Marius Ivaškevičius. Išvarymas. Kristus ir Čingischanas

2025 m. Nr. 10

Rašomo romano fragmentas

 

9.

Kai jis dar kartą spyrė, Oksana pagalvojo: „Berniukas.“ Mergaitės vis tiek atsargesnės – neskuba taip akis išdegusios lįsti į visišką nežinią. O jam gi absoliuti nežinia – neturi net kuo pagalvoti, kas jo išlindus čia laukia.

Dar kartą spyrė – berniukas. Vargšiukas, jis taip nekantrauja. Gal jau joje ir nebetelpa, o pasakyti negali: „Mamyte, aš netelpu – traukit.“ Negali, todėl tranko kojytėm.

Jeigu jie dabar būtų Žytomyre, ji jau būtų žinojusi lytį. Dar kovą ar net vasarį echoskopas būtų parodęs ir būtų aišku, ko reikia pripirkti. Kadaise jos tėvai taip suklydo: echoskopų tada dar nebuvo, o jie taip norėjo berniuko, kad iš anksto nupirko mėlyną žieminį paltą ir tą žydrą kepurytę su bumbulu. Kol tu kūdikis, aišku, nesuvoki, kodėl tie priartėję veidai tau sako: „Oi tiu tiu koks berniukas.“ Paltą ji greitai išaugo, bet mėlyną kepurytę su bumbulu teko ilgai dar nešioti. Ji jau kalbėjo, vaikščiojo, o visi ir toliau jai: „Berniukas.“ Ir ji pyko ant savo tėvų. Atsimena, kaip rimtai pyko, kartą net parduotuvėje krito ant žemės aukštielninka ir nenorėjo keltis. „Aš ne berniukas, – isteriškai trankėsi. – Aš – mergaitė. Mergaitė!“

Paskui, kai jau truputį paaugo ir galėdavo spręsti pati, niekada nenešiojo kelnių, vien tik suknelės, sijonai – raudoni ir kuo trumpesni, kad kuo daugiau kojų matytųsi. Net krūtinę sau pati įkalbėjo. Niekas jų giminėj neturėjo tokios krūtinės: mama plokščia, tetos plokščios, o jai dar šeštoje klasėje taip šovė papai į priekį, kad bernai tik ją vieną ir graibė. Beveik per kiekvieną pertrauką visos plokščios mergaitės ramiausiai išeina iš klasės, o ją bernai spraudžia į kampą. Ji, aišku, žviegdavo, spjaudydavosi, kad po Žytomyrą nepasklistų gandai apie kurvą Oksanką, nes miestas ne iš didžiausių ir reputaciją tau žaibiškai nukala. Bet giliai širdyje jai patikdavo. Jausdavosi mergaičių mergaitė, paneigusi tą mėlyną bumbulą.

Ne, drabužėliai svarbu – vaikui tu paskui nepaaiškinsi, kad buvai nelegalė Anglijoje, be jokių mamiškų teisių, ir vien iš kojyčių baksnojimo nusprendei, kad gims berniukas. Ir pripirkai mėlynų drabužėlių, nes parduotuvėj jie buvo su nuolaida. Iš to, kaip nekantriai spardosi, labai panašu į berniuką, o jeigu vis dėlto – ne? Jeigu ten nekantri mergaitė ir jai paskui visą gyvenimą teks su tais drabužėliais kovoti? Oksana dabar jau supranta, kad tėvai ją iš tikrųjų mylėjo, bet ta nemeilė, kurią ji sau įkalbėjo, vis viena paliko antspaudą.

Vaikystė yra visko pagrindas. Va Saško po šiai dienai kūprinasi. Nes lygiai tą pačią vasarą, kai Oksanai iššovė papai – vasarą prieš šeštą klasę – jis visas šovė į viršų. Saško mokėsi paralelinėj klasėj, Oksana – A, o jis – B, ir negavo jos pagraibyti, užtai Oksana prisižiūrėjo, kaip jis vargsta su savo centimetrais. Buvo kaip ir visi, vidutinis, ir staiga į šeštą atėjo dviem galvom visus peraugęs.

Kaip tie bernai iš jo tyčiojosi: praktiškai nebūdavo pertraukos, kad kas nors pro šalį prabėgdamas neužvažiuotų per galvą portfeliu. O ten gi vadovėliai, penalas – kaip su plyta per galvą užvožti. Jis buvo išstypęs, bet liesas, ir apskritai toks gerietis gerietis – geriausias taikinys patyčioms. Paskui jau įgavo masės ir visi jo pradėjo bijoti, bet kupros Saško nebeatsikratė. Iš tikrųjų ten net ne kupra, o tas įkaltas vaikystėje noras būti kaip ir visi. Įtraukti kiek įmanoma galvą, kad ji taip baisiai neišsišoktų ir bernai nedaužytų jos portfeliais.

Jie paskui su Saško net juokaudavo: o gal čia buvo mutacija? Nes kai Černobylis sprogo, jiems buvo po dvylika metų. Nuo Žytomyro tik du šimtai kilometrų ir, aišku, niekas nepranešė – visi ramiausiai dūko kieme, kai ta radiacija slinko. Bet kodėl tada kitų ji nepaveikė? Kijevas nuo tos elektrinės iš viso tik už šimto su trupučiu, ten visos panos turėjo išsprogti, o bernai dvimetriniai išaugti. Ne, čia ne radiacija – Oksana sau papus įkalbėjo, o Saško dėjo šuolį į viršų, nes visą vasarą į kraną žiūrėjo.

Dar vienas akivaizdžiausias įrodymas, kaip žmogų vaikystė paveikia. Visi jam sakė: „Saško, tu per didelis, ten mažos kabinos – netilpsi.“ Be to, jis baigė tik su trim ketvertais: iš kalbos ir literatūros, muzikos ir kažko dar.

– Iš ko pas tave buvo ketvertai?

– Kokie ketvertai?

– Atestate.

– Muzika, literatūra, botanika.

Va. Visi kiti – penketai.

– O kam čia tas atestatas?

– Tiesiog… bandžiau prisiminti. Kad iš muzikos ir literatūros prisimenu…

– Muzika, literatūra, botanika.

– Ar biologija?

– Biologija…

– Botanika buvo anksčiau.

– Susimaišiau – biologija. Nes Ameba ir tą, ir tą dėstė.

Ameba buvo jų biologijos mokytoja, ta pati – ir Saško, ir Oksanai. Ne jie jai ta pravardę nukalė (ankstesnės mokinių kartos), bet kai ji tą zapadlo iškrėtė, tapo aišku, už ką. Vadovėlyje buvo skyrius su iliustracijom apie žmonių dauginimąsi ir visi net spirgėjo, kaip laukė tos pamokos. Tėvai gi jiems nieko neaiškino ir literatūros tada dar nebuvo, vieni per kitus sužinodavo, iš kur tie vaikai atsiranda. O čia staiga piešiniai vadovėlyje: ne kokie nors kuokeliai, piestelės, o žmogiški penis ir vagina. Vagina dar taip išskleista – iki pat gimdos viskas matosi. Klasėje net sklido kalbos, kad bernai ant jos masturbuojasi. Dabar kai pagalvoji, juokinga: virš biologijos vadovėlio smaukytis, bet kur tiems bernams buvo dėtis – literatūros nebuvo visai.

Pusę metų visi kikendami laukė tos pamokos – iš nepatogumo kikendami, iš tikrųjų tai nuoširdžiai laukė – ir kai ta diena atėjo, Ameba staiga jiems pareiškė: „Šitą skyrių perskaitysite namie – savarankiškai.“

Koks buvo nusivylimas… Jie mintinai jau tą skyrių mokėjo, bet norėjo išgirsti iš mokytojos. Pamatyti, kaip ji lentoje braižo lytinį aktą. O ta jiems: „Namie – savarankiškai.“ Po to turbūt kokį mėnesį panos stengėsi po vieną nevaikščioti, nes bernai tiesiog sužvėrėjo: bandė, kaip Ameba ir liepė, savarankiškai išsiaiškinti skyrių. Su peniais jiems daugmaž buvo aišku, o štai iš kur gauti vaginą? Visos mergos vaikšto būrelyje, prisėlinsi – gausi su portfeliu. Bet vos tik kuri atsiskirdavo, puldavo kaip išbadėję vilkai. Nebesvarbu – graži, negraži, svarbiausia tą pyzdą paliesti. Paskui savaitę pirštų neplaudavo, duodavo uostyt draugams. „Kieno čia?“ – „Sašos Mironenko.“ – „Įkišai Sašai?“ – „Tai ne, bliat.“

– O iš istorijos ketvertą ta pati Paleščiuk tau išvedė?

– Kodėl ta pati?

– Ji man aukso medalį nunešė – vienintelis mano ketvertas.

– Paleščiuk – kitų ten nebuvo.

– Sterva – kiek gyva, neužmiršiu.

– O ko čia ji tau iššoko?

– Tiesiog – mokyklą prisiminiau. Kad tu baigei su trim ketvertais.

Trys ketvertai – čiagi toks menkniekis. Aišku, ne aukso medalis, bet galėjo bandyti į aukštąją – bernus lengviau ten priimdavo, net su trejetais yra kas įstojo. Bet kranas, nors tu jam ką. Tik todėl, kad jo tėvas kranistas ir jis visą vaikystę eidavo į statybas žiūrėti, kaip tėvas tą strėlę sukiodamas moja jam iš dangaus. Vaikystė taip pasitvarkė, kad su trim ketvertais atestate Saško įstojo į paprastą profkę ir du metus išdirbo kranistu. Išmoko taip susiriesti, kad tilpdavo į tą mažą kabiną.

Net ir čia, nors jau dirba pastolininku, vis tiek į tą kraną dairosi. Nors kabinos čia dar mažesnės, o jeigu net ir būtų pakankamos, su Žytomyro profkės diplomu niekas jo ten neprileistų. Tenai gi turbūt jau kompiuteriai ir visos komandos angliškai. Bet vaikystei tu to nepaaiškinsi – ji žiūri galvą užvertusi ir klausia: „Saško, o kodėl tu ne ten?“ Ir tu gali jai springdamas aiškinti, kad būti pastolininku Londone ojoj kaip gerai. Atvažiavus čia iš Žytomyro tik su turistine viza po pusės metų jau kloti pastolius yra svajonių svajonė. Ji ir toliau žiūrės į tą strėlę: „Apie ką tu kalbi, Saško? Tavo svajonė – Kranas.“

Londone tu turi nusileisti – mažiausiai vienu laipteliu. Žytomyre Oksana buvo medicinos sesuo, o Londone dirba slauge. Dirbo – dabar jau nebe. Ne todėl, kad sunku lankstytis, keisti prišiktus pampersus, kai tavo pilve sirpsta vaikas, o senis akivaizdžiai miršta ir niršta dėl tokios neteisybės. Tiek ji dar būtų iškentusi – vis tiek jai reikia gimnastikos, koks skirtumas, pilatesą daryti, ar tupinėti aplink senio užpakalį. Bet mirštantys tokie nedėkingi… Pas senį ateidavo dukros ir jis taip ant Oksanos važiuodavo. Ačiū Dievui, dukros protingos: suprato, kad už tą mizerį, kurį sumoka Oksanai, net pampersų jam nenupirktų. Vis dėlto ji med. sesuo, nors ir Žytomyre baigusi – žino, kada ką suleisti, o kada jau greitąją kviesti. Ne, iš tikrųjų čia smulkmena ir Oksana dar būtų kentėjusi, septintas nėštumo mėnuo nėra kažkas tokio tragiško, kad tik kojas išžergus gulėtum ir lauktum vandenų nutekėjimo. Va Natalka, jos kurso draugė, iki aštunto striptizą dar šoko. Ir ne tą, kur tiesiog pasimaivai ir meti papinyką į salę – ant stulpo nuoga raitydavosi. Su aštuonių mėnesių vaisium! Ir buvo populiariausia klube, ją visada finalui išleisdavo. Kažkas tiems vyrams yra – patinka pilvotos moterys. Bet tik svetimos, savos – ne taip. Atšoko beveik iki galo ir pagimdė sveikiausią mergaitę.

Bet su slaugės darbu – kitaip. Tie seniai vieną dieną numiršta, kad ir kiek tu apie juos šokinėtum. O tai jau yra ne tas pats, kaip su pilvą sprogdinančiu vaisium kelti testosterono audras. Mirtis, kai tu dar net negimei, gali neigiamai paveikti gyvenimą. Natalka jai paskui rašė, kaip jos mergaitė dabar šypsosi vyrams. Prieina moteris – raukosi, gali net verkti pradėti, pasilenkia vyras – nušvinta. Vien dėl to, kad ji su Natalka šoko striptizą klube ir priprato prie vyriškų žvilgsnių. Bet jeigu, Oksanos atveju, jos vaisius pamatys mirtį? Ir ką – paskui visą gyvenimą pamatęs gyvuosius verks, o mirtį matydamas – juoksis?

Tokios va galvoje mintys… Senį ji nusprendė palikti ir jau trečią savaitę sėdi be darbo namie. Rašo į Žytomyrą laiškus. Pati smagiausia dalis, kai viršutiniame voko kampe tenka užrašyt savo adresą: Čarlzo Dikenso 2. Tėvams malonu matyti, kaip aukštai jų Oksanka iškilo. Ne tik kad gyvena Londone, bet dar ir Dikenso gatvėje – to paties įžymaus rašytojo, kurio knygos stovi jų sekcijoje, šalia niekada nenaudojamų kavos servizų ir taurių.

Aišku, tikrovėje to smagumo mažiau: pati Dikenso gatvelė jauki, bet į ją jie net lango neturi – gyvena ant Barking Road kampo. Pirmas aukštas apskritai be langų ir tik antrame – du mažyčiai. Kol dar Oksana dirbo, namai jos taip baisiai neslėgė: senio namas buvo didelis, langai į visas puses, bet kai tu visą dieną sėdi ant to Barking Road kampo ir pleškini nuo ryto elektrą (nu nes realiai – tamsu), stipriai per psichiką kerta. Bet jau geriau tegu taip, negu kad senis numirtų ir vaikas tai pamatytų. Oksanos akimis, bet vis vien…

Ačiū Dievui, Saško baigėsi bokso sezonas ir savaitgaliais jis būna su ja. Nueina kartu į off-lisenzą, apsiperka visko, ko reikia. Saško būtinai išeidamas turi prigriebti arbūzą. Be arbūzo jam – ne savaitgalis. Ir tikrai tas arbūzas taip kvepia, primena kažkuo net Žytomyrą, nors ten jie arbūzų nevalgydavo. Ji gamina, jis sprendžia kryžiažodžius, dabar dar įtaisė anteną ir jie gali žiūrėti Kijevą.

– Kažkodėl man neįsijungia, Saško?

– Nes tu ne tą pultą spaudi. Čiagi dekoderis stovi.

– Tai, tipo, mėlyną reikia?

– Nu tu logiškai pagalvok: jeigu yra du pultai – ir su vienu neįsijungia.

– Gali normaliai pasakyti? Neįdomūs man tavo dekoderiai.

– Aš tiesiog noriu, kad tu įsimintum. Jeigu manęs nebūtų…

– Oi, tik nereikia, Saško, aš savaitėm be tavęs čia sukuosi. Ir, kaip matai, dar gyva.

Keista, tu gyveni čia, o žinias ir toliau žiūri iš ten. Kas Aukščiausioje Radoje į akį kam užvažiavo, ką Kučma, ką Janukovyčius, ar pagaliau prokurorai išaiškino, kas galvą Gongadzei nupjovė? Sunku taip iškart atsiplėšti. Ir išvažiuoti buvo sunku. Čia kaip tam vargšui vaikeliui, kuris spardo kojytėm į pilvą, nežinodamas, kas jo išorėj laukia. Bet visi kažkaip suspurdėjo ir masiškai pradėjo važiuoti. Kas į Lenkiją, kas į Italiją, aišku, daugiausia – į Rusiją. Maždaug: čia jokių perspektyvų, visur korupcija, mafija – vieni tik seniai Žytomyre lieka arba tie, kur jau nieko nesugeba. Tokios va galvoje mintys… Saško, jeigu gautų Anglijoj kraną, dešimt kartų daugiau uždirbtų. Gal ir taip, bet gauk čia tą kraną su Žytomyro profkės diplomu. Jau ir pastolininkas neblogai – užtenka susimokėti už nuomą. Ne, gyventi čia, aišku, galima, bet norisi normalaus lango ir ne į Barking Roadą. Bent vieno medžio po langu – vienas medis daug ką pakeistų: iš karto paukščiai, čiulbėjimas…

Taip ir atsirado tas boksas – nors Saško jam visai nesutvertas. Jis, aišku, galingai sudėtas, ir visi galvoja: „Koks Vyras!“ O iš tikrųjų – gerietis. Ne, jeigu tikrai būtų reikalas: kas nors, tarkim, Oksanką paliestų – Saško jį į sieną sumūrytų. Bet bokse reikia žiaurumo – būti jau gimus žiauriam, o ne todėl, kad Oksanką kas palietė. Ir va šito Saško neturi – jis gimęs sėdėti danguj ir sukinėti strėlę su blokais. Ir ačiū Dievui, kad taip, Oksana užtai jį ir myli, tik jos meilė jiems neneša svarų.

Su tuo boksu jam išėjo taip pat, kaip Oksanai su modelio darbu. Pamatė skelbimą laikraštyje ir pagalvojo: „Ai, pabandysiu.“ Bet vienai nedrąsu buvo eiti, tai Natalkai iš kurso paskambino – tai pačiai, Bondarenko, kur dabar Lenkijoj turi mergaitę. Nuėjo, Natalką priėmė, o Oksanai parodė duris. Natalkai prasidėjo milanai, o Oksana taip ir liko Žytomyre. Paskui tik Natalka parašė: „Niekam tik nesakyk, bet aš Vroclave šoku striptizą.“ Pasirodo, ta modelių agentūra buvo visai ne modelių, o prostitučių verbavimo. Čia Oksana truputį net pyktelėjo, nes viena yra nepraeiti į otkutiūrinius podiumus, kur iš viso pasaulio suveža gražiausias panas, ir kita – net į kurvas netikti. Viena vertus, Dievulis apsaugojo, ir ačiū už tokią dovaną, bet kas su ja negerai? Stipriai kirto, žodžiu, per savivertę. Tai va, o Natalką išsivežė, atėmė pasą ir pinigus, ir liepė už pinigus dulkintis. Visa laimė, kad pirmas klientas pasitaikė geras žmogus. Natalka jam pasiskundė ir jis jai padėjo pabėgti. Nuo jo dabar ir tas vaikas – mergaitė, kur šypsosi vyrams, o moterį pamačiusi verkia.

O Saško toks gruzinas pastolininkas pasiūlė nueiti į atranką ir irgi išėjo identiškai: Saško priėmė, o gruzinas praskrido. Prasidėjo faktiškai tai, nuo ko ji Žytomyre bėgo, nes ten krepšinis jį buvo pavergęs: iš pradžių du kartus per savaitę, paskui jau, žiūrėk, ir savaitgaliais – treniruotės, varžybos, dar kažkas… Dėdama į skalbyklę jo maikes Oksana kaip šuo jas išuostydavo – ar per Saško šviežią prakaitą neprasimuš kitos bobos smarvė?

Su boksu, aišku, ramiau: grįžta toks sudaužytas, kad moterį čia jau sunkiai įtarsi. Bet juk visokių pasitaiko – net Žytomyre viena tokia buvo, kur plakdavo vyrus su šlangu. Kaip jie paskui žmonoms pasiaiškindavo, vienas Dievulis žino, turbūt panašiai – treniruotėje užvažiavo su kamuoliu. Ir nors Oksana tuo netiki, vis tiek kas kartą apžiūri, ar nėra įbrėžimų nagais. Ir kiekvieną kartą jų randa. O jie gi ten su pirštinėm mušasi. Saško jai prisiekinėja, kad čia tikrai ne nagai ir ji iš tikrųjų tą žino, bet nieko nepadarysi – nėštumas. Kuo tu labiau tinsti, tuo labiau tau atrodo, kad visos aplinkui tą mato ir bando, pasinaudojusios momentu, nukosėti tavo vyrą.

Apskritai tas Oksanos nėštumas labai pavėlavo išlįsti. Kažkada jie norėjo vaiko, bet nieko jiems neišėjo. Net važinėjo į kliniką, kur personalas iš kailio nėrėsi, bandydamas jos kiaušinėliams įteigti, kad nežudytų spermatozoidų, kurių kitame kambarėlyje Saško į buteliuką primelžė. Ir nieko – jos kiaušinėliai kurti: toliau atakuoja kiekvieną, kas tik bando į gimdą patekti – nužudo ir meta nuo sienų, kad kiti negalvotų net artintis.

Po to jau jie net nesisaugojo: vis tiek – arba ji bergždžia, arba Saško nevaisingas. Ir kaip dabar atsimena: pirmą kartą supykino, kai jie važiavo per Lenkiją. Oksana to nesureikšmino: mikroautobusas buvo varomas dujom ir viskas tom dujom smirdėjo: rūbai, sėdynės, langai – bet ką galėjo supykint. Antrą kartą supykino kelte: nu, aišku, bangos, siūbavimas – nebuvo net minties, kad užkibo. Doveryje jau supykino taip, kad teko vemt prie šlagbaumo. Pasieniečiai žiūrėjo, kas čia tai moteriai darosi – jeigu taip vimdo nuo Anglijos, gal geriau ją apsukti namo? Bet išsivėmus praėjo ir dvi dienas nieko nejautė. O tada suvalgė hotdogą ir taip tas hotdogas ją išnešė… „Viskas, Saško, reikia testo.“ Nusipirko vaistinėj testą ir klausimų nebeliko – dvi ryškios mėlynos linijos.

O jie Londone nieko neturi – nei giminių, nei draugų, gyvena pigiausiame viešbutyje. Aišku, pirma reakcija: greičiau namo – į Žytomyrą. Vis tiek – ten mamos, savi daktarai… Saško už galvos susiėmė: „Bet jeigu mes dabar grįšim, niekada jau iš ten neištrūksim. Taip ir supūsim Žytomyre.“ – „Saško, aš nėščia!“ – ji jam šaukia. „Žinau, Oksanka, galvoju…“ – „Aš, bliat, visa nėščia, o tu man siūlai čia likti?“ – „Prašau, nepsichuok tik – mes kalbamės.“ – „Ką, nachui, nepsichuok – man reikės gimdyti, ne tau. Kur aš čia tau pagimdysiu?“

Ką daro nėštumas – ji gyvenime taip nesikeikė, bet čia jai realiai buvo baisu. Ir gerai, kad Saško toks gerietis, leido jai išsikolioti, paskui apkabino, priglaudė. „Dar turim devynis mėnesius – ką nors būtinai sugalvosim.“ – „Ką tu čia sugalvosi, Saško?“ – „Gimdo kažkaip žmonės ir Londone.“ – „Bet mes su tavim nelegalai.“ – „Ką nors sumąstysim, Oksana?“ – „Ką tu sumąstysi, Saško…“

Ir ką tu jam pasakysi – sumąstė. Aišku, čia boksas padėjo, nes statybose, jei net tu ir pastolininkas, darbo leidimų nereikia. Nelegalai ten net pageidaujami – jiems už tą patį darbą sumoka pusę legalo atlyginimo. O bokse, jeigu jau eini į varžybas, darbo leidimas privalomas. Ir vieną dieną Saško jai sako: „Rytoj einam darytis nuotraukų.“ – „Kokių dar nuotraukų?“ – „Pasui.“ Ir po dviejų dienų parneša du pasus: vieną latvišką, vieną lietuvišką. „O ką, vienodų nebuvo?“ – „Šitų nebuvo, – jai aiškina. Kaip apie arbūzus kalbėtų. – Buvo lenkiškų, bet tie brangesni.“ – „Tai gal reikėjo lenkiškus imti? Kiek jie ten brangesni?“ – „Jokio skirtumo, – sako. – Kitąmet šitie, kaip ir lenkai, bus jau Europos Sąjungoj, jau net sutartį ratifikavo.“ – „Kokią sutartį?“ – „Nežinau. Kažkokią svarbiausią sutartį.“ – „Bet mes dabar su tavim… kas mes vienas kitam? Mes iš skirtingų šalių.“ – „Oi, nesureikšmink, Oksanka…“ – „O kai vaikas gims, kas jis bus?“ – „Nu nebuvo dviejų vienodų, ką aš turėjau daryti. Lenkiški daug brangesni. Už metų Europos Sąjunga ir nebebus išvis jokio skirtumo.“ – „Bet tai už metų, Saško. Mūsų vaikas šią vasarą gims.“

Tokios va galvoje mintys… Oksana tą savo latvišką pasą kaip pasidėjo į stalčių, taip jo daugiau ir nematė. O Saško su savuoju boksavosi. Ir tikrai reikalai pagerėjo: už vienas varžybas gaudavo kaip už visą savaitę pastoliuose. Aišku, grįždavo neatpažįstamas, treniruotėse jį tik apibrozdindavo, palyginus su tais sužeidimais. Gerai, kad sezonas baigėsi – vaikui nesveika matyti tėvą nuolat traumuotą. Va jis ir vėl pasibeldė – tuk tuk į pilvą kojytėm. Netgi Saško jį išgirdo.

– Kas čia? – pakreipė galvą.

– Čia jis, – atsakė Oksana.

Ir antrą kartą: tuk tuk. Ne, čia į duris beldžia. Pas juos ten vietoj skambučio tokia apskrita rankenėlė – su liūto galva, kaip žiedas. Keista, kad jai taip pasirodė. Tikrai atrodė, kad beldžia pilve. O gal paprasčiausiai sutapo? Vienu metu pasibeldė ir vaikas, ir į duris.

Oksana pradėjo stotis. Sunkiausia yra pakilti, nes pilvas susilenkti neduoda. Paskui jau neši jį kaip kamuolį…

– Sėdėk, – ir Saško atsistojo.

– Aš ne ligonis, Saško. Kaip tu įsivaizduoji, kai aš čia viena, o tu boksuose.

– Neužsivesk su tuo boksu.

– Aš visiškai neužsivedu. Tik sakau, kai tu savo boksuose…

– Būtent, tu pabrėži boksą. Pavyzdžiui, kai aš statybose, tau kažkodėl tai nekliūva.

– Man niekas nekliūva, Saško. Tik pasakiau, kaip jaučiuosi.

Saško priėjo prie durų ir iš ten vėl atsisuko į ją.

– Išgirstum, kaip tu tai sakai. Nors kartą paklausytum iš šono.

– Ką aš sakau?

– „Tavo boksas“.

– Atsiprašau, o kieno jis? Čia aš grįžtu sudaužyta?

Atidarė duris ir toliau apie savo tą boksą – net nepamatė, kas už jų stovi.

– O iš ko mes gyvenam, Oksana? Jeigu ne tas mano boksas…

O ten buvo picų kurjeris. Tik kažkodėl su kauke ant veido ir statybininko šalmu.

– Saško! – suriko Oksana, pamačiusi jo rankose vėzdą.

Bet kol Saško atsisuko, kurjeris užsimojo ir smogė Saško į smilkinį.

 

10.

Smūgis Saško nubloškė, bet jis išsilaikė ant kojų. Pamosikavęs virš galvos rankom labai greit atsigavo ir staugdamas puolė ant kurjerio.

Kurjeris spėjo atšokti ir dar kartą smogė.

– Saško!

Kaip su tuo mokykliniu portfeliu, tik tūkstantį kartų skaudžiau.

Saško ir tada nenugriuvo. Atstatė į priekį rankas ir bandė priartėti prie kurjerio.

Kurjeris kirto per strėnas.

– O Viešpatie! – užsimerkė Oksana, matydama, kaip Saško rankos palieka atidengtą galvą.

Per kitą smūgį, kurį tik girdėjo, kažkas realiai sutreškėjo: lazda arba Saško kaukolė.

Atsimerkė – Saško tebestovi. Smūgis per kojas – jis stačias. Šiek tiek jau palinko, bet stovi. Kurjeris kažką šaukia, bet neįmanoma nieko suprasti. Oksana bando įsiklausyti – jeigu tik jai pavyktų suprasti, ko tam kurjeriui reikia… Turbūt kažkas jį apgavo ir per tą apmaudą jis supainiojo adresą. Kiek čia tos picos kainuoja – ji atiduos visas santaupas. Va ir Saško jam tą patį šaukia:

– Išeik!

Bet kurjeris, užuot jo paklausęs, vėl užsimoja ir smogia.

– Saško! – Oksana net pritupia.

Dabar ir Saško jau suklumpa.

– Oksana, išeik, aš prašau tavęs.

– Kur, Saško?

– Eik į viršų. Nežiūrėk čia – aš išsiaiškinsiu.

Tuo metu picų kurjeris trumpai į ją pasižiūri ir Oksana dabar tik pamato, net per tą juodą kaukę, kurioje tik akys matyti, kad joks jis ne picų kurjeris. Tai yra… – jai užkrenta žodis. Pats žiauriausias žudikas. Žudikas profesionalas. Kaip jie vadinasi…

– Pasą! – jis surinka Oksanai ir iš visų jėgų trenkia per stalą. Sprogsta Saško arbūzas ir išsitaško po visą kambarį – ant sienų, Oksanai ant veido. Į pilvą jai spardosi vaikas. Vaikas arba širdis. – Pasas, bliat! Kur mano pasas?

„Nindzė“ – per tą lazdos smūgį jai atšoka užkritęs žodis. Pats žiauriausias žudikų žudikas. Šaltakraujis. Nepažįstantis gailesčio. Saško, dar to nesuprasdamas, pasinaudojęs, kad jis nusisuko, prišliaužė ir stveria jo koją. Nindzė staugdamas jam smogia per galvą. Dar kartą smogia… ir dar! Saško bando šliaužti atgal, bet nindzė toliau jį kapoja. O Viešpatie, Viešpatie, Viešpatie – Oksana pabėgo nuo senio, kad vaikas nepamatytų mirties, o dabar serijinis žudikas jo akyse žudo tėvą.

Ne, jis dar neturi akučių, tik jaučia Oksanos jausmais, todėl ji turi kuo mažiau jausti. Vaikutis jau mirtinai persigandęs, tranko ir tranko kojytėm, taip nori išlįsti laukan…

Ji bando stabilizuoti kvėpavimą, nuramint širdies ritmą. Jau nebešaukia po kiekvieno smūgio „Saško“, nes negali abiejų jų prarasti. Bent vieną turi išsaugoti…

– Oksana… – kaip pro miglą išgirsta.

– Ką, Saško? – atsimerkia. O Viešpatie – visas kruvinas. Ir nosis tokiu kampu – vingiuoja per veidą kaip žaibas.

– Atnešk jam mūsų pasus.

– Kokius dar pasus, Saško?

– Mūsų pasus – spintelėje.

O nindzė laiko iškėlęs lazdą, dviem rankom ir jau užsimojęs, vos tik kas nors ne taip, iš karto bus naujas smūgis.

– Pasus… – Oksana kartoja ir bando lipti į viršų. O kojos – švininės švininės.

Šiaip ne taip įveikia šviną, bet čia pat ir vėl visą pakerta, nes girdi, kaip Saško nindzei sako:

– Prašau, tik ne čia – ne prie vaiko. Išsivesk ir užmušk – tik ne čia.

– Vardas?

– Mes dar neišrinkom.

– To pydero, kur pasą tau pardavė? – rusiškai staugia jam nindzė.

– Kaip suprast – pardavė?

– Saško! – Oksana surinka, nes mato, kaip ta baisi byta vėl lekia į Saško galvą.

– Oksana, išeik – nežiūrėk…

Nindzė vėl iškelia lazdą.

– Okei, ko tau reikia? – Saško nuo jo dengiasi rankom.

– Adresų, telefonų – bliat, visko…

Oksanai staiga grįžta jėgos – motiniškas instinktas išblaško stingdantį stuporą ir ji pasileidžia į viršų. Miegamajame atidaro spintelę ir savo pasą iš karto suranda. Abu – kur ji dar Oksana ir kur jau Ilzė iš Latvijos. Ten pat ir Saško ukrainietiškas, bet nindzė turbūt nori to kito.

– Telefoną, ožy! – šaukia apačioje nindzė ir Oksana nematydama mato, kaip byta pakyla į viršų.

– Tuoj, aš turiu jį surasti…

– Duok čia telefoną! – smūgis. – Kiek sumokėjai?

– Nedaug.

– Klausiu, bliat, kiek?

– Tris šimtus.

– Kiek?! – Nindzė šaižiai surinka.

Atsakymas jam, matyt, neįtiko, nes Saško skuba jį perkalbėti: 

– Už tris šimtus – aš prisiekiu…

– Vardas?

– Kieno?

– Kur, bliat, pardavė.

– Graikas.

– Aš klausiu, bliat, vardo, – smūgis.

Saško neišleidžia nė garso, bet girdisi, kaip vaitoja jo kaulai.

– Nežinau. Niekada nežinojau. Graikas – taip ten ir įvesta.

Ir čia Oksana prisimena: į paskutinį boksą Saško ėjo su džinsine striuke. Ieško tos džinsinės striukės – visa laimė, kad miegamasis nedidelis ir ji arba išskalbtų krūvoje, arba tarp paruoštų skalbti. Kaip gerai, kad jie nieko neturi – Žytomyre Saško jau užmuštų, kol ji perraustų visas spintas ir stalčius. Nu, aišku, tarp paruoštų – su pasu gi nebūtų išskalbusi.

– Saško, aš radau – jau leidžiuosi.

– Nereikia, Oksana – numesk.

– Tuoj aš atnešiu.

– Nereikia.

Ji išlenda laiptų aikštelėje ir meta pasus žemyn. Visus keturis – tegu nindzė paspringsta. Ir kol jie plasnoja ore, jų akys vėl susitinka.

Tokio žiaurumo žvilgsnyje ji nematė per visą gyvenimą. Akys, kurių nepermaldausi – jos žudys visus, kuriuos reikia: senį, moterį, vaiką… Nuo jo žvilgsnio sklinda toks šaltis, kad ji išsigąsta persileisti. Bet užsimerkti negali – nindzė užšaldė jai vokus. „Paleisk mane, – prašo Oksana. – Jau geriau nužudyk Saško, bet neužšaldyk man vaiko. Tu vien žvilgsniu sėji mirtį, kam dar tau ta lazda?“

Ir nindzė paleidžia Oksaną. Puola rinkti pasų, bet Saško neatsargiai sujuda ir žudikas nervingai pašoka. Iš visų jėgų kerta per stalą.

Kai Saško nustoja blaškytis, nindzė išsirenka pasą ir meta į Saško bytą.

  

Oksana dar visa dreba, negali patikėti – išėjo. Net ne išėjo – išbėgo. Tarsi kažkas jį galėtų čia vytis. Saško guli kraujo klane, ji vos ne vos leidžiasi laiptais…

– Duris, – Saško suvaitoja, kai įveikusi paskutinę pakopą ji bando prieiti prie jo.

– Kokias duris? – perklausia apimta šoko. – O jis dar gali sugrįžti?

Saško jai nebeatsako ir Oksana nueina prie durų. Užrakinusi prie jų prisiglaudžia – jėgos galutinai ją apleidžia.

– Atleisk, – tyliai sako Saško.

– Už ką, Saško? – ji nesupranta.

– Taip neturėjo būti.

Oksana iš lėto prieina ir lenkiasi jo apžiūrėti: kairė plaštaka akivaizdžiai lūžusi, nes tinsta ir darosi panaši į bokso pirštinę. Gal net ir koją sulaužė, nes Saško atsikelti negali. Bando, bet ir vėl atsisėda. Veidas sumaltas į bulvę, bet čia jiems įprastas vaizdas. Kas ją tikrai neramina, tai iš ausies bėgantis kraujas. Iš pačios gilumos – tarsi smegenys tekėtų per ausį.

– Kas čia tau? – pasirėmęs ant alkūnės Saško tiesia į ją sulaužytą ranką.

Oksana perbraukia kaktą, o ten – arbūzo skeveldros. Viešpatie, koks jis gerietis: guli pats visas leisgyvis ir vis tiek pirmiausia: „Kas tau?“

– Arbūzas, – Oksana juokiasi. Viskas viduje jai sumišę – lavina prieštaringiausių jausmų. – O tu normaliai girdi?

– Girdžiu, – jis bando šypsotis.

Bet ji ne iš tos pusės paklausė – kraujuoja iš dešinės, o ji paklausė iš kairės.

– Atsistatysiu, – praveria kruviną burną. – Man čia yra normalu – bokse dar ne taip sumala.

Oksana pastebi iltinį dantį, įlinkusį į Saško gomurį, bet bando neišsiduoti.

– Aš tave atstatysiu, – glosto jo kruvinus plaukus.

– Gaila, telefoną atidaviau, – jo burnoje gargaliuoja kraujas. – Galėjau neatiduoti.

Viešpatie, telefonas… Jie trise – visi trys išgyveno, o jam telefono gaila. Apsižergia Saško juosmenį ir glaudžiasi prie jo visu pilvu – jie abu dabar šiek tiek klipatos ir vaisius gali jaustis jiems lygus. Atskirai visi – neįgalūs, bet kartu sudėjus – šeima. Ir ji taip tą būseną myli. Myli save, myli kūdikį ir supranta, kad nindzė niekada nepatirs tokios meilės.

– Bet tu neišsigandai? – Saško žiūri kaltai į Oksaną. – Aš šito labiausiai bijojau.

– Ne, aš žinojau, kaip baigsis. Tu mano kovotojas. Aš už tavęs kaip už kalno.

Prisiglaudžia prie jo krūtine – papais, kuriuos pati išaugino, ir jaučia, kaip jie jai šlampa. Perbraukia jam per skruostus – jis verkia.

– Nu Saško… Ko tu, Saško?

Ir staiga Saško pradeda kūkčioti. Ji niekada dar jo tokio nematė.

– Jis tik blogas žmogus, Saško. Išgama…

Saško rauda.

– Nusikaltėlis… – Oksana jį glosto. – Dievas paskui juos sudegina.

Dabar jau Saško kalatojasi, įsikniaubęs jai į krūtinę – jo ašaros teka per pilvą. Vaikelis stuksena kojytėm – pirmą kartą gyvenime jis taip šlapiai jaučia tėvą.

– Ir jie staugia tose liepsnose… – glaudžia juos vieną prie kito Oksana. Viešpatie, kaip gera, kaip gera – tegu išsirauda, išsivalo. – Už visas savo nuodėmes staugia – ką blogo padarė gyvenime. Gyvenimas greitai praeina, o pragaras yra amžinas.

Dieve, kokia akimirka! Nė vienas nindzė pasaulyje niekada nepatirs tokios laimės.