literatūros žurnalas

Aldona Elena Puišytė. Ką gyvenimas įrašė

2013 m. Nr. 7

Atminties slėpinys
Prisiminimai yra vienintelis rojus,
iš kurio mūsų niekas negali išvaryti.

Jonas Paulius II


Aurelijus Augustinas savo „Išpažinimuose“ atsiduso su nuostaba: „Didžiulė yra atminties galia, bauginamai didžiulė, mano Dieve, gilus ir beribis ruimas. Kas yra pasiekęs jo dugną? Ir tai yra dvasia, ir tai esu aš pats! Kas tad aš esu, mano Dieve?“

Iš tiesų, kaip ir kur išlieka mumyse visi prisiminimų įrašai ir atspaudai, artimųjų veidai? Kas vienatvės ar nemigos valandą atsuka laiko juostą ir rodo užmirštus vaizdus, iškylančius ir ryškėjančius iš naujo sąmonės ekrane? Kyla vienas po kito atminties erdvėje ankstyvos vaikystės vaizdai, blykčioja – daiktų formos, spalvos, garsai, kvapai. Prisikelia, kalba, džiugina ar liūdina. Švysteli išėjusiųjų į amžinybę artimųjų veidai, ataidi jų žodžių nuotrupos…

Įstabi atminties galia. Užsimerkiu ir matau gražią tėviškės sodybą Jurgeliškiuose. Šlaite žydi žibutės ir baltažiedės. Gandralizdyje kleketuoja gandras. Ant aukštai ištemptų laidų sutūpę sūpuojasi ir krykštauja būriai kregždžių. Srūva skaidrūs Antvardės vandenys, juose blykčioja mažyčių raudžių pulkai. Saulėtas šventadienis. Antai atvirame seklyčios lange lengvas vėjas plaiksto baltą muslino užuolaidą, už jos pasirodo nušvitęs mamos veidas… Staiga – iš kur? – brolio Poviliuko (jau mirusio) balsas, varpeliais puoštų kamanų žvangesys, prunkštimas žirgų, tėčio kinkomų į geltoną brikelę ant risorių (vadindavom ją karieta)… Regiu ir save, apvilktą žydrom gėlytėm marguojančia gelsvo kartūno suknute, lakstančią Paantvardžio pievoje tarp žydinčių snaudalių ir smilgų. O vakare virš lovelės palinksta mamos veidas, nes aš bijau likti viena. Mama ramina ir pasakoja apie angelą sargą, budintį prie kiekvieno vaiko. Ir aš ramiai užsnūstu, girdėdama baltų jo sparnų šlamesį galvugaly…

Auštantis rytas, langas pravertas į ūksmėtą žydintį sodą su žaliais šešėliais ant žolės. Girgžteli sodo varteliai, kažkas ateina pro klėtį smėlėtu taku. Vaikiško smalsumo genama, pašoku iš lovelės, bėgu prie lango: a, tai ankstyvas kaimynas Kaziukas, kartais pašokdinantis mane ant kelių – „kius kius į Šakius pyragėlių pirkti…“ Nušvitusioje atminties erdvėje matau kaimo vyrus, girdžiu dalgį, plakamą prieš šienapjūtę, eis pjauti rasotų baltųjų dobiliukų. Moteris regiu, velėjančias žlugtą prie Antvardės. O jų vaikai dūksta sekmadienio popietę su mumis pjuvenų „kopose“ prie tėčio lentpjūvės. Net atrodo, kad užuodžiu tik vakar išpjautų sakuotų eglės lentų kvapą. Matau seses, apvaliaveides paaugles, gėlyne skinančias lelijukus…

Kur visa tai įsirašė? Kaip? Kokioje atminties (pasąmonės? viršsąmonės?) juostoje? Kokiam sielos veidrody atsispindi tarsi atgiję iš naujo? Susiburia atsiminimai, jie kuždasi, juokiasi ir verkia. Švinta veidai, vaizdai, tokie gyvi ir spalvingi. Nesuprantu kaip, jei visa jau anapus laiko, jei ne vieno iš tų žmonių likę tik fotografijose dylantys bruožai, daiktų – tik vardai žodyne? O ir aš jau toli nuo ano laiko. Čia gyvenę žmonės paliko savo buvimo ženklus. Jų delnų šiluma susigėrė į liestos obels kamieną. Sūrus prakaito lašas darbymety nukrito į išartą dirvą. Minčių ir jausmų energija pasklido erdvėje. Giesmių ir dainų aidai, šventadienių vakarais aidėję Antvardės pakrantėse, atsimušę į Paantvardžio giraitę nuskendo upelės vandenyse. Gūdžios pokario metų raudos ištirpo vakaro sutemose. Jaučiu visa tai širdimi, o ypač ryškūs praeities vaizdai iškyla, kai nūnai aplankau sodybos griuvėsius, apaugusius dilgėm ir kiečiais… Gal toje erdvėje yra išlikę praeities įvykių įrašai – kas žino? Ir mes nežinome, kokius ženklus paliekame nematomo visatos archyvo manuskriptuose. Kodėl ir kaip viskas saugoma atmintyje, net kadaise atrodžiusios nereikšmingos smulkmenos? Išblukę vaizdai ūmai atgyja ir iškyla, ryškėja, prabyla iš naujo. Kažkas atrakina atminties duris ir šviesos spindulys apšviečia slapčiausius jos užkaborius.

Mano vaikystės kaimo vaizdai tebėra many kaip unikalus įspaudas atminties pergamente. Žinau, jis vienintelis, kito tokio nebus. Žiburiai čia žibėjo vakarais tarp giraičių, pakeleiviui rodydami kelią į svetingą sodybą. Dabar tik many, tik mano atminty nelyg amžinybėje viskas atsikartoja. Bet juk nieko nebėr, tai iš kur many viskas taip gyva? Juk beliko ten tik tėvų kapas Girdžių bažnytkaimio šventoriuje. Ten žydėjo tamsiai mėlynas našlučių aksomas ant mamos širdies, aną tolimą pokario pavasarį pasodintas, ankstyvos netekties graudusis ženklas… Vis dar meldžiasi mano krašto žmonės toje pačioje medinėje bažnytėlėje, kurioje andai ir aš kartojau savo maldas.

Aiman, jau tik sapnuose žydi pelargonijos vaikystės lange. Žvelgė pro jį didžiaakė mergaitė nuostabos pilnu žvilgsniu į pasaulį, nes dar nežinojo, kas jos laukia pradėtojo kelio vidury. Ir gerai, kad nežinojo. O gal kažkas jos sielos gelmėse jau ir žinojo? Niekas tada nesuprato, ko taip graudžiai pravirkau tą vakarą, kai ėmė degti artimo kaimyno Vasiliausko jauja, o žmonės bėgo su kibirais prie Antvardės, sėmė vandenį ir gesino gaisrą. Gal tai buvo būsimų negandų nuojauta?.. Vyniojasi vidinė atminties juosta. Gal ta pati, kuri išsivynios ir „Gyvenime po gyvenimo“? – kaip Raimondo Mudžio tyrimuose paliudyta.

Ar įmanoma atkurti praeities visumą su andai svarbiom smulkmenom? Deja, iškyla tik atskiri fragmentai, vaizdų iškarpos, žodžių nuotrupos… Kaip ir bundant iš sapno: kartais niekaip nesiseka atkurti kažko, rodos, labai svarbaus, regėto sapne ir atpažinto. Žybteli nereikšmingos smulkmenos. O vėliau supranti, kad tie maži dalykai gal ir buvo patys svarbiausi, tik prie jų buvai taip arti, kad net nepastebėjai. Slėpininga atminties galia iš slaptųjų saugyklų kartais iškelia, rodos, visiškai nesvarbius dalykus, bet gal širdžiai be galo artimus.

Atmintis man – metafizinis slėpinys. Ji tarsi padeda susigrąžinti prarastą laiką, praeičiai suteikia gelmės ir prasmės. Joje – šaknys, laikančios ir maitinančios dabartį. Kaip ženklas paveldėto žiedo antspaude – ką ji primena, į kokias gilumas veda sapnuose, regėjimuose, nuojautose? Atsisakyti praeities, gyventi tik dabartyje reikštų plaukti per gyvenimo paviršiaus putas. O prisimindama ir kalbėdama apie praeitį, aš tarsi vykdau kūrybinį perkeitimo ir įprasminimo aktą. Galbūt, klaidžiodama slėpiningoje atminties erdvėje, rašydama apie būtąjį laiką, tarsi toji pasakos našlaitė Elenytė aš išsivesiu jau sulaukėjusias sodo obelis, andai žemėm užverstą šulinį su jame nuskendusiu mėnuliu, mamos pasodintą tamsmėlynes uogas nokinusį vynmedį ir, įsėdusi į tėčio obuolmušiais žirgais pakinkytą brikelę ant risorių, išvešiu viską į saugią kūrybos erdvę, taip apsaugodama praeitį nuo raganos griovėjos – užmaršties? Juk ne veltui Heidegeris kalbą yra pavadinęs „būties namais“, o meno kūrinį – „būties atvirumo vieta“. Tuose būties namuose aš ir trokštu apgyvendinti praeities blyksnius, kad neprapultų niekio dulkėse.

Štai genties artimieji susirenka atminties erdvėje, būriu apsupa mane arba nelauktai įsiveržia į sapnus prašydami, kad papasakočiau jų, paprastų žmonių, nepaprastus likimus. Jų akys, žvelgiančios iš senų fotografijų, tarsi klausia: ar tik kunigaikščiai ir karžygiai lemia tautos lemtį? O mes? Ar nemylėjome šitos žemės, ar nesėjome rugio duonai kasdienei ir kviečio – Amžinajai, dalijamai sekmadieniais parapijos bažnyčioje? Ar ji nepabarstyta mūsų prakaito druska? Kažkas pasakys: jūsų genų ženklai lieka vaikuose ir vaikaičiuose. Taip, iš tiesų lieka. Tačiau jie turi savo gyvenimus, kuriuos jiems reikės išmokti gyvent patiems, atrasti savąjį vienintelį kelią. Deja, jau nebėra tų giliųjų šaknų gimtosios žemės dirvoje. Išgriauti nuo amžių saugoti senieji židiniai, tamsa ir pelenai užklojo išgęsusias jų žarijas. Antai prie gimtosios sodybvietės uosyje tebėra įkeltas gandralizdis. Bet jame nekleketuoja gandrų šeimyna, nes ir jie apleidžia sodybą, kai iš jos išvaromas šeimininkas. Atvažiavę vaikai ir vaikaičiai neberas čia vietos susėsti prie bendro stalo, kur galėtų prisiminti genties paveldą ir šaknis…

Kai žvelgiu į praėjusias dienas, daug kas jau atrodo panašu į sapną. Kūdikystėje šviesų ir džiugų, paauglystėje ir jaunystėje – okupacijų šiurpu sukrėstą… To, kas išgyventa, užtektų ne vienai knygai. Čia, prie senos upelės Antvardės, prasidėjo mano genties istorija, graži, graudi ir gūdi. Čia jau baigiantys išnykti jos atminimo pėdsakai.

Dabar tariu sau: dar laikas,
kol žemėje duoto tau laiko yra,
nors krenta sekundės, jos trupa
ir virsta į niekį, jei nesulaikytos,
skubėki, kol skirto tau laiko yra,
kalbėki dabar, širdie neauksaburne,
kas nebuvo ištarta andai, byloki,
kas paslėpta buvo tavy ligi laiko,
kurio su laiku ir visai nebeliks,
nes trumpas šis trupantis laikas
ir tokio daugiau niekada nebebus.

Vaikyste, tolstantis sapne…

Kai vaikystėje sykį paklausiau mamos, iš kur aš atsiradau, šypsodamasi pasakė: „Radau Antvardės upelėje. Vieną vakarą ėjau kojų plauti, ogi žiūriu – atplaukia mažas luotelis. Iš meldų nupintas, baltažiedėm apkaišytas. O jame guli maža mergytė. Tokia didžiaakė, šilko vystyklėliais suvystyta. Labai ji man patiko, paėmiau ir parsinešiau…“ Žinoma, patikėjau. Ar galėjo būti kitaip? Tik jau paaugusi sužinojau, kad gimiau šerkšnotą viduržiemį Vytauto Didžiojo metais. Bet tada mama jau kitaip paaiškino mano gimimą.

Ji žinojo daug pasakų ir legendų, vaizdžiai jas pasakodavo. Iš kur visa tai? Gal buvo girdėjusi iš savo mamos ar močiutės, gal perskaitė knygose, o gal ir pati ne vieną sukūrė? Apie nekrikštyto vaiko vėlelę: „Einu ankstyvą rytą į šlaitą šilbaravykių rinkti, girdžiu, kažkas tarp nukritusių lapų šiušena „šiu-šiu-šiu, šiu-šiu-šiu…“ Ogi iššoka mažas vaikelis. Baltais marškinėliais, basas. Plaukučiai gelsvi, garbanoti. Kaip aniuolėlis iš švento paveikslo. Jau buvo ruduo, vėsoka. Iš kur jis čia? Einu prie jo artyn, galvoju: vesiuos namo, aprengsiu, pavalgydinsiu. O jis bėga pro šalį ir graudžiu balseliu maldauja: „Išrink man vardą, išrink man vardą…“ Supratau: nekrikštyta dūšelė pakrikštyti prašo. Nubėgau prie Antvardės, pasėmiau vandens ir, žegnodama vaikelį, tariau: „Aš tave, Rapolai, krikštiju vardan…“ Kai tik peržegnojau, pasakiau „amen“, vaikelis bemat prapuolė iš akių…“ O jei tarp sausų beržinių pliauskų papuldavo drėgnesnė ir degdama imdavo keistai „cypti“, mama sakydavo: „Kenčianti čyščiuje dūšelė maldų prašo, sukalbėkime „Amžiną atilsį“ už tas, kurių niekas neprisimena…“

Kalbėdavo apie laumes, vakarais skalbiančias žlugtą Antvardės sietuvoje ir džiaustančias ant pakrantės karklų: „Tą pavakarę pievas buvo užgulęs rūkas, sunku ką nors įžiūrėti, bet girdžiu, „taukšt taukšt, taukšt taukšt“ kultuvės taukši. Einu arčiau, matau – penkios laumės Mėlynės sietuvoje ant liepto žlugtą skalbia. Viena atsigręžė ir taip piktai į mane pasižiūrėjo, kažką suburbėjo, kad aš nusigandau ir bėgte namo. Supratau, kad prie laumių geriau nesiartinti…“ Dar pridėjo: „Ir jūs, vaikeliai, neikit prie Mėlynės, kad laumės į gelmę neįtrauktų. Jos ten gyvena po juodalksnio kerplėša…“ Šis pasakojimas, be abejo, buvo ir perspėjimas mums, kad vieni neitume prie Mėlynės sietuvos ir nenuskęstume, nes ten labai gilu. Ir maudytis anksti pavasarį neleisdavo, perspėdavo: „Galėsit maudytis, kai peržydės vanduo…“ Sakydavo, kad tik laumės anksti pavasarį per pilnatį maudo savo vaikus. O jiems tos maudynės labai nepatinkančios, nes neperžydėjęs vanduo baisiai šaltas, tai jie klykaują lyg pelėdos.

Pasakodavo apie Dainių pelkėje už Jurbarko klaidžiojančias klystžvakes, kurios klaidindavo spanguoles renkančias moteris. Sakydavę žmonės, kad tai paklydusios dūšelės, geidžiančios suklaidinti ir kitus… Ir apie kipšiukus, toje pelkėje krečiančius visokias zbitkas… Pranciškų Agotėlei taip susukę galvą, kad nebežinojusi, kur esanti. Jai atrodę, kad saulė šviečianti iš šiaurės pusės, o už medžių slapstosi ir seka ją kažkokių keistų būtybių šešėliai. Persigandusi numetė krepšį su spanguolėm ir bėgo pakniopstom, kol parkrito palaukėje… Gaila, kad niekas tų pasakojimų neužrašė, o laikas daug ką ištrynė man iš atminties. Būdavo ir visokių iš pagonybės ataidinčių perspėjimų: „Nelaužyk šermukšnio šakelių – dantys išbyrės… Nemesk į ugnį žalio medžio – protėvių dūšelės verks… Kambaryje nešvilpauk – kipšiuką prisišauksi…“ Raminimas griaudžiant griaustiniui: „Nereikia nieko bijot. Trankos perkūnas, žaibai žaibuoja, o Dievo galybės nieks pergalėt negali…“

Kartais sapnuoju spalvotus sapnus. Tarsi būčiau ant ribos tarp sapno ir prisiminimų. Regiu bėgantį dulkančiu keliuku per baltųjų dobiliukų lauką dar mažą, jau mirusį savo brolį Poviliuką. Mamą regiu žydinčiam sode, jos veidas nušvitęs ir jaunas. Ji sėdi pietinėje klomboje tarp gėlynų, jos mėlyno aksomo suknelė apkritusi vyšnių žiedlapiais… Iškilo vaizdai net iš to laiko, kurio iš tiesų negalėčiau prisiminti. Tik žmonių veidai juose neryškūs lyg iš ūkanų išplaukę… Kažkas nesuvokiama! Ar tai vaizduotės kūryba, ar taip atsiveria giliosios praeities gelmės? Kam ir kodėl? Kodėl nesapnuoju pokario baisumų? Tarsi kažkas juos užblokavo atminty. Bet juk atsimenu, tik nesapnuoju. Ir ačiū Dievui.

Man ir vaikystė yra lyg slėpiningas, kažkada susapnuotas, tolstantis sapnas. Klausiu savęs: ar tai aš – ta tamsiaplaukė mergaitė, vilkinti gelsvo kartūno suknute, nuberta mėlynom gėlytėm, kartais ir dabar atbėganti į sapną? Iš ten, kur spindėjo žydra dangaus skliauto erdvė virš sodybos ir giraičių. Iš ten, kur nušvisdavo pavasariai su paukščių ulbesiu ir bičių dūzgesiu žydinčiame sode ar senoje dvikamienėje liepoje prie Antvardės. Pakrantės ievose ten kūkčiojo gegutė, akacijų krūme geltona volungė šaukė lietų. Žydėjo šlaite žibutės, baltažiedės ir violetiniai katilėliai. Snaudė žali ajerų kalavijai kūdros pakrašty, vakarais choru ten kurkė varlės. Iš pragręžto berželio kamieno tekėjo į ąžuolinį kubiliuką gaivinanti sula. Skraidė laumžirgiai virš upės, saulėje vaivorykštėm žėrėjo jų sparnai. Sruvo skaidrūs Antvardės vandenys, pulkais joje plaukiojo sidabražvynės mažos kuojos. Vos tik įbrisdavau į vandenį, jos ūmai iškrikdavo į šonus. O karštą vasaros dieną būdavo tokios tingios, kad galėdavau pagauti ir laikyti mažų delniukų kriauklėje su vandeniu, pasidžiaugti ir vėl paleisti į laisvę. Žuvinga buvo mano vaikystės upelė Antvardė: veisėsi joje lydekos, raudės, ešeriai, vėgėlės, kuojos, kitų ir vardų nebežinau. Gaudydavo jas iš karklų nupintais bučiais, graibstais ir tinklu, vadintu marška. Ją vilkdavo prieš srovę tarp krantų, o vaikų darbas – užėjus iš priekio pagaliais varyti žuvis į maršką. Iškėlę tinklą, imdavo tik dideles žuvis, o mažas paleisdavo atgal į vandenį.

Augau tradicinėje to laiko lietuviško kaimo šeimoje, tad buvau perspėta, ko daryti nevalia ir kas privaloma. Augom keturiese: turėjau brolį Poviliuką ir dvi seses – Saliutę ir Janutę. Tad buvo su kuo dūkti ir žaisti. Aš gi mažiausia – pagrandukas. Nebuvo didelio pertekliaus, bet nebuvo ir skurdo. Mano vaikystės aplinka – ne visai įprasta to meto kaimui. Pas mus dažnai užsukdavo svetimi žmonės, artimi ir tolimesni kaimynai. Atvažiuodavo jie išsipjauti lentų ar gontų į lentpjūvę. Ir dabar, rodos, matau juos, sėdinčius ant sukrautų prie lentpjūvės rąstų ir besikalbančius iki sutemos. O ir moterys kartais užsukdavo grįždamos iš Jurbarko turgaus karštą vasaros dieną – šaltu šulinio vandeniu atsigaivinti ar šiaip su mama pasikalbėti. Todėl namuose visada būdavo švaru ir tvarkinga, nes nežinia, kada ir kas gali užklysti.

Turėjome radiją su ausinėmis, kuris mums kėlė nemažai rūpesčių. Keturi vaikai, o ausinės tik vienos – kaip pasidalyti? Ypač laukdavom vaikų pusvalandžio, Pupų Dėdės ir jo anūkėlio Untanuko. Man tai būdavo džiaugsmai ir sielvartai. Buvau mažiausia, turėdavau laukti savo eilės, o ji ateidavo negreit. Vienąsyk baigėsi kantrybė, verkdama bėgau skųstis mamai, o ji neleido mažiausio vaiko skriausti. Brolis Poviliukas tada mane išvadino „gėda pelėda“… Bet tai tebuvo menki debesėliai džiaugsmu švytėjusioje vaikystės padangėje. Nebijojau griaustinio, nes tėtis sakė, kad mes „įžeminti“, perkūnsargiai saugo namus nuo žaibo, nors ir nesupratau, ką tie žodžiai reiškia. Virš namų buvo iškelta radijo antena. Ant aukštai ištemptų laidų supdavosi ir krykštaudavo kregždžių gausybė. Jų lizdų buvo pilnos pakraigės. Kaime sakydavo, kad laimingi tie namai, kuriuos mėgsta kregždės, jų nė žaibas neliečia.

Mokėjau vaikystėje džiaugtis mažais dalykais: nauju rūbeliu atlaidų šventei, spalvoto stiklo šukele ar auksaspalviu popierėliu nuo suvalgytų saldainių. Pasaulis atrodė jaukus ir palankus vaiko širdžiai. Tikėjau, kad už giraitės saulė nurieda į savo lovelę ir ten miega ligi ryto, nes taip sakė senelis. Viskuo tikėjau, ką sakė suaugusieji. Kad Velykų bobutė su voverytėm visą naktį dažo velykaičius, o prieš aušrą zuikiai važeliuose juos išvežioja vaikams. Kad Kūčių naktį gyvulėliai kalbasi žmonių kalba, o Trys karaliai keliauja pro mus į Betliejų lankyti užgimusio dieviškojo Kūdikėlio. Jais persirengę trys jauni vyrai ir juos lydintis angelas tuomet iš tiesų eidavo per kaimą. Labai nusivyliau pamačiusi juos čiuožiant ant užšalusios Antvardės. Argi karaliai gali elgtis kaip paprasti žmogeliai? Dar didesnį nusivylimą patyriau, kai angelas, atlydėjęs tuos Tris karalius, nusiėmė savo baltus aukso žvaigždėm nusagstytus sparnus ir pasidėjo ant suolo, o pats atvirto į paprastą kaimo vaikiną, likusį pas mus nakvoti. Trijų karalių šventės rytą mama šventinta kreida užrašydavo durų viršuje jų vardus: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Tos trys raidės lotyniškai reiškė prašymą ir palinkėjimą: Kristus tepalaimina šiuos namus; K (Ch – Christus), M (mansionem), B (benedicat). Tai buvo ir ženklas, kad čia gyvena gimusio Išganytojo išpažinėjai.

Keista. Juk viskas taip nutolę, o aiškiai prisimenu, netgi matau save žaidžiančią įstiklintoje verandoje medžio trinkelėmis iš tėčio lentpjūvės. Ant šviesių išplautų grindų krenta saulės spindulių pluoštai ir prie verandos augusio vijoklio lapų žalsvi šešėliai. Blyksi ir blyksi prisiminimų blyksniai… Menu: įsupta į didelę languotą vilnonę šiltą skarą (gal dar kūdikis?), nešama šerkšnotą žiemą į šlajukes. Kur mes važiuojame? Nežinau. Užmiegu liūliuojama varpelio aidesio, žirgo pasagų ritmiško bildėjimo į gruodą… Arba regiu dulkantį siaurą keliuką tarp baltųjų rasotų dobiliukų ankstyvą rytmetį. Širdis džiugiai šokteli – tai atvažiuoja dėdė Juozapas, visų mylimas ir visada laukiamas mamos jaunesnysis brolis.

Vasaros vakaras. Prisižaidusi, nusilaksčiusi basa per dieną jau nieko nebenoriu, krisčiau į lovelę ir miegočiau. Bet yra taisyklės, kurių privalu laikytis. Mama ima už rankos, vedasi takeliu per šlaitą Antvardės linkui. Brendu į skaidrų upelės vandenį, boluoja dugno akmenėliai. Prasidės kojų plovimo apeiga… Įsispiriu į senelio padovanotas mediniais padais šliurytes su aukso spalvos vinučių papuošimais šonuose ir kopiu su mama į kalnelį namo. Jaukus namų prieglobstis saugos baikščią vaiko širdį nuo supančio pasaulio grėsmės. Vienas keistas prisiminimas iš vaikystės andai virto eilėraščiu „Kodėl?“:

Vaikyste džiugioji, gulėjai
Žiedais lankoje apsiskleidus,
Tik nuostaba išplėstos akys
Ten švietė pro smilgas… Tyla
Sekmadienio gaubė meilingai
Laukus ir žibuoklių kalnelį,
Ir skliauto gilus mėlynumas,
Ir saulės vaiskus spindesys…
Kodėl man širdy ligi šiolei
Lemtingas akimirksnis švyti,
Kai slaptas būties įstabumas
Suspindo ūmai prieš akis?..
Pasauli! Aiman, aš nemoku
To grožio spalvų nutapyti,
Nemoku garsais išdainuoti,
Ką mirksnio tyloj išgirdau.

Buvo kaitri vaiskaus vasaros popiečio valanda. Ėjom su mama į pievą žolynėlių rinkti. Mama žinojo kiekvieno augalėlio vardą. Aš jos nuolat klausinėjau, mokiausi juos atpažinti. Galop nusibodo, atsiguliau tarp žolynų po žydru be debesėlių spindulingu dangumi. Aplinkui tyloje siūravo smilgos, vėdrynai, rasakilos, katilėliai. Ūmai išgirdau balsą, be galo švelnų, sklindantį iš tos begalinės skliauto žydrumos, tyliai giedantį, rodės, šaukiantį mane vardu. Ir pasijutau apgaubta kažkokios slėpiningos, daugiaspalvės blyksinčios vienovės, joje panirusi… Nusigandusi pašokau ir puoliau prie mamos klausdama, ar ji mane šaukė, nors gerai žinojau, kad tai ne jos balsas. Mama apglėbė mane, glostė galvą ir vedėsi namo tyliai kartodama: „Vaikeli vaikeli…“ O aš jaučiau, kaip mane supa didelis, nepažįstamas, paslapčių pilnas pasaulis… Tikriausiai ankstyvoje vaikystėje mes dar esame labai arti kitos tikrovės ir galime išgirsti jos aidus. Vėliau gal grubūs gyvenimo balsai juos užgožia. Augino mane ir mokė ne tik tėvai, bet ir toji aplinka, gamta su visa augalijos įvairove, su paukščiais, gyvulėliais, upele ir giraite. Ypatingas buvo vaikystėje džiaugsmo skaidrumas ir jausmų tikrumas. Ten aš buvau santarvėje su pasauliu ir savimi.

Daug kas atsinešta iš ten, iš kūdikystės metų. Ten išmoktos pirmos meilės ir gerumo pamokos maitinant tik ką gimusį ėriukėlį pienu iš buteliuko ar gydant iškritusį iš lizdo mažą paukštelį. Apverktas pirmasis praradimas jį laidojant sode, apkaišant jo kapelį saulučių žiedais. Kiti, daug skaudesni praradimai dar laukia ateityje…

Knygos – geriausios mano bičiulės

Jei kas paklaustų, iš kur mano poezija, kur jos šaknys, atsakyčiau nedvejodama: iš ten, iš Jurgeliškių. Iš tų lygumų lygumėlių tarp giraičių. Iš aukštumų, viršukalnių ilgesio. Iš rasotų rytmečių, vieversių čirenimo, iš paukščių čiulbesio žydinčiam sode. Iš bičių dūzgesio dvikamienėj liepoj. Iš giesmių ir dainų aidėjimo Paantvardžiais. Iš džiugios kūdikystės dar laisvoje Lietuvoje. Be abejo, ir iš baugščios paauglystės, iš dramatiško, šiurpaus okupacijos laikotarpio, iš pokario metų našlaitiškos vienišybės… O gal daugiausia iš dėdės kunigo, teologijos mokslų dr. Jono Puišio turiningos bibliotekos, kurią jis paliko mano tėviškėje traukdamasis į Vakarus. Joje buvo surinktos geriausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai. Dar mamai esant gyvai, mėgdavau paslapčia užkopti į salką ir jas sklaidyti. Mama žinodavo, kur ieškoti manęs, mažiausio savo vaiko. Net eidama uogauti ar grybauti į giraitę slapčia nešdavausi kokią nors knygą ir skaitydavau ją atsisėdusi laukymėlėje iki užsimiršimo. Žinoma, pintinėlėje uogų ar grybų tuomet būdavo kur kas mažiau. Skaičiau jau ne Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“, Kazio Binkio „Kiškių sukilimą“ ar Bronės Buivydaitės „Auksinį batelį“, o kur kas rimtesnes knygas, dar ne viską suprasdama. Tose knygose slypėjo pasaulis, kokio ilgėjausi. Gerasis likimas lėmė man anksti panirti į jų išminties gelmes.

Kiek toje bibliotekoje buvo knygų, kurios tada buvo naikinamos arba įkalintos specfonduose: Alberto Stoklio „Filosofijos istorijos bruožai“, Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio parengta „Visuotinės literatūros istorija“, Ernesto Helo dvitomis „Žmogus: Gyvenimas. Mokslas. Menas“ (vertė Antanas Maceina), šv. Augustino „Išpažinimai“, Orisono Sveto Mardeno „Valios jėga“, Fridricho Fiorsterio kūriniai. Buvo čia ir Džovanio Papinio „Tragizmai ir vyriškumai“, „Kančios liudininkai“, Antano Smetonos verstas Platonas, jo paties knygos. Filosofija ir teologija, kitų tautų versta grožinė literatūra, geriausia to meto lietuvių autorių poezija ir proza. Vardinti visas užtruktų per ilgai.

Iš poezijos knygų man artimiausios buvo Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainikas“, Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“, Jono Aisčio „Intymios giesmės“… Jurgio Baltrušaičio „Žinau, pažįstu seną lūšnelę…“ („Lūšnos daina“) išsyk užbūrė vaizdų gausa ir priminė eiliuotą pasaką. Panašiai veikė mano vaizduotę „Amžių vaidas“, kildamas „iš senovės pelenų“ su legendinių krivių eilėmis ir pačiu krivaičiu vaidilų rate prie šventojo aukuro… Skaitydama kitus eilėraščius, intuityviai jaučiau jų galią, tos poezijos ypatingą artimumą ir trauką.

Mano gyvybės
Rytą rasotą
Erdvės beribės
Stebino protą…

Kas dar yra taip gražiai, taip skaidriai ir paprastai pasakęs apie vaiko nuostabą regint pasaulio slėpiningumą ir grožį? Apie naktį žėruojančias ir širdį bauginančias žvaigždynų ugnis: „Naktį už durų / Ugnys žvaigždyno/ Ir gelmės jūrų / Širdį baugino…“ („Dainiaus ramentas“). Tą nuostabą patyriau vaikystėje gulėdama žydinčioje pievoje saulėtą vidurdienį ir žvelgdama į žydras, spindulingas dangaus erdves. Ir šiurpą – naktimis žėrint žvaigždėtiems kosmoso sūkuriams virš Paantvardžio giraičių… Ne vieną eilėraštį mokėjau mintinai, atsimenu juos ligi šiolei.

Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Regėjimas“ posmai įkrito į širdį slėpiningu poezijos švytėjimu visam gyvenimui:

Aš matau tavo šviečiantį veidą
tyliame liūdesy –
kas paseks man be žodžio, be aido,
kas esi, kas esi.

O darnių sąskambių eilėraštyje „Mėnulio spinduly“ su aušra, užmigusia už sodo, ir klausimu „kas tau užmigt neduoda, / kas tau nubust neduos“ su ryto rasa ir nakties terasą puošiančiais vijokliais tarsi atsispindėjo ir mano pačios gyvenimas. Vasarą mansardos kambarėlio visus keturis langus apgaubdavo nuo verandos užkopę vijokliai. Pro juos naktimis krisdavo žalsvi mėnulio spinduliai… Pokario žiaurumuose stiprybę ir pasipriešinimo dvasią ugdė paskutinis jo knygos skyrius „Šaukiu aš tautą“ su sopulinguoju „De profundis“ pabaigoje.

Atminty aidi ir Antano Miškinio eilėraščio posmas iš ciklo „Laimė rudeniniam palte“:

Turbūt ir aust jau nebemoki,
Kasdien keistesnė vis darais.
Prašoksi dalią su berniokais
Giliais nedėlių vakarais…

Neprašokau savo dalios su berniokais. Miško broliai sakydavo, kad nedera šokti, kai tauta okupuota, o jos vaikai žūsta, kenčia lageriuose ir tremtyje. Tik pavasarį, krentant obelų žiedlapiams sode, niūniuodavau jo įstabųjį „Šiandien taip elegantiškai sninga, / Sninga žemėn medžių žiedais…“

Buvo toje bibliotekoje knygų ir lotynų, italų, graikų kalbomis. Nedidelių, puošniai išleistų, su auksuotais plonų lapų pakraštėliais. Jų paraštės prirašinėtos gražiu dėdės kunigo Jono braižu. Aštuoni „Lietuviškosios enciklopedijos“ tomai, o ir žurnalai „Athenaeum“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Logos“, „Soter“, „Trimitas“, „Misijos“, „Kosmos“, „Tiesos kelias“, „Saleziečių žinios“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir kiti.

Knygų ir žurnalų tekstai veikė mano pasaulėjautą, ugdė, formavo nuojautą, kas yra tikroji poezija. Tai buvo man ir ankstyvo subrendimo laikas, dvasinės atsparos augimas. „Židinyje“ spausdintos literatūrinio gyvenimo apžvalgos, knygų recenzijos skatino kitokį literatūros supratimą, nei tuomet buvo brukama. Čia radau J. Griniaus straipsnį apie Oskaro Milašiaus kūrybą ir Hermano Hesės novelę „Preslerio paviljone“ apie vokiečių poetą Fridrichą Helderliną, kurio poezijos knygą vėliau netikėtai radau užsienio kalbų knygyne Vilniuje. Patraukė mane ta poezija ir pradėjau ją versti. Pasaulinės literatūros apžvalgoje šmėsčiojo didžiųjų poetų Franciso Žano, Džiuzepės Ungarečio, Eudženijo Montalės, Polio Valeri, Stefano Georgės, Rainerio Marijos Rilkės, Polio Klodelio, Šarlio Pegi pavardės… Buvo čia ir Alfonso Tyruolio verstų R. M. Rilkės, Hugo fon Hofmanstalio eilėraščių.

Man buvo artima Šatrijos Raganos kūryba, jos simbolizmo estetika. Žavėjausi apysaka „Sename dvare“ (jos mamatė man priminė mano mamą), novele „Mėlynoji mergelė“ (atpažinau joje savo svajones, pirmosios meilės atodūsius, troškau būti į ją panaši). Ligi šiolei man artimos Šatrijos Raganos mintys: „Grožis tai begalės atspindys. Tai nujautimas Dievo. Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą…“ Perskaičiusi Kazio Inčiūros knygą „Prie ežerėlio rymojau“ ir jos sužavėta, pati pradėjau rašyti romaną ir buvau jį įpusėjusi… Bet labiausiai nuo paauglystės mane traukė ir žavėjo slėpiningas poezijos aidėjimas. Kilo nenumaldomas troškimas ne tik skaityti, bet ir pačiai byloti tokiais darniais žodžių sąskambiais. Rašiau eilėraščius į storus languotus to meto sąsiuvinius. Aiman, tie trys jaunystės poezijos sąsiuviniai vėliau vieną lemtingą valandą supleškėjo krosnies liepsnose. Liko tik 1946 metais parašytas ketureilis, įrėžtas paminklo akmeny prie mamos kapo Girdžių bažnytkaimio šventoriuje. O, kaip norėčiau dabar atrasti tuos savo sudegintus eilėraščius anų dienų pelenuos…

Imu knygą iš lentynos, o atminty blyksteli vaizdas: tėviškė, sodo šlaite ošia medžiai, beldžia lietus į mansardos langus. Pasienyje mano lova, kurioje vasaromis miegodavau, o aplinkui knygos: etažerėje, paskubom sukaltose lentynose, ant palangių ir nedidelio apvalaus staliuko. Tai mano universitetai, didysis išminties ir paguodos lobis, svajonių ir vilčių pasaulis užplūdusioje okupacijos tamsoje, našlaitės vienišybėje po mamos mirties. Gūdžiais vakarais užsidegusi žibalinę ar karbitinę lempą ryte rijau tų knygų išmintį. Kartais šviesa čia žibėdavo iki aušros. Skaitydavau, kol užmigdavau su knyga rankoje. Grėsmingame pokario metų pasauly knygos man buvo geriausios bičiulės. Jos kalbėjo apie Dievo meilę, neišduodamą tiesą, perspėjo, guodė ir mokė. Ten aš pajutau, kaip šventai gali skambėti knygos žodis, uždegti širdį keistu ilgesiu kažkam, kas yra anapus žiaurios tikrovės. Tose knygose aš radau tai, ko ilgėjausi, tai buvo tarsi šviesus krantas už nešvarios, krauju ir melo srutomis putojusios pokario metų gyvenimo upės…

Kas aš būčiau šiandien be tų andai perskaitytų knygų išminties, poezijos grožio? Nežinau. Ar būčiau rašiusi? Taip, nes buvau Kūrėjo tam „užprogramuota“. Bet kaip būčiau rašiusi? Kokios būtų buvusios mano knygos be tų krikščioniškos minties gelmingų lobių? Neabejoju, kad jos turėjo lemiamos įtakos visam mano gyvenimui. Jų dvasia lydi mane iki šiolei. Dėdės bibliotekoje atradau poezijos sąskambius, filosofijos išmintį, teologijos gelmę, mistikos slėpiningumą… Knygos traukė kaip magnetas, skaitydama užsimiršdavau.

Aš buvau pasirengusi negirdėti jokio žmogaus balso, kad jo garsas netrukdytų mano tyliam pokalbiui su mylimomis knygomis“, – rašė garsi XVII a. Meksikos poetė ir vienuolė Chuana Inesa de la Crus. Galiu pasirašyti po šiais žodžiais, tarsi jie būtų mano. Ir aš tarp knygų viską pamiršdavau. Vis labiau troškau gyventi anoje realybėje, o ne rūsčioje tikrovėje. Knygos skleidė dvasios šviesą to meto tamsoje. Skaitydavau be saiko. Skubėdavau atlikti būtinus ūkio darbus, nuraminti alkanus gyvulėlius tvarte, kuo greičiau apsiliuobti, kad laisvą valandą galėčiau užlipti į savo kambarėlį ir panirti į svajonių pasaulį.

Nebuvau panaitė baltarankė, ko neišmokau vaikystėje, po mamos mirties teko pačiai išmokti. Reikėjo žinoti, kada pasėt daržovių rasodą ir kada sodinti daigus į lysves. Vėliau apkaupti, nuravėti. Prilaužyt burokų lapų, su čiečka sukapot runkelius, paruošti paršeliams jovalo, supjauti akselį… Dirbau tuos darbus iš pareigos ir būtinybės, o ilgėjausi kito, kitokio gyvenimo. Širdimi gyvenau toje tikrovėje, apie kurią buvo rašoma knygose. Gyvenau tarsi dviejose realybėse. Viena – šiurkšti, su kraujo ir mirties kvapu. Kita – toji, kokioje iš tiesų troškau gyventi. Antroji man padėjo visa pakelti, nes gilino supratimą, koks turėtų būti gyvenimas ir žmogus.

Jau ten gyvendama supratau, kad esu ne to laiko vaikas. Ir dabar atminties žvilgsniu žvelgdama matau save ten, palinkusią prie knygos vakare, ošiant sodo medžiams, rudeniniam lietui barbenant į mansardos lango stiklą pokario baisumų laike. Jos man bylojo apie kitokią, Dievo meilės nušviestą būtį. Iš skaitytų knygų ėmiau suvokti, kur turiu ieškoti tikrosios atramos. Vienišoje našlaitystėje patikliai glaudžiausi prie jų, ieškojau atsakymo, stiprybės ir vilties. Jos vedė į nepažintą pasaulį, romantišką, tokį patrauklų svajingai paauglės širdžiai. Skaičiau jas dar ne viską suprasdama, tik intuityviai nujausdama jose slypinčias gelmes. Iš jų aš, baikšti kaimo mergaitė, sėmiau išminties lobius. Jos ne tik guodė, bet ir kėlė aibę klausimų gūdžioje vienišo vienkiemio tyloje, kuriais neturėjau su kuo pasidalyti. Bendravau su to paties kaimo mergaitėmis, bet gyvenau savo minčių pasauly. Mano bičiulėms knygos visiškai nerūpėjo. Jų gyvenimo kelias buvo kitoks ir kitas.

Ar gaila, kad aš, „buožės dukra“, negalėjau studijuoti universitete? Ne tiek gaila, kiek apmaudu. Ne sykį esu pajutusi kreivą žvilgsnį: rašytoja, o nebaigusi lietuvių kalbos ir literatūros. Betgi ir Antanas Vienuolis buvo farmacininkas, ir poetas Georgas Traklis. O kiek rašytojų turi kitas profesijas arba neturi jokių! Ar būčiau daugiau išminties gavusi anuometiniame universitete? Manau, kad ne. Mano studijos tėviškės bibliotekoje buvo kur kas gilesnės ir tikresnės. Ar būčiau sovietiniame universitete ką nors girdėjusi apie Ernestą Helo, apie kurį prelatui Adomui Jakštui-Dambrauskui rašė laiške profesorius Stasys Šalkauskis: „Man asmeniškai Helo yra stiprinanti galybė…“ Toksai jis buvo ir man. „Žodis yra veiksmas. Štai dėl ko ryžausi kalbėti“, – knygos pratartyje sako E. Helo. Ne sykį vėliau ir aš, prisiminusi šiuos jo žodžius, ryždavausi kalbėti kūryba. Ir dabar, atsivertusi išsaugotas jo knygas, randu jose išminties, anuomet suteikusios man jėgų: „Išmintingas žmogus pakelia galvą stebėtis ir garbinti. Vidutiniškas žmogus pakelia galvą tyčiotis.“

Iš tų knygų jau paauglystėje daug ko išmokau. Jos man buvo didžiulė apvaizdos dovana. Padėjo pasirinkti gyvenimo kelią ir kryptį. Praradusi jaukią ir saugią vaikystės namų aplinką, aš ją kūriau savyje kaip vidinius dvasinius namus, kuriuose galėjau pasislėpti nuo atšiauraus pasaulio. Iš čia gal kilo ir tas nenumaldomas kūrybos troškulys, nes ji man padėjo kurti tuos namus. Tarp tų knygų supratau, kad esu tarsi paženklintoji, tai mano likimas. Rašyti, nors ir slapta, ne skelbimui, o tik sau. Niekieno neraginama ir nemokoma. Kas ir kokia yra tikroji poezija, supratau iš tų perskaitytų knygų ir savo nuojautų. Be sausų teorijų, kurias sugalvojo žmonės. Jokios teorijos neišmokys kurti, jeigu visatos Kūrėjas neapdovanojo talentu. Kūryba kyla iš slaptų sielos gelmių, kurių gal nesuvokia net pats kuriantysis. Ne kažkieno sugalvotos taisyklės, o talentas, vidinė dvasios ugnis, konkreti, nepakartojama asmens patirtis ir likimas yra kūrybos pagrindas.

Vėliau savo nuojautų patvirtinimą radau ir Jurgio Baltrušaičio laiškuose: „Kūrybinis pradas, glūdįs kiekviename mūsų, per daug individualus, per daug izoliuotas, kad taptų grubiai ir visam laikui nukaltos formulės turiniu. Ir nors kūrybinis pradas mumyse – vienintelė ir paskutinioji žmonijos viltis, jo puoselėti niekas mums negali padėti, o mažiausiai „mokykla“. <…> Kiekviena mokykla pamiršta viena: norėdamas kurti, menininkas pirmiausia privalo įsigilinti ir apvalyti savyje žmogų“ (iš laiško Aleksandrui Djakonovui).

Jei kas paklaustų, ko man labiausiai gaila iš sunaikintos tėviškės, atsakyčiau – dėdės kunigo Jono bibliotekos, jos išminties lobių, sudraskytų ir paleistų dūmais. Išsaugojau iš jos tik keletą knygų, kurias pasiėmiau bėgdama iš tėviškės nuo grėsusių represijų: vyskupo Juozapo Skvirecko verstą Naująjį Testamentą, Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiką“, Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (gavau gražų įrašą, kai poetas grįžo į Lietuvą), Ernesto Helo dvitomį „Žmogus“, Alberto Stoklio „Filosofijos istorijos bruožus“, dar keletą kitų. Ypač branginau „Ašarų vainiką“, iš šios knygos puslapių man sklido guodžianti stiprybės ir tikėjimo dvasia. O žinojimas, kad poetas vaikščiojo tos pačios Antvardės pakrantėmis, jo poeziją nušvietė nepaprasto artumo šviesa.

O atminty dar žydi Paantvardžio pievos, dar srūva skaidrūs Antvardės vandenys ir žiba sodybų žiburiai. Tai buvo man padovanota ir liko su manimi. Primindavau sau nuolat: gali mane ištremti iš tėviškės ir tėvynės, bet negali ištremti manęs iš mano savasties ir atminties. Gyvenimas mokė mane širdies ir proto sukrėtimais. Ne tik šis regimas, bet ir kita, neregimoji Realybė, kurios didesnį paslapties kraštelį praskleisti leista gal tik pašvęstiesiems. Tačiau ir aš jaučiau, kaip veikia mano lemtį, perspėja ir sergi… Visa, kas patirta, yra neatimamas lobis. Skaitydama supratau, kad ir gamta yra Kūrėjo mums parašyta, skaitymui atskleista knyga, kupina prasmių ir simbolių. Ir žvaigždėtoji visata, vakarais taip ryškiai nušvisdavusi virš Jurgeliškių kaimo ir vienišos sodybos. Ji kaip seni dieviškosios kūrybos manuskriptai, kurių hieroglifus ligi šiolei lėtai šifruoja ribotas žmogaus protas. Gal tiek, kiek jam leidžia atskleisti pats Kūrėjas? O knygų Knyga – Biblija – man iš visų būtiniausioji. Ir džiaugsmo, ir sopulio valandą tiesiu ranką prie tos svarbiausios Knygos, nes iš jos, pradedant Mozei duotais Dešimčia Dievo įsakymų ir baigiant slėpininguoju Apreiškimu Jonui, srūva Gyvojo Vandens Šaltinis, pagirdantis kiekvieną ištroškusią, gyvenimo dykrose žeidžiamą sielą…

Knygos mane ištikimai lydėjo gyvenimo skersvėjuos, stiprino, guodė. Ištikimai tebelydi ir nūnai – patikimiausios, artimiausios, sielai bylojančios bičiulės. Tarp knygų nesijausdavau vieniša. Nesijaučiu ir dabar tarp tų, kuriose atrandu savo minčių ir išgyvenimų sąskambius. Dažnai man būna nuobodu dideliuose žmonių susibūrimuose, o su knygom – niekada. Juk iš jų, nepaisydama erdvės nei laiko, žodžio šviesa srūva į atvirą žmogaus širdį, atnešdama ir kitų laikų, kitų kultūrų patirtį. Per knygą galiu turėti artimų sielai sesių ir brolių iš tolimiausių kontinentų ir epochų. Perskaičiusi daugybę knygų, išmokau atsirinkti tas, kurios man svarbiausios. Renkuosi keliančias, o ne žlugdančias žmogų. Liudijančias, kad žmogus gali daug iškęsti ir neišduoti savęs. Knygos, kaip ir žmonės, geba skleisti dvasios šviesą, harmonijos bangas arba tamsos, chaoso užkratą. Vos perskaičiusi keletą eilučių, pajuntu artimos knygos dvasią. Ją trokštu turėti šalia, nuolat grįžti prie jos išminties. Džiaugiesi tokia knyga kaip sutikusi artimą žmogų. Sielų giminystė per knygą. Jų pulkelis visada arti, ranka pasiekiamas. Jas pasirenku kaip dvasios seseris ar brolius iš daugybės knygų seserijų ir brolijų. Kūrybos erdvėje gali susitikti artimos sielos, neribojamos erdvės nei laiko. Nors kalbėjusios lūpos jau pavirto žemės dulkių sauja, sielos balsas dar aidi, išlikęs tarp knygos lapų (juk esame ne tik tai, ką liečiam tarp materijos formų). Imu iš lentynos Tomo Mertono „Nė vienas žmogus nėra sala“ ir jaučiu iš tos knygos sklindančią dvasios šviesą. Yra ir kitokių – polemikai, ginčui. Su jų mintimis gali nesutikti, bet jos primena, kad nėra vienodų net vieno medžio lapų. Per talentingai parašytą tekstą atsiverianti gyvenimo įvairovė.

Knygos yra gyvos, kol skaitomos. Joms reikia gyvo žmogaus rankų prisilietimo, jo žvilgsnio, širdies atsiliepimo, dialogo. Tada susiliečia mintis su mintimi, gal ir siela su siela. Arba – ne, nebėra ryšio. Neskaitomos, „mirusios“ knygos dulka muziejų ir bibliotekų lentynose. Gal jos savo misiją jau atliko? O gal „mirė“, tos misijos net nepradėjusios? Nė vienas rašantysis nežino savo knygų likimo. Amžininkų išgarbintos gali nukristi amžiams į užmarštį, o jų nepastebėtos (kaip Fridricho Helderlino, Emilės Dikinson) auksu blykstelti tarp laiko dulkių…

Rainer Maria Rilke. Duino elegijos

2022 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Rainer Maria Rilke (1875–1926), vieno didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų, kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai – „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.

Friedrich Hölderlin. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė / Broliai mielieji! Gal bręsta gelmėj mūsų menas.
Dar šėlsta jaunystė, bet metas artėja, kuomet
Ims švisti grožis tylusis ir tobulumas,
Būkite tik pamaldūs, kaip graikai kadais!

Aldona Elena Puišytė. Rapsodijos

2016 m. Nr. 2 / Tas vėjas, tūkstantmečių vėjas, kokią žinią neša virš miestų ir kaimų, ką jis prisimena, ką jis dejuoja, kokias rapsodijas gieda tas vėjas, tūkstantmečių vėjas neramus? Kas keliasi ten iš prosenių sapno…

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Aldona Elena Puišytė. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 11 / Žinau: yra Gailestingasis, kuris audras nutildė andai ir saugiai
ėjo ežero paviršium. Sėdėjo Jis prie vakarienės stalo ne su didžiūnais
išdidžiaisiais ir ne su teisuoliais fariziejais

Aldona Elena Puišytė. Vakaro vigilijos

2005 m. Nr. 1 / Dabar tariu: palaimintos amžiams tebus žibuoklės ir laukų lelijos, skaidrūs šaltinių vandenys, ūksmėtosios giraitės, saulėtekiai, kuriais grožėjaus andai, oras, vidurdienių kaitra, darbai ir nuovargis…