Herkus Kunčius: Pokalbis su skeptiku, arba Atūžianti pavasario grėsmė

2025 m. Nr. 4

Kalbasi rašytojai Alvydas Šlepikas ir Herkus Kunčius

Po prasidėjusių pavasarinių reikalų, peršalimų ir negalavimų, po rašymo malonumų ir vargų pagaliau susitikome su rašytoju Herkumi Kunčiumi Vilniuje, Sapiegų parko kavinėje. Kava buvo skani, aplinkui vaikštinėjo laimingi spalvoti žmonės, viskas pranašavo ateisiančią šilumą, pavasario malonumus, galbūt net viltis apie karo pabaigą. Laikas tekėjo gana lėtai, sėdėjom, kaip buvom įpratę, tik šiek tiek slėgė žinojimas, kad šį kartą negalėsim tiesiog tylėti, o turėsim ką nors ir pasakyti, paklausti, sužinoti. Su Herkum visada įdomu, bet interviu yra nelabai draugiškas žanras, nes šiek tiek juokingas: rimtai klausti daugelio dalykų galima tik svetimų, nepažįstamų arba šiek tiek pažįstamų žmonių, o klausinėti draugą apie tai, ką, dažnu atveju, jau esate ištylėję – gana nejauku ir nevėkšliška. Tiesą sakant, kai „Metų“ redakcija jubiliejaus proga paprašė pakalbinti Herkų, sutikau beveik džiaugsmingai, bet nė nenumaniau, jog kalbėtis daug sunkiau negu tylėti.

 

Herkus. Tuoj garsą išjungsiu telefone ir galėsim kalbėtis, nes būtinai kas nors paskambins…

Alvydas. Tai tegu skambina…

Herkus. Ne, užsisapnavęs koks nors paskambins: „Norėėėjau ten… to ar ano…“

Alvydas. O ko iš Tavęs nori? Dažnai Tau skambina?

Herkus. Ai, gal kokio telefono, tokio ir anokio… „Gal turite telefoną? Noriu paskambinti…“ Aš kuo čia dėtas, mano koks reikalas? Skambink kam nori. Nemėgstu, kai manęs klausinėja telefonų numerių! Ir niekas daugiau nieko neklausia, niekas su rimtais pasiūlymais iš Holivudo neskambina pastaruoju metu…

Alvydas. Tai gal nuo paprastų dalykų mūsų pokalbį ir pradėkim? Nuo banalybių?

Herkus. Banalybės visada gerai.

Alvydas. Ar stebina, kad laikas taip greit eina? Va, mirkt, ir jubiliejus.

Herkus. Ne, nestebina. Aš niekad nesureikšminu nei gimtadienių, nei kokių apvalių datų. Yra aplink žmonių, kurie sureikšmina tokius dalykus, tai man užtenka jų susireikšminimo. O šiaip… Taip, laikas eina, bet vis tiek jautiesi kaip paauglys. Ir, atrodo, elgiesi taip, kaip elgeisi būdamas keturiolikos ar šešiolikos, o iš tikrųjų esi šiek tiek vyresnis. Aš visai neseniai buvau Alytuje, susitikime su mokiniais, ir paklausė manęs: „O kiek Jums metų?“ Na, tai sakau: „Kiek man duotumėt?“ Ir aš jau su tokia vidine nuostata tikiuosi, kad pasakys, na, keturiasdešimt… „Septyniasdešimt!“ Ne, sakau, ne septyniasdešimt. „Šešiasdešimt penkeri!“ Ne, ne šešiasdešimt penkeri… Na, va, tai tas laikas toks ir yra – apsisuka Žemė aplink Saulę, ir jis eina.

Alvydas. Kartais ir aš panašiai jaučiuosi – tarsi paauglys. Ar tai susiję su tuo, kad esame rašytojai?

Herkus. Žinoma. Na, žiūrėk – kokių yra susireikšminusių trisdešimtmečių. Su kuriais bendrauji kaip su kokiais nukriošusiais keistų pažiūrų seniais, be jokio lankstumo ir taip toliau. Gal tai susiję ir su mūsų kartos jausena? Nors, kita vertus, nesureikšminu aš tos kartos, ją sudaro labai skirtingi žmonės… Va, Kaune nuėjau į spektaklį ir matau, šypsosi man vienas žmogus su barzda. Šypsosi, prieinu aš prie jo, jis taip lūkuriuoja… „Emilis!“ – sakau. Ir tiksliai – Emilis. Kauno klinikų profesorius traumatologas ortopedas! Mes mokėmės paralelinėse klasėse. Na, ir ką? Susėdome mes su juo išgerti po spektaklio: puikiai! Nors jisai profesorius, užima aukštas pareigas – atsakomybė ir taip toliau, bet bendravom kaip paaugliai!

Alvydas. Bet juk skiriasi Tavo požiūris į pasaulį ir, tarkime, Tavo dukters, kuri, suprantama, yra arčiau paauglystės negu Tu?

Herkus. Labai skiriasi, bet tomis temomis stengiuosi nesikalbėti. Nekalbam apie tai, kas skiria, nes iš karto ji susinervina, aš susinervinu, ir tuo baigiasi. Nes aš kantrybės neturiu, aš viską geriau žinau. O ji – irgi geriau viską žino.

Alvydas. Na, taip, pagyveni ir pradeda atrodyti, kad apie pasaulį kažką jau numanai. Žinoma, truputį teisės taip manyti turi, nes juk gyvenai ir perėjai įvairias pavojingas situacijas…

Herkus. Ir numanai dėsnius tam tikrus, nes, kad ir koks nenuspėjamas tas gyvenimas, vis tiek egzistuoja tam tikri dėsniai. O nugyvenęs tuos šešiasdešimt metų gal jau kokį vieną kitą dėsnį esi įsisavinęs: kas eina po tam tikro žingsnio, poelgio, kas toliau, koks antras, trečias, ketvirtas žingsnis.

Alvydas. Man kartais atrodo baisu, kad mūsų vaikai tarsi ne tokie atsparūs kaip mes. Mažiau apsaugoti, apginti, mažiau pasiruošę gyvenimui?.. Ar tai tik iliuzija?

Herkus. Anksčiau ar vėliau pasiruoš. Gerai būtų, kad neturėtų kokios nors kvailos trauminės patirties. Dabar jauni žmonės yra išaugę tokiom vis dėlto šiltnamio sąlygom, nes trisdešimt penkeri metai nepriklausomybės yra šiltnamio laikas. Bet ir vyresnė, ir mūsų karta turime tokios specifinės patirties, kuri sako, kad vieną dieną viskas staiga gali apsiversti. Tas ir gąsdina. Aš esu mąstęs ir rašęs apie tai, jog žmonės gyvena, viskas gerai, laisvė, o tada ima dairytis tirono. Vado. Taip jau ne kartą yra atsitikę. Nors istorija nieko nemoko, bet vis tiek galima atsekti tokius atsikartojančius dalykus. Ir visada naiviai manai, kad istorija, jos virsmai tavęs nepalies, bet, deja, tenka su tuo susidurti.

Ir literatūroje aprašytos, ir filosofijoje permąstytos yra ir tironija, ir despotija, ir teokratija, ir kiti panašūs dalykai, kaip jie atsiranda, tačiau, kad ir kaip banaliai skamba, bet kokia liberali demokratija negali būti amžina. Kai susidaro tam tikros tuščios erdvės – kaip sakydavo vienas mano kolega – pradeda tose erdvėse gyventi demonai, ir tie demonai bando užvaldyti – ir dažnai jiems pasiseka. Blogiausia, kad būna labai didelės, pavadinkim taip – sąnaudos, – labai daug žmonių žūsta. O tu vis galvoji, kad tavęs nepalies, bet ima ir paliečia…

Alvydas. Tu dažnai rašai apie visokius tironus, Tave domina ta tema…

Herkus. Taip, mane domina…

Alvydas. Kai Tu rašai apie tas ne pačias maloniausias asmenybes, tokias kaip Ježovas, kaip kiti žudikai, budeliai, ar Tau svarbu perspėti žmones, ar nori priminti, kad neužmirštų, ar tiesiog rūpi pasiknaisioti žmogaus prigimty?..

Herkus. Viskas iš karto: įdomu ir pasiknaisioti, jeigu taip galima sakyti, svarbu ir sau pačiam išsiaiškinti, kas kadaise buvo, nes tai, kas buvo, turi savybę atsikartoti. Žinoma, neturiu iliuzijų, kad koks nors tekstas ar knygos gali perspėti, ką nors apsaugoti, bet vis dėlto prisiminti yra svarbu. Todėl ir užsiimu tais praeities tyrinėjimais. Matai, kai gyveni kaip mes, patogiai ir šiltai, labai greitai užsimiršta ta praeitis.

Aš vis pagalvoju – Tu štai gimęs 1966 metais, aš 1965-ais, abu mes turime draugų, kurie gimę 1954 ar 1952 metais. Na, tėvų kartos aš neliečiu. Bet va, kas paaiškėja, kai bandai prisiminti save kokiais 1970-aisiais, na, pirmieji prisiminimai, kai tau penkeri, šešeri metai… Bet juk tai yra visiškai neseniai nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos! Visiškai neseniai nuo Holokausto! Dvidešimt penkeri metai. Tai jeigu dabar atmestume nuo šiandienos dvidešimt penkerius metus, tai būtų 2000-ieji, tai juk visiškai čia pat. Ranka pasiekiami tie 2000-ieji, kaip tuo metu buvo ranka pasiekiama karo pabaiga.

Alvydas. Bet kai mokykloj pasakodavo apie Antrąjį pasaulinį karą, viskas atrodė labai toli, nes vaikui kitaip atrodo tas laikas ir jo istoriniai atstumai. Karas atrodė buvęs labai seniai, kaip dabar vaikams atrodo labai seniai laike nutolę Sausio tryliktosios įvykiai…

Herkus. Taip, toks jau tas atminties fenomenas… Galima kiek nori, žinoma, kaltinti švietimo sistemą, bet kiekviena karta kuria savo istoriją ir jai svarbios jos patirtys, svarbūs prisiminimai, bet tai nereiškia, kad tai bus taip pat svarbu ir kitai kartai. Viskas buvo visai šalia, visai neseniai, o tampa tie įvykiai mitologija, legendomis. Ima atrodyti, kad vyko viskas net ne su tavo tėvais, seneliais, artimais tau žmonėmis, bet kažkur kitur, kitoj visiškai erdvėj. Ir nieko čia nepakeisi, nieko čia neaprašysi. Man įdomu, kaip dabartinį pasaulį, dabartinį laiką, šių metų, šių dienų įvykius suvokia jauni žmonės, kaip jie tai prisimins po kurio laiko.

Alvydas. Gyvename įdomiais ir gąsdinančiais laikais: visiškai šalia mūsų vyksta karas, žūsta žmonės, ištisi miestai plyti paversti griuvėsiais ir dulkėmis, karas Izraelyje, pervartos JAV. Informacijos srautai pilasi iš visur, kur tik įmanoma – daugybė komentatorių, pilnas internetas analitikų, kurie dažnai vienas kitam prieštarauja. Anksčiau, kai buvo tiktai laikraščiai, radijas ir televizija, teisybę apie įvykius pasaulyje sužinoti buvo gal netgi lengviau nei dabar. Aišku, sovietmečiu iš viso viskas buvo gan paprasta – oficialia informacija netikėjai arba bent jau labai abejodavai, o viskas, kas ateidavo iš anapus, iš Amerikos, viskas buvo priimama kaip tiesa. Dabar gi sudėtinga atsirinkti, ypač jeigu domiesi tik prišokamai, atsitiktinai.

Herkus. Taip, nėra paprasta atsirinkti, bet vis dėlto juk egzistuoja tam tikra vertybinė sistema ir pagal tą sistemą tu gali, kad ir skaitydamas ar internetą sekdamas, pasidaryti tam tikras išvadas. Ir jeigu turi tą vertybinę sistemą, tai, mano galva, viskas gerai. Bet jeigu tos vertybinės sistemos nėra, jeigu yra visiškai kitos koordinatės – tiktai verslo, naudos ir pinigų, vadinasi, tai godulio sistema, na, tai pagal šitai ir vertini vieną ar kitą pusę ir ta kryptimi keliauji. Nes jeigu tau yra svarbu tik pinigai – vis tiek turim grįžti prie jų, nes pinigų pasaulyje gyvenam, – ir sieki tik jų, tada nesvarbu nei moraliniai, nei etiniai, nei, pagaliau, teisingumo dalykai. Jie nueina į antrą planą, net ne į antrą planą, bet į nebūtį.

Alvydas. Suprantu, bet juk visiems aišku, kad Ukraina užpulta, kad didvyriškai priešinasi, kad visas pasaulis padeda… Ir vis tiek pilna vatnikų, kurie rašo, pavyzdžiui, feisbuke ar kur, kad „ne viskas taip paprasta“, kad Zelenskis pats kaltas… tas kaltas, anas kaltas, ukrainiečiai kalti… Iš kur atsiranda tas žmonių aklumas?

Herkus. Na, aš nežinau, iš kur atsiranda, bet ne pirmas tai kartas. Prisimink, kaip dėl Antrojo pasaulinio karo buvo kaltinama Lenkija, kad ji – pati kalčiausia, sukėlusi tą karą.

Alvydas. Na, tai čia visai neseniai Putinas Lenkiją ir kaltino…

Herkus. Taip. Ir kas, mano galva, įvyksta, nors tikėkimės, kad – tfu, tfu, tfu – neįvyks: juk galima labai greitai pakeisti tuos visus vertinimus. Na, tarkime, dingsta elektra ir dingsta visi failai, kurie surašyti internete. Ir galima pradėt nuo tuščio lapo dėlioti įvykius, kaip tau atrodė.

Alvydas. Kaip ir darydavo visokie imperatoriai, keisdami istoriją.

Herkus. Ims ir nutrins kokį atvaizdą kaip Egipte ir taip toliau. Taigi šitie dalykai kartojasi, ir aš nesu garantuotas, kad po dvidešimties ar dvidešimt penkerių metų neatsiras koks naujas Ukrainos užpuolimo „interpretatorius“, kuris, neduok Dieve, visai kitaip imsis aprašyti šią tragišką istoriją. Juk pastebi, kaip yra pasikeitusi retorika. Juk jeigu anksčiau rusijoje už žodį „karas“ buvo baudžiama, nes vyko atseit „specialioji operacija“, tai dabar jau žodį „karas“ rusai taria drąsiai ir su pasididžiavimu. Jau niekas nesislepia už kažkokių specialių terminų.

Alvydas. Ir dabar jau „ginama tėvynė“…

Herkus. Taip, Ukrainos teritorijoje… Ir kuo daugiau absurdo, kuo daugiau sumaišties aplinkui, kuo daugiau sumaišties galvose, tuo jiems geriau. Visada yra noras praplauti smegenis ir norinčių užkariauti pusė visada bandys tas smegenis plauti.

Alvydas. Tu esi darbštus, produktyvus autorius, rašydamas priešiniesi tai propagandai, užmarščiai, melui. Rašai, kad nebūtų pamirštas absurdas, kurį atnešė bolševikai, kad nebūtų pamirštas tas kraujas ir neteisybė, kurios pilna istorija. Bet ar neatrodo kartais, jog viskas vis dėlto yra beviltiška?

Herkus. Absoliučiai beviltiška.

Alvydas. Neateina noras mesti viską, nusispjauti ir rašyti kokį meilės romaną?

Herkus. Ne, nes, ko gero, tada reiktų iš naujo ir meilę išgyventi. Nelabai gal pavyktų… Bet iš tiesų – beviltiška. Beviltiška, nes praeities įvykius visada užgožia šiandiena. Taip jau yra. Viskas tolsta, nutolsta, netgi išnyksta. Tai, kas buvo XIX amžiaus pradžioje – Napoleono karai, žygiai ar 1863 metų sukilimas – to nebėra mūsų operatyvinėj atminty, tai jau tampa nelabai aktualu mums šiandien. Tokie tie atminties paradoksai. Tas istorines temas norėtųsi plėtoti, bet, kaip sakiau, ta šiandiena su žudynėmis, kurios vyksta, tiesa, dar ne pas mus, bet netoli, viską užgožia, tampa žymiai svarbiau negu tai, kas vyko praeity.

Alvydas. Tu esi kūręs įvairių žanrų literatūrą, rašei romanus, dramas, esi jungęs žanrus, išradęs naujų – parašei operečių romaną… Kodėl rašai ir tą, ir tą? Dėl to, kad atsibosta rašyt vieno žanro literatūrą?

Herkus. Na, ir atsibosta, ir nuo vieno žanro pavargsti, bet būna ir kitų priežasčių. Kai ką gali parašyt greičiau, kai ką ne taip greitai. Kai nori paliesti kokią nors temą, tada ir galvoji: koks tai bus žanras? Kur ta tema geriau suskambės? Taip atsiranda ir dramos žanrai, pjesės, kurios iš tikrųjų yra skirtos skaityti, ne teatrui. Tai lemia ir techniniai dalykai – romanui reikia daug laiko, o jo ne visada užtektinai turi, ne visada turi ir sveikatos, užsispyrimo, vidinių jėgų, tada gali pasirinkti kokią kitą formą…

Alvydas. Kiek svarbus Tau literatūroje humoras?

Herkus. Dabar tas humoras blėsta. Blėsta. Nes viena yra rašyti su humoru apie tą laikotarpį, kuris iš tikrųjų tavęs tiesiogiai nepalietė, arba palietė, bet ne taip skausmingai. Tačiau jeigu rašytum apie dabartį, tai būtų sudėtinga daug juokauti…

Alvydas. Todėl, kad daug žmonių yra šalia, kuriuos palietė dabartis?

Herkus. Taip, ir dabar liečia… Turiu draugų, kurie ir kariauja Ukrainoje, ne tik savanoriauja. Kita vertus, galima šaipytis iš tų susisvarbinusių autokratų, narcizų ir panašiai, bet tai nieko neduoda… Rašydamas privalai turėti tam tikrą vidinę motyvaciją, susikurti sau prasmę – vardan ko tu tai darai, kodėl darai. Ir kai žinai – tada tau gerai, o kai rašai tik todėl, kad parašytum, tai yra šiek tiek beprasmiška…

Kai galvoju apie dabartį, manau, kad galima rašyti tiesiog dienoraščius. Apie jauseną. Kaip jaučiasi žmogus, gyvendamas Lietuvoje, Europos užkampyje: čia pakankamai saugu, bet tas saugumas iš tikrųjų yra toks abejotinas, nes nieko nežinai, kas tavęs gali laukti už savaitės ar gal net kitą dieną. Dienoraštyje viską fiksuoti būtų prasmingas darbas… Iš dabarties žiūrint. Bet jeigu dar Lietuva išliks, lietuvių kalba ir lietuviai išliks ir skaitys visa tai kada nors, tai jau bus jiems šiek tiek svetima, tolima…

Alvydas. Perskaičiau Donaldo Kajoko dienoraščius, rašytus 1979–1999 metais. Reikia pasakyt, kad labai įdomu, nes jau daug ką pamiršai – ir ne tik tą faktinę medžiagą, bet ir tą jauseną, ką jutai tada, kai gyvenai. Jis rašo apie banditų siautėjimą Kaune, apie tai, kad nėra ką nupirkti šeimai valgyti, apie tas valgyklas, taip pat apie Lietuvos vėliavos iškėlimą, apie tuos jausmus, kurie tuo metu užplūdo ir panašiai. Labai įdomu. Tu teisus – dienoraščiai yra geras daiktas, ypač jeigu tai ne koks nors svaičiojimas. Aš neskaičiau – gal Tu skaitei? – Andrejaus Kurkovo „Maidano dienoraščio“…

Herkus. Aha, perskaičiau.

Alvydas. Tai panašų dienoraštį turi omeny?

Herkus. Na, jis, matai, labiau toks fiksuotojas, jis ne poetas. Ir apskritai dienoraštis yra toks dviprasmiškas dalykas – skaitytojų jis daug neturės, tai kam tai bus skirta? Jeigu tos knygos išliks, nebus sudegintos (nes gali ir sudeginti, kas čia tokio naujo – nieko naujo po šia saule), tai gal bus toks kaip ir antropologinis tyrimas… Tokią matau prasmę, bet kad tai ką nors pakeistų, tai nemanau.

Alvydas. Ar galima sakyti, kad rašymas (kaip ir skaitymas, matyt) sukuria tam tikrą saugią erdvę?

Herkus. Tikrai taip. Juk rašydamas esi laisvas modeliuoti įvykius, modeliuoti personažus. Tu netgi gali perkurti istoriją taip, kaip tau norisi. Ir nebūtina rašyti apie XIX ar XX amžių – tu gali ir dabartį perkurti. Čia yra toks saugumo dalykas ir pabėgimas iš realybės, nes realybėje reikia gyventi ir veikti, o čia yra saugi užuovėja.

Alvydas. O ką Tu manai apie dabartinį lietuvių literatūrinį gyvenimą?

Herkus. Viskas man atrodo labai gerai, viskas man patinka.

Alvydas. Tau nekyla jokių…

Herkus. Ne, man nekyla, viskas man labai gerai, nes XXI amžius, žmonės rašo, žmonės gali leisti knygas, nes ne taip seniai – mūsų jaunystės laikais – žmonės negalėjo sau tokios prabangos leisti. Netgi žiūrint grynai techniškai. Taigi dabar yra lietuvių kultūros aukso amžius… (Juokiasi) Aukso amžius dar ir todėl, kad viskas gali labai greitai baigtis, pavyzdžiui, stebint aplinkinius įvykius, galima prisiminti visokias graždankas, visokius lietuvių kalbos draudimus – ir tai nebūtų nieko naujo.

Alvydas. Tiesa.

Herkus. Argi čia sunku būtų, pasikeitus, neduok Dieve, aplinkybėms, uždaryti universitetus, aukštąsias mokyklas, privežti jokios kultūrinės nei istorinės atminties neturinčių gyventojų?.. Tiesą sakant, tos metodikos yra išbandytos. Taigi kai žiūriu iš tokios perspektyvos – viskas dabar yra labai gerai. Kita vertus – nėra cenzūros, niekas už parašytą sakinį rankų nelaužo ir į kalėjimą dar, ačiū Dievui, nesodina.

Alvydas. Bet savicenzūra yra. Ar nėra?

Herkus. Man atrodo, kad ji visada būdavo. Savicenzūra susijusi su tam tikrais moralės dalykais, nes jeigu, kaip sakiau, turi nusistatęs vidines koordinates, tai kai ko tu niekada nerašysi. Ir nesakysi, nei viešai, nei draugų aplinkoje, nes taip tu tiesiog negalvoji. Niekada taip nedarytum.

Alvydas. Apie sovietmečiu gimusius sakoma, kad jie yra užkrėsti sovietijos, kad jie turi savy kažkokių sovietinių drumzlių. Kai galvoju apie save – rodos, kad jokių ypatingų drumzlių lyg ir neturiu, bet iš šalies gal kitaip atrodo? Ar Tu jauti savy kažkokių sovietmečio liekanų, pažeidimų?

Herkus. Aš tikiuosi, kad ne. Tikiuosi. Ir kodėl? Čia gali būti ir pasiteisinimas – mes tiek norėjom (bent jau mūsų karta) atsikratyti to marazmo, kad tie, kas atsikratė, tapo tokiais dar radikalesniais liberalais negu kita karta. Kalbant apie sovietmetį, neturiu jam nei jokios nostalgijos, nei nieko.

Alvydas. Bet jaunų žmonių mąstymas vis dėlto yra kitoks. Nežinau, ar tai susiję su sovietmečiu, bet kitoks. Pamenu, mano sūnui Gabrieliui buvo gal kokie septyniolika metų… Jau senokai. Parduotuvėje jis pamatė sufasuotų nektarinų maišelyje sugedusį nektariną. Priėjo su maišeliu prie darbuotojo, parodė, kad štai, parduodamas papuvęs nektarinas, ir paprašė, kad darbuotojas tiesiog išneštų tą maišelį. Man, deja ar ne deja, nešautų į galvą taip elgtis. Gal tai ir yra kažkoks sovietinis palikimas, kad tu matai tą supuvusį nektariną, tu jo neimi, bet ir nekreipi į jį dėmesio? Ar čia tiesiog dar paprasčiausias mano vaiko naivumas, nepasiruošimas gyvenimui?

Herkus. Viską jis teisingai padarė…

Alvydas. Vadinasi, tai aš esu homo sovieticus? Taip?

Herkus. Ne, aš manau, visai ne todėl… Manau, kad tu esi prie tinginio, tu gi žinai, kad nuneši tenai, tau ilgai reikės aiškinti, tada tu sulauksi tokių paaiškinimų, kurie bus absurdiški, jie tavęs nepatenkins, ir tu, aišku, žinosi, kad, nepaisant to, ar tu pasakei, ar nepasakei, tie tavo nektarinai bus padėti atgal, vos užtrenksi duris…

Buvo toks atvejis, gal 1990-aisiais, kai su iš Amerikos atvykusia mamos drauge Nijole Borges nuėjom į dar tuo metu dirbusią „Tulpės“ kavinę. Na, ji norėjo pavaišinti. Aš užsisakiau patiekalą ir degtinės penkiasdešimt mililitrų. Man atnešė tą degtinę su tarakonu. Tarakonas tenai plaukiojo.

Alvydas. Degtinėj?

Herkus. Nepasakojau?

Alvydas. Ne.

Herkus. Na, čierkoj tarakonas…

Alvydas. Ir ką, jie nematė?

Herkus. Nežinau, matė, nematė – atnešė, ir viskas. Tada aš padavėjai sakau: „Jūs man atnešėt degtinę su tarakonu. Būkit maloni, atneškite kitą.“ Gerai, tuoj. Ir po kelių minučių ji man atneša. Tai tu galvoji, ji pylė man naują degtinę? Aišku, kad išėmė pirštu tą tarakoną ir tą pačią čierką atnešė.

Alvydas. Matai, Tu netiki žmonėmis. Gal taip ir pasireiškia mūsų sovietinis mentalitetas, kad mes netikim žmonėmis?

Herkus. Sveikas skepsis yra būtinas. Grįžkim prie dabartinės situacijos: juk negali pasitikėti tuo, kuo tu niekada gyvenime nepasitikėjai, rusija, pavyzdžiui.

Alvydas. Na, gerai, skepsio reikia. Sveikas skepsis yra būdingas protingam žmogui, nes jeigu neturi to skepsio, o apie save manai itin gerai, tai gali atsitikti keisčiausių dalykų: štai neva politikas gauna kažkokį lyg ir bilietą, lyg ir žinutę, jam parašo kažkokią liaupsę ir staiga jis važiuoja į Ameriką.

Herkus. Nu, maumas. Ko Tu nori?

Alvydas. Bet tai koks vis dėlto naivus gali būti žmogus? Negi ir rašytojai gali būti tokie kvaili? Manau, kad negali… Aš… Žinok, man net gaila jo truputį: aš nežiūrėjau, kaip jis išeina iš to oro uosto nusiminęs. Nežiūrėjau.

Herkus. Tavyje prabilo humanistas.

Alvydas. Aš net filmų negaliu žiūrėt, kur ką nors apgauna, man nepatinka… Na, pavyzdžiui, kokia nors mergina, tokia daili, ima ir apgauna kokį dieduką…

Herkus. Aš piktdžiugos irgi neturiu ir nejaučiu. Bet pasitikėjimas internetiniam lauke, o ir kitur yra ribotas. Galiu pasitikėti artimiausiais draugais, bet negaliu pasitikėti iš matymo pažįstamu. Ir apie kitas kultūras tu nieko neišmanai, tu nieko apie jas nežinai, tu nežinai, kaip kitos kultūros žmonės gali pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, kokios jų yra vertybės, kokia jų vertybinė skalė. Ir jeigu tu to nežinai, geriau laikytis atokiau. Nieko nereikia mokyti ir atvertinėti, bet reikia turėti skepsio ir saugoti savus… Parūkom gal?