Irena Aleksaitė: „Prie darbo stalo aš jaučiuosi karalienė“

2025 m. Nr. 8–9

Vertėją Ireną Aleksaitę kalbina Birutė Avižinienė

 

Paskutiniuoju metu literatūrinis vertimas sovietmečiu susilaukia vis didesnio mūsų dėmesio. Tai liudija pernai išleista solidi kolektyvinė monografija „Vertimas ir cenzūra sovietinės ideologijos sąlygomis. Lietuva, 1940–1990“ (sud. Nijolė Maskaliūnienė ir Ingrida Tatolytė). Sovietmečio epocha, nutolusi nuo mūsų per gerus tris dešimtmečius, jau yra netekusi savaimesuprantamybės ir dažnai dvelkia absurdu. Smalsumo vedama, norėdama suvokti sovietmečiu dirbusio literatūros vertėjo kasdienybę, pakalbinau Ireną Aleksaitę, atsitiktinai, bet ir iš Dievo malonės pasirinkusią literatūros vertėjos kelią. Juolab kad ir progų pokalbiui buvo: 2024 m. už lietuvių ir lenkų literatūrinio bei kultūrinio dialogo puoselėjimą, meistriškus vertimus ir puikią literatūrinę kalbą Irenai skirta Algio Kalėdos premija, o 2025 m. pradžioje už vertimus ji apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija. Irena, kuriai vertimas yra darbas, hobis ir gyvenimo būdas, kaip niekas kitas tinka pristatyti vertėjo profesijos ypatumus.

 

 – Irena, kaip nutiko, kad tapote vertėja?

I. A. Atsitiktinai, nors, kita vertus, gyvenime atsitiktinumų nebūna. Jaunystėje iš neturėjimo ką veikti išversdavau į rusų kalbą kokį apsakymą ar eilėraštį, kuris pasiduodavo, ir išsiųsdavau į Rusiją kelionių bičiuliams. Nemažai to gero prisirinko. Ir vieną kartą… Visuotinio deficito laikais mano draugė ėjo į tualetą ir nusiplėšė laikraščio skiautę, nes sovietmečiu šikpopieris buvo vienas didžiausių deficitų – gana bus pasakyti, kad parduotuvėse man jo niekad neteko matyti. Ji tą skiautę pavartė, o ten parašyta: „Lietuvos rašytojų sąjunga skelbia konkursą į vertėjų grupę Maskvos M. Gorkio literatūros institute“ [iliustracijoje žemiau – skelbimo nuotrauka; „Komjaunimo tiesa“, 1978-03-10, Nr. 47]. Tada ji nusiplėšė kitą skiautę, o tą atnešė man. Aš surinkau savo vertimus ir nunešiau. Taip ir įstojau. Buvo praėję kokie šešeri, gal net aštuoneri metai, kai baigiau mokyklą. Jau ne pirma jaunystė…

– Ar konkursas buvo didelis?

I. A. Šiaip konkursas būdavo didžiulis, kokie du tūkstančiai į vieną vietą. Bet jis vyko Lietuvoje, todėl buvo gerokai mažesnis. Labai bijojau stojamųjų egzaminų, nes žinojau, ką reiškia įstoti Maskvon – ten patekdavo tik patys gabiausi ir patys sėkmingiausi, aukščiau buvo tik Dievas, o mano galva tuščia…

– Vadinasi, tai, kad Jus atrinko Lietuvoje, dar nereiškė, kad įstosite Maskvoje?

I. A. Taip. Lietuvoje konkursas buvo kūrybinis, o Maskvoje – normalūs stojamieji. Bet, pasirodo, vis dėlto jie nebuvo normalūs. Ten, M. Gorkio literatūros institute, svarbiausia buvo įveiktas kūrybinis konkursas. Per stojamuosius mes, baigę nacionalines mokyklas, rašėm diktantą. Ir mums jį diktavo taip, kad kiekvienas jakutas galėtų parašyti: „Ле-нин по-до-шëл к ок-ну[1]…“ (Juokiasi) Niekam tie stojamieji nerūpėjo, jei buvai atrinktas per kūrybinį – tai ir gerai.

Beje, jakutą paminėjau ne todėl, kad būčiau priešiškai nusiteikusi, bet kad… Na, tokie jau jie buvo: su bendrakursiu jakutu metus sėdėjome greta, bet pirmą kartą jo balsą išgirdau antro semestro pradžioj, kai jis manęs paklausė: „Сколько цасов[2]?“ (Jakutų kalboje nėra šnypščiamųjų priebalsių, todėl vietoj č jis ištarė c.)

Studijavome pasaulio literatūrą, o mums, vertėjų grupei, institutas dar samdė dėstytojus iš Lietuvos arba rasdavo Maskvoj – lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, tautosakos, istorijos. Lygis buvo aukštas.

– Kokio dydžio buvo jūsų grupė?

I. A. Devyni žmonės. Nedidelė. O labiausiai mane nustebino, kad nebuvo kišama jokios politikos, jokios demagogijos. Įsivaizduokite, mums net nereikėjo konspektuoti Lenino raštų, ko buvo griežtai reikalaujama Vilniaus universitete. Vis dėlto rašytojai yra labiausiai perkami, jų žodis lengviausiai prieinamas masėms. O ideologinio spaudimo visiškai nebuvo. Lankiau du kūrybinius seminarus, poezijos ir prozos. Ir ten kada ne kada reikėdavo pateikti savo vertimų. Ir visi juos sutaršydavo, brrr… Tikrai vykę mokslai.

– Atsimenu, per Algio Kalėdos premijos įteikimą pasakojote, kad išvertėte Juozo Erlicko kūrybos, bet buvote nelabai suprasta?..

I. A. (Juokiasi) J. Erlickas kaip tik išleido savo pirmąją knygą „Kodėl?“ (1979). Man ji be galo patiko, puoliau ją versti, dar ne diplominiam darbui, tiesiog šiaip. Pasidavė net eilėraščiai, vėliau išėjo kelios publikacijos lietuvių literatūros žurnale rusų kalba „Литва литературная“ („Literatūrinė Lietuva“).

Diplominiam darbui išverčiau Algimanto Mikutos „Giesmių algoritmus“ ir kelias J. Erlicko humoreskas. Diplominio vadovas mane perspėjo nedėti jo eilėraščių, esą komisija nesupras. Bet nesuprato ir prozos! Man vienu balu sumažino pažymį už prastą literatūrinį skonį, ir aš nesiginčijau: ką jau čia, gavau savo ketvertą ir džiaugiausi.

– O kodėl komisija nesuprato, kaip dabar Jums atrodo?

I. A. Sovietmečio rusų literatūra buvo labai klasikinio stiliaus, menkiausia naujovė keldavo susižavėjimą. Tuo metu išėjęs Andrejaus Bitovo romanas, dabar neprisimenu jo pavadinimo, su paantrašte „romanas punktyras“, sukėlė ažiotažą, nors tai tebuvo knyga, kurios fabula nesutapo su siužetu. Tad J. Erlickas apskritai buvo nesuvokiamas. O ir Lietuvoje, „Литва литературная“ redakcijoje jį „gražiai“ suredagavo, išėjo toks à la Puškinas.

Redakcijoje pamanė, kad aš nemoku rusiškai, nesugebu versti, o juk netaisyklingi rimai, žodžių žaismas ir yra visas J. Erlicko smagumas. Na kad ir toks pavyzdys. Vienoje jo pjesėje Roza Vida galų gale išteka į kanalizacijos vamzdį… Ir aš suradau atitikmenį, irgi sužaidžiau: „В конце концов Роза Вида сочетаетса с браком.“ O redakcijoje pagalvojo, kad aš kvaiša, išbraukė jungtuką ir išėjo normaliausia rusiška frazė („сочетаетса браком“ – susituokia, „сочетаетса с браком“ – susijungia su broku).

– Baigiant šį ryškų Rusijos intarpą Jūsų biografijoje: kaip dabar jaučiatės, kai rusų literatūra ir kultūra daugelio suspenduota?

I. A. Ir mano taip pat. Negaliu skaityti, net negaliu tos kalbos girdėti.

– Bet juk tai viena pagrindinių kalbų, su kuria dirbote. Kaip Jūs išgyvenat šį pasikeitimą?

I. A. Jį išgyvenau du kartus: kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir rusų kalba tapo nebereikalinga, ir 2022 m., prasidėjus karui Ukrainoje. O išgyvenau labai lengvai. Man rusų kultūra nėra artima iš prigimties, ir tai nesudarė jokių sunkumų. Beje, Maskvoje visi gavome laisvus diplomus, be jokio paskyrimo.

– Tai buvo didelis privalumas?

I. A. Nedaug kam. Aš vilnietė, čia registruota – tai buvo būtina sąlyga norint dirbti Vilniuje, žinojau, kad anksčiau ar vėliau viskas susitvarkys. Tačiau pabaigus mokslus mano karjera prasidėjo maisto prekių sandėlyje, nes kitur neradau darbo… Vienas tikrai geras mūsų kurso poetas baltarusis sakydavo: „Žinau, kad esu geriausias poetas savo kaime, bet kas man iš to?“

Baigdami studijas visi mirtinai norėjo likti Maskvoje. Dieve, kas dėjosi penktam kurse! Visi galus darėsi, kad tik liktų, nutikdavo net fiktyvių vedybų. Man tokia mintis niekada nebuvo kilusi – ne fiktyvių vedybų, žinoma, nors ir jos į galvą neateidavo, bet Maskva man taip ir liko svetima, aš ten gyvenau žinodama, kad tai laikina. Visi Baltijos šalių studentai tik ir laukė, kad tie mokslai baigtųsi. O visi kiti norėjo pasilikti. Viena bendrakursė draugavo su mergina iš Gorkio miesto, dabar jam grąžintas Žemutinio Naugardo pavadinimas. Kokiais 1982 m. ji nuvažiavo aplankyti draugės ir grįžusi pasakojo, kad ten dar mediniai šaligatviai. Ir tada supratau, kad visai Rusijai Maskva yra kultūros, civilizacijos viršūnė. Nes čia šaligatviai asfaltuoti, na ir kas, kad nėra lietaus nutekamosios kanalizacijos.

– O ar jautėsi rusų ar kitų Instituto studentų koks nors specifinis požiūris į Baltijos šalis?

I. A. Į jas buvo žiūrima kaip į kultūringus kraštus, kaip į tokias pusiau vakarietiškas šalis, su didele pagarba. Beje, Institute mokėsi žmonės iš visos Sovietų Sąjungos, bet buvo ir bulgarų, studentų iš Panamos, iš Jemeno, komunistas iš Irano…

– Man įdomu pats vertimo dėstymas. Sakot, kad vertimus sutaršydavo… Vadinasi, turėjot daug praktikos, o ar mokė teorinių dalykų?

I. A. Teorinių dalykų nedaug, ir tuos pačius dėstė klaikiai nuobodus dėstytojas. Mes pasiskirstydavome į grupes – kad nors penki–šeši studentai būtų auditorijoje, ir keisdavomės, nes nuolatos išlaikyti būdavo tiesiog neįmanoma. Tad liko gryna praktika. Juk šventa pareiga kolegos darbus sutaršyti taip, kad tam maža nepasirodytų… Tyčia, piktai nesikabinėdavo, bet būdavo išmėsinėjamas kiekvienas skiemuo. Po teisybei, tik taip ir reikia mokytis. Tai buvo neįkainojama mokykla. Ir dabar sakau, kad nėra geresnio būdo mokytis versti kaip tik tyrinėti redaktoriaus sutvarkytą tavo vertimą. Aišku, Maskvoje verčiau į rusų kalbą.

– Bet tai labai sunku, juk tai ne Jūsų gimtoji kalba.

I. A. Taip. Ir kai rusų kalbos nebereikėjo, aš staiga susigriebiau: ką daryti? Tada susivokiau, kad moku lenkiškai, visi vilniečiai moka…

– Lenkų kalba ir yra Jūsų antroji kalba?

I. A. Ne, tokia yra rusų kalba. Aš gimiau Vilniuje, mama mane ketverių jau išleisdavo į kiemą, ir aš išmokau rusiškai. Lenkiškai skaityti pramokau būdama paauglė. O kalbėti lenkiškai iš viso nemokėjau, dar ir dabar sunkiai kalbu. Lenkų kalba, žinoma, Vilniuje skambėjo, čia buvo daug literatūros, periodikos, per šią kalbą turėjom platesnį langą į pasaulį.

Pirmoji knyga, kurią perskaičiau lenkiškai, buvo Karlo May’aus „Vinetu“. Buvau šešiolikos. Ritosi indėnų mada, rodė filmus apie indėnus, o K. May’us Sovietų Sąjungoje kažkodėl buvo uždraustas. Ilgai negalėjau suprasti kodėl. Paskui perskaičiau, kad Hitleris yra pasakęs: kiekvienas tikras vokietis turi turėti K. May’aus knygas ir jas skaityti. Tada supratau, kodėl jis uždraustas Sovietų Sąjungoje. Bet kodėl Hitleriui buvo tokios svarbios istorijos apie indėnus? Suvokiau perskaičiusi gal kokias penkias, šešias K. May’aus knygas. Jose visi dori, garbingi, sąžiningi, stiprūs, šaunūs vyrai yra vokiečiai! Žodžiu, tada pradėjau versti iš lenkų.

– Kelintais metais grįžote į Vilnių?

I. A. Aštuoniasdešimt trečiais. Ką daryti? Pradėjau dirbti maisto prekių sandėlyje. Iš ten nuėjau į Knygos bičiulių draugiją. Tai buvo tokia dirbtinė įstaiga, kokių Sovietų Sąjungoje buvo gyvas galas. Draugijai vadovavo žmogus, gaunantis kaip tais laikais milžinišką atlyginimą, bet ne itin didelio proto. Jis tą vietą labai brangino, labai bijojo ką nors padaryti ne taip. Garbės pirmininkas buvo Juozas Nekrošius – Spaudos komiteto pirmininkas, poetas. Jis kartą per mėnesį ateidavo į susirinkimus, jiems vadovaudavo.

Toje draugijoje, be kita ko, buvau atsakinga už skaitomiausios knygos konkursą ir žinojau, kad rytoj manęs gali paklausti, kaip tas dalykas einasi. Suskaičiavau visus balsus, susidėliojau, bet to popieriuko nepasiėmiau. Ir, pamenu, J. Nekrošius mano viršininko klausia: „Kaip ten skaitomiausios knygos konkursas?“ Aš sėdžiu prie sienos, ant taburetės, gink Dieve, ne prie stalo, nes esu klapčiukas paskutinis. Viršininkas atsisuko ir pakartojo man tą patį klausimą. Atsakiau: „Daugiausia balsų surinko Laimono Tapino „Iliuzijų mugėje“.“ J. Nekrošius įvertino: „Gera knyga, gera, bet ne grožinė. O toliau?“ O toliau – tarsi karvė liežuviu lyžtelėjo – nieko neatsimenu. Ir aš matau, kad mano viršininkas darosi purpurinis, reikia kažką sakyti. Tada leptelėjau: „Lietuviški valgiai“. Iš tikrųjų ta knyga buvo išėjusi, surinkusi daugybę balsų, bet žinojau, kad ji ne konkursinė. Viršininkas suakmenėjo, o J. Nekrošius tik šypt šypt, ir visi pradėjo kvatoti. Po dviejų savaičių J. Nekrošius mane pakvietė dirbti į Spaudos komitetą. Jame tvarkiau žinybinę literatūrą.

– Kokios tiksliai buvo Jūsų pareigos?

I. A. Sovietmečiu Lietuvoje buvo gal šešios įstaigos, turinčios leidybines teises. Universitetas, Žemės ūkio ministerija, Pedagoginis, dar kelios, jau ir neprisimenu. Kartą per metus jie sunešdavo man savo leidybinius planus, aš juos peržiūrėdavau, kad formaliai viskas atitiktų, nusiųsdavau į Maskvą, o gautą atsakymą – ką galima ir ko negalima leisti – išdalindavau. Beje, toj kėdėj yra sėdėjęs ir Almis Grybauskas, ir J. Erlickas, graži kompanija.

O po kokių metų J. Nekrošius sumanė pakviesti į Lietuvą visus vertėjus, verčiančius iš lietuvių kalbos. Vieną dieną sėdžiu aš savo kampely, ir čia ateina mano viršininkas. Pasirodo, svečiams užsakyta ekskursija po Lietuvą, autobusas atvažiavo, bet gidės kažkodėl nėra, reikia ją žaibiškai pakeisti. Matyt, viršininkas apėjo visas kitas skyriaus moteriškes, bet tik aš viena sutikau. Kol nulipau iš trečio aukšto, susidėliojau maršrutą… Ekskursija visiems labai patiko, ir mane paskyrė atsakinga už tuos užsieniečius.

– Ar daug jų buvo, tuo metu verčiančių iš lietuvių kalbos?

I. A. Gal kokių keturiasdešimt, gal truputį mažiau – visi tilpo į vieną autobusą. Beveik visi lietuvių literatūrą vertė iš rusų kalbos. Lietuviškai nė vienas nemokėjo…

– Bet mes kalbam apie socialistinių respublikų atstovus?

I. A. Ne tik. Daugiausia, žinoma, atvažiavo jų, bet buvo ir vertėja iš Prancūzijos, išeivių iš Rusijos palikuonė, buvo vertėjų iš Europos rytinių šalių – čekų, rumunų, bulgarų, lenkų. Paskutinis, atsisveikinimo, vakaras vyko Rašytojų sąjungoje. Per jį atnaujinau pažintį su Valentinu Sventicku, kurį po mėnesio paskyrė „Vyturio“ vyriausiuoju redaktoriumi, ir jis pakvietė mane dirbti leidyklos rusų redakcijos vedėja.

– Ar vertėte, kol dirbote Spaudos komitete?

I. A. Ne. Sovietmečiu iki vertimo ne taip lengva buvo prasibrauti, be to, tuo metu skyriausi su vyru – ne tas buvo galvoj. Sistema – daugiausia, nors, žinoma, ne visuomet, buvo tokia: leidyklos redakcijoje, pavyzdžiui, užsienio literatūros, dirbo redakcijos vedėjas, redaktoriai ir viena jaunesnioji redaktorė, kuri atlikdavo techninius darbus – taisydavo korektūros klaidas, skaitydavo signalinį egzempliorių ir pan. Padirbėjusi metus kitus galėjo pabandyti redaguoti, jei tik norėdavo. Jai suredagavus vyresnieji tikrindavo. Jeigu matydavo, kad gerai, per kokius metus ji galėdavo pereiti į redaktores. Dar po kurio laiko galėdavo bandyti ir versti. Jeigu gerai verčia – lai būna vertėja. Bet tokių būdavo nedaug, o visas procesas užtrukdavo.

– Skamba kaip koks Viduramžių cechas.

I. A. Taip, bet tai buvo meistriškumo mokykla. Dabar vertėjas pradeda lygioj vietoj. Ir dar – pagal nerašytą taisyklę anuomet daugiau kaip vienos knygos per metus vertėjas negaudavo. Kita vertus, jei turi tarnybą – o tarnauti privalėjo visi, antraip būsi apšauktas veltėdžiu ir net pasodintas į kalėjimą, – daugiau nelabai ir išversi.

– O kas atrinkdavo leistinas knygas?

I. A. Leidyklos redakcijų vedėjai. Žinoma, visada būdavo tariamasi su vyriausiuoju redaktoriumi, vykdavo bendri pasitarimai. Kai pradėjau dirbti leidykloje, tai buvo 1985 m., parinkti leistinus vertimus jau buvo truputį lengviau, bet šiaip knyga pirmiausia turėdavo būti išversta į rusų kalbą. Tai buvo tam tikra cenzūros forma – jeigu išversta į rusų, galima versti ir į lietuvių. Nors tarpinė kalba nebūtinai turėjo būti rusų: Lietuvoje visuomet buvo stengiamasi rasti vertėją, galintį išversti iš originalo kalbos. Dėl šios cenzūros iš užsienio literatūros daugiausia būdavo verčiama klasika, ypač sovietmečio pradžioje. Bet net ir Charlotte Brontë „Džeinės Eir“ (1957) pabaigos žodyje, kuriame romanas įvertintas labai teigiamai, nurodoma, kad veikėjos požiūris smulkiaburžuaziškai siauras, tad jos nepasitenkinimas esama visuomenės santvarka neišauga iki tikro revoliucingumo…

– Kaip ši cenzūros sistema veikė Jūsų leidžiamų knygų atranką?

I. A. Matot, aš leidau vaikų knygas rusų kalba. Iš lietuvių autorių atrinkdavau tai, kas vertinga ir kas man patikdavo. Turėjome gerų vertėjų. Leisdavom ir originalią rusų literatūrą – kiek autoriai pateikdavo ir kiek ji buvo verta. Tokiu atveju nešdavau kūrinį į Glavlitą cenzūruoti. Buvo kuriozinis atvejis su Ivano Gažimono apysaka. Joje pasakojama apie paauglį iš didelio Ukrainos kaimo. Sulaukęs keturiolikos jis baigia septynmetę mokyklą ir važiuoja į miestą, į proftechninę – čia prasideda naujas jo gyvenimo etapas. Paskutinį vakarą jis eina per visą kaimą atsisveikindamas: šią obelį sodino dėdė Vania, o čia nutiko tas ir tas, čia buvo taip ir taip, o čia kieme sėdi Maša ir žindo kūdikį, čia rudenį atvažiavo kareiviai derliaus nuimti ir pasėjo kitą derlių ir t. t. Glavlite man liepė tą pastraipą išmesti. Aš išverčiau akis: „Tai ką, valstybinė paslaptis, kad bernas mergai vaiką užtaisė?“ Man atsako: „Ne. Valstybinė paslaptis, kad kareiviai važiuodavo derliaus nuimti.“

– Ar vertimas buvo gerai apmokamas?

I. A. Niekas, kiek žinau, iš honorarų negyveno, o ir dabar tokius galima suskaičiuoti ant pirštų. Anuomet honoraras buvo sunkiai uždirbtas, bet smagus priedas. Pagaliau niekam į galvą neateidavo samprotauti, didelis jis ar mažas. Turėjome tipinę sutartį, buvo nustatyti įkainiai: už retąsias kalbas, už poezijos eilutę, už autorinį lanką ir t. t. Kai atsirado privačių leidyklų, visi vertėjai bent po kartą buvo žiauriai apgauti su sutartim, žioplesni ir kelis kartus, nes visų pirma mes pasitikėjom ir nemokėjom tų sutarčių skaityti.

– Na, Jūs perėjot iš vienos epochos į kitą – iš sovietinio socializmo į laukinį kapitalizmą. Viena vertus – laisvė, pakylėjimas, atkuriama valstybė, kita vertus, reikėjo išmokti gyventi naujoje realybėje.

I. A. Taigi, visa sistema subyrėjo į druzgus. Kai „Vytury“ gavau atleidimo lapelį, dėl mažametės dukros turėjau teisę dirbti dar keturis mėnesius. Pradėjau ieškoti darbo, skambinau pagal skelbimus. Kartą paskambinus manęs klausia: „O kiek Jums metų?“ Sakau, greitai keturiasdešimt. Blinkt ragelį. Net neatsisveikino, nepasakė „pagalvosim“ ar pan. Maždaug, sėdėk savo užpečky, sena plerza.

Pasiblaškiusi susiradau darbą Lino Medelio leidžiamame „Vilniaus laikraštyje“, tapau informacijos skyriaus vedėja. Gal ir ne kažin kokia vedėja buvau jo akimis žiūrint, tačiau už tris darbo mėnesius gavau penkias Vokietijos markes – vieną monetą. Redaktorius ragino stengtis, dirbti, laikraščiui įsibėgėjus ir tiražui padidėjus atlyginimai turėtų tapti didesni, bet už tris mėnesius – penkias markes? Tada dar buvo valiutinių parduotuvių. Nuėjau, už 4,95 markes nusipirkau kilogramą kavos ir sakau: „Grąžos nereikia.“ (Juokiasi) Tada perėjau prie vertimų iš lenkų kalbos.

– Bet Jūsų ir kaip vertėjos neprisireikė iškart. Turėjo susikurti visa nauja sistema.

I. A. Taip, pirmiausia Adomo Mickevičiaus bibliotekoje perskaičiau viską, ką jie turėjo lenkiškai, taip pat ir vadovėlius, susidariau norimų versti knygų sąrašą ir su juo kas antrą dieną apeidavau leidyklas ir siūlydavau. Užėjau į vieną leidyklą, o ten dirbo buvęs „Vyturio“ techninės redakcijos vedėjas. Jis ir pasiūlė versti „Tūkstantį ir vieną naktį“ – iš rusų kalbos. Taip pradėjau versti į lietuvių kalbą – tikrai ne nuo lengviausios knygos.

Tais laikais leidyklos smarkiai vėluodavo išmokėti honorarus, o ir užsakymų kartais tekdavo palaukti, tad pasitaikydavo finansinių įgriuvų, kartą mes pusę metų gyvenom iš mamos nedidelės pensijos – tuo metu ilgai negalėjau rasti jokio darbo. Todėl imdavausi visko, už ką buvo mokami pinigai. Ko tik aš nesu vertusi! Tarnyboje užsidirbdavau juodai duonai, o sviestui – versdama po darbo. Laikui bėgant suvokiau, kad esu grožinės literatūros vertėja.

Kai jau turėjau galimybę rinktis, techninius vertimus mečiau. Paskutinis lašas kaptelėjo man verčiant Witoldo Gombrowicziaus „Ferdydurkę“. Sulaukiau pažįstamo vertėjo skambučio – ar negalėčiau pagelbėti su Europos Sąjungos vertimu, mat jis nespėjąs, ar nepaimčiau gabaliuko? Iš pradžių muisčiausi, bet kai jis pasakė, kokio dydžio tas europinis honoraras, iškart sutikau. Bet kai atnešė vertimą… Siaubas ir košmaras, tai buvo fermentinių sūrių standartai! Reikėjo surasti arba sugalvoti terminus, nusakančius jų formą, spalvą, konsistenciją. Žiauriai neįdomu… Tada galutinai apsisprendžiau – techninių tekstų neimu, nes tuos pačius pinigus būčiau uždirbusi su malonumu versdama „Ferdydurkę“. Ir, beje, versti į savo kalbą ir į svetimą – milžiniškas skirtumas. Prie darbo stalo aš jaučiuosi karalienė! Su savo kalba galiu viską.

– Bet versdama į rusų kalbą išaštrinot akį ir savo kalbai. Pamatėte ją iš svetimos kalbos perspektyvos. Todėl viską ir galite. Bet taip buvo ne visada – pagarbos Jūsų pirmajam J. Erlicko vertimui nebuvo, jį suredagavo kaip tik norėjo.

I. A. Pagarbos pradedančiajam vertėjui ir dabar nulis. Prieš kokius metus man paskambino garsi vertėja ir pasipiktinusi papasakojo, kad viena leidykla, pasiūliusi jai vertimą, atsiuntė siaubingą sutartį. Joje nurodoma, kad verti vos ne už dyką, visam gyvenimui ir dar septyniasdešimt metų po mirties atiduodi autorines teises, žodžiu, kažkas klaikaus. Išputojusi ir kiek aprimusi ji paskambino leidyklai ir pasakė viską, ką apie tokią sutartį galvoja. O leidyklos atstovė atsakė: „Atsiprašom, atsiprašom, mes supainiojom, toji sutartis buvo skirta pradedančiajam vertėjui.“

– Ar profesija padarė Jums kokį nors poveikį?

I. A. O taip. Negaliu skaityti knygų nevertindama vertimo ar apskritai teksto kokybės, o jeigu ji prasta, mintyse tekstą redaguoju. Aš mėgstu detektyvus, kai gerai padirbėju, vakare galiu tik kokį lengvą detektyvą skaityti. Bet leidyklos kažkodėl mano, kad detektyvai ir pramoginė literatūra apskritai yra žemesnio lygio ir ją gali versti bet kas: nebūtina rūpintis vertimo kokybe. Prieš kokį dešimtmetį nusipirkau porą detektyvų, bet skaitant pirmiausia teko juos susiredaguoti mintyse… Vaikams dažnai cituoju nepatyrusios vertėjos išverstą sakinį: „Jis užsiropštė ant pulo stalo tabaluodamas kojomis nuo krašto.“

– Na ir tada klausi: o tai kur buvo redaktorius?

I. A. Tai, matyt, niekas tų knygų net neredaguoja. Juk čia detektyvas!.. Šis sakinys mane pribloškė taip, kad iki šiol jį prisimenu.

– Bet gal esate mačiusi ir sėkmės atvejų, kai, pavyzdžiui, jaunas vertėjas pradėjo Jūsų akyse versti ir tapo meistru?

I. A. Tokių vertėjų matau verčiančių iš lietuvių į lenkų kalbą. Bet tai ilgas darbas. Jau krūvą metų dažniausiai aš, bet ne tik aš, su lietuvių rašytoju, kuris kalba ar bent supranta lenkiškai, važiuojame į Varšuvos universiteto Baltistikos katedrą. Susitinkame su baltistais, kurie jau moka lietuviškai, bet gal jiems net į galvą neateina, kad gali versti. Aš papasakoju apie vertimą, studentai jau būna išvertę arba vietoje verčia ištrauką iš atvažiavusio autoriaus knygos. Tuomet kartu viską aptariame. Iš tokių susitikimu jau yra atsiradę gerų vertėjų.

Kiek kitokia situacija yra su vertėjais į lietuvių kalbą. Vertėjų sąjunga, taip pat Lenkijos institutas Vilniuje įgyvendina įvairias iniciatyvas, tikrai žinau, kad po pirmo vertimų konkurso porą žmonių verčia ir toliau. Kasmet vyksta „Abiejų Tautų Respublikos literatūros seimelis“ Druskininkuose, anksčiau – Czesławo Miłoszo dvare Lenkijoje, Krasnagrūdoje. Ten renkasi lenkų ir lietuvių vertėjai bei autoriai. Ir visi kartu mes svarstom, tikrinam, redaguojam vieni kitų vertimus.

– Kitaip sakant, yra bendrija?

I. A. Taip. Bet šiaip vertėjai nėra ruošiami taip, kaip anksčiau buvo ruošiami per praktiką. Sovietmečiu dirbti leidykloje buvo prestižas. O dabar redaktoriai yra dažniausiai samdomi laisvai. Pakito ir požiūris – redaktorių darbas nebėra taip vertinamas. O juk tai tam tikra prasme irgi kūrybinis darbas, turi turėti ugnelės tai daryti. Per savo gyvenimą esu surinkusi būtinąjį darbo stažą, bet darbas leidykloje buvo vienintelis, į kurį eidavau noriai – ten buvau bendraminčių draugijoje.

– O dabar vertėjo darbas pasidaręs vienišiaus užsiėmimu.

I. A. Taip, labai vienišiaus. Bet savo bendruomenę turiu, o vienišumą kompensuoju kitokia veikla – važinėju į mokyklas, pasakoju apie vertimus, buvau ar esu visokių valdybų, tarybų, komisijų ir t. t. nare, prasimanau renginių. Bet šiaip man vertimas yra darbas, uždarbis, hobis ir gyvenimo būdas. Jis užima visą mano gyvenimą.

– Ar dabar verčiate tik iš lenkų?

I. A. Taip. Rusų kalbos nebereikia, retkarčiais išverčiu iš ukrainiečių, esu vertusi ir iš čekų, slovakų, bet tai buvo vaikiškos knygelės, rimtų suaugusiųjų knygų nesiimčiau, nes tas kalbas reikia mokėti geriau. O lenkų literatūra didelė, temiškai ir stilistiškai labai įvairi. Tai tikrai gera literatūra. Ir manau, kad tai, kas yra išleidžiama lietuviškai, visai neblogai atspindi visumą. Apskritai kitų šalių literatūrų pristatymas didele dalimi yra vertėjų reikalas. Kai atsiranda kokios nors kalbos vertėjų, atsiranda ir tos literatūros vertimų.

– Aš dar pridurčiau – neužtenka vien vertėjų, reikia žmonių, kurie išverstus kūrinius pristatytų. Juk pats negali eiti rašyti recenzijos apie puikų savo vertimą. Jeigu nėra visos sistemos, kuri rūpintųsi tos literatūros pristatymu, vertimai tiesiog paskęsta leidžiamų knygų jūroje ir jų niekas nepamato. Dažnai taip nutinka su, pavyzdžiui, vertimais iš mažųjų kalbų.

I. A. Šiaip jau tuo turėtų rūpintis leidyklos, tai jų tiesioginis reikalas. Taip pat senokai tą daro ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga – jos Metų verstinės knygos rinkimai iš verstinių knygų jūros išžvejoja tiek geriausius kūrinius, tiek geriausius vertimus.

– O kaip Jūs pati verčiat? Kokia Jūsų darbo virtuvė?

I. A. Aišku, kiekvienas vertėjas verčia vis kitaip. Jeigu mane užklumpa koks nors neapsakomai didelis džiaugsmas arba nelaimė, žodžiu, kai užlieja emocijos ir negaliu nubraukti visų minčių ir panirti į tekstą, net nesėdu dirbti. O kai panyru, tiesiog išsijungiu ir verčiu. Ir kuo giliau panyru, tuo geriau sekasi. Paskui verstą tekstą skaitau bent du kartus, o sudėtingesnį – ir daugiau. Pirmą kartą labiau sužiūriu konstrukcijas, paskui – bendrą skambesį, ar jis nekliūna. Ir, žinoma, stengiuosi, kad vertimas atvėstų. Idealiausia būna palikti tekstą bent dviem savaitėms. Per tą laiką imuosi kitų darbų, kad galvoje išsitrintų originalas, kad skaityčiau vertimą kaip svetimą tekstą – tada viską geriau matau. Žinoma, ir redaktorė dar randa ką taisyti, tačiau originalo skonį ir kvapą perduoti pavyksta.

– Dar norėčiau paklausti, kaip jaučiatės, metų pradžioje apdovanota net dviem premijom – Algio Kalėdos premija ir Vyriausybės kultūros ir meno premija?

I. A. Ką čia ir kalbėti, gerai jaučiuosi. Vertėjai yra nematomi, negirdimi ir niekam neįdomūs, todėl malonus bet koks apdovanojimas, kai nuskamba vertėjo vardas. Žinoma, džiaugiuosi ir kaip asmuo. Nors verčiu ne dėl premijų, bet visuomet smagu sulaukti įvertinimo.

---

[1] Leninas priėjo prie lango (rus.).
[2] Kiek falandų [valandų] (rus.).