literatūros žurnalas

Rainer Maria Rilke. Duino elegijos

2022 m. Nr. 2

Iš vokiečių k. vertė Aldona Elena Puišytė

Rainerio Marijos Rilkės (1875–1926), vieno didžiausių vokiečių literatūros moderniųjų klasikų, kūrybos viršūnėmis laikomi du poetiniai ciklai – „Duino elegijos“ ir „Sonetai Orfėjui“.

„Duino elegijoms“ būdinga sudėtinga simbolika, gausios nuorodos į mitologiją, Bibliją, literatūrą, vaizduojamąjį meną. Ciklo centre – angelas, įkūnijantis neišsakomą dvasinės tikrovės tobulumą. Nors poetas suvokia žmogaus trapumą, praeinamumą ir bauginančią angelo didybę, vis dėlto septintoje elegijoje išdrįsta jam priminti ir žmogiškosios kūrybos vertę: „Ar tai ne stebuklas? O stebėkis, angele, nes mes tai, / mes, o didysai, papasakok, kad mes tiek pajėgėm; man / kvapo trūksta liaupsėms…“

R. M. Rilkė neigiamai vertino chaotišką miestų civilizaciją, nuo triukšmo traukėsi į metafizinės prasmės vienumą, kad susitelktų savyje ir ieškotų atsakymo į buvimo ir mirties klausimą. Apie šį klausimą sukosi visa jo kūryba. Jam „buvimas čia įstabus“, tačiau visų pirma kūrėjas akcentuoja vidinio gyvenimo svarbą: „Niekur, mylimoji, pasaulio nebus, tiktai viduje.“ R. M. Rilkė teigė, kad poezijos paskirtis – regimybės perkeitimas į neregimybę, tokiu būdu per kūrybinę galią išsaugant dužų regimąjį pasaulį. Savo kūryba jis skelbė nedalomą būties vientisumą. Tikėjo ypatinga poeto misija, akcentavo poezijos taurumą ir vertingumą.

Skaitytojų dėmesiui siūlome septintąją ir aštuntąją elegijas, kol laukiame vertimų knygos, kurioje šalia R. M. Rilkės „Duino elegijų“ bus ir kitų vokiečių klasikų eilių vertimų.

Septintoji elegija

Jau ne kvietimas, ne, ne kvietimas, išaugęs balse,
tebūnie tavo šauksmo esmė; nors šauki tarsi paukštis,
kai jį iškelia metų laikų aukštuma, beveik jau pamiršus,
kad jis yra varganas tvarinys ir ne vien pavienė širdis,
kurią jis sviedžia į vaiskų, į apglėbiantį dangų. Kaip jis
ir tu su tokia pat jėga šauktum, kad dar nematoma
išgirstų tave bičiulė, tylioji, kurios viduje atsakas
bustų iš lėto ir klausantis tavojo balso šiltėtų –
drąsėjančiam tavo jausmui atsiliepianti pajauta.

O, kad suprastų pavasaris, – nebėra tokios vietos,
kur neskambėtų pranešimo garsas. Pirmiausia
tas menkas, klausiantis šūksnis, kurį teigiančia tyla
tolumoj apgaubia nušvitus, jam pritarianti diena.
Paskui laiptai į viršų, laiptai-šūksniai, prie išsvajotos
ateities šventovės – ; paskui trelė, fontano srovės,
kurioms veržlus spindulys jau pranašauja kritimą
savo mirgančiame žaidime… O priešais – vasara.

Ne tik visi vasaros rytmečiai, – ne vien tik
kaip jie keičias į dieną ir spinduliuoja auštant.
Ne tik dienos, tokios švelnios gėlėms, ir viršuje
aplink medžius plačiašakius, valdingos ir stiprios.
Ne tik pagarba šioms atsiskleidusioms galioms,
ne vien tik keliai, ne tiktai pievos vakarėjant,
ne tik, praūžus vėlyvai vėtrai, aiškumo atokvėpis,
ne tik artėjantis miegas ir nuojauta temstant…

Bet ir naktys! Taip, naktys, vasaros naktys didingos,
taip pat ir žvaigždės naktų, tos žemės žvaigždės.
O, kada nors numirti ir jas pažinti per amžius,
visas žvaigždes: nes kaip, kaip, kaip jas pamiršti!

Žvelk, aš pašaukiau mylinčiąją. Bet juk ne viena ji
ateitų. Ateitų su ja iš netvariųjų kapų
mergaitės ir stovėtų… Kaip tada aš apribočiau,
kaip, kviečiantį savo šaukimą? Skenduoliai vis dar
tebeieško žemės. – Vaikai, juk daiktą čionykštį
nutvėrę, tik vieną, taip įgyja ir daugelį daiktų.
Nemanyk, jog likimas svarbiau nei tankis vaikystės;
kaip dažnai aplenkdavot mylimąjį, atsikvėpdami,
atsikvėpdami po palaimingo bėgimo į erdvę, į nieką.

Buvimas čia įstabus. Žinojot tai, mergaitės, jūs irgi,
tarytum bedalės, nupuolusios į dugną, – jūs tamsiose
miesto gatvelėse, apniktos piktžaizdžių, arba atviros
atmatoms. Nes kiekvienai buvo duota valanda, tegu
ne visa, gal tik laiko matu sunkiai išmatuojamas
tarpas tarp dviejų mirksnių, – tada jos turėjo
būtį. Viską. Gyslas, pripildytas būties.
Tik mes lengvai tai pamirštam, kol besišaipantis
pavydus kaimynas mums nepatvirtina. Trokštam
regimai tai įžvelgti, nors akivaizdžią laimę atpažint
mums duota tik tada, kai perkeičiam ją savyje.

Niekur, mylimoji, pasaulio nebus, tik viduje. – Mūsų
gyvenimas prabėga lydimas permainų. Vis mažėdami
išorės pavidalai prapuola. Kur stovėjo tvirtas namas,
siūlosi dabar darinys išgalvotas, keistas, nors visiškai
įmanomas, tarsi visas dar būtų galvoje, nepasikeitęs.
Talpią galių saugyklą stato sau laiko dvasia, beformė
kaip įtemptas veržimasis, kurį ji iš visko išgauna.
Ji nepripažįsta šventovių. Šitą, širdies išlaidumą
mes sutaupom slapčia. Taip, kur vienąsyk ištvėrė
kadaise išmelstas daiktas, užsitarnautas, išklūpėtas, –
tebesilaiko jis, toks, koksai yra, Neregimybės būvy.
Daugelis to jau nepastebi, bet tai ne pranašumas,
kad nepastatys jie savo viduje didingos šventyklos.

Kiek tokių bedalių ant pasaulio kryžkelių maištingų,
be paveldo, praeitis jau ne jų, ateitis dar nepriklauso.
Nepasiekiama tiems žmonėms, kas artimiausia. Bet mus
tai neturėtų trikdyti; tepadės mums patvariau išsaugot
dar atpažįstamą pavidalą. – Tai kadaise buvo žmonėse,
likimo pačiam vidury buvo, naikinančio, santalkoj
nežinojimo-kur link buvo, tarytum esatis, ir lenkė
žvaigždes prie savęs iš palaimingo dangaus. Angele,
tau dar parodžiau šičia! Tavo žvilgsnyje
tebūnie pagaliau jis išgelbėtas, galų gale teisus.
Stulpai, pilonai, sfinksas, besistiebianti atrama
prieblandoj yrančio miesto, svetimo, katedros.

Ar tai ne stebuklas? O stebėkis, angele, juk mes tai,
mes, o didysai, papasakok, kad mes tiek pajėgėm; man
kvapo trūksta liaupsėms. Vis dėlto mes nepraradom
tų erdvių, tų džiaugsmą teikiančių erdvių, tų mūsų
erdvių. (Kokios neapsakomai didelės jos turėtų būti,
kad tūkstantmečiai jų neperpildė mūsų jausmais.)
Bet bokštas buvo didelis, ar ne? O, angele, iš tikro, –
didelis, net ir šalia tavęs? Chartres buvo didelis, –
o muzika kilo dar aukščiau ir peraugo mus. Juk tiktai
mylinčioji, – o, viena prie nakties apsupto lango…
argi nesiekė ji tau ligi kelių – ?

                   Negalvok, kad aš kviečiu.
Angele, o jei ir kviesčiau! Tu neateitum. Nes mano
šauksmas kupinas tolin veržimosi; prieš tokį stiprų
srautą žengti tu negali. Kaip ištiesta ranka
mano šauksmas. Ir jos paspaudimui
atverstas į viršų delnas lieka prieš tave
atviras, tartum gynyba ar įspėjimas,
nesuvokiamai, plačiai.

 


Aštuntoji elegija

Skiriama Rudolfui Kassneriui

Akių daugybe regi tvariniai,
kas atvira. Tik mūsų akys
lyg būtų apverstos ir tarsi pinklės
paspęstos ten, kur jie laisvai išeina.
Kas išorėj yra, mes juk žinom tiktai
iš veido žvėries; nes jau kūdikį mažą
mes nugręžiam ir verčiam žiūrėti
atgal į formas, ne į atvirybę, kuri
žvėries veide tokia gili. Mirties nežino.
regime tik mes: laisvajam žvėriui
baigtis visuomet už jo nugaros,
o iš priekio Dievas, ir kai jis eina, jo kelias
veda amžinybės link, taip srūva šaltiniai.
                   O mes tai ne, nė vienai vienintelei dienai
nėra skaidrios erdvės prieš mus, kurioje gėlės
atsiveria begalybėn. Visada tik pasaulis
ir Niekur niekados be Ne: skaidrumas,
nesaugomas, kuris alsuoja ir viską
išmano, ir nieko netrokšta. Kaip vaikas,
paniręs į tylą, kol mes jį pažadinam
palietę. Arba tasai, kurs miršta ir yra.
Nes prie mirties nematoma mirtis,
gal žvelgiama iš ten didžiu žvėries žvilgsniu.
Įsimylėję, jeigu tik nebūtų to,
kurs reginį užstoja, iš arti žvelgtų apstulbę…
Tarsi per klaidą atverta erdvė
jiems už to kito… Aiman, savęs jie
peržengti negali, ir vėl pasaulis prieš akis.
Į tvariniją visad atgręžti, tik joj
mes regim atšvaitą erdvės, aptemusį
nuo mūsų. Arba tarytum koks žvėris,
ramus, bežadis, žvelgtų pro mus ir žvelgtų.
Tai mūsų likimas: nuolat būti priešais,
ir nieko daugiau, visados tik priešais.

Turėtų sąmonę, tokią kaip mūsų,
žvėris, tas tikrasis, kurs priekyje eina
kita kryptimi, – jis mus aplink
savaip apgręžtų. Bet jo būtis jam
yra begalinė, neaprėpiama, be žvilgsnio
į savo būklę, skaidri, kaip ir jo reginys.
Ten, kur mes regime ateitį, jis regi viską,
toj visumoj save ir visados palaimingas.

Tačiau ir budrų, šiltą žvėrį slegia
našta bei rūpestis gėlos jo didžiosios.
Nes ir jį nuolatos kamuoja, kas ir mus
ne sykį nugali, – prisiminimas,
tarsi tai, ko dar siekiam, jau buvo
arčiau ir tikriau, ir tas prisilietimas
švelnus be galo. Čia viskas taip nutolę,
o ten gyvai alsuoja. Po pirmos tėvynės
ši antroji jam žvarbi ir vėjuota.
                   O palaimingi mažieji tvariniai,
kurie palieka visada įsčiose nešiotės;
o laimė uodo, dar straksinčio viduj,
net ir tuokiantis: įsčios jam viskas.
Tik pažvelk į netikrą paukščio būtį,
kuris tartum pažino savo dvilypumą,
o sakytumei jis būtų siela etrusko,
kurį jau numirus apkabino erdvės,
lyg po antkapiu nurimusi jo figūra.
Ir koks sutrikęs tas, kurs turi skristi,
kai kyla iš įsčių. Jis lyg patsai savęs
nusigandęs skrostų orą, tartum įskila,
einanti per puoduką. Taip žymę paliks
šikšnosparnis ant vakaro porceliano.

O mes: žiūrovai, visados ir visur,
į išorę atgręžti, tik niekados į ten!
Pripildo mus. Sudėstome. Subyra.
Mes vėl sudėstom ir subyram patys.

Kas mus taip apgręžė, kad mes,
nors ir ką bedarytume, elgiamės
kaip tas, kuris išeina? Kaip jis ant
paskutinio kalno, nuo kurio dar visas
slėnis atsiskleidžia, atsigręžia, dairos, delsia, –
taip mes gyvename ir nuolat atsisveikinam.

Ketureiliai

2014 m. Nr. 12 / Vertė Lanis Breilis / Li Bo, Omaras Chaja mas, FranÇois Villon, Michelangelo Buonarroti, William Blake, Valter Savage Landor, Friedrich Hölderlin, Joseph von Eichendorff , Nikolaus Lenau, Fiodor Tiutčev, Vladimir Solovjov, Henrik Ibsen…

Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

2013 m. Nr. 4 / Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis…

Rainer Maria Rilke. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 1 / Iš vokiečių k. vertė Vytautas Ambrazas-Dubindris / Švenčių šventę, draugai, prisiminkim kaip paprotį seną,
kai nuolatos pakeliui nemokėsim savosios atšvęst.