2012 m. Nr. 12

Šių metų rugsėjo 16 d. buvo 145-osios Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos) gimimo metinės. Prisimenant šią nors ir nelabai apvalią datą norisi aptarti kai kuriuos iki šiol literatūros istorikų neminėtus rašytojos gyvenimo faktus. Naujų duomenų pateikia gausūs laiškai Jurgiui Šauliui, kurių originalai saugomi Pensilvanijos universiteto bibliotekoje (JAV), o kopijas Kazys Pemkus yra padovanojęs Klaipėdos universiteto bibliotekai. Susipažinus su šiais laiškais galima teigti, kad J. Šaulys buvo svarbiausias žmogus Sofijos gyvenime; laiškuose vyraujančios temos – jųdviejų draugystės ir meilės istorija, rašytojos tapatumo raida, jos kūrinių redagavimas, kasdienybės atspindžiai. Daugiausia dėmesio šiame straipsnyje skiriama jausmų temai, nes ir pati rašytoja teigė: „Atimti motriškai meili tei užmušti ją verčiau“ (1902. VIII. 18)*.

Mažai kas žino, kad S. Pšibiliauskienė turėjo pravardę Meškikė. Povilas Višinskis kaip tik taip ją vadina savo laiškuose J. Šauliui (29 kopijos iki šiol nepublikuotų jo laiškų saugomos K. Pemkaus fonde). Rašytojos laiškai rodo, kad to meto rašančios moters „aš“ atsivėrimas vyko per kitą, iš pradžių – per P. Višinskį, Vladą Sirutavičių, vėliau per J. Šaulį (tai patys ryškiausi asmenys jos gyvenime, bet dar buvo ir Jurgis Milančius, kuris redagavo „Klaidą“, ir kt.). Iš šio bendravimo nebuvo eliminuoti jausmai. S. Pšibiliauskienė rašo J. Šauliui: „Vladislovas ir Povilas tie parodė man aukštesnius siekius atkėlė iš purvyno kuriami ėmiau grimsti, ir su šitų draugų pagelbą <atstaminu> pasikėliau nuo žemės ir ėmiau svajoti, viel svajoti, ir dar teb svajoju kad Tevynej mano naudingą buti“ (1902. X. 10).

Priminsime, kad J. Šaulys (1879–1948) gimė Balsėnuose, Švėkšnos valsčiuje, mokėsi Palangos progimnazijoje, Žemaičių kunigų seminarijoje. Už draudžiamos lietuviškos literatūros platinimą iš seminarijos buvo išmestas jau mokydamasis vyresniame kurse. Studijavo Berno universitete (1903–1912). Spaudoje („Vienybė Lietuvininkų“, „Apžvalga“) pradėjo bendradarbiauti dar moksleiviu būdamas ir apie tai 1948 m. parašė straipsnį „Varpui“, rengiamam išleisti Vokietijoje. J. Šaulys buvo Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius ir vicepirmininkas, Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, nepriklausomoje Lietuvoje dirbo diplomatinėje tarnyboje, tarnavo pasiuntiniu Vokietijoje ir Šveicarijoje (1918–1924), Romoje (1921–1923), 1923 m. gyveno ir redagavo laikraščius Klaipėdoje, Vatikane (1927–1931), vėl Vokietijoje (1931–1938), užmezgus diplomatinius santykius – Lenkijoje (1938–1939), 1940 m. emigravo į Šveicariją. Studijų metais redagavo socialdemokratų periodinius leidinius „Naujoji gadynė“, „Skardas“, „Žarija“. Rašė į lietuvišką spaudą: „Vienybę Lietuvininkų“ (JAV), „Tėvynės sargą“, „Žinyčią“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Darbininkų balsą“, „Gazeta Wileńska“, „Draugą“, „Lietuvos aidą“, „Mūsų senovę“ ir kt. Redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ (1903–1904), „Lietuvių žinias“ (1914–1915), „Klaipėdos žinias“ (1924), „Lietuvos keleivį“ (1924), „Memel-Zeitung“ (1924–1925) ir kt. Į lietuvių kalbą išvertė Sofoklio „Antigonę“ (1903), V. Krakovskio „Naująją Zelandiją“ (1905), Aischilo „Prikaltąjį Prometėją“ (1905), taip pat – „Kas tie socialdemokratai?“ (1906), „Nihilistai“ (1913) ir kt.

Svarstant apie S. Pšibiliauskienės laiškus J. Šauliui reikėtų konstatuoti, kad rašytoja slėpė tikrąjį jųdviejų bendravimo motyvą („Tavo draugiškas jausmas tei mano vienatinis turtas ir bijau kad man žmones jo ne išpleštu“, gauta 1910. V. ?), net pas Gabrielę Petkevičaitę-Bitę Puziniškyje netikėtai jos užklupta berašanti laišką, tikrosios susirašinėjimo priežasties nepasakė ir J. Šaulio prašė: „Tu sakyk „Bitei“ kad rašai pas manę ji dabar manis paklause ka tu rašai, ar senej rašai, o tas klausymas užklupo teip staiga kad aš nežinojau ka atsakyti, nuraudonavau ir tikrai kad galečiau gilmin žemes sm[e]gciau teip jos šaltos gudros akis varste mano ši[r]dį“ (gauta 1910. V. ?). Daugelis rašytojos amžininkų (išskyrus P. Višinskį) manė, kad juodu siejo tik bendri visiems tuo metu rūpėję kultūriniai bei literatūriniai interesai, o ir vėlesni tyrinėtojai, neturėdami galimybės susipažinti su S. Pšibiliauskienės laiškais J. Šauliui, neatkreipė dėmesio, kad kaip tik jis buvo svarbiausias jos gyvenime žmogus, kurį ji mylėjo „ne žemiška meile“, o santykiams taip ir neišsiplėtojus, galiausiai nutrūkus, rašytoja palūžo (žinoma, prie to prisidėjo ir dukters Miliutės mirtis), daugiau niekas gyvenime jos nebeviliojo, nebedžiugino.

Klaipėdos universitete K. Pemkaus fonde saugomi 47 S. Pšibiliauskienės laiškų (1902–1910) J. Šauliui atšvietai. Nesusirašinėta 1906–1908 metais. S. Pšibiliauskienė ne viename laiške prašė jos laiškus deginti („Meldziu!! neužmiršti deginti mano laiškus. Tau isvažavus paskui paklius koks kokiam Krauciui [turbūt Kriaučiūnui]!“ (gauta 1910. V. 28), tačiau J. Šaulys, turėjęs archyvaro ir bibliofilo pomėgį, juos išsaugojo. Rašytoja laiškuose ne visada pažymėdavo datą („Lapkritys 2 Vievis“), bet beveik visur matyti J. Šaulio nurodyta gavimo ir atsakymo data, arba nuoroda, kad į laišką nebuvo atsakyta („Be atsakymo“). Pavyzdžiui, autorės nurodyta: „Vilnius. Uternikas 9.- 1903-“, o adresato įrašyta: „17. II. 04. ats. atviru 19 II. 04 laišku 9 III. 04. atv. laišku 26. IV. 04 (atv. išs. iš Bern.).“ Šiame straipsnyje laiškus cituojant, jei datuota rašytojos, jos data ir nurodoma, o jei tokios nėra, J. Šaulio laiškų gavimo data pateikiama su žodeliu gauta.

Iš visos žinomos S. Pšibiliauskienės korespondencijos laiškai J. Šauliui yra ilgiausi (po 3, 4 ar 6, 13 puslapių), dėl ko ji net gąsdinosi: „Rasit nuboda mielas Brolėli Tau mano ilgi laiškai?“ (1902. VIII. 25).

J. Šaulys su S. Pšibiliauskiene pirmą kartą greičiausiai pasimatė pas G. Petkevičaitę-Bitę 1901 m. vasarą, kur jaunieji inteligentai buvo susirinkę aptarti lietuvių kultūros reikalų. Antrą kartą, atrodo, jis Sofiją aplankė tais pačiais 1901 m., nes ji P. Višinskiui rašo: „Buvo pas mane ‘seminaristas’, po truputį atgaivino mane, ir prablaškė juodas mintis, žudančias mane“ ([1901]). 1902 m. jis su P. Višinskiu ir V. Sirutavičiumi apsilankė Meškynose. Sofijos ir Jurgio draugystės genezę atsekti padeda ir rašytojos laiškai P. Višinskiui, publikuoti jos „Raštų“ VII tome (1955).

Iš laiškų matyti, kad nors rašytoja emociškai stipriai buvo prisirišusi prie P. Višinskio („kada tikėjau, kad jeigu visi manęs išsižadėtų, Tu vienas, Broleli, Povilai, neišsižadėsi manęs ir būsi po senam (kas ne atsitiktų) broliu man ir draugu“, 1902. I. 13), su kuriuo susipažino per savo brolį Gustavą, tačiau tarp jos ir V. Sirutavičiaus buvo ypatingu jausmu nuspalvinta, bet skausmingai pasibaigusi draugystė. V. Sirutavičius, matyt, dėl jaunumo, nerasdamas kito būdo kaip bendrauti su jam patikusia, bet ištekėjusia ir nenustygstančia, nuolat į kokias nors istorijas su vyrais įsiveliančia kaimyne (abiejų gimtieji dvareliai Kairiškiai ir Paragiai buvo greta), siekdamas dėmesio ir revanšo, žinodamas, kad jo sugebėjimas rašyti jai reikalingas, iš jos rašymų šaipėsi, negailestingai kritikavo, o tai paliudija laiškai P. Višinskiui. Sofija jam rašo: „O klaidės? – paklausė [Sirutavičius] šypsodamasis ironiškai. Pataisys Povilas, – atsakiau“ ([1901]. VIII. 9). S. Pšibiliauskienė P. Višinskiui prisipažįsta, kad nuo V. Sirutavičiaus pašaipų ir elgesio ne kartą verkė: „Aš iš patyrimo žinau, kiek reikia nukentėti, neatsargiai jausmą pametus po kojų tokiam, kuris negali jo suprasti, tik išmano flirtą ir nori žaislo ar eksperimento dėl savo moksliškų tyrinėjimų, o tankiaus panašus yra vaikams, kurie, sugavę paukštelį, nupeša jį gyvą, atlaužo sparnelius ir lėkti verčia, o kad paukštelis čypia, mėčiodamas ant žemės skausmuose, tai jiems juokas, ir, paspyrę jį, bėga kito žaislo ieškoti ir nesirūpina, kas su jų auka pasidaro“ ([1901]. VIII. 9).

S. Pšibiliauskienė pačioje 1902 m. pradžioje susipyko su V. Sirutavičiumi, su kuriuo artimiau, matyt, susiėjo 1898 m., kai P. Višinskis prikalbino ją rašyti. Susipykimo priežastis turbūt buvo neaiškus rašytojos ryšys su daktaru Petruliu. S. Pšibiliauskienė rašo P. Višinskiui: „Viskas, kas taikino mane su mano gyvenimu, amžinai pražuvo, nė vilties neliko, kad kuomet kiteip būtų; širdis užšalo, jaučiuosi numirėliu, klaidžiojančiu po svietą, pririštu prie jo prakeikimų. Apkarto viskas, kartais mėginau po senam plunksną paimti, bet kas iš to! Apsėsdavo mane atmintis praeities, mačiau V[ladislavą], taisantį mano darbą ir teip broliškai atvirai kalbantį su mane, ir daug tokių minčių apnikdavo mane, pra-eitis stojosi akyse, ir plunksna iškrisdavo, o aš užmiršimo ieškojau sunkiame darbe“ (1902. V. 28).

Toliau rašo, kad ji sunkiai sirgo, nes „norėjau nutraukti mazgus su šitu gyvenimu“, bet ją išgelbėjo. Skundžiasi: „Vargino mane, kad V[ladislavas] nesupranta manęs ir sūdija pagal matytų moterių ant ulyčios didžiojo miesto, kad įtikėti negali, kad man gacho nereikia, kad negali suprasti to jausmo nesutepto žemišku purvynu, kuris nieko netepa ir „vyrams“ nekliudo. Rasit, ir gerai sako mano Tėvas, kad tokie jausmai nesuprantami yra dėl dabartinės jaunumenės, kuri nuo 12-likos metų pradeda lankyti netikusius urvus. <…> musėt, V[ladislavas] gerai mane pažįsta, kad įtikėj į bobiškus liežuvius ir per tą pertraukė pažintį su mane.

Nesupranti, kaip mane šitas žudo, kaip sunkus gyvenimas liko, kaip šalta, kaip baisu?“ (1902. V. 28).

1902 m. birželio mėn. laiške ji P. Višinskiui rašo: „Atrašyk, ar atvažiuosi kuomet, gerai būtų, kad galėtumei būti čionai, kad bus Vladislavas – rasit, kad ir paviršutiniškai sutaikintumei mumis.“ Tačiau susitaikyti nepavyko, nes 1902 m. datuojamame laiške skaitome: „Žodžiai V[ladislavo] ir jo pasielgimas suteikė man kančias baisias, jaučiuosi kaip po laidotuvių labai brangios ypatos, vietoj širdies jaučiu žaizdą, kuri sopa, oi, kaip sopa!

Negelbės linkimai Tavo, Broleli. Paparčiai į erškėčius pavirto ir bado mane kiekviename žingsnyje.

Netikiu, kad kuomet atsinaujintų mūsų pažintis, reikia su šita svajone atsisveikinti, vienok atmintis nedaleidžia. Permainysiu sau pseudonimą, niekas, apart Tamistos, neturi žinoti apie jį, rasit, kiteip darbai mano lygiai būtų jam atkarūs kaip ir aš, lai nežino verčiau, rasit, kas patikės jam ir pabudins žingeidumą, kas ta nauja spėka.“

Atrodo, 1902 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį J. Šaulys su P. Višinskiu aplankė S. Pšibiliauskienę. Tuomet rašyti laiškai rodo, kaip greitai abu žengė vienas kito link. Pirmas rašytojos laiškas datuojamas pagal gavimo datą 1902. VIII. 17, antras išsiųstas 1902. VIII. 18, trečias – 1902. VIII. 25, ketvirtas – 1902. VIII. 27, penktas gauta 1902. IX. 14, šeštas išsiųstas 1902. IX. 18, septintas – 1902. X. 10, aštuntas – 1902. X. 27. O iš 1903. VI. 10 laiško sužinome, kad S. Pšibiliauskienė prašo P. Višinskio paskolinti pinigų kelionei į Šveicariją, kur, kaip žinoma, rengėsi vykti studijuoti J. Šaulys, ir kur jis išvažiavo 1903 m. spalio mėn.: „Jeigu dievą pažįsti, kaip sako, pamėgink atrasti tokį geradėjį, kuris man paskolintų 200 rub., važiuoju į Šveicariją. <…>

Atvažiuok norins ant poros dienų, labai trokštu; kaip viską dasižinosi, negalėsi tokių laiškų rašyti, kaip tavo paskutinis, nemesk akmeno, nespręsk neišklausęs. <…>

Ar Šaulys išvažiavo?“

P. Višinskis tuo metu rašė J. Šauliui: „meškikė skiriasi su vyru ir nori važiuoti į Alpus mokyties, prašė pinigų ant kelio; aš neduosiu ir patarsiu namie sėdėti arba gydytis. Liudna, nori žinoti tavo adresą; man matos nereikalinga jai ta žine“ (1903. VI. 10). Galima spėti, kad P. Višinskis, buvęs liudininku S. Pšibiliauskienės ir V. Sirutavičiaus „byloje“, matyt, tik siekė apsaugoti moterį nuo naujų išgyvenimų ir, atrodo, patyręs jos polinkį įsimylėti, net pats vengė dažnos jos draugijos, nes S. Pšibiliauskienė J. Šauliui rašo: „p. V.[išinskis] nerašo pas manę, ko norėti didžvyras ką gali tokiai mažutij pasakyti?!“ (1902. VIII. 25).

Atkreiptinas dėmesys į rašytojos pravardę Meškikė. Nepavyko nustatyti, kuris pirmasis, galbūt pasiremdamas jos dvarelio Meškynose pavadinimu, o turbūt ir turėdamas galvoje ne itin grakščias, ne bajoriškas, o valstietiškas manieras, rašytoją pavadino Meškike. Galbūt tai buvo ir V. Sirutavičiaus „krikštas“, nes jis kaip bajoras galėjo pastebėti jos neponiškas manieras, kurios neturėjo kliūti P. Višinskiui ar J. Šauliui. Be to, V. Sirutavičiaus slapyvardis Zosė tikriausiai buvo pasidarytas nuo Sofijos vardo.

Iš pirmojo S. Pšibiliauskienės laiško J. Šauliui matyti, kad jis žengė pirmą žingsnį siekdamas artimesnės draugystės su moterimi, kuri jam pasirodė labai įdomi ir turbūt lengvai bendraujanti („mislijau kad rasit supykai už mano beprotišką pasielgymą ir epitetus“, – iš kito jos laiško galima spėti, kad tuomet jį pavadino „storkailiu“). Kaip galima suprasti iš pirmojo rašytojos laiško, J. Šaulys ją laikė nepaprasta moterimi („ar galetume idealizuoti ir laikyti už nepaprastą moteriškę? Laikai (matau iš laiško) manę už išlavintą“). Rašytoja tik po ilgesnių abejonių („Teip mažai laimės ant svieto, teip mažai valandų kuriosi galime svajoti, kamgi aš savo rankomis turu griauti viską? – tiek tuo, pasvajokim! gyvenymas pats išblaškis…“) jam atsakė į antrąjį laišką („Abudu laiškai Tamistos rado manę labai prislegtą morališkai ir nuvargusią fiziškai, daug įspudžių perėjo per mano širdį. Tą patį vakario, kada viskas sumigo atrašau Tamistai bet… laišką sudeginau, antrą rašau ir antrą sudeginau nuo rito“ (gauta 1902. VIII. 17). Jau pirmajame laiške atsispindi pažadinti jausmai ir gijimas po išsiskyrimo su V. Sirutavičiumi: „Neišpasakytai gailu man kad neilgai gavome sykiu buti, pasirodei kaip jaunas mėnuo ir pražuvai, per laišką ne viską galima kalbėti! Išejusia viena vakario pasivaikščioti, atsimina man šitas vakaras Pavirvytij ir teip liudnu liekta, teip liudnu, kad norins verk…

Vakar klausiaus dainų iki vielumo o dainos tokį įspudį daro ant manis kad visai užmigti negaliu, teigi išejau sau ir nežinau pati kaip nuejau iki milžinkapėlių tokia pujki buvo naktis tokia mienesiena Virvyčia užie po savam, valandomis tartume verkia kas, tei viel tartume didilis choras dainiuoja…“

Šiame laiške planuojamas pasimatymas Vilniuje, parodos metu. Antrasis ir trečiasis bei ketvirtasis J. Šaulio laiškas S. Pšibiliauskienę ir džiugino, ir gąsdino. Turbūt bijodama, kad naujasis bičiulis gali ja nusivilti, kaip nusivylė V. Si-rutavičius, mėgino stabdyti ir savo jausmus bei svajones: „Turejai gauti jau mano laišką, rasit jau persimaine jausmai Tamistos, pamačius kaip blogai rašau lietuviškaj, o rasit kitas kas netiko? Prašau vieno Broleli Jurgi, buk atviras visada su manę, ir jeigu patemysi kad apsirikai, kad aš ne tokia kaip mislijai nesivaržyk, ne versk savies prie korespondencijos, aš papratusia kentėti…

<…> Tavo jausmas širdingas gaivina manę. Ar ilgai teip bus? ar kitokios vilnis ne pagaus Tavies Broleli ir ne perskirs musų? ar ne ateis laikas kad ir Tamista skaitysi manę priešiu savo ir Tėvynės? ir gėdysis tų savo laiškų sirdingų ir prašysi juos panaikinti, kaipo mano vienas draugas padare“ (1902. VIII. 18). Nuo antrojo laiško imama klausinėti, kiek jis uždirba iš korepeticijų. Paaiškėja, kad rašytoja ėmė planuoti pasamdyti jį savo vaikų mokytoju, taip juodu galėtų kasdien bendrauti: „Svajoju, svajoju sau kaip butu gėrai kad tas galimas butu, kaip butu ramu kaip gėrai!“ (1902. VIII. 27).

Trečiajame laiške (1902. VIII. 25) rašytoja, nors ir abejodama („rasit blogai darau rašant teip atvirai“), rašo apie savo jausmus, apie ilgesį („Ne vienas svajoji, ir mano ši[r]dis vargsta“), apie norą būti kartu („dėlko žmoniims tokiose valandosi persiskirti reikia?“), tačiau prisimenamas ir bendras tikslas dirbti tėvynės ir jos žmonių labui („dar ta liudna mintis prisidės kad atėmiau dalį jausmo prigulenčio Motinai musų“) ir, pasitelkus protą, grįžtama prie pareigų: „Aš kariauju su savo jausmais, Brolėli atmink kad mes ne tureme tiesų pasitalpinti savyje egoistiškai, mums toks tik jausmas daleistas kuris stiprina mumis kovoj su priešais.“ Bet jausmai stipresni ir toliau laiške rašoma: „Nežinau kas su manę dėdasi, isisvajojau kaipo jauna mergaite, mano metuosi truputį per vielai! kada atminu artimą 50tį, tei gėda ima“ (tuomet S. Pšibiliauskienei buvo trisdešimt penkeri). Ji prisipažįsta, kad jam išvykus nieko negalėjo dirbti, bet pagalvojusi, kad jos neveiklumas jam nepatiktų („Tamista matytume manę teip bedykaujant ar galėtume laikyti manę už draugo“), tad ji prisivertė kariauti su „nuliudymu“ ir pabrėžia, kad jis jai yra „spėką ir įkviepymu!“

Rugpjūčio 27 d. laiške S. Pšibiliauskienė praneša J. Šauliui, kad kliūtis nugalėjo ir į Vilnių atvykti gali, laiško pabaigoje prideda: „bet prižudysiu Tamistą pasigailėsi kad nenorejai buti praskustgalviu.“

Po kelionės į Vilnių, po jų pasimatymo S. Pšibiliauskienė ėmė keistis. 1902 m. rugsėjo 14 d. laiške ji praneša, kad „viską vienok supratau, pasaki man akis Tavo“ ir kad „širdyj užviešpatavo neapsakyta ramybė…“, bet priduria: „jaučiu savyje pradžią ligos, kurios negalima pagydyti <…> nerukau ir to nebereikia jau man, Tėvas mano patemijo didilią permainą manije.“ Rašytoja užsimena, kad su savo tėvu apie jį kalbėjo ir šis taręs: „daug vertmies morališkos turentis žmogus gali tokią įtekmę padaryti.“ Svarbu pabrėžti, kad laiškuose rašytoja tik kartą paminėjo pokalbį su motina, kuri labai nuliūdo, kai rašytoja atsisakė tekėti už Jurgio Milančiaus, ir rašo, kad ji „senoviškai auginta neišmano gyvenimo moteryškes be vyro“ (gauta 1910. III. 29). Bet rašytoja laiškuose dažnai aprašo, ką su tėvu kalbėjosi, ką tėvas patarė; užsimena, kad tėvui skaitė ir J. Šaulio laiško ištraukas; matyti, kad jai tėvas buvo autoritetas, nors „idealista ir iš dalies konservatista“, jo nuomonė rašytojai buvo svarbi, tėvas suprato jos kūrybinius polinkius, tarpininkavo ir jos tekstų publikavimui. Laiškai leidžia tarti, kad tėvas iš artimųjų buvo svarbiausias („niekas manis čia neriša, apart Tevą“), nors jis ir siekė ją apsaugoti nuo per didelio žavėjimosi modernumu („link naujų idėjų“) ir patarė „kad aš Tau ne reikščiau savo nuomonių jeigu tikrai teip brangi man pažinte su Tavim“ (1904. VI. 19).

Penktajame laiške, rašytame grįžus iš Vilniaus, po apsilankymo ir nakvynės pas J. Šaulį, rašytoja pirmiausia, bet ne pirmose eilutėse, išsako savo jausmus: „teip jaucuosi laiminga nes atradau viską, ko dušia ilgėjosi ko ši[r]dis troško, o ko svieti dar atrasti negalėjau. Lei sanžine Tavies negraužia, nieko nenuskriaudej, paemiai tą kas niekam ne reikalingas ir neprieko neprigulejo dušį ir širdį mano, atidaviau Tau juos, meldžiu ne atstumk maniis buk mano vadovu, aš labai silpna o gyvenimas gan keistas ir gan vargingas… Mano naturališkasis vadovas manies niekur negali nuvesti tik į… karčimą, Tu manę Jurgi vesk su savim į viešpatystę idealų bukim aukštesni už prietarius…

<…> Nesuprantu pati kas dedasi su manę: jaucuosi atgijusia, atjaunejusia, svietas toks gražus aj Jurgi, Jurgi, dėlko Tu teip daug jaunesnis, delko negalėjome susitikti tada, kada dušia mano pradedavo svajoti!.. Jurgi mano dėlko Tu tada lopišyj gulėjai?“ (1902. IX. 14).

Atvėrusi savo jausmus, to paties prašo adresato, nori perprasti savo naująjį bičiulį: „rašyk atmetęs patermis proto ir užmiršk apie mano retežius.

Retežiai kuno tik mano sukalo, dvasia luosa, dvasia prie Tavies priguli, dvasia ir širdis, nepasisgis jių niekas buk patikrintu. Vyras mano turės kaip turejęs seimininkę tik rasit daugiau energišką linksmesnią ir sveikesnią.“

Šio laiško pabaigoje pasisako, kad iš ilgesio, kai niekas nemato, verkia, ir retoriškai klausia: „Jurgi, Jurgi mano brangus, delko tureme slepti šitą?“ Liūdnos nuotaikos apima ir todėl, kad J. Šaulys jau ruošiasi išvykti, retoriškai sušunkama: „Kad bent Tavies sulaukčiau parvažuojant i[š] užrubižiaus!“

Atrodo, kad šiame laiške atvirai išsakyti jausmai bus išgąsdinę adresatą. Jis, kaip ir daugelis to meto vyrų, dar labai tradiciškai suvokė moters laisvės ribas. Pavyzdžiui, iš Marijos Šlapelienės atsiminimų sužinoma, kad J. Šaulys jos prašė, „ar negalėtų kiek laiko pabūti pas ją“ S. Pšibiliauskienė, kai atvyks į Vilnių? Nes negalėjo taip drąsiai, kaip pati rašytoja norėjo, ryžtis priimti jos pas save. Bet M. Šlapelienė viešnios negalėjo apnakvydinti, todėl S. Pšibiliauskienė vis dėlto apsistojo pas J. Šaulį. Kaip rodo laiškai, rašytoja ne kartą apgailestavo dėl tokio savo impulsyvumo, neapgalvotų veiksmų, kurie dažniausiai trikdydavo žmones. 1902 m. rugsėjo 18 d. ji rašo: „Pripažinstu kad esmi gan kvaile ir mano laiškas paskutinis dar kvailesnis, o dėl Tamistos atkarus, sunaikink ir užmiršk! Aš dėl Tavies Brolėli visada tapati paliksiu, visada seserį atrassi manyje seserį mylentį ne žemišką meilą.“ Rašytoja net bando atsitraukti: „jeigu neatradai manyje sesers, panaikink laiškus ir išbrauk manę iš atmintis savo, manis nesigailek aš kenteti papratusia.

<…> jug jausmo ne išmelsti ne išverkti negalima ne nuo ko, aš pati kalta kad esmi tokia kad jo pabudinti negaliu.“

Išdrįsusi atvirai parodyti savo jausmus, ji, norėdama išlaikyti draugiškus santykius su J. Šauliu, daugelyje laiškų įrodinėjo, kad jis neteisingai suprato jos elgesį. Spalio 10 d. laiške bando įtikinti, kad norinti su juo bendrauti kaip su broliu, kaip su artimos sielos žmogumi: „jug sakiau Tamistai kad ne valandos ne mačiau Tamstoje jauno vaikyno (medegos del flirto) vien tik brolį ir tauteti ir draugo, kuris rodėsi man kad suprato manę.“ Vis dėlto J. Šaulys galėjo pažadinti joje tikrąją meilę, tai paliudytų jos pakitęs požiūris į vyrą. Tik stipriai pamilusi, galėjo ir savo vyrą (kartais jį vadina „mano žmogus“) kitaip pamatyti: „visai klaidingą nuomonį turejau apie draugo mano gyvenimo, <…> labai persimaini pritikome labai prie savies visai ne sunku man gyventi su juomi.“

Tačiau J. Šaulys Sofijos permainoje neįžvelgė galimo savo nuopelno, tik nusivylė ir iš spalio 27 d. rašytojos laiško sužinome, kad siūlė nutraukti susirašinėjimą: „Sakai kad Tamistai pertraukus korespondenciją aš viel sugrinžčiau prie „seno laimingo gyvenimo“, kam čiderstva?“ Ji apgailestauja: „neb atrassiu jau panašio jam, nebatrasiu dušios teip poetiškos. <…> širdyj jaučiu tuštybę ir skausmą kad apsirikau…“ Ir šiame laiške nuskamba mintis, kad „visas gyvenimas mano tei viena klaidė“.

Nors rašytoja laiškuose vis aiškinosi, pabrėžė, kad nori būti tik draugė, mėgino sujaudinti savo nelaiminga dalia: „Dangus aukštai, nieko į jį žiurėti! mokslas man nepriejnamas ne laiko ant to niera, teigi kas liekta? – purvynas nebent tas juodas baisus, kurį svietas braido, braidysiu ir aš prie visako paprasti galima“ (1902. X. 27), J. Šaulys, galbūt ir dėl įsikūrimo Berne ir studijų universitete reikalų, bet greičiausiai išgąsdintas moters drąsos, pasiryžimo keisti gyvenimą, tikrai buvo nutaręs santykius nutraukti, bet po 14 mėnesių neišlaikė ir parašė.

1903 m. gruodžio 9 d. (gauta 1903. XII. 25) S. Pšibiliauskienė atrašė jau iš Vilniaus iškart į du padieniui po ilgojo J. Šaulio tylėjimo gautus laiškus iš Berno: „Jurgi draugi brangiausis kaip man gėrai kaip lengvu liko! kiek energijos kiek spekų pribuvo! tartum sparnai isdygo ir pakėlė manę nuo žėmes dulkio ir purvyno aukštym aukstyn!.. <…> Nepykau ant Tavis ne valandos, skaudu buvo širdyj kentejau ir vargau…“ Sumanęs atnaujinti nutrauktą ryšį, naująjį rašytojos adresą, matyt, bus sužinojęs iš P. Višinskio, nes tai rodytų išlikę P. Višinskio laiškai, kur rašoma: „ji rengiasi Vilniuje apsigyventi su vaikais ir užimti kokią nors vietą“ (1903. IX. 24); „Meškikė, girdėjau, kraustosi Panerin ir ten ji rekomenduota aristokratų dukterims per mokytoją lietuviškos kalbos. Teip!“ (1903. X. 3).

S. Pšibiliauskienė džiaugiasi ištrūkusi iš namų, iš kaimynų bajorų aplinkos: „Tu suprasti negali Jurgi, nebuvęs terp šitų musų bajorų ka dušia kenčia besiklausant jių kalbų ir nuomonių, kad ne Tevai nejoke spėka nepergabentų manis į tą šalį ant tų morališkų kančių. Visą dušią prisirišiau prie Vilniaus ir svajoju kad tik kuo veikiaus ten grinžti. Ten užmirštu apie viska, apie retežius savo kurias kas valanda sunkiau man nešti…“ (1904. VI. 13).

Atsinaujinus susirašinėjimui, S. Pšibiliauskienė vis ieško argumentų įtikinti, kad J. Šauliui svetimame krašte blogai: „Tu Jurgi mili Tėvinę, ir tas givenimas svetimame krašti neatsako visai tavo dvasiai“ (1904. VI. 10). O ir tėvynei tokių kaip jis labai reikia, todėl turįs grįžti: „niekas teip meiliai neglaudžia kaip Motina Tevine.

<…> Nesuprantu to, dėlko Tėvineje negaletumi lavintis?“

1904 m. laiškuose atsispindi slogi J. Šaulio nuotaika, kurią lėmė idėjiniai nesutarimai su Lietuvių demokratų partijos kolegomis, nepritarimas partijoje vyravusioms kompromisinėms nuotaikoms, ypač polemika su Augustinu Janulaičiu: „Tau Jurgi matytis į širdį įdure tas pasakymas kvailių ir pravarde duota žmoniems Tavo pažvelgų, ar usimoka norins atidu atkreipti ant tokių plepesų, šunis papratę loti ant to sutverti!.. Turi tau krauį gadint tas pusprotis Janulaitis, tei tikra pykta dvasia, kami jis apsigyvena nes jau negali buti ramybis ne tvarkos, gailu man tavis kad žuni toj pekloj, grinžk Jurgi į Tevynę čia visgi lengvesnis oras, jeigu kaip galima grinžk! Darbuosmos sykiu, nuliudyme paremsim vienas kito ir sutversim ideališką gyvenimą. Parašyk apie piningus neužmiršk ir kiek jių reikia ant kialio?“ (1904. II. 2).

Susirašinėjimui įsibėgėjus rašytoja ne viename laiške užsimena, kad nori „švenstus mazgus“ (1904. XII. 21) su vyru nutraukti, juolab kad jis vienas sodžiuje, o ji Vilniuje, ir jis visai neliūdi, turi „bobą“. Ji sako, kad vienai apsispręsti sunku, tarėsi su svainiu, bet šis „nelinki“ to daryti. Rašytojai pabėgimo kaip alternatyvos teisėtoms skyryboms nepakako, ji norėjo tapti laisva de jure: „bet gerai nežinau kad priimciau kalvinišką ar Liuteronišką tikejimą ar tada bučiau liuosa?“ Šiame laiške ji save palygina su žuvele ant kabliuko: „kaip žuvis kuri prarijusį meskeris kabinėlį <sirgti> nors kaip tolij nuuplauktų visgi meškere jos nebepaleis, visgi ji priguli nuo žvejoko kada ištrauks iš vandens ir pames į laivį po savo kojų. Ta ateitis tankiai manę žudo negaliu perstatiti kaip dabar ten be givenčiau ir baimė ima kad mano viešpats viel fantazijai uzejus nepargabentų manis, juog svieto tiesos ir bažnicias užstos už jį“ (1904. XII. 21).

J. Šaulys nuo 1909 m. savo laiškuose, matyt, pradėjo rašyti apie tai, kad grįžęs į Lietuvą norės „lizdą susisukti“. S. Pšibiliauskienė pamanė, kad tie žodžiai, nors ir netiesiai pasakyti, susiję su ja. Ji vėl išdrįsta siūlyti gyventi kartu, juolab kad kaip tik tuo metu iš Amerikos sklido gandai, kad mirė jos vyras (jis išvyko 1905 m., o kad tikrai mirė, ji rašė laiške gauta 1910. I. 16), tad ji jautėsi visiškai laisva: „Geras dalykas savo lizdelis, ir aš jauna budama svajojau apie jį, apie sejminiška tykį gyvenimą su išmintingų dorų žmogų o kas isejo, pasijuoke likymas viskas sugruvo nepatajsomai, kodel tada toks Jurgis ne pasipajniojo – doras širdingas brolelis… kokia tai laime butų, kokia tvirta, kokia amžina… Szalin svajones! <…> Teigi svajoju kad teip apsigyventum sikiu pakol Tu savo lizdo ne susuksi, rasysim kanors… senoji peleda prisikels“ (1909. VII. 2).

Tačiau iš J. Šaulio laiškų G. Petkevičaitei-Bitei ir Vydūnui (laiškų kopijos saugomos K. Pemkaus fonde) galima suprasti, kad jis tuo metu jau turėjo draugę užsienyje, Vadovicuose, ir, nors šią žinią nuo visų slėpė, kalbos apie jo vedybas sklido į Lietuvą. G. Petkevičaitė-Bitė konstatuoja: „Čia Vilniuje girdėjau buk Galicijoje manai pasilikti“ (1910. I. 28). O iš kito jos laiško J. Šauliui matyti, kad sklindantys gandai jį erzino ir jis prašė nesikišti į asmeninius reikalus, nes G. Petkevičaitė-Bitė teisinosi: „Apie Tamstos Galic.[iją] sakė man Birž.[iška], girdėjęs nuo Gaid[elionio?] ar Skab[?], nebeatmenu“ (1910. II. 3).

Atrodo, 1910 m. pradžioje J. Šaulys su drauge, kaip ir būna įsimylėjėliams, susipyko, nes jo slogią nuotaiką perteikia S. Pšibiliauskienė, taip pat ir G. Petkevičaitė-Bitė, kuri rašo: „Šiaip jaučiu iš laiškų, jog esi neišsakomai sunervuotas, o aš nemažiau, todel geriausiai nesistengsime viens kitą įtikinti: išeis vien tuščios barnės, bridimas į smulkmenas, gal ir užgauliojimai. Tiek metų turėjau Tamstoje draugą-patarėją – gailu man būtų nustoti sunkiausioje gyvenimo valandoje…“ (1910. II. 3). Gausūs to laikotarpio S. Pšibiliauskienės laiškai (yra 16 laiškų, rašytų 1910 m. sausio–gegužės mėn.) paremia mintį, kad tuo metu jis rašė dažniau, nes jam trūko bičiulės paramos, paguodos. Iš laiškų galima suprasti, kad J. Šaulys žadėjo parvažiuoti 1910 m. rudenį („kaip a[š] žiuru į juodas šurksčias savo rankas o da[r] į veidrodį tei baime apima, bijau to musų susitikymo. Žinai ka atsiunsiu tau fotografija kad neisganstumei bulbskutės-drauges“, gauta 1910. IV. 28) ir pagaliau apsigyventi su ja („Sakai kad gyvensim sikiu, o ir ta perskaičius pabiro man ašaros: ar tei ne auka? Jurgi mielas ar Tu tada pabučuosi manę, priglausi širdingai, širdingai kaip tada atsimini palidejęs namon grinžtant vergijun?“ (1910. V. ?).

Tačiau J. Šaulys, atrodo, gegužės pabaigoje su drauge susitaikė, o to laikotarpio S. Pšibiliauskienės laiškai atspindi josios nuojautas. Ji veržiasi į Berną, nori aplankyti: „Kas su Tavim dedasi? Nors rašai sveikas esans man kiteip vaidinasi, neramybia kažikokia vargina, počtiljoną pamačius silpna darosi, kažiko lauku kažiko bijau“ (1910. VI. 13). Ji klausia atvirai: „kodel aš negaliu padeti tau gyvenimo našto kelti, argi męs priklausisim prietarams? Jurgi duok man gyvenimo tiksla, lei darbas mano atneša kam nauda, toks gyvenimas teip slegia teip vargina!

Atsimink kad aš šeip ar teip po svieto turu daužytis – nepriimsi tu mano sunkų pie darbo paims kitas ir tas bus skirus kad vel bus privarta vel nubodis, pilkas gyvenimas be tikslo. Oj Jurgi kaip aš apie ta įsisvajoju, kokį idealiska gyvenima mudu susitajsytumem, geru draugų Tau bučiau seseria mylinčia, ir Tu visai liuosas nuo gyvenimo prozos galetumei darbuotis, mokytis ir paskui saves ir musų patraukti augštin prie šviesos.

<…> kodel gi ne gyventi sikiu pakol Tu sau tikra drauge rasi? <…> O kad teip mudu į Ameriką važuotumem?“ (1910. VI. 21).

Birželio ir rugpjūčio mėn. laiškai liudija apie įtampą ir santykių pabaigą.

J. Šaulio ir S. Pšibiliauskienės santykių istoriją papildo G. Petkevičaitės-Bitės, Vydūno, Jurgio Savickio, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko laiškai, iš kurių matyti, kad 1910 m. pabaigoje J. Šaulys jau neslėpė turįs užsienyje draugę. G. Petkevičaitė-Bitė: „Gerai, kad suradai gyvenime draugą, kurs padės kovoti su priešginiais vėjais… <…> Tamstai linkiu, kad tarp Judviejų sutikimas ir supratimas kasdien didintus ir kad likimas apsaugotų nuo užsivilimų. Šiaip tikiu ir nesiliausiu tikėjusi į idėjinio darbo galę, jei jis jus suvienijo – tai Jūsų laimės rūmas turi tvirtą pamatą“ (gauta 1910. XII. 22). Po metų, 1911 m. liepos 23 d. laiške Vydūnas atsisveikindamas perduoda linkėjimus J. Šaulio būsimoms gentims, o laiškas adresuotas K. Sokalskiego, Wadowice. 1911 m. rugpjūčio 29 d. G. Petkevičaitė-Bitė užsimena, kad jos nedžiugina J. Šaulio mintis atvežti žiemai į Puziniškį savo sužadėtinę, kuri gyvendama kaime pasigydytų džiovą. 1921 m. laiške G. Petkevičaitė-Bitė sakosi daug gero girdėjusi apie jo žmoną Kazią.

Vis dėlto laiškai rodo, kad J. Šaulys S. Pšibiliauskienę buvo įsimylėjęs, tačiau jį, kaip V. Sirutavičių ir kitus, gąsdino nuolatiniai rašytojos susipainiojimai su kitais vyrais. Mylėdama J. Šaulį rašytoja buvo pasiruošusi jam tarnauti, juo rūpintis, tvarkyti jo buitį, bet tuo pačiu metu ji kurį laiką Vilniuje gyveno su savo vaikų mokytoju Konstantinu Jasiukaičiu ir jį išlaikė. Rašytoja pripažįsta: „toks mano gyvenimas su jaunu vaikiu keistai išrodo no ir truputį kalba.“ Gyvendama Vievyje pas Jurgį Milančių ir negaudama jokio atlyginimo, tik pragyvenimą, daug laiko paaukojo padėdama jam vaistinėje, gerindama jo buitį ir kt. O J. Šaulys apie jos gyvenimą sužinodavo iš kitų lietuvių inteligentų: „Blogai Tavį painformavo tas kuris sake kad teip gerai apsimoka mano tarnyste“ (1910. IV. 21).

Beribis S. Pšibiliauskienės pasirengimas paaukoti save kitam ir tokiu būdu įprasminti įgytą laisvę labai panešėjo į niekuomet meilės nepatyrusios moters nuolatinio vyriško dėmesio poreikį ir stoką. Atrodo, kad nuolat gyvendama svajonėmis ir iliuzijomis ji išgyveno meilę pačiai meilės idėjai, o su konkrečiu asmeniu visaverčiui ryšiui nebuvo subrendusi. Vyrai, tai jausdami, ne tik ją palikdavo, bet ir žemindavo. Štai ji nurodo, kad K. Jasiukaitis, negabus jos vaikų mokytojas, pas ją gyvenantis, jos išlaikomas, elgiasi kaip su verge: „mano sugiventojuj rodosi kad aš jo verge no ir žudo oj kaip žudo! brutalas ir egoista“ (1904. II. 2).

Toks rašytojos nuolatinio vyriško dėmesio poreikis didino įtampą tarp jos ir J. Šaulio. Jam, kaip jaunesniam, galbūt iki galo taip ir liko neaiškus jos bendravimo su kitais vyrais pobūdis (ji visada pabrėždavo, kad jos santykiai su kitais „seseriški“), o pati rašytoja vis pabrėždavo, kad ją nuo J. Šaulio skirią „etiški supratimai“.

Tai, kad J. Šaulys, laikinai susipykęs su savo Kazia, buvo pasiryžęs sugrįžti prie jaunystės meilės ir su ja apsigyventi, rodytų didžiulę S. Pšibiliauskienės, kaip moters, trauką. Juk net ir P. Višinskis pas ją iš pradžių „kasdieną lankesi“. Atrodo, kad duotojo pažado drauge apsigyventi neišpildymas S. Pšibiliauskienę galutinai palaužė. Turėjo būti nesuvokiama, kaip toks patikimas draugas, visada besilaikantis duotojo žodžio, galėjo šitaip pasielgti: po tiek metų draugystės pažadėti gyventi kartu ir čia pat ją palikti.

Skaitant jos laiškus, nemylėtos moters drama veriasi maksimaliai („Aš papratusia: ką tik aš numylesiu, prie ko tik labai prisirišu, kas tik paliekta man reikalingas, viskas bega nuo manis“, 1902. VIII. 17, panašus motyvas nuskamba 1904. VI. 13). Iš S. Pšibiliauskienės laiškų matyti, kad didžioji patirtos išsiskyrimo traumos įveika buvo jos parašyti kūriniai, ypač apysaka „Naujasis takas. Mūsų laikų apysaka“, pirmą kartą paskelbta 1912 m. Kauno laikraštyje „Draugija“. Rašytoja, papasakojusi skaitytojui Stenios gyvenimo istoriją, nesėkmingą meilę Juozui, pati kėlėsi naujam gyvenimo etapui. Šioje apysakoje gausu motyvų iš jos laiškų J. Šauliui.

1910 m. rašytoja rašo: „Ilgesys, gailestis pražudyto gyvenimo tei mano egzistencijos pamatas“ (1910. II. 12). Tarusi, kad J. Šaulio asmenyje rado tikrąjį idealą, rašė jam daug ir atvirai, todėl net patys laiškai – tai nedidelės apysakos, jos kasdienybės vaizdeliai. Perskaičius juos atrodo, kad jei ne J. Šaulys, gal po išsiskyrimo su V. Sirutavičiumi ji apskritai būtų nustojusi rašyti: „Apisaka ta gal ir nusiseks, rašau ja buk Tau pasakoju, nemanau apie ta kad skajtys ja ir besirdžiai storkajliai, rašau del Taves“ (1910. IV. 19). Ir dar: „Tavo laiškai keista turi galia, budina nelejdžia į purvina pagrimsti, je daugiau sako kaip pavasaris, virvyčia ir visas bustančios gamtos grožis“ (1910. III. 25).

Kaip buvo minėta, laiškai leidžia analizuoti S. Pšibiliauskienės, kaip rašytojos, tapatumo raidą, papildo jos kūrybos genezės tyrinėjimus. Ją, pradedančią rašinėti, labai kritikavo V. Sirutavičius, kurį buvo įsimylėjusi, todėl patyrė pirmąją moters-rašytojos traumą, ir tai lėmė nepasitikėjimą savo gabumais. Pačiame pirmajame laiške J. Šauliui ji skundžiasi: „Iš raštų mano didis niekai, lenkas lenku visada, šuvinizmas neleidžia jam tolyj matyti, <kaip> ir objektiviskai sprensti“, toliau – „kam siuntej „tošelę“ argi laikai šitą už teip gėrą veikalą kad vertai butu versti?

Noris tos vertmės nepripažinstu paklausysiu Tamistos ir išversiu, lenkiskai sugarsinsiu, nebent kaipo vertymą“ (gauta 1902. VIII. 17). Primintina, kad „Stebuklingoji tošelė“ lietuviškai buvo paskelbta tik 1907 m. Vadinasi, rašytojos kūriniai dėl jos pačios ar dėl kitų priežasčių kartais ilgiau užsigulėdavo.

Beveik kiekviename laiške paminimas rašymas, dalijamasi sumanymais, klausiama patarimo: „Atvažiavus pas manę turesi perskaityti šitą ką dabar rašau apisakėlį čia nesivaržau, rašau diel Tavies o paskui dėl kitų“ (1902. IX. 14). 1902 m. rugpjūčio 25 d. rašo: „Onelej sugrinžus ėmiaus „Blindą“ į kojes statyti, kaip rodos jau paskutinį mano vejkalą paėmė nuo lentinos, reikia makuliaturos patajsyti!“ Kaip matyti, S. Pšibiliauskienė kritiškai žiūri į savo apsakymus, tradiciškai savo moterišką kūrybą suvokia kaip niekus, vadina ją „makulatūra“, kuri rašoma, kai atliktos visos kitos moters-motinos pareigos („kad aš buciau viena, kad ne tos parejgos eičiau pirmin nesidairidama prie švensto siekio“, 1904. VI. 18). Net 1909 m. vis dar menkina savo kūrybą („artinasi jubiliejus manano [turbūt – mano] nekingo darbo“), o J. Šaulį giria: „Tavo darbas tei ateitis tei Lietuvos garbe.“

Vis dėlto laiškuose J. Šauliui rašytoja mieliau kalbėjo apie savo jausmus, kasdienybę, svajones, o ne apie kūrybą; palyginti negausu ir to meto Lietuvos kultūrinio gyvenimo atspindžių. O J. Šaulys. atvirkščiai, kaip galima spręsti iš rašytojos laiškų, daugiau svarstė apie kūrybą, davė patarimų: „Jeigu ne sunaudoju tuoj Tavo gėros patermes, tei delto tikta kad tankiai esmi surišta visokiomis aplenkinibemis, vienog nepraeis jos visai nesunaudotos, ir nesigailek kad rašai pas manę“ (1904. VI. 10).

S. Pšibiliauskienė labai retai laiškuose nurodydavo siunčiamų taisyti tekstų pavadinimus, todėl tik detali J. Šaulio laiškų analizė leistų tiksliau nustatyti, kuriuos kūrinius jis bus redagavęs. Pavyzdžiui, ji rašo: „Skubejau perrašineti laukdama Tavis, pabaigiau keleto paišinelių iš givenimo Žemaičių ir Tavo kritikos norejau pakol ne spaudinti. Parašau scenišką paišinelį Hanibalius, čia niekurių žodzių man truksta ir viena pabaigti negaliu, nepik Jurgi kad tau siunčiu peržiureti ir pabaigti, buk toks giaras Drauge padarik ta ir atiduok kur nori. Glebį rankraščių nusiunčiau p. Petruj V.[ileišiui] per mano Tevą jeigu ten visų nepriims tei rasit žinai kas kami reikalauja makuliaturos. Atsiunsk man adresą Mickaus [Vincas Mickevičius-Kapsukas] kanorįs ir ten nusiunsiu“ (1904. VI. 19). 1909 m. rašo: „spaudžia manę rankraščių duoti <…>; nutariau duoti „Laumių augintine“, ten pamatas neutrališkas niekas nesijaus nuskriaustas“ (gauta 1909. V. 26), tačiau po metų vėl apie tą patį: „Laumių augintine jra visai ant neutrališkos dirvos nutverta, jeigu pasiutimui kokiam užejus nepakyšu po peciaus rasit neilgai trukus pamatysi katrame iš musu laikraščių“ (gauta 1910. IV. 21). Kitame laiške teigia, kad „lija teigi ne esmi nuvargusi darže ir iki šiol rašau „Laumių augintine“ 6 lapus pribrežiau vienų prisedimų, ejna pasiutusiai“ (gauta 1910. IV. 24).

Rašytoja J. Šauliu pasitikėjo, norėjo išgirsti jo nuomonę apie savo tekstus: „Klausi ką padaryti su rankraščiais Sv. – ką nori tą padaryk jeigu gali naudok pagal savo išmanymo aš šito nesunaudosiu nes tei per ankšta uždoti dėl manis“ (1902. X. 10); „jeigu tikrai manai parvažuoti neduočiau niekam peržiurineti savo raštų ar nesutiktumei peržureti jos nes tie naujoviškieja mokslinčiai tankiai teip sugadina teip iškraipo musų (žemaičių) tarmes nesuprasdami, irgi musų dvasios kad išejna visai ne tas ka norejau pasakyti“ (1909. VII. 2). Kai 1910 m. jai piršosi J. Milančius, iškeldamas sąlygas, o viena iš jų – nerašyti J. Šauliui, rašytoja įvertino situaciją: „Tokiose išligose ka aš galečiau parašyti?“ (gauta 1910. III. 29). Kitame tų pačių metų laiške rašo: „Dabar usidejau nieko neduoti spausdinti pakol neperejo per Tavo kritika jeigu kada parvažuosi kliasifikosim kas po pečiaus kas į spauda“ (gauta 1910. IV. 21).

Pirmuosiuose laiškuose matyti, kad S. Pšibiliauskienė, bendraudama su   J. Šauliu, siekdama artimesnio ryšio, labiau pabrėžė nepriklausomos moters, o ne moters-rašytojos tapatybę: „Vieno prašau Tavis ne užimk laiko taisymu ir siuntinėjimu del spaudynymo ne mislyk kad delto rasau, rašau ot mislydama kad su Tavim kalbu kad Tau pasakoju ką mačiau, atmink kad visu pirmu rašau dėl Tavis Jurgi.

Taigi reikalauju nuo Tavis ir prašau kad savo laiko ne leistume ant niekų, ot kaip pasiilgsi manis parskaityk ir padėk lei kas sau spaudina jeigu kuomet kam tiks o jeigu ne tei kaip atkires po pečiaus pamesk“ (1904. I. 10). Galima pastebėti, kad rašytojos tapatybė ryškesnė laiškuose, kurie rašomi santykiams pablogėjus, kai užpykęs J. Šaulys, grįžęs į Lietuvą atostogų, nesiruošia jos aplankyti, kai apskritai nežada greitai pasirodyti: „Turu viltį iki to laiko pabaigti pora veikalų, rašau su pasiutimu, Tamistos laiškas sugalando mano plunksną ir ant valandos prablaškė „ligotą sentimentalizmą“, veikalas mano paskutinis bus ala Gorkago – cinizmas vietomis teip baisus ir biaurus kaip morališkojo svieto filiozofija ir įstatymai ir visi žabangai ir retėžai, kuriais žmonis varžo savį vardan etikos, estetikos ir visų velnių kurių vardus aš stačiuke primiršau“ (1902. X. 10). S. Pšibiliauskienė nesistengė valdyti savo nuotaikų ir emocijų, bet perkeldavo jas į kūrinius arba nukreipdavo į išorę ir patirdavo palengvėjimą. Žinant, kad J. Šaulys jai buvo labai svarbus, o jis buvo žemaitiškai mažai raiškus, ramaus būdo, tinkamų manierų („Rasit Tau Jurgi kejstai išrodo kodel ne vardin[u] Tavis „Gerbiamas ponas“ kaip tei svieto šablionai reikalauja“, 1910. IV. 19), galima spėti, kad tais laikotarpiais, kai santykiai pablogėdavo, kai rašytojai nesisekė, anot jos, „sutajkinti gyvenima su savo svajonemis“, ji tyčia elgdavosi itin šiurkščiai, iššaukiančiai: „Tamsta rašiai kad pamatęs manį pas Jab.[lonskį] negalejai užejti – nesiteisinau tada bet ka tas gelbetų dabar tikek kad neko iš to nebeliko, suprantu kad susikrate tamstos estetika, pamatęs mano trumpai nukirptus plaukus ir rukant papirosus nusprendej kad esmi avanturiste su kuria žinoma nevertai pasižinti. Viskas persimainė dabar esmi visai korekt, net ant gatvis nerukau ir plaukus užleidau kad žmonių nebaiditi“ (1905. IX. 1). Rašytoja ne viename laiške kritikuoja asmenis, perdėtai besilaikančius etikos ir estetikos normų, tai suprasdama kaip bajorišką „išganystę“. Ji, atsisakiusi bajorų luomo elgesio ir moralės taisyklių („Gana jau tų penkerų metų, metų kvailybes kada maniau kad teip turi buti! Šitoj apisakoj pasakysiu daugiau“, 1909. XII. 30), nesiruošė savo įgytos laisvės varžyti kitomis, naujomis miesto inteligentijos bendrijoje besiklostančiomis taisyklėmis („atmeskim visus svietiškus retežius“), kurios labai priminė tuos pačius suvaržymus, nuo kurių pabėgo („dabartiniai idealai tei tikrai kažikas anachronizmų dvokians“). Tačiau perdėm nevaržoma rašytojos saviraiška, kuria ji rodė panieką aplinkai, tapo jai pačiai kliūtis, o jos ekscentriškas elgesys visai neatrodė žavus, žmonės jos ėmė vengti („pirmejviai manę apleido“). Vilniuje rašytoja nebesurado daugiau draugų, jos kūrinių taisytojų, tokių kaip P. Višinskis ar V. Sirutavičius, o J. Šaulys buvo Berne, ryšiai su juo trūkinėjo, tad ji jautėsi viena, atstumta. Rašytoja įtemptai reflektavo savo gyvenimą ir elgesį, klausė J. Šaulio: „kaip Tu žiuri į mano dabartinį gyvenimą?“ Bet autentiškos raiškos poreikis trukdė apsimetinėti („kokia baisi komedija visur, formos be jokio turinio“). Lietuvių inteligentų bendruomenei ji priekaištavo už buržuazinį manieringumą, už per mažą nuoširdumą: „Lietuvoje gerausiai jra numirus, tada gan jra jeigu mokejai lietuviškai kalbeti, žiurek minia tautininkų baubdami paskui grabo klumpa, apie „didvyrį“ laikraščiai garsina, o kiek ašarų, patoso visame tame akte pakasynų! <…> Svajojau ištikro atsiduoti šitam darbui, ir daug ant tos dirvos galečiau padaryti, nes išdirbiniai visokie jra man žinomi <…>. Tesirišta! įlinsiu kur į lenkiška redakcija, tilek širdi, slopk siela!“ (1909. V. 6). Visur mato apsimetinėjimą, kviečia J. Šaulį grįžti: „mudu ne rašysim sablonų: „O Lietuva aš tavį myliu!“ arba ala Pujda apie degančia, liepsnojančia krutinia, arba vel „Broliai į darbą!“ ir tiems panašių bezlepičių, bet imsimos už tikra darba naudinga nors ne garsį“ (1909. XII. 30).

Vilniuje pagyvenusi suprato, kad su bajorais jai ne pakeliui, bet nepritampa ir prie inteligentijos. Laiškai rodo, kad pasąmonėje buvo išlikusi lenkiškoji bajorų tapatybė, rašytoja užsimena: „gyvenimas terp lietuvių.“ Laiškuose atsispindi bandymai griebtis įvairiausių darbų: siūlo J. Šauliui drauge steigti laikraštį, nes mano, kad „Vilniaus žinios“ ilgai neatsilaikys. J. Šaulys 1909 m., sužinojęs, kaip S. Pšibiliauskienė sunkiai verčiasi, prašė G. Petkevičaitės-Bitės duoti darbo laikraštyje „Vilniaus žinios“. Paminimi keli atvejai, kai jos projektai buvo atmesti. Pavyzdžiui, ji sugalvojo padedama J. Šaulio išleisti visų Vilniaus tautybių jaunų literatų kūrybos rinkinį: „norejau ir Basanavičių pritraukti prie šito darbo – perstačiau dalyką (tik žinoma Tavo pavardes ne minedama) bet jis sako man, – sergi tamsta akis blizga karštis <…> reikia ramybes <…> pasakiau jems kad jeigu gyvenimas terp lietuvių pavers manę kada į tokia žema esybia tei kulka į kakta ir povisam, vien del saves gyvena galvija“ (1910. III. 16).

Pajutusi nenatūralų lietuvių inteligentų atvirtimą į lietuvybę, su kai kuriais tyčia kalbėjo lenkiškai. Galiausiai, nusivylusi Vilniaus inteligentijos bendruomene, apsisprendžia išvykti į Berną, Peterburgą ar Ameriką: „Beslopdama tame raiste [galbūt užuomina į U. Sinclair „The Jungle“, nes 1908 m. JAV išleistas lietuviškas vertimas „Raistas“] priminu Poniatauskio žodžius, nekiteip jautesi jis Elsteroj bežustant, – „rien qu’une main, Franēais, je suis sauve!“ [niekur kitur nesijaučiu toks saugus, kaip tik Prancūzijos rankose] 1910. III. 25).

Tiesos poreikis padėjo kritiškai vertinti ir savo rašymą: „Nežinau kodel kitasik, pačiaj pradioj tiko man mano darbas, dabar gi kas kart daugiau matau netikumų, matau stoka aiškumo piešiamujų scenų, arba puola į akis stoka studijų psicholiogijos žmogaus, išto paejna kad negaliu išlaikyti vienodumo budos aprašamojo, tankiai truksta stačiai logikos. Su pasiutimų tada metu į ugnį ir siuvu blizgučius mesto šarkoms“ (1910. IV. 19).

Bergždžios S. Pšibiliauskienės meilės paieškos, naujos šeimos, kaip ji norėjo, trūkumas, nepritapimas naujojoje bendruomenėje, nusivylimas savo rašymu vertė visą gyvenimą pavadinti klaidžiojimu, klaida, o tai, kaip ji manė, trukdo būti naudingai ir savo raštais: „Nuo laiko kaip pradejau daugiaus skaititi, raštai mano išrodo man teip silpni teip mažias vertmės, kad ir čionai nežinau ar kada galesiu literaturoj kokią naudą atnešti. Truksta ant kiekvieno žingsnio mokslo, truksta man pačiai pamato tvirto, tokiose išligose sunku jra kitiems tikrą taką nuroditi ar modifikuoti netikusios klaidės givenimo. Vadovas turi tureti tikslą givenimo aiškią, išdirbtas nuomonis ir mileti savą idealą, pas man neko iš to nera, aš dar neatradau tikro tikslo, klaidzioiu kaip akla, bijodama kad neįtraukčiau kitų į savo klaidės. Aš veikiu paprastai <paga> po kokionorįs įplaukimą [=įtakos], tei jira įpatibe visų silpnų budų, kurie gali buti įrankių, ir gali daug padaryti kaip kiekvienas įrankis rankosi gero amatninko, bet pats iš savo inicijativos nera nekuomi nebuvo ir nebus“ (1904. VI. 19).

Iš laiškų matyti, kad romano „Klaida“ pavadinimas esmiškai susijęs su savojo gyvenimo vertinimu. Galima pacituoti rašytojos motto: „Aš nekokių partijų nesilaikau gyvenu įspudžiais, ka jaučiu ta rašau, šaltų protu aš neko ne apsvarstau ir iseJna „Klaidos“ (gauta 1910. IV. 21).

Romano „Klaida“ užuomazgos fiksuojamos jau 1902 m. (spalio 27 d.), kai J. Šaulys pasiūlo nutraukti jų ryšį ir grįžti prie laimingo gyvenimo. Susipažinus su rašytojos laiškais J. Šauliui galima teigti, kad romanas iš pradžių galėjo būti rašomas kaip nelaimingos meilės istorija, o tik po to išplėtota „pirmeivių“ kritika. S. Pšibiliauskienė, bajoriškąją tapatybę ėmusi keisti miestietės inteligentės tapatybe, susidūrė su netikėtumu. Valstietiškos kilmės inteligentai, užuot atsisakę senųjų kultūrinių įpročių ir sukūrę naujus, miestietiškus, iš tikrųjų perėmė daug ką iš bajoriškosios tradicijos. Rašytoją stulbino besiformuojančio vidurinio sluoksnio elgesys ir moralė, sulipdyti iš valstietiškųjų ir bajoriškųjų įpročių, kuriuos ji vadino anachronizmu. Nemažą dalį to meto inteligentijos sudarė išeiviai iš bajorijos, kurie miestietišką tapatybę kūrėsi atmesdami paviršutinišką puikavimąsi manieromis, bet išlaikydami kultūrinius, dorovinius įpročius, o valstiečių vaikams, kaip geriau mokantiems lietuvių kalbą, lengviau sekėsi užimti pirmaujančias pozicijas, bet jų asmenybės integralumo stoka kėlė bendravimo problemų su tais naujosios kartos inteligentais, kurie turėjo bajoriškąsias šaknis.

Apibendrinant galima teigti, kad nuo 1902 m. iki 1910 m. Sofijos Pšibiliauskienės gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su Jurgiu Šauliu. Laiškai liudija apie nuo daugelio slėptus jos jausmus šiam asmeniui, apie poreikį jausmais dalytis su mylimuoju. Iš laiškų matyti, kad J. Šaulys redagavo jos tekstus, davė patarimų, kaip ir ką geriau rašyti.

Rašytojos laiškai – tai nedidelės apysakos, meilės išsiilgusios moters gyvenimo dramos testamentas. Jie atskleidžia tam metui būdingą jaunuomenės bėgimą iš namų, veržimąsi į laisvę, ėjimą į liaudį; parodo, kaip moteris, išorinių postūmių veikiama, jaunosios inteligentijos vyriškos propagandos raginama veikti liaudies labui, bando susikurti naujus idealus ir naujas moralines atramas, savarankiškai užsidirbti pragyvenimui. Tačiau dominuojančioje vyriškoje kultūroje ir visuomenėje, kurioje moters laisvė dar tebebuvo tik deklaracija, jai nepavyko laimėti sau vietos. Laiškai liudija, kad rašytoja, išvykusi iš namų, labiausiai troško susikurti naujus namus, šeimą, kuri būtų grindžiama tikra meile, o ne inertiška tradicija: ištekėti, kad tik nebūti vienai. Neradusi naujosios tapatybės vertų namų, ji tiesiog klaidžiojo, gyveno svajonėmis, atsiminimais, iliuzijomis. S. Pšibiliauskienės laiškuose gausu naujosios inteligentijos ir miestietiškos aplinkos kritikos, moderniojo gyvenimo herojai traktuojami negatyviai, jais nepasitikima, nuolat bandoma tapatintis su darbininkais, su visuomenės autsaideriais.

* Sofijos Pšibiliauskienės laiškų ištraukos skelbiamos išlaikant visus originalo ypatumus, t. y. rašybos, kalbos nevienodumus ar klaidas. Rašytoja pati prisipažino, kad blogai rašo lietuviškai, tačiau nebuvo patenkinta, kai redaktoriai, keisdami jos kūrinių kalbą, nebeperteikdavo žemaitiškos dvasios, kentėjo, kad daug sykių reikia išsižadėti savo nuomonės. Tai pirmoji skaitytojo galimybė susipažinti su autentišku S. Pšibiliauskienės tekstu, nes iki šiol viskas, kas publikuota, buvo gerokai redaguojama. Laiškai kaip žanras visada buvo intymus, atviras pokalbis su kitu. Rašant artimam draugui, nebuvo stengiamasi atrodyti geresniam. Rašytojos laiškai – tai ir dienoraštis, ir mažos išpažintys…

Laužtiniuose skliaustuose įterptas tekstas yra straipsnio autorės, o kampučiuose pateikiami rašytojos išbraukti žodžiai ir praleistas tekstas.