Ramutė Dragenytė. Melancholiškas miglojimas

2025 m. Nr. 5–6

Lina Buividavičiūtė. Kelionių: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 72 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Kai Lina Buividavičiūtė ryškiai debiutavo poezijos pasaulyje (eilėraščių rinkiniai „Helsinkio sindromas“, 2017, „Tamsieji amžiai“, 2021), jos balsas pasigirdo kaip autentiškas, drąsus liudijimas apie traumines ribines patirtis, psichinės sveikatos būsenas, patologijas ir kitas „būtasopes“. Daug būta kalbėjimo, išsipasakojimo, tokia poezija, lyg individuali terapija, leido obsesiškai lietis mintims, laužyti stereotipus, rodyti negatyvias savasties puses, intymumą, baimes ir kitus nepatogius skaudulius. Autorės rašymas – tarsi virpinimas jautriausiomis žmogiškosios, ypač moteriškosios, motiniškosios, egzistencijos stygomis – atviras, bet estetiškas, narciziškas, bet ne egzaltuotas, drąsus, bet ir savikritiškas. Įdomu tai, kad sąmonės srautą atveriantis kalbėjimas ne chaotiškas, bet stebėtinai tobulai kalbiškai suvaldytas, tekstai – sklandžiai parašyti su filologės nuovokumu, intertekstiškai įprasminti, tikslingai kompoziciškai sudėlioti. Individuali patirtis jos eilėraščiuose suvisuotinta, sublimuota, įgyjanti kolektyvinės atminties ir simbolinių reiškinių prasmių.

Vis dėlto L. Buividavičiūtės knygose buvo ryškus autobiografinės savirefleksijos pobūdis, išlikęs ir naujausiame rinkinyje „Kelionių“ (2024), žymintis savotišką autorės dvasinio tapsmo (bildung) istoriją. Matome jos raidą, kaitą, brandą nuo pirmojo rinkinio maišto, antrojo – tamsiųjų patirčių išrašymo, o trečiojoje knygoje tęsiamos kažko neapčiuopiamo, bet nujaučiamo paieškos: „<…> kažkas esmingai paslėpta nuo mūsų / Akių“ (p. 66). Autorės plėtojamas tamsos ar šviesotamsos („Mano šokis yra šviesotamsa“, p. 23) motyvas trečiajame rinkinyje įgyja naujų spalvų – šįkart melancholijos, „keisto liūdnumo katarsio“ (p. 48). Tokia nuotaika vyrauja visame rinkinyje, nes leidžiamasi ne vien į geografines, bet ir į dvasines, į atminties keliones, yrimąsi nuo vaikystės iki „suaugystės“: „Kelionėse atrandu savo drąsą, tamsos vandenų atoslūgius“ (p. 61). Rinkinys „Kelionių“ yra lyg „Tamsiųjų amžių“ tęsinys, laikiškai įprasminantis naujuosius amžius („Naujieji laikai diktuoja madingiausias diagnozes“, p. 47) – dvasinės raidos periodą, persmelktą nerimu („Jau seniai užaugau, tačiau vis dar gelia mano baimės / Kauliukas“, p. 35) ir siekiu baisiame didingame pasaulyje būti saugiam.

Paprastai manoma, kad kūryba yra fikcija, išmonė. Ji gali būti išpažintinė, gali turėti biografinių detalių, tačiau lyrinis subjektas neturi būti tapatinamas su autoriumi. Kita vertus, kūryba paveikesnė ir įtikinama tik tuomet, kai jausmai yra iš tikrųjų išgyventi, o eilėraštyje išsakyta patirtis – autentiška. L. Buividavičiūtė savo poezijoje išsako ne tiek įsivaizduojamojo lyrinio subjekto būsenas, kiek savo pačios prigimties tyrinėjimus, o kartu ji kelia klausimų apie meno kūrinio ir poezijos prasmę. Siekdama apdoroti kalbą („Kalba vėl grasina klišėmis“, p. 24), atveria įvairias jos prasmines konotacijas. Taigi autorės individuali saviieška vis dėlto veda prie pačios poezijos esmės. Iš viso to kyla metakalbinės refleksijos, filosofiniai klausimai, tarkim, kas yra eilėraštis, ar galima jį išprotauti, sumodeliuoti algoritmą, ar viskas gali virsti eilėraščiu, ar visos temos priimtinos. Apie tai autorė mąstė jau pirmojoje knygoje „Helsinkio sindromas“ („<…> stengiuosi sumušti / kalbą jos pačios įrankiais / ir sukurti tokį eilėraštį, / kuris liudytų kai ką antikalbiška / esmiškai / visuotinai apie mus, / besisukančius tankiai suaustose kalbos pinklėse“, eil. „Metapoezija I“, p. 67).

Naujajame rinkinyje taip pat esti metapoetinės kalbos, gyvenimo ir literatūros santykio apmąstymo: „<…> palieku po savęs pėdsaką, stipresnį / Nei literatūra“ (p. 48), „Aš nežinau, ar mes galime kalbėti apie rašymą, kaip / Apie altorių, ant kurio aukojame?“ (p. 20). „Kelionių“ autorė savo estetinį žvilgsnį, regis, yra dar labiau išlavinusi, išpuoselėjusi, nugludinusi, kai „tobulas siaubas ir grožis“ (p. 45) eina išvien, o kiekviena istorija verta užrašymo ir poetinio funkcionalumo.

Būtent tuo L. Buividavičiūtės kūryba išsiskiria įvairialypiame šiuolaikinės poezijos kontekste. Kiekvienas jos tekstas plačiąja prasme gali tapti poetinės minties liudijimu. Ji kelia seniai primirštus klasikinius klausimus apie kūrybą. Jai svarbiau ne kaip, o kas pasakyta. (Beje, L. Buividavičiūtės rašymai apie kitų poeziją yra taip pat labiau impresiniai, perteikiantys asmenines empatijas aptariamam turiniui ir autoriams.) Tad ir kalbant apie jos poeziją nėra aktualu teksto struktūra, tarkime, dažnam autoriui svarbi eilėraščio pabaiga, neretai suteikianti visam tekstui semantinio svorio, arba kokia nors retorinė figūra, turinti įtakos poetiškumo funkcijai. L. Buividavičiūtės poezijos pobūdis visai kitoks, jos kūryba yra filosofinė – ieškodama savęs, ji filosofuoja apie pačias kūrybos ištakas, apie meno prigimtį ir saviraiškos formas. Jos eilėraščius įdomu interpretuoti įvairių teorijų kontekstuose, apie juos ir iš jų įmanu kalbėti, dialoguoti. Knygos kompoziciškai turiniu ir forma konceptualios, gal kiek mažiau nusisekę tik jų pavadinimai.

Iš pirmo žvilgsnio naujojo rinkinio pavadinimas gali nuskambėti nevykusiai ir nuvalkiotai – kelionės motyvas yra tipiškas archetipinis įvaizdis didžiuosiuose naratyvuose, tačiau autorė, pasitelkdama metakalbinį principą, pati apie tai mąsto: „Gyvenimas – tai kelionė. Profesinis augimas – kelionė. / Kaip neišpinamai mokame apaugti banalybėmis! // O šiandien taip pavadinu savo trečiąją knygą“ (p. 68). L. Buividavičiūtė bando ieškoti originalaus būdo išsakyti keliones, pirmiausia vidines, dvasines, vedančias per atminties kognityvias teritorijas. Eilėraščiuose minimos turistinės vietovės, aplankytos šalys (Marokas, Šri Lanka, Šveicarija, Austrija ir kt.) įprasmina santykio su kitu (vyru, sūnumi), o svarbiausia – savimi pačia patirtis: „Pasaulis – baisi, bet didinga vieta“ (p. 56).

Knygos pavadinimo kilmininko linksnis daugiaprasmis, tai ir epitetas (kelionių eilėraščiai), ir palinkėjimas (saugių kelionių) su krypties, judėjimo semantika: keliavimas, plaukimas, skendimas. Daugelyje trečiojo skyriaus, pavadinto „Kelionių“, tekstuose išreikštas kryptingas judėjimas kelionės maršrutais galiausiai veda prie neapčiuopiamo ontologinio būvio tarp „tada ir dabar“, suvokiant, kad „kelionės jausmą / Galima patirti ant suoliuko parke stebint žmones“ (p. 60). Įsivietinimo apmąstymus sustiprina oksimoroniški teiginiai: „<…> mintimis vis grįžtu / Į ten, kur nebūta“ (p. 50), „<…> aš vėl ilgiuosi būsimo“ (p. 65). Paminėtini simpatiški autorės naujadarai („miglojimas“, „suaugystė“, „sniegulės“, „niūra“), terminai (turistinė melancholija).

Be kelionių ir vidinių patirčių, L. Buividavičiūtės kūrybą maitina tautosaka, mitai, literatūra, filmai, iš jų semiamasi idėjų, minčių. Sakytume, pagrindiniu šios knygos leitmotyvu tampa iš tautosakos atkeliavusi frazė „nueik nežinia kur, surask nežinia ką“, sukelianti neapibrėžtumo jausmą: „Ir tik šiandien imu lyg nujausti, migloju, / Tveriu iš tos miglos sapno nuojautas – / Kad kažkur kažko esama, kad nuėjusi / Nežinia kur, surasiu nežinia ką itin svarbų“ (p. 27). Paprastai pasakų siužetuose atlikus ir įveikus užduotį laukia pelnytas atpildas. Linos Buividavičiūtės knygos kulminacija – paskutinis programinis tekstas, skelbiantis atlikto „tyrimo“ raminančius rezultatus: „<…> surasta plakanti negyvybės širdis. / Šiandien man to visiškai pakanka“ (p. 68).