Friedrich Hölderlin. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 4
Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė
Friedrichas Hölderlinas (1770–1843) priklauso tiems pasaulio poetams, kurių kūryba, šimtmečiams slenkant, vis labiau ima spindėti. Ankstyvųjų romantikų amžininkas, nesuprastas Veimaro klasikų, jis tampa artimas XX a. poetams, darydamas įtakos visai ekspresionistų plejadai: Raineriui Marijai Rilkei, Pauliui Celanui, Johannesui Bobrowskiui ir kitiems. Jo kūrybos interpretatoriai buvo Martinas Heideggeris, Hermannas Hesse, Stefanas George, Romano Guardini.
Hölderlinas kūrė kosminės apimties tikrovę – nuo gimtųjų krantų žolelės iki vizijinių Elados viršukalnių. Grožio supratimas – universalus, bet visų pirma tai religija ir menas. Jo kūryboje graikų mitai harmoningai persipina su krikščioniškos pasaulėjautos ženklais. Ypač tai ryšku poemose „Patmas“, „Vienintelis“, kur Kristų poetas vadina tuo Vieninteliu, kuris savo atėjimu užbaigė antikinių dievų epochą.
Vokiečių mąstytojas M. Heideggeris garsiajame esė „Hölderlinas ir poezijos esmė“ iškelia pranašišką šio poeto nuojautą, jo poezijos visuotinumą. Vienoje iš elegijų „Duona ir vynas“ F. Hölderlinas klausia: „<…> ir kam poetas šiam laikui skurdžiam.“ Iš tikrųjų, pasak M. Heideggerio, F. Hölderlinas nuspėjo mūsų epochos – „pasaulio nakties“ – skurdųjį laiką, žmogaus nutolimą nuo Dievo. Jo eilėraštį „Kaip kad šventadienį…“ M. Heideggeris pavadino „gryniausia poezijos esmės poezija“. Paskutinėje jo strofoje sakoma: „Mums tačiau privalu po Dievo audromis / Nepridengta galva stovėti, poetai, / Ir Tėvo žaibą, jį patį, savo ranka / Nutverti ir tautai įteikti, / Į giesmę įvilktą, dovaną dangaus.“ Stovėjo F. Hölderlinas Aukščiausiojo žaibų akivaizdoje, kol jo „poetinė mintis įsiskverbė į būties pagrindą ir vidurį“ (M. Heideggeris; vertė Arūnas Sverdiolas). Tačiau galų gale neatlaikė poetas pernelyg didelės šviesos.
Literatūrinį F. Hölderlino palikimą sudaro šimtas su viršum eilėraščių, odžių, elegijų, himnų, poemų, romanas „Hyperionas“, tragedija „Empedoklo mirtis“, Sofoklio „Edipo karaliaus“ ir „Antigonės“ vertimai, straipsniai ir laiškai. Jo poezija ir proza pasižymi dideliu poetinių emocijų intensyvumu, autentiška forma. Vaizdų originalumu bei drąsa F. Hölderlinas ligtolinėje vokiečių poezijoje neturėjo lygių.
Jauniems poetams
Broliai mielieji! Gal bręsta gelmėj mūsų menas.
Dar šėlsta jaunystė, bet metas artėja, kuomet
Ims švisti grožis tylusis ir tobulumas,
Būkite tik pamaldūs, kaip graikai kadais!
Dievus jūs pamilkit, mirtinguosius užjauskit!
Meskit aprašymą nykų! Ir apsvaigimą šalin!
Jeigu jus glumina meistras, jei baugina,
Patariu mokytis jums iš didžiosios gamtos.
Ąžuolai
Iš sodų pas jus aš ateinu, jūs, sūnūs kalnynų!
Iš sodų, kur gamta gyvena, tokia kantri ir jauki,
Andai auginusi žmones, nūnai auginama jų darbu.
Betgi jūs, jūs gražuoliai, stovite kaip tauta titanų
Prijaukintam pasauly, priklausot sau tik ir dangui,
Kurs išauklėjo jus, ir žemei, kuri jus pagimdė.
Niekas iš jūsų žmonių mokyklos dar nelankė,
Laisvi jūs ir džiugūs, veržiatės iš galingų šaknų
Viens po kito aukštyn, griebiat kaip grobį erelis
Erdvę savo šakom stipruolėm, ir pro debesynus
Keliat į dangų saulėtas vainiko viršūnių karūnas.
Jūs būnat lyg žvaigždės dangaus, kiekvienas iš jūsų
Pats sau pasaulis ir dievas, laisvai jūs visi susijungę.
Jei pajėgčiau vergystę pakelti, aš nepavydėčiau
Šiam ąžuolynui ir prie jaukios gyvasties glausčiaus.
Jeigu žmonių bičiulystė mano širdies neviliotų
Meilės galia, kaip mielai aš gyvenčiau tarp jūsų.
Ašaros
Dangiškoji meile! Švelnioji! Nejau aš tave
Užmiršiu; jus, kurios andai spindėjot,
Pilnos skaisčiosios ugnies, o šiandien
Vienišos, apkritę pelenais ir dulkėm,
Jus, mielosios salos, akys pasaulio stebuklų!
Jūs, vien tiktai jūs dabar man belikot.
Jūs, o krantai, kur už aklą stabmeldystę
Užmoka meilė, tačiau tik Dangiškiesiems,
Nes su dideliu dėkingumu palaimintieji
Tarnavo ten grožio dienomis, o su jais
Rūstieji didvyriai. Stovėjo ten miestai
Ir augo, klestėjo galingieji medžiai,
Į vyrus stiprius panašūs. Nūnai visa apmirę,
Nebėra didvyrių. Ir meilės salos gražiosios
Atpažint neįmanoma. Deja, toks tikriausiai
Meilės likimas; apgaulė tik ir kartėlis.
Bet jūs, o ašaros švelnios, vis dėlto palikit
Šviesą mano akims; palikit ir atmintį mano,
Kad mirtį vertai aš sutikčiau, man leiskit,
Melagės, vagišės, savo pareigą ištesėti.
Pusė gyvenimo
Su kriaušėm geltonom,
Pilni laukinių rožių, svyra
Krantai ežeran,
Jūs, puikios gulbės,
Nuo bučinių apsvaigę,
Paneriat galvas
Į šventai blaivią gelmę.
Aiman, kur rasiu aš, kai
Žiema užklups, gėlių, kur
Saulės spindulį
Ir žemės šešėlių?
Mūrai stūkso
Nebylūs ir šalti, vėjyje
Vėtrungės girgžda.
Vakaro fantazija
Prieš pirkią tykiai šešėlyje sėdi
Artojas, rūkstant židiniui jaukiam.
Svetingai skambina keleiviui
Vakaro varpas taikiame kaime.
Pakeltos burės laimės ir uostų link
Tolimuos miestuos, rimsta linksmi
Turgaus triukšmai; ramioj pastogėj
Laukia bičiuliui parengta vakarienė.
Kur man dabar? Gyvena mirtingieji
Iš savo triūso; palengvina jų vargą
Duona kasdienė; ko neužmiega
Niekad tik mano krūtinėj erškėtis?
Vakaro danguje žydi pavasaris;
Rožė prie rožės, auksaspalvis, ramus
Pasaulis šviečia; kad mane ten,
Purpuro tu debesie, pakeltum!
Gaisuos sutirptų meilė mano ir kančia!
Bet nyksta, paiko troškimo lyg pabūgęs
Žavumas; temsta vėl ir vienas
Po dangum, kaip visados, esu aš –
Ateik, švelnusis miege! Širdis per daug
Čia troško; bet užgesi tu, jaunyste,
Su nerimu savo ir su svajonėm!
Tyliajai rimčiai skirta senatvė.
Rožei
Sterblėje gamtos – motulės
Nemirtingi mes išties!
Mumyse galia jos tūno –
Karalienė šios būties.
Rože! Gal rudenės audros
Nudraskys lapus visus;
Vėl žydės, tyrai nuraudęs,
Žiedas gyvasties šviesus.
Grįžimas tėviškėn
Jūs švelnūs vėjai! Pietų pasiuntiniai!
Ir tu su savo topoliais, mieloji upe!
Jūs banguoti kalnai! O, visos jūs
Saulėtos viršūnės, tai jūs ir vėlei?
O vieta ramioji! Sapnuose regėta iš tolo
Po beviltiškos ilgesio dienos, ir tu,
Mano name, ir jūs, žaidimų bičiuliai,
Medžiai ant kalvų, jūs atpažintieji!
Kaip seniai, o, kaip seniai! Vaikystės ramios
Nebėr nei jaunystės, meilės, džiaugsmo;
Tik tu, tėvyne mano! Tik tu, šventai
Ir kantriai iškentėjusi, tu esi išlikus!
Ir todėl, kad kentėtų jie su tavim drauge,
Kartu džiaugtųs, auklėji, brangi, savuosius,
Ir įspėji per sapnus, kai jie tolybėj
Klaidžioja ir blaškos, neištikimieji.
Ir kai karštoje krūtinėje jaunuoliui
Jį blaškantys troškimai rimsta, nutyla,
Kai juos sustabdo patsai likimas,
Greit nuskaistintas tau pasiduoda!
Sudiev tau, jaunyste, jūs, meilės takai
Rožėti, ir visi jūs, takai piligrimo,
Sudiev! Ir priimki ir palaimink,
Tėviškės dangau, man gyvenimą vėl!
Laiko dvasia
Jau seniai valdai man virš galvos
Apsuptas debesimis, tu laiko Dieve!
Viskas nyku, baugu aplinkui, viskas
Sverdi ir griūva, kur tik bežvelgčiau.
Ak! Aš kaip vaikas, po žemę žvalgaus,
Ieškau urvo, kad jame pasislėpčiau,
Trokštu vietą rasti, kur dar ne tavo,
Galingasis, visus krečiantysis!
Leisk, Tėve, man atviru žvilgsniu
Tave išvysti, nes spinduliu ar ne tu
Sklidai pažadint mano dvasią?
Gyvenimą gražų davei, o Tėve!
Vynmedis jaunas šventai jaunins mus;
Mirtingajam tyliai po giraitę ar ore
Giedrame vaikštant rasti džiaugsmo
Dievą džiugu; juk į sielą skaisčią
Ir jauną tu didelę įkvepi ugnį,
Išminties meno mokai senuosius;
Tik blogasis blogsta, nes neatlaiko,
Krėtėjau, nutvertas tavo rankos.
Išgėriau aš džiaugsmus…
Išgėriau aš džiaugsmus pasaulio šito,
Jaunystės valandos į praeities gelmes nukrito,
Balandis ir gegužis, ir liepa toliuos lieka,
Manęs nebėr, nors gyvenu, aš – niekas!
Versta iš: Friedrich Hölderlin. SÄMTLICHE WERKE UND BRIEFE GEDICHTE AUFBAU. Verlag Berlin und Weimar, 1970.