Julius Keleras: „Meilė – ne jausmų lavina, o būties pagrindas“
2026 m. Nr. 3
Poetą, dramaturgą ir fotografą Julių Kelerą kalbina Ramūnas Čičelis
Šia fraze apie meilės esmę ukmergiškis, vilnietis ir nidiškis poetas, fotografas, vaikų literatūros rašytojas bei dramaturgas Julius Keleras apibūdina savo einamą kelią, kuris tęsiasi 65-erius metus. Tokia proga ir šis pokalbis apie filotopinius pradus, mokslo, meno, kultūros ryšius, atvaizdo ir žodžio santykį bei kūrybos prasmę.
– Prieš trejus metus tapote „Poezijos pavasario“ laureatu už knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“. Kodėl Jums svarbi Ukmergė, jos vietos dvasia? Ar gimtinė mūsų kosmopolitiniame pasaulyje yra neregėto tvirtumo atrama, kurios prarasti žmogus, poetas tiesiog negali ir neturi? Ar teisus būčiau tvirtindamas, kad Jums svarbesnė ne konkrečios vietovės istorinė faktografija, o Ukmergės ir Vilniaus tikrovės globojimas akimi ir žodžiu?
J. K. Ukmergė man svarbi ne tik kaip geografinė vieta ir ne kaip biografinė detalė, kurią būtų galima įrašyti į enciklopedinę eilutę. Ji yra viena pirmųjų mano sąmonės struktūrų – jutiminė teritorija, kurioje pasaulis, tegu ir vaiko akimis, pirmą kartą tapo artikuliuojamas. Ten atsirado ne tik vaizdai, bet ir jų prasmės nuojauta. Ne tik balsai, bet ir jų aidas. Ne tik daiktai, saulės užlieti kambariai, sentikių kapinės, bet ir tai, kas buvo už jų – sodas su obelimis ir kriauše, Šventosios upė, kiemo dulkės, senelių ir tetelių balsai ir, svarbiausia, jų meilė. Visa tai buvo ne fonas, o pirmapradė metafizika – dar neįvardyta, bet jau veikianti.
Ukmergė man niekada nebuvo nostalgijos dekoracija. Ji tapo vidiniu masteliu, pagal kurį vėliau tikrinau miestus, santykius, tekstus. Tai ne vieta, į kurią grįžtama fiziškai, bet vieta, iš kurios nuolat žiūrima. Apie ją negalima kalbėti tuščiai, nes ji yra egzistencinis pagrindas.
Vilnius atsivėrė kaip sąmoningas pasirinkimas. Jei Ukmergė buvo prigimtis, tai Vilnius – refleksija. Miestas tapo tekstu, kurį kasdien skaitai ir perrašai. Mane domino ne reprezentacinis, atvirukinis miestas, bet jo kasdienybės kontrapunktai: šviesa, slystanti senamiesčio sienomis, balsas laiptinėje, troleibuso langas, kuriame trumpam susitinka veidas ir parkas. Miestas gyvena tarp sakralumo ir banalumo, tarp architektūrinės maldos ir brutalaus betono. Ši tikrovė nėra reprezentuojama – ji saugoma. Akimi ir žodžiu. Poezija ir fotografija.
– Laisvųjų menų magistrantūrą studijavote ir baigėte Čikagos Ilinojaus universitete. Kokią Amerikos kultūros bei mąstysenos įtaką patyrėte? Kuo skiriasi laisvųjų menų studijos nuo mums Lietuvoje įprastos akademinės sistemos? Kaip anuomet, studijų metais, savyje derinote akademinį ir poetinį, meninį pradus?
J. K. Studijos University of Illinois at Chicago (UIC) man buvo esminė patirtis, nes laisvųjų menų sistema ten grindžiama savarankišku studento mąstymu. Ji išmokė jungti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nesujungiama – literatūrą, filosofiją, istoriją, vizualiuosius menus ir kasdienę patirtį. Ten supratau, kad intelektualumas nėra atskirtis nuo gyvenimo – jis yra gebėjimas jį įvardyti nebanaliai ir atsakingai. Akademinis diskursas reikalauja argumentų, poezija – tikslumo vaizdu, ritmu, pauze. Ji mąsto tyla.
– Didžiąją Jūsų kūrybos dalį sudaro poezija. Kaip formuluotumėte poezijos rašymo prasmę, kai beveik visa, regis, virsta technologijomis ir neribotu praktiškumu?
J. K. Išties, šiandien, kai pasaulis linksta į beribes technologijas ir vis efektyvinamą praktiškumą, poezijos rašymo prasmė man atrodo dar aktualesnė. Poezija nėra vien nostalgija reflektuojamam laikui – ji yra sąmoninga priešprieša optimizavimo logikai. Ji saugo tai, kas neoptimizuojama: trapumą, neatitikimą, netobulumą, abejonę. Ji leidžia gyventi ne greičiau, o giliau. Šiame kontekste poezija tampa ne estetiniu užsiėmimu, o egzistencine laikysena.
– Koks Jūsų gyvenime ir kūryboje yra poezijos ir fotografijos santykis? Ar estetinis blyksnis sukuria minėtų dviejų sričių bendrystę, kuri labiausiai reiškiasi kaip įkvėpimas, ir vizualumą, ir žodį sujungiantis į neišsemiamą akimirką?
J. K. Fotografija ir poezija mano gyvenime susitinka tame pačiame blyksnyje – akimirkoje, kai pasaulis pats pasisiūlo būti pamatytas. Fotografija fiksuoja šviesą, poezija – jos aidą. Fotografija sustabdo laiką, poezija jį sulėtina. Abi reikalauja dėmesio – o dėmesys yra šiuolaikinės kultūros deficitas. Šis dėmesys nėra techninis, jis neabejotinai etinis. Leisti daiktui būti tuo, kas jis yra, – tai atsisakyti jį instrumentalizuoti. Galbūt čia slypi ir kūrybos esmė.
– Neseniai apsigyvenote Kuršių nerijoje, Nidoje. Kaip Jus ir kūrybą veikia šio krašto gamta ir jo kultūra?
J. K. Gyvenimas Kuršių nerijoje radikaliai pakeitė mano laiko pojūtį. Neringa nėra dekoracija. Ji yra dialogo partnerė. Siaura žemės juosta tarp marių ir jūros tampa beveik egzistencine metafora: tarp gėlo ir sūraus, tarp miško ir kopų, tarp stabilumo ir judėjimo. Smėlis kopose čia nuolat perstumiamas – kaip ir kintančios žmogaus vidinės struktūros. Vėjas išpusto iliuzijas, palieka tik tai, kas tikra, kas nuoga, kas neatšaukiama.
Neringa daugeliui kūrėjų buvo susitelkimo ir refleksijos vieta. Tomas Venclova pajūrio horizontą yra apmąstęs kaip moralinės atminties erdvę, kur kraštovaizdis tampa atsakomybės matu. Net ir Jeano-Paulio Sartre’o viešnagė Nidoje primena, kad egzistencinės idėjos nėra abstrakčios – jos turi konkretų vėją, šviesą ir smėlį.
Tačiau man Neringa pirmiausia yra asmeninė patirtis – ne literatūrinė citata, o kasdienybė, kitokia nei mieste, kitokia nei kitur. Čia viskas paremta linija: kopų briauna, marių ir dangaus sandūra, takai tarp pušų, nuolat kinta šviesa. Dėl to ši erdvė traukė tiek racionalų, konstruktyvų Thomą Manną, tiek vokiečių ekspresionistus, tiek lietuvių poetus.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Nida buvo svarbi menininkų kolonija, ypač vokiečių tapytojams: Maxui Pechsteinui – ekspresionistui, čia kūrusiam ryškių spalvų, primityvistinės energijos paveikslus, – Neringos žvejai, kopos, laivai jo darbuose įgijo dramatišką jėgą; Ernstui Mollenhaueriui – ilgai gyvenusiam Nidoje, jautriai tapiusiam marių ir kaimo gyvenimą; Karlui Schmidtui-Rottluffui – jis taip pat lankėsi Kuršių nerijoje. Ekspresionistų akiai šis kraštas buvo beveik archetipinis. Nidos kolonija buvo savotiška šiaurietiška alternatyva kitoms Europos menininkų rezidencijoms – ne tokia bohemiška, asketiškesnė.
– Jūsų kūryboje dievoieška nėra akivaizdi. Kokią laikyseną tikėjimo atžvilgiu formuluotumėte dabar? Ar religinis tikėjimas nėra, giliąja prasme, asmens virsmas skaidria ir tyra akimi, kuria galima žvelgti į save, kitus ir aplinką? Ar Jūsų knygos, skirtos vaikams, nėra tokio žvilgsnio ryškiausi liudijimai? Poezijos knygoje „Nieko tobulesnio“ teigiate, kad meilė yra vienintelis būdas gyventi. Kaip Jūsų poezijoje ir kasdienybėje žmogaus mirtingumas tampa amžinu mylinčiu grožiu? Kokia yra meno kūrinio gyvybės paslaptis? Gal ji praskleidžia ir mūsų gimties paslaptį – ateiname iš ten, kur gražu, gera ir teisinga?
J. K. Meilė man nėra romantinė tezė ar retorinis ornamentas. Ji kyla iš mirtingumo suvokimo. Tik tai, kas laikina, gali būti mylima iki galo. Horizontas, kurio niekada nepasieksi, moko mylėti be garantijų. Smėlio kopa, kuri formuojasi ir nyksta tuo pačiu metu, primena, kad pastovumo pusiausvyra nuolat kinta. Meilė tampa buvimo būdu – gebėjimu leisti kitam būti, nesisavinant. Meilė yra įsipareigojimas ir sauga.
Tikėjimas, kaip ir meilė, man taip pat negali būti deklaratyvus. Jis artimesnis šviesos fenomenui – ne akinančiam, bet leidžiančiam matyti kontūrus. Tikėjimas – tai gebėjimas atpažinti ribotumą ir vis dėlto neprarasti pasitikėjimo būties prasme. Neringoje šviesa nuolat kinta, bet sugrįžta. Galbūt ši grįžimo patirtis ir yra paprasčiausia tikėjimo forma – ne triumfuojanti, o ištverminga kaip ir meilė.
Galbūt todėl knygos vaikams man yra tokios svarbios. Vaikas akimirksniu atpažįsta netikrą toną. Rašymas vaikams reikalauja maksimalios atsakomybės – ne tik už žodį, bet ir už tylą tarp žodžių. Šia prasme tai yra tikėjimo praktika – ne konfesine, o egzistencine. Tikėjimo, kad pasaulis vaikui yra vertas būti išrašytas paprastai, aiškiai, ugdančiai.
Ukmergė išmokė pasitikėti, Vilnius – sąmoningai liudyti. Neringa – atsisakyti vienadieniškumo ir matyti horizontą. Tarp šių vietų juda mano gyvenimo trajektorija – tarp prigimties ir pasirinkimo, tarp atminties ir dabarties, tarp abejonės ir tikėjimo. Ir joje išlieka meilė – ne kaip jausmų lavina, o kaip būties pagrindas.