Lina Buividavičiūtė. Romanas apie kitokybę ir panašumą: ar mūsų dievai gali susitarti?
2026 m. Nr. 1
Junda Vaitkė. Jų dievai nesusitarė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025. – 392 p. Knygos dailininkė – Milena Grigaitienė.
Ketinau šią recenziją pradėti visiškai kitaip, kai staiga prisiminiau neseniai vykusią paskaitą – studentams kalbėjau apie Donaldo Kajoko romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Mano galva, šio kūrinio recepcijai itin svarbios hermeneutinės ir fenomenologinės idėjos, kuriomis remdamiesi svarstome apie skirtingų religijų ir kultūrų žmonių susikalbėjimo (ne)galimybę. Pats D. Kajokas interviu su Aušra Kaziliūnaite „Sveikoj sieloj sveikas kūnas“ teigė, jog „jeigu į krūvą sueitų tikras ateistas, tikras krikščionis ir tikras budistas, manau, jie neturėtų jokių susikalbėjimo / susibuvimo problemų. Tačiau tikrų ne tiek jau daug. Dažniau gali sutikti pusinukų, kurie ne patys priėjo prie tam tikrų išvadų, nuostatų, lemtingų sprendimų, o tradicijos, bažnyčios, kasdienybės rutinos, dėdulių, tetulių ar pseudoknygelių vedami“[1]. Straipsnyje „Dialogo principas kaip religinio pliuralizmo pagrindas“ Lina Valantiejūtė įvardija autentiško tarpreliginio dialogo galimybę ir aktualizuoja Martino Buberio dialogo kaip autentiškų Aš ir Kito santykių sampratą bei Emmanuelio Levino teiginį, jog tikrojo dialogo galimybė remiasi skirtybėmis: kitokybių santykis yra pagrįstas pamatiniu socialumu, būties etika, kurios negalima redukuoti į bendros tiesos paieškas[2]. Agnieška Juzefovič straipsnyje „Tradicinės hermeneutikos, Algio Mickūno tryliktoji hermeneutika, o kas toliau?“ pateikia hipotezę, jog, norėdamas suprasti kinų kultūrą, vakarietis turi atsisakyti išankstinių prielaidų ir atsiverti spontaniškai estetinei pagavai[3].
Šią prasmių išsklaidą pateikiu ne veltui – naujausiame Jundos Vaitkės romane „Jų dievai nesusitarė“ taip pat labai svarbi susikalbėjimo, buberiško vienas kito pamatymo ir kultūrinės integracijos tema. Nors ir D. Kajoko, ir J. Vaitkės romanai labai skirtingi, tačiau turi ir bendrą filosofinę giją, bandymą į vieną erdvėlaikį integruoti kelis mikrokosmus, skirtingus patyrimus ir skirtingas religijas. Rašydama šią recenziją ir noriu kabintis už įvardytos filosofinės susikalbėjimo prieigos, kuri mūsų kosmopolitiškame ir neramumų purtomame pasaulyje yra itin aktuali.
Šiam kultūrų susidūrimo skerspjūviui pasitarnauja J. Vaitkės romane vystomas mums „egzotiškesnis“ – afgano Atefo vaikystės ir ankstyvos jaunystės – naratyvas. Galime nujausti, kaip brendo ir gyveno kita veikėja – lietuvė Marija, – tai atpažįstama, įrašyta mūsų europietiškame socialiniame ir kultūriniame kode. O musulmono Atefo pasaulis – slaptingas ir kitoniškas: diuvalo (šeimos namų teritorijos) mikrokosmas, savita pastatų ir gyvenimų architektūra. Didelis šeimos vyrų, ypač garbaus amžiaus senolių ir tėvų, autoritetas, giliai įsišakniję papročiai ir kone amžina tvarka.
Skaitydama šią knygą daug galvojau apie moters vaidmenį, ypač apie jaunutės Ajos situaciją. Pabėgusi nuo priverstinės santuokos ir prisiglaudusi Atefo šeimos diuvale, mergina vis tiek privalo ištekėti, nors šis ryšys ir būtų fiktyvus – kitaip ji neteks globos, užsitrauks nenumaldomą giminaičių ir visuomenės rūstybę ir galbūt net mirtį. Vis dėlto, nors laikomasi griežtų taisyklių ir socialinių vaidmenų, ir į diuvalą prasiskverbia gaivališkos žmogaus prigimties jėgos – aistros, nuopuoliai, niekšybės ir kilniaširdiškumas. Tai aiškiausiai liudija Ajos ir Khaledo siužetinė linija.
Atefas užaugo šiame griežtame diuvalo mikrokosme ir tik paskui žengė į platųjį pasaulį. Protagonistas galiausiai tampa politiniu pabėgėliu ir prašo prieglobsčio Airijoje. Čia jis sutinka lietuvę Mariją – jie abu mokosi priimti kitokį kitą. Bet ar jų dievai turi nors menkiausią galimybę susikalbėti? Grįžtu į šios recenzijos pradžią ir apmąstau skirtingas idėjas. J. Vaitkės sukurtus veikėjus jungia kai kas ikikultūriška ir net ikikalbiška (remiantis Algio Mickūno įžvalgomis) – tai universalus kūno „diskursas“ – aistra, afektas, geismas. Kita vertus, romanas suteikia dar gilesnę galimą prielaidą – Atefą ir Mariją sujungia ir išgyventa tamsa, kančia, gal net kolektyvinė trauma. Dera pabrėžti, kad Afganistanas nukentėjo nuo sovietų invazijos, vyko ir atsakomosios pasipriešinimo kovos. Mūsų tauta taip pat patyrė okupaciją ir svetimųjų savivalę. Abu romano protagonistai taip pat yra vienijami universaliųjų žmogaus patirčių – šeimos ir asmeninių lūkesčių neatitikimo, išorinių ir vidinių konfliktų, savotiškos skirtingai suvokiamos ir išveikiamos egzistencinės krizės. Tai sudaro prielaidą galimam vienas kito supratimui. Kita vertus, skirtinga kultūrinė ir socialinė patirtis yra kliūtis net kūniškam santykiui – Atefą glumina „europietiškos“ seksualinės patirtys ir moterų drąsa. Pavyzdžiui, suartėdamas su Marija, Atefas sutrinka išgirdęs prašymą neskubėti ir tai, kad moteris taip pat turi ir nori patirti seksualinį pasitenkinimą. Taip pat pagrindinis romano herojus kitaip supranta tėvystės pareigas, moterų emancipaciją, garbę ir kitus svarbius dalykus. Pasėjamas įtarumas, tėvo priekaištai sukelia abejonę, kuri yra pamatinė nedermės prielaida: „Tai, kad Marija pagaliau surado vietą, kur išeiti, Atefą nudžiugino. Bet tas džiaugsmas buvo kažkoks įtariai atsargus, tarsi ji bet kurią minutę galėtų pakeisti nuomonę ir atsisakyti savo sumanymo. Jis nebuvo tikras, kas ten iš tiesų vyko jos namuose, kaip jie gyveno, kodėl jos vyras vis dar laikėsi toje pačioje erdvėje. Jis mažai klausinėjo ne dėl to, kad jam buvo neįdomu, bet bijojo atsakymų. Tai, kad moteris gali palikti vyrą, Europoje nieko nestebino, bet stipriai šokiravo jo tėvynainius“ (p. 375).
Romanas kelia ir svarbų įsivietinimo naujoje erdvėje klausimą – Atefui Airijoje sunku pritapti, nors netrūksta aplinkinių geranoriškumo. Protagonistas patiria daug nesaugumo, pasitaiko įžeidimų dėl jo tautybei priskiriamų stereotipų. Tačiau yra ir kita medalio pusė – J. Vaitkė taikliai parodo paties herojaus išankstines nuostatas, pastangų ribotumą. Susikalbėjimui ir įsivietinimui reikalingos abipusės pastangos – tu turi priimti naują kultūrą ir ji turi priimti tave.
Kolegės recenzijoje pastebėjau pagyrimą ir kitai romano siužetinei linijai – Marijos istorijai. Emancipuota, karjeros siekianti moteris jaučiasi nusivylusi santykiais su vyru ir vieniša, ji laviruoja tarp darbinių pareigų ir motinystės, o praturtėjimo troškimas stumia jų šeimą į skolas ir didina neviltį. Skaitydama ypač daug svarsčiau apie skirtingų kultūrų moterų būtį, svarsčiau, koks būtų „vidurio kelias“ tarp Marijos ir Ajos. Kilo klausimas, ar šios moterys turi vien skirtumų? Anaiptol. Abi trokšta laisvės ir meilės, tačiau afganė yra varžoma griežtų papročių, o europietė taip pat svyruoja tarp laisvės ir pareigos šeimai. Esu emancipacijos ir feminizmo šalininkė, tačiau iš šio romano išsinešu mintį, kad Vakarų pasaulio kapitalizmas ir tobulos moters naratyvas taip pat gali tapti savotišku naujojo pasaulio papročiu, kuris, užuot išlaisvinęs, dar labiau įkalins.
Reziumuodama noriu pasakyti, kad Jundos Vaitkės romane mane labiausiai žavėjo savumo ir svetimumo, artumo ir nuotolio, kitokybės ir panašumo dichotomijos. Taip pat skonėjausi kalba, ypač skaitydama puslapius apie Atefo vaikystę. Atida detalėms, žaviai įtraukta faktinė medžiaga leido atgyti afganų diuvalui, pasauliui pasaulyje, kuriame gali regėti Hindikušo kalną, kur tarp dantų grikši smėlio kruopos, o drabužių klostėse šoka vėjai, kur kasryt kvepia šviežiai kepama duona.
Taip pat supratau, kad mūsų dievams labai reikia susitarti – bet realybėje viskas dar sunkiau nei romane.
[1] https://www.satenai.lt/2013/03/15/sveikoj-sieloj-sveikas-kunas/
[2] https://www.zurnalai.vu.lt/religija-ir-kultura/lt/article/view/2749/1942
[3] https://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/filosofijasociologija/2012/3/6775