Gintarė Bernotienė. Apie Gvido Latako „Gavendas“ iš tolėliau

2026 m. Nr. 1

Gvidas Latakas. Gavendos. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 144 p. Knygos dailininkas – Gvidas Latakas.

Iki leidykloje „Slinktys“ 2025 m. išleistos penktos poezijos knygos „Gavendos“ Gvidas Latakas keliavo septyniolika metų, debiutavęs 2008 m. simpatiška nedidelio formato, savo paties metalo kaldinio nuotrauka puošta knygele „Kol išsiris varniukai“. Anuomet Donaldo Kajoko prašoma rašiau apie ją „Nemunui“, o autorių jau žinojau iš publikacijų kultūros spaudoje. Ir pačią knygą atsimenu kuo geriausiai ir kuo šilčiausiai – dėl švelnaus humoro, dėl aukšto ir žemo stilių suliejimo, kaip šiame fragmente, kur Maironio eilučių „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ patosas eilėraštyje „Bobos“ G. Latako paverčiamas komiškai iškilmingu. Įsivaizduokime naują citatos kontekstą: jis neturi nieko bendra su tautinio atgimimo programa iš vieno svarbiausio 1895 m. lietuvių poezijos rinkinio, bendras tėra srauto galybės įspūdis, kuriam perteikti pasitelkiamas visų atpažįstamas poezijos topas, o vieta ir situacija, apie kurią rašoma, jau kitos, žymėtos asmeniškai – tai gimtas miestas Telšiai, ten veikęs trikotažo fabrikas „Mastis“, turbūt – vakaro metas:

Grįžta mastinės bobos
po pamainos / <…>
Aš, vaikas ant skardžio,
laukiu mamos.
Kuris tas chalatas – atskirk,
atspalvių mistika, tapybos pirma mokykla.
Plaukia ir plaukia, visas sužiūrėk,
nebeužtvenksi upės bėgimo,
grįžta bobos (p. 45)

Kūrybinis G. Latako metodas paaiškėjo ne iš karto, tik buvo žymu, kad šis žmogus kuria kitaip nei dauguma. Regioniškumas lietuvių literatūroje tuomet dar taip nevešėjo, tačiau retieji žemaičių žodelyčiai jau buvo įkibę į tekstus, nors, lyginant su dabartine G. Latako poetika, dar nebuvo taip smarkiai aptūloti istorijomis. Ravidavoti, zomatas ir kiti tiesiog žymėjo tą savumo ribą, prie kurios prašalaičiai turi stabtelti.

2013 m. išėjo panašių pavadinimų ir artimų intencijų Romualdo Granausko ir G. Latako knygos: novelių apysaka „Šventųjų gyvenimai“ ir poezijos rinkinys „Nekalendoriniai šventieji“. Leisdamas kitas poezijos knygas G. Latakas niro ir į istoriją (rinkinys „Lokenos“, 2015), baltišką, kuršišką, netgi trupiniais romėniškąją, eilėraščiuose kaupėsi daiktiniai praeities liudytojai, svarbūs vietovardžiai, o šių istorijų nuotrupas autorius derino prie eilėraščiuose aprašomų meno kūrinių, išsyk aiškindamas dvi skirtingybes – istorijos eigos ir meno dirbinio kūrimo logiką. Eilėraščiai jau buvo daugiasluoksniai, skirtingų stilistikų, buvo ryškus pastišinis teksto audinio klojėjimasis, kurį laikau pastoviu G. Latako kūrybos bruožu.

Nuo rinkinio „Nekalendoriniai šventieji“ ryški tema G. Latako poezijoje yra menininkų ar kitų keistelėjusių žmonių gyvenimai. Konkrečias jų biografijas, gyvenime ištinkančias nuokalnes jis jautriai, bet vis pasikartodamas rutulioja kaip Axelio Munthės „San Mikelės“, tos varganų likimų sanatorijos, vaizdinį ir meno kilmingiesiems randa paguodos. G. Latako eilėraščiuose iki galo išgvildenu tik dalį dailininkų (Kauno ir ne tik) istorijų, nes faktai juose pinasi ir keičiasi pagal naujai beatsirandančio eilėraščio logiką, nes ima ir paaiškėja, jog eilėraštis sukurtas siekiant aprašyti kokį vieną mažmožį – ir tam pašvenčiamas visas žodžių rūmas.

Tokių kaskart vis naujo užrašymo pratybų pėdsakų rinkiniuose apstu – galime skaityti greta publikuojamus skirtingus to paties eilėraščio variantus, keliaujančius iš knygos knygon. Tik tai pastebėjusi supratau, kad šito nemaskuojantis autorius yra modernesnis, nei atrodo sprendžiant pagal eilėraščių tematiką. Koliažas, pastišas ir intertekstualaus rašymo pėdsakai liudija postmodernistinius kūrybos principus. G. Latako knygose įžvelgtina ir vėl į vertybes atsigręžianti postironija, o tai jau itin šiuolaikiška.

Ketvirtoji poezijos knyga „Salos“, už kurią 2023 m. pelnyta Jotvingių premija, yra didžiausia, gerai struktūruota. Joje vis labiau ima viršų epinis pasakojimas, Viktorijos Daujotytės taikliai pavadintas gavendomis – pamokomu pasakojamuoju žanru, kuriame toleruojami įvairūs istorijų atsišakojimai. Ją skaityti tinka neskubant, skonėjantis žodžiu, kurį autorius deformuoja, vis naujai stilistiškai spalvina – tai kaip žemaitybę, tai kaip istoristinį aidą iš užlaikių, tai įtraukdamas į pasakojimą jį berašant ištinkantį etimologizavimą, kuris primena ikisąmoninę, vaikišką kalbą. Naujos reikšmės formuojasi, išsilaiko arba atkrenta – kaip eilėraštyje „Lalatė ir Kastytis“.

Donatas Petrošius „Salų“ viršelio tekste abejojo, ar taip, kaip rašo Gvidas, kas nors dar bekalba. Ir pritariu, ir paprieštaraučiau – nekalba, o galėtų kalbėti: kalbos jausmu ir posakio rafinuotumu kai kurios G. Latako eilutės primena Juozo Balčikonio pasakų vertimus su panašiu senojo etiketo, senų kalbos formų net iš istorinės gramatikos prieskoniu. Kalbos grumstelius Gvidas tiesiog mandagiai atsiklausęs pasiskolina. Esu vieno tokio „jau būsiąs eit“ bendradalininkė.

Na, betgi reikėtų artėti prie 2025-ųjų rudenį išleistų „Gavendų“. Kai vasarą iš rankraščio skaičiau jas rengiamas spaudai, atrodė, kad knyga bus tokios pat apimties kaip ir „Salos“ – tiek pasakojimų ten knibždėjo. Vartydama ją jau išleistą, aptinku joje kiekvienam eilėraščiui G. Latako sukurtus inicialus kaip senoviniuose manuskriptuose, antraštines raides su jas supančiais asociatyviais vaizdais, apačioje įrašytus ta pačia raide prasidedančius žodžius. Tai verta minėti kaip kūrybinį principą, kai į semantinį eilėraščio, emalio darbo ar miniatiūros lauką įtraukiamiems „rastiesiems“ žodžiams (taip pat ir vizualiesiems fragmentams) autorius mėgina pritaikyti juos vienijantį reikšmių kontekstą. G. Latako paveiksluose tie prišliejami fragmentai dažnai neišsitenka rėmuose – bet ir turi galios kūrinių kompozicijai ir turiniui. Taikomas koliažo principas turėtų kontrastuoti su knygos apipavidalinimu pagal Viduramžių rankraščių tradiciją, tačiau šį neatitikimą laike autorius renkasi sąmoningai. Juo grįsta ir retesnė pasaulėžiūrinė orientacija, jungianti keistai derančius šiuolaikybę ir praėjusius amžius, kaip ir G. Lataką iš viso būrio rašančiųjų išskiriantis tapatinimasis su mažų miestelių kultūra ir lėtesniu svarbių dalykų nuvertėjimu. Iš to kyla nostalgija ir ilgesingas kai kurių „Gavendų“ eilėraščių tonas, net kai autorius pereina į ryškią socialinę satyrą.

Didžiausia „Gavendų“ naujovė – netyč atsiradęs, pasikartojančiose knygos eilėraščių situacijose iškylantis viso rinkinio kalbantysis, kurio buvimą paliudija lyg ir neaiški tartis, lyg ir sumikčiojimas kaip neva Jurgio Mačiūno. Tai dar vienas G. Latako pramanas, gavendų žanrui taip reikalinga pasakotojo instancija, kurią autorius sukuria vos pastebimomis tekstinėmis priemonėmis. Dėl perteikiamų istorijų gausos „Gavendos“ polifoniškuose, žodinguose pasakojimuose atpažįstama kai kas iš XIX a. lietuvių prozos – rupoka gyva kalba, vaizdingas, dinamiškas ir smulkiausių buities detalių turtingas pasakojimas, kūniškas ir nuodėmingas gyvenimo džiaugsmas, kartais nustelbiamas didaktiškų komentarų. Juntama pasakojamosios tautosakos įtaka, karnavalinė stichija. Skaitydama knygos rankraštį rašiau Gvidui laiške, kad „pamokslininko balsas ir anų amžių istorijos neša gerų dviejų šimtmečių ar ir net ankstesnių laikų normas ir vertinimus, šis istorinis sluoksnis ir suformuoja tą pasakotojo lyg barimąsi, lyg ir plūdinėjimus. Manau, kad nieko čia keisti nereikia, tiesiog laikas rodo, kaip toli esam nužengę – šiuolaikinėje kultūroje daug kas nebekomentuojama – nei kūnas, nei ligos.“ Per knygos pristatymą autorius atitarė: surašiau, ką girdėjau pasakojant močiutę, rašiau, ir, rodos, nebus rašymui galo.

Dėl rašymo „be galo“ šioje knygoje sunkiau atrasti cituotiną fragmentą, nes būti skaitomas prašosi visas eilėraštis su keliomis pavadinimo sujungtomis istorijomis, dažniausiai turinčiomis sklandžią poetišką įžangą:

Jau manėte: apie tylą
bus mano šita daina
apie sniego tylų buvimą
pačiu savimi – apie tylumo
sniegingą pūgavimą kai nieko
ničnieko daugiau ir nereik
be pačio savęs tapimo buviniu
tylumoj <…> (p. 128–129)

Taip prasideda eilėraštis „Odė tylos nagams“, kuriame – trys šmaikščios ir šiurpokos istorijos apie „tautos pirmeivių“ Jono Basanavičiaus, Jurgio Mačiūno ir Kęstučio Navako nagus. Mitinė ir legendinė dimensijos čia susijungia, kad būtų paliudytas „keistumas archajiškas“, balansuojantis tarp anekdoto ir realybės. Ir tai dažna šioje knygoje, kur subtili Gvido Latako humoro ir paradokso pajauta margybę personažų, manierų, prietarų, papročių perorganizuoja tam, kad atsivertų kaip Viduramžių altoriuose dvivėrė, dvilypė, dvasinė ne mažiau nei medžiaginė žmogiškoji prigimtis.