Renata Šerelytė. Priešistorinė, bet ne urvinė

2007 m. Nr. 10

Birutė Jonuškaitė. Kregždėlaiškis. – Vilnius: Versus aureus, 2007. – 142 p.

Birutės Jonuškaitės apsakymų rinkinio „Kregždėlaiškis“ moto, kuris priverčia suklusti, yra pačios autorės žodžiai knygos priešlapyje: kūriniai skirti „savo laukinės prigimties neišdavusioms moterims arba bent jau mėginančioms susivokti, kas jos esančios. (Beje, ir nekompleksuotiems vyrams, norintiems bent šiek tiek pažinti tokias moteris.)“. Taigi adresatas aiškus, tik žodžiai „laukinė“ ir „nekompleksuotas“ sukuria šiokias tokias dviprasmybių trintis, paveiktas, be abejo, populiariosios kultūros: serialų, meilės romanų, moterų žurnalų, bulvarinių laikraščių etc. „Laukinė“ šioje terpėje paprastai reiškia t i k necivilizuotą, peiliu ir šakute nemokančią naudotis amazonę , o „nekompleksuotas“ – širdžių ėdiką, pasižymintį nerūpestingu požiūriu į gyvenimą ir moteris. Turint omeny, kad amazonė po kiek laiko perims aristokratiškas manieras ir pavirs tobula vartotojiškos visuomenės ląstele, o nekompleksuotasis bonvivanas kada nors susirgs senstančio lovelaso persisotinimu ir negalia (tai, aišku, bus vadinama „surimtėjimu“), reikia manyti, kad B. Jonuškaitė šias sąvo kas vartoja kaip ironiškas klišes. Arba – kaip žodžius, kurių tikrąją reikšmę tenka iššifruoti skaitytojui.

Kadangi „nekompleksuotas“ iš tikrųjų reiškia ne ką kitą, o tą patį „laukinį“, šifro raktu galėtų būti žmogaus kaip gamtiškos būtybės suvokimas. Nereikšmingos kaip „žemės dulkė“, kuri per stebuklą gali jausti ir mąstyti, nežemindama ir neengdama „kitaip“, „mažiau“ mąstančios gamtos. „Laukiniškumas“ B. Jonuškaitei įkūnija stiprius, gaivališkus, dažnai kompromisų nepripažįstančius jausmus, instinktus, kurie neaiškinami ir neanalizuojami kaip svetimas ar keistas žmogaus prigimčiai dalykas, jie tiesiog priimami kaip savisaugos, išlikimo signalai. (Vienas įspūdingiausių epizodų B. Jonuškaitės kūryboje man yra scena iš pirmosios romano „Didžioji sala“ dalies, kai Marė „pasiima“ nepažįstamą vyrą kaip stichija ir tuo baisiai jį išgąsdina.) Galima sakyti, kad B. Jonuškaitės prozoje vyras dažnai šmėsteli kaip išgąsdintasis, įbaugintasis, nesuprantantis „laukinės prigimties“ moterų. Šis gaivališkas „laukiniškumas“ atplūsta iš gilios senovės, mito proistorės, iš matriarchatinio lietuvių deivių pasaulio, kuriame viena svarbiausių figūrų buvo Ragana, reguliuojanti gimimo ir mirties, gausos ir skurdo pusiausvyrą.

„Kregždėlaiškyje“ nemaža užuominų į raganiškumą kaip dievišką (deivišką), bet ir baisų (nes nesuvokiamą žmogaus – vyro protui) dalyką. Pavyzdžiui: „Raganos myli tik kartą, <…> nes meilės pradžia joms reiškia mirties pradžią“ (apsakymas „Ragana ir…“, p. 82). Kai meilė ir mirtis tampa nebe skirtybės, o vienis, nebe prieštaros, o darna, visada šiurpoka, nes tai iš tiesų nebepanašu į žmogaus gyvenimą. Tai – archajiška gamtos be žmogaus ir be Dievo būtis. Priešistorė. Ir nors etimologiškai linkstama „raganą“ kildinti iš „reginčios“, numatančios, kodėl šis žodis negali turėti dar senesnės reikšmės – „ragas“, „ragėti“, „stingti“. Apibrėžti tai, kas suragėję, be galo sena, nepramušama, nepermaldaujama, sukurta ne žmogaus proto.

B. Jonuškaitės apsakymuose raganiškas „negailestingumas“ ir fatališka moters „laukinukės“ prigimtis kartais išreiškiama itin plastiškais, poetiškais vaizdais, teigiančiais, kad yra nepaklūstančių negailestingiems dėsniams dalykų. Apsakyme „Laidoti negalima auginti“ rugių, pieno, vandens įvaizdžiai ne tik glaudžiai susieti su gimimo ir mirties sąvokomis, bet ir kontroversiški, liudijantys nuolatinę civilizacijos (vyro) ir „laukinės“ gamtos (moters) opoziciją: numirus gimstama, gimus mirštama. Apsakymas primena senuosius lietuvių mitus ir sakmes. Antra vertus, šis apsakymas sukelia ir aliuzijas į A. Vienuolio „Paskenduolę“. Klasiko parašytas kūrinys liudijo moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje ir akcentavo socialinį bei psichologinį jos bejėgiškumą, palikdamas vienintelę išeitį, susijusią jau nebe su gyvųjų, bet su mirusiųjų pasauliu – ežerą kaip prieglobstį nuo fizinio ir moralinio persekiojimo („Mirusiųjų pasaulyje visos durys uždarytos“, p. 60). Neįvardytai B. Jonuškaitės moteriai ežeras – laisvės buveinė, mitinis prieglobstis, metamorfozių vieta („laukiniu karveliu ūkavau“, „aukso žuvele nardžiau“, „laumžirgio sparnais šnabždėjau“, „mėnulio atšvaitais tipenau“, p. 56). Tai, kad ežeras lyginamas su įsčių vandeniu, o rūkas – su pienu, galbūt liudytų, kad „laukinės prigimties“ moterys nuo literatūriniu stereotipu virtusios Veronikos atsiriboja savo dvasine jausena ir gaivališku, stichišku laisvės supratimu. Gimimas, virstantis mirtimi, šiame apsakyme traktuojamas ne kaip tikrovės faktas, veikiau nujaučiamas kaip amžino ciklo dalis, nuolatinis pasikartojimas, kur labai svarbu palaikyti – tegu ir negailestingą – pusiausvyrą. Tokia pusiausvyra atrodo keista ir nesuprantama pasaulyje, kuriame šiaip jau turėtų viešpatauti amžinoji triada „Tikėjimas – Viltis – Meilė“. Meilę „laukinės“ moterys pripažįsta (kaip naštą ar prakeiksmą, čia jau tiek to), tikėjimą – irgi (bent jau tikėjimą pusiausvyros būtinumu), na o viltis?.. „Vilties nėra. Viltis vyriškų genų pasaulyje neturi stuburo“ (apsakymas „Ragana ir…“, p. 85). Kadangi tai „raganos“ žodžiai, gal reikėtų sunerimti – o kas, jeigu jie pranašiški?.. Tačiau šmėsteli žavus sąlygiškumas: žodis „nėra“ nereiškia „neegzistuoja“. Viltis tik neturi „stuburo“, vadinasi, nėra gamtiška, nėra tvirta, „raginė“ pusiausvyros dėsnių dalis. Viltis – tai, kas efemeriška, neapčiuopiama.

Iš „raganiškų“ apsakymų išsiskiria vienas – „Paprasta procedūra“, kuriame viltis sušvinta ne kaip pagoniškos, bet kaip krikščioniškos pasaulėjautos dalis, o meilė ir tikėjimas atsiveria dėl gailestingumo ir pasiaukojimo. Daug vietos skiriama valiai, apsisprendimui ir abortų statistikai – „civilizuotiems“, „vyriškiems“ dalykams.

Tiesą pasakius, „Kregždėlaiškis“ – labai nepanašių vienas į kitą, nevienalyčių apsakymų rinkinys. Pirmą dalį „Pojūčių slenksčiai“ galima vadinti psichologinėmis moters sąmonės (pasąmonės) studijomis, kur prigimties ir įgytieji dalykai perteikiami poetinės kalbos vaizdais, o siužetiškumas kūrinio struktūrai neturi didesnės reikšmės. Apsakymai primena laisvas improvizacijas, esama originalių išvadų. Antroje dalyje „Neįveikiama priklausomybė“ kaip pagrindiniai veikėjai iškyla vyrai (bet pasakotoja vis tiek išlieka moteris), tačiau su jais atsiranda ir siužetas, ir „bajeriai“ , ir savotiška pasakojimo inercija (galima nuspėti, kuo viskas baigsis). Šios dalies apsakymai lengviau ir greičiau skaitomi, bet mažiau pasiduoda interpretacijai. Viskas juose – aišku ir suprantama. Ir tik vienintelis apsakymas „Krantas“ grąžina – netgi, sakyčiau, atbloškia – į skausmingus „laukinės prigimties“ tyrus, į proistorės pasaulį, į vyrams nesuprantamų moteriškų poelgių erdvę (jauna moteris su dviem mažais vaikais iš „gerovės“ šalies grįžta į savo „krantą“ – šalį, ką tik buvusią už „geležinės uždangos“). „Kvailystė, didžiausia, kokią tik galėjai gyvenime padaryti, – sako estų verslininkas“ (p. 136) moteriai, besistengiančiai nuraminti klykiantį kūdikį. Ką gi… Gyvenimas ir racionalus pasaulis priklauso vyrams. Proistorė ir nesuprantami poelgiai – moterims. Taškas, kuriame jie gali susijungti, galbūt yra kūryba kaip dvasinė žmogaus tapatybė. Galbūt…