Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys
2007 m. Nr. 8–9
Pokalbyje dalyvavo literatūrologė Viktorija Daujotytė, kultūrologas Vytautas Rubavičus, filosofas Arvydas Šliogeris ir literatūrologas Regimantas Tamošaitis
Regimantas Tamošaitis. Šio pokalbio sumanymas kilo perskaičius interneto anonimų atsiliepimus į vieną straipsnį, kuriame tarp kitko buvo užsiminta, kad rašytojų ir apskritai menininkų padėtis buvo ir tebėra vargana. Matyt, tuo straipsniu buvo užgautas jautrus nervas, nes „internautų“ reakcija buvo neadekvati. Anonimai reagavo nervingai: daugelis plūdo straipsnio autorę, kad nėra ko čia verkšlenti: jei žmonės patys pasirinko tokį gyvenimo būdą, tai jų reikalas; visuomenei nereikia visokių išlaikytinių. Tegul rašo savo malonumui, o jei nepatinka, tegul imasi rimtų, žmonėms naudingų darbų. Suabejota kūrybos verte, pasityčiota iš kūrėjų. Kažkokie proletariški „seniai girdėtų giedojimų aidai“. Visuomenė nesikeičia? Interneto anonimai – menkavertis oponentas, kultūrinės šiukšlės, tai į kompiuterinę informacinę erdvę įsikėlę tamsūs visuomenės instinktai, bet ši amorfiška terpė, gaivalų knibždėjimas kartais sužadina minčių, nes išryškina lyg ir kolektyvinio mentaliteto bruožus, tendencijas, simptomus.
Kyla mintis, kad tai – masių panieka menininkams, pykčio energija, nukreipta prieš menininko mitologiją. O ji kadaise buvo stipri, ideologiškai reikšminga. Dabar amorfiškos demokratijos laikais menininko mitas tikrai atrodo nepakenčiamas, žeidžiantis eilinio piliečio savigarbą. Matyt, ne pinigų menininkui gailima. Tas pyktis ir totalinis neigimas yra kažkoks spontaniškas, psichologiškas, lyg nevisaverčio žmogaus savigyna. Taigi nekūrybingos daugumos kerštas kūrybingai mažumai dėl prigimties nelygybių.
Šiandien padėties viešpats yra vidutiniškas, tipiškas vartotojas, dėl kurio ir užsukti visi komerciniai pramonės ir kultūros mechanizmai. Atrodo, kad ir menininkai pajuto „laiko dvasią“ ir vengia skųstis savo vargana buitimi ir pilietiniu bei politiniu nereikšmingumu. Tik pamėgink išsižioti, kad neturi duonos… Valgyk pyragus, gudruoli, „jerubę ryk“, parafrazavus ankstyvojo proletariato dainių. Jei neturi – užsidirbk. Kas ir kodėl šiandien tildo kūrėją – tai viena iš mūsų pokalbio temų.
Dar galėtume pakalbėti apie tris menininko įvaizdžio virsmo fazes, – koks jis buvo totalitarizmo epochoje, permainų metais ir koks yra dabar, informacinėje bei vartotojiškoje visuomenėje, arba tiesiog postindustrinio kapitalizmo sąlygomis.
Menininko kaip kultūros herojaus ir kankinio romantinės kilmės mitas stipriai veikė sovietiniais laikais, nes moderniojoje epochoje, sekuliarizuotoje visuomenėje menas buvo religijos substitutas, o menininkas atliko dvasinio visuomenės lyderio vaidmenį. Savo kūryba jis deklaravo dvasines ir tautines vertybes, buvo kultūrinės atminties saugotojas, kovojo prieš asmenybės pavergimą ir pan. Todėl jis įgijo mesianistinių bruožų, buvo charizmatinė asmenybė. Šalia tokio menininko – kartu su tauta ir paprastu žmogumi kenčiančio herojaus – egzistavo ir oficioziniai menininkai, vienaip ar kitaip sutapdavę su jėgos struktūromis. Charizmatiniai autoriai bei didesni ar mažesni kankiniai, manau, buvo B. Radzevičius, M. Martinaitis, S. Geda, R. Granauskas, J. Aputis. Na, ir Just. Marcinkevičiaus fenomenas.
Permainų metu išryškėjo rėksmingas menininkas: šauklys, reformatorius, novatorius, revoliucionierius ir keršytojas. Sistemai kerštaujantis menininkas pirmiausia buvo R. Gavelis, politiškai angažuotas, šiaip sunkiai paskaitomas autorius – akademinės visuomenės „penėtojas“. Jis ir kiti reprezentuoja avangardizmo paradigmą, tai „rūstybėje atsigręžęs“ kūrėjas. Jis kvietė kovai, dvasinėms permainoms, kurios iš esmės reiškė kūno instinktų išlaisvinimą. Bet tokio menininko jau nelabai kas klausėsi, – jo kūryba buvo reikšminga tik kaip rezonansinė, ji susilaukdavo dėmesio, nebent jei sugriaudavo kokius nors tabu, pamalonindavo paauglių geidulius ar suerzindavo konservatyviąją visuomenės dalį.
Šiandien menininkas yra kaip niekada pritilęs (gal tik man taip atrodo?), lyg netekęs reikšmės, jis saugosi ir vengia išsišokti. Tai nuvainikuotas kultūros herojus. Jei ir mėgina ką nors pasakyti, tai jau lyg eidamas visiems iš paskos ir prisitaikydamas prie kitų kalbėjimo tono. O gal menas jau šiandien nieko negina? Gal menininkas jau prarado savo „erškėčių vainiką“, mesianistinę aureolę ir prometėjiško maišto didybę? Ar įmanoma kovoti prieš anonimišką pinigo jėgą, prieš komercinio pasaulio malūnus? Šiandien kūrėjas jokiu būdu nenori būti panašus į Don Kichotą. Geriau jau storapilvis kvailys Sanča Pansa nei tas amžinasis idealistas. Šiandien storapilvis ginklanešys prasibruko net į ekraną ir mėgaujasi liguista šlove, o riteris iš ten jau seniai yra išbruktas, sukarikatūrintas ir užčiauptas. Jis neturi prekinio ženklo reikšmės ir yra niekam nenaudingas. Nes vartotojiškoje visuomenėje geresnio rajumo simbolio nei Sanča Pansos pilvas nerasi (televizija nūnai prasimano naudos net iš storapilvių, ciniškai pasinaudoja žmogaus liga). Tokie žmonės palaiko kapitalo cirkuliavimą ir pampdami, ir bandydami atsikratyti savo „reikšmės pertekliaus“. Kas yra tipiškas vartotojas? Išpampęs individas, kuris savo negalią mėgina įveikti vartodamas vis naujas komersantų brukamas priemones. Vartotojiška kultūra nusitaikiusi pirmiausia į paties žmogaus suvartojimą. Mat yra toks gyvenimo būdas, kur už viską reikia mokėti: ir už laimėjimus, ir už praradimus.
O gal menininko kaip kankinio ir kovotojo įvaizdis – tiesiog liguistos moderniosios epochos padarinys?
Taigi kas šiandien yra mūsų kultūros herojus ir koks yra jo balsas? Kokios jo atramos, kokie jo draugai ir priešai?
Vytautas Rubavičius. Keblu pradėti šią temą svarstyti – kyla daug įvairiausių klausimų. Tiesiog klausimų klausimėlių tinklas. Įdomus pats menininko išskirtinumo reiškinys – iš ko jis kyla? Kokia yra meno galia ir kaip ji buvo naudojama ar taikoma įvairiose visuomenėse? Gal reikėtų pradėti nuo to, kad rašytoją pirmiausia mes suvokiame kaip rašto žmogų. Anksčiau ypatingo žmogaus, vėliau rašytojo sąveika su raštu, kalba bei su pačiu rašymu ir iš tos sąveikos kylanti galia paveikti kitus žmones, net pasaulio tvarką. Nepamirškim, jog pirmiausia buvo Žodis, kuris vėliau apsireiškė kaip Knyga. Rašymas ir gebėjimas veikti kalba visada žmogui turėjo magiškų galių, tai buvo veikla, peržengianti kasdienybės ribas ir pranokstanti paprasto žmogaus sugebėjimus. Tokį požiūrį gyvai paliudija mūsų kaimo žmonių santykis su knyga. Valstiečio pirkioje žmogus, prieš atsiversdamas knygą, plaudavosi rankas. Tas paprotys, imant knygą nusiplauti rankas, yra atėjęs iš gilios senovės, ir jis rodo labai tikrą dalyką. Pagarba kitą pasaulį kuriančiam rašytiniam žodžiui, pagarba knygai ir žmogui, kuris sugeba rašyti knygas. Rašto žmogaus išskirtinumas buvo pripažįstamas ir mūsų, ir daugelyje kitų visuomenių.
Kitas klausimas – kaip keitėsi požiūris į rašantį žmogų, kokie susiklostė socialiniai rašančiojo vaidmenys? Tai jau kultūrų bei visuomenių raidos dalykai. Mums artimesnis iš romantizmo laikų ateinantis vaizdinys, įtvirtinantis rašančiojo bei apskritai menininko išskirtinumą. Tą vaizdinį prisiimdavo daugelis menininkų, ypač modernistų. Išskirtinumo laikyseną menininkas išreikšdavo pasipriešinimu arba atsiribojimu nuo valdžios bei visuomenės, nes tik atsiribojimas, kuris savaime kildina ir kančios aureolę, leidžia menininkui jaustis niekuo neįsipareigojusiu pirmiausia valdžiai, o sykiu ir visuomenės moralinėms bei kitokioms normoms, tad suteikia galimybę žvelgti į gyvenimą tarsi blaiviau, tarsi iš šalies ar iš viršaus. Atsiribojimas ar atsitolinimas nuo visuomenės yra toks susikaupimas, kuris padeda kitaip pamatyti visuomenę, jos išauklėjamą ir pavergiamą individą. Todėl menininko, genijaus ideologema ar vaizdinys daugeliui rašančiųjų yra ir padėjęs, nors kartais ir pagadinęs gyvenimą. Prisiimtas vaizdinys tapdavo tam tikru gyvenimo būdu, kurį vienaip ar kitaip reikėdavo pateisinti, patvirtinti savimi. Prisiminkime netolimą sovietinę praeitį. Buvo įvairių rašytojų. Atstovavę modernistinei pasaulėjautai, avangardinio meno idėjoms, autoriai turėjo nusistatyti aiškų atsiribojantį santykį su valdžia. Avangardistas ir komunistas vienu metu – nelabai vykęs, neįtikimas derinys. Keistas ir pačiam menininkui, ir visuomenei.
Yra ir kita romantikų iškelto genijaus vaizdinio pusė. Kultūrinis kūrėjo, taip pat jo kupino kančių gyvenimo būdo vaizdinys susiklostė krikščioniškos kultūros aplinkoje. O juk tos kultūros pagrindinė tema – Kristaus kančia ir atpirkimas, kurio šviesa krinta ir ant menininko kūrėjo asmenybės. Ne tik krinta, bet ir įpareigoja. Kenčiančio, nes tokia jau kūrybos ir su ja susijusio atpirkimo prigimtis. Taip kenčiančio menininko vaizdinys papildo genijaus vaizdinį. Menininkas nelyg prisiima savitą erškėčių vainiką, kuris ir tampa regimu išskirtinumo ženklu. Beje, buvo dar ir kitoks menininko vaizdinys, kilęs iš klasicizmo kultūros, – monumentalaus dieviško olimpiečio, kurį geriausiai įkūnijo J. W. Goethe. O modernistinės ir avangardinės tradicijos kūrė, palaikė ir naudojo kenčiančio ir su visuomene bei valdžia konfliktuojančio menininko vaizdinį.
Kentėjimas paliudija kūrybos bei ištaros tikrumą, kūrinio sąsają su aukštesne tiesa. Kančia yra įsipareigojimas, pirmiausia – savo egzistencijai: privalai pakelti tau lemtą kančią, pajėgti nešti kryžių, nes tik kentėdamas suprasi tau ir kitiems svarbius dalykus, peržengiančius kasdienybę, tačiau sykiu ją ir palaikančius. Įsipareigojimas tiesai: teisingai kažką sakai kentėdamas, asmeniškai išgyvendamas. Teisingai sakai tuos dalykus, kuriuos supranti iš savo gyvos patirties. Kančioje glūdi menininko galimybės kažką gyvenime įžiūrėti ir teisingai liudyti. Kaip tai pasireiškė sovietmečiu? Manau, buvo menininko įsipareigojimas tiesai, buvo ir kančios, ir egzistencinio išgyvenimo, iš kurio tik ir gali kilti vienokie ar kitokie teisingi dalykai.
R. T. Ar negalėtume čia iš karto konstatuoti, kad sovietmečiu visgi buvo dvi menininkų kategorijos: vieni kentėdami patetiškai gynė žmogiškumą, modernizmas jiems reiškė humanizmo nuostatas, o kiti – oficioziniai autoriai – savo reikšmę suvokė tik per valdžios struktūras, joms tarnaudami kaip kažin kokiai istorinei jėgai, tarytum atlikdami ypatingą istorinio teisingumo misiją? Antrųjų reikšmė kyla iš politinės galios, pirmieji atramos turėjo ieškoti savyje ir remtis universaliomis humanizmo idėjomis.
V. R. Lietuvoje apie šias menininkų grupes dar nėra daug kalbėta. Galėtume kelias išskirti. Svarbu tai, kad visos jos „sutilpdavo” Rašytojų sąjungoje – organizacijoje, kuri apie tuos idėjinius skirtumus bei laikysenas pernelyg daug nekalbėdavo. Valdžios struktūros ir Rašytojų sąjungos institucija sugebėjo autorius – šiaip jau įvairius žmones – susaistyti instituciškai ir taip juos prižiūrėti. Visi bent kiek spaudoje aktyviau pasireiškę rašytojai tapdavo Rašytojų sąjungos nariais. Nepažinojau nenorėjusio ar atsisakiusio juo būti. O skirtumų būta didžiulių. Paimkime kad ir A. Miškinio „Psalmes“ ir E. Mieželaičio „Žmogų“. Kalbu ne apie meno galią, ne apie talento dydį ar reikšmę, bet apie rašytojo įsipareigojimą – kam kalbėti ir ką liudyti savo, kaip kūrėjo, kančia. Aš netikiu, kad poema „Žmogus“ kilo iš didelių kančių, išgyvenimų ar sukrėtimų. Tai buvo tiesiog gerai gyvenančio ir dar geriau esamomis sąlygomis norinčio gyventi rašytojo kūrinys. Kaip dabar pasakytume – gerai apgalvotas ir nepaprastai sėkmingas meninis projektas. O iš ko kilo „Psalmės“? Pirmiausia tai egzistencinės atverties ir kančios bedugnės tekstas, viso to meto nežmoniškumo bei valdžios šėtoniškumo paliudijimas, kurio mes iki šiol galbūt dar nesame pasirengę suvokti. Nenorime įžvelgti gyvybingo to šėtoniškumo paveldo, kuris įvairiais pavidalais, tarp jų ir rašytiniais, apsireiškia mūsų kasdienybėje.
Įsipareigojimo tiesai požiūriu galime lyginti dabartinę atsiminimų literatūrą – nomenklatūros ir tremties baisumus išgyvenusių autorių. Tarkim, D. Grinkevičiūtės prisiminimai, kurie, mano manymu, yra ir aukščiausios „prabos“ proza. Ir kartu atsiskiria poliai. O tarp jų esama daug įvairiausių pozicijų, laikysenų. Bet kalbėdami apie tuos skirtumus turėtume jausti ir savo atsakomybę, kad nepradėtume nuvertinti kitų žmonių gyvenimų. Kad netaptume patys save iškeliančiais teisėjais.
Viktorija Daujotytė. Prisidėsiu prie Vytauto minties, prie žmogiškojo akcento. Tikrai yra pavojinga nuvertinti kitokį gyvenimą – to reikėtų vengti. Užsiminėme apie D. Grinkevičiūtę. Vaikas, paauglė mergaitė, patekusi į šitą situaciją – birželio 14 dieną. Ne kartą esu pagalvojusi, – o kas būtų atsitikę, jeigu jos gyvenimas būtų klostęsis kitaip? Jaučiu, kad tai būtų buvusi savotiška J. Degutytės paralelė. J. Degutytė – kitos situacijos žmogus. Būtų baigusi gimnaziją, universitetą, jei ne ši tėvų tragedija. Tokie žmonės sunkiai, bet vis tiek prisitaiko. Kaip sako Vytautas, kūrėjai įstoja į Rašytojų sąjungą. Aišku, kad D. Grinkevičiūtės prigimtis buvo kūrybiška, intensyvi… Bet kai žmogaus situacija kitokia, ir jo pasirinkimai – visai kitokie. Jaunas žmogus patenka į rezistencinę situaciją, ir tai yra įdomus, unikalus atvejis mūsų kultūroje. Apmąstymai šia tema ir baigiasi, bet išlieka klausimas: ar D. Grinkevičiūtė yra rašytoja? Aš atsakau – taip, ji yra rašytoja, unikalaus teksto autorė, su aiškiu pasirinkimu, įsipareigojimu. Ir ji sukuria paralelę – vienintelę paralelę – B. Sruogos „Dievų miškui“. Ji duoda šito konclagerio vaizdinius, ir ne mažesnio ryškumo, akivaizdumo. Visada labai svarbi situacijos problema – kur žmogus patenka ir ką jis pasirenka.
Grįžtant prie bendresnio klausimo, šioje dilemoje – herojus ar kankinys? – lieka ir tarpas: rašytojas dar yra kultūros žmogus. Labai pabrėžčiau prigimties problemą. Kiekvienoje tautoje, bendruomenėje gimsta dalis karių, dalis – nusikaltėlių ir dalis – menininkų. Šiaip jau visuomenė – kiek ji sugeba save suvokti ir reflektuoti – turi būti suinteresuota kūrybingos sąmonės nukreipimu pozityvia linkme. Vien dėl to turėtų būti remiamos, išlaikomos, tarkim, vaikų meninius gabumus ugdančios mokyklos – dailės, muzikos… Būtų gerai, kad visuomenė daugiau dalyvautų lavinant jauno kūrybingo žmogaus sąmonę. O toliau viskas prasitęsia. Jeigu visuomenė neišsiugdo save reflektuojančios sąmonės, jei neturi gabių menininkų – kas ją gali ištikti? Ji praranda bet kokią galimybę matyti save. Kad ir kaip būtų, turime sutikti, jog visuomenei būtini žmonės, kurie turi prigimtines savybes kažką matyti, girdėti, jausti, taip pat, kaip sakė Vytautas, susikurti distanciją tarp valdžios, tarp galios institucijų ir laisvai bei nepriklausomai suvokti situaciją. Tai tautos, bendruomenės, visuomenės perspektyvos, jos gyvenimo galimybės. Todėl už tą perspektyvos suteikimą, už savo „akis“, už matymą visuomenė – visi mes – turi mokėti. Juk mokame visi mes, ir niekas kitas. Turime skirti pinigų išlaikyti šitiems matantiems, galintiems rašyti, pasakyti. Juolab kad ta pinigų dalis, kuri iki šiol yra skiriama mūsų dalies visuomenės taip nepakenčiamam ir netoleruojamam rašytojų išlaikymui, palyginti su išlaidomis, kurias mūsų maža valstybė skiria, tarkim, ginkluotei, yra juokingai maža, tiesiog menkas procentėlis. Bet į ką visada yra nukreiptos visuomenės akys? Į žmones, turinčius tam tikrų galių, kurių kitiems žmonėms neduota. Jie ryškiai mato kūrėjų asmenybes. Kokia čia yra masių psichologija? Ją apibrėžti tikrai nelengva. Pavydo čia lyg ir negalėtų būti. Nes nė vieno tų kūrybingų žmonių gyvenimas nesukelia tikro pavydo. Turėtų būti kažkoks sąmonės neaiškumas, pakrikimas, – o ką šitie žmonės mato ten, kur nieko nėra, kur aš nieko nematau? Kodėl jie rašo tokius niekus, kurių niekam nereikia? Ir dar įtikinėja mane? Juk tai erzina, trikdo. Bet tai ir yra tikroji kultūros pareiga – nuolat trikdyti žmogų, neduoti jam ramybės, žadinti jo sąmoningumą. Versti spręsti svarbius klausimus, mąstyti. Todėl iš čia ir kyla tokia priešinimosi kūrėjams laikysena.
Arvydas Šliogeris. Eidamas čia sugalvojau jums papasakoti istoriją – šiek tiek liūdną, minorinę, melancholišką, šiek tiek ironišką, gal kiek negailestingą. Tą istoriją pasakoti reikėtų panašiai kaip „Dekameroną“ – mažiausiai per dešimt ilgų vakarų. O man tai reikia padaryti per dešimt minučių. Istorija tokia: aš, sulaukęs senatvės, padariau išvadą, gana liūdną, kad Homo sapiens, žmonija, žmonės ar tiesiog žmogus negali išsiversti be šamanų. Negalėjo išsiversti seniau, negali išsiversti ir dabar – tai yra visiškai aišku. Ką vadinu šamanais? Tai žmonės, kurie valdo kalbą, kartu ir sąmonę. Etapai yra tokie. Laukinių visuomenėje – tikrieji šamanai. Didžiosiose civilizacijose, Rytų šalyse – visagalė žynių kasta. Kas yra žyniai? Tie, kurie žino, kurie valdo kalbą. Vėliau, krikščionybės laikais – kunigai. Dabar stabtelkim. Kad šamanai reikalingi tamsuomenei – tas poreikis yra absoliučiai suprantamas. Tamsuomenė buvo, yra ir bus, ji net sudaro didįjį visuomenės masyvą, ir ji be šamano iš principo negali išsiversti. Liūdniau yra tai, kad šamanai valdo ir šviesuomenę. Išskyrus mažą šviesos kibirkštėlę: šamanai nevaldė Periklio laikų aukštuomenės graiko keliuose Atėnų miesteliuose ir maždaug Grakchų laikų romėnų. Kažkur iki Cezario. Kalbu apie šviesuomenę. Visur kitur visais laikais matau totalinį šamanų dominavimą ir jų poreikį. Iki, tarkim, prancūzų revoliucijos šis faktas toks aiškus, kad jo nereikia net įrodinėti. Bet štai kažkas nutinka kartu su prancūzų revoliucija.
V. R. Tai juk irgi buvo šamanų revoliucija…
A. Š. Nesiplėsiu, tai labai sudėtinga istorija. Visos revoliucijos yra šamanų revoliucijos. Tačiau kas atsitinka? Šviesuomenė, aristokratija, atsirandanti inteligentija – visi, išskyrus vienetus, pradeda nebepasitikėti ir netgi niekinti krikščionybės šamanus. Atvirai reiškiamas nusivylimas krikščioniškaisiais šamanais. Švietėjai taip ir paskelbė: mums šamanų nereikia. Tačiau tuoj pat, toje pačioje Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys vietoje, kur buvo nugiljotinuotas krikščioniškasis šamanas, tą pačią akimirką išdygsta kitas. Ir, žinote, koks jo vardas? Rašytojas. Arba inteligentas.
V. R. Bet giljotinuodami tuos krikščioniškuosius šamanus jie jau buvo pasirengę įvesti Izidės kultą.
A. Š. Nesvarbu. Išsiaiškinkim, kas vyksta toliau. Aš nekalbu apie tuos, kurie giljotinavo. Kas jie tokie buvo? Advokatėliai. Inteligentėliai. Kalbos žmonės. Bet štai XIX a. į sceną pergalingai užlipa ir paradui vadovauti pradeda rašytojai. Pradedant J. W. Goethe, H. de Balzacu, romantikais, literatūros kritikais, feljetonistais ir kita literatūrine fauna. Turiu galvoje visus rašto žmones, ne tik prozininkus ar poetus. Tarkim, kokia G. W. F. Hegelio įtaka? Siaubinga! Iškilo visokie hegeliai, šelingai, zolia. O Rusijoje – visiškai katastrofiška padėtis: tie dostojevskiai ir tolstojai – vieni šamanai. Jie „paradui vadovavo“ šimtą metų. Tada vėl staiga kažkas nutinka, trumpas „interregnumo“ laikas baigiasi. Tai laikas maždaug nuo M. Robespierre‘o ir L. Saint-Justo iki M. Prousto, – šis yra jau kitoje pusėje, jau nebe šamanas. Po Pirmojo pasaulinio karo vėl kažkas įvyksta. Ir nuo tada „paradui vadovauti“ pradeda šarikovai ir švonderiai. Iš pradžių jie valdo dar karikatūriškai, bet paskui jau visai rimtai. Dabar jie ir prezidentauja pažangiausiose pasaulio valstybėse. Kaip praėjusį kartą kalbėjome[1], į tribūną išlipa vadinamasis masės žmogus. Ir iškart per penkiolika dvidešimt metų atsiranda nauja šamanų generacija. Jie tokie patys kaip anksčiau, nei blogesni, nei geresni. Metafiziniu požiūriu.
V. R. Kalbos požiūriu?
A. Š. Kalbos požiūriu gal ir blogesni. Kas tie šamanai? Kaip kalbėjome aną kartą, tai yra žvaigždės. Marilyn Monroe, Larry Flyntas, Michaelas Jacksonas ir kt. Jei imtume tautišką fauną, tai jų irgi turime nemažą galeriją: pokalbių ir visokių kitų šou vedėjai, krepšinio žvaigždės ir visi tie, kurie dienų dienas šmėkšo televizoriaus ekrane. Aš jų nevertinu kaip žmonių – aš nepažįstu tų nomedų, džordanų, sūrskių, mauzerių, sabonių ir pan. Gal tai visai geri žmonės, aš kalbu tik apie jų šamanišką vaidmenį, apie jų mitologinį, mistinį pavidalą ekrane. Štai visa ta fauna ir valdo dabartinę kalbą. Nes, tarkim, krepšinis yra liaudies religija – ir šito teiginio nereikia suvokti ironiškai. Taigi masių visuomenė pagamina naują šamano tipą, jos provaizdis ir simbolis yra Holivudo damos, arba veikiau – Holivudo hominidai. Juk vienas iš unikaliausių šių šamano tipo bruožų yra jų belytiškumas. Jie – belyčiai. Tai unikalus reiškinys, nes anksčiau šamanai buvo vyrai. Moterys šamanaudavo išskirtiniais atvejais, būdavo tokių taip pat ir Lietuvoje. Bet niekada nebuvo taip, kad šamanu taptų belytis kalbos viešpats. O ką reiškia belytis? Tai padaras, neturintis individualumo. Sakiau anąkart ir dabar kartoju: žvaigžde arba dabartiniu šamanu tapti gali tik totalinė vidutinybė, žmogus be savybių, įskaitant netgi lytiškumą. Juk lytiškumas žmogų jau individualizuoja. Man pačiam toks reiškinys yra mįslė – struktūrinė mįslė. Bet aš ją išsprendžiu remdamasis mass media sąvoka: masė yra belytė. Totaliai neindividuali. Todėl tas struktūrinis masės – arba masių kalbos – buvimo būdas yra belytiškumas. Bet tai dar ne svarbiausias dalykas. Kaip šie procesai vyksta? Reikia konstatuoti, kaip visada ir visur egzistuoja inercija. Nėra taip, kaip mums kažkada aiškino hegeliai ir marksai, kad štai čia turime pirmykštę bendruomenę, čia – vergovinę santvarką, feodalizmą, kapitalizmą… Nieko panašaus – tai paistalai. Šitos visos santvarkos – pirmykštė, vergovinė, feodalinė ir kitos – egzistuoja visur ir visada. Taip pat ir Lietuvoje. Reikia atpažinti socioutopinį mąstymą ir jį įveikti. Ar dabar yra kunigų? Yra. Ar yra rašytojų? Yra. Ar yra visokių magų, ekstrasensų? Žinoma! Taigi yra išlikę ir sėkmingai gyvuoja visų etapų šamanai. Bet įvyko ir esminių permainų. Kai kas yra tiesiog nušluota. Tarkim, kunigas – klasikinis, racionalus – ar toks dabar yra? Vargu. Ir, žinoma, nušluoti yra XIX a. šamanai – rašytojai, filosofai, poetai ir visų kitų stilių „aukštosios“ Rašto kalbos žmonės. Paradui nūnai vadovauja beraščiai ir net bekalbiai komiksų herojai. Ir čia visiškai nieko nepadarysi.
V. D. Gal grįžkime į situaciją tokią, kokią turime.
A. Š. Tai dabar ta situacija tokia ir yra – prašau! Atskira potemė būtų – kaip čia atsitiko? Mes truputį pavėlavome, – kartu su rusais, kaip visada. Sovietų sąjunga kažkaip keistai užkonservavo tuos – vadinkim taip – ikimasinės visuomenės reliktus. Išsaugojo aristokratiškos visuomenės liekanas. Jų liko ideologijos sferoje ir visur kitur. Ir liko tie senieji šamanai, kurie egzistavo iki pat 1988 m. Jie buvo įkišti ir į Lietuvą. Mes irgi truputį, kaip sako A. Bumblauskas, vėluojame (A. Bumblauską tik cituoju, kadangi man tas žodis nelabai patinka). O dabar jau „paradui komanduoja“ švonderiai. Ko reikia masėms? Joms reikia Sabonio, Marčiulionio, reikia kažko panašaus į Holivudo žvaigždes, – joms geriausias šamanas yra Holivudo homunkulas. O senųjų šamanų – ar tai būtų kunigas, ar klasikinis žynys, ar rašytojas – masės žmogus instinktyviai neapkenčia. Tų šamanų neapkenčia dėl to, kad šie reprezentuoja visiškai kitokį principą – ne masės principą, – ir kad tai buvo išskirtinė kasta. Štai kur atsakymas į klausimą – ką reiškia klasikinio tipo rašytojas šiuolaikinei masinei visuomenei? Istorijos studijos rodo, kad seniau ši kasta buvo sudaryta iš ypatingų, išskirtinių žmonių – individualybių, originalų, unikumų. Gerai Regimantas replikavo: tiems kompiuteriniams beraščiams (masė yra beraštė, o tam tikru atžvilgiu ji – ir bekalbė) neapkęsti rašytojų nėra jokio racionalaus pagrindo. Tai tiesiog masės žmogaus instinktyvi reakcija prieš asmenybės išskirtinumą. Juos erzina tai, kad štai dar yra kažkokie tipai, kurie gyvena kažkokį keistą gyvenimą, visai nesuprantamą masės žmogui. Jie ten kažkur įsikūrę dramblio kaulo bokšte, jie ten kažką daro, kažką mąsto. Tokio gyvenimo masės žmogus visiškai nesupranta. Ir ne dėl turinio – jis nesupranta iš esmės. Kas čia dabar yra? – sako jis, minios žmogus. Ką jis ten daro, tas rašytojas, kažkur atsiskyręs, kažkoks užsidaręs, tarytum būtų kitoks, nei esu aš? Jis ten sėdi vienas trobelėje, kažką rašo, kraiglioja – kam viso to reikia? Ir jis dar kažko reikalauja! Masės žmogui viskas turi vykti minios akivaizdoje, ant podiumo, ekrane, nes mūsų šamanai įsikūrę kaip tik ten. Ir jie – minią valdantys šamanai – išreiškia geidžiamiausią žmogaus archetipą, nes neturi individualybės, yra belyčiai, jie visiškai atitinka masės žmogaus poreikius. Todėl iš kažkur atsirandantis rašytojas viską sujaukia, sutrikdo ir smarkiai suerzina masės žmogų. Prisimenate stalinines trojkas – joms irgi labai nepatikdavo visi tokie, kurie kažką darydavo vieni, užsidarę nuo visuomenės. Jie kažką kėslauja, kažką daro negera. Iš tos nežinomybės ir iš baimės kyla instinktyvi pykčio reakcija. Nes visa, kas yra gera, daroma prožektorių šviesoje. Dabar yra amžinoji diena. Ir rašytojai, menininkai – tie nakties bei prieblandos žmonės – turi būti išvilkti į tą dirbtinės dienos šviesą. Nes kai prieblandose neįžvelgi žmogaus, tu jam uždedi tokias kaukes, kad jis tau atrodo kaip pabaisa. Ir vargšas rašytojėlis net neįtaria, kad gali atrodyti toks baisus. Vargšė Viktorija, vargšas Šliogeriukas, vargšas Sigitas Geda ar Donaldas Kajokas – juk jie net neįtaria, kokie jie yra svetimi ir net įtartini Aukštuosius Televizijos Mokslus perkrimtusiam tautiečiui. Tai tokia mūsų dienų istorija, labai paprasta.
V. D. Taip, tokia istorija. Bet pažiūrėk, „vargše Šliogeriuk“, juk vis tiek tu gali Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys gyventi, visuomenė vis tiek leidžia mums gyventi, leidžia rašyti knygas, jas išleisti, taip pat leidžia kiūtoti savo trobelėje, nesunaikina tavo kūrybinės prietemos, neišplėšia tavęs iš jos, neapšvitina tavęs rampų prožektoriais…
A. Š. Tai tik laiko klausimas! Mums dar labai pavyko – mes laimingi žmonės, štai ką norėjau pasakyti. Mes turime jaustis tiesiog kaip ant sparnų. Mes privalome dėkoti tautai ir visiems kitiems, o rašytojams pasakyti, kad jie negali pykti, kad negauna premijų ir viso kito – jie turi dėkoti už tai, kad jų dar nepakorė! Beje, juos ne kartą ir korė. Kam buvo išrasti visi gulagai? Kam pastatyti nacių konclageriai? Tai ko dabar mums inkšti, mes tik džiaugtis turime! Dėkoti urbi et orbi.
V. R. Na, čia nėra inkščiančių, bent jau aš kol kas gyvenime niekuo nesiskundžiau ir nesiskundžiu. Tad norėčiau grįžti prie temos ir, prisimindamas sovietinius laikus, pasvarstyti apie rašytojo, kaip kultūros kankinio ir herojaus, vaidmenį. Šios reikšmės vienaip ar kitaip gyvuoja: kai kada menininkas pats sau prisiskiria kokio vaidmens bruožų ir su jais susigyvena; kartais jis būna labiau herojus negu kankinys, kartais – atvirkščiai. Būna ir taip, kad gyvenimo aplinkybės aiškiai susikerta su menininko įsitikinimais, puoselėjamomis vertybėmis, tad menininkas net norėdamas nebegali išvengti iš tos prieštaros kylančių dramatiškų išgyvenimų.
V. D. Bet juk joks žmogus normaliomis sąlygomis nenori būti kankinys?
V. R. Nenori, žinoma, bet yra tam tikrų prielaidų tokiai savimonei atsirasti. Jei kūrėjas nusprendžia, o tiksliau – kurdamas įsitikina, kad be kančios nėra nei tiesos, nei autentiškos kūrybos, jis tą kančią ir prisišauks, jis įsigyvens į kankinystės būseną bei iš tos būsenos kylančias priedermes. Juk jei manai, kad kankinystė neatsiejama nuo kūrybos, tai ir gyveni taip, kad pateisintum tokią savo nuomonę ir gyvenimu, ir kūriniais. Tai nebūtinai vaidyba – gyvenimas taip pat vaidinimas. Prisiimti ar išmokti principai, juolab vertybiniai, tampa gyvenimo būdo bruožais, keičiančiais, sakyčiau, egzistencijos pobūdį. Pavyzdžiui, mūsų moterys rašytojos klasikės: ar jų kūryboje ir gyvenime nesama tiesiog sąmoningo kankinystės pasirinkimo ženklų? Kankinystė pasirenkama dėl to, kad kažką paliudytum ar kad galėtum kažką pasakyti tikros tiesos balsu. Tas sakymas pačiu aiškiausiu būdu patvirtina tavo būties autentiškumą ir prasmingumą. Todėl šiuo atveju esama ir sąmoningo, ir nesąmoningo kančios pasirinkimo. Įsiskaitykime į dabartinių moterų rašytojų kūrinius – juose rastume ne tik lėkšto kūniškųjų bei psichologinių „gelmių“ aprašinėjimo prastoka kalba, bet ir egzistencinio tragizmo gaidų. Joks gyvenimo matęs rašytojas neims tvirtinti, kad jis rašo iš džiaugsmo, iš laimės pertekliaus. Tokios nuostatos nėra. Apie kūrybą arba nieko nekalbama, arba, jau pradėjus ją gvildenti, išryškėja egzistencinė atvertis, susijusi su didžiule įtampa, su mąstymo perkeitimu ir gyvenimo perkainojimu. Be tokios įtampos, be dramatizmo ir kančios nėra tikros kūrybos. Tačiau pati kūryba yra ir didelis džiaugsmas. Vėlgi – nukryžiavimas ir prisikėlimas. Jei menininkas mano kuriąs, tai turi prisiimti ir kūrimo priedermes, kurios kreipia į „kryžiaus nešimą“.
Dabartinį visuomenės požiūrį į menininką, o ypač į rašytoją, galima paryškinti prisimenant sovietmetį. Vėl į galvą ateina D. Grinkevičiūtės likimas. Kas jai nuodijo gyvenimą, kai ji jau dirbo Laukuvoje? Taigi nuodijo aplinkiniai paprasti žmonės, taip pat vietiniai sovietiniai inteligentai, kurie iki šiol nepastatė jai jokio paminklo ir nesuvokė jokios savo kaltės. Jie nieko nepadarė, kad tą kaltę kaip nors išpirktų. Kodėl tie žmonės yra kalti ir kodėl toks jų santykis su tremties memuarų autore, istorinės tiesos liudytoja? Jos bijojo todėl, kad ji buvo įsipareigojusi tiesai, kad ji galėjo pasakyti kažką tokio, ką išklausę tie žmonės turėtų keistis, kitomis akimis žvelgti į valdžią. To bijoma ir dabar. Jeigu kažkas pasako tau esminius dalykus, kurių niekaip negali atmesti ar paneigti ir turėtum keisti savo požiūrį, tai dėl ramybės ir gyvenimo gerovės tau geriau atstumti ar net su kitais paniekinti tai tiesai atstovaujantį žmogų dar prieš jam prabilus. Toks žmogus kelia grėsmę tavo įprastam gyvenimui, kurio tu keisti visiškai nenorėtum. Tai kam tau reikalingi tokie tiesos liudytojai? Juos reikia užčiaupti ir pažeminti dar jiems nespėjus išsižioti. Juos reikia suniekti, diskredituoti ne tik savo, bet ir visuomenės akyse. Gyvenimas teka, tai tegul sau ir teka, kam tų rūpesčių, dvasios nerimo?
Todėl rašytoją užsipuola ir iš baimės, ir iš piktdžiugos. Pažiūrėk, kaip mes puikiai gyvenam, o tu esi šioks ir anoks. O dar jei aptinka kokių rašytojo nuodėmių – džiaugsmui nėra galo. Sunku yra įsipareigoti tiesai, tikėjimui, dar sunkiau – pripažinti savo gyvenimo menkumą ir būtinumą keistis.
R. T. Kaip jau esame kalbėję, rašytojo autoritetas turi ir moralinį matmenį, todėl jis intuityviai suvokiamas kaip prievartinė jėga ir instinktyviai tokiai prievartai priešinamasi negalvojant apie jokius principus, laikysenas.
A. Š. Kalbėjome apie sovietiją. Na, kas yra sovietija? Tai yra Rusija – Prancūzijos beždžionė iki šleikštulio. Padaro kraujo tvaną, iškilmingai vadinamą „revoliucija“, išpjauna geriausiuosius, bet sykiu – tai fantastiškas paradoksas – užkonservuoja aristokratiškos visuomenės ideologiją, kurios šamanais tampa rašytojai.
V. R. Pirmiausia aristokratiją išpjovė. Buvo Solovki. Ir pirmieji konclageriai, kurie tuomet vadinti tikruoju vardu – mirties lageriais.
V. D. Buvo garsusis „kvailių laivas“…
A. Š. Bet toks Jevtušenka, Trifonovas ar Voznesenskis, tarkim, „nepoilsiavo“ Solovkuose.
V. R. Bet tai jau visai kiti laikai. Sovietinis laikotarpis, po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžia pasinaudojo daugeliu modernizacijos technologijų, kurioms buvo reikalingas protas, siaubu grįsta ideologija išauklėjo savus rašytojus – kad galėtų geriau valdyti. Valdžia puikiai suvokė kalbos, įtikinėjimo, ideologijos galią. Iš ko kilo rašytojų gundymas patarnauti? Iš baimės, kad jie valdžios atžvilgiu neužimtų savarankiškos pozicijos, kad nebūtų nepriklausomi ir kad nebylotų savo tiesų, o ypač – tiesos apie sovietų valdžios vykdytas masines žmonių žudynes, konclagerius, trėmimus. Rašytojams buvo keliamas uždavinys – visus tuos dalykus trinti iš žmonių atminties, keisti žmonių sąmonę taip, kad protu neaprėpiami valdžios nusikaltimai imtų rodytis kaip valstybės didybės bruožai, būtini ir pateisinami. Buvo daroma viskas, kad rašytojai bylotų tą tiesą, kurią jau sukūrė komunistų partija. Tiesa jau žinoma, o rašytojui lieka tik ją byloti. Ir byloti taip įtikinamai, kad ir patys valdžios žmonės ja įtikėtų. Tam buvo skirtos visos gundymo strategijos – Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje. Menininko galia buvo gerai žinoma ir pripažįstama. Ji puikiausiai žinoma ir dabar. Todėl ir valdžios sluoksniams labai patogu, kai dalis tamsuomenės spaudžia menininką savo nepasitenkinimu ar net panieka – tada menininkas lengviau sukalbamas, tampa apdairesnis, nemaištauja ir nekritikuoja. Toks menininkas yra daug pigesnis, su juo jau nereikia skaitytis. Dar geriau, kai neapsikentęs menininkas išvyksta svetur. Jam teigiama: tu gyvenk, tu veik, bet veik štai čia, visų akivaizdoj, visus mus vienijančioje rinkoje – ir būsi aprūpintas, laimingas. Toks šiandien yra pasiūlymas menininkui – būti parankiam ir patogiam, prisitaikančiam prie sistemos. Pažiūrėkime, kokiose srityse šiandien veikia žodžio meistrai? Tarkim, talentu paženklinti jaunesni poetai? Tai – viešųjų ryšių, politinių technologijų ir reklamos sritis. Praėjusio dešimtmečio pabaigos pagrindinis reklamos poveikio elementas buvo susietas su poezija – tai išvada iš mokslinių tyrinėjimų. Juk poetų duona yra metafora, jie kuria metaforas, o metaforinėms įvairių gyvenamojo pasaulio plotmių jungtims būdinga didžiausia galia įsismelkti į žmogaus sąmonę, „pramušti“ ją ir ilgam išlikti nelyg gyvybinga sėkla. Taigi, panaudokime poetus. Visose tokio pobūdžio kompanijose sėkmė lydi tuos, kurie geriausiai rašo, turi kalbos ir kalbinės fantazijos dovaną.
A. Š. Man vis iškyla toks supriešinimas. Vieni „puošiami“ gulagais, kiti – socialistinio darbo didvyriais. Man atrodo, kad tarp A. Fadejevo – jis parašė „Jaunąją gvardiją“ – ir A. Solženicyno nėra jokio skirtumo. Tai tas pats šamano tipas, ir tik atsitiktinumas lemia, ar tas šamano tipas bus konjunktūrininkas, ar antikonjunktūrininkas. Taigi, kad ir kokie tie tipai būtų, dar kartą pabrėžiu, kad sovietija užkonservavo rašytojo šamano tipą, kokio neliko Vakarų Europoje.
V. R. Niekada nesutiksiu, kad A. Fadejevas ir A. Solženicynas yra tas pats rašytojo tipas. Ar Varlaamas Šalamovas, kurio šimtmetis dabar minimas. Jie nėra ir negali būti tokie patys.
A. Š. Tie skirtumai tėra tik psichologinio ir sociologinio atsitiktinumo padariniai.
V. R. Kaip filosofas, pats Arvydas turėtų pasakyti, kad tokie pasirinkimai nėra vien psichologijos reikalas. Tai – ontologinio lygmens reikšmės. Tos žmogiškosios būtys – kaip absoliutūs singuliarumai – niekaip nesusisieja ir yra net nelygintinos. Lyginti galima dorovinį jų būties „krūvį“. Man žudikas nėra lygus aukai. Aukomis nevadinčiau ir žudikus aptarnavusių intelektualų bei kūrėjų. Tai kitokios būtys. Jau nekalbu apie poveikį, kokį daro išlaisvinanti arba įsipareigojanti kūryba. O Lietuvai sovietmetis savo rusiškos schemos taip ir neprimetė, nors ji buvo nuolat primetinėjama. Tai keista, nes mūsų literatūrinei kalbai, mūsų raštijai labai nedaug metų. Prieš kiek metų Žemaitė įsipareigojo kalbai ir rašymui? Tai tik tiek mes ir turime savo literatūros. Na, kiek daugiau, gal apie šimtą penkiasdešimt metų. Kur jau mums kalbėti apie rusų XIX a. literatūros totalinį poveikį.
A. Š. Neįvertini vieno dalyko: mums visą laiką galingą įtaką darė rusų kultūra.
V. R. Na ir kas iš to? Taigi ne marsiečiai esame – turėjome patirti visokių įtakų! Kas Žemaitei darė įtaką? Rusai? Kas ką jai primetė?
V. D. Žemaitės kūrybos ištakos yra problemiškos… W. Shakespeare‘as – jis Žemaitei darė įtaką. Taip, kaip tik jis jai ir darė didžiausią įtaką.
A. Š. …rusų šamanai…
V. D. Viena gražiausių Žemaitės minčių apie pavasarį, iš laiškų P. Višinskiui: čia Žemaitė sėdi ant ežios ir šnekasi su Shakespeare‘u! Varnos krankia aplinkui, Žemaitė šnekasi su anglų literatūros klasiku. Kodėl nematome tokių įtakų, kodėl taip jas ignoruojame? Ir apie ką kalbasi Žemaitė su Shakespeare‘u? Apie „reikalą meilės“! Apie žmogaus pasaulį!
A. Š. Tai atskiras atvejis…
V. D. Visi atvejai yra atskiri, visi unikalūs…
V. R. Visi tokie atvejai, kurie kažką davė kalbai, kurie prisidėjo prie kalbos – jie visi yra atskiri. O juk Žemaitei ta meilės patirtis buvo ir įstabus, ir skausmingas išgyvenimas.
A. Š. Tai iš kur tada tie inkštimai?
V. D. O kokie inkštimai? Kas inkščia? Grįžkime prie realybės. Buvo klausimas: turime mes šiandien rašytojų? Turime.
A. Š. Turime.
V. D. Jie gyvena. Visuomenės ir kūrėjų dalis, kuri nenuėjo į „viešuosius ryšius“, į reklamą, kur nors kitur.
A. Š. Na ir kas? Tegul sau gyvena.
V. D. Ne. Tai mano reikalas – kaip jie gyvena!
V. R. Kiekvieno žmogaus reikalas yra pajausti, kaip gyvena ir kitas. Mes juk gyvename su kitais, tik per kitus įsigaliname sugrįžti į save.
A. Š. Bet aš neturiu teisės primesti kitam savęs…
V. D. Aš skaičiau L. S. Černiauskaitės laišką „Literatūroje ir mene“, taip – mano sąmonėje liko rūpestis: kaip gyvena jaunas, gabus žmogus? Aš nesakau, kad visuomenė turi jį išlaikyti. Žmogus pats savim rūpinasi. Ji teisingai rašo: aš pasirinkau tokį gyvenimą; aš noriu jį gyventi. Bet to žmogaus balsas į visuomenę – ką jis reiškia? Jis kreipiasi į visuomenę, kaip kreipiasi ir savo raštais, ir jis laukia atsakymo.
V. R. Ir sulaukia.
V. D. Taip, ir sulaukia tokio atsakymo, suinteresuoto pokalbio, rūpesčio. Bet reikėtų dar paklausti ir taip: ar iš tikrųjų mus supa vien tamsa?..
V. R. Ir Holivudas?..
A. Š. Patikslinsiu savo mintis. Kas mus valdo? Ekranas. Ką jūs jame matote?
V. D. Aš nieko nematau, jis manęs nevaldo.
A. Š. Bet jis valdo – kaip čia švelniau pasakyti – didesnę visuomenės dalį. Ir ją valdo totaliai. Tai jau aptarė autoritetai, tikrai protingi ir įžvalgūs žmonės – J. Baudrillard’as, M. McLuhanas…
V. R. Bet pradėkim nuo savęs – ką ekranas valdo iš čia esančių?
A. Š. Mane. Ta valdžia labai klastinga, netiesioginė, prievartaujanti tai, ką apytikriai galima vadinti pasąmone, bet galinga, ji šėtoniškai gundo, nes ji veikia kaip patys galingiausi narkotikai, juk Ekrano paslaptis ir yra jo monstriškas narkotizuojantis poveikis, sulaužantis šviesios sąmonės bastionus. Aš Ekranui turiu sąmoningai priešintis, nuo jo neįmanoma pasislėpti, neįmanoma atsispirti jo pagundoms. Tai žinojo Homeras: lotofagų vaisiai, Kirkės gėralas, Sirenų giesmės – visa tai Ekrane suspausta į Narkotiką, „kuris visada su tavimi“.
V. R. Manau, kad mus, kaip ir daugelį kitų, kur kas lengviau valdyti pažadais kelti atlyginimą. Tai kur kas realesnis mūsų valdymas.
A. Š. Na, leisk man tuo labai suabejoti. Aš kartais nustebęs pagaunu save, kad su malonumu klausausi anapusinio vaiduoklio, kurio mistinis slapyvardis yra, pavyzdžiui, „džordanabutkutė“!
V. R. Tai ir gerai! Ir kas tavyje įsižeidžia, kad tu jos klausaisi? Kodėl tu pyksti ant savęs?
V. D. Ir kas čia bloga? Mes negyvename vien grynojo proto sferoje. Mes nesame vien tik aukštosios kilnios akimirkos.
A. Š. Jeigu nieko bloga, tai mums nėra apie ką šnekėti. Juk aš esu priverstas dėti skausmingas pastangas tam, kad išvengčiau šito totalinio masinės „popsės“ poveikio. Joje viskas šiandien tiesiog paskandinta. Kaip koks Odisėjas turiu įsitempti, užsikimšti ausis, kad nepasiduočiau viliojančioms Ekrano sirenų giesmėms. Juk šio vaiduoklio realiai man nėra, jis man tiesiog niekas.
V. R. Visiškai ne niekas.
V. D. Tai moteris, kuri dainuoja, ir dainuoja gan profesionaliai. Ji turi savo žanrą, jį išmano, daug dirba…
A. Š. Palaukit, apie ką jūs kalbat? Aš nepažįstu jokios Džordanos Butkutės, aš niekada jos nemačiau! Jos galbūt išvis nėra, kaip ir Osamos bin Ladeno. Aš Menininkas kaip kultūros herojus ir kankinys kalbu ne apie kažką, kas egzistuoja kaip realus daiktas už Ekrano, o apie Ekrano vaiduoklį, apie sapnų ir haliucinacijų fabriką! Tai visiškai skirtingi dalykai.
R. T. Manau, kad laisvoje visuomenėje visi žanrai reikalingi, ir rimtoji kultūra neturėtų visu svoriu užgožti paprasto žmogaus. Nors kultūra visada yra prigimties savotiškas prievartavimas, jos kultivavimas, bet… Matyt, svarbu proporcijos. Ir problema tik viena – profesionalumas. Mano nuomone, mūsų popkultūra – kalbu apie muziką – yra labai skysta, man jos gėda klausytis. Liaudies dainų šalyje, kur nebuvo jokios bardų, minezingerių tradicijos, nėra ko norėti aukštos muzikinės kultūros. Lietuvoje stiprūs tik klasikinės muzikos kūrėjai bei atlikėjai, nes juos parengia institucijos. O iš paprasto, savamokslio žmogaus, – kokios ir yra tos mūsų apgailėtinos žvaigždės, beždžioniaujančios užsienio žvaigždes, – neišgirsi jokio autentiško balso, jokios originalios saviraiškos. Bailūs mėgdžiotojai, svajojantys apie užsienį… Bet kad dėl to jiems reiktų uždrausti dainuoti ar juos niekinti – taip neturėtų būti. Pigūs dalykai patys turi sunykti, neverta dėl jų taip jaudintis. Tegul dainuoja…
A. Š. Taigi aš kalbu apie Ekrano religiją, apie Ekrano šamanus. Virtuali erdvė ir yra šamanų poligonas. Nepažįstu tų dainininkų ir laidų vedėjų, kalbu apie vaiduoklius, apie žvaigždes. Samprotauju ne apie konkrečius asmenis, nes tai būtų primityvi kalba ir žmonių įžeidinėjimas. Ekrano Butkutė man neturi jokio referento užekraninėje Tikrovėje, ji man visiškai tas pats kaip sirenos, angelai, velniai, dvasios ar dangaus serafimai. Tiesiog stengiuosi nepasiduoti jos kerams, Ekrano narkotikams. Televizija yra liaudies opiumas.
R. T. Ar tai nėra realybę perskeliantis idealizacijos žingsnis, kai atskiriami substancija ir jos atributai? Ar būtų toks iliuzinis dainininkės poveikis, jei nebūtų jos pačios realių pastangų? Dar F. Nietzsche teigė, kad žaibas ir griaustinis yra vienas dalykas… Butkutę sukūrė ne Ekrano šamanai, manipuliuojantys masių žmogaus sąmone, – šitie šamanai pasinaudojo žmogaus polinkiais, gabumais – jie suvartojo žmogų.
A. Š. Betgi televizija yra visagalė, jos opiumas svaigina mases. O jūs dar norite, kad su ja konkuruotų atgyvenęs šamanas-poetas ar literatūros kritikas, t. y. klasikinio Rašto žmogus. Joks senojo tipo šamanas nesugebėtų konkuruoti su Butkutės, Sabonio ar Marčiulionio vaiduokliais.
V. R. Bet kam konkuruoti? Kam to reikia? Kam pasiduoti pačiai banaliausiai konkuravimo ideologijai?
V. D. Gal pradedam iš naujo? Grįžtam prie temos. Man atrodo, kad išeities taškas vis tiek yra pasaulio įvairumas. Žmonių įvairumas.
A. Š. Čia tik gražios šnekos…
V. D. Negali taip būti, – juk greta manęs yra Arvydas Šliogeris, mano bičiulis ir autoritetas; greta manęs visiškai lengvai yra kitokio žanro žmonės, su kuriais aš nepuolu kalbėti apie tai, ką kalbu per paskaitas; ir tie kitokie žmonės manęs visiškai netrikdo, jie yra tikri ir reikalingi.
A. Š. Tai aš ir siūlau: nekonkuruoti su dabartiniais šamanais, bet, kaip tu sakai, atsisėskim ir nesirūpinkim – tegu jie sau, o mes – sau; užsidirbkime duonelės kąsnį, šiek tiek savo blokiniam narveliui, benzino šlakeliui, ir viskas. Juk mūsų nesmaugia, mūsų nekaria, mūsų neprievartauja, nekiša į gulagus. Ir dar ką drąsiai pasakysiu: net be piniginių honorarų mes esame laimingieji. Jeigu tu dar gali, jei turi nuostabią galimybę patirti kalbos avantiūrą, rašyti knygą, eilėraštį, nutapyti paveikslą ar nesvarbu ką nuveikti – tai yra fantastika. Vienas leidėjas, Antanas Rybelis, kurį aš vadinu Lietuvos filosofų šventuoju, pasakė ketinąs leisti mano jaunystės knygą ir paklausė, kokio aš noriu honoraro. Buvau priblokštas. Koks honoraras? Pati knyga yra honoraras! Ar gali būti geresnis honoraras? Aš juk duonelei užsidirbu ne iš knygų rašymo.
V. D. Štai čia, Arvydai, šioje vietoje ir sustokime. Ir paklauskime: o iš ko duonelę užsidirba rašytojai? Mes, tarkime, esame Universiteto, instituto ar kitų įstaigų darbuotojai. Mes gauname atlyginimą. Mes negyvename iš to, ką parašome. Pažiūrėkime į jaunus rašytojus. Iš ko jie turi gyventi? Ir kokią jiems galėtume formuluoti alternatyvą? Ar jie gali turėti iliuzijų, kad iš savo rašymo sugebės išgyventi? Ar jiems iš anksto ruoštis minčiai, kad duonai reikės užsidirbti kitu būdu?
A. Š. Taip, žinoma! Kitos išeities tiesiog nėra.
V. D. O kada jie galės rašyti? Ir ką jie parašys tokiomis nenormaliomis, nežmogiškomis sąlygomis?
A. Š. Tai amžina problema. Duosiu klasikinį pavyzdį. Spinoza! Iš ko jis gyveno? Jis šlifavo linzes. Ir kartu laisvalaikiu, naktimis, rašė traktatus.
R. T. Man tiesiog bloga nuo tos minties. Nakties darbai – bepročio raštai arba bepročio lemtis. Spinoza ir keletas panašių – menkos išimtys.
A. Š. Bet Spinozai tai buvo laimė. Aš, įstojęs į aspirantūrą, taip sau pasakiau: ar tu tapsi tuo filosofu – nežinai, nes apskritai nežinai, kas yra tas filosofas (ir dabar nežinau), bet vieno dalyko tikrai nedarysi – netapsi literatūriniu baudžiauninku! Todėl iš reikalo esu parašęs tik vieną knygą, už kurią gavau honorarą, ir nemažą, ir tai buvo disertacija. Tariau sau: tu parašysi dvi disertacijas, tau duonelei užteks, tu būsi neblogas specialistas, gal toks ir esu – per trisdešimt metų nė karto nepavėlavau į paskaitą…
V. R. Gal tai greičiau minusas?..
A. Š. …o knygų rašymas man nieko bendra neturi su duonos uždarbiu. Jeigu tau smagu rašyti, tai ir rašyk. Jei ne – kas tave verčia?
R. T. Tai gal ir visi rašytojai, poetai turi taip, konjunktūriškai, apsirūpinti savo statusu, pasidaryti laipsnį ar tapti kokiais klerkais ir tuomet jau išsijuosę rašyti? Naktimis… Įdomu, ką tokio jie parašys, kaip praturtins mūsų literatūrą? Gal kitą kartą pakalbame labai konkrečiai apie Lietuvos rašytojų profesijas? Kiek tos profesijos suėdė jų kūrybą? Kartais gyvenimas žmogaus, save paskyrusio kūrybai (literatūrai, dailei, muzikai, mokslui), man atrodo kaip prakeikimas. Tikra kūryba apima visą žmogų, praryja jį visą, ir jokie stiklų šlifavimai čia neišgelbės. Visa kita – pusiau kūryba, pusiau gyvenimas. Kaip Liudas Vasaris: pusiau kunigas, pusiau poetas – galas žino kokio pašaukimo hibridas. Tačiau jei iš kūrybos neįmanoma išgyventi, kūrėjas neturi teisės turėti šeimos, vaikų – kaip juos išlaikytų! Pasmerktų skurdui, kančioms! Jis neturi teisės mylėti, įsimylėti. Kad nepražudytų mylimo žmogaus. O toks nežmoniškas gyvenimas ilgainiui turėtų tapti ne tik kančia, bet ir neapykanta gyvenimui. Ir kokia iš to kūryba? Labiausiai talentu liepsnojantys žmonės taip ir palūžta, nepakėlę tokio prakeikto gyvenimo naštos – prisiminkime G. Beresnevičių. Jis rašė ne savo malonumui, jis rašė, kad išgyventų. Ir kaip tikras baudžiauninkas – kiek jam temokėjo už tuos jo begalinius tekstus. Kiek neteko visa mūsų kultūra.
Vis tiek negaliu sakyti jaunam kūrybingam žmogui: pirma apdairiai pasirūpink karjera, įsitarnauk į kokią nors įstaigą, tada jau rašyk, mes tavęs lauksim, tavo nuostabių, sočių kūrinių. Kita vertus, jeigu jau esi apsirūpinęs ir saugus – kam gi rašyti? Juk rašymas – tai žmogiška komunikacija. O jeigu man rūpi pirmiausia apsirūpinti savimi, tačiau tik paskui – kaip hobi – kreiptis raštais į kitus – tokia jų ir vertė. Tik savęs patenkinimas, tik savo egzistencinio skurdo maskavimas, dirbtinis susireikšminimas. Štai kaip dar galima įsivaizduoti rašančiuosius kaip šamanus. Jų reikia saugotis, jie siekia manipuliuoti mumis – juk tokia ir yra šamanų funkcija. Žodžio magai…
V. R. Ne viskas taip yra. Mes čia jau pradedame mitologizuoti savo gyvenimo istorijas. Juolab kad ir Arvydo knygų rašymas buvo tam tikras uždarbis, jeigu teisingai įvertinsime akademinės bendruomenės realijas: už parašytas knygas gaunami balai, pridedami priedai ir taip toliau. Viskas ten suskaičiuota: negauni honoraro iš leidyklos, užtat gauni juos per atlyginimą. Kalbėdami su jaunaisiais pagyvenę akademikai linkę patyliukais nubraukti visus kitus pinigų uždirbinėjimo būdus, kuriuos laiduoja jų statusas. Jie pinigus uždirba iš to paties rašymo, ir uždirba labai nemažai. Tik tas rašymas vienų yra geras, kitų – šiaip konjunktūrinis, ataskaitoms užpildyti. Visi tą puikiai žinome.
Klausimas buvo toks: jeigu žmogus, kurį tam tikra visuomenė dalis pripažįsta talentingu ir kurį pripažįsta jo kūrybą vertinančios institucijos – beje, pačios gyvenančios iš tos priežiūros finansavimo, – taigi ar gali tas žmogus tikėtis kokios nors paramos gyvenimo ir kūrybos sąlygoms gerinti? Visos tos prižiūrinčios institucijos turi matyti ir vertinti kultūrinį gėrį, kurį gamina šitie meninio pašaukimo žmonės. Tai irgi priežiūra, ir nieko mistiška čia nėra. Ir tų autoritetingų institucijų priežiūra, ir jų kritika taip pat yra gėris, tampantis visos mūsų kultūros nauda. Juk visose visuomenėse – nepaisant čia aptartos televizijos valdžios – esti tokių institucijų. Pavyzdys gali būti Skandinavijos kraštai, nuo Danijos iki…
A. Š. Na nelyginkime savęs su Danija.
V. R. Jei nebus tokių institucijų ir perspektyvą matančių žmonių, tai mes tokių galimybių niekada ir nepasieksime.
A. Š. Tai kita tema, aptarta A. Mickūno. Tai yra turtingų visuomenių socialinės politikos dalis. Tose šalyse yra daugybė bedarbių, nes ten dirba mašinos. Tai kas geriau: ar kad tas bedarbis gaus stipendiją ir eis studijuoti, tarkim, rašinės prastus eilėraščius, ar kad jis, negavęs stipendijos, ar dar kokios nors piniginės paramos (reikalaujamos už nieką) plėšikaus gatvėje? Atsakymas paprastas: geriau jam sumokėti, tegul jis sau rašo knygą. Turtingos šalys žmogui neretai moka vien už tai, kad jis neplėšikauja.
V. R. Visi tokie supaprastinti visuomenių gyvenimo aiškinimai yra ydingi. Iškeliamas koks nors menkas visuomenės gyvenimo bruožas ir jis pasitelkiamas kaip esminis aiškinamasis principas ar savaime aiški universali tiesa. Universalistiniais aiškinimais nieko nepaaiškinama, juolab jais neįmanoma gvildenti problemų; tokie aiškinimai nuramina ar apgauna sąmonę netikru aiškumu. Klestinčios visuomenės per ilgus amžius išsiugdė savisaugos instinktą, kurio esmė tokia: be išsilavinusio, kūrybingo žmonių sluoksnio visuomenė neišgyvens. Tai pozityvi, o ne negatyvi kultūros puoselėjimo ir palaikymo prasmė, kuri pas mus įgavo menkinančią kultūros ir jos žmonių šelpimo reikšmę. Be kultūros nėra švietimo, tai gal nebešelpkime ir švietimo? Toks mąstymas kaip tik ir įsigali, mūsų politinis elitas apmokestina aukštojo mokslo siekiantį jaunimą. Vakarų šalys mokslui skiria daug lėšų, sukurtos gerai veikiančios įvairaus lavinimo sistemos. Net šiais žinijos visuomenės laikais nepaprastai paklausios bei perspektyvios yra meno specialybės. Ir ten menininkai labiau galvoja ne apie tai, kaip susirasti kokį darbą ir išgyventi, bet kaip susikurti distanciją, atsitraukti nuo kasdienio gyvenimo. Tik atsiribojus ir įgijus refleksijos galią, jau įmanoma pasakyti reikšmingų dalykų. O atsiriboti reikia ne tik nuo kasdieniško gyvenimo, bet ir nuo fondų teikiamų pinigų, nuo visokių ryšių bei socialinių įsipareigojimų. Kurianti mintis turi išlaisvėti, siekti nepriklausomybės, tačiau suvokti ir naujus įkalinančius nepriklausomybės pavidalus.
V. D. Kaip atrodo ir galėtų atrodyti mūsų kultūros struktūra? Koks valstybės vaidmuo, kokios kūrėjų priežiūros formos? Ką galėtų nuveikti pati visuomenė?
A. Š. Dalykas paprastas: kiekvienas vidurinę mokyklą baigęs jaunas žmogus – tarkim, kad rašytojai baigia vidurinę – eina tuo pačiu keliu. Kai ką paremia valstybė, kiti kaip nors užsidirba…
V. R. Reikalai jau tvarkomi: esama fondų, institucijų, skirstomos lėšos. Jei tik būtų daugiau kultūrinės jausenos, įsipareigojimo, galbūt sąžiningumo, ši sistema tiesiog geriau veiktų. Juk žinomos ir kūrėjų pavardės, žinomi žmonės. Yra puikiausios galimybės jiems padėti, skirti lėšų, pagerinti gyvenimo sąlygas. Tai priklauso ir nuo mūsų iniciatyvos, geranoriškumo. Daugiau galėtų šioje srityje nuveikti Rašytojų sąjunga, kuriai tenka profesinės sąjungos priedermės. Pavyzdžiui, dėl socialinio būsto. Tačiau daug kas priklauso ne vien nuo veikiančios sistemos, bet ir nuo toje sistemoje dirbančių žmonių dorovinių bruožų.
A. Š. Man tas dalykas tikrai yra svetimas. Aš manau, kad valstybė jaunajai kartai turi duoti tik viena: galimybę gauti tinkamą išsilavinimą. Ir viskas, daugiau nieko ji neturi duoti. Žmogus pats turi pasirūpinti savimi. Valstybė turi duoti tik išsilavinimą, nes tai visuomenės gyvybinis klausimas. O jau po to – privatūs žaidimai, kuriuos jau turi žaisti pats.
V. D. Visiškai nesutinku, kad tai privatūs žaidimai.
V. R. Tie dalykai jokiu būdu nėra privatus reikalas. Juk net didžiausi liberalai kalba apie darbo vietų kūrimą, kurį ir laiko visuomeniniu gėriu. Ką tai reiškia? Žmonių užimtumas yra valstybės rūpestis. Ir žmogaus vietos gyvenime suradimas – ne vien jo asmeninis reikalas. Valstybei turi rūpėti galimų rinktis darbo vietų gausa ir įvairovė. Ir menininko gyvenimo sąlygų gerinimas įsivaizduotinas kaip darbo vietų kūrimas.
A. Š. Na, jeigu menininkas galės suderinti meną su darbu…
V. R. Pats menas ir yra darbas. Kūryba yra darbas…
A. Š. Bet gauti pinigus už meną?
V. D. Už darbą, įdėtą į meno kūrimą, ir tai yra teisinga.
A. Š. Bet jeigu jis negali kurti meno, už kurį niekas nemoka pinigų, tegul neinkščia, tegul šlifuoja lęšius… Už ką jam mokėti pinigus?.. Ar jis invalidas, kad jam reikėtų mokėti?
V. R. Fondai autoriui galėtų mokėti pinigus ne vien stipendijomis, bet ir priedais prie honorarų.
V. D. Ir svarbu ne tik kūryba, bet ir tą kūrybą reflektuojančios knygos – jų mums labai trūksta. Trūksta sąmonės, kuri nustatytų, ko verta kūryba. Autoriai stipendiatai gali atnešti savo knygų, bet kažkas turi apmąstyti: o kam jų reiks, kam jos reikalingos, kokia jų vertė? Tai labai didelė problema.
A. Š. Nieko, svarbu, kad ta knyga reikalinga tau pačiam. Jei man nebūtų reikalinga, tai ir nebūčiau nieko parašęs. Kam rašė B. Radzevičius? Sau rašė, savo malonumui. Ar jis ko nors reikalavo? Ne, rašė pats sau, kitaip negalėjo.
V. R. Pažinojau B. Radzevičių, ir tikrai žinau, kad jis rašė ne tik sau… Ir įvertintas jis buvo iš karto. Pakankamai gerai įvertintas. Prisimenu vieną pro uždaras duris Rašytojų sąjungoje nugirstą ir į mano sąmonę visam laikui įsirėžusį svarstymą – J. Baltušis įsakmiu tonu pareiškia: kas čia atsitiko, kad pernelyg imamas liaupsinti B. Radzevičiaus romanas? Šis autorius puikiai žinojo, ką rašė, ir laukė skaitytojų atsako. Nepaprastai laukė.
V. D. Jis tikrai laukė, labai jautriai reagavo. To kriterijaus – rašyti vien sau, savo malonumui – nepakanka. Jis nepakankamas net kūrybos procesui apibrėžti. Ir rašymo sau rezultatai būna labai įvairūs. Kasdien susiduriu su knygomis, kurios yra nepaskaitomos, su eilėraščiais, kurių geriau nematyti. Tai ką? Atnešei kūrinį ir tikiesi, kad tau už jį mokės? Už tavo privatų malonumą?
A. Š. Jis ten dirbo kažkokioje kontoroje, bet neinkštė ir nieko nereikalavo, rašė sau naktimis.
V. D. Bet ar mes to norime? Ar galime sakyti kūrybingiems žmonėms: būkite malonūs, rašykite naktimis? Tada taip ir turėsime: amžinoji naktis vieniems, ir amžinoji diena – kitiems. Turi būti apmąstyta sistema…
V. R. Bet labai sunku sukurti tokią instituciją, kuri viską tiksliai numatytų: kas ir kiek yra vertas, ką reikėtų palaikyti. Visada bus klaidų, netikslumų, neteisybių, nes institucijose dirba žmonės su savo simpatijom ir antipatijom. Šiuo metu menininkams skiriama nemažai įvairaus laipsnio stipendijų. Jeigu dalį tų stipendijų, kurios atitenka gerai gyvenantiems ar aukštas pareigas užimantiems, nemažai turto sukaupusiems kūrėjams, „permestume“ jaunesniems – padėtis pagerėtų. Tačiau kūrybos sąlygų gerinimas nepakeis dabar ryškėjančios nuostatos: iš rašytojo laukiama pramoginių, lengvai suvirškinamų knygų, o ne sukrečiančių, tamsias žmogaus gelmes atveriančių kūrinių. Kalbu apie bendresnę tendenciją, nes esu įsitikinęs, jog buvo ir bus žmonių, laukiančių „tiesos žodžio“ ir sugebančių jį suvokti.
V. D. Užtat manau, kad labai svarbios turi būti kūrybinės sąjungos. Nes talentas nėra privatus reikalas, juo rūpintis turime visi – ir sąjungos, instituciškai, ir asmeniškai, savo žmogiška valia.
R. T. Pokalbis darosi vis įdomesnis, vis dramatiškesnis, bet jį tenka baigti, nes mūsų balsai vis labiau susilieja į vieną. Tai, matyt, reiškia visišką požiūrių suartėjimą ir mūsų visų solidarumą su tais, kurie rašo verčiami kažkokios nenumaldomos būtinybės, kuriuos laikas išryškins kaip teisinguosius. Galbūt kartu ir kaip kankinius, nes tokia jau yra mūsų visuomenė, tokia mūsų kultūra. Jeigu prie jos apsukriai neprisitaikai, nori nenori, tapsi ir jos kankiniu, ir galbūt herojumi. Jei turime omeny visus tuos, kurie rašo ne pigias, vienadienes knygas ir ne kūrinėlius savo giminių ratui.
[1] „Metų“ svarstymai: autoritetai ir žvaigždės. – Metai. – 2007. – Nr. 3. – P. 73–91.