Henrikas Latvis. Išvirkščioji vertimų pusė

2024 m. Nr. 11 

Pasibaigus latvių literatūros metams buvo daug kalbėta ir džiaugtasi. Metus koordinavusi vertėja Laura Laurušaitė džiaugėsi, kad pernai buvome pasauliniai latvių grožinės literatūros vertimo lyderiai, nes 2023 metais Lietuvoje pasirodė daugiausia vertimų iš latvių kalbos, net aštuoni, kad gausėja vertėjų iš latvių kalbos būrys. Iš pirmo žvilgsnio tikrai įspūdinga statistika. Bet atsiverskime keletą pastarųjų metų vertimų ir pažiūrėkime, ar šis optimizmas tikrai pamatuotas, ar tie kūriniai tikrai adekvačiai perteikia originalą ir suteikia skaitymo malonumą. Giriamės kiekybe, bet juk egzistuoja ir kita medalio pusė – kokybė? Ar ji jau šiais skubos, darymo ir produkcijos laikais visai nebesvarbi?

Toks įspūdis, kad kai kuriems vertėjams iš latvių kalbos būdingas, Antoine’o Bermano žodžiais tariant, „troškimas versti“1. Tas potraukis toks stiprus, kad skatina mane įvesti naują apibrėžimą ir kalbėti apie „vertimo grafomanus“, šitaip įvardijant tuos vertėjus, kurie yra linkę produkuoti kuo daugiau vertimų.

Neslėpsiu, šį tekstą išprovokavo nepasitenkinimas esamais vertimais iš latvių kalbos ir noras tą savo vidinį apmaudą paviešinti, o vertimų gausą probleminti, nes kai problema nutylėta, neišsakyta, rodos, kad jos ir apskritai nėra.

Net ne visada reikia mokėti originalo kalbą, kad suprastum, kada vertimas prastas, nesklandus, įvairių kalbos lygmenų klaidos tiesiog bado akis, o neadekvatus, kartais net ir klaidingas lingvistinis perteikimas trukdo suvokti prasmę. Skaitydamas tokius tekstus jauti tarp dantų girgždantį žvyrą, kuris sugadina visą originalaus teksto sklandumą ir žavesį.

Visada laikiausi nuomonės, kad geriau skaityti originalą, jei tik moki kalbą, bet toks jau paradoksas, kad latvių kalba, nors ir artimiausia, priklausanti tai pačiai baltų kalbų atšakai, lietuviams dažniausiai nėra paskaitoma. Todėl vertėjai turėtų jausti atsakomybę prieš skaitytojus – ir pasirinkdami kūrinį, ir perteikdami jį lietuviškai, nes juk jie yra ta grandis, kuri supažindina lietuvius su latvių literatūra, „atveda skaitytoją pas autorių“ ir „atveda autorių pas skaitytoją“2. Kultūrinis plyšys tarp savo ir svetimo dėl šios giminystės sumažėja.

Apskritai vertėtų pasvarstyti, kokių kompetencijų reikalauja grožinės literatūros vertimas. Kiekvieno vertimo alfa ir omega – reikšmės ir kalbos atitikimo komponentai. Norint kokybiškai versti, reikia pažinti kultūrinę tos šalies tikrovę, kultūros idėjų visumą, bet labiausiai reikia kalbos žinių. Kartais klaidų atsiranda nepakankamai mokant užsienio kalbą, kartais nepakankamai mokant gimtąją ir visada – per skubėjimą, kai „žalias“ tekstas, jo neperžiūrėjus ir nenugludinus, patenka į spąstus – kalbų panašumo, nepakankamos sinonimikos, pažodinio vertimo. Geras vertėjas negali apsieiti be kalbinės nuojautos, nes be žodžio, prasmės, niuanso pajautimo ir adekvatus perteikimas neįmanomas. Regis, dėl artimos kalbinės ir kultūrinės specifikos lietuvių ir latvių kalbinė pora turėtų būti lengvai verčiama. Latvių kalba labai apgaulingai panaši į lietuvių, bet iš tikrųjų verčiant pažodžiui labai lengvai galima paslysti ir apsigauti. Visi žino kuriozą apie alnį ir briedį – briedis latviškai reiškia elnią, o alnis – briedį.

Kuo toliau, tuo labiau esu linkęs manyti, kad norint tapti vertėju reikia turėti pamatinį filologinį išsilavinimą. Daug skaityti, gyventi tekstų apsuptyje. Kaip toj chrestomatinėj lietuvių liaudies dainoj – „nepabuvus šokėjėle, nebus gera audėjėlė“, arba „nepabuvęs grėbėjėliu, nebus geras artojėlis“. Tas buvimo filologu faktas yra esminis.

Įvairios vertimo dirbtuvės, vertimo konkursai galėtų būti vertėjų iniciacijos katilas. Tikiu, kad daug galima išmokti tiesiog verčiant, bandymų ir klaidų metodu. Ir Paulis Ricoeuras konstatuoja, kad „tik per savos teorijos ieškančią praktiką vertėjas įveikia kliūtį – ir netgi teorinę prieštarą, – kurią iškelia principinis neišverčiamumas iš vienos kalbos į kitą“3. Tai puiku, bet kai visi prisvilę blynai ir pagrandukai išleidžiami, ir kartais tikrai neblogų, save gerbiančių leidyklų, kyla klausimas – kur žiūri leidėjai? Galbūt vertėjų priklausymas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungai suprantamas tarsi automatinis kokybės ženklas? Ar jau kartelė nuleista taip žemai, kad visos grandys toleruoja nekokybę – pradedant redaktoriais, leidėjais, baigiant skaitytojais ir recenzentais? Tenka konstatuoti, kad verstinių knygų recenzijų pasirodo mažokai, ypač atkreipiančių dėmesį į vertimų pavojus ir šių pavojų sąlygotus trūkumus. Apie vertimą geriausiu atveju randame kelis sakinius verstinės knygos recenzijos pabaigoje, o kartais vertėjas išvis ignoruojamas.

Instancija, kuri nusipelno atskiro dėmesio ir papeikimo – redaktoriai. Žinoma, vien redaktoriumi pasikliauti negalima, juk jis (dažniausiai net šaltinio kalbos nemokėdamas) neprivalo mėžti Augėjo arklidžių. Ydinga manyti, kad geras redaktorius gali „išgelbėti“ prastą vertimą, nes traukti iš balos neatsakingai skęstančius vertėjus – ne jo reikalas.

Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius. Pasirinkau keletą gan atsitiktinių knygų, kurias teko skaityti, nes aprėpti viską net ir suinteresuotam latvių literatūros skaitytojui jau darosi keblu. Apsiribosiu prozos darbais. Vertindamas, kaip pavyko perteikti sunkesnes vietas, lyginau ir su originalu.

Reikia paminėti, kad mano toliau straipsnyje aptariami vertėjai toli gražu nėra vertimo pradinukai. Jurgis Banevičius ir Elga Dzintra Irbytė yra išvertę po keliolika knygų, o Laimantas Jonušys apskritai yra vertimo virtuozas, meistriškumo pavyzdys ir autoritetas daugeliui kitų vertėjų (įskaitant ir mane).

Aldis Bukšas. Broliai: kriminalinis romanas. Iš latvių k. vertė Dzintra Elga Irbytė. – Vilnius: Litera, 2021. – 261 p. /Aldis Bukšs. Brāļi. – Rīga: Dienas Grāmata, 2020.

Aldžio Bukšo kriminalinis romanas „Broliai“ išleistas nežinomos (bent jau man) leidyklos „Litera“, prisidėjus privatiems rėmėjams – Joniškio rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos Seimo nariui Liudui Jonaičiui ir Joniškio rajono savivaldybės tarybos nariui Romui Karūžnai. Šiaip jau romanas būtų visai smagus aštraus siužeto skaitinys, vertas kriminalinio trilerio vardo. Jame netrūksta įtampos, besikeičiančių peizažų – nuo Helsinkio kalėjimo iki Londono naktinio klubo ir kontrabandinių pasienio vietovių Latgaloje. Taip pat yra aliuzijų į partizanų temą, apie kurias byloja ir pavadinimas „Broliai“. Tačiau romano vertimas šokiruoja nesuskaičiuojama daugybe klaidų, ir tai ne atsitiktiniai paslydimai ar apsirikimai, o ištisinis klaidų sąvadas.

Vertėja Dzintra Elga Irbytė imasi romano, kurio socialinė ir kalbinė realybė svetima jos gyvenamajai tikrovei, ir vertime regima ši kultūrinio neadekvatumo spraga. Romanas pasakoja apie šiuolaikinį kriminalinį pasaulį, jame gausu šnekamosios kalbos, nenorminės leksikos, keiksmažodžių. Vertėjai nepavyksta perteikti šiuolaikinių mafijozų šnekos ypatybių, kad ji skambėtų įtikinamai ir natūraliai. Tai kito amžiaus ir socialinio sluoksnio leksika ir tam reikėtų specialių žargono studijų. Toks pasakymas kaip „apsikask lapais!“ (p. 138) – „Ej ieskrieties!“ (p. 160) mafijozų lūpose skamba juokingai.

Akivaizdu, kad tai tiesiog išspausdintas juodraštis, kuriame knibždėte knibžda grubių visų lygmenų klaidų – korektūros, rašybos, kalbos, skyrybos, sintaksės ir t. t.: „jiesuprato“ (p. 113), „prieš aks“, „akimirką įsvyravo tyla“ (abu p. 159), „prieš porą matų“ (p. 191), „jau pusė matų“ (p. 217), „laukųjų durų“ (p. 16), „braviūra“ (p. 203), „visi pasaulio medijai“ (p. 238) = medijos, veikėjas dirba „pagrinde su popieriais“ (p. 97), „tikėjausi, kad bus naujienų, kas liečia mano brolį“ (p. 98), „pasiėmė ilgą pauzę prieš kasimą“ (p. 199) – „paņēmis garu pauzi no rakšanas“ (p. 232). Tekste netrūksta vengtinų vartoti svetimybių, pvz., „aerouostas“ (p. 18), žestas (p. 19), kurių pirmąjį Valstybinė lietuvių kalbos komisija primygtinai siūlo keisti į „oro uostas“, o antrąjį į „gestas, mostas, judesys“.

Kai kuriuose sakiniuose yra net po kelias klaidas: „matomai, artėjo jų sustojimas“ (p. 46) – „acīmredzot tuvojās viņu pietura“ (p. 53), arba „mes esame atstovai iš Latvijos SIA „Burtliča mēbeles“ atstovai“ (p. 112). SIA yra įmonės forma, lietuviškai „uždaroji akcinė bendrovė“, verstina trumpiniu UAB. „Kalba eina apie mano karjerą, kuriai kažkas iš šalies stengiasi įtakoti“ (p. 76) – „Bļāviens, šeit ir runa arī par manu karjeru. To, kuru kāds no malas cenšas ietekmēt!“ (p. 88). Paskutiniame sakinyje dar praleistas žodis „bļāviens“, kuris šiame kontekste yra keiksmažodis, o du sakiniai nemotyvuotai sujungiami į vieną.

Kai kurie vertimo sprendimai skamba tiesiog kurioziškai: pradedant „rūžavais flamingais“ (p. 14) ir naujadaru „paliktos automobilio pėdos“ (p. 194) – „automašīnas atstātas sliedes“ (p. 225), „ekskorto mergaitės“ – „eskorta meitenes“ (p. 17), baigiant tuo, kad veikėjas užsisako „fry bulvyčių“ (p. 107) – „Frī kārtupeļi“ (p. 124), kurios, beje, kitame puslapyje jau „bulvytės fri“ (p. 108), o VLKK įvardijamos kaip nevartotina svetimybė, keistina į „gruzdintas bulvytes“.

Visoje knygoje krinta į akis neteisingo vietininko vartojimo atvejai, kurie kartais sukelia komišką efektą, pvz., „škotas kvadrate“ (p. 17) – „skots kvadrātā“ (p. 19) = škotas kvadratu, o kartais tiesiog skamba griozdiškai ir netaisyklingai: „naujienos pasirodė ir birželyje, ir rugpjūtyje“ (p. 107) – „ziņas parādījās gan augustā, gan jūnijā“ (p. 123), „kas tikrame pardavinėjime yra svarbiausia?“ (p. 79) – „kas īstā pārdošanā ir vissvarīgākais?“ (p. 93), „tame skaičiuje“ (p. 132, 243), „nežinioje mirksėjo akimis“ (p. 153) – „neziņā blisināja acis“ (p. 176), „nežinioje sukiojo pirštus“ (p. 217) – „neziņā lauzīja pirkstus“ (p. 252), „buvo treniravęsis tokių metodų naudojime“ (p. 234) – „bija trenējies šādu paņēmienu lietošanā“ (p. 272).

Atskirą klaidų grupę vertime sudaro prielinksnių vartojimo klaidos: „išeiti per duris“ (p. 105), „stovintieji ant gatvės“ (p. 119), „Edgaras delsė su atsakymu“ (p. 11), „jūs apie jį nebesidomėjote“ (p. 182), „neužveda ant minties“ (p. 228), „jo kūnas su dunkstelėjimu nukrito“ (p. 241).

Ištisai kartojasi pažodinio vertimo riktai: „Pamojo galva“ (p. 19) – „pamāja ar galvu“ (p. 21) = linktelėjo galva, „TV producentas“ (p. 23) = prodiuseris, „Kur tu ruošiesi palikti per naktį?“ (p. 36) – „Kur tad tu domā palikt pa nakti?“ (p. 46) = apsistoti nakčiai, „man buvo promilės“ (p. 213) – „Man bija promiles“ (p. 247) = pripūčiau promilių, „Ir ką tu dabar manai pradėti?“ (p. 258) – „Un ko tu domā tagad iesākt?“ (p. 300) = daryti.

Lietuviškai dešimtmečiai yra žymimi kitaip nei latviškai ar angliškai, bet panašu, kad vertėja to nežino, nes sako „septyniasdešimtaisiais“ (p. 88) – „septiņdesmitajos“ (p. 102), „devyniasdešimtaisiais“ (p. 56) – „deviņdesmitajos“ (p. 65) ir klaidina skaitytojus, nes kalbama apie aštuntąjį ir dešimtąjį dešimtmečius. Įkyriai kartojasi „sekantis“: „sekantis autobusas į Rygą“ (p. 44), „sekantį rytą“ (p. 55). Sirai vadinami „siriečiais“ (p. 90), „sirijiečiais“ (p. 169), o tautinio atgimimo jaunalatvių atstovai – „jaunalatviečiais“ ir t. t., ir pan.

Knygoje neįrašytas redaktorius, tad telieka spėti, kad jo išvis nebuvo – bet kodėl, jei vertėjas autoredakcija neužsiima? Sakoma, kad net labiausiai patyrusiems profesionalams praverčia papildoma specialisto akis. Suprantama, kad leidyklos finansiškai gyvena nekaip, yra linkusios pataupyti, bet ar pateisinama, kai tai daroma kokybės sąskaita? Sakyčiau, skandalinga, kad šitaip išverstos knygos yra leidžiamos, nes kompromituoja tiek lietuvių kalbą, tiek latvių literatūrą, tiek vertėjo profesiją, ir apskritai yra akibrokštas kultūrai. Perskaičius tokį opusą, pasinaudojant pačios vertėjos posakiu, „aimanavimas virsta konstantine žmogaus būkle“ (p. 208) – „vaimanāšana pārvēršas pa konstantu cilvēka stāvokli“ (p. 242). Jeigu netikite, „reikia išsiaiškinti akivaizdžiai“ (p. 57) – „jāpārliecinās klātienē“ (p. 66) = gyvai.

Inga Ābele. Potvynis: romanas. Iš latvių k. vertė Jurgis Banevičius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2023. – 270 p. / Inga Ābele. Paisums. – Rīga: Dienas Grāmata, 2008.

Ingos Abelės romanas „Potvynis“ yra komplikuotas ir daugiasluoksnis, būties prasmių prisodrintas pasakojimas apie vienos moters gyvenimą. Veiksmas jame suprojektuotas atvirkščiai – prasideda nuo dabarties ir tęsiasi į praeitį. Romanas yra laimėjęs Baltijos Asamblėjos premiją ir išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos serijoje „Naujoji klasika. Baltijos Asamblėjos premijos laureatų kūryba“. I. Abelė yra labai subtili autorė, kuriai svarbus kiekvienas stilistinis niuansas ir reikšminis atspalvis. Skaitant lietuviškai išverstą „Potvynį“ akis badė daugybė netikslumų, blogo vertimo atvejų, įvairiausio pobūdžio kalbos klaidų, ir visa tai gerokai aptemdė skaitymo patirtį.

Ištisai kyšo latviškos konstrukcijos, kai verčiama žodis žodin: „O mes net pasikalbėję nesame“ (p. 254) – „Un mēs pat parunājušies neesam“ (p. 295) – tai visiškai tiesioginis ir mechaninis vertimas, kuriame atsiranda nepageidautinas niuansas: galima suprasti, kad pasikalbėjom, bet mūsų vis tiek nėra, o juk mintis atvirkštinė, norėta pasakyti, kad dar nepasikalbėjom. „Pelėsiai nebuvo rūpestingi“ (p. 265) – „pelējums nav bijis saudzīgs“ (p. 310) – turėta galvoje, kad „pelėsiai buvo negailestingi“, t. y. viską aptraukė; „nusivelka Andriejaus marškinius, kiek tik įmanoma drebančiomis rankomis juos sulanksto“ (p. 138) – „novelk Andreja kreklu, cik vien iespējams rūpīgi ar drebošām rokām tos saloka“ (p. 166) – tik patikrinus latvišką sakinį paaiškėja, kad nusivilkusi vyro marškinius ji juos sulanksto kiek įmanoma kruopščiau, nors ir drebančiomis rankomis; „Akselis pakelia Montą, įkasa jos veidą į savo kaklo duobučių šilumą“ (p. 198) – „Aksels paceļ Montu, ierok viņas seju savas kakla bedrīdes siltumā“ (p. 234) – gal įsikniaubia į jos šiltą kaklo duobutę? Neturint originalo, kai kuriose vietose net sunku suprasti, kas norėta pasakyti: „jos žvilgsnis pakeliantis“ (p. 129) – „viņas skatiens ceļā līdzi“ (p. 157) = ji seka kelią žvilgsniu, jos žvilgsnis neatitrūksta nuo kelio.

Daugeliu atvejų vertėjas nesuka galvos ir tiesiog kalkiniu būdu perkelia: „nedaryk senelei rūpesčių“ (p. 129) – „nedari omei raizes“ (p. 157) – daug tiksliau būtų „nekelk“; „jos akys negerai spindi“ (p. 259) – „viņas acis nelabi spīd“ (p. 301) – galbūt „liguistai“?; „smilkinius padengia prakaitas“ (p. 131) – „deniņus noklāj sviedri“ (p. 159) – gal „išmuša“?; „mėtydamas aplink kraują iš prakirstos lūpos“ (p. 144) – „metādams sev visapkārt asinis no pārsistās lūpas“ (p. 174); „keltas įeina į uostą, išlygina eismą“ (p. 230) – „prāmis ienāk ostā, izlīdzina gaitu“ (p. 270); „valgomasis salonas“ (p. 250) – „ēdamsalons“ (p. 291) – atrodo, kad kambarys, kaip koks valgomasis grybas, yra skirtas maistui.

Kai kur praleidžiami sinonimiški žodžiai, kai sunku jiems rasti lietuvišką atitikmenį: veikėjas žingsniuoja „begaliniai ilgais, nelygiais žingsniais“ (p. 150) – „bezgalīgi ilgiem, gariem, nevienādiem soļiem“ (p. 181). Neretai pasitaiko, kad J. Banevičius panaudoja konstrukciją, kuri lietuviškai yra nepagrįsta ir jai reikėtų plėtinio. Ar jums nieko netrūksta: „Paskutinis, ką ji prisimena“ (p. 195) – „pēdējais, ko viņa atceras“ (p. 230); „vienintelis, aišku, kad tėvelio reikia laukti namuose“ (p. 129) – „vienīgais, kas ir skaidrs, ka tētiņš jāgaida mājās“ (p. 157–158) arba „Noriu vienintelio <…> Kaip kempinei prisitraukti neįmanomo – belaikio“ (p. 118–119) – „vienīgais, ko es vēlos, <…> kā sūklim pievilkties ar neiespējamo – ar bezlaiku“ (p. 144). Paprastai tokiu atveju lietuviškai pridedamas daiktavardis, pvz., „dalykas“ – „vienintelis dalykas“, „paskutinis dalykas“ arba įvardis „to“ – „to, kas neįmanoma, kas anapus laiko“.

Painiojamos prieveiksmio, būdvardžio, dalyvio funkcijos: moteris „mylinčiai sveikina savo vyrą“ (p. 270) – „mīļi sveic savu vīru“ (p. 315) = meiliai, „Artūras skubus“ (p. 233) – „Artūrs ir steidzīgs“ = skubrus, skubantis. Taip pat ir daugybė techninių neatidumo, o gal skubos klaidų: „Akselis vadina Ieva savąja Nense“ (p. 192), „Akselis kartai burbėdavo“ (p. 214), „pažiūri į iš Jonsi lango“ (p. 236), „džiaugdamavosi“ (p. 237) ir pan.

Aukšto meistriškumo vertėja Irena Balčiūnienė yra rašiusi apie kalbų įvairovę: „Jeigu viso pasaulio literatūros kūrinius galėtume skaityti ir suprasti taip, kaip girdime ir jaučiame įvairiabalsį paukščių kalbėjimą – žvirblio čirškimą, kregždės čiulbėjimą, gegutės kukavimą, karvelio burkavimą, lakštingalos suokimą, tetervino ulbėjimą, gulbės uldavimą, gandro klegenimą, zylės činkčiojimą, kielės kivikčiojimą, tilviko klyravimą, slankos pypčiojimą, griežlės griežimą, parplio parpimą, tūtlio tutnojimą, baublio baubimą, volungės klykimą, čeklelės čekšnojimą, kurtinio pakšnojimą, gaidelio ryliavimą, anties kvaksėjimą, žąsies girksėjimą, strazdo rykavimą, apuoko vaitojimą, pelėdos ūbavimą… – jų nereikėtų versti iš kalbos į kalbą“¹. Ši citata atskleidžia vertėjo amato subtilumą ir kiekvienam meistrui tokius reikalingus kalbinės klausos pagavą ir gausų leksinį instrumentarijų. Kai J. Banevičius parašo „čireno kregždės“ (p. 209), nes latviškai – „bezdelīgas čivināja“ (p. 247), supranti, kad ne visiems duota, kai kurie „pasimeta vertime“ ir Babelio išbandymo neatlaiko.

Net paprastam skaitytojui neįmanoma nepastebėti vertėjo, redaktorės ir leidėjo neatsakingumo, profanavimo. Romane įrašyta redaktorės Lolitos Petrašiūnaitės pavardė, todėl kyla natūralus klausimas – ar tai ji aplaidžiai dirbo, ar vertimas buvo toks beviltiškas, kad betaisant kitas vietas pro akis prasprūdo antra tiek nelygumų ir grubių korektūros, kalbos klaidų. Pateikiau tik vieną kitą pavyzdį, nes, norint užfiksuoti visus netikslumus, straipsnis išsitęstų iki keliasdešimties puslapių. Apskritai kyla klausimas apie šiuolaikinę leidybos ir redagavimo kokybę, ką jau kalbėti apie tai, kad tai Baltijos Asamblėjos laureatės knyga, dėl kurios reikėtų jausti keliagubą atsakomybę, ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidinys – kas, jei ne Rašytojų sąjunga turėtų nustatyti profesionalumo etaloną? Nekontroliuodama leidžiamų knygų lygio, ji tikrai neprisideda prie kalbos saugojimo ir turtinimo.

Andris Kalnozols. Mane vadina Kalendorium: romanas. Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius: Odilė, 2022. – 325 p. / Andris Kalnozols. Kalendārs mani sauc. – Rīga: Orbīta, 2020.

Andrio Kalnozolo romanas „Mane vadina Kalendorium“ parašytas neįvardytą psichinį sutrikimą turinčio žmogaus dienoraščio forma, todėl tekstas išoriškai paprastas. Romano gale randame „vertėjo žodį“, kuriame Laimantas Jonušys paaiškina: „Oskaras yra baigęs devynias klases ir negali būti stiliaus meistras. Vertime stengiausi atspindėti paprastą, kai kur stilistiškai netobulą originalo stilių. Daugeliu atvejų ne tik pasakojimo primityvumas, bet ir charakterio naivumas yra esminis romano akcentas“ (p. 325). Lietuvoje neseniai pradėtos leisti knygos lengvai suprantama kalba, todėl toks romanas įgauna vėl nebūto aktualumo. Ir kitais požiūriais knyga aktuali – ji politkorektiška, antikanoniška, parašyta su humoru. Pagrindinis veikėjas Oskaras įsimyli ir išmoksta visus latviškame kalendoriuje esančius vardadienius, kad bent per vardą priartėtų prie savo simpatijos, todėl jis romane pakrikštijamas Kalendorium.

Vertėjui kyla tikrai kebli užduotis – parodyti autistiškų polinkių žmogaus mąstymo ir raiškos ribotumą, bet kartu perteikti visą gamą emocijų, jausmų, išgyvenimų ir netradicinį mąstymą. Jis su šia užduotim susidoroja tik iš dalies. Jau net ir pavadinimas gali būti interpretuojamas dvejopai: Kalendorium mane šaukia (vadina) ir Kalendorius mane šaukia (kviečia). Vertėjas neįžvelgė šios pavadinimo dviprasmybės ir pasirinko prasmę, kurią studentai išmoksta pirmoje latvių k. paskaitoje: mani sauc… (mane vadina…, mano vardas yra…).

Vertėjas pasimauna ant pažodiškumo kabliuko ir latvišką gramatiką perkelia, o ne perteikia, todėl tekstas, kurio originalas skamba gramatiškai gan taisyklingai (aišku, yra išimčių: praleistų žodžių, naujadarų, keistų posakių, supaprastinimų), lietuviškai stringa, netenka natūralaus skambesio, sklandumo. Labai sunku apibūdinti šį vertimo trūkumą, nes jis apima ir išraiškos plotmę (žodžių parinkimą, jų tvarką, sakinio struktūrą), ir stilistinį registrą. Kaip matyti iš cituoto L. Jonušio paaiškinimo, jis tai palaikė primityvesnio veikėjo mąstymo ypatybe, o dažnu atveju tai tėra latvių k. specifika – dažnesnis „buvo“ ir „yra“ vartojimas; jungtukas „ir“ nuolat verčiamas „ir“, nors puiki jo gretutinė reikšmė yra „o“; sakinių jungimas po daiktavardžio daugiskaitos vartojant „kas“, pvz., „tiek daug vaikų, kas čia galėtų žaisti“ (p. 81) – „tik daudz bērnu, kas te varētu spēlēties“ (p. 81) = kurie čia galėtų žaisti; parodomasis įvardis „tas, ta“, kuris į lietuvių k. verčiamas dažniausiai „tai“ arba „jis, ji“, o vertime neretai išlaikomas: „[t]ą mes puošdavom nuo vaikystės“ (p. 158) – „[t]o mēs pušķojam kopš bērnības“ (p. 158) = ją mes puošdavom nuo vaikystės; arba latviškas vietininko vartojimas, kuris lietuviškai nemotyvuotas: „man nieko nepavyko ir pralaimėjau visuose karuose“ (p. 31) = visus karus; „televizoriuje“ (p. 134) – „televizorā“ (p. 134) = per televizorių. Tokie gramatiniai variantai keičia santykį su turiniu ir teksto stilistinį poveikį.

Dalyvinės konstrukcijos, kurios automatiškai atsiduria vertime, irgi atrodo dirbtinokai. Latviškai „neesmu gulējis“, „neesmu darījis“ skamba natūraliai, bet kažin, ar žmogus lietuviškai sakytų: „[aš] labai išvargęs, nors nieko tokio nesu veikęs. Paprasčiausiai nemiegojęs“ (p. 54) = išvargau, nors nieko neveikiau. Paprasčiausiai nemiegojau.

Būdingas žodžių perkėlimas, nepasigilinant į jų variantus, sinonimiškas reikšmes, pvz., „mūsų miestas laikomas vienu gražiausių ir kalnuočiausių valstybėje“ (p. 131) – „valsts“ šiuo atveju būtų tiksliau versti „šalis“. Kitoje vietoje skaitome: „ant sienos užpūstas užrašas“ (p. 117) – „uz sienas ir uzpūsts uzraksts“ (p. 117) = užpurkštas, nes kalbama apie grafitį. Tokių žodžių vartosena yra ne Oskaro kalbos keistybė, o latvių kalbos ypatybė. Lietuviškai „užpūsti“ turi ne sukūrimo, o kaip tik sunaikinimo prasmę – užpučiame liepsną.

Greta šios paprastinimo strategijos, tekstas keistai intelektualizuojamas, atsiranda gan sudėtingų kalbinių formų, kurias vargu ar vartotų mūsų aptariamo romano vaikinas: „priklausytinai“ (p. 119) – „pēc piederības“ (p. 119) = ten, kur priklauso, „nebesutinkąs“ (p. 121) – „vairs nesatiek“ (p. 121) = nebesutinka. Atsiranda ir keistų improvizacijų, tarkime, sakinyje „esu didelė atbulai einanti plautuvė“ (p. 106) – „es esmu liela atpakaļejoša bļoda“ (p. 106) originalo žodis „dubuo“ kažkodėl virsta „plautuve“.

„Melnā virtuve“ išversta tiesiogiai kaip „juodoji virtuvė“, tačiau istoriškai (t. p. ir „melnais ķēķis“) taip vadinta aprūkusi patalpa, būdavusi rūsyje ar pusrūsyje, kurioje ruoštas ėdalas gyvuliams. Įvardijimas „juoda virtuvė“ bent man sukelia asociaciją su nešvariu verslu, o romane ši senovinė virtuvė yra bažnyčios pagalbinėse patalpose, ir neigiama asociacija yra nepageidautina.

Tokio aso kaip L. Jonušys vertimas, kuriame iki galo neperprastas stilistinis kamertonas ir pasirodo nemotyvuoto pažodiškumo, tik darsyk liudija, koks sudėtingas yra vertėjo darbas. Vis dėlto, lyginant su prieš tai aptartais kitų vertėjų darbais, vertimas akių nebado. Šią knygą vis tiek rekomenduoju skaityti. Nemačius originalo galima išties „nurašyti“ šią keistą kalbinę išraišką herojaus ligai ir pamanyti, kad viskas taip ir turi būti. O knyga verta dėmesio, Latvijoje tapusi absoliučiu bestseleriu.

 

Didelis aptartų vertimų minusas – pažodiškumas, automatinis latviškų konstrukcijų ir kalbinės struktūros perkėlimas, kai originalas ir vertimas koreliuoja per daug tiesmukai. Juo pasižymi ir E. Dz. Irbytės, ir J. Banevičiaus, ir iš dalies L. Jonušio vertimai, nors ir skirtingu lygmeniu. Tiesioginis kalbinis perkėlimas sunaikina grožinio sakinio „grožį“, galimybę visavertiškai estetiškai patirti kūrinį, juo pasimėgauti. Šiaip jau gaila aptariamų knygų, kurios – nepabijokime to žodžio – buvo pagadintos. I. Abelės gaila dėl to, kad ji elitinė autorė, kurios stiprybė yra kalbinis ir stilistinis lygmuo, reikalaujantis itin subtilaus ir pagavaus vertėjo. A. Bukšas, kuris šiaip jau yra populiariosios literatūros autorius, bet tikrai gebantis regzti intriguojantį siužetą, lietuviškai prabilo latviškomis kalkėmis ir kalbos klaidomis. Galbūt išvis nereikėtų rinktis kūrinio, kurio aktualijos, leksika, stilistiniai registrai neatitinka vertėjo polinkių, amžiaus, kompetencijų. Ir A. Kalnozolo truputį gaila, nes lietuviškas vertimas prislopino originalius kalbos žaismus ir humorą, kurie knygai suteikia papildomą matmenį.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pastaruoju metu pasirodė tikrai pavyzdinių vertimų iš latvių kalbos, pavyzdžiui, latvių klasikės Annos Brigaderės „Dievas, Gamta, Darbas“ (vertė Lilija Kudirkienė) – tiesiog stulbinamos precizijos vertimas, kurį skaitydamas gėriesi vertėjos talentu ir kalbine išmone. Knygos pristatyme išgirdau, kad čia jos pirmas vertimas, bet ji pati redaktorė, ir tai daug ką paaiškina – stropumą ir atidumą kalbai. Ne veltui L. Kudirkienė 2024 m. buvo apdovanota „Metų vertėjo krėslo“ premija, kurią skiria Kultūros ministerija ir PEN centras „už geriausią pastarųjų vienų metų grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertimą į lietuvių kalbą“¹.

Palinkėčiau vertėjams prieš entuziastingai imantis naujų vertimų pakelti kvalifikaciją ir bent jau perskaityti rankraštį prieš atiduodant jį leidybai. Redaktoriams – atsakingiau žiūrėti ir atidžiau įsiskaityti. Leidykloms – kritiškiau žvelgti į vertėjų profesionalumą ir būtinai nusamdyti redaktorių, prieš tai įvertinus jo gebėjimus.

Gera mintis teikti Antipremiją už prasčiausią metų vertimą. Juk vertėjo chaltūra yra nepagarba autoriui ir originalui, nes sugadina, o blogiausiu atveju – net ir išniekina kūrinį. Nepagarba lietuvių kalbai, kurią išdarko. Žinoma, visada egzistuoja pakartotinio vertimo galimybė, apie kurią užsimena ir P. Ricoeuras, bet aptariami latvių kūriniai nepriklauso pasaulinei klasikai, o Baltijos Asamblėjos premija savo prestižu neprilygsta Nobelio premijai, todėl vargu ar kiti vertėjai imsis šių knygų iš naujo. O netikęs vertimas tekstą pasmerkia didesniam laikinumui.

---

1 Cit. pagal: Ricoeur P. Apie vertimą / iš prancūzų k. vertė Paulius Garbačiauskas. – Vilnius: Aidai, 2010. – P. 28.
2 Ten pat. – P. 8.
3Ten pat. – P. 42.
1 Balčiūnienė I. Iliuzija, kad skaitome Šekspyrą. – Vilnius: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2023.
1 Plačiau: https://www.llvs.lt/premijos?item=42&lang=lt.