Žengimas į dangų“, ir „Kalendorius ir klepsidra“. Kuo vardu tas laikas, kuris ateina?
T. K. Norėčiau – nors apleidau tuos dalykus, nes turėjau rimtesnių reikalų – kad tai būtų vardas simpatiškos, kuklios šalies Europos vidury.
Versta iš: „Wyborcza“, 2001 m. birželio 22 d.
[1] Maria Dąbrowska (1889–1965) – lenkų rašytoja, romanų tetralogijos „Naktys ir dienos“ autorė.
[2] Turimas omenyje T. Konwickio romanas „Baina“ („Bohiń“, 1987) ir knygos veikėjai.
[3] Stefanas Żeromskis (1864–1925) – vienas žymiausių lenkų realistinės prozos atstovų.
[4] Grafas Laurynas Putkameris buvo Marijos (vadinta Marile) Ievos Vereščakaitės, kurią pamilo Adomas Mickevičius, sužadėtinis, vėliau vyras. Adomo ir Marilės susižavėjimas peraugo į tikrąjį romaną tik po Marilės ir Lauryno vedybų.
[5] Lenkijos Spalis, dar kitaip Spalio politinis lūžis, – 1953–1957 m. Lenkijoje vykdytų politinių, socialinių ir ekonominių pertvarkymų kulminacijos laikotarpis, kai 1956 m. spalį šalies visuomenės, siekiančios ne tik ekonominės gerovės, bet ir politinių laisvių, nepasitenkinimas kai kur virto atviru pasipriešinimu. Stiprėjant politinei įtampai, Lenkijos jungtinės darbininkų partijos plenume Centro komiteto I sekretoriumi buvo išrinktas pokario metais stalinistų kalintas Władysławas Gomułka. Įvykiai Lenkijoje sukėlė SSRS vadovybės nerimą, ji ėmėsi politinio ir karinio spaudimo: į Varšuvą atvyko Nikita Chruščiovas ir kiti SSKP vadovai, Lenkijos pasienyje surengti SSRS kariuomenės manevrai. W. Gomułka, pokalbyje su SSRS vadovais leidęs suprasti, kad SSRS ginkluotai intervencijai bus pasipriešinta, bet garantavęs, kad Lenkija neatsisakys savo tarptautinių įsipareigojimų ir apskritai komunistinės ideologijos, iš esmės gavo SSRS vadovybės pritarimą vadinamajam lenkiškajam keliui į socializmą: numatyta demokratizuoti šalies politinį ir socialinį gyvenimą, normalizuoti santykius su Bažnyčia, keisti ekonominę politiką (atsisakyta žemės ūkio kolektyvizacijos), plėtoti vadinamąją darbininkų savivaldą ir pan.