2014 m. Nr. 12

VI. Ir žodis tapo kūnu

Viena iš paskaitų turėjo būti profesoriaus Domanto Valentos. Su didžiausiu malonumu įžengiau į auditoriją, užkištą seminarijos bažnyčios gale. Auditorija atrodė tarsi bažnyčios dalis – skliautuota, gaubianti. Per jo paskaitas sėdėdavau pirmame suole, tarsi bijodamas ką nors praleisti. Profesorius Valenta dėstė garsiai, tik retkarčiais žvilgteldamas į konspektus, kitaip nei kiti dėstytojai, išskyrus liturgijos asą kanauninką Kasečką. Dėstė savais žodžiais, vaikštinėdamas tai tarp suolų, tai prie lentos, dažniausiai vilkėdamas tobulai išlygintus baltus marškinius, mūvėdamas juodas kostiumines kelnes. Kartais grįždavo prie stalo, nutildavo ir įdėmiai pasižiūrėdavo į užrašus. Tai buvo Naujojo Testamento egzegezės kursas.

– Pradėsiu nuo tos vietos, kur baigėme, – tarė Domantas Valenta su švelniu vokišku akcentu, pamatęs, kad jau visi penktakursiai užėmė savo suolus. Žvilgtelėjęs į mane pridūrė: – Tiems, kurių nebuvo praeitą paskaitą, primenu, kad kalbame apie Pirmojo laiško korintiečiams vienuoliktą skyrių. Paskaitos tema – Eucharistija.

Priėjęs prie lentos profesorius užrašė: 1 Kor 11.

– Tai pats seniausias tekstas apie Eucharistiją, – pradėjo jis, kaip įprasta, pasitaisydamas paauksuotų akinių rėmelius, už kurių slėpėsi gyvos tamsiai rudos akys. – Kaip minėjau aną paskaitą, pirmųjų krikščionių bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Turite suprasti, kad Bažnyčia, kaip institucija, atsiranda tik po trijų šimtų metų. Čiagi mes kalbame apie pačias krikščionybės tradicijų užuomazgas. Atrodo, kad viskas vyko šitaip: būdavo kviečiami iškilesni bendruomenės nariai pasivaišinti. Paprastesni, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės nebūdavo oficialiai vaišinami. Šie „antrarūšiai“ turėjo prie durų laukti, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Atrodo, kad apie Eucharistijos tradiciją mes priversti kalbėti būtent socialinės nelygybės fone. Paulius labai griežtai reaguoja, atsiverskite jo Laišką korintiečiams, vienuoliktą skyrių, dvidešimtą eilutę. Čia randate paaiškinimą, kokia turi būti Viešpaties vakarienė, o štai dvidešimt trečioje eilutėje regite konsekracijos formulę.

Profesorius nužvelgė mus, vartančius Naująjį Testamentą, atsiraitojo akinamai baltų marškinių rankoves, tarsi ketintų minkyti Bibliją it tešlą.

– Kadangi kalbame apie Eucharistijos tradiciją, žinokime, koks yra žydiškas posakis apie tradiciją. Jis toks: „Gavau iš Viešpaties, perdaviau jums…“ Perdavimas ir yra tradicija, nes tai, kas perduodama, duodama tam, kad tai, kas vyksta šiandien, būtų pakartota ateityje. Turėkite omenyje, kad Kristus yra žydas. Norint suprasti Paskutinės vakarienės tradiciškumą, reikia išmanyti žydų vakarienės tradicijas. Jėzus nebuvo revizionistas atlikdamas valgio ritualą. Štai turime ir padėkos maldą, kurioje vartojamas žodis „baruch“ – garbė. Garbė kam? Ogi garbė, taigi „baruch“, Tau, Dieve, Izraelio Dieve, už tą duoną, kuri malšina mūsų alkį. Buvo paprotys, kad vakare, sutemus, žydų šeimos motina uždega ant stalo žiburį ir kviečia šeimą susikaupti. To susikaupimo metu visi užsidengia akis. Po susikaupimo šeimos tėvas kalba padėkos maldą ir laužo duoną ją dalydamas visiems. Vėliau – padėka už vyną ir dalijimasis juo. Tokia kiekvieno šabo vakarienės tvarka. Jėzus atliko lygiai tą patį, t. y. pasinaudojo papročiu. Paulius Laiške korintiečiams nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo ne žydams, o graikams. Esu jums ne kartą minėjęs, kad turėtumėte omenyje, kokiai bendruomenei yra adresuojamas konkretus Naujojo Testamento tekstas. Šiuo atveju mes kalbame apie kreipimąsi į graikišką mentalitetą, nors Eucharistijos kontekstas yra tiesiogiai susijęs su žydišku papročiu. Tad prašau: pasižymėkite savo konspektuose, kad Paulius Laiške korintiečiams stengiasi perduoti žydišką Eucharistijos tradicijos supratimą skaitytojams, kurie yra antikinės Graikijos mentaliteto ir tradicijos.

Domantas Valenta padarė pauzę, palūkėjo, kol klierikai pasižymės, kas jiems patarta. Žvilgtelėjau į Konstantiną – jis, nors ir rašėsi, bet neskubėjo, mat ant stalo buvo pasistatęs diktofoną ir nuspaudęs raudoną įrašymo mygtuką.

– Paulius savo tekste pateikia Jėzaus žodžius, kurie net nepriklauso žydų šabo vakarienei, – tęsė profesorius. – Kokie jie? Ar žinot?

Auditorija tylėjo. Staiga ranką pakėlė Džonis:

– Tie žodžiai: „Tai yra mano kūnas…“ ir „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“, taip pat „Tai darykite mano atminimui!“

– Teisingai, Jonai, – patvirtino profesorius. – Na, ir kaip tie žodžiai jums skamba? Jums, kaip lietuviams? Jeigu mes dabar čia vakarieniautume, o tarp mūsų būtų Jėzus, ir jis, pakėlęs vyno taurę, tartų: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“? Kaip jums tuomet nuskambėtų šitie žodžiai?

– Kaip tostas, – kažkas šūktelėjo iš auditorijos galo.

– Taip, – pritarė Domantas Valenta. – Iš tiesų, tai skamba lyg tostas Jėzui. Tarsi „Valio Jėzui!“, „Valio Naujajai Sandorai!“

Auditorijoje nuvilnijo švelni juokelio banga. Profesorius Valenta taip pat nusišypsojo, akimirkai stabtelėjo prie savo konspektų.

– Graikiškame tekste, – tęsė jis, – žodžiai „tai yra mano kūnas“ skamba „to soma“. Prieš „soma“ yra pabrėžiamasis artikelis „to“, reiškiantis „šitas“. O paskui – „tai darykite“ graikiškai skamba „touto poieite“. Tas „touto“ yra niekatrosios giminės. O žodis „duona“ tiek hebrajų kalba, tiek senovės graikų kalba yra vyriškosios giminės. Kaip suprasti? Ogi reikalas tas, kad Jėzus, perlaužęs duoną, pakeičia žodžio „touto“ giminę į su „duona“ nederančią giminę. Tai taip pat nedera ir Jėzaus gimtojoje aramėjų kalboje. Gramatiškai tai netaisyklinga, turėtų būti „autos“, kas reikštų „ji“ arba „ši“. Todėl mano klausimas jums, brangūs klierikai, toks: o apie ką galvojo Jėzus, sakydamas niekatrąja gimine „tai“, tas „touto“?

Tyla. Niekas nedrįso spėti, apie ką galvojo Jėzus.

– Gerai, tuomet apie ką galvojo Paulius taip netaisyklingai rašydamas?

– Gal tai paprasčiausia korektūros klaida? – kažkas paklausė.

Profesorius papurtė galvą ir pirštu parodė – „ne“.

– Aš nepatingėjau suskaičiuoti, kiek kartų padaryta ši klaida, – tarė profesorius Valenta. – Šis posakis net dvidešimt vieną kartą užrašytas netaisyklingai.

– O gal Paulius prastai ar netobulai mokėjo graikiškai? – paklausė Konstantinas iš vietos ir užmetė akį, ar sukasi diktofono kasetė.

– Cha! – prunkštelėjo dėstytojas. – Nejuokaukit, Paulius buvo kalbų žinovas! Jis buvo senovės graikų profas. Tik toks profas kaip jis galėjo, sąmoningai pasirinkdamas neutralią giminę, išgauti kitą prasmę. Man akivaizdu, kad tai ne korektūros klaida, o jo kūrybinis pasirinkimas žaisti gramatinėmis giminėmis. Tai sąmoninga. Ir tai kas kartą turėtų jums priminti, kad Šventąjį Raštą reikia skaityti taip pat kūrybingai, apsiginklavus giliomis žiniomis.

Dabar jau aš pakėliau ranką.

– Prašau, klauskite, – leido dėstytojas.

Aš atsistojau, nes aiškiai suvokiau, kad tai, ką pasakysiu, yra lemtinga Bažnyčios Tėvų autoritetui.

– Profesoriau, tokiu atveju, ar nėra taip, kad jeigu mes įspraudžiam Švento Rašto galutines prasmes į Bažnyčios Tėvų iš anksto kanonizuotus rėmus, už kurių nebeįmanoma inovatyvi inversinė interpretacija, tuomet mes apribojame pačios Biblijos teksto galimybes?

Auditorija išsyk pagavo mintį. Kilo šurmulys. Profesorius dvejojo, ką atsakyti, nes tai buvo lemtinga it šachmatų partijoje, kada negali atskleisti geriausio ėjimo, bet dabar daviau šachą, tad jis turėjo atsakyti arba teigiamai, arba neigiamai. Jei atsakytų neigiamai, pastatytų save į katalikiškos teologijos pusę – privalomą šioje seminarijoje bet kuriam dėstytojui, – nes jis palaikytų Bažnyčios Tėvų autoritetą ir kanonizuotas Biblijos prasmes. Bet jei atsakytų teigiamai, blokštų save į protestantiškosios teologijos pusę, nes būtų už Šventraščio prasmių išlaisvinimą nuo Šventojo Sosto.

Konstantinas prisimerkęs į mane pažvelgė itin griežtai ir nedelsdamas pastūmė diktofoną prie stalo krašto, arčiau Valentos. O šis dabar žiūrėjo į mane nuo intrigos įsižiebusiomis akimis, elegantiškai dviem pirštais prilaikydamas blizgančius akinių rėmelius.

Man už nugaros vis labiau kaito brolių šnibždėlynas:

– Kam Tomas jam spendžia spąstus?

– Matyt, jis irgi jėzuitas?

– Tai kad ne, atvirkščiai, jis kelia bangas…

– Kam jam užkabinti Bažnyčios Tėvus, taigi šventimai ant nosies…

– Šituo klausimu jis pats save pakišo…

– Ša… ššš…

– Tylos, brangieji, tylos, – paprašė profesorius. – Ar galite pakartoti klausimą?

Supratau, kad jis mėgina išlošti laiko. Kol aš paklausiu, jis gaus papildomai laiko apsispręsti dėl atsakymo.

Konstantinas paėmė diktofoną ir nukreipė į mane.

– Ar man garsiau kalbėti, kad įsirašytų? – paklausiau.

– „Panasonic“ diktofonai jautrūs, galite, broli, klausti įprastu balsu, – atsakė Konstantinas man tiesiai į akis maloniu tonu.

– Bet iš kur tas diktofonas turi tiek vietos įrašams? – paklausė profesorius juokaudamas.

– Iš tuščio, – atsakė Konstantinas. – Viskas ex nihilo užsipildo. Kaip pasaulis iš nieko, taip ir tuščia kasetė iš tuščios virs įkalbėta.

– Mano klausimas buvo toks, – tariau nekreipdamas dėmesio į diktofoną, – ar nėra taip, kad jeigu mes įspraudžiam galutines Šventojo Rašto prasmes į Bažnyčios Tėvų iš anksto kanonizuotus rėmus, už kurių nebeįmanoma inovatyvi inversinė interpretacija, tuomet mes apribojame pačios Biblijos teksto galimybes?

– Dėkoju už gerą klausimą, Tomai. Mes ne tik apribojame pačios Biblijos teksto galimybes – mes taip pat žlugdome kūrybingas jos autorių pastangas. Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą kūrė labai daug autorių su skirtingais talentais, tad būtina atsižvelgti į tai, kas rašė, kaip rašė, kam rašė, dėl ko rašė, kokiu laikotarpiu po Kristaus, kokioje aplinkoje ir kuria kalba. Tai ir yra Šventojo Rašto egzegezė. Ar atsakiau į jūsų klausimą?

– Taip, – tariau patenkintas.

Iš vietos atsistojo Konstantinas ir sudėjęs rankas it maldai paklausė profesoriaus:

– Tai jūs neigiate Romos Katalikų Bažnyčios mokymą, kad Švento Rašto tiesos yra tiesos apie dieviškojo išganymo planą? Gali būti sociologinė prieiga, gali būti istorinė prieitis prie Biblijos egzegezės, bet išvados mus turi atvesti prie dieviškojo išganymo. Prisikėlimo ar Eucharistijos egzegezė negali turėti kitokios išvados nei ta, kad Kristus prisikėlė ir kad Eucharistijoje yra Kristus. Kad ir koks Pauliaus ar kitų autorių kūrybingumas, to kūrybingumo šaltinis yra Dievas dėl vieno tikslo – apreikšti išganymo planą per Šventojo Rašto tekstus. Šią tiesą saugo Romos Katalikų Bažnyčia, prieštaraudama protestantiškam principui sola scriptura^*, teigiančiam, kad pats Biblijos tekstas yra savarankiškas autoritetas.

Konstantinas atsisėdo į savo vietą, o aš atsisukau į auditoriją, kur prie kiekvieno stalo sėdėjo po brolį, dėvintį juodus marškinius su balta plastmasine pakaklaite, perkišta per užsiūtos apykaklės kampučius, o štai dėstytojas kunigas Domantas, klausydamasis brolio Konstantino, stovėjo be jokios kunigo pakaklėlės. Žinoma, prie baltų marškinių jam būtų labiau tikusi tamsios spalvos, jei tik tokia egzistuotų. Kunigai galėtų dėvėti skirtingų spalvų pakaklaites, priklausomai nuo pažiūrų: prijaučiantys komunizmui – raudonas, prijaučiantys protestantiškam liberalizmui – vaivorykštės, puoselėjantys Marijos žemės katalikybę – trispalves, praradę skaistybę, bet uoliai ginantys celibatą – pilkas arba rudas.

– Supratau komentarą, – tarė profesorius Valenta, grįždamas prie lentos. – Bet kai jau atsakysiu, mes turėsime grįžti prie temos, antraip nespėsiu visko išdėstyti. Mano atsakymas šiuo jums seminarijoje taip opiu klausimu visada vienodas. Kai anksčiau buvau panašiai kaltinamas, aš atsakiau taip: Romos Katalikų Bažnyčios mokymas skelbia dieviškojo išganymo planą, ir aš, kaip katalikų kunigas, tą planą bei išganymo tiesas taip pat skelbiu laikydamas šv. mišias, klausydamasis išpažinties, sakydamas pamokslus, bet čia, auditorijoje, esu mokslininkas, egzegetas, ir noriu pasakyti, kad ne viską, kuo mūsų Bažnyčia moko tikėti, mes randame Šventojo Rašto tekste. Kai kurių dalykų jame nėra. Tai nereiškia, kad neturime tikėti tuo, ko negalime aptikti skaitydami Šventąjį Raštą, bet tai reiškia, kad turime žinoti, kas yra Šventajame Rašte ir ko ten nėra nė kvapo. O dabar leiskite man tęsti paskaitą. Klausti galite ir toliau, bet tik kas konkrečiai susiję su paskaitos turiniu. Taigi… – profesorius pasitaisė vėl nusmukusias atraitotas rankoves, – Paulius neišgalvoja tokio Kristaus kalbinio avangardizmo, apie kurį mes čia dabar kalbėjome, minėdami bevardę giminę. Juk štai kiti evangelistai, tokie kaip Matas, Morkus ir Lukas, kurie dar vadinami sinoptiniais evangelistais, taip pat vartoja mano minėtą netaisyklingą formą! Taip, žinoma, šie evangelistai savo tekstus rašė vėliau už Paulių. Bijau, mintis čia tokia: Kristaus kūno lytis nėra svarbi. Gramatinė vyriškoji ar moteriškoji giminė paverčiama į bevardę, nes Kristaus kūnas yra anapus lyčių skirtumo. Nesvarbu, sutinkame mes su tokia interpretacija ar nesutinkame, – juk Bažnyčia mus moko, kad Kristus būtinai vyras, ar ne? – štai čia, auditorijoje, atlikdami egzegezę, mes negalime pabėgti nuo tokio klausimo: kodėl Paulius įvedė „touto“, mokėdamas ir aramėjų, ir hebrajų kalbas? Mokėdamas Jėzaus kalbas, Paulius vis vien žaidžia su kalba. Warum? Why? Kodėl?

Profesorius paėmė į rankas Bibliją, iškėlė ją mums prieš akis, tarsi mes jos niekada nebūtume matę.

– Kai kurie egzegetai mano, – dėstė jis, – kad šitas žodelis „touto“ sąmoningai parinktas tam, kad mes pajustume, jog kalbama apie susirinkimą tikinčiųjų, tikinčių pirmųjų krikščionių, kurie susivienija prie bendro vakarienės stalo ir bendrauja pačiame Viešpatyje, jo dieviškame viduje. O kai Kristus sako, kad jo „kūnas už jus“, tai yra graikiškas Jahvės atsakymo Mozei atitikmuo: „Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!“ Bet jūs, brangūs būsimi Lietuvos kunigai, bažnyčiose skaitote šiuos žodžius lietuviškajame tekste, ir jie skamba kitaip. Kas dabar gali man pasakyti, kaip jūs skaitote lietuviškąjį vertimą?

– „Kūnas, kuris už jus atiduodamas“, – atsakymas nuskambėjo iš Jono lūpų.

– Taigi kad „kūnas, kuris už jus atiduodamas“, – patvirtino dėstytojas. – Deja, čia visai kas kita. Toks lietuviškasis variantas mūsų mintis nukreipia kitur. Kur? Ogi į kančios pranašavimą. Todėl, mano manymu, verta klausti: gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti „kūnas jums“?! Kodėl per mišias neištarus taip: „Tai yra kūnas, kuris jums atiduodamas“? Gerai, grįžkime prie duonos, kuri turi tapti Kristaus kūnu. Kaip susieti duoną su bendruomene? Bendruomenėje laužoma duona ir ja dalijamasi. „Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!“ – sako Kristus. „Touto“ ir yra tai, ką bendruomenė turi daryti, t. y. laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Jis moko valgyti kartu, nes kai valgai kartu, tu bendrauji, o šis bendravimas skiriamas Mokytojo prisiminimui. Turi konkrečią paskirtį. Beje, tai patvirtina ir katalikiška Jėzaus Mistinio Kūno doktrina. Štai, žymėkitės, kam reikia, kad vėl nesakytumėte, kad dėstau priešingai Katalikų Bažnyčiai. Ne, tai atitinka Mistinio Kristaus Kūno doktriną. Bet štai kas kai kam čia gali pasirodyti nepriimtina – šiame bendravime neįvyksta duonos transsubstanciacija, t. y. duonos substancija nepavirsta Kristaus kūno substancija. Graikiškasis tekstas, kad ir kaip kai kas to norėtų, apie štai tokią teologinę transsubstanciaciją, deja, nekalba. To nėra. Katalikų Bažnyčia moko, kad yra transsubstanciacija, teigia, kad duona pavirsta paties Kristaus kūnu, todėl reikia liturgiškai atsiklaupti ir taip toliau. Puiku. Vykdykite šią liturgiją, aš ir pats ją vykdau, kai laikau mišias, bet nesakykite, kad taip yra parašyta Pauliaus Laiške korintiečiams.

Išsyk per auditoriją nuvilnijo nuostabos banga su vis garsėjančia šnibždesio lavina. Tokia mintis užkliudė mūsų kasdienę Eucharistijos adoracijos praktiką po vakarinių pamaldų. Kiek žmonių katalikų bažnyčiose yra adoravę prie Eucharistijos be jokio bendravimo, tik giedodami? Gal tai irgi liturginis bendravimas? Bet Eucharistijos stabmeldystė rėžė akį: juk kai ji nešama monstriškoje monstrancijoje, niekaip neaišku, kur čia gyvasis tikėjimas, kaip kad laužiant duoną Kristaus prisiminimui. Ir štai Naujojo Testamento egzegezė neranda Kristaus transsubstanciacijos duonoje!

Už nugaros vėl girdėjau tylius balsus:

– Gresia naujas skandalas…

– Naujojo Testamento egzegezė neberanda Kristaus duonoje…

– Randa, tik per bendravimą…

– Ša… šššš…

– Graikiškas Pauliaus tekstas korintiečiams, patinka mums tai ar nepatinka, kalba tik apie bendravimą! – tęsė profesorius, įveikdamas šurmulį.

Spragtelėjo Konstantino diktofonas. Jis paspaudė vieną mygtuką, apvertė kasetę ir, vėl ją įstatęs, nuspaudė kitą.

Padėjęs ant stalo Bibliją, profesorius Valenta dabar pabrėžė savo teiginius temperamentingais rankų mostais:

– Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, tarp mūsų „atsiranda“ Dievas. Noriu pasakyti, kad mes patys pasikviečiame Kristų į savo ratą, kai bendraujame sakralios vakarienės metu. Taigi tame mūsų bendravime ir „atsiranda“ Kristus, t. y. duonoje „atsiranda“ Kristaus kūnas, o vyne – Kristaus kraujas. Tezė, kad Dievas yra pačioje duonoje, be jokio bendravimo, yra visiškai išvestinis – tai viduramžių Akviniečio teologizavimas. Jūs tikriausiai žinote, kaip atsirado šis teologizavimas, ar ne? Ar reikia priminti?

– Nereikia, – pasakė Konstantinas.

– Reikia! – šūktelėjo Jonas.

– Reikia! – kažkas už nugaros šūktelėjo. – Įdomu, reikia…

– Aristotelis teigė, kad materija turi savo nekintamą substanciją, – pradėjo profesorius, – tai turėtumėte žinoti iš ontologijos paskaitų, o štai materijos forma, anot Aristotelio, gali keistis, pavyzdžiui, materijos spalva, aukštis, plotis ir t. t. Taigi viduramžiais Akvinietis sužaidė šia aristoteliška materijos substancijos ir materijos formos perskyra: anot jo, per mišias, pakylėjimo metu, dėl mums, katalikams, šventos konsekracijos duonos materijos substancija išlaiko tą pačią formą, ir jos akcidencijos, tie išoriniai atributai, nepakinta, taigi ostija kaip buvo balta ir apvali, taip ir lieka, tačiau pati substancija pakinta, t. y. vietoje duonos substancijos atsiranda Kristaus kūno substancija, o vietoje vyno substancijos – Kristaus kraujo substancija. Toks išvestinis samprotavimas pavertė Eucharistiją stabu bažnyčioje, aplipdė paprastą žydišką duoną Vakarų Europos krikščioniškos kultūros monstrancijų ornamentika ir dar įgavo įmantrų, ausį rėžiantį, teologinį „transsubstanciacijos“ terminą. Mat neva duonos ir vyno substancija transsubstancijuoja, jei tik galima vartoti tokį griozdišką veiksmažodį, pereidama iš žemiškosios substancijos į dieviškąją. Bet, mielieji, argi Jėzus nori būti įrėmintas monstrancijoje kaip kokia transsubstancija? Ar mūsų Dievas – transsubstancija? Argi Kristus, atsiprašau už nevykusią terminologiją, gali būti transsubstancijuojamas ar kažkaip, atsiprašau, su-trans-substancintas? Kunigas Pranas Manelis yra pasiūlęs lietuvišką šio termino atitikmenį – vietoje „transsubstanciacijos“ jis siūlė vartoti „peresminimą“. Taigi ko ten auksinėje monstrancijoje tūnoti peresmintam Kristui, jei aplink nėra jo krikščionių bendruomenės ir prastuomenės, kuriai reikia artimojo meilės, Ganytojo paguodos, tų dviejų duonos kepalėlių ir penkių žuvų? Manau, kad Naujasis Testamentas mums palieka tokią žinutę: Jėzus trokšta būti su žmonėmis, kai šie duoną valgo kartu! Kartu tą duoną laužia ir tarpusavyje ja dalijasi. Gal, kaip tik tai suprasdama, Bažnyčia niekada nepaskelbė transsubstanciacijos, peresminimo, dogma? Prieš kritikuodami mane atsakykite, ar jūs bent jau žinojote, kad Romos Katalikų Bažnyčia nėra paskelbusi transsubstanciacijos dogma? Tai nėra dogma! Vadinasi, ir mano paskaita neprieštarauja katalikybei.

Apsidairiau po auditoriją, jutau, kad net konservatoriški broliai pasijuto nuginkluoti: juk jeigu tai nėra dogma, tuomet interpretacijoms atsiveria didžiulės galimybės. Net Konstantinas paskendo apmąstymuose. Iš tiesų, kaipgi konsekracijos aktas šv. mišių metu nėra dogma? Juk tai pats svarbiausias pamaldų momentas. Prieš akis iškilo vaizdas, kai per Velykų mišias patarnautojas pamiršo laiku paskambinti varpeliu pakylėjimo metu ir aš jam sušnibždėjau „skambink“. Juk ar ne tam skambiname varpeliu, kad pažymėtume pakylėjimo metu įvykstančią duonos bei vyno konsekraciją, kai duonos bei vyno substancija virsta Kristaus kūno ir kraujo substancija?

Auditorija mąstė, o Domantas Valenta tęsė:

– Klausykit, tai tik mėginimas paaiškinti, kaip Kristus realiai įgyja tuos regimus pavidalus. Dogma yra kitokia. Ar žinot? Tokia, kad po konsekracijos Kristus realiai įgyja duonos ir vyno pavidalus. Tačiau nėra dogmos, paaiškinančios, kaip Jis juos įgyja. Taigi, mielieji broliai Kristuje, būkite geri, atskirkite du žodžius: „kad“ ir „kaip“. Jei po šios paskaitos man seminarijos vadovybė dėl jūsų skundų užkurs inkvizicijos laužą, žinokite, jog tikiu, „kad“ Kristus atsiranda Eucharistijoje, tačiau „kaip“ ten atsiranda, skaitykime Pauliaus Laišką korintiečiams.

Konstantinas kilstelėjo ranką:

– Tai norite pasakyti, kad Kristus atsiranda Eucharistijoje dėl to, kad bažnyčioje yra tikintieji, susirinkę bendrauti pagal mišių liturgiją, o ne dėl to, kad kunigas ištaria magiškus žodžius?

– Man tai priimtinesnė versija, – atsakė profesorius Valenta.

Konstantinas daugiau nereplikavo, tik abiem rankomis pasirėmė į stalą ir susigūžė. O profesorius nusisegė laikrodį, pasidėjo ant stalo, įdėmiai į jį pažvelgė, tuomet, žiūrėdamas mums į akis, paklausė:

– Kokie būtų kiti klausimai?

Ranką pakėlė Kęstutis. Kaip jam ir būdinga, paklausė kiek pažemintu balsu:

– Ar tai vienintelė šio Pauliaus Laiško korintiečiams interpretacija, ar yra ir kitokių?

Staiga išsitiesė ir Konstantinas:

– Taip, ar jūs galite pateikti kitokią Eucharistijos aiškinimo tradiciją? – dabar jis entuziastingai papildė Kęstutį.

Dėstytojas draugiškai nusišypsojo ir linktelėjo:

– Klausimą supratau. Gerai, imkime kitą tradiciją. Jono evangelijos šeštame skyriuje sakoma taip: „Esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas ją valgo, bus gyvas. Ir ta duona yra mano gyvybė, atiduota už pasaulį.“ Sinoptikai evangelistai, taip pat ir pats Paulius, kalbėdami apie „kūną“, vartoja žodį „soma“. Tai tas „kūnas“, kuris galiausiai bus perkeistas amžinajam gyvenimui. Tačiau evangelistas Jonas vartoja ne graikišką žodį „soma“, kuris reikštų kūną kaip visumą, o „sarks“, kuris reiškia kūną kaip mėsą. Sykiu tai reiškia ir kūno kūniškumą. Tai labai svarbu. Kitaip sakant, ta duona, kurią Kristus duoda, yra trapi jo gyvybė, kūniška gyvybė, kurią jis paaukoja kentėdamas. Atsiverskite dabar Jono prologą, keturioliktą eilutę. Štai ji: „Ir žodis tapo Kūnu.“ Šioje vietoje „kūnas“ yra graikiškasis „sarks“.

Kunigas Valenta priėjo prie lentos ir ryškiomis spausdintinėmis raidėmis užrašė:

IR ŽODIS TAPO KŪNU.

„Kūnas“ graikiškai σάρξ = mėsa, kūniškumas.

Profesorius nusivalė kreiduotus pirštus ir tęsė:

– Bet ar žodis „sarks“ Efezo mieste buvo taikomas bendruomenei? Nežinau, čia Jonas užrašo Jėzaus žodžius apie jį patį kaip apie trapią gyvybę, esančią kūne „sarks“ prasme. Kas priima Jėzaus „sarks“, jo kūniškąjį kūną, trumpai tariant, tas įeina į bendruomenę ir gyvena per amžius. Argi ne iš čia kilo romėnų kaltinimai, kad pirmieji krikščionys – kanibalai? Nenorėčiau atmesti versijos, kad visai galimas dalykas, jog pirmieji krikščionys, valgydami duoną ir gerdami vyną, tikrai jautė ir išgyveno, jog Jėzus po tais ženklais yra gyvas, gyvena tarp jų. Jie tai priėmė tikėjimu. Todėl dogminis klausimas tikrai nelengvas. Netgi labai painus. Mes mėginame iš įkvėptų Raštų ir Bažnyčios magisteriumo aiškintis, kokiu būdu Kristus buvoja su Bažnyčia ir Bažnyčioje. Vieni teigia vienaip, kiti kitaip. Kuo reikia tikėti? Kaip šią paslaptį pristatyti žmonėms? Būtų klaida iš sakyklos skelbti, kad Jėzus tarp mūsų yra ir be duonos, ir be vyno. Būtų nesuprantama, nesuprasčiau to ir aš. Kad Kristus yra po šiais simboliais, tą mokė ir tuo tikėjo pirmieji krikščionys, o vėliau ir visa Bažnyčia tai priėmė, na, vienaip ar kitaip. Bet kokiu būdu Jėzus „atsiranda“? Štai čia jau visai kas kita. Pagal Akviniečio išmąstytą transsubstanciacijos / peresminimo teoriją, Jėzus „atsiranda“ duonoje: duonos nebėra, nors ją matome, vietoj jos yra Jėzus, nors jo ir nematome… Ką sako Bažnyčia? Turime atsižvelgti į Bažnyčios mokymo autoritetą: juk iš jos išaugo tikėjimas simboliais. Taip, Bažnyčia nustato, kada mes galime sakyti, kad Kristus yra tarp mūsų, – ogi tuomet, kai kunigas taria konsekracijos žodžius: realis presentia. Jei neturime tikėjimo, tuomet taip, visa tai tėra magija. Tik magija.

Džonis guviai šūktelėjo iš galinio suolo:

– Magija?! Artis magicea…

– Okultizmas… – kažkas sušnibždėjo.

– Ššššš…

Profesorius rankomis, kaip futbolo teisėjas, pakvietė nusiraminti. Mačiau, kad ir Konstantinas jau kaip ant adatų…

– Realis presentia, jums pasakė profesorius, o ne okultizmas, – tariau aš garsiai su plačia šypsena, įsijautęs į šį džiazą.

Džonis nerimo:

– Viva artis magicea, – jis nusijuokė ir mėgino kitus išjudinti, tarsi čia sėdintys klierikai būtų būsimieji bažnyčių magai.

Dar kartą atsigręžiau į auditoriją ir pamačiau, kad čia ne visi ketino džiazuoti. Anaiptol – kai kurie varstė profesorių įelektrintais žvilgsniais. Domantas Valenta ramiai, bet garsiai atsakė:

– Suprantu jūsų rūpestį, bet matote, lieka toks klausimas: ar Didachės Bažnyčia anuomet galėjo pasakyti, kad kai kunigas taria aną Padėkos maldą, kad tik tos ištaros metu, o ne kitos, Jėzus Kristus atsiranda tarp mūsų? Be jokios abejonės! Taip, galėjo! O kokiu būdu galėjo? Susimąstykime. Ar galėjo Kristus atsirasti duonoje ir vyne dėl to, kad Padėkos maldos žodžiai buvo magiški, magiški, magiški, taip magiški, kad net turėjo galios į duoną ir vyną įsprausti patį Viešpatį? O gal kitaip klauskime – gal krikščionių bendravimas tarpusavyje, jiems kartu valgant ir geriant, jiems drauge meldžiantis ir prisimenant Kristų, atvėrė kelią Kristaus atminimui, o per tą atmintį – ir jo atsiradimui? Štai kur esminis klausimas: kokiu būdu Kristus ateina į Eucharistiją? Ir štai Pauliaus laiškuose nėra teologinės magijos a la Akviniečio „abra kadabra“. Nėra Akviniečio Eucharistijos transsubstanciacijos su filosofijos cirkais. Pauliaus laiškuose to nėra. Jei jums netinka, kad to nėra, imkite ir įrašykite, bet jei taip padarysite, tai jau nebus Pauliaus Laiškas korintiečiams.

Pajutau, kaip auditorija nuščiuvo. Ausyse skambėjo žodžiai: „Pauliaus laiškuose to nėra.“ Tas „nėra“ taip rėžė klausą ir mintis… Mes buvome išmokyti skaityti Šventąjį Raštą ieškodami to, kas ten yra pagal Bažnyčios magisteriumą. Mes skaitėme Šventąjį Raštą su išankstiniu supratimu, kurį suformavo katalikų auklėjimas, o štai dabar lūžis – esame mokomi atpažinti tai, ko nėra. Maža to, pirmą kartą per penkerius metus atsirado profesorius, kuris mokė klausti: kodėl to ir ano nėra Šventajame Rašte?

Pastūmiau konspektus į šalį, pakėliau galvą į profesorių Valentą. Jo susikaupęs veidas bylojo, kad jis ieško būdo mums parodyti kitokį Naująjį Testamentą. Susijaudinau: juk ten labai daug ko nėra, ką mes seminarijoje praktikavome. Jei visa tai pajudinsime, daug kas gali subyrėti it kortų namelis. Žvilgtelėjau į Konstantiną, rūpestingai naršantį po Pauliaus laiškus korintiečiams, ir pajutau, jog jis buvo teisus keldamas klausimą apie tokių paskaitų pasekmes. Staiga pajutau, kad mokslas, net Šventojo Rašto egzegezės mokslas, yra visai kas kita nei katalikų praktika. Juk Kristus nemokė kalbėti rožinio – to nėra; nemokė garbinti šventojo Antano taip, kaip Viešpaties – to nėra; nemokė išpažinties ritualų – to nėra; nemokė rožinio „Sveika Marija“, bet mokė „Tėve mūsų“ – tai yra; mokė tikėti gyvą Dievą, o ne kažkokį transsubstancijuotą Dievą, sugrūstą į auksinę monstranciją, – to taip pat nėra. Neskirstė Kristus ir savo mokinių į pranciškonus, dominikonus, jėzuitus… Ganytojas mokė būti jo mokiniais, o ne susigrupuoti į atskiras brolijas. Sulig šiomis mintimis negalėjau toliau konspektuoti. Tiesiog išsproginęs akis spoksojau į profesorių jausdamas, kad jis man padovanojo asmeninį perversmą, mano paties vidinę transsubstanciaciją, mano, kaip asmenybės, peresminimą. Mano akcidencijos, atributai – plaukai, akys, rankos, kojos, širdis – liko tie patys, bet aš tapau kitas. Taip, štai čia ir dabar, auditorijoje, suole, nugara mažumėlę atsirėmęs į sieną, už kurios stūksojo seminarijos bažnyčia. Tačiau kuo kitu aš tapau, to dar negalėjau suprasti. Turbūt tuo, ko čia, seminarijoje, nėra.

Domantas Valenta gurkštelėjo mineralinio, atsikrenkštė ir, žengęs arčiau auditorijos, paklausė:

– Kokių turite klausimų?

Atsigręžiau į auditoriją: Džonis švytėjo, netilpdamas suole, pagautas teorinės ekstazės. Jis išsyk pakilo iš vietos su ugningu klausimu:

– Profesoriau, jūs sakote, kad atkreiptume dėmesį į tai, ko nėra Pauliaus laiške. Šiuo atveju „transsubstanciacijos“ nėra. Ar jūs taip pat siūlytumėte atkreipti dėmesį į tai, ko dar nėra Naujajame Testamente? Pavyzdžiui, juk nė vienoje evangelijoje nėra parašyta, kad Kristus buvo nevedęs. Nėra tokio sakinio. Kaip galėjo keturi evangelistai to nepaminėti? Tai ką, visi keturi ėmė ir užmiršo, kad jų Mokytojas savo išrinktosios moters neturėjo?

Mečiau žvilgsnį į kitus bendrakursius – vieniems kaito ausys, kiti išblyško. Visi suprato, kad Jonas iškėlė celibato pagrindimo pagal Kristaus pavyzdį klausimą. Net Konstantinas atsiduso ir pakėlė akis į Domantą Valentą nebyliai klausdamas: „Nejau tu dar pasakysi, kad ir celibato NĖRA Naujajame Testamente“?

O dėstytojas Domantas ne ką mažiau entuziastingai atsakė:

– Jonai, esi visiškai teisus. Nė vienoje evangelijoje nėra parašyta, kad Kristus neturėjo žmonos. Bet daug svarbiau tai, kad žydų tekstų tradicijoje, kai kalbama apie didžius pranašus, buvo priimta nerašyti apie žmoną, net jei ji buvo. Žmona buvo toks savaime suprantamas dalykas, kad nevertėjo jos minėti. Atkreipkite dėmesį į Senojo Testamento tradiciją pabrėžti, kad toks ir toks pranašas neturėjo žmonos. Taigi apie žmoną užsimenama tik tuo atveju, jeigu jos nebuvo. O tai, kad Naujajame Testamente nėra sakinio apie Jėzaus žmoną, gali reikšti kaip tik tai, kad ji buvo. Galiausiai Jėzus savo mokinių prašo palikti savo žmonas ir sekti paskui jį. Galimas dalykas, kad jis parodė pavyzdį pats palikdamas savo moterį… Neatsitiktinai Katalikų Bažnyčia celibato nelaiko dogma. Viskas popiežiaus valioje. Celibatą bet kada galima atšaukti. Kaip žinoma, tai katalikų kunigų klausimas, protestantų dvasininkai tokių problemų neturi.

Auditorijoje kilo šurmulys. Klierikai ėmė tarpusavyje diskutuoti, ginčytis, cituoti skirtingas Šventojo Rašto vietas. Profesorius pasiėmė konspektus, taip duodamas suprasti, kad paskaita baigta.

Žengiau prie jo padėkoti už paskaitą. Domantas Valenta patapšnojo per petį:

– Džiaugiuosi, kad patiko. Lengviau dėstyti, kai žinai, kad yra palaikančiųjų.

– Buvo karšta, – tarė priėjęs Jonas. – Gerai užkūrėt pirtį.

– O manyje perversmas. Peresminimas įvyko, – tariau kiek apdujęs nuo savo vidinės būsenos.

Jonas surimtėjo:

– Brolau, dabar ne laikas persiesminti.

Už mūsų nugarų girdėjosi išeinančių iš auditorijos gyvai besiginčijančių brolių tauškalynė: jie vėl citavo Šventą Raštą, enciklikas, Vatikano antrojo susirinkimo nutarimus, kontrargumentavo, filosofavo ir teologizavo.

– Profesoriau, o kaip dėl tos vietos per Paskutinę vakarienę, kai mano bendravardis apaštalas Jonas padeda ant Jėzaus peties galvą? – paklausė brolis su ugnele akyse. – Naujajame Testamente rašoma, kad tai mylimiausias Jėzaus mokinys. Jeigu skaitytume tai, „ko nėra“, kaip mokote mus, tai šioje vietoje nėra užbaigta mintis, ką reiškia mylimiausias mokinys, kai palikta žmona… he, he?

Domantas pagal savo įprotį pasitaisė akinių rėmelius, o Džonio akys dabar blizgėjo it lūšies. Jos šaudė tai į profesorių, tai į mane.

Dėstytojas pažvelgė į Joną ir pasidavė jo žvilgsniui – nuoširdžiai nusijuokė:

– Jonai, tu mane vis provokuoji, na, pats sugalvok…

– Aš tik gilinu savo žinias, sesija ant nosies… – žaidė brolis Jonas.

– Prisėskime, – pasiūlė profesorius, mosteldamas į pirmą suolą. – Matot, – tęsė jis laisvai sudėjęs koją ant kojos, – šie žodžiai apie mylimiausią mokinį parašyti Jono evangelijoje. Dabar klausiu jūsų: kokia kalba ši evangelija parašyta?

– Graikų, – atsakėme duetu.

– Teisingai. Toliau, esu jums ne kartą pabrėžęs, kad atkreiptumėte dėmesį ne tik į evangelijos kalbą, bet ir į evangelijos adresatą. Kam ji buvo rašyta? Kam ji buvo skirta? Kaip sakiau, ji skirta to laikotarpio, senovės graikų bendruomenei. O koks tas laikotarpis?

– Sakėt, apie devyniasdešimt metų po Kristaus, – atsakė Džonis.

– Taip, – tęsė kunigas Domantas, – ir kokia gi toji bendruomenė, kuriai šie žodžiai buvo skirti? Tai ne graikų bendruomenė apskritai, o konkretus socialinis sluoksnis. Tikrai ne beraščių, o išsilavinusių aristokratų graikų, kurie filosofiškai mąstė ir turėjo sokratiškąją santykių tarp mokytojo ir mokinio tradiciją. Tai ir mylimiausias mokinys čia gali figūruoti… Bet į evangelisto Jono filosofinį išsilavinimą būtina atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui: kaipgi prasideda Jono evangelija? Lietuviškai prasideda žodžiais „pradžioje buvo žodis“, bet Jonas nevartoja graikiškai „žodis“, o rašo „logos“, taigi turėtų būti „pradžioje buvo logos“, o logos, kaip žinoma, yra „mintis“, „koncepcija“, „idėja“, o ne šiaip „žodis“. Logos prasmę gali suprasti tik filosofinį išsilavinimą turintys graikai. Antraip evangelistui Jonui nebūtų prasmės taip rašyti. Ir štai jiems skiriama ši evangelija, kurioje minimas mylimiausias mokinys. Tad, kaip manote, kas buvo norima pasakyti apie mylimiausią mokinį skaitytojui, turinčiam graikišką filosofo mąstyseną? Šis klausimas tebus jums namų darbas, – nusišypsojo profesorius Domantas.

Džonis taip pat pasidabino plačia šypsena. Vėl bakstelėjau jam į pašonę:

– Tu degsi pragare, – pasakiau jam mirkteldamas akį.

– O ar yra graikiškai parašyta „mylimas mokinys“? Gal evangelistas Jonas vartoja žodį „filija“? – negalėjo nurimti mano bendrakursis.

– Yra, – atsakė profesorius Domantas. – Graikiškai bus: „Hon efilei ho lesous.“

Jis atsistojo ir ant lentos užrašė graikiška transkripcija:

ὃν ἐφίλει ὁ Ἰησοῦς.

Dabar ant lentos buvo du užrašai – šis ir ankstesnis:

IR ŽODIS TAPO KŪNU.

„Kūnas“ graikiškai σάρξ = mėsa, kūniškumas.

Domantas vėl nusivalė ranka į ranką kreiduotus pirštus, kaip tame lotynų posakyje „manus manum lavat“. Jis pridūrė:

– Bet, mano brangieji, turėkite omenyje, kad tokia interpretacija labiau pretenduoja atskleisti, kaip mąstė ir ką norėjo mums pasakyti evangelistas Jonas, o ne kaip „iš tikrųjų buvo“. Aš, kaip Šventojo Rašto egzegetas, Šventraščio tekstus skaitau kaip grožinės literatūros kūrinius. Ypač Jono evangeliją, pačią poetiškiausią, rafinuočiausią ir skirtą sofistikuotam graikų kultūros elitui. Gal evangelistas Jonas parašė taip, kaip jam labiau patiko ir norėjosi. Juk visas amžius praėjo nuo Kristaus, kol ši evangelija buvo parašyta. Įsivaizduokite, jei Džonis su Tomu po šimto metų rašytų apie 1989-ųjų–1990-ųjų kunigų seminariją: ar tokie prisiminimai būtų patikima dokumentika? Ypač jei jūs įpintumėte kūrybos, vaizduotės, pridėtumėte, ko nebuvo, bet kas gražiau skamba, arba savaip padailintumėte tai, kas buvo? Ar tai netaptų grožine literatūra? Be to, po šimto metų jums, mielieji, būtų šimtas dvidešimt keleri metai, tad veikiausiai net ne jūs rašytumėte, o kas nors kitas jūsų vardu, vėlgi neišvengiamai iškreipdamas net jūsų mintis… Tad Jono evangelija nėra tikrai Jono, o kažkieno kito, kuris jo vardu parašė, ar ne taip, Džoni?

Dėbtelėjau į Joną. Šis dabar atrodė sumišęs.

– Pala, pala, palaukit…. – mąstė jis garsiai, – tai kaip čia išeina tada… O koks tikslas evangelistui Jonui rašyti, ko nebuvo? Nejau šiaip pagal įnorius ar poreikius…

– Galimas daiktas, kad pagal žodinę tradiciją, kurią ignoravo kiti evangelistai, bet taip pat įmanoma, jog pagal poreikius, pagal asmeninės vaizduotės poreikius: juk evangelistas Jonas, kad ir kas jis būtų, buvo labai išsilavinęs žmogus. Tačiau tai gali būti susiję ir su rinkodara, – atsakė Domantas.

– Rinkodara? – nustebau.

– Matot, pirmieji krikščionys norėjo paskleisti Kristaus mokslą ir jiems reikėjo įtikinti kitas bendruomenes. Šia prasme evangelistai turėjo „parduoti“ savo tekstą, savo kūrybą. Tomis evangelijų istorijomis apie Kristų turėjo patikėti konkrečios bendruomenės, kad Gerosios Naujienos neišmestų į sąvartyną. Tad kai evangelistas Jonas rašo graikų elitui, jis rašo tai, kas tam elitui patiks ir bus atpažįstama. Mylimasis mokinys, padėjęs galvą ant mokytojo krūtinės per vakarienę, yra tai filosofų bendruomenei atpažįstama praktika. Graikų aristokratai turėjo jaunų mokinių… Taip lengviau priimti Kristų kaip iš žydų kilusį Mokytoją. Staiga jo žydiškoji kultūra tampa savesnė, artimesnė, esant priimtinam elgesiui ir pažiūroms. Štai kodėl sakau, kad neskaitytumėte evangelijų kaip dokumentikos apie Kristaus gyvenimą. Skaitykite hermeneutiškai, interpretatyviai, intertekstualiai…

Į auditoriją įėjo Mantas:

– A, tu čia. Ieškojau. Mums metas.

Žvilgtelėjau į laikrodį – taip, reikia paskubėti.

– Mes su Mantu vykstame į Vilnių, – paaiškinau. – Brolis Oskaras ligoninėje, rimtas atvejis, turime aplankyti.

– Kas atsitiko? – paklausė Domantas.

– Ar jūs jį atsimenate? Teko jam dėstyti? – paklausiau.

– Aš pirmakursiams nedėstau, bet Oskarą pažįstu: jis buvo mane užkalbinęs. Kažko teiravosi apie nuodėmių atleidimą… Taip, taip, mes esame su juo kalbėjęsi.

– Jis psichiatrinėje, – pasakiau. – Bijau, kad kaip tik nuodėmės jį ir įveikė.

– Medikai to nesupras, – konstatavo Domantas. – Skrupulatas?

– Skrupulas skrupulatisimus, – tarė Džonis. – Tikrai balti chalatai to nesupras.

– Bet kaip jis ten atsidūrė? – pasiteiravo profesorius.

Prikandau lūpą. Visi į mane sužiuro.

– Jis susižalojo veidą per Didįjį šeštadienį Žvėryno bažnyčioje… – paaiškinau.

– Simboliška, – mestelėjo Džonis. – Dvigubai simboliška.

– Tai ne viskas, – pasakiau. – Jis dar čia, seminarijoje, praktikavo apsiplakimą. Jo nugara buvo išvanota iki kraujų. Rankos sudraskytos, nagai nukramtyti iki gyvuonies.

– Rankas aš pastebėjau… – tarė Džonis. – Bet čia tikrai nekas….

– Ar reikia mano pagalbos? Gal galiu su jumis vykti? – paklausė Domantas. – Jį reikia iš ten ištraukti.

Susižvalgėme su Mantu:

– Nuostabu, profesoriau, ar vyktumėte kartu? Jei su mumis bus profesorius, psichiatrai rimčiau į mus pažiūrės. Turės mūsų paisyti.

<

– Aš irgi su jumis, – ugningai tarė Džonis.

– Jei tik gausi prefekto leidimą, – atlaidžiai šyptelėjo Mantas. – Bet už tai, kad gautum, mes galime pasimelsti.

Džonį tai prajuokino:

– Gerai, supratau, vykite be manęs, o aš už jus pasimelsiu seminarijoje.

Mantas rimtu veidu Džoniui rekomendavo bažnyčioje prie kryžiaus sukalbėti rožinio slėpinius, skirtus Jėzaus kančiai:

– Bus naudingiau, – pasakė jis, – jei sukalbėsi rožinį apmąstydamas Jėzaus nuplakimą, vainikavimą erškėčiais ir kryžiaus nešimą. Atgailauki, broli. Melski atleidimo.

^* Vien tekstas – (lot.).

2014 m. Nr. 11

IV. Žaizdos

Po Velykų du šimtai brolių iš skirtingų Lietuvos vyskupijų vėl rinkosi į savo Alma Mater studiorum. Tas povelykinis grįžimas į seminariją pulsavo kita dvasia nei rugsėjo 1-oji ar suvažiavimai po šv. Kalėdų atostogų. Rugsėjo 1-oji išsiskyrė dvidešimčia naujų veidų seminarijos kieme – pirmakursiais, kurie baikščiai dairydavosi į vyresniuosius, o praėjusių metų „pirmokai“, tapę antrakursiais, jau globėjiškai žvelgė į naujuosius brolius, kurie dar nedėvėjo sutanų. Įvilktuvių į sutanas tradiciškai reikėjo luktelėti porą mėnesių, kol po sutanų pašventinimo prie seminarijos altoriaus zakristijoje vyresnio kurso broliai padės užsisagstyti sagas nuo galvos iki kojų, juokaudami: „Žiūrėk, broli, jei ateityje turėsi raudonas sagas, nepamiršk, kas pirmas tau užsagstė juodas…“

1989–1990-ųjų mokslo metų pirmakursių buvo rekordiškai daug – beveik keturiasdešimt. Ir pirmą kartą tarp jų – nė vieno užverbuoto. Nebebuvo TSRS, nebebuvo KGB, neliko ir saugumo klierikų. Tai nuėmė milžinišką naštą. Naujokai net neįsivaizdavo, kiek įtarinėjimų jiems atkrito. Jiems reikėjo tik ženklo, kad turi pašaukimą sekti Kristumi. Rugsėjo 1-ąją teko spręsti buities klausimus: išsiaiškinti, kas su kuo gyvens, į kurį namelį nešti savo drabužius bei knygas, tuomet susipažinti su kambariniais ir prepozitu – kambario vyresniuoju, įgaliotu sudrausminti klierikus arba pranešti vadovybei apie netinkamą elgesį. Vieni gaudavo „liberalų“ prepozitą, kokį pranciškoną, o kiti – griežtą asketą, dažniausiai jėzuitą. Nuo jo priklausydavo viso kambario atmosfera – o tai itin svarbu, kada keturiese ar net penkiese tenka dalytis viena erdve. Tai buvo aktualiau 1989-aisiais ir iki jų, nes 1990-aisiais kai kurie sovietmečiu iš seminarijos konfiskuoti pastatai buvo grąžinti, ir klierikai mielai ėjo statybininkams į talką plečiant Alma Mater.

Grįžimas į seminariją po šv. Kalėdų buvo „žieminis“, su paltais ir kepurėmis. Jis toks tarpinis tarp praėjusio rudens semestro ir ateinančio pavasario – tai tikrai ne tas paslaptingas durų pravėrimas rugsėjo 1-ąją. Praverti seminarijos duris reiškė apsisprendimą – pirmakursiui tai apsisprendimas praleisti penkerius metus už sienų ruošiantis kunigystei, o ketvirtakursiui – apsisprendimas tęsti paskutinį penktąjį kursą ir siekti šventimų.

O štai grįžimo į seminariją po šv. Velykų fenomenologija vėl kitokia. Pirmakursiams tai skanumėlis – jie po mėnesio bus įveikę pirmuosius metus; penktakursiams – tai dvasinio susikaupimo metas: po mėnesio jie taps arba netaps kunigais ir bet kuriuo atveju atsisveikins su seminarija; antrakursiams, trečiakursiams ir ketvirtakursiams – tai dar vienų mokslo metų pabaiga. Pavasarinė nuotaika seminarijos kieme kūrė atsipalaidavimo atmosferą, tačiau realybėje visų laukė įtemptos studijos ir sesija. Dvasinis gyvenimas seminarijoje žengė koja kojon su mokslu. Nors kai kurie linko pirmenybę teikti dvasinei praktikai, vis dėlto ir jie negalėjo nelaikyti egzaminų. Penkiabalėje sistemoje geriausias pažymys buvo optima. Galima buvo išlaikyti patenkinamai, suficiente, bet ir tam reikėjo žinių iš ontologijos, gnoseologijos, grigališkojo giedojimo, liturgijos, Senojo Testamento egzegezės, Naujojo Testamento egzegezės, askezės, Bažnyčios istorijos, dogminės, moralinės, lotynų kalbos, anglų arba prancūzų, vokiečių arba italų kalbų pasirinktinai, senovės graikų kalbos pagrindų etc. Tad grįžimas po Velykų visų pirma reiškė mokslą dvasinių pratybų fone. Egzaminai buvo natūralus būdas kasmet iš seminarijos pašalinti kelis klierikus ne dėl elgesio, bet dėl mentalinių trombų. Tiesa, ši taisyklė galiojo tik lietuviškai kalbantiems, nes vangiai protaujančių lenkakalbių rūšis buvo saugoma nuo išnykimo. Deja, tokius „pusbrolius“ teko negailestingai įvardyti kaip „polskiego thrombus mentalis“.

Visais trimis grįžimo į seminariją atvejais du šimtai brolių vienas kitą pabučiuodavo į skruostą. „Sveikas, broli“, – ištari, uždedi ranką ant peties ar ją paspaudi ir priglaudi skruostą prie brolio veido. Ir taip tol, kol su visais pasisveikini. Trumpam mes tapdavome tokie prancūziški, itališki ar ispaniški, šilti vienas kitam, netgi meilūs, be jokių klasifikacijų. Tačiau patys pasisveikinimo bučiniai klasifikuotini, nelygu koks brolio stilius: vieni tik skruostą priglausdavo, kiti ir lūpas, treti vos palenkdavo galvą, net skruosto nejusdavai. Visaip išeidavo, kai vienas brolis aukštas, o kitas žemas… Džonis dažnai tris dienas neskusdavo barzdos, tad jo spygliai aštriai perbraukdavo per švelnesnius skruostus. Kai jis su manimi sveikindavosi, jo rudose akyse įsižiebdavo žiburėliai. Priglaudęs skruostą lyg ir sustingdavo akimirkai, tada tik už rankos paimdavo ir garsiau už visus pasveikindavo: „Sveikas, broli!“

Povelykinėje klierikų bučinynėje pastebėjau, kad trūksta vieno brolio. Gal nebuvo ir daugiau, bet tik vieno pasigedau. Pirmakursio Oskaro Dovydaičio. Jis išsiskyrė drovumu. Dažnai, netgi nenormaliai dažnai eidavo išpažinties. Seminarijoje toks elgesys turėjo diagnozę – skrupulatas. Tai ypatingas terminas. Skrupulatas – tai brolis, kuris perdėtai susirūpinęs savo nuodėmingumu. Tiksliau tas, kuris įžvelgia nuodėmes ten, kur jų nėra, arba sureikšmina mažus nuklydimus iki gilaus sielojimosi. Oskaras tokių požymių turėjo. Praeitą rudens semestrą buvau jo prepozitas, gyvenome viename kambaryje, ir aš įžvelgiau tokių simptomų. Mano manymu, skrupulatas – tai psichinė liga, kuri seminarijoje gana lengvai gali paūmėti. Jos nestabdant galima prisišaukti psichinį išsekimą, kai kūnas jaučiamas kaip nešvarus, viduramžiškai supriešintas su siela, kuri kenčia nuo kūno geismų. Galbūt tai skamba kaip visiška mistika, bet perdėtai sureikšminti maži netobulumai, lydimi sielvarto, graužaties, skubėjimo išpažinti kasdienį nuopuolį ten, kur jo nebuvo, klieriką ar jauną kunigą paverčia dvasios ligoniu. Tai neįvyksta per dieną ar per mėnesį, bet pusmečio pakanka. Psichiatrija tokios diagnozės neturi. Psichiatras gali išrašyti raminamųjų vaistų, kad paciento psichika pailsėtų nuo nuolatinio rūpesčio dėl nuodėmių, tačiau negali panaikinti šios ligos priežasties. Psichiatrai nėra sielos gydytojai. Psichoanalitikai gal labiau galėtų padėti, tačiau Lietuvoje 1990-aisiais psichoanalizė buvo silpna.

Tokia liga, matyt, pačia lengviausia jos forma, tais pirmaisiais klierikystės metais persirgau ir aš pats, kaip kad jūros liga perserga jūreivis, išplaukęs į jūrą. Mane buvo užvaldžiusios įkyrios mintys, kad nesu šventas. Kaip aš galiu sekti Kristumi, jei nesu šventas? – klausdavau savęs prieš penkerius metus. Sakydavau sau, kad privalau tapti šventas, kad tai vienintelė gyvenimo prasmė. Prieš penkerius metus šventas klierikas man atrodė tas, kuris neturi net mažų nuodėmių ir kuriam nereikia išpažinties. Mažų nuodėmių, savo nusivylimui, padarydavau kasdien. Tik skrupulatas „lengvas“ nuodėmes traktavo kaip „sunkias“.

Pastangos tobulėti davė neįtikėtinų rezultatų – išmokau kontroliuoti sapnus, ir erotinių vizijų nebeliko. Tačiau skrupulingumas dėl niekniekių išaugo: pykau ant savęs, kad per silenciumą pratariau žodį: juk, provokuojamas kito brolio, galėjau ir neatsiliepti; jaudinausi, kad netyčia užmyniau skruzdę – taip pasijutau negerbiantis Dievo kūrinių: juk galėjau kaip nors ją peržengti; nerimavau, kad trečiadienį, išleistas pasivaikščioti po miestą, geidulingai pažvelgiau į merginą, nespėjau laiku nuleisti akių, – taip pasijutau nevertas baltos kunigo apykaklės, simbolizuojančios skaistybę; graužiau save, kad trečiadienį, mieste užėjęs į valgyklą, prieš valgydamas susidrovėjau persižegnoti, mat ką kiti pagalvos, – taip pasijutau išdavęs savo tikėjimą.

Nedelsdamas eidavau išpažinties dėl šių savo proto „nuodėmių“. Užmin tos skruzdės atveju – ir veiksmo. O jei laiku nenudelbiau akių nuo Vaivos Mainelytės moteriškumą spinduliuojančio veido, – ir proto, ir veiksmo. Laimei, man pagelbėjo racionalūs dvasios tėvo patarimai per išpažintį, antraip nuodėmių skaičius būtų kasdien tik didėjęs. Didėjęs iki begalybės, o seminarijos pasaulis būtų likęs toks pat. Pasirodo, kad seminariją galima palikti ne tik dėl pašaukimo stokos, bet ir dėl patologiško pertekliaus. Šventumas, pagrįstas skrupulinga sąžine, tampa nepakeliamas pačiam klierikui.

Nuodėmės skrupulatą slegia kaip jūros gelmės. Pažengęs skrupulatas trokšta jomis nedelsiant atsikratyti išpažindamas, nes jų slėgis per stiprus. Bet po išpažinties netrukus jų ir vėl atsiranda. Jų pilna ant kiekvieno kampo: klierikai juoksis, o skrupulatas galvos, ar dera juoktis kartu: juk gal juokaujama netyrai… O gal buvo pagunda kažką pasakyti per silenciumą ir pravėrei burną, o juk galėjai tylėti? Kur pažvelgsi, kur eisi, visur vien nuodėmės, nuodėmės, nuodėmės šiame tarp mūro sienų įrėmintame seminarijos kiemelyje, kur šiaip jau reikia labai pasistengti, kad nusidėtum. Šį gebėjimą prisirankioti nuodėmių ugdė kasdienė sąžinės patikrinimo praktika. Dvasios tėvas ją akcentavo veikiausiai turėdamas omenyje sąžinės balsui mažiau jautrius auklėtinius. Tačiau toks skatinimas „pažengusiam“ skrupulatui galėjo būti pražūtingas. Galiausiai tokiam topteli: o kodėl kiti kasdien neina išpažinties? Ar jie nusideda taip retai? Tuomet du keliai: jei atsakai, kad kiti „normalūs“, o tu perdėtai skrupulingas, pernelyg viską sureikšmini, tuomet ši mintis tave išvaduoja ir tampi „normaliu“ klieriku; bet jei sau atsakai, kad kiti nesiekia šventumo seminarijoje taip atkakliai kaip tu, tuomet lieka tobulėti iki išsekimo. Kai tau vos aštuoniolika.

Mane nuo skrupulingumo per išpažintis gana greitai išgydė dvasios tėvas. Pastebėjęs, kad jau kone kasdien užsiimu eilę prie klausyklos, jis tėviškai patarė: „Kitą sykį pasistenk skruzdėlytės neužminti, bet, regis, ir šį kartą tai netyčia atsitiko – nemanau, kad tai tavo kaltė. O kalbant apie moteris, tai ir nežvelk į jas kaip į plytas, jos – gražiausias Dievo kūrinys, tad pažiūrėk į moters kūną kaip į skirtą šeimai, vaikams auginti. Dėl nepersižegnojimo valgykloje taip pat nėra ko sielvartauti – tai neprivaloma, to seminarija iš klierikų nereikalauja valgant mieste – reikalaujama pasimelsti prieš valgį tik seminarijos valgykloje, be to, miesto valgykloje prieš valgį pasimelsti galima mintyse, tikrai nebūtina to daryti garsiai, netgi keistokai atrodytų, jei valgykloje kalbėtume „Tėve mūsų“ pasidėję lėkštę šaltibarščių ir kotletą…“

Po tokių išpažinčių nurimdavo protas, su begaliniu atodūsiu pakeldavai žvilgsnį virš seminarijos sienų į dangų. Ramiai užmigdavai. Tau atleista. Nebuvo ir ko atleisti. Todėl dabar man rūpėjo brolio Oskaro skrupulato liga. Jo elgesys iki Velykų atostogų man kėlė nerimą. Kas vyko jo prote? Kas vyko aštuoniolikmečio prote?

Klierikas Oskaras per vakarines mišias kaip įprastai atsistojo į eilę išpažinties. Pamačiau, kad jo rankos buvo sudraskytos nagais, turėjo įkandimo žymių, ir dabar, stovėdamas eilėje lyg ir tiesiai, grąžė rankas ir draskė gyjančias žaizdeles. Jis buvo gražus jaunuolis – aukštas, tvarkingai apsikirpęs pagal seminarijos estetiką, savo pošviesius netobulo blondino plaukus šukuodavo kiek provincialiai ant šono. Jo skaidrus žvilgsnis bylojo apie sielos tyrumą. Tik ne tądien. Tądien tas jo skaidrus žvilgsnis man pasirodė pamišęs. Per mišias buvo nepatogu sukiotis ir šnairuoti į brolį, bet bakstelėjau greta manęs klūpančiam Švarcui.

– Arnoldai, – sušnibždėjau seminarijos chorui užgiedojus, – ar pastebėjai, kad Oskaras vėl eina išpažinties?

Jis linktelėjo ir dėbtelėjo jo pusėn.

– Man neramu. Žiūrėk, kaip rankas grąžo, jis sielojasi tikriausiai dėl menkniekio. Po mišių reikia pasitarti, ką daryti.

– Man šlykštu žiūrėti į tokį piktnaudžiavimą išpažintimi, – atsakė Arnoldas.

Netikėtai jis atsistojo, išėjo iš suolo, žengė prie Oskaro, kažką jam pasakė ir už rankos pamėgino draugiškai nuvesti į šalį iš eilės prie klausyklos. Oskaras dvejojo. Tada Arnoldas sugriebė jį už pečių ir it bulvių maišą atnešė pas mus, į galinį bažnyčios suolą. „Bulvių maišas“ spyriojosi, maniau, net sužviegs. Tuomet tai jau būtų įvykis.

Kilo sujudimas. Kaip tyčia choras nustojo giedoti, ir tyloje buvo ruošiamasi eiti komunijos. Išgirdę šlamesį ir subruzdimą, daug kas atsisuko pasižiūrėti, ką gi vyresnieji bažnyčios gale sau leidžia. Net nežinojau, kaip elgtis. Oskaro vieta buvo bažnyčios priekyje, bet dabar, jėga atgabentas čia, jis išsprogusiomis akimis vėpsojo tai į Arnoldą, tai į mane. Džonis iš gretimo galinio suolo plačiai nusišypsojo. O pirmakursis buvo šokiruotas. Šokas jį atpalaidavo nuo persekiojusių minčių apie nuodėmes. Pamišęs žvilgsnis tapo normalus; buvo matyti, kad fizinė prievarta jam padėjo.

– Aš turiu eiti išpažinties, – sušnabždėjo.

Švarcas atkirto:

– Net nemėgink. Aš tau neleidžiu. Eisi išpažinties – gausi į galvą.

Jis tai pasakė tokiu rimtu veidu ir taip griežtai, kad akimirką net aš sudvejojau, gal jis rimtai šneka. Bet išsigandęs Oskaras akivaizdžiai patikėjo, jam net lūpa atvipo.

– Oskarai, – sušnibždėjau jam į ausį, – po mišių silenciumas, bet rytoj po pusryčių aš noriu su tavimi pasikalbėti apie tai, kas yra išpažintis. Ji reikalinga tik sunkioms nuodėmėms, kurių gyvenime pasitaiko retai, o ne kasdien.

Oskaras sukluso, dėbtelėjo į Arnoldą, suraukęs kaktą nužvelgė mane.

Dabar turėjome visi atsiklaupti, nes baigėsi mišios ir buvo teikiamas palaiminimas. Kunigas, nutilus vargonams, garsiai ir aiškiai tarė:

– Tepalaimina jus visagalis Dievas Tėvas ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia.

Visi klierikai sinchroniškai persižegnojo, taip pat ir mūsų trijulė galiniame suole: Arnoldas, aš ir Oskaras. Brolis Konstantinas nepraleido progos užuojautos kupinomis akimis žvilgtelti per petį į Oskarą ir staiga metė kritišką žvilgsnį į mane bei Arnoldą.

Kitą dieną po pusryčių pakviečiau Oskarą kartu pasivaikščioti Santakoje. Apėjome Kauno pilį, lėtai nužingsniavome iki pagoniško aukuro, pro krūmus prasibrovėme prie Nemuno ir Neries susitikimo vietos. Mudviem stebint, kaip viena upė įteka į kitą, Oskaras prabilo:

– Žmogus gali turėti tokią nuodėmę, kuriai atleidimo nepakanka, dar reikia kančios ir gerų darbų.

Nesupratau, ką jis turėjo omenyje, klausiamai pažvelgiau į jį. Bet jis nepaaiškino. Brolio Oskaro žvilgsnis klaidžiojo po pradedančias žaliuoti Aleksoto kalvas kitoje Nemuno pusėje.

Mes nužingsniavome iki Aleksoto tilto, prie jo apsigręžėme ir vėl Santakos taku grįžome atgal, link seminarijos, stebėdami, kaip horizonte vienas ant kito lipa Šv. Jurgio, Jėzuitų, seminarijos Šv. Trejybės bažnyčių ir Rotušės bokštai. Šie siluetai, kaip kokiame impresionistų paveiksle, keitėsi sulig kiekvienu žingsniu: vienas bokštas užstojo kitą, tada dar kitas išniro, tarsi jie būtų modeliai, paslankūs, perstumdomi.

Pro mus sparčiu žingsniu praėjo mano kambarinis Kęstutis, kaip visuomet, susikaupęs, matyt, kalbėjo mintyse rožinį. Netrukus prasilenkėme su trijule pirmo kurso klierikų – jie smalsiai nužvelgė Oskarą, matydami šį su penktakursiu diakonu. Tai nebuvo išskirtinis reiškinys, bet nebuvo ir dažnas. Pirmakursiui vaikščioti po Santaką su penktakursiu ar ketvirtakursiu reiškė tam tikrą karjerizmą, apsukrumą, papildomą klieriko vertę, antraip vyresni su juo neturėtų apie ką kalbėtis. Tačiau Oskaro atveju tai kėlė dvigubą nuostabą, nes jis nepasižymėjo komunikabilumu, o skrupulato etiketė jį priskyrė prie „atšokusiųjų nuo realybės“. Suprantama, kad jo bendrakursiams magėjo sužinoti, apie ką mudu šnekučiuojamės, ypač po vakarykščio incidento, apie kurį jau diskutavo pusė seminarijos: neregėta nematyta, klierikas klierikui uždraudė eiti išpažinties!

Oskaras ėjo greta tai nuleidęs akis, tai vis apsidairydamas. Pastebėjau, kad jis neranda, kur dėti rankas. Jutau, kad kyla įtampa.

Pro mus kaip kulka prašvilpė lengvaatletis brolis Rimantas Patackas, kuris, skirtingai nei visi kiti, vietoj sutanos dėvėjo treningus ir nepraleido progos šį laisvą pusvalandį nubėgti kelių kilometrų.

– Tu taip ir nepasakai, kas tave kankina, – pratariau. – Bet jei kartais tai neskaisčios mintys, nebūki jų auka. Matai, kaip greitai Rimantas bėga, bet netrukus jis sustos. Niekur jis nenubėgs. Nuo savęs, nuo savo žmogiškosios prigimties nepabėgsi.

– Kaip suprasti? – skeptiškai paklausė brolis.

– Matai, nežinau, kokia nuodėmė tave slegia, bet jei tavo skrupulai susiję su neskaisčiomis mintimis, mąstyk apie moterį kaip apie Dievo kūrinį, – išsyk ėmiau dalytis tuo vaistu, kuris mane patį pagydė prieš ketverius metus. – Visos moteriškos grožybės, tas moteriškas švelnumas, kuris galbūt tave gundo, Dievo sukurtas, kad moteris galėtų turėti vaikų ir juos augintų šeimoje. Bet gal mes mylime Kristų labiau, Oskarai? Gal mes kitokie? Beje, ar tau čia patinka? Jau antras semestras…

Oskaras tylėjo, tik kažkaip keistai pažvelgė į mane. Taip ir nesupratau, ar dėl to, kad patarimas pasirodė tinkamas, ar kad netinkamas, o gal mano žodžiai apie celibatą nieko bendro neturėjo su brolio pasauliu.

Mes jau buvome prie pat seminarijos vartų.

– Ar galime dar vieną ratą apsukti? – paklausė jis.

Aš žvilgtelėjau į laikrodį:

– Nespėsime, netrukus skambutis į paskaitą.

Oskaro veide pasirodė begalinis liūdesys. Tarsi tai būtų skambutis ne į paskaitą, o į laidotuves. Jaunuolis tiesiog nuvyto. Supratau, kad tai itin svarbi jo gyvenimo akimirka. Kitos galimybės gali nebūti. Jei dabar jis užsisklęs savyje, gali būti sunku jį pasiekti. Tad daug nedvejodamas pasiūliau jam pasikalbėti savo kambaryje. Tai ne taip rėš akį, kaip kad rėžtų, jei du klierikai vaikštinėtų po Santaką paskaitos metu. Tai būtų pernelyg akiplėšiška.

Kambario tarpduryje susidūrėme su Kęstučiu, rankoje laikančiu paskaitų konspektus ir porą knygų.

– Aš vėluosiu į paskaitą, – pasakiau jam. – Kai kas neatidėliotino.

Kęstutis žvilgtelėjo į Oskarą, tokį suglumusį, ir linktelėjo.

Užkaičiau virdulį, į puodelius įbėriau kavos, spintelėje radau pyrago. Atsisėdau prie savo rašomojo stalo, uždegiau žvakę, pasiūliau vaišintis. Oskaras prisėdo prie Kęstučio rašomojo stalo, bet paprašiau ateiti arčiau.

– Nejau kalbėsimės per visą kambarį? – nusišypsojau.

Oskaras pasiėmė Kęstučio kėdę ir dabar atsisėdo pernelyg arti manęs, taip, kad jau man norėjosi truputėlį pasitraukti į šalį, bet tiek jau to… Oskarui imant kavos puoduką, negalėjau nepastebėti dantų paliktų randų ant jo rankos. Žvilgtelėjau į kitą ranką ir net lūpą prikandau: žiojėjo kone atviros žaizdos nuo stipraus suraižymo kažkokiu aštriu daiktu. Kraujas, matyt, buvo ką tik sukrešėjęs. „Ir kada jis čia suspėjo?“ – nustebau. Vakar jo rankos nors ir nekaip atrodė, bet nebuvo šviežių žaizdų…

– Ar neprieštarausi, jei prieš gerdami kavą mes nusiplausime rankas? – atsargiai rezgiau savo planą.

Maniau, kad jis dabar paslėps rankas ir ims dievagotis, bet ne – sutiko.

Prieš įeinant į vonios kambarį iš vaistinėlės pasičiupau pleistrą, o iš spintelės paėmiau odekoloną. Oskaras susiraukė, bet nieko neklausė.

Vonios kambaryje žiūrėjau, kaip jis atsisuko silpnutėlę srovelę šalto vandens, pakišo po ja du pirštus ir tiesiog laikė. Žvairomis stebėjo, kaip aš plausiu rankas.

– Tau leidus, – tariau atsukdamas vandenį smarkiau. Tada atsargiai paėmęs jo rankas nuploviau su muilu, švelniai nubraukiau šviežius krešulius, tada, nusausinęs žaizdas keliais prisilietimais, dezinfekavau jas ir užklijavau pleistru.

Oskaras stovėjo prie manęs kaip Dievo avinėlis, atiduotas į mano rankas. Avinėlis, įkritęs į duobę ir ištrauktas. Būdamas kiek žemesnis, jis švelniai atrėmė galvą į mano krūtinę. Tik dabar pastebėjau itin moteriškus jo veido bruožus, tarsi tai būtų vyras moteryje, o gal vyro pavidalo moteris. Ši pauzė užsitęsė. Regis, Oskaras dabar visu savimi atsirėmė į mane, tiesiog prigludo.

Neužsuktas čiaupas šniokštė, taip ir nenuplaudamas ant kriauklės kraštų užtiškusio kraujo.

Suėmiau jo ranką ties riešu. Mudviejų tyloje pakėliau apžiūrėti jo riešo venų. Ačiū Dievui, jos buvo sveikos.

– Kodėl tu taip?.. Pats save…

Oskaro akyse pasirodė ašaros. Jis jų nešluostė, tad pakėliau ranką aš, švelniai nubraukiau tuos rasos lašus nuo jo skaistaus skruosto.

Staiga sužvirgždė durys. Jas pravėrė brolis Konstantinas. Aš instinktyviai atšlijau nuo Oskaro, tarsi Petras, išsižadėdamas Kristaus. Konstantinas nesitikėjo mudviejų čia išvysti ir pats nustėręs stabtelėjo, nerasdamas žodžių.

– Tvarstom žaizdas, – parodžiau jam.

Konstantinas prisimerkęs nužvelgė rankas, kriauklę, ant kurios krašto vis dar margavo kraujo lašai.

– Nežinojau, kad tu, Tomai, tapai seminarijos gydytoju. Gal traumos atveju Oskarui derėtų pasirodyti mūsų tikrajam gydytojui, – griežtai pažėrė Konstantinas. Jis pažvelgė į Oskarą ir pridūrė griežtu tonu: – Penktakursių vonios kambariai nėra tinkamiausia vieta žaizdoms tvarstyti. Jei kartais nežinote, kur seminarijos gydytojas, tai jis pirmame namelyje prie budėtojo, ten, kur ir stomatologas. Primygtinai siūlau ten nueiti, kol neprasidėjo kraujo užkrėtimas, nebent brolio Tomo žaizdų tvarstymo metodai tokie pat rafinuoti, kaip ir jo Velykų pamokslas apie apaštalą, netikintį tol, kol nepamatys žaizdų.

Konstantinas ryžtingai apsigręžė ir jau stvėrė už durų rankenos, bet aš ją sučiupau pirmas, kad kaipmat atrėžčiau:

– Nežinojau, kad tu, Konstantinai, tapai antruoju seminarijos prefektu. Gal traumos atveju reiktų tvarstyti ne tik kūną, bet ir sielą? Seminarijos gydytojo dabar kabinete nėra, jis paskaitoje, kaip tikriausiai puikiai žinai. Antra, jei nepatinka, kaip aš rūpinuosi pirmojo kurso broliu, gal parodytum geresnį pavyzdį? Tik labai bijau, kad tamsta rūpestį kitu supranti kaip šnipinėjimą vardan Dievo. Tai buvo populiaru inkvizicijos laikais. Beje, tie laikai jau praėjo.

Štai to Konstantinui jau buvo per daug. Jis net neketino išeiti nuleidęs galvą. Atvirkščiai – kirto atgal net nemirktelėjęs:

– Siūlyčiau diferencijuoti tvarkos priežiūrą ir šnipinėjimą. Taip pat siūlyčiau prisiminti, kad inkvizicijos laikais žmonės buvo kariami ir deginami už erezijas. Seminarijoje už erezijas ar nepadorų elgesį viso labo siūloma palikti Alma Mater, ypač tokiems, kurie geriau už seminarijos dvasios tėvą žino, kam ir kiek reikia eiti išpažinties. Jei tamsta manai, kad tapai ne tik antruoju seminarijos gydytoju, bet dar ir antruoju dvasios tėvu, regis, drauge su pagarsėjusios reputacijos Švarcu, tuomet bijau, kad tavo sielovados vaisiai brolį Oskarą gali nuvesti tik iki rūkyti skirtos vietos, kur jo laukia rūkalių lyderis Jonas. Nemanau, kad ši anarchistų grupelė seminarijai duoda ką nors gero. Jūs destabilizuojate seminarijos dvasinį gyvenimą. Jei Oskarui reikia pagalbos, tam yra ir dvasios tėvas, ir kita vadovybė. Galiausiai jis turi savo vyskupą ir parapijos kleboną, kuris jam parašė rekomendaciją.

Konstantinas net garsiai nurijo seilę užbaigęs įnirtingą kalbą. Iš jo akių sklido įtūžis, bet jis pats stovėjo kaip įkaltas, net ranka nemostelėjo.

Mano nuostabai, įsiterpė Oskaras. Bet be žodžių. Jis tyliai žengtelėjo prie pat Konstantino, pažvelgė į jį žvilgsniu, labai panašiu į to vaikino troleibuse Velyknaktį, ir staigiu judesiu pakėlęs rankas prieš pat jųdviejų veidus nuplėšė užklijuotus pleistrus. Jis taip juos rovė, kad šie atplėšė ir žaizdas. Kraujo lašai užtiško ant Konstantino kaktos. Šis žengė atatupstas. Tuomet Oskaras nusimetė švarką, nusiplėšė klieriko apykaklę, drykstelėjo marškinius, barstydamas sagas, ir parodė savo kūną.

– Kas čia dabar? O Viešpatie! – aiktelėjo Konstantinas.

Aš taip pat stovėjau nustėręs. Visa Oskaro nugara buvo žaizdota, matyt, nuo plakimo ar plakimosi rykštėmis. Ant šono, kur Kristui buvo durta, taip pat raudonavo žaizda. Greičiausiai mėgino įsidurti. Aš puoliau prie jo, sučiupau jo veidą savo delnais:

– Kodėl? Kodėl taip pasidarei? Mielas mano, kodėl?

– Aš kenčiu už nuodėmes, – sušnabždėjo Oskaras ir sukniubo mano glėbyje. Atrodė, kad jis neteko jėgų. Vėl nuvyto ir nuliūdo. Akys apsiblausė kaip pamišėlio.

Konstantinas pakėlė nuo žemės numestą švarką, marškinius, akimis man duodamas suprasti, kad tai labai rimta. Aš jam linktelėjau.

– Iškvieskime greitąją, – tyliai tarė brolis Konstantinas.

Papurčiau galvą:

– Padaryk paslaugą, nekelk to į viešumą. Leisk jam nurimti. Galima sutvarkyti ramiai. Neskubėdami pasitarsime su dvasios tėvu. Tik padarykime tai kartu, – kalbėjau atvirai glostydamas Oskaro plaukus, ramindamas jį kaip kūdikį ant savo peties.

– Tomai, tu rizikuoji jo gyvybe ir seminarijos reputacija.

– Seminarijos reputacijai bus tik blogiau, jei greitoji jį išveš į psichiatrinę. Jo karjerai bus amen. Jis turės įrašą ir negalės būti nei kunigu, nei normaliu pasauliečiu. Mes viso labo turime jį išmokyti nesijausti tokiam nuodėmingam.

Konstantinas atsirėmė į sieną be galo susikaupęs, kaip šachmatininkas, matyt, svarstė visus variantus.

– Bet pas dvasios tėvą turime eiti nedelsdami, – pasakė jis. – Mes privalome su juo pasitarti.

– Atidėkime tai iki rytdienos, – paprašiau. – Šiandien galime sutarti laiką dėl rytdienos vizito pas tėvą Severijų, bet nueikime rytoj. Oskaras tikrai dabar nepasiruošęs tokiam svarbiam pokalbiui.

Konstantinas pagalvojo, galiausiai pasiūlė kompromisą:

– Tegul per vakarines pamaldas Oskaras prieina išpažinties pas dvasios tėvą ir papasakoja, kas įvyko, o pokalbio nueisime trise rytoj.

– Ar tinka? – paklausiau Oskaro.

Jo žvilgsnis vėl tapo normalus. Regis, jis visiškai orientavosi, bet neištarė nė žodžio. Tad paklausiau antrą kartą.

– Tinka, – galiausiai sušnibždėjo.

Dabar jis pats nusiplovė kraujuotas rankas, atsargiai nusišluostė jas rankšluosčiu. Nusišluostė kaip chirurgas po svarbios, tačiau kasdienės operacijos.

Tai man įstrigo…

Iš vonios kambario tyliai nuvedėme šį pirmakursį koridoriumi į mano kambarį ir ten jam paskolinau, nors veikiausiai padovanojau, marškinius. Oskaras lėtai sagstėsi naujų marškinių sagutes tarsi siuvyklos persirengimo kabinoje, retsykiais stabteldamas žvilgtelti į veidrodį įsitikinti, ar naujas drabužis tikrai jo dydžio. Šis jo lėtumas ir ramumas visiškai nederėjo prie jo priepuolio. Pastebėjau, kad ir Konstantinui kėlė nuostabą tokia neadekvati pirmojo kurso brolio ramybė. Į akį krito jo žaizdotų rankų pirštai, dabar ieškantys sagos skylučių.

Kai Konstantinas išėjo, žinoma, nužvelgęs mano rašomąjį stalą, ant kurio stovėjo kavos puodeliai ir pyragas, sugebėjau pajuokauti:

– Tai ką, rankas, šiaip ar taip, nusiplovėm…

Oskaras prunkštelėjo.

Dabar jis man atrodė visiškai normalus. Jo gebėjimas pralinksmėti, pasijuokti iš savęs mane nuramino.

Srėbtelėjau jau atšalusios kavos, pasiūliau vaišintis. Tik dabar supratau, dėl ko Oskaras ant kėdės sėdėjo itin tiesiai, vengdamas atsilošti.

– Kodėl tu taip susižalojai nugarą? – paklausiau. – Ar tu plakeisi rykštėmis?

– Taip. Už nuodėmes.

– Bet juk tu eini išpažinties. Nuodėmės tau atleistos.

Oskaras nuleido akis, paėmė į rankas puodelį, bet negėrė.

– Nuodėmė nuodėmei nelygi, – vėl miglotai pynė.

Pasirėmiau ant stalo, užsidengiau veidą. „O Viešpatie, – pagalvojau. – Kaip su juo susikalbėti?“

– Ar galiu asmeniškai tavęs paklausti? – pasiteiravau atidžiai į jį žiūrėdamas.

Jis linktelėjo ir paėmė pyrago gabalėlį.

– Kokia gi yra toji ypatingoji nuodėmė, kad ji išsiskiria iš kitų? Aš niekam neprasitarsiu.

Oskaras žiaumojo pyragą ir užsispyręs tylėjo.

Aš irgi tylėjau. Man reikėjo atsakymo. Tai raktas į jo vidų. Be jo nieko nebus.

– Jau sakiau tau, – galiausiai pratarė Oskaras, – kad yra nuodėmė, kuriai vien atleidimo nepakanka…

Skėstelėjau rankomis:

– Kaip tai nepakanka? Tau dvasios tėvas neduoda išrišimo po išpažinties?

Oskaras nuleido galvą. Dabar jis labai drovėjosi, kramtė lūpą. Bijojau, kad jis čia pat jos neprakąstų.

– Duoda išrišimą, – galiausiai išmekeno.

– Voilà! Tai kur problema?

Oskaras ėmė grąžyti rankas it išskalbtą rankšluostį, nesiliovė kramtęs lūpą.

Pasilenkiau, uždėjau ranką jam ant peties:

– Mielas mano, kur problema, jei tau nuodėmės atleistos?

– Ogi problema ta… ta, kad… – Oskaras kovojo su savimi, – na, kaip pasakyti, problema ta, kad aš per išpažintį niekada nepasakau svarbiausios nuodėmės. Mano išpažintys netikros… jos nesiskaito… nuodėmių atleidimas netikras, nes aš visko nepasakau.

– Bet tu eini komunijos?

Oskaras apsiašarojo. Nenorom linktelėjo.

– Tai pati didžiausia mano nuodėmė, – prisipažino jis. – Tai, kad aš einu komunijos, už sunkią nuodėmę nepadaręs gerų darbų.

Nuėmiau nuo jo peties ranką, atsilošiau. Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau. Mane ištiko šokas: žmogus kasdien ėjo išpažinties, bet ne viską pasakydavo ir grauždamasis priimdavo komuniją.

– Tai kokia ta baisioji tavo nuodėmė, kurios tu niekaip negali pasakyti per išpažintį? Gal tai tik smulkmė, Oskarai? Dedu ranką prie širdies – netikiu, kad slepi ką nors rimto.

Jis apsidairė norėdamas įsitikinti, kad jo tikrai niekas daugiau negirdi, ėmė kramtyti nagus. Pakilau nuo kėdės, ištraukiau vaikino pirštus jam iš burnos, tyliai paklausiau dar kartą:

– Kokia toji paslaptis?

Oskaras kaip įgeltas pašoko nuo kėdės, nuėjo prie lango. Atsukęs į mane nugarą stovėjo pasirėmęs į palangę, ėmė vartyti ten Kęstučio pastatytą medinį kryžių.

Pakilau nuo kėdės ir aš, bet prie jo nesiartinau. Pro šį antrojo aukšto langą buvo matyti visas seminarijos kiemas. Jis buvo tuščias. Visi sėdėjo paskaitose, o štai mudu triūsėme aiškindamiesi kažkokią ypatingą nuodėmę. Vis dėlto kokia ji?

Oskaras priglaudė kryžių sau prie širdies.

– Aš jį myliu, – tyliai pasakė.

– Aš taip pat myliu Kristų, – atsakiau.

Jaunuolis pabučiavo kryžių ir pastatė jį į vietą.

– Kristus parodė pavyzdį, kaip kentėti už kitus, o ne už save… – kažkaip dabar labai jau mįslingai pasakė Oskaras staiga atsisukęs į mane.

– Bet juk tu kenti už savo nuodėmę? – pasitikslinau.

Oskaras priėjo prie durų ir paėmęs už rankenos kažkokiu keistu, pranašišku balsu tarė:

– Mano nuodėmė nėra mano nuodėmė, bet aš ją prisiėmiau už kitą.

Tai mane visiškai supainiojo.

– O kas tas kitas? – paklausiau trindamas smakrą.

– Tam dar neatėjo metas! – griežtai atkirto Oskaras duodamas suprasti, kad daugiau neklausinėčiau.

Mūsų ausis perrėžė negailestingas skambutis, skelbiantis paskaitų pabaigą ir pietų pradžią.

Oskaras netarė daugiau nė žodžio. Tik dėbtelėjo į mane ir išėjo.

Susimąstęs apie šį pokalbį nurinkau indus nuo rašomojo stalo, nubraukiau trupinius. Priėjau prie lango. Dabar buvo matyti, kaip pagrindiniu taku ėjo visas pulkas guvių brolių – besišnekučiuojančių, rankose laikančių paskaitų konspektus, knygas.

Netrukus visi klierikai kaip bičių spiečius ėmė rinktis į refektoriumą pietų. Prieš susėsdami ant suolų, bendrai sukalbėjome „Tėve mūsų“. Sukalbėjome lotyniškai, stovėdami, garsiai, choru.

Pater noster, qui es in caelis
sanctificetur nomen tuum;
Adveniat regnum tuum.
Fiat voluntas tua
sicut in caelo et in terra
Panem nostrum quotidianum da nobis hodie.
Et dimitte nobis debita nostra,
sicut et nos dimittimus debitoribus nostris.
Et ne nos inducas in tentationem;
sed libera nos a malo.
Amen.

Paskutiniai „Tėve mūsų“ maldos žodžiai „sed libera nos a malo“ – „ir gelbėk mus nuo pikto“, bet iš tiesų nuo blogio, nuo to lotyniškojo „malo“ – pirmą kartą man nuskambėjo naujai. Juos tariant, mano akys susitiko su Oskaro, stovinčio prie kito stalo galo. Jį Dievas turėjo išvaduoti, išlaisvinti, kaip byloja lotyniškas žodis „libera“. Bet išvaduotas jis turėjo būti nuo blogio. Vėl pagalvojau: o koks gi tas blogis, nuo kurio Dievas Tėvas turėtų išlaisvinti Oskarą? Ką jis pats pagalvojo tardamas žodžius „libera nos a malo“?

Dabar, visiems valgant burokėlių sriubą, siunčiant broliams per rankas lėkštutę su juoda duona, žvilgtelėjau į Oskarą. Regis, jis valgė normaliai, išskyrus tai, kad nesilaikė etiketo: užuot padėjęs abu riešus ant stalo, jis vieną ranką laikė švarko kišenėje – kaip tik tą, kuri buvo labiau subjaurota…

Per pietus antrojo patiekalo dažnai atsisakydavau dėl paprastos priežasties – gerai pavalgęs tapdavau mieguistas. Bet tądien buvo žuvies diena, tad jos neatsisakiau. Pastebėjau, kad žuvies dieną, vadinamąją pasninko dieną, pagyvėdavo seminarijos vegetarų grupelė. Jų buvo gal koks aštuonetas, jie godžiai rydavo žuvį, tarsi ji būtų pagauta pačiame Nazarete.

Po pietų mes kartu su Kęstučiu kambaryje, kiekvienas prie savo rašomojo stalo, mokėmės. Buvau praleidęs profesoriaus Valentos paskaitą, tad, pasiskolinęs konspektus, ruošiausi kitam jo užsiėmimui. Kęstutis plušėjo prie Bažnyčios istorijos.

Kai nuskambėjo skambutis pavakariams, mes su Kęstučiu, kaip įprasta, jį ignoravome. Ėjimas į valgyklą užkąsti tik sutrukdydavo mokytis. Be to, obuolį sukrimsti buvo galima ir prie darbo stalo. Mokantis svarbu neprarasti ritmo ir susikaupimo. Šis paprastas patarimas lengvai suprantamas, bet sunkiai įgyvendinamas. Kai seminarijoje kiekviena diena griežtai suskirstyta į konkrečias veiklas, kur daug vietos užima ne tik malda bei dvasinis ugdymas, bet ir vidinės klierikų intrigos, studijų kokybė galėjo itin lengvai nukentėti. Mokslui tiesiog trūko laiko. Laiko knygoms, ypač papildomoms, reikėdavo „ prasimanyti“. Aš jo „maniausi“ sekmadieniais, kai leisdavo išvykti pusdieniui į Pažaislį pasivaikščioti. Tegul vaikšto kas nori, kiek nori, o aš per tą laiką galėjau mokytis. Taip pat trečiadieniais, kada išleisdavo į miestą. Jei nereikėjo dar apsilankyti kirpykloje ar atlikti kitų buitinių reikalų, nemačiau prasmės veržtis į miestą – nenorėjau eiti vien tam, kad eičiau. Dauguma klierikų buvo ištroškę tų valandėlių. Daug kas eidavo į kiną… Kiti apsilankydavo Kauno „biznierių“ namuose norėdami nusipirkti dviejų kasečių grotuvą arba filmavimo kamerą. Po Didžiosios savaitės patarnavimo mišioms kai kurių klierikų piniginės buvo pastorėjusios vis dar sovietiniais rubliais, kurie tiko susimokėti už japoniškus „Sharp“ ir „Sony“ grotuvus, „JVC“ kasetes…

V. Išpažintis

Per vakarines pamaldas mano žvilgsnis neišvengiamai nukrypo į Oskarą. Mano nuostabai, jis nėjo išpažinties. Konstantinas, be abejo, tai irgi pastebėjo. Metė į mane žvilgsnį. Aš tik truktelėjau pečiais. Kaip prancūzai pasakytų, „Je ne sais pas…“

Oskaras sėdėjo trečiame suole nuo altoriaus, tvarkingai, kaip ir visi, dalyvavo pamaldose. Iš bažnyčios galo tai buvo aiškiai matyti. Jis nerodė jokių ženklų, kad ketina pakilti iš suolo ir užsiimti eilę prie klausyklos. Žvilgtelėjau į išpažinties eilutę: ten – Mantas Žemaitis, išsiskiriantis savo pražilusia galva ir pranciškoniškai apleista trijų dienų barzda, pora antrakursių dvynukų, kurių vardus painiodavau, taip pat Romualdas, garsusis jogas bei asketas; bet ne tas, kuris dzene ieškotų kelio į nirvaną. Jis po jogos meditacijų nebūdavo apdujęs nuo sąmonės atsiskyrimo… Veikiau strykt ir vėl gyvena seminarijos regulos ritmu. Joga ir askezė gelbėjo nuo dvasinio ištežimo. Tai buvo nuolat susikaupęs, lakoniškas, asmeniškai man nuobodus klierikas, kurį nuo seminarijos rūkomojo andergraundo skyrė šviesmečiai.

Konstantinas, regis, irgi nerodė ženklų, kad ketintų eiti išpažinties. Pagalvojau ir apie save, bet nesijaučiau nusižengęs. Požiūrį į išpažintį pakeičiau po pirmojo kurso: persirgęs skrupulato liga, nuo antrojo kurso išpažinties ėjau tik prieš šv. Kalėdas ir prieš šv. Velykas, o ne kas mėnesį ar kas savaitę. Tai grindžiau įsitikinimu, kad krikščionybė yra apsisprendimas. Apsisprendi būti krikščionis – vadinasi, toks ir esi, o išpažintis reikalinga tik sunkiai nuodėmei nuplauti. Koks kontrastas, palyginus savo paties mąstymą pirmame ir penktame kursuose!

Kadangi laikiausi dešimties Dievo ir penkių Bažnyčios įsakymų, neturėjau septynių ydų, tokių kaip pavydas, man net ir tos išpažintys, kurias praktikavau dukart per metus, buvo labiau duoklės atidavimas katalikiškajai tradicijai nei būtinybė. Tačiau seminarijoje buvome auklėjami kitaip: išpažintį skatino atlikti ne tik dėl nuodėmių, bet ir dėl dvasinio pokalbio, išsakant abejones, pasitariant dėl susvyravimų, pagundų…

Vis dėlto šįkart, nors išpažinties buvau prieš Didžiąją savaitę, pakilau iš suolo užsiimti eilės – pernelyg visko susikaupė: Velyknakčio susitikimas su nepažįstamuoju, Oskaro žaizdos… Švarcas sušnairavo iš savo klaupto vietos. Džonis iš kito suolo pašnibždomis mestelėjo man užburiančiai šypsodamasis:

– Gal ir man su tavimi išsispavedoti?

Pagrūmojau jam pirštu.

– Užkrečiantis brolio pavyzdys vilioja mane apsivalyti, – vėl sušnibždėjo Džonis.

– Šššš, ša, mišios vyksta, – sudrausmino Švarcas, – netrukdyk melstis, – pridūrė meistriškai nutaisęs rimtuolio veidą, tarsi būtų antrasis seminarijos Konstantinas.

Atsistojau į išpažinties eilę už plačių Manto pečių. Eilutė buvo jau kone ištirpusi. Baigėsi pamaldos ir klierikai pakilo eiti iš bažnyčios. Kaip visuomet, uoliausieji pasiliko savo klauptuose dar pasimelsti. Žinoma, kad tarp jų buvo Kęstutis ir ką tik išpažintį atlikęs Romualdas. Aš niekada nesupratau, ar šis ramiai sėdi medituodamas kaip jogas, kuriam Dievo nereikia, ar vis dėlto meldžiasi krikščionių Dievui. Kadangi jis ką tik atliko išpažintį, turėjo dabar sukalbėti bent kelis poterius už atgailą. Bet jo lūpos nejudėjo.

Priešais mane atlikdamas išpažintį Mantas užtruko. Matyt, jis taip pat norėjo kažką išsakyti. Tik dabar prisiminiau, kad jis yra naujasis Oskaro prepozitas. Ar jis apie šį pirmakursį ir kalbasi? Dvasios tėvas ne juokais susimąstys, išklausęs dvi išpažintis apie jį. Dar jeigu Konstantinas sumanytų čia ateiti, tai jau būtų trečia išpažintis vieno asmens klausimu; o jei dar ir pats Oskaras sukluptų prie klausyklos…

Sulig šiomis mintimis, it būtų išburta, kaip anglai sako, „look and behold“, Oskaras pakilo iš klaupto ir atsistojo man už nugaros. Dabar šią situaciją pradėjau matyti kaip išties kuriozišką. Žvilgtelėjau į Konstantiną. Šis kalbėjo rožinį ir apsimetė nieko nematąs.

Svarsčiau dvi galimybes: per išpažintį neužsiminti apie brolį už nugaros arba tiesiog nebeiti. Jei pasirinkčiau antrąją, gal ir Oskaras neitų? Nusprendžiau atlikti išpažintį ne dėl brangaus brolio problemų, o dėl savo tikėjimo svyravimų.

Už nugaros jutau drovų Oskaro alsavimą. Mantas persižegnojo, pakilo, palenkė galvą stabtelėjęs priešais klausyklos dureles. Žengiau į klausyklą, atsiklaupiau, kone priglaudęs lūpas prie koriuoto langelio.

– Garbė Jėzui Kristui, – tariau.

– Per amžius amen, – atsakė dvasios tėvas Severijus ramiu balsu, liudijančiu jo dvasinį susikaupimą.

– Išpažinties buvau prieš Didžiąją savaitę, išrišimą gavau, atgailą atli kau, – pradėjau nuo formulių. Kiek pamąstęs pašnibždomis tęsiau: – Nuo to laiko nenusižengiau nei Dievo, nei Bažnyčios įsakymams. Einu išpažinties dėl savo tikėjimo. Aš mokau žmones tikėti Kristaus prisikėlimu, kalbu, kad tikėjimas yra daugiau nei žinojimas, o iš tiesų pats norėčiau tikėjimą pakeisti žinojimu. Mane kartais kankina kaip tik tai, kad Kristaus niekada nesutinku, su Juo niekada nepasikalbu. Aš negirdžiu, ką Jis man nori pasakyti. Gal su tuo susijusi mano vizija. Na, aš net nemanau, kad tai buvo vizija, greičiausiai tai buvo tikras įvykis… Velyknaktį troleibuse važiuodamas namo sutikau jaunuolį, kuris neturėjo kur nakvoti. Kai išlipome, jis man pasirodė toks panašus į Kristų… toks panašus, kad, žinote, aš manau, jog jis ir buvo pats Kristus. Jis netgi citavo Senąjį Testamentą… Sakė, kad jis yra tas, kuris yra…

Dvasios tėvas pasiteiravo:

– O kaip judu išsiskyrėte? Ar jūs padėjote jam rasti nakvynę?

– Jis išnyko, – atsakiau.

– O kokie dar požymiai verčia manyti, kad tai buvo mūsų Viešpats?

– Kvapas ir dieviškas žvilgsnis, kupinas meilės. Nuo šio nepažįstamojo sklido malonus kvapas, o jo veidas skleidė ramybę, švelnumą, tiesiog krikščionišką meilę.

Dvasios tėvas kurį laiką tylėjo. Išgirdau, kaip jis nurijo seilę. Kažkaip susijaudinau visa tai pasakodamas ir taip pat gurktelėjau. Pasirodė, kad bažnyčios aidas visiems tai pagarsino.

– Gal jūs tiesiog įaudrinote savo vaizduotę, – prabilo tėvas Severijus. – Prieš Velykas tikriausiai daug mąstėte apie Kristaus prisikėlimą, ypač kai jūsų laukia didžiausias gyvenimo įvykis, šventimai į kunigus. Visa tai galėjo sužadinti tokią patirtį. Gal tai buvo jaunuolis, panašus į Kristų, kaip jį tapo menininkai, ir jūs įžvelgėte panašumų. Bet jei tai buvo iš tiesų pats Kristus, tuomet jūsų tikėjimas turėtų sustiprėti. Jeigu norite išgirsti, ką pats Kristus jums turi pasakyti, atsiverskite Evangelijas ir pasiskaitykite tas vietas, apie kurias mąstant tą dieną jums iškilo klausimų, abejonių. Ten yra visi atsakymai iš paties Kristaus lūpų. Prieš atsiversdamas Naująjį Testamentą, jūs visuomet galite pasimelsti. Paprašykite, kad Jėzus jums padėtų atsiversti reikiamą puslapį. Už atgailą sukalbėkite „Tikiu Dievą Tėvą“ tris kartus. Dabar gailėkitės, duosiu išrišimą.

Kol dvasios tėvas lotyniškai sakė išrišimo formules, aš mušiausi į krūtinę tardamas:

– Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio.

Šiuos mano atgailos žodžius persmelkė dvasios tėvo tariami lotyniškieji:

– Indulgentiam, absolutionem, et remissionem peccatorum tuorum tribuat tibi omnipotens et misericors Dominus… deinde ego te absolvo a peccatis tuis, in nomine Patris, et Filii, et Spiritus Sancti. Amen.

Atlikęs išpažintį nuėjau prie altoriaus, atsiklaupiau pirmame suole. Kurį laiką paprasčiausiai žiūrėjau į kryžių. Prieblandoje, prie šio marmurinio šalto altoriaus. Galiausiai sukalbėjau tris „Tikiu Dievą Tėvą“.

Po maldos atsisėdau. Stebėjau, kaip plevena altoriaus žvakių liepsnos. Nors marmurinis altorius buvo šaltas, tos storų žvakių liepsnos bylojo vakaro maldas.

Prie šoninio altoriaus meldėsi Mantas. Greta jo stovėdamas rožinį kalbėjo Julijonas. Netrukus prie pat altoriaus atsiklaupė ir Oskaras. Ilgam.

Kitą dieną mes taip ir nenuėjome pas dvasios tėvą – matyt, Oskaro išpažintis tai išsprendė. Tik ar jis pasakė savo didžiąją nuodėmę? Man atrodė, kad taip, nes buvo nušvitęs, linksmas, atgijęs, nesimatė naujų sužalojimų ant rankų. Atsižvelgdamas į tai, kad Oskaras itin ilgai meldėsi po išpažinties, dariau prielaidą, kad jis pagaliau pasakė tai, ką slėpė. Tik ką?

Iki Velykų atostogų kelis kartus išėjome pasivaikščioti, kalbėjomės apie tikėjimą kaip džiugų dalyką. Tad nedrįsau klausti apie jo didžiąją paslaptį. Mane stebino, kad Oskaras taip akimirksniu išgijo. Argi tai įmanoma?

Bet visa tai buvo prieš Velykų atostogas…

Dabar gi, grįžęs po Didžiosios savaitės, pasisveikinęs su visais broliais, dairiausi Oskaro, bet niekur jo nesimatė. Užėjau į jo kambarį, tačiau bendrakursiai nieko nežinojo, prepozitas Mantas buvo išėjęs melstis į bažnyčią. Pasiteiravau prefekto, ar kartais neturi kokių žinių apie šį brolį, gal kartais jis skambino, pranešė vėluosiąs. Bet ne. Nieko.

Prefektas Pikturna davė giminių telefoną Vilniuje. Paskambinau. Ir čia tyla. Niekas nekėlė ragelio. Nusprendžiau palaukti rytdienos. Gal jis paprasčiausiai vėluoja. Tai nebuvo dažnas atvejis, bet ir ne išimtis. Kartais klierikai dėl įvairių priežasčių pasirodydavo seminarijoje diena vėliau.

Galiausiai prisiminiau, kad Oskaras vilnietis. Toptelėjo mintis paskambinti į jo parapijos bažnyčią Žvėryne. Dabar visi turėjo rinktis į vakarines pamaldas, tad kas nors pakels ragelį. Pakeliui į budėtojo namelį, kur buvo telefonas, sutikau Konstantiną. Mes pasisveikinome susilaikydami nuo broliškų prisiglaudimų skruostas į skruostą.

– Jis neatvyko, – pasakiau.

Konstantinas linktelėjo:

– Pastebėjau. Bet jis pasveiko, tai akivaizdu.

Akimirką tylėjome. Nežinojome, kaip tęsti pokalbį, bet šį tą pasakyti kirbėjo tiek jam, tiek man.

– Mes taip ir nenuėjome pas dvasios tėvą pasikalbėti… Matyt, išpažintis viską išsprendė, – pasakiau.

– Taip, – pritarė Konstantinas. – Nuoširdi išpažintis ir geras dvasios tėvas gali daugiau nei psichiatrai. Gerai, kad nekvietėme greitosios, – jis man broliškai patapšnojo per petį.

Pirmą kartą pajutau iš jo draugiškumą. Pirmą kartą ir aš jam pajutau tą patį.

Tad nusprendžiau atskleisti kortas:

– O kas apskundė profesoriaus Valentos paskaitas, neva jos prasilenkia su Bažnyčios mokslu?

Konstantinas net nemirktelėjo, tik jo lieso veido žandikauliai sukrutėjo.

– Tai padariau aš. Ir vėl taip darysiu, jei per paskaitas bus taip kalbama, – atkirto.

– Oho! Voilà! Tai, pagal tave, Švento Rašto studijuoti hermeneutikos metodu negalima?

– Žinoma, kad galima, – ramiai atsakė. – Bet kada tai daroma, tegul klierikams būna aiškiai pasakoma, kad tokia mokslinė Švento Rašto egzegezė veda prie išvadų, kurios neatitinka Romos katalikų bažnyčios mokymo. Prisikėlimas yra dogma. Prisikėlimas nėra vien tik tikėjimo dalykas. Bažnyčia teigia Kristaus prisikėlimą, o tamsta, regis, jau spėjai užsikrėsti šiomis Domanto Valentos bacilomis, kurias jis atsivežė iš sekuliarėjančios Vakarų Europos. Šitas profesorius įžūliai vaikšto po mūsų seminarijos kiemą be koloratkės aiškindamas, kad Kristaus prisikėlimas yra tik tikėjimo reikalas.

– Per mišias tu jį matei ne tik su koloratke, bet ir su sutana, taip pat su arnotu ir stula, – pertraukiau jausdamas, kaip mudviejų abipusio palankumo jausmas išgaruoja sulig kiekvienu atsikirtimu.

– Mačiau, mačiau, – tęsė Konstantinas. – Mačiau dar ir kurijos bibliotekoje atsiradusią naują knygą anglų kalba. Pasirodo, ji ten atsirado todėl, kad Valenta mūsų kardinolui padovanojo knygą apie jėzuitus kaip Bažnyčios saugumą. Ši mintis, regis, tau, Tomai, taip pat nesvetima.

– Tokiomis kalbomis tu pats tai patvirtini.

– O kas palaikys seminarijoje tvarką? Gal pranciškonai, kurie ir naktį gali praleisti su merginomis prie jūros, nes, matai, anot jų, jos yra Kristaus sesės?

– O ką? Argi ne sesės? – paklausiau ironiškai šyptelėjęs.

– Baikim, tu puikiai žinai, kaip greitai sesė Kristuje gali pastoti, tik jos vaisius bus pradėtas ne iš Šventosios Dvasios, o iš palūžusio klieriko. Ir ką, – tęsė jis, – gal tokie kaip Džonis ar mūsų didieji sportininkai palaikys seminarijos tvarką? Kas liks iš seminarijos, jei nekontroliuosime brolių elgesio? Mes esame ugdymo, ir ne bet kokio, o dvasinio ugdymo institucija. Bet tiek jau to, dar pasakysiu kai ką dėl Valentos: jei seminarijoje leisime profesoriams per paskaitas kalbėti prieš dogmas, mes suardysime Lietuvos katalikų bažnyčią iš vidaus.

– Ką gi, ką gi, matau, kad tu turi labai daug rūpesčių. Kur kas daugiau, nei aš maniau. Tu pusę seminarijos pravalytum. Gal reikia talkos? Aš irgi turiu sąrašą, kam čia ne vieta, bet kas mes tokie, kad nuspręstume, kam verta sekti Kristumi? Tegul Dievas sprendžia. Džonis – giliai tikintis, jis nori būti Kristaus mokinys, ir tai svarbiau už kelias jo choleriškas išdaigas, – tėškiau atgal.

Seminarijos vartelius atvėrė rektorius Titas Sniečkauskas. Kartu įėjo liturgijos dėstytojas kanauninkas Algimantas Kasečkas ir profesorius Domantas Valenta. Jie visi pasisveikino tradiciniu „Garbė Jėzui Kristui“. Profesorius Valenta, žinoma, kaip visuomet be kunigiškos apykaklės, ištarė pasitaisydamas akinius:

– Kaip gražu matyti bendraujančius skirtingų teorijų šalininkus…

Rektorius net stabtelėjo:

– Kaip tai? Argi seminarijoje nėra konsensuso? – paklausė nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų, tada mesdamas žvilgsnį į Konstantiną.

Kanauninkas Kasečkas tarė, pasitelkdamas visą jam būdingą taisyklingą kunigo retoriką:

– Bent jau liturgijoje konsensuso tikrai neturime. Lietuvoje vieni kunigai labai šiaušiasi prieš mintį atsukti altorių į žmones, o kiti tam pritaria. Nepamirškime, kad Vatikano antrojo susirinkimo nutarimai yra be galo revizionistiniai. Katalikų bažnyčia nuolatos save revizionuoja.

– Bet dogmos nesikeičia, – atkirto Konstantinas, puikiai žinodamas, kad Algimantas Kasečkas buvo vienas iš labiausiai palaikančių profesorių Va lentą. Juodu gyveno Žaliakalnyje tame pačiame name, priklausančiame se minarijai. Kartu atvykdavo į seminariją vakarieniauti. Matyt, rektorių sutiko atsitiktinai. Konstantinas kritiškai vertino liturgijos dėstytoją dar ir dėl jo hedonistinio įpročio rūkyti. Šis kartais net seminarijos rūkykloje užtraukdavo dūmą su Julijonu ir Džoniu. Visi žinojo, kad tabakas, pypkė ir Kasečkas – tai vienas ir tas pats, nors jo elegancija, erudito kalba buvo nepriekaištinga.

– Prisikėlimas yra prisikėlimas. Tai nepajudinama tiesa, – dar skubiai pridūrė Konstantinas, mesdamas piktą žvilgsnį į profesorių Valentą.

Rektorius jau ketino eiti, bet stabtelėjo:

– Aš maniau, kad šis klausimas jau išspręstas, jei čia turima omenyje kontroversiškoji profesoriaus paskaita. Profesorius paaiškino mums per rektorato posėdį, kad Bažnyčios prisikėlimo dogmos jis nekvestionuoja.

– Taip, rektoriau, nekvestionuoja prisikėlimo kaip tikėjimo, tik kaip tikėjimo, bet nepatvirtina, kad tai ir žinojimas, – priešgyniavo Konstantinas. – Kokius tad turime rezultatus? Dalis seminarijos klierikų dabar kasdien diskutuoja dėl tikėjimo ir žinojimo skirties. Mes negalime seminarijos paversti abejonės vieta. Abejonė gali nužudyti tikėjimą.

Dabar rektorius sukluso ir pažvelgė į Domantą Valentą taip, lyg pirmą sykį matytų.

– Jūs, Konstantinai, – kreipėsi profesorius Valenta vėl pasitaisydamas akinius, – ateikite į visas mano paskaitas, tada gal bus aiškiau. Tikrai neketinu tikinčių klierikų paversti bedieviais.

Liturgijos dėstytojas garsiai nusikvatojo ir mostelėjo eiti.

Suskambo Rotušės bokšto laikrodis. Buvo šešta vakaro. Pūstelėjo žvarbokas vėjas. Jis labiau tiko rudeniui nei pavasariui. Danguje kaupėsi debesys ir pamažu ėmė krapnoti. Žengiau į budėtojo namelį, ketindamas paskambinti į Vilnių.

Telefonas kabojo ant sienos. Jo ragelį dabar gniaužė klieriko ranka. Eilėje laukė dar trys. Tai galėjo reikšti mažiausiai pusvalandžio trukmės eilutę. Pamaniau, gal atidėti rytdienai. Bet nuojauta kuždėjo, kad negalima delsti. Tad laukiau galimybės skambinti kaip pašte pagal išankstinį užsakymą. Teko išklausyti verslininko klieriko planus dėl trečiadienio: kur jis „užšoks“, „po kiek“ paims naujų vaizdo kasečių su religiniais filmais ir „po kiek“ paims kitų žanrų filmų, „po kiek“ gali pasiūlyti BASF kasečių blokais po dešimt su įrašais ir supakuotų be įrašų.

Galiausiai, atsivertęs užrašų knygelę, galėjau perimti įkaitusio telefono estafetę ir surinkti prefekto duotą Oskaro giminių numerį. Veltui.

Tad atsiverčiau Lietuvos katalikų bažnyčios žinyną ieškodamas Žvėryno bažnyčios telefono. Netrukus išgirdau pažįstamą charizmatiško Žvėryno bažnyčios zakristijono Juozo Duonos balsą. Jis mane iškart atpažino. Buvome pažįstami nuo mano paauglystės dienų, kai šioje bažnyčioje teko patarnauti mišioms, o per atlaidus jam talkinau užkuriant tribulę, pakeičiant žvakes, surūšiuojant arnotus. Trumpai, bet entuziastingai Juozas klausinėjo apie artėjančius mano kunigystės šventimus, pasidžiaugė, kad nepamirštu šios bažnyčios, pakvietė atvažiuoti apžiūrėti naujų šventoriuje jo pasodintų augalų. Tada paklausiau dėl Oskaro:

– O kaip jūsų parapijos pirmakursiui sekėsi patarnauti mišioms per Didžiąją savaitę? Klausiu, nes jis šiandien po Velykų atostogų nepasirodė seminarijoje.

Kitame gale pakibo pauzė. Mano širdis ėmė dažniau plakti, pajutau kažką blogo.

– Jam sekėsi nekaip, – tarė zakristijonas Juozas. – Ypač Didįjį šeštadienį… Oskaras kažkaip pernelyg įsijautė į Nukryžiuotojo kančią…

– Ką jūs turite omenyje? – sunerimęs paklausiau.

Juozas Duona, matyt, ieškojo švelnesnių žodžių. Po pauzės atsakė:

– Šis klierikas Didįjį šeštadienį per pačias mišias prieš save pakėlė ranką. Todėl per Velykas jis nebegalėjo stovėti prie altoriaus…

– Ką jis sau padarė?! Ar jis gyvas?

– Gyvas, bet psichiatrinėje, – tęsė zakristijonas jam nebūdingu prislėgtu balsu. – Matote, Tomai, mūsų Oskaras susižalojo veidą aštriu daiktu. Buvo kraujo. Mums neliko kito pasirinkimo, kaip tik kviesti medikus, o šie, sužinoję, kad tai ne trauma, išvežė į Vasaros gatvę.

Aš netekau žado. Jutau, kaip nutirpo kojos. Nebežinojau, kur dėti telefono ragelį. Regis, dabar jau pats norėjau įsikąsti į ranką. Mintyse skrajojo Oskaro žodžiai, ištarti mudviem stovint mano kambaryje prie lango, prieš akis iškilo jo veidas, vonios kambarys ir žaizdos ant rankų, šmėkštelėjo vaikino siluetas bažnyčios prieblandoje prie altoriaus po išpažinties…

– Kaip jo tėvai sureagavo?

– Jis našlaitis. Giminėms pranešti nereikėjo, jie buvo bažnyčioje ir viską patys matė. Kilo sąmyšis, žmonės sutriko, kai kas klykė. O giminėms gėda, sako, jei jis negali būti garbingu klieriku, tokio jiems nereikia. Aš aplankiau kartą Oskarą ligoninėje, bet daugiau nespėju, pilna darbų. Jūs atvažiuokite jo aplankyti, padėkite man, jei galite, – paprašė zakristijonas Juozas. – Jei galite, kuo greičiau.

Padėjęs ragelį nuskubėjau ieškoti Manto. Jis stovėjo prie savo namelio, susimąstęs žvelgė į dangų. Paaiškinau, kas nutiko su jo kambariniu Oskaru.

– Pasimelskime už jį, – pasiūlė jis, neatitraukdamas akių nuo plaukiančių debesų virš seminarijos bažnyčios kryžiaus.

Kurį laiką mudu meldėmės mintyse stovėdami greta vienas kito. Meldžiausi žvelgdamas į bažnyčios langų vitražus.

Po maldos pasakiau, kad ryt vyksiu į Vilnių aplankyti vaikino.

– Galime vykti kartu, – pasisiūlė Mantas.

Uždėjau ranką jam ant peties.

– Dėkui tau, broli. Išvykime nedelsdami, iškart po rytinių mišių.

– Jei tik tam gausime prefekto leidimą, – priminė Mantas.

Linktelėjau.

Dangus apniuko. Pradėjo lyti. Eidamas į savo kambarį pagrindiniu taku mačiau, kaip dosniai dangus laistė kiemelyje sužydusias tulpes. Tarsi kokioje Olandijoje čia dabar žydėjo geltonos, violetinės, rausvos tulpės. Dangus laistė jas visas.

Kitą dieną, išsyk po rytinių mišių, kartu su Mantu pasibeldėme į prefekto Vaclovo Pikturnos kabinetą. Čia buvo išduodami leidimai išvykti iš seminarijos skubiais reikalais. Tam reikėjo pateikti priežastį. Brolio Oskaro lankymas ligoninėje garbaus amžiaus prefektui pasirodė svarbi priežastis, vis dėlto jis paklausė, mosteldamas mudviem prisėsti:

– O kodėl taip skubu, ar negalite palaukti sekmadienio?

Prelatas Pikturna vengė pažvelgti į akis, bet laukdamas atsakymo žvilgtelėjo į mus pro dvigubus akinių stiklus.

– Matote, prelate, – pradėjo Mantas, – mes vykstame ne šiaip į ligoninę. Tai psichiatrinė. Sekmadienį gali būti per vėlu.

– Jeigu jis prižiūrimas medikų, gauna medikamentus, raminamuosius, nemanau, kad pavėluosite, – tarė prefektas vartydamas žurnalą, kuriame jis registruodavo išvykstančius iš seminarijos klierikus.

Mudu su Mantu susižvalgėme.

Prefektas tęsė:

– Žiūrėkite, šį pavasarį labai daug kas prašėsi išeiti. Suprantu, kad atsiranda neatidėliotinų reikalų, bet juk galima paskambinti, laišką parašyti. O aplankyti galite sekmadienį, ligoninėse kaip tik sekmadieniai yra lankymo diena. Ar taip nebūtų tvarkingiau? Šiandien jūs turite keturias paskaitas, tai jūs į jas net nenueitumėte?

– Matote, prelate, – mėginau išaiškinti, – telefonu su broliu Oskaru Dovydaičiu mums gali nepavykti susisiekti. Bijome, kad jis gali būti surištas… Be to, aš įtariu, kad medikai nesupranta jo ligos priežasties. Tai susiję su jo dvasiniu pasauliu. Jį tiesiog gali nugydyti. Tiesiog baisu pagalvoti, kad kažkas jį gali laikyti psichiškai nesveiku. Jis sveikas. Jis tik skrupulatas…

– Jei sveikas, jei tik skrupulatas, tai kodėl atsidūrė pas psichiatrus? Skrupulatų mes čia turime ne vieną ir ne du, bet jie tampa tik dvasingesni, – dėstė prefektas, dabar įdėmiai žiūrėdamas į mane.

Atsidusau dvejodamas, ką sakyti. Jei dabar imsiu ir pasakysiu, kad Žvėryno bažnyčioje jis prieš save pakėlė ranką, tuomet kelio atgal į seminariją Oskarui nebebus. Jei nepasakysiu, ši žinia vis viena gali pasiekti vadovybę.

– Reikia išsiaiškinti, tai gali būti pervargimas… – atsakiau. – Be to, jis našlaitis, jo ten niekas nelanko, išskyrus jo parapijos zakristijoną.

Kabineto duris pravėrė dvasios tėvas. Mažumėlę nustebo, išvydęs du klierikus.

– Dvasios tėve, – kreipėsi prefektas, – padėkite išspręsti klausimą: štai jie prašosi leidimo aplankyti Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje atsidūrusį pirmojo kurso klieriką Oskarą Dovydaitį. Bijoma, kad medikai gali nesuprasti tikrosios ligos priežasčių, tikrosios dvasinės būklės, o šiandien net keturios paskaitos prieš pat prasidedant sesijai… Ar ne geriau būtų palūkėti iki sekmadienio? Šiandien ketvirtadienis, tai viso labo liko trejetas dienų.

Dvasios tėvas nustebo. Susimąstė.

– Keista, labai labai keista… – pratarė tėvas Severijus. – Maniau, kad Oskaras Dovydaitis labai sutvirtėjo po pastarosios išpažinties. Ji buvo labai vaisinga.

– Man taip pat keista, – tariau. – Juk po išpažinties jis jau tapo kitu žmogumi. Oskaras ėmė juokauti, nėjo kasdien išpažinties, atsikratė liguisto skrupulingumo ir, kaip supratau, dar kažko…

Tėvas Severijus staiga nuleido akis. Jo lūpose pasirodė dviprasmė šypsena. Veikiausiai jis svarstė, ką aš galiu žinoti ir ką galiu įtarti. O man dabar taip pat parūpo, ką jis žino. Tai galėjo būti – o veikiausiai ir buvo – Oskaro ligos raktas.

Severijus tėviškai uždėjo rankas ant mano ir Manto pečių.

– Prefektui leidus, jūs važiuokite pas Oskarą, bet po pietų. Iki pietų išklausykite nors dvi paskaitas. Taupydami laiką pietus paimkite išsinešti.

– Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų, – Mantas pacitavo Naująjį Testamentą.

– Mato evangelija, ketvirtas skyrius, – tariau pralinksmėjęs.

– Ketvirtas skyrius ir ketvirta eilutė, – patikslino dvasios tėvas.

Prefektas susiraukė, bet linktelėjo, atsivertė reikiamą savo žurnalo puslapį:

– Tai žymiu, kad išvyksite iš seminarijos nuo pirmos iki dvasinio skaitymo pusę dešimtos vakaro, – oficialiu tonu tarė prefektas, ieškodamas įrašui tinkamos eilutės.

2014 m. Nr. 10

Šis tekstas yra grožinės literatūros kūrinys, tad kokie nors jame esantys sutapimai tėra visiškai atsitiktiniai – aut. past.

Romanas

Nuoširdžiai skiriu visiems peržengusiems Kauno seminarijos slenkstį ir jos buvusiam dėstytojui, Švento Rašto daktarui (Sacrae Scripturae doctor) Domininkui Valenčiui.

I. Seminarija

Mano žvilgsnis klaidžiojo po juodas, tobulai nupoliruotas marmuro grindis. Permainingai mirguliuojantys balti akmens taškeliai atrodo it kokios nykštukinės planetos. Stovėdamas ant šių nepriekaištingai sunertų marmuro plokščių, apšviestų altoriaus šoninių prožektorių, mačiau, kaip atsispindi mano balta diakono stula. Seminarijos dvasios tėvas Severijus Petruškevičius laikė vakarines pamaldas, tad mes abu stovėjome atsisukę į centrinę seminarijos bažnyčios navą. Pakėlęs akis pamatydavau kontempliatyvius klierikų veidus. Jų galvas blausi krištolinių sietynų šviesa vainikavo miglotomis aureolėmis.

Vargonų gausmas nutilo. Tyloje aiškiai girdėjome dvasios tėvo pamaldų pabaigos palaiminimą:

– Tepalaimina jus visagalis Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, – tarė jis, iškeldamas ranką virš suklupusių seminaristų – sulaikydamas judesį ties jų galvomis, krūtine, pečiais.

Bažnyčia pamažu ėmė tuštėti – klierikai vienas po kito priklaupė, persižegnojo ir tylomis išėjo. Keli pasiliko: vieni išsitraukė rožinį, kiti mąstė.

Tapo tylu. Atrodė, kad vienintelis garsas sklido tik nuo tų ant altoriaus degančių žvakių, kada, liepsnai netikėtai plastelėjus, sutraška varvantis įkaitęs vaškas.

Sykiu tai buvo neskelbta silenciumo pradžia. Silenciumui visa seminarija nutyla po kiekvienų vakarinių pamaldų. Du šimtai klierikų, „brolių Kristuje“, ėjo iš bažnyčios šiugždendami tik sutanomis. Jaunuoliai, skendėdami savo mintyse, išsibarstė po uždarą, aukštomis mūro sienomis apjuostą kiemą. Jie, it įvairiausių rūšių angelai, vieni priklausantys, kiti nepriklausantys įvairioms vienuolių brolijoms, pamažu skirstėsi po savo kambarius. Vienas kitas dar lūkuriavo kiemelyje prie gyvatvorės, skiriančios krepšinio aikštelę nuo pagrindinio tako į pastatą, kuriame yra valgomasis, vadinamas refektoriumu, ir gyvenamieji kambariai bei prefekto kabinetas. Ten, norėdamas ištrūkti į miestą trečiadieniais – galėjai išeiti tik trečiadieniais ir tik kelioms valandoms, – turėjai užsiregistruoti bei nurodyti, su kuriuo klieriku išeisi. Juk ne visų auklėtinių reputacija tenkino prefektą Vaclovą Pikturną – žinoma, šis kartais tėviškai patardavo keisti brolį, drauge vaikštantį po pagundų kupiną, pasauliečių apgyvendintą miestą – Kauną. 1990-ųjų Kauną.

Keisti brolį galėjo pasiūlyti ir dėl kitų priežasčių. Brolio pakeitimą galėjo rekomenduoti ne tik prefektas ar dvasios tėvas, bet ir vyresnio kurso klierikai. Dažniausiai užuominomis. Net ir nepriekaištingos reputacijos brolį buvo patartina vis pakeisti kitu… Tai buvo jau kone sveikos nuovokos dalykas – kaip atrodo du klierikai, kurie neišsiskiria nei kai meldžiasi, nei kai studijuoja, valgo ar kai eina laisvalaikiu į miestą?..

Tą pavasarišką vakarą kiemelį gaubė prietema. Galėjai aiškiai jausti, kad dienos ilgėja. Dar prieš mėnesį tokiu metu seminarijos sienos, jos nuožulnūs raudoni stogai, varpinės bokštas, nubėgančios Švč. Trejybės bažnyčios čerpės skendėdavo tamsoje. O dabar po vakarinių pamaldų galėjai dar keletą minučių aiškiai įžiūrėti paskutinius saulės atšvaitus bažnyčios vitražuose ar kiemelio viduryje tyvuliuojančiame baseinėlyje. Taip pat ir kieme stovintis medinis kryžius jau buvo šviesesnis – tarsi pavasaris, laukiant Velykų, ir patį pašaukimą sekti Kristumi darytų lengvesnį, atpalaiduotų nuo vidinės dramos. Bet sulig kiekviena minute šviesą vis labiau stūmė stiprėjantys šešėliai, primindami dualistinę opoziciją tarp Šviesos ir Tamsos, tarp amžinojo Gėrio ir Blogio, tarp Viešpaties ir jį dykumoje gundančio Liuciferio.

Suskambėjus Rotušės laikrodžiui anapus seminarijos sienų, nevalingai pažvelgiau ta kryptimi. Balto Rotušės bokšto viršuje spindintis laikrodis buvo vienintelis pasaulietinio miesto vaizdas, iškylantis virš aukštos seminarijos sienos. „Visai simboliška“, – dažnai pamanydavau, Rotušė skirta santuokai, šeimai, o seminarijos klierikui šis laikrodis nuolat primena apie tiksinčias minutes, valandas, dienas, mėnesius ir metus čia, šiapus sienų. Čia, užuot mėgavusis santuoka, kūrus šeimą, ruošiamasi gyventi celibate, savo asmeninį laiką ir gražiausius jaunystės metus paskiriant Kristui. Siekiant skelbti Evangelijos žodį. Gyventi ne sau, o kitiems.

Aš tvirtai tikėjau – ar bent jau buvau save tuo įtikinęs, – kad tai pats prasmingiausias gyvenimo būdas. Prasmingiausias iš meilės Kristui? Bet toji meilė buvo virtuali: juk aš, skirtingai nei jo mokiniai prieš du tūkstančius metų, negalėjau nei rankos jam paduoti, nei kartu su juo valgyti, o kur jau ten ant jo krūtinės galvą padėti, kaip kad darė apaštalas Jonas – mylimiausias mokinys. Kartais, o gal ir visada, su pavydu žvelgiau į da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ paveikslą…

Vis dėlto Kristaus mokiniai galėjo jį liesti… Čia, seminarijoje, fizinio artumo irgi nevengta: du šimtai brolių klierikų kartu valgė, meldėsi, prausėsi, giedojo, pasninkavo, diskutavo. Bet pats Kristus tarp mūsų buvo virtualiai. Mes tikėjome, kad Jis yra su mumis. Arba norėjome tuo tikėti. Mes klausėmės Jo pamokymų skaitydami Gerąją Naujieną Biblijoje, tačiau negirdėjome Jo balso. O aš taip norėjau, kad Jis ištartų: „Sek manimi.“ Troškau, kad ištartų šiuos žodžius, paminėdamas mano vardą, kad šis įpareigojantis paliepimas nuaidėtų iš paties Dievo lūpų. Geidžiau, kad Viešpats Jėzus personifikuotų mano pašaukimą tardamas: „Tomai, sek manimi.“

Nemanau, kad tai pernelyg egoistiška, nes Kristus mėgo kreiptis asmeniškai, pabrėždamas mokinio vardą: „Petrai, tu būsi uola, ant kurios aš pastatysiu bažnyčią.“

Buvo smagu eiti vingiuotu takeliu aplink kiemelio baseinėlį, kuriame augo lelijos. Prasilenkiau su kitu broliu. Tai trečiojo kurso klierikas Marekas Kucharskis iš Vilniaus rajono, pravardžiuojamas „lenkiuku“. Vieša paslaptis, kad jis čia laikomas tik dėl jo etninės tapatybės. Antraip už negebėjimą išmokti nė vienos lotyniškos asmenuotės, už beveik neįgalumą rašant lietuviškai be nosinių, taip pat už pribloškiantį negebėjimą suprasti, kuo skiriasi Aristotelio substancija nuo akcidencijos kurse „Filosofijos įvadas“, jis būtų seniai pašalintas. Bet jo laikysena buvo ori, tarsi pro šalį eitų brandus profesorius.

Netrukus prasilenkiau ir su mintyse rožinį kalbančiu bendrakursiu, o kartu ir kambariniu Kęstučiu. Jis – mistikas. Kartais patirdavo regėjimų, pasninkaudavo keturiasdešimt dienų, siekdamas Kristaus idealo. Regėjimų buvau patyręs ir aš, bet vos kelis. Praėjau ir pro suoliuką, ant kurio sėdėjo du trečiakursiai – didieji seminarijos sportininkai: buvęs lengvosios atletikos pasaulio čempionas šimto metrų sprinto rungtyje Rimantas Patackas ir kultūristas Arnoldas, tik pavardė jo buvo ne Švarcnegeris, o Kriščiūnas. Bet lietuviška pavardė negelbėjo – vis viena jį vadino seminarijos Švarcu. Palėpėje, skirtoje sportuoti, kur Arnoldo prašymu buvo nupirkta štanga ir svarmenys, sykį matavome jo raumenis… Pirmame kurse nuo tikrojo Švarco jis atsiliko tik pusantro centimetro, bet antrame kurse jau pustrečio, o trečiame kurse matuoti nebeleido. Ir duše kitaip elgėsi: pirmame kurse po dušo itin lėtai šluostydavosi, atidengdamas vis daugiau kūno, kad matytume visus jo raumenis, kuriuos kasdienybėje paslėpdavo sutana, o po trejų metų net ir duše buvo sunku jį aptikti, net neaišku, kada ir kur jis maudosi. Su mūsų sprinteriu taip pat panaši istorija: pirmame kurse dažnai po pietų pertraukos garsusis Patackas demonstravo savo gepardišką prigimtį pakvietęs į stadioną, esantį už Šv. Jurgio bažnyčios, o trečiame kurse tenkinosi krepšiniu. Šios sporto šakos neapleido ir Arnoldas – jis po krepšiu visus išstumdydavo, tuomet į atlaisvintą vietą nerdavo liesas, bet Sabonio ūgio jėzuitas Konstantinas Virbickas, ketindamas lengvai dėti iš viršaus. Tačiau aš taip ir nesupratau, kodėl Rimantas su Arnoldu pasirinko kunigo kelią, ką jie čia, seminarijoje, veikia. Kodėl jie nutraukė profesionalių sportininkų karjerą?

Spaudai, sekdami Atgimimo dvasia, jie save pateikė kaip viską atidavusius dėl bažnyčios, net savo kūno talentus paaukoję, kad galėtų siekti dvasinio tobulėjimo. Tik to dvasinio tobulėjimo aš neįžvelgiau. Tiesiog mačiau jų tobulų kūnų transformaciją į normalius kūnus. Bet žiniasklaida platino jų legendą, taip pat jųdviejų parapijų moterėlės aiškino, kad tai šventi žmonės – pasaulio šlovės atsisakę, kad šlovintų Dievą. Tik jos sutrikdavo, kai per vasaros atostogas „šventieji“ atlėkdavo naujais žiguliais, šiuos bet kaip palikdavo klebonijos kieme ar šventoriuje ir, laikydami rankas džinsų kišenėse, šmaikštaudavo su į mišias ateinančiomis adoruoti prie altoriaus paauglėmis. Tos, kurios buvo prižiūrimos vienuolių ir rengiamos vienuolystei, nuleisdavo akis, nurausdavo, o kitos nusišypsodavo, kažko paklausdavo. Sykį viena mergaitė taip atsikirto: „Aš dar nebaigiau skaityti „Altorių šešėly“, o jūs jau mane kalbinate.“

Jei egzistuotų pasaulietinio klieriko sąvoka, tai šie broliai būtų tokios sąvokos įsikūnijimas, absoliuti priešingybė broliui Kęstučiui Granauskui, kuris seminarijoje išsiskyrė pamaldumu, visišku atsidėjimu meditacijai ir pagarba Šv. Raštui. Jį visi gerbė, bet sykiu pravardžiavo „atšokėliu“. Jis egzistavo kaip ir pats sau. Su Kęstučiu nebuvo apie ką šnekėti, išskyrus Dievą. Kaip seminarijoje, tai ne taip jau ir mažai, bet ir apie Dievą jis kalbėjo mažai – daugiau meldėsi.

Tad kai ėjau pro suoliuką, ant kurio pusiau padoriai suglaudę kojas, atsisagstę sutanas sėdėjo Arnoldas su Rimantu, manęs visai nenustebino, kad šiedu nesilaikė silenciumo. Tai nebuvo pirmas ar antras kartas. Įsibėgėjant pavasariui, regis, tai tik dažnėjo, kaip ir jų pokštai valgomajame ar paskaitų metu. Manau, šie du labai daug ko čia nesilaikė ir neplanavo laikytis artimiausioje ateityje. Žinoma, jie ir mane provokavo.

– Prisėsk, – pakvietė, – nebent skubi. Bet kur čia nuskubėsi…

– Ša! Silencium! – sudrausminau.

– Tai mes ir nekviečiam kalbėtis, tik prisėsti. Matai, koks gražus vakaras, – mestelėjo Arnoldas.

– Pavasaris širdyje, nebent tu, Tomai, viskam atsparus, – įsijungė ir Rimantas.

– Tomai, tu – penktakursis, – tęsė Arnoldas, – tau jau tikrai galima per silenciumą ištarti porą žodžių, bent ramaus vakaro palinkėti. Tik tark žodį, gerbiamas diakone, ir mūsų siela pasveiks.

Juodu ir pykdė mane, ir juokino. Stabtelėjau ir, suvaidinęs piktą žvilgsnį, tariau: – O Šėtone, palik juos ramybėje, tuos mano silenciumo gundytojus!

Nueidamas nuo suoliuko akies krašteliu užmačiau, kad tolėliau stovėję pirmakursiai klierikai akylai mus stebėjo. Jie, kaip naujokai, kruopščiai laikydamiesi silenciumo, visada varstė akimis kiekvieną vyresniųjų kursų klieriką, ypač diakonus. Jie žino, kad, kas galima seminarijos „diedovščinai“, tas negalima jiems. Bet jaunikliams magėjo sužinoti, kokias laisvės ribas mes leidžiame sau. Jiems rūpėjo, ar toji geležinė seminarijos regula neturi spragų, ar ji tikrai tokia geležinė, ar tos storos sienos nepramušamos, ar asketiška viduramžių drausmė tikrai tokia būtina bei nekvestionuojama sąlyga siekiant kunigystės.

Per kiemą perėjo Jonas Valaitis, pravarde Džonis. Jis taip pat penktakursis, seminarijos intelektualinis viesulas. Ex nihilo sukurdavo provokaciją, prajuokindavo ten, kur mažiausiai galėjai tikėtis humoro. Sykį prieš įeidamas į seminarijos bažnyčią jis vaidino elgetą, nusiėmęs kepurę prašė sumesti jam „ant cigarečių“. Bet į mokslą jis kibo rimtai – buvo vienas gabiausių. Ir dabar refektoriumo stende kabėjo jo straipsnis apie Kristaus kančią. Net neįsivaizduoju, kaip šio teksto iki šiol nenukabino seminarijos vadovybė. Jame buvo kvestionuojama bažnyčios tezė, kad Kristus savo kančiomis ant kryžiaus atpirko žmonijos nuodėmes. Anot Džonio, kančia yra neigiamas dalykas, ji negali atpirkti neigiamų nuodėmių. Jis tiesiog nematė ryšio tarp Kristaus kančių ir nuodėmių atpirkimo, juolab kad po Viešpaties kančių žmonės ir toliau nusidėdavo, nusideda ir ateityje nusidės.

Šis straipsnis buvo Jono, kaip vietoje nenustygstančios asmenybės, sudedamoji dalis. Jis buvo visų mūsų sąmonės žadintojas, abejonės sėjėjas. Jam asmeniškai tai kainavo. Jau gavo du įspėjimus, o trečias vadovybės įspėjimas reiškė pašalinimą. Jonui tai būtų tikra tragedija, nes iki kunigystės liko tik geras mėnuo. Kita vertus, jis jau buvo pašalintas pusmečiui ir grįžo su sąlyga, kad pasitaisys. Bet tas straipsnis neliudijo jokio pasitaisymo. Dėl jo Jonas galėjo gauti įspėjimą už ereziją! Tai beveik tas pats, kas atsivesti merginą į savo kambarį.

Žinoma, kas ne kas, o jis buvo stebimas pro didinamąjį stiklą. Tik jo stebėti net nereikėjo – jis visas kaip ant delno, čia ir dabar, asmeniniame Keruako nuotykio kelyje, kurio neapriboja net aplink esančios sienos. Ir dabar Džonis neperėjo per kiemelį be „incidento“: jis tyčia žengė taip, kad būtinai susidurtų su mūsų lenkiuku. Šis krūptelėjęs atšoko, atsiprašė, kad atsitrenkė, o Džonis iškart: „Ššš, nekalbėk per silenciumą – paskųsiu Lenkijos vyskupams, razumiš, pan poliak?“

Uoliausi seminarijos jėzuitai ir buvo tos akys, kurios sekė kiekvieną jo judesį. Jie tai darė visiškai nepastebimai. Šito meno ir aš išmokau: žiūri į savo pašnekovą, o iš tiesų stebi, kas vyksta šone, gali tarsi tarp kitko pakreipti galvą tik tam, kad žaibiškai pamatytum, kas vyksta pašalyje, ar akies krašteliu užgriebti, kas dedasi už nugaros. Stebėtojų niekada nekaltinau dėl stebėjimo – man koktus buvo jų skundimas. Eiti pas vadovybę, atsisėsti ir pasakoti, pagražinant kito brolio nusižengimus – man tai žema, žema, žema… Nors nebuvau tikras dėl vardų, vis dėlto galėjau įtarti, kas buvo seminarijos „stukačiai“. Ogi tie patys, kurie pokalbio metu kritikuodavo kitus.

Seminarijos pranciškonų brolijai priklausantys broliai į šitą apkalbų ir skundimų žaidimą nesivėlė. Tuo man jie ir patiko. Jėzuitams rūpėjo mokslas, asmeninė karjera ir seminarijos drausmė, o pranciškonams – dvasinė laisvė. Per atostogas prie ežero, susikūrę laužą, jie pasikviesdavo maldai ne tik brolius, bet ir seseris Kristuje, o seminarijoje pirmenybę teikė ne mokslui, bet maldai, praktikavo alternatyvų dvasingumą, pavyzdžiui, vietoje tradicinės žvakės kambaryje užsidegdavo plonytes stačiatikių žvakeles, kurias pirkdavo Ramybės parko cerkvėje. Mantas Žemaitis buvo išskirtinis pranciškonas. Dabar jis stovėjo ant slenksčio tarpduryje – matyt, prieš įeidamas į namelį, kuriame buvo jo kambarys, norėjo apžvelgti kiemą. O gal jis mintyse meldėsi už mūsų pašaukimus. Jis buvo įvedęs tokią paralelinių maldų bendrijos praktiką – devintą vakaro bendrijos nariai meldžiasi vienas už kitą. Tą bendriją sudarė broliai ir seserys įvairiose Lietuvos vietose. Tiesiog žinojom, kad yra grupė žmonių, kurie, būdami kas kur, dabar meldžiasi vienas už kitą.

Mano akys susitiko su Manto. Mes supratome, kad jis pasimels už mane, o aš – už jį. Tad mintyse tariau: „Viešpatie, ačiū, kad man davei tokį brolį kaip jis. Manto buvimas seminarijoje sustiprina tikėjimą, kad mes kartu galime skelbti Tavo tikėjimo žodį. Būk su juo, jei jo pašaukimas susvyruotų. Tikintiesiems jo reikia. Bet Tu žinai geriau, ko kam reikia. Esame Tavo mokiniai. Amen.“

Netrukus turėjo nuskambėti skambutis, kviečiantis dvasiniam skaitymui. Mantas uždarė namelio duris. Aš pažvelgiau į mūsų su Kęstučiu kambario langus – juose jau švietė žvakė, o jo galvos šešėlis buvo palinkęs prie knygos. Tokią pat maldą sukalbėjau ir už jį. Jis buvo mano kambarinis, nors aš, kaip penktakursis, jau turėjau teisę gyventi vienas. Bet to nesiekiau. Žinoma, šia privilegija būčiau pasinaudojęs, jei būtų tekę gyventi kartu su tokiu broliu, kurio nelaikyčiau vertu sutanos. Tokį „malonumą“ turėjau pirmame kurse, kai, būdamas naujokas, gyvenau viename kambaryje su keturiais kitais klierikais. Iš jų tik vienas liko seminarijoje – kiti trys dėl meilės reikalų grįžo ten, kur jų neslegia celibatas. Bet kol šie jaunuoliai išėjo, mačiau, kaip jie pro forma meldėsi, pro forma mokėsi teologijos, pirmi išeidavo po pamaldų iš bažnyčios, pirmi išeidavo į miestą trečiadieniais, laisvalaikiu klausėsi roko, susiraukdavo, jei reikalaudavau išjungti arba pakeisti šią muziką giesmėmis, nuolat skaitė merginų laiškus ir vakarais atrašinėdavo. Galiausiai kiekvieno pats paklausiau, ar ne per sunku seminarijoje. Tačiau niekuomet nėjau pas vadovybę. Šią „privilegiją“ palikau tokiems kaip Konstantinas.

Draugiškai paklausdamas aš spusteldavau tą mygtuką, kurio jie patys nedrįsdavo paspausti – primindavau laisvę mesti klieriko kelią. Taip elgiausi, kadangi negalėjau pakęsti tuščiadvasių kunigų, ir dėl to, kad jiems lengviau gyventi be kunigo apykaklės, o jų atveju – apynasrio, dar todėl, kad ši Alma man buvo sakrali, dvasiškai privatizuota, tad nenorėjau joje matyti besiblaškančių sielų. Tokius klierikus paskatindavau bent jau pasiimti akademinių atostogų ir grįžti po metų. Bet tuo problema nebuvo išspręsta. Aš čia daug ko nenorėjau matyti. Mano tikrų pašauktųjų sąrašas buvo kelis kartus trumpesnis nei klierikų pavardžių sąrašas. Vietoje dviejų šimtų brolių suskaičiavau tik iki penkiasdešimties. Čia buvo ir Džonis. Gal todėl, kad apie jį sprendžiau subjektyviai, vertinau jo sąmojį ir laikiau jį laisvesniu už mane. Nors seminarija be jo išdaigų būdavo keliskart ramesnė, bet atrodė ir daug tuštesnė. Be to, šis žmogus mylėjo bažnytinį gyvenimą, o per atostogas savo gimtoje parapijoje negailėjo savęs parapijiečių sielovadai.

Į šį sąrašą kartais patekdavo ir Konstantinas. Nors aš nepritariau skundimui, šis brolis savaip kovojo už seminarijos regulą, tvarką ir jos idealus, pats nepriekaištingai laikėsi visų taisyklių. Jis buvo asmenybė. Bet kai pagalvodavau, kad dėl jo skundimų gali sutrupėti konkrečių brolių likimai, imdavau ir išbraukdavau jį iš sąrašo. Tačiau vėliau vėl pamanydavau, kad, jei esi švarus, jei esi toks, kaip Kęstutis ar Mantas, jokie skundai nepaveiks tavo kunigystės likimo. Tuomet vėl įtraukdavau Konstantiną į sąrašą. Mano sąraše nebuvo beraščių ir tuščiadvasių, kurie, pasidarę tvarkingas klieriko šukuosenas, mėgdžiodavo kunigišką laikyseną, išmanė etiketą valgomajame, bet neturėjo ką pasakyti nei apie apie Kristaus mokymą, nei apie Maceinos religijos filosofiją. Bet sąraše buvo klierikai verslininkai, prekiaujantys japoniška aparatūra ir „aštuntukais“ žiguliais. Nors turėjo polinkį „bizniui“, jie paisė seminarijos tvarkos, laikė egzaminus, ėjo išpažinties, giedojo seminarijos chore, plovė grindis, o nepasiturinčius brolius paremdavo.

Sučirškė aižus skambutis – priminimas, kad metas sueiti į savo kambarius, sėsti prie dvasinio skaitymo. Tai nebūtinai turėjo būti Šv. Rašto skaitymas. Galima buvo pasirinkti istorijas apie šventųjų gyvenimus, įkvepiančius pamokslus – bet ką, kas nuteikia dvasiniam tobulėjimui.

Atsargiai pravėriau kambario duris, nes žinojau, kad Kęstutis dar iki skambučio įniko į Bibliją. Mažumėlę nustebau, kai šis į mane pažvelgė nuo knygos kilsteldamas jau nuplikusią galvą, nors jam tebuvo trisdešimt keleri. Gyvenome jau beveik metus viename kambaryje, ir niekuomet nepažvelgdavo į mane nei melsdamasis, nei skaitydamas Bibliją. Jis, kaip jogas ar dzeno meistras, atsijungdavo. O šį vakarą pasuko galvą į mane, lyg ir norėjo kažko paklausti, bet, matyt, prisimindamas silenciumo reglamentą, neištarė nė žodžio.

Mūsų, kaip ir visų kitų, kambaryje tebuvo lovos, po rašomąjį stalą kiekvienam ir bendra drabužių spinta. Atsisėdau prie savojo stalo, prasisegiau veržiančią klieriko apykaklę, vietiniu žargonu vadinamą „koloratke“, kartu prisimindamas, kad jau negalima atidėlioti, reikia įsigyti naują, laisvesnę, ir užsidegęs stalinę lempą nesirinkdamas atsiverčiau Naująjį Testamentą. Šį kartą burtai lėmė citatą iš Mato evangelijos:

„Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias. Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens. Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 35–38).

Štai kodėl turiu sekti Jėzumi: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ Toji mintis mane lydėjo per visus klierikavimo metus, tik kartais šią giją pamesdavau. Dabar, kai už mėnesio laukė kunigystės šventimai, ši Naujojo Testamento vieta man buvo labai svarbi. Turėjau žinoti, dėl ko renkuosi kunigystę. Dėl žmonių. Sugriuvus komunizmui, mačiau, kaip tautiečiai šiaudo griebėsi, kad užsidirbtų Vokietijos markių, doičmarkių, ir JAV dolerių, tų žaliųjų. Jie vyko į Vokietiją pirkti nutrintų automobilių, kad tik perparduotų čia, veržėsi į turistines keliones, norėdami pamatyti, kaip tie „Vakarai“ atrodo, ryte rijo filmus, kuriuose liejosi smurtas ir seksas. Mačiau, kad tauta paklydusi, sumaterialėjusi. Tai, kad, užplūdus Atgimimo ir Sąjūdžio dvasiai, bažnyčiose per didžiąsias šventes netilpo tikintieji katalikai, manęs nė kiek neguodė – kur jie buvo, kai tikinčiuosius persekiojo? Staigus masinis tikėjimo proveržis man kėlė įtarimą. Bažnyčioje sutikdavau tuos mokytojus, kurie sovietmečiu mokykloje iš manęs šaipėsi. Šaipėsi iš Dievo, ironizavo krikščionybę, talkino KGB, pranešdami apie mišių patarnautojus. Dabar visi tie dar ne taip seniai buvę uolūs komunizmo santvarkos garbintojai, prisiekę partijos nariai, bažnyčioje klūpėjo ir ėjo komunijos.

Man buvo akivaizdu, kad tauta serga ir jai reikia dvasinių gydytojų. Tiesą sakant, per tuos penkerius metus aš taip pripratau gyventi už šių storų ir saugių seminarijos sienų, kad mielai būčiau šį laiką pratęsęs. Kas iš to, kad tautai reikėjo dvasinių gydytojų, jei aš pats mieliau rinkausi seminarijos prieglobstį nei pasaulį? Kartais net pagalvodavau, kad aš ne kunigu noriu būti, o amžinu klieriku seminarijoje. Užbaigti seminariją, gauti kunigystės šventimus ir ją palikti, kad galėčiau apaštalauti tarp pasauliečių, buvo būtina: juk čia ne vienuolynas, skirtas visam gyvenimui. Tik, nors racionaliai ir suvokiau, kad viską čia dariau kryptingai, neapleido mintis, jog mano apaštalavimas šioje didelėje Viešpaties pjūtyje gali būti bergždžias. Ką gi konkrečiai aš galėjau pakeisti? Oriai laikyti mišias, klausyti išpažinčių, paglostyti mažylių galveles po jiems suteikto krikšto? Ir viskas? Ar to maža? Maža kam? O kur aš tai darysiu? Kokioje parapijoje? Kur būsiu paskirtas, tapęs kunigu?

Sklido gandai, kad būsiu paskirtas į Prisikėlimo bažnyčią atlikti konkrečios užduoties – ją atstatyti ir paversti Lietuvos nepriklausomybės dvasiniu simboliu, kaip tai buvo Smetonos Kaune.

Mano mintis pertraukė vėl sučirškęs skambutis, šįsyk skelbiantis dvasinio skaitymo, o sykiu ir visos dienos pabaigą. Perskaičiau vieną pastraipą, visą kitą laiką „prameditavau“. Pastebėjau, kad ir Kęstutis didumą laiko buvo pakėlęs galvą. Matyt, ir jį užvaldė artėjančios kunigystės šventimų mintys.

Po dvasinio skaitymo prieš miegą buvo galima rinktis, ar iškart eiti praustis, ar iš pradžių dar kartą nueiti į bažnyčią ir tik grįžus atlikti higienos darbus nuo dušo iki apatinio trikotažo išsiskalbimo. Pastaruoju metu man bažnyčios buvo vis maža, tad nuėjau į Eucharistijos adoraciją.

Norint patekti į seminarijos Švč. Trejybės bažnyčią, reikėjo išeiti į lauką ir pereiti kiemelį. Pastebėjau pilnatį. „Štai kodėl tiek minčių, – staiga toptelėjo mintis, bet ją nuvijau į šalį, – taip, dėl visko kaltinkime pilnatį, na, na…“ Bet pilnatis buvo tokia apvalutė, čia pat pakibusi ties Rotušės bokštu, kad šios baltas ovalus laikrodis atrodė kaip antras mėnulis. „Gal seminarija ir yra kita planeta? – paklausiau savęs. – Bent jau pasaulis, paralelinis pasaulietiniam, plytinčiam už šių mūro sienų.“

Į bažnyčią įėjau kartu su Julijonu Sadausku, trečiojo kurso klieriku, buvusiu Sibiro tremtyje už antisovietinę propagandą bei pasiaukojamą darbą Lietuvos laisvės lygai. Sibiro klimatas pažeidė jo kelių sąnarius ir jam buvo pernelyg sunku priklaupti, tad jis tik palenkė galvą atsistojęs ties centrine nava ir persižegnojo. Greta jo suole jau klūpojo antrojo kurso klierikas Romualdas, garsusis seminarijos jogas ir vegetaras, didis asketas, iš lovos išėmęs čiužinį ir vietoje jo pasidėjęs lentas. Prie šoninio altoriaus klūpojo keli pirmakursiai. Pro mane praėjo Kęstutis, atsisėdo galiniame suole ir pasinėrė į maldą. Netikėtai pastebėjau, kad bažnyčios viduryje sėdėjo ir naujasis seminarijos profesorius, atvykęs iš Vokietijos, Domantas Valenta. Tai mane nustebino. Seminarijos dėstytojų niekuomet nesu matęs bažnyčioje prieš miegą. Tokiu paros metu jie melsdavosi bet kur, tik ne čia. Praeidamas pro šalį dirstelėjau į jį. Atrodė, kad jis nesimeldė – paprasčiausiai sėdėjo suole ir pakėlęs galvą žvelgė į prietemoje skendintį altorių. Vakarinės Švenčiausiojo Sakramento vizitacijos metu altoriaus prožektoriai nebuvo jungiami, švietė tik kelios elektrinės žvakės greta vaškinių.

Atsargiai kilstelėjęs sutaną, kad jos neprispausčiau, atsiklaupiau pirmame bažnyčios suole. Pro aukštus gotikinius vitražo stiklus brovėsi iškraipyta pilnaties šviesa. Už nugaros sutraškėjo suolas – matyt, kažkas arba pakilo iš savo vietos, arba naujai atėjo. Įsmeigiau žvilgsnį į baltą marmurinę altoriaus sienelę, išlenktą už altoriaus stalo. Ši sienelė simbolizavo mūsų gyvenimą ir maldas už seminarijos sienų, sykiu jos baltas akmuo kontrastavo su juodomis marmuro grindimis. Balta ir juoda, kaip ir mano juoda sutana su balta būsimo kunigo apykakle.

Bet šiame altoriuje nebuvo jokio paveikslo, jokio Dievo ar Jo motinos, Švč. Mergelės Marijos, atvaizdo. Konceptualus altorius, kurį galima pavadinti protestantišku. Šaltas altorius. Marmuras priminė tas prabangias kapavietes. Tokios mintys mane visuomet nuvesdavo prie Nyčės pastabos, kad Dievas mirė ir yra palaidotas bažnyčioje. Taip skelbė jo išprotėjęs žmogus: „Ar žinote, kad Dievas mirė?“

Tačiau pačioje bažnyčioje sklandė švelnumo jausmas. Atmosfera buvo romantiška. Tai jautė visi du šimtai brolių, bent jau man taip atrodė. Galbūt labai klydau, ypač dėl tų, kuriems aš pats padėdavau pasirinkti pasaulietinio gyvenimo kelią. Bet tokie buvusieji broliai norėdavo grįžti, susitikti. Ne veltui tas, kuris sykį seminarijoje yra gyvenęs ir ją palikęs, ilgėdavosi jos. Ne tiek Dievo, kiek pačios seminarijos. Ji magiška. Man net pačiam kildavo sukta mintis, gal mano paties pašaukimas paremtas meile seminarijos dvasinei kultūrai, o ne Kristaus žodžiais „Tomai, sek manimi“. Tai žodžiai, kurių aš iš paties Jėzaus niekada negirdėjau, vien tik kaliau sau į galvą, kad juos girdžiu savyje. Gal aš mylėjau seminariją labiau už bažnyčią? Gal aš buvau pašauktas būti klieriku ir diakonu, bet ne kunigu, dirbančiu Viešpaties pjūtyje parapijoje anapus šių sienų? Gal aš – tik religinis estetas?

Mes, klierikai, patys ir sukurdavome tą religinę estetiką prie šalto, konceptualaus, kapinėms skirto marmurinio altoriaus. Jei kas nors mus būtų sukeitęs su dviem šimtais rožinį vapančių, krenksiančių, sukriošusių kokio nors Balbieriškio davatkėlių, ši atmosfera būtų išgaravusi, ir jokia pilnaties šviesa, besiveržianti pro vitražo stiklus, nepadėtų. Gal todėl čia ir profesorius Domantas atėjo? Dėl to, kad jam gera medituoti su mumis? Grįžtelėjau atgal, ir mano žvilgsnis per petį susitiko su jo akimis, žvelgiančiomis pro dailius paauksuotus akinius. Pasirodė, kad jis man nusišypsojo. Nedaug, vos truputį, arba tiesiog jo veidas spindėjo. Tarsi ir linktelėjo…

Prisiminiau, kaip prieš mėnesį, dieną po Kovo 11-osios, jis laikė mišias. Prieš pradėdamas pamokslą tarė lietuviškai su vokišku akcentu: „Sveikinu jus visus su Lietuvos nepriklausomybe!“ Jis buvo pirmas ir paskutinis, kuris šioje Almoje ištarė tokius žodžius. Niekas iš vadovybės oficialiai nepasveikino mūsų šia proga, net dvasios tėvas, kuris buvo kalinamas už nepriklausomybės siekį. Matyt, nesusivokė arba negalėjo patikėti šiuo istoriniu įvykiu.

Vėl pažvelgiau į altorių, tą marmurinį konceptą. Sukalbėjau „Tėve mūsų“, persižegnojau ir palikau bažnyčią.

Prausykloje valant dantis mane užkalbino Džonis. Tai, kad jis sulaužė silenciumą, manęs nenustebino, bet pribloškė kvietimas skubiai pasikalbėti.

– Ateik į rūkyklą, – sušnibždėjo jis.

Rūkykla buvo kitame kiemelyje, galima sakyti, tarpuvartėje, už refektoriumo, kur rinkosi seminarijos intelektualinis andergraundas. Nors rūkymas buvo kritikuojamas, vis dėlto jį pakęsdavo, jei būdavo rūkoma paslapčia, tam skirtoje vietoje. Rūkantys klierikai turėjo šiokią tokią dėmę, bet dėl to oficialaus įspėjimo nesulaukdavo, nes seminarijos liturgijos paskaitų profesorius Algimantas Kasečkas taip pat rūkė, o kartais atrodė, kad tik rūkė. Aš, kaip nerūkantis, į šią andergraundinę vietelę užsukdavau labai retai. Šį kartą atėjau net per silenciumą.

– Klausau tavęs, dėl ko kvietei?

Jonas išpūtė dūmą į šalį:

– Profesoriui Domantui šiandien buvo surengta inkvizicija. Tik dabar apie tai sužinojau.

– Tu juokauji… Dėl ko?

– Dėl tos paskaitos praeitą savaitę, kurios mes klausėmės kartu su ketvirtakursiais, – apie Naujojo Testamento egzegezę. Buvau Julijono kambaryje, išgerti kavos ten užėjo ir profesorius Domantas. Norėjau ir tave pakviesti, bet niekur nemačiau. Tai informacija iš pirmų lūpų. Kažkas įskundė tą paskaitą dvasios tėvui, tad šis sukvietė visą seminarijos profesūrą, net vyskupus iš Panevėžio, Telšių ir Vilniaus vyskupijų į posėdį skubos tvarka. Darbotvarkėje buvo paskaitų turinys ir būsimų kunigų šventimai.

– Paskaita kontroversiška, bet, žinoma, tik ne tau, Jonai. Paskaita ne ką radikalesnė už tavo tekstą stende prie valgomojo.

– O kaip tau toji paskaita? – staiga paklausė į kompaniją įsitraukęs Julijonas, ieškodamas savo cigarečių pakelio.

– Man patiko. Pagrindinė tezė tokia, kad Evangelija nepateikia jokių Kristaus prisikėlimo įrodymų ir kad tai yra tikėjimo, o ne žinojimo dalykas. Sutinku su tuo šimtu procentų. Tad ką čia pridursi, aš pats tik tikiu Kristų, bet empiriškai negaliu jo paliesti. Na, pati krikščionybė yra tik tikėjimas protu, turintis bažnytines apeigas ir liturginę tradiciją. Man to empiriškai verifikuoto žinojimo labai trūksta, bet nieko čia nepakeisi.

– Bet tokių žodžių seminarijos vadovybė nepriima, net jei tai neprieštarauja Vatikanui, čia yra kita politika, – tarė Jonas ir prisidegė naują cigaretę.

Julijonas paprašė jo pridegti ir paprieštaravo:

– Nesu tikras dėl konservatyvumo, bent jau nelygu, kas ir dėl ko, pavyzdžiui, tik mūsų seminarijoje altorius atsuktas į žmones, vadinasi, seminarijos vadovybė imli naujovėms, o likusi dvasininkija tam priešinasi. Vilniaus Žvėryno bažnyčia gal tėra vienintelė išimtis, ten irgi atsuktas altorius.

– Tai ką dvasios tėvas apie paskaitų turinį kalbėjo? Kas nutarta posėdyje? – nerimavau.

– Taigi prie esmės, – tęsė Jonas. – Mūsų dvasios tėvas Severijus Petruškevičius iškėlė kaltinimą, kad Domantas Valenta seminarijoje dėsto priešingai Katalikų bažnyčios mokslui, tai yra neigdamas Kristaus prisikėlimą. Tuomet Domantas jį pertraukė paklausdamas…

– Čia jis pats dabar taip pasakojo jums? – pasitikslinau.

– Taip, žodis žodin, užkalbink jį, jam dabar reikia paramos. Taigi jis pertraukė tėvą Severijų paklausdamas, iš kur jis žino, kad paskaitos metu buvo prieštaraujama Bažnyčios mokslui. Tai batiuška Petruška atsakė, kad iš klierikų, kurie jo paskaitos klausėsi. Tuomet Domantas prie visų vyskupų ir sako šiam: „Puiku, tuomet pakvieskite tuos klierikus, ir tegul jie prie manęs papasakoja.“ Batiuška sutriko, bet atsikirto: „Ką klierikai išmano, jų į posėdžius vadovybė nekviečia.“ Tuomet Domantas ir rėžė: „Jūs mane kaltinate tuo, ką girdėjote iš klierikų, bet jų nekviečiate, nes jie nieko neišmano?“

Pradėjau juoktis. Julijonas nusišypsojo. Jonas užgesino cigaretę ir entuziastingai tęsė:

– Taigi, taigi, mielas broli Tomai, jei sutinki, reikia organizuoti laišką vadovybei, kad mes taip pat buvome toje paskaitoje ir galime paliudyti, jog profesorius Valenta neneigė tikėjimo į Kristaus prisikėlimą – neigė tik žinojimą. Tai neprieštarauja Katalikų bažnyčios dogmai.

– Bet kas įskundė? – paklausiau. – Tarp mūsų, penktakursių, tokių nelabai yra, bet paskaitos klausėsi ir ketvirtakursiai, o ten yra Virbickas.

– Aš irgi taip pagalvojau, – pasakė Jonas.

Julijonas linktelėjo galvą, bet pridėjo:

– Nepagautas – ne vagis. Tačiau Jonas nepasakė, kad Domantas pakvietė Severijų į paskaitą. Tarė: „Gerbiamas dvasios tėve, prašau ateiti į mano paskaitą ir įsitikinti, ką aš kalbu jos metu.“

– Ne čia esmė, – pasakiau, – įtariu, kad tai gali būti tik didesnio plano pradžia. Severijus ieško įkalčių, norėdamas atsikratyti profesoriumi Domantu, kad šis išvyktų į Vokietiją, iš kur atvykęs. Čia ne tikėjimo ar žinojimo problema, čia ne dogmų dalykai…

– O ko dar? – pasmalsavo Jonas.

– Žinau, ką Tomas pasakys. Tai asmeniškumai, – tarė Julijonas, vėl prisidegdamas cigaretę.

– Taip, čia viskas dėl populiarumo, kas bus pirmas numeris seminarijoje. Severijus jaučiasi nustumtas į antrą planą. Jis daro šiurkščias klaidas – pats kentėjo už Lietuvos nepriklausomybę, o bumt ir nesusivokė viešai pasveikinti su jos atgavimu. Tą padarė Domantas, tarsi ir užsienietis, netikras lietuvis… Bet Domantas taip pat vaikšto po klierikų kambarius kavos išgerti, atsineša kokių bandelių, bendrauja nuoširdžiai, jam klierikai paatvirauja – taip jis tapo tikruoju dvasios tėvu. Severijus dvasios tėvu liko tik išpažintims, o kaip jėzuitas, jis traukia tik tuos klierikus, kurie patys yra jėzuitai ir stukačina apie kitus.

– Čia dar ne viskas, – tarė Julijonas, nukratydamas pelenus. – Domantas papasakojo, kas buvo kalbama dėl kunigų šventimų.

– O ką, ir čia siurprizų turime?

– Deja, taip, – įsiterpė Jonas. – Man nesuteiks šventimų.

Nuleidau akis. Įsivyravo nemaloni tyla. Jonas tęsė:

– Batiuška Petruška, palaikomas kitų dėstytojų ir vyskupų, siūlė atidėti man šventimus neribotam laikui. Domantas protestavo ir pareiškė, kad taip elgtis neetiška, nes iki šventimų liko tik mėnuo. Žmogui reikėjo anksčiau pranešti. Tai įsiutino Severijų ir jis pareiškė, kad aš buvau bent dukart įspėtas, o trečias įspėjimas lygus pašalinimui. Pirmieji įspėjimai buvo daug anksčiau.

– Primink man tuos įspėjimus, primiršau, – paprašė Julijonas.

– Jei kalbėtume techniškai, tai aš buvau surinkęs visus tris įspėjimus. Taigi jau buvau pašalintas, bet po pusmečio mane vėl priėmė.

– Bet tave pašalino už tą pokštą, kad elgetavai prie įėjimo į bažnyčią, ar ne taip? – pasitikslino Julijonas.

Aš nusijuokiau:

– Tai buvo geriausias pokštas, gaila, Jonai, tavo švarko, tu jį sutrypei, kad būtum panašesnis į elgetą, bet jei negausi šventimų, tai galėsi iš tiesų elgetauti.

Jonas patikslino:

– Aš už tai įspėjimo negavau. Norėjo duoti įspėjimą, bet išsisukau, juk buvo Užgavėnės, tad pasakiau, kad klierikų prašiau jei ne blynų, tai bent saldainių. Nors prašiau cigarečių… Mane tuomet prametė dėl kitko – ogi dėl to, kad prelatui prefektui Pikturnai ant vargonų per giedojimo paskaitą pasakiau: „Jei neišmanote apie chorvedystę, leiskite tai daryti kitiems, pavyzdžiui, man.“ Štai tada ir pasikvietė ant kilimėlio.

– Ryte per mišias pasimelskime vienas už kitą. Dabar reikia eiti miegoti, – pasiūlė Julijonas.

– Ne tik pasimelsti reikia, aš batiuškai pokštą iškrėsiu, – jau liepsnojo intrigomis Džonis, – ogi kai batiuška Petruška ateis klausytis išpažinčių, nueisiu pas jį išpažinties ir pasakysiu, kad pajutau gašlų geismą broliui Konstantinui ir dabar prašau atgailos bei išrišimo, kad aš labai labai dėl to gailiuosi ir giliai išgyvenu, bet širdžiai įsakyti negaliu…

Šypsodamasis uždėjau ranką Jonui ant peties:

– Džoni, tokią išpažintį pasilik rezervui, jei iš tiesų nesuteiks šventimų, o dabar verčiau padaryk viską, kad juos gautum.

Grįžau į savo kambarį, atsargiai pravėriau duris, kad nepažadinčiau Kęstučio. Atsigulus toptelėjo, kad profesorius Domantas veikiausiai atėjo su visais klierikais vakarinės Švenčiausiojo Sakramento vizitacijos todėl, kad po inkvizicijos tik su klierikais jautėsi savas.

Tai buvo paskutinė diena prieš Šv. Velykų atostogas. Mus trumpam išleisdavo grįžti į savo parapijas talkininkauti Didžiąją savaitę. Man, kaip diakonui, reikėjo padėti dalyti komuniją sausakimšose Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio pamaldose ir, žinoma, per Prisikėlimo šventę. Mano buvimas parapijoje palengvindavo darbą kunigams. Pasakydavau pamokslą, pakrikštydavau. Man, kaip kauniečiui, nereikėjo vykti namo į kitą vyskupiją atlikti praktikos. Darbavausi pačioje arkikatedroje, kuri man visuomet atrodė pernelyg niūri, pernelyg tamsi, apgriozdinta šventųjų skulptūromis, laipiojančiomis virš altoriaus. Nemėgau baroko, gal čia ir visa paslaptis. Aš – gotikos fanas, ypač mažų bažnytėlių, tokių kaip Šv. Onos Vilniuje arba Vytauto Kaune. Ten meldiesi savaime. Tik ne arkikatedroje. Ji suteikia daug solidumo Kauno senamiesčiui, neįsivaizduoju šios miesto dalies be šito raudonų plytų griozdo, bet maldai ji netinkama. Gal katedra tiko ir patiko vyskupams, iškilmingoms mišioms, mūsų klierikų sekmadieniniams išsirikiavimams presbiterijoje, solidiems pamokslams – bet kam, tik ne intymiam tête-į-tête su Viešpačiu. Ši niūri bažnyčia man patikdavo tik Vėlinių vakare, kai ten klausydavausi Mocarto „Requiem“.

Niekada nebūčiau panoręs tapti kunigu, jei mano pažintis su Kristumi būtų prasidėjusi čia. Pirmoji išpažintis ir komunija įvyko Vytauto bažnyčioje – ten aš pamilau bažnytinę aplinką. Jei katechizacija būtų buvusi arkikatedroje, galbūt aš niekuomet net nebūčiau priėmęs komunijos ir susitikęs su Juo.

Kunigui neturi būti svarbus interjeras – Dievas yra visur, kur yra tabernakulyje įstatytas Švč. Sakramentas. Bet tai teologija, šalta katalikybės kanonų teisė, o ne mano širdis. Man Dievas yra ne visose bažnyčiose, bent jau ne visose aš jį randu. Tad jei būčiau paskirtas kunigauti į Kauno arkikatedrą, mane ištiktų katastrofa. Tai taptų tik darbo vieta, kur neturėčiau įkvėpimo, o asmeninei maldai reikėtų pereiti Rotušės aikštę iki Vytauto bažnyčios.

Bet velykinės atostogos skirtos ne tik sielovadai. Kai tik atsirandi kitoje seminarijos sienų pusėje, išsyk susiduri su pasaulietišku pasauliu. Kadangi atostogų metu gyvenau pas tėvus Eigulių rajone, keliaudavau troleibusu – incognito, be kunigiškų atributų. Vis viena žmonės atkreipdavo dėmesį. Mes, klierikai, buvome paženklinti – kostiumas ar dar lietpaltis ant viršaus, konservatyvus kirpimas, sušukuoti plaukai, nuvalyti batai, mandagumas, žodis „dėkui“ vietoj „ačiū“, – visa tai leisdavo žmonėms atpažinti seminarijos auklėtinį. Mane daug kas atpažindavo tiesiog iš to, kad susidurdavo su manimi pamaldų metu mano nemėgstamoje arkikatedroje. Tad važiavimas viešuoju transportu incognito buvo labai reliatyvus dalykas.

II. Velyknaktis

Atostogos bėgo greitai, juolab kad tai nebuvo tikros atostogos, ypač man, kaip diakonui. Didžioji savaitė tiesiog pralėkė, ir aš jau laukiau, kada galėsiu grįžti į seminariją. Bet prieš grįžtant įvyko kažkas neįtikėtino. Tai nutiko Didžiojo šeštadienio vakarą, laukiant Kristaus prisikėlimo. Nors buvau išvargęs po iškilmingų Didžiojo šeštadienio apeigų, kai užgiedojo „Aleliuja“, neskubėjau grįžti namo pas tėvus. Lėtai perėjau senamiesčiu ir vos spėjau į paskutinį troleibusą. Žmonių srautai jau buvo praplaukę, tad dardėjau beveik tuščiu troleibusu. Už lango slėgė sovietinio palikimo pilkuma – nė vienos reklamos, nė vieno užsienietiško automobilio, jokio mirksinčio kavinės pavadinimo, jokio padoraus apšvietimo. Troleibusas važiavo plačiu Savanorių prospektu. Nevalytame lange atsispindėjo mano pasvirusi galva juodais plaukais, mažumėlę ilgesniais, nei pageidautų seminarijos vadovybė. Vis norėjau būti panašesnis į Kristų, tad plaukus nešiojau kiek įmanoma ilgesnius, balansuodamas ties dvasiškiui leistina riba, tačiau iki Kristaus plaukų ilgio man trūko labai daug. Troleibusui pasukus į Kalniečius, stotelėje išlipo paskutiniai keleiviai. Pažvelgiau į daugiabučių langus – ten pilna šviesų. Ten šeimos. Beveik visos jos švęs Velykas. Dar kelios valandos ir bažnyčia rytinių mišių metu bus sausakimša, o aš turėsiu asistuoti kardinolui, Jo Eminencijai. Tai bus išskirtinė garbė – patarnauti mano nemėgstamoje bažnyčioje per pačią svarbiausią krikščionio metų dieną. Juk jei Kristus neprisikėlė, mūsų tikėjimas bergždžias. Tikėjau, kad prisikėlė, aiškiai suvokdamas, jog tik tikiu tuo, ir nieko daugiau.

Kita stotelė buvo manoji, Eigulių, Eidukevičiaus gatvėje, tad atsistojau prie durų. Staiga pamačiau, kad ant galinių sėdynių guli jaunuolis pečius siekiančiais suveltais juodais plaukais, nusilupinėjusia odine striuke, purvu aplipusiais kareiviškais batais ir nutrintais džinsais. Jis miegojo, o juk dabar jau paskutinė stotelė, už jos tik troleibusų parkas.

– Atsiprašau, – ėmiau žadinti nepažįstamąjį. – Ar turi namus? Ar žinai, kur esi?

Papurčiau už peties. Jis atmerkė skaisčiai žydras akis, ėmė tiriamai spoksoti į mane. Tuomet nusišypsojo. Kažkaip paslaptingai, gal net ironiškai.

Nusišypsojau ir aš, tada kiek suglumęs paaiškinau:

– Tik norėjau paklausti, ar žinai, kur važiuoji. Dabar paskutinė stotelė.

Jis atsisėdo, patrynė tris dienas neskustą veidą.

– Gal jūs man pasakysite?

Troleibusas sustojo, pravėrė duris.

– Lipkime, – pakviečiau. – Greičiau.

Troleibusas nuvažiavo, liko tik jo specifinio ūžesio aidas. Daugiabučiuose vienur kitur jau geso šviesos.

– Koks tavo vardas? – paklausiau. – Ir kas nutiko, kad troleibuse miegi Velyknaktį?

– Daug pasakot… Pas save priimsi?.. Gal seminarijoje apnakvyndinsi? – jis šyptelėjo.

– Seminarijoje? Iš kur žinai, kad aš iš ten? Ak… iš aprangos matyti, tie skiriamieji ženklai, ar ne?

Svarstydamas pridūriau:

– Seminarija seminaristams, o pats, matau, daugiau prie roko… Rasiu tau vietą kitur. Bet ne savo namuose. Negąsdinsiu tėvų tokiais naujais draugais, be to, man rytoj keltis pusę šešių. Turiu paskambinti draugui, gal susitarsiu dėl tamstos nakvynės.

Priėjau prie telefono būdelės, kišenėje radau kapeikų, įdėjau vieną ir buvau besukantis seno bei patikimo draugo Edmundo telefono numerį, mat jis gyveno senamiestyje, prie pat katedros, vienas keturių kambarių bute, maniau, priimtų svečią, o ir man ryte būtų arčiau į mišias. Bet prieš surenkant numerį kepštelėjo sveiko proto padiktuota mintis: „O kodėl šis jaunuolis negali pats savimi pasirūpinti?“ Tad kreipiausi į paslaptingąjį benamį:

– Ar pats kaunietis? Ar neturi čia draugų, giminių, kur galėtum nakvoti?

Nepažįstamasis tik atlaidžiai nusišypsojo ir atkirto:

– Aš ne iš šio pasaulio. Jei būčiau iš šio pasaulio, dėl mano nakvynės būtų pasirūpinta iš anksto.

Padėjau ragelį atgal, iš telefono išsitraukiau monetą ir, įsidėjęs atgal į kišenę, tvirtai paklausiau:

– Cituoji Šventą Raštą? Velyknaktį tai tikrai dera. Bet… Bet koks tavo vardas? Aš negaliu skambinti savo draugui, kad priimtų žmogų nakvynei, kurį sutikau prieš penkias minutes ir nežinau nei kas jis toks, nei jo vardo, nei iš kokio jis miesto, ar supranti?

Nepažįstamasis patylėjo, žengė link manęs. Aš vos įžiūrėjau jo veido išraišką, nes toje gatvės vietoje buvo perdegęs žibintas. Laimei, virš mūsų kabojo pilnaties blynas – jis suteikė truputį jaukumo.

Jaunuolis priėjo dar arčiau, taip, kad net Ispanijoje atrodytų per arti. Jis man kvėpavo tiesiai į veidą. Pajutau itin malonų kvapą, ypač kai iškvėpė. Koks tai kvapas? Lyg persikų, kažkas labai švelnaus ir viliojančio. Išsikvepinęs? Bet rodės, kad kvapas sklido ne nuo jo kūno, o iš vidaus. Kvapas sustiprėdavo jam iškvepiant, nes dabar šis žmogus alsavo man tiesiai į veidą. Aš atsitraukiau. Bet kvapą jutau. Persikų buvau valgęs tik kartą gyvenime, visiškai atsitiktinai, kai seneliai po ekskursijos Gruzijoje parvežė lauktuvių. Tuomet buvau vaikas. Pamenu, juos prarijau išsyk, bet paskui vis prisimindavau nepakartojamą skonį. Dabar, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o Tarybų Sąjunga jau, rodės, visai subyrės, parduotuvėse nebuvo ne tik vaisių, bet ir paprasčiausio pieno, mėsos, duonos. Žinoma, seminarijoje mes to nejutome, tačiau tai pamatydavome išsyk iš jos išėję. Ir štai čia akibrokštas – prieš mane Velyknakčio vidurnaktį stovi jaunas žmogus tuščioje gatvėje, nežinantis, kur nakvoti, bet prisivalgęs persikų.

– Ar kokį asmens dokumentą turi? – aš jau perėjau prie formalumų.

Maniau, kad vyras ims raustis odinės striukės kišenėse, bet jis net nekrustelėjo. Netikėtai uždėjo ant mano peties ranką, tada švelniai, atsargiai ir grakščiai, it nuotaka jaunikiui, tarė:

– Aš esu tas, kas esu.

Dabar mudu įdėmiai tyrinėjome vienas kito veidą. Jutau, kaip ima daužytis mano širdis. Racionalusis protas klausė: „Kas čia per pokštas?“ Vaikinas, kuriam duočiau ne daugiau dvidešimties, turėjo neblogą humoro jausmą ir puikiai žaidė su atsitiktinai sutiktu seminarijos auklėtiniu, ir dar tokiame Velyknakčio kontekste. Tačiau įaudrinta religinė mano vaizduotė jau piršo gundančią mintį, kad patyriau viziją ir susitikau su pačiu Jėzumi. Pavydžiai nužvelgiau jo ilgus juodus plaukus, kokių negalėjau sau leisti.

Pakėliau ranką, atsargiai, švelniai pirštų pagalvėlėmis paliečiau jo kaktą, perbraukiau per skruostą, tada pačiupinėjau jo plaukus, švelnius it Magdalenos, ir nuleidau akis. Giliai iškvėpiau. Nusprendžiau: jei tai tik vizija, ji turi baigtis, išgaruoti, bet aš juk nesapnuoju ir nejuntu, kad būčiau patyręs ekstazę maldoje, kuri būtų galėjusi sukelti regėjimą. Ne, aš dardėjau senu troleibusu, rengiausi išlipti ir netikėtai sutikau… ką? Na, štai šį jaunuolį, kuris arba meistriškai žaidė, arba…

Staiga nusprendžiau: jei tai žaidimas, tai tegul taip ir būna, nes antrą kartą tokio galiu nepatirti. O jei tai ne žaidimas, jei tai iš tiesų Dievas – kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų Kauno Eigulių rajone, – tuomet istorija vyksta mano akyse, istorija, kuria niekas nepatikės, nebent Jis iš pradžių pasikeistų drabužius ir taip pat apsireikštų seminarijos vadovybei.

– Gerai, – tariau nepažįstamajam, – įsivaizduok, aš dabar paskambinu savo draugui ir pasakau, kad sutikau jaunuolį, kuris neprisistato, bet neturi kur miegoti ir cituoja Šventą Raštą. Kaip manai, ar mano draugas nepaklaus, ar man visi namie?

Nepažįstamasis tylėjo. Nuėmė nuo mano peties ranką, atsirėmė į telefono būdelę ir romantiškai pažvelgė į pilnatį.

Žvilgtelėjau į laikrodį. Pasidarė karšta – laikas nepadorus bet kokiam skambučiui, o svarbiausia – man grėsė neišsimiegoti. Tai reiškė, kad apie skaistų veidą rytinėms pamaldoms nėra ko ir galvoti, o ir akys, ko gero, bus raudonos. Reikėjo skubiai veikti. Surinkau Edmundo numerį. Jis dar nemiegojo. Senberniškai apsidžiaugė, kad nebus vienas, sakė, jog per tokią pilnatį, ir dar padvelkus pavasario vėjeliui, apie jokį miegą negalima nė galvoti. Netgi entuziastingai pakvietė atvykti. Ką gi, man liko surinkti dar vieną numerį – taksi. Kol laukėme šio atvykstant, paskambinau dar ir tėvams. Jiems pateikiau supaprastintą versiją, jokio nepažįstamo jaunuolio neminėjau, tiesiog pasakiau, kad nakvosiu seminarijoje, nes nebespėjau į paskutinį troleibusą, be to, iš seminarijos ir į rytines Velykų pamaldas arčiau ateiti.

Kol baigiau kalbėti telefonu, atvyko ir taksi – balta volga. Pravėriau priekines dureles ir sudvejojau – man lipti į priekį ar pasiūlyti jam.

Bet kur jis?

Apsidairiau aplink, apėjau telefono būdelę, pažvelgiau į kitą gatvės pusę, sušukau:

– Ei, kolega! Viešpatie, kur tu? Kur tu esi? Jėzau?

Tyla.

– Kur tu? Jėzau!

Nustėrau ir stovėjau it įbestas.

– Tai važiuojat ar šaukiatės Jėzaus? – paklausė taksistas. Jo racija sučirškė. Jis nežinojo, ar gali priimti naują užsakymą, tad, man delsiant, pro pravertą langą dar kartą piktai paklausė:

– Ar tu, bliat, važiuoji, ar ne?

Atsakiau, kad važiuoju. Nurodžiau senamiesčio adresą priešais katedrą, kur gyveno Edmundas.

– Iš pradžių susimokėk, nes esi žiauriai girtas, – pareikalavo taksistas.

– Aš blaivas. Bet galiu susimokėti.

– Tai kokio velnio vidury tuščios gatvės Jėzaus šaukiesi? Pilnatis veikia? Kuoktelėjai? Tai dar blogiau, nei būti girtam. Girtas išsiblaivė, ir viskas, o trenktas visada trenktas. Susimokėk, tada važiuosim.

Paklausiau sumos, daviau dvigubai, mat paprašiau, kad vyktų ne iškart – pradžioje norėjau, kad dar pasisukiotų po Eigulių gatveles. Maža ką…

Edmundas įsileido vilkėdamas chalatą, svetainėje buvo paruošęs arbatos, porą sumuštinukų su daktariška dešra – demonstravo tą posovietinį svetingumą. Edmundas buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, pats šį tą rašė – truputėlį prozos, kartais poezijos. Publikavosi „Nemune“. Kuriais šio žurnalo numeriais jis labiausiai didžiavosi, buvo lengva numanyti – jų viršeliai žvelgė į kambarį nuo sekcijos lentynų, o kitus slėgė visokios molinės vazelės. Kitose lentynose puikavosi šimtas dvidešimt šviežiai leistų pasaulinės grožinės literatūros serijos tomų. Dėl teisės juos įsigyti teko pastovėti eilėje visą parą. Ir tik dėl teisės įsigyti, o ne dėl pačių knygų. Knygas, po dvi, atėjus laikui, buvo galima nusipirkti pateikus tokį gautą leidimą. Tad šių knygų kolekcija, besipuikuojanti sekcijos lentynose, priminė ne tik apie jų turinį bei autorius – Dostojevskį, Hemingvėjų, Kafką, Maną, antikines komedijas, keturis Šventojo Rašto tomus, – bet ir apie sovietinį alkį pasaulinei literatūrai. Atskirose lentynose stovėjo paprasčiau įsigytos knygos – pirmasis Jurgio Savickio „Raštų“ tomas, tikintis, kad pasirodys visi penki, Antano Škėmos „Balta drobulė“, sarkastiškasis Balio Sruogos „Dievų miškas“, Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“, tapęs įkvėpimu miuziklui „Velnio nuotaka“. Neatsitiktinai greta šios knygos buvo įrėmintos tragiškai žuvusio Broniaus Babkausko ir Regimanto Adomaičio nuotraukos, be kurių talento šis filmas neįsivaizduojamas. Prie šitų nuotraukų trūko mažiausiai dar dviejų – Gedimino Girdvainio, įkūnijusio mistinį lietuvišką kipšiuką Pinčiuką, ir Vaivos Mainelytės – Velnio nuotakos. Mano mintis užkliuvo ties Mainelyte. Jos moteriškumas liejosi it upė, kviečianti išsimaudyti… Tačiau tai lemta ne man. Su šia mintimi lyg tyčia lentynoje pastebėjau Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“. Tokiame šešėlyje Liudas Vasaris, tariant paties jo kūrėjo – autoriaus lūpomis, „suprato meilę kaip nesuvaldomą, būtiną prasiveržimą, kurio negali nei numatyti, nei suvaldyti“. O aš maniau, kad meilė suvaldoma ir numatoma. Meilė Kristui turėjo pranokti meilę moteriai. Meilė Kristui kūrė poreikį sekti Juo ir būti Jo mokiniu.

Edmundas išjungė svetainėje šviesą, palikdamas tik sieninę lempą, ant stalo pastatė žvakę.

– Kaip tu čia dabar tokį vėlyvą metą? – pasiteiravo grynai iš smalsumo, be jokios potekstės, kad nepadoriu metu sudrumsčiau ramybę. Jis žavėjosi mano kunigystės keliu, ne kartą prasitarė ir pats svarstęs šį kelią, bet vis nesiryžtąs, dvejojąs dėl pašaukimo. Tačiau viskas, kas buvo susiję su mano patirtimi seminarijoje, jį be galo domino. Šeštadieniais Edmundas mane aplankydavo, o aš pas jį užsukdavau trečiadieniais, kada mums leisdavo kelioms valandoms ištrūkti į miestą. Visuomet bendravome nuoširdžiai, pradėdavome ten, kur buvome sustoję, tik ne šį kartą. Šią naktį nežinojau, nuo ko pradėti.

Edmundo veide pasirodė susidomėjimas:

– Taigi?.. – jis spustelėjo mano minčių klavišą. – Kur tavo draugas ar kas ten turėjo būti?

Gurkštelėjau arbatos, atsilošiau ant patogios sofos, bet, negalėdamas atsipalaiduoti, vėl palinkau į priekį:

– Aš buvau susitikęs su Juo.

– Su juo?

– Taip, su Juo. Prieš pusvalandį. Eigulių rajone, Eidukevičiaus gatvėje, visai prie savo namų.

– Su juo… tai su kuo? Su tuo naujuoju draugu?

– Kalbu apie Kristų…

– Oho! Kaip prancūzai pasakytų, voila! Įspūdinga vizija. Ar kalbėjotės? Gavai kokią žinią? Apreiškimą? Įpareigojimą misijai?

– Tu šaipaisi…

– Tik mažumėlę. Pažįstu tave. Pasakok, pasakok, pasakok…

Edmundo akys žibėjo smalsumu. Jis net rankas patrynė. Tik ar patikės? Ar patikės kuo – vaizdinga vizija, aplankiusia mano vaizduotę, ar faktu?

– Tomai, – ramia pedagogo intonacija kreipėsi Edmundas, – tai nėra pirmoji tokia tavo religinė patirtis, ar ne? Pameni, pirmame kurse pasakojai, kad esi matęs kryžių per visą dangų. Porinai, kad Vilniaus Teresės bažnyčioje prie jos statulėlės melsdamasis išvydai jai per skruostą riedančią ašarą. Regis, tai nutiko antrame kurse. Dabar tu penktame. Kaip kursas, taip vis galingiau…

– Dabar jau ironizuoji, – pasakiau.

Edmundas, nesuvaldydamas šypsnio, tęsė:

– Aš tikiu, kad tai tavo regėjimai. Jei tai regėjai, vadinasi, regėjai. Aš tokių dalykų neregiu, tad man labai įdomu sužinoti, kaip tau tai pavyksta. Kaip? Sakyčiau, netgi pavydžiu. Bet ar tu seminarijoje vienintelis toks? Na, bet geriau iš pradžių papasakok, kas šiandien nutiko. Ar tu kalbėjaisi su?..

– Ne tik. Ne tik kalbėjomės.

Edmundas kilstelėjo antakius, ir jam netgi atvėpo apatinė lūpa.

– Mes ne tik kalbėjomės. Jis mane palietė. Aš irgi jį paliečiau. Nuo jo sklido neįtikėtinai švelnus kvapas – gal abrikosų, gal persikų…

– Gerai, gerai, tik nesijaudink, bet kodėl tu manai, kad lietei Kristų? Teisingai tave supratau, kad Kristų turi omeny, kai kalbi apie „Jį“?

– Teisingai. Jis citavo Šventą Raštą, teigė, kad jis yra tas, kuris yra. Pats nepasakė savo vardo. Taip, taip, taip, gal čia tik koks nors labai „krūtas“ teologijos studentas man iškrėtė pokštą. Jei taip, tuomet pokštas labai vykęs.

– Tau reikia pailsėti, Tomai. Ryt po mišių užbėk pas mane, pakalbėsime apie šią istoriją išsamiau, sudaušime margučiais, tuomet tu pas savo tėvus, o aš – į savo kaimą.

– Taip, rytas už vakarą gudresnis, tik ar aš sugebėsiu užmigti? Nežinau…

– O kaip tu manai, ar ten buvo „krūtas“ teologijos studentas? Studentas, kuris galėjo tave atpažinti kaip diakoną?

– Tai nesunku patikrinti, – pastuksenau į stalą. – Po Velykų tuoj pat pakelsiu visus teologijos studentų dokumentus: juk prie jų stojamųjų pareiškimų turėjo būti medicinos pažymos su nuotraukomis. Aš atpažinsiu.

– Puiku, – tarė Edmundas ir nuėjo atnešti man patalynės.

Negalėjau nurimti. Išėjau į balkoną. Ketvirtas aukštas. Priešais stovėjo mano nemėgstama arkikatedra, bet dabar jos šventorius man pasirodė itin mistiškas. Juk kaip tik iš išorės, iš šventoriaus pusės, dieną galėjai matyti jos sienoje palaidotų vyskupų kriptas. Dabar, naktį, net ir šviečiant pilnačiai, šventorius buvo tik šešėlių karalystė. Už kelių valandų čia žingsniuos velykinė procesija, aš turėsiu eiti greta Jo Eminencijos. Žmonių žvilgsniai bus nukreipti į mus, o mano veikiausiai raudonos akys bylos apie bemiegę naktį.

Į balkoną įkišo galvą Edmundas:

– Ar galiu tavo istorijas panaudoti rašydamas prozą? – paklausė jis kone pašnibždomis. – Seniai ką nors siūliau „Nemunui“. Čia būtų kažkas nauja – Kristus Kaune…

Atsigręžiau į draugą:

– Tau tai tik grožinė literatūra, o man – gyvenimas.

– Tai atsakymas „ne“?

– Edmundai, nepažįstamasis į mane pažvelgė tikrai Jėzaus akimis… Jis uždėjo ranką man ant peties… Aš perbraukiau ranka per jo plaukus…

Edmundas mažumėlę šyptelėjo, regis, ironiškai, bet lyg ir nusistebėjęs. Galiausiai skėstelėjo rankomis. Į mus padvelkė gaivus nakties šuoras, paslaptingai suošė katedros šventoriaus medžiai, tarsi būtų sušnabždėjusios ten palaidotų vyskupų vėlės.

– Mes buvome susitikę, – pasakiau jausdamas, kaip neužtikrintai ištariau šiuos žodžius. Tvirtinau tai, kuo norėjau tikėti.

Edmundas dabar į mane pažvelgė kaip į tikrai keistą Dievo sutvėrimą. Tada tarė:

– Na, ne veltui sakoma, kad kartais gyvenimas vaizdingesnis už grožinę literatūrą.

Jis grįžo vidun. Aš minutėlei parimau ant balkono turėklo, įsiklausiau į šventoriaus medžių balsus. Juos perskrodė netikėtas dviejų susipešusių katinų kniaukimas. Akimirką mačiau juos skuodžiančius per šventorių, it pagautus piktųjų dvasių. Piktai sukranksėjo varna, tarsi patvirtindama mano įtarimus.

Dirstelėjau atgal per petį – pro balkono langą mačiau, kaip Edmundas kloja patalynę ant sofos. Nustatė žadintuvą ir padėjo prie lovos.

Įėjau į kambarį palikdamas praviras balkono duris – tegul sklando visokiausios dvasios, kol aš miegosiu tas kelias valandas. Edmundas palinkėjo geros nakties, kiek jos liko. Prieš uždarydamas svetainės duris pridūrė:

– Pailsėk, tavo vaizduotė labai įaudrinta. Matyt, artėjantys šventimai tave veikia…

Tas palinkėjimas visai nepadėjo. Per kelias miego valandas vaizduotė tik dar labiau įsismarkavo. Pažadintas čaižaus žadintuvo nuspaudžiau jį pykdamas, kad nutraukė patį įspūdingiausią sapną mano gyvenime. Man trumpo miego metu apsireiškė jaunuolis, panašus į Kristų, tik šį kartą, kitaip nei troleibuse, jis buvo dar moteriškesnis. Jei ne ta barzda, galėtum sakyti, kad tai ir buvo moteris, daugiau Kristė nei Kristus: ilgos riestos blakstienos ir iš po jų švelnus, bet sykiu skaistinantis, tarsi žydro dangaus, žvilgsnis. Ką jis man dabar sakė? Užkrito… Kažką panašaus į žodžius „ena na“ ar „eno no“. Pernelyg staigiai visą paveikslą perpjovė šis Maskvoje pagamintas žadintuvas, kad dabar prisiminčiau, ką sapne man tarė tas, kuris vaikščiojo po Jeruzalę.

Mąstyti nebuvo laiko – reikėjo greitai rengtis, apsiprausti ir prieš velykines mišias dar spėti nubėgti į seminariją pasiimti sutanos. Edmundas padarė kavos. Jos tik paskubomis gurkštelėjau.

– Pasimatysime bažnyčioje, – pasakiau išeidamas pro duris. – Stovėk prie sakyklos, kad matyčiau, kur esi.

Edmundas numojo ranka.

– Jei tik prasibrausiu pro žmones – manau, gali tekti stovėti lauke, geriausiu atveju prie galinių suolų…

– Tuomet ateik į zakristiją, aš tave pravesiu kur nors arčiau altoriaus.

– Nesirūpink ir negaišk laiko. Lėk.

III. Prisikėlimas

Beveik bėgte išlėkiau iš laiptinės. Akis aptemdė aštrus rytmetinės šviesos pliūpsnis. Prisimerkęs žengiau į katedros šventorių, kur išsyk kone kaktomuša susidūriau su klebonu. Jis labai nudžiugo, kad atėjau anksčiau, nes norėjo skubiai pasikalbėti. Paaiškinau, kad dar turiu sulakstyti iki seminarijos apsivilkti sutanos, grįšiu už penkiolikos minučių. Klebonas pasiūlė negaišti laiko – jis turįs atsarginę kaip tik mano dydžio, ir, paėmęs už parankės, paprašė eiti tiesiai į zakristiją, kur jau virė liturginis pasirengimas: mišių patarnautojai atidžiai klausėsi vikaro pamokymų, kur stovėti prie altoriaus ir kada patarnauti jiems, o kada klierikams, zakristijonas tikrino tribulę, regis, ji jam geso, tad skubiai išbėgo į lauką įsukti žarijų smilkymui. Pirmakursis klierikas, kurio vardo man niekaip nepavykdavo prisiminti – taip pasitaikydavo, kol jie tapdavo antrakursiais, – pilstė rislingą vynui konsekruoti Kristaus krauju ir vandenį simboliškai nusiplauti rankoms į mišioms skirtus indelius, paruošė rankšluostėlį nusivalyti po liturginio nuodėmių nuplovimo; paskui jis uždėjo ostiją ant paauksuotos patenos, šią – ant kieliko, kurio stovo nodusą puošė skirtingų spalvų brangakmeniai, o pati stovo penkialapė pėda buvo išgraviruota erškėčių vainiko vytelėmis. Tribulę perdavęs mišių patarnautojams, į talką prišoko ir pats zakristijonas, mikliai ištraukė iš spintos gražiausius arnotus, stulas ir ornamentuotas kamžas; o štai vienas iš vyresniųjų mišių patarnautojų, zakristijono dešinioji ranka, veikiausiai kandidatas į klierikus, iš lentynos ištraukė mišiolą ir, nebūdamas visai tikras, pasikonsultavo su greta stovinčiu vikaru dėl to, kaip teisingai sudėlioti skirtukus – violetines, raudonas, geltonas, mėlynas ir žalias juosteles, paskui padėjo greta ir Šv. Raštą.

Kampe ant kunigams skirto klaupto brevijorių skaitė Jo Eminencija, kardinolas Vidmantas Stalkevičius. Toks smulkus ir sykiu toks šventas – regis, vien jo buvimas tame kamputyje skleidė kažkokią švelnią, laiminančią energiją. Nors dabar buvo pats pasirengimo įkarštis, vis tiek visi vis žvilgteldavo į kukliai kampe besimeldžiantį kardinolą. Klebonas man tarė:

– Eminencija neprakalba.

– Kaip tai? – nustebau.

– Visiškai užkimęs. Pažeistos balso stygos. Vakar vos vos užbaigė Velyknakčio mišias, net per mikrofoną vargiai girdėjosi jo balsas. Ar pagelbėsi su pamokslu?

– Aš?

– Eminencija nepasakys pamokslo, jis tik laikys mišias. Negalės jis ir giedoti – aš užtrauksiu „Aleliuja“, o tu pamokslą pasakyk. Ar spėsi susikaupti? Manau, minčių tavo galvoje knibždėlynas, rasi vieną tinkamą šventei.

Mano krūtinę užgulė atsakomybės našta, pradėjo smarkiau plakti širdis.

– Klausyk, – tęsė klebonas, – iki pradžios dar pusvalandis, tu kur nors pasitrauk į kamputį ir susikaupk. Svarbiausia akcentuoti prisikėlimo stebuklą. Jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų tikėjimas veltui. Jis prisikėlė ir mus išganė. Visa tai mokėsi aplipdyti… Tai kaip?

– O kodėl jūs, klebone, nenorite pasakyti pamokslo? Arba štai vikaras galėtų…

– Aš nepasiruošęs užsikirtinėju, atsiranda pauzės, išlenda tas nelemtas „a… a… a…“, o vikaras, na, ką vikaras…

Klebonas dirstelėjo į vikarą, kuris dabar rikiavo pagal ūgį mišių patarnautojus, palinko prie manęs ir sukuždėjo į ausį:

– Vikaras karjerą jau padarė, matai, dirba katedroje, o tavęs po mėnesio laukia šventimai ir skyrimas į parapiją. Pagalvok, kokią auksinę galimybę aš tau siūlau, kad padarytum gerą įspūdį…

Man liko tik gudriai nusišypsoti. Klebonas pamerkė akį ir nuskubėjo rengtis mišioms. Tuo metu nuo klaupto pakilo ir Jo Eminencija. Ant jo krūtinės susiūbavo iš bronzos nulietas kryžius. Jis padavė man ranką, ir aš išsyk, kaip pridera, priklaupiau ir pabučiavau jo žiedą. Kardinolas palietė mano petį ir nuėjo rengtis mišioms. Jam padėjo pirmojo kurso klierikas, bet zakristijonas, pamatęs, kaip nevykusiai jis apraizgė kardinolo albą su cingulu, pats pripuolė į talką. O aš, nerasdamas ramesnio kampo, priklaupiau ant klaupto, kuriame dar buvo jaučiama kardinolo šiluma.

Teko susikaupti. Kol už nugaros visi tvarkėsi, prieš akis iškilo ką tik regėtas sapnas. Taip, dabar aiškiai prisiminiau, Kristus man sakė „ena na“. Bet ką tai reiškia? Šiaip kažkoks mano pasąmonės „bla bla…“ Ar tai turi kažkokią prasmę? Žinau, kad Kristaus gimtoji kalba buvo aramėjų, bet čia, zakristijoje, tikrai nebuvo jokio aramėjų kalbų žodyno, o seminarijoje jos niekas nemokino. Bet šią kalbą mokėjo profesorius Valenta, kuris Velykų atostogų grįžo į Vokietiją. Tad ką gi aš pasakysiu per pamokslą? Reikėjo priimti sprendimą. Laikas negailestingai bėgo. Klebono patarimas buvo aiškus, bet kas toliau? Ką kalbėti, kad būtų sklandu, be užsikirtimų „a-a… ė-ė…“?

– Viešpatie, įkvėpk mane, – suniurnėjau klūpodamas priešais kryžių. Pakėliau akis į Nukryžiuotąjį, užsimerkiau, leidau mintims plaukti vienai po kitos it lėtam upeliui.

Staiga supratau: nereikia nieko sugalvoti, reikia tiesiog papasakoti apie pasirodžiusį Kristų. Jis prisikėlė – jis ir pasirodė. Kaip Edmundas vakar pasakė, „gyvenimas turtingesnis už grožinę literatūrą“. Tad kam kurti pamokslo literatūrą, jei vakarykštės dienos patirtis ir yra pamokslo turinys.

Vėl pažvelgiau į Nukryžiuotąjį ir sukalbėjau „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“

Ryžtingai pakilau nuo klaupto ir pasiteiravau, kas galėtų man duoti diakono stulą bei kokią šventiškesnę kamžą užsivilkti ant sutanos.

Netrukus zakristijonas suskambino varpais. Timptelėjo stipriai, iš peties – išsyk sausakimša bažnyčia nuščiuvo: sėdintieji atsistojo, stovintieji pasitempė, kilstelėjo smakrus, nuleido maldaknyges. Sugriaudėjo vargonai. Prie altoriaus žengė mišių patarnautojai, klierikai ir kunigai, galiausiai pasirodė ir Jo Eminencija. Dabar jis dėvėjo raudoną mitrą, o rankoje laikė pastoralą, užsibaigiantį puošniu barokiniu užraitu.

Atėjo vyresnio amžiaus parapijos vyrai, nešini baldakimu, po kuriuo Jo Eminencija neš Švenčiausiąjį Sakramentą velykinėje procesijoje aplink katedrą. Altoriaus presbiterijoje išsirikiavo merginos baltais vualiais it Kristaus nuotakos, o vyresnio amžiaus parapijos moterys stovėjo pasidabinusios tautiniais drabužiais. Prie jų glaudėsi visas pulkas mažų mergaičių – jos, lyg per Pirmąją Komuniją, dėvėjo baltas sukneles. Žmonės spaudėsi arčiau altoriaus, bet veltui – netrukus zakristijonas visus paprašė padaryti taką procesijai į lauką. Kažkur ties viduriu, arčiau šoninės navos, pastebėjau kyšančias tėvų galvas.

Giedant chorui, Jo Eminencija, eidamas po baldakimu, į lauką išnešė Švenčiausiąjį Sakramentą. Apgaubtas šilkiniu vimpelu, jis, kiek tik jėgos leido, tvirtai laikė auksinę monstranciją. Greta jo, taip pat po baldakimu, ėjo ir klebonas, sudėjęs rankas maldai. Jei Eminencijai pasidarytų silpna, jis perimtų monstranciją. Už jų ėjo vikarai ir klierikai. Priekyje vyrai nešė bažnyčios vėliavas su šventųjų atvaizdais, žibintus, o procesijos pradžioje pirmakursis klierikas, droviai nuleidęs galvą, nešė kryžių. Iš paskos sekė visas būrys Kristaus jaunosiomis apsirengusių merginų ir bažnyčios giedoriai bei visi susirinkusieji.

Po procesijos grįžęs prie altoriaus, klebonas atsivertė Evangeliją pagal Luką. Aš laukiau jau katedros sakykloje. Iš jos aiškiai mačiau bažnyčios gale stovintį Edmundą, dar kelis pažįstamus, buvusią mokyklos auklėtoją ir istorijos mokytoją, kuris iki prasidedant Sąjūdžiui iš manęs šaipėsi, kad nesu komjaunuolis – toks, kaip visi. Mačiau, kad ir tėvai vis dirsteldavo į sakyklos pusę, negalėdami patikėti, kad pamokslą sakys jų sūnus. Klebonas, tvirtai atsirėmęs rankomis į altoriaus pulpitą, pradėjo skaityti Evangeliją.

– Pasiklausykite Evangelijos pagal Luką, – tarė jis, nykščiu ant kaktos, lūpų ir krūtinės kartu su visais pažymėdamas kryželį.

Jis buvo per daug atsitraukęs nuo mikrofono, tad kai kurių žodžių nesigirdėjo. Tačiau aš juos mokėjau beveik mintinai, nes Naująjį Testamentą per penkerius seminarijos metus esu skaitęs ir girdėjęs nesuskaičiuojamą daugybę kartų:

„Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, atsinešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį, nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko, nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartinę du vyrai spindinčiais drabužiais prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė mokiniams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.“

– Girdėjote Viešpaties žodį, – užbaigė skaitinį klebonas.

– Šlovė tau, Kristau, – atsakė žmonės.

Klebonui atsisėdus kardinolo dešinėje, visų akys nukrypo į mane. It kokią gėlę arčiau savęs pasukau mikrofoną, nužvelgiau stovinčiųjų minią ir pradėjau:

– Brangūs parapijiečiai, sveiki sulaukę Kristaus prisikėlimo! Su šventomis Velykomis!

Pastebėjau, kaip šie sveikinimo žodžiai nuvilnijo per visą bažnyčią. Padariau pauzę lukteldamas, kol žmonių veiduose sutirps rytinis susikaustymas ir jų akys pragiedrės, o lūpos nusišypsos.

– Velykos – tai pati svarbiausia krikščionio šventė. Juk prisikėlimas įveikė blogį. Tie, kurie nukryžiavo mūsų Viešpatį, tie, kurie sutepė savo rankas Kristaus krauju, jie visi liko bejėgiai prieš Gėrį, prieš paliktą Evangeliją – Dievo žodį.

Mažumėlę pasisukau link altoriaus, pakėliau ranką ir rodydamas į kryžių tęsiau:

– Mes bažnyčioje matome virš altoriaus pakabintą kryžių. Vizualiai mums visuomet atrodo, kad Kristus nukankintas. Kryžius, kaip kančios simbolis, mus pasitinka ir šiandien. Bet mes tikime, kad Kristaus kančia nesibaigė dvasios atidavimu ant kryžiaus.

Nuleidau ranką, padariau pauzę, nužvelgiau atidžiai klausančius žmones. Bažnyčios gale pradėjo verkšlenti kūdikis ant jaunos mamos rankų. Pro atviras paradines duris pastebėjau, kaip dar keletas pavėlavusiųjų mėgino surasti plyšį pačiame gale.

– Brangieji, aš paminėjau žodį „tikime“. Aš nepasakiau „žinome“. Galbūt kai kam pasirodys, kad žinojimas yra daugiau negu tikėjimas. Manau, tikėjimas yra svarbesnis, mat žinojimas pagrįstas racionaliu protu, empiriniais faktais. Prisiminkite ką tik girdėtus šios dienos Evangelijos žodžius pagal Luką. Ką daro Petras, išgirdęs moterų pasakojimą apie tuščią Kristaus kapą? Jis nubėga jo tikrinti. Kam? Ogi jis nori žinoti, nori pamatyti ir pačiupinėti. Kaip rašo evangelistas Lukas, „Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules“. Ne tik Petras norėjo pamatyti ir įsitikinti. Prisiminkime kitą sceną, kuri dar labiau išryškina tikėjimo ir žinojimo sankirtą. Tai scena, kada apaštalas Tomas netiki Kristaus prisikėlimu. Jis žinoti žino, kad kiti Kristaus mokiniai tiki. Jis žinoti žino, jog moterys, kurios rado tuščią kapą, tiki, o pats atsisako tikėti. Jis ištaria, kad netikės tol, kol nepalies Kristaus žaizdų jo rankose: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“ Moksliškai tariant, jis netikės tol, kol empiriškai neverifikuos, kad tai tas pats Mokytojo kūnas. Jam reikia paliesti. Jam reikia pačiupinėti, įsitikinti empiriniu būdu – tik tuomet jis patikės. Tad matome, kad apaštalas Tomas turi išsikėlęs sąlygą – paliesti prisikėlusio Kristaus kūną. Tuomet jis šią patirtį sutinka paversti žinojimu ir žinodamas tarti, kad jis tiki. Kitaip tariant, apaštalui Tomui net tikėti nereikės, nes jis jau žinos. Kam tikėti, jeigu jau žinai? Šioje vietoje apaštalas Tomas, kitaip nei kiti mokiniai, nenori tikėjimo iššūkio. Jis nori, kad jam būtų įrodyta. Kaip mes mėgstame sakyti, padėta ant lėkštutės. O ką daro Kristus?

Padarau pauzę ir nužvelgiu žmones. Stovintieji prie sakyklos kilsteli galvas, kad pažiūrėtų į mane. Kažkas atsisuka iš priekio. Kardinolas sėdi kukliai palenkęs galvą, nosinaite nusišluosto nosį. Klebonas pasuka galvą sakyklos link. Regis, mudviejų akys susitinka. Žmonės laukia atsakymo, o aš laukiu, kol jie patys jį suras.

– Tad ką gi daro Kristus? Ar jis padeda įrodymą ant lėkštutės apaštalui Tomui? Taip! Tikrai! Kristus pasirodo mokiniams ir kreipiasi į netikintį, nors žinantį, kad kiti tiki, Tomą. Kristus jam sako: „Štai mano žaizdos – paliesk.“ Kitaip tariant, na, nori žinoti, kad tikėtum, tai prašau, pačiupinėki, jei reikia, pasiimki kokius nors prietaisus. Šiais laikais mokslininkai turbūt įvairius mėginius paimtų, kraujo grupę norėtų nustatyti, DNR kodą ištirtų, dar ką nors sugalvotų. Ir štai Viešpats sako: „Prašau, tirkite, čiupinėkite mano žaizdas. Gal jums tada bus aiškiau, kad čia tas pats Žmogus.“ O ką daro apaštalas Tomas? Kokia jo reakcija? Ką jis atsako? Kaip jis pasielgia? Juk jis gavo, ko norėjo. Norėjo pamatyti, kad įsitikintų. Ir ką gi… Jis nedrįsta liesti. Vadinasi, jis nedrįsta atlikti eksperimento su Kristumi. Jis neliečia Jo. Tomas suklumpa ir taria „mano Viešpats“. O Kristus atsako, kad „laimingi tie, kurie tiki nematę“.

Padariau pauzę. Leidau šiems paskutiniams žodžiams giliau įsismelkti kiekvienam į širdį. Žvilgtelėjau į stovintį buvusį komunistą, savo istorijos mokytoją. Jis nedrįso į mane pažiūrėti, bet galvą laikė oriai iškeltą, tarsi būtų parapijos pirmininkas. Neabejoju, kad, jei būtų laisva vieta, juo ir taptų. Kilo noras įgelti jam tiesiai į sąžinę. Per pamokslą ką nors priminti apie jo šaipymąsi vidurinėje mokykloje. O štai tas kūdikis ant jaunos mamos rankų nenurimo, darėsi vis irzlesnis, galiausiai ėmė garsiai verkti, net suspiegė. Jo mama persižegnojo ir ryžtingai pamėgino prasibrauti atgal į šventorių.

– Brangieji, – tęsiau, – ir mes būkime kaip tie laimingi žmonės, kurie tiki nematę. Jūsų toks gausus būrys šiandieną susirinko šventų velykinių mišių, nes jūs tikite. Jums nereikia žinoti, pačiupinėti. Jūs meldžiatės ir tikite Kristaus prisikėlimu. Ir naudokimės proga, nes pagaliau Lietuva išsilaisvino iš primesto mums komunizmo, iš ateizmo, kuris draudė reikšti savo tikėjimą. Mes, krikščionys, buvome persekiojami, bet mūsų tikėjimo tai nesužlugdė. Net vaikai mokyklose, kurie buvo mišių patarnautojai ir nestojo į komjaunimą, atlaikė pašiepimus. Pamenu, ir aš buvau laikomas nevisaverčiu, keistuoliu, ne tokiu kaip visi, nes vakarais eidavau į bažnyčią.

Žvilgtelėjau į istorijos mokytoją. Juk jam tai taikiau. O šis, mano didžiam nustebimui, ne tik toliau laikė oriai iškėlęs galvą, bet dabar, sulig mano paskutiniais žodžiais, ėmė net linksėti.

– Bet prisikėlęs Kristus mums visiems ir visais laikais sako tą patį: ,,Jei netikite, prieikite prie manęs ir palieskite.“ Žinoma, mes neturime tokios galimybės kaip apaštalas Tomas, kuriam buvo pasiūlyta paliesti jo žaizdas. Bet ar mums reikia šios galimybės?

Tai buvo ta pamokslo vieta, kurioje žinojau, kad pasakysiu ne tai, kuo pats tikiu. Žinojau, kad dabar tvirtai net nemirktelėjęs atsakysiu į klausimą neigiamai: nereikia tokios galimybės. Tačiau iš tiesų kaip tik tokios galimybės man labai reikėjo.

– Ką toji galimybė turėtų pakeisti? – tęsiau pamokslą laikydamasis principo „Kas ciesoriaus, ciesoriui, kas Dievo, tas Dievui“, tai yra – kas mano vidinėms mintims, tas mano, o kas skirta bažnyčios institucijai, tas bažnyčiai.

– Ogi nieko, brangieji. Jei Kristus dabar, na, tiesiog štai čia ir dabar, štai šioje katedroje, mums apsireikštų ir pasakytų: „Palieskite mano žaizdas“, ar mes imtume jas liesti? Ar mes, kaip apaštalas Tomas, tartume: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“? Kaip mums reiktų jaustis, jei Kristus pasakytų mums asmeniškai: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną.“ Argi mums nebūtų gėda, kad netikėjome iš karto? Bet svarbiausia, kad Jėzus dar kai ką pridūrė. Ogi atidžiai paklausykite ir šį paslaptingą Velykų rytą įsiminkime šiuos Kristaus žodžius, ištartus apaštalui Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Tad, brangieji, ar mes būsime tie palaimintieji, kurie tiki nematę?

Dabar aš padariau ilgesnę pauzę. Mano akys susitiko su akimis daugelio tikinčiųjų, kurie vapėjo „būsime“, „taip“, kiti linksėjo galvomis, o dar kiti kažką vienas kitam kuždėjo į ausį.

– Bet regisi, kad mes net nesame pasirengę netikėtai sutikti Kristų, – tariau aš, žvilgteldamas į Edmundą. Jis stovėjo bažnyčios gale, tad sunku pasakyti, kokia buvo jo veido išraiška – ar jis nustebo, ar tikėjosi, kad pasuksiu šia linkme. – O kas, jei mes sutinkame Kristų, tik jo neatpažįstame? Gal mes jį galime sutikti apsirengusį kitais drabužiais ir neįprastoje vietoje neįprastu laiku? Kristų būtų lengviau atpažinti bažnyčioje, bet jį sunku atpažinti viešajame transporte. Ar Kristus gali važiuoti Kauno troleibusu vėlyvą naktį? Mes nesame pasirengę tokiam susitikimui.

Nužvelgiau bažnyčią. Kardinolas dabar buvo pasukęs galvą į mane. Klebonas žvelgė tiesiai į altorių.

– Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, – pradėjau Tikėjimo išpažinimo maldą, taip parodydamas, kad pamokslas baigtas, – dangaus ir žemės sutvėrėją…

Po šios maldos nusileidau nuo sakyklos laiptų ir šiaip ne taip prasibroviau pro minią. Pasiekęs altorių, sudėjau rankas maldai ir atsistojau greta klebono, kuris savo ruožtu stovėjo greta Jo Eminencijos ir laikė mišias. Per pakylėjimą visi suklupome, ir šioje sausakimšoje katedroje įsivyravo mirtina tyla. Negirdėti nei kūdikio verksmo, nei nosies šnirpštimo. Vargonai nutilę. Girdėti tik silpnas, su užkimimu kovojantis, bet toks tėviškas ir mylintis kardinolo balsas:

– Kančios išvakarėse, – tarė jis paimdamas ostiją, – jis paėmė duoną į savo šventas, garbingas rankas, pakėlė akis į dangų, į tave, Dieve, savo visagalį Tėvą, tau dėkodamas laimino, laužė ir davė savo mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“

Mišių patarnautojai dabar turėjo suskambinti varpeliu, bet užsižiopsojo. Laimei, mano akys susitiko su berniuko, klūpėjusio prie varpelio, akimis.

Žvilgsniu parodžiau jam, kad nedelsdamas griebtų varpelį, įsakmiai sušnibždėjau:

– Skambink.

Sutilindžiavo varpelis kardinolui keliant ostiją konsekracijai, tuomet nuaidėjo antrą kartą kardinolui laikant ostiją iškėlus virš galvos ir trečią kartą suskambo šiam padedant ostiją atgal ant patenos.

Jo Eminencija tęsė į rankas paimdamas kieliką su vynu:

– Lygiai taip po vakarienės jis paėmė šią brangiausiąją taurę į savo šventas, garbingas rankas, vėl tau dėkodamas laimino ir davė savo mokiniams tardamas: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.“

Mišių patarnautojas suskambino varpeliu, žvilgtelėjo į mane su pasididžiavimu, kad jam nereikia antro perspėjimo. Aš jam mirktelėjau. Jis buvo rimtas kandidatas į klierikus, bet jam dar reikėjo baigti paskutinę klasę. Tuo metu kardinolas iškėlė taurę, ir patarnautojas suskambino antrą sykį varpeliu, nuleidus taurę ant korporalo varpelis nuaidėjo trečiąsyk.

Kardinolas, laikydamasis liturgijos reikalavimų, priklaupė gana jaunatviškai ir, kaip mišiole parašyta, ištarė šios konsekracijos esmę:

– Tikėjimo paslaptis!

Šie žodžiai gana rituališki ir nuvalkioti, nusitrynę, kunigų tariami taip pat mechaniškai, kaip ir „Tėve mūsų“, kaip ir „Tikiu Dievą Tėvą“, „Garbė Jėzui Kristui“, bet Jo Eminencija juos ištarė gana tyliai ir paslaptingai. Bent man tada jie taip nuskambėjo. Mano mintis net sukaustė suvokimas, kad tikėjimas – tai paslaptis. Enigma! Žinojimas nėra paslaptis. Kai žinai, tuomet paslapties nėra, net jei ji buvo iki žinojimo, net jei tas žinojimas buvo pasiektas po ilgų dvejonių ir vidinių kančių. O štai tikėjimas, kaip stokojantis galutinio žinojimo, savyje turi paslapties elementą. Kai tiki, tu supranti, kad kažko nežinai iki galo. Man asmeniškai tai ir buvo didžiausia problema – visiškai priešingai, nei vos prieš kelias minutes kalbėjau pamoksle. Ar aš veidmainiavau? Ne, aš atlikau funkciją – žmonės susirinko į šias rytines pamaldas, prislėgti ekonominių vargų ir politinio netikrumo, tam, kad pasidžiaugtų galimybe laisvai reikšti savo tikėjimą. Tai buvo Sąjūdžio tęsinys. Kokią teisę turiu per tokios šventės pamokslą išsakyti savo abejones ir sugadinti šventę? Bažnyčia – tai religinė institucija, o aš – jos tarnas, tad, jei jau prisiėmiau atsakomybę pamokslauti, privalau atlikti šią pareigą, kaip mane įpareigoja diakono stula ant pečių. Juk netrukus, po šių mišių, žmonės, seni ir jauni, susės prie šventinio, tokio pavasariško, vilčių teikiančio stalo susidaužti margučiais, vėliau juos ridens tiek daugiabučių svetainėse, tiek vienkiemių pievose… Kas ciesoriaus, tas ciesoriui, kas Dievo, tas Dievui.

Net nepajutau, kaip sulig šiomis mintimis prie altoriaus ėmiau mechaniškai asistuoti kardinolui ir klebonui. Netrukus reikėjo eiti į talką dalyti Šventosios Komunijos. Zakristijonas gana šiurkščiai, bet sėkmingai sugebėjo perskirti susigrūdusius žmones centrinėje navoje, kad šie padarytų tarpą kunigams praeiti.

Laikydamas sidabrinę taurę su ostijomis, kartu su klebonu ir keliais vikarais pradėjau dalyti komuniją. Žmonės vienas po kito klaupėsi, žegnojosi ir laukė.

– Kristaus kūnas, – kartojau prieš įdėdamas komuniją į burną.

Apgultas šios minios, ištroškusios Kristaus, o gal tik katalikiškų apeigų, mąsčiau: „O kiek iš šių žmonių, priimančių komuniją, iš tiesų mano, kad susitinka su Kristumi ontologiškai? Kas jų galvose, kai jie suspaudžia lūpas ir pajunta ant liežuvio tirpstančią ostiją? Ar tai tik kaip per Kūčias, kada laužiama plotkelė ir dedama į burną, ar tai ne tas pats?“ Mėginu gauti atsakymą skaitydamas žmonių veido išraiškas. Kai kurių veiduose įžvelgiu nuovargį ilgų mišių spūstyje, perpintą džiaugsmu, kad mišios eina link pabaigos, kai kuriuose veiduose nieko nematyti, tiesiog nieko. Pasitaikė viena kita mergina su iškirpte, atidengiančia krūtinę, kuri tik dar labiau pasimatydavo priklaupiant prieš kunigą. Kartais merginos prasižiodavo taip, kad net kildavo mintis: „Ar tai tikrai „Kristaus kūnui“?“ Sykį sučiaupdama lūpas viena tokių magdalenų sugebėjo mano pirštą net lyžtelt ir žvilgtelt į akis. Kitą sykį, duodamas komuniją tai pačiai magdalenai, kuri tikriausiai ne tik kojas man savo plaukais nušluostytų, tariu jau ne „Kristaus kūnas“, o „corpus Christi“.

Nepamiršau, kad Kristus prisileido Magdaleną prie savęs, kaip ir to, kad jis prašė savo mokinių dėl jo palikti savo žmonas. Žmonos neturėjau, tad nebuvo ko ir palikti, o ir kunigu netapsi, jei ją turėsi. O štai magdalenos šmėkščiojo visur, net per Velykų mišių komuniją. Jos, matyt, taip pat buvo sudedamoji pavasariško pabudimo dalis, marginanti nykią celibato vaizduotę.

Šias mintis perskrodė apgaulingai džiugi choro atliepiamosios psalmės melodija su dviprasmiais žodžiais:

„Šią dieną laimingą Viešpats padarė,

Džiūgaukim, kelkim linksmybes!“

(Bus daugiau)