Jaan Kross. Lyno akrobatas
2020 m. Nr. 1
Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė
JAANAS KROSSAS (1920–2007) – estų klasikas, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Šalia Antono Hanseno Tammsaare’s jis laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju. J. Krossas gerai žinomas lietuvių skaitytojui iš romanų „Dangaus akmuo“ (1979); „Imperatoriaus beprotis“ (1985); „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“ (2003). Labai džiugu, kad, tęsdami senas tradicijas („Keturi monologai dėlei švento Jurgio“, Pergalė, 1981, Nr. 12; „Dėdė“, Metai, 1991, Nr. 12), žurnalas „Metai“ pirmieji Lietuvoje pasitiks J. Krosso šimtmečio jubiliejų, spausdindami ištrauką iš tetralogijos „Tarp trijų marų“, kurioje sodriai vaizduojamas estų kilmės metraštininko, Livonijos provincijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (Balthasar Russow, ≈ 1536–1600) gyvenimas. „Lyno akrobatas“ – pirmoji ir antroji tetralogijos knyga, kurią netrukus išleis leidykla „Baltos lankos“. Baltazaras, arba Palas, estiškų šaknų vaikinas, yra tarsi grynuolis: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, skvarbaus proto ir gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų, jis suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir atsidūręs tinkamu laiku tinkamoj vietoj – pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams. Virš Livonijos kaupiantis karinėms nuotaikoms, plūstančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiais visuomeninės padėties laipteliais. Tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų. Pažymėtina, kad J. Krosso istorinė epika, vaizduodama žymius senų laikų estų kilmės veikėjus, žadino estų patriotizmą ir tautinę savimonę sovietinės okupacijos metais.
Romano „Tarp trijų marų“ fragmentai
Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos, ir už lošėjų nugarų, o veikiai ir tiesiog už pačių lošimo stalų, sėdi – apsaugok Viešpatie! – karūnuotos galvos!
Žinoma, tas didžiosios politikos kortavimo kambarys tai ne andainykščio Vyskupo namų vežiko, ar greičiau ūkvedžio, butas, kuriame dabar gyveno Mėjus su Anika. Ir juo labiau ne Vyskupo namų ūkvedžio buvęs podėlis. Jis buvo už Mėjaus ir Anikos virtuvės, ir nors jo išbaltintos sienos regėjosi aukštesnės, negu reikia, ilgio tesiekė vos keturių uolekčių ir tiek pat pločio. Mažos kamarėlės skliautinės lubos atrodė nesuprantamai persikreipusios, nes iš tiesų buvęs sandėliukas – tai plona plytų pertvara nuo virtuvės atskirta kamara. Ir kai penkiasdešimt septintųjų rudenį, mokykloje vėl prasidėjus pamokoms, Palas persikraustė pas Mėjų su Anika, sesė nesiryžo pasiūlyti jam apsigyventi toje kamarėlėje už virtuvės, manė, kad jis turi įsitaisyti jų didžiajame kambaryje. Tačiau Palas primygtinai norėjo įsikurti toje kamaroje, neskaitlingos Mėjaus šeimos pažemintoje ligi sandėliuko. Ir pasiekė savo.
Krosnies jo kamaraitėje nebuvo. Šaltuoju metu žemas lentines ant negrabių vyrių duris į virtuvę laikydavo atviras, o iš kūginės krosnies ugniakuro kamaron patekdavo kaip tik tiek šilumos, kad vaikinui netekdavo ypač dažnai eiti virtuvėn šildytis rankų virš ugnies. Ir gulte sena vežikiška Simono skranda gelbėdavo net nuo didžiausio šalčio. Dešimt Mėjaus ir pono Zumo paskolintų knygų puikiai tilpo gulto galvūgalyje, lentynoje iš nuobliuoto lentgalio. Ir ant siauro stalelio, kurį jiedu su Mėjumi kalvio vinimis sukalė iš lentgalių, jo exercitia styli[1], nepaisant stalo nelygumų, išeidavo patys sklandžiausi. Kartais, būdavo, ponas Zumas šypsodamas kratė galvą, manydamas, kad jie pernelyg sodrūs. Bet vis tiek rašydavo maxime. Pas Aniką ir Mėjų Palas persikraustė, aišku, visų pirma todėl, kad nuo jų buto ligi mokyklos tebuvo trys šimtai žingsnių, o iš tėvo namų Kalamojoje – mažne pusė mylios. Be to, jis ir taip jau antri metai pietaudavo pas Aniką. Ir šiaip gyvenimas tėvo namuose pastaruoju metu buvo labai nykus. Tiesa, knygas galėjo tampyt ir tenai, bet, išėjus Anikai, namai tapo tiesiog tušti. Nuolat skaičiuojanti šilingus nesukalbamoji septyniasdešimtmetė Trūta, kurią tėvas nusamdė šeimininkauti, nepridavė namams jaukumo. Pats tėvas žiemą retai būdavo namie. Ir Kalamajos jaunimas, išskyrus Merteną, čionai retai besilankė.
Kartais, tiesa, užklysdavo vienas kitas bendramokslis. Taip: sykį šešių septynių vyrukų draugija, ponų vaizbūnų atžalos primarijai su pora jaunesnių, taip pat Rytų Šūdas, arba Balzeris Fegezakas, atėjo pas Palą ir, išsitraukę iš kailinių kišenės, pastatė ant stalo vynelio. Pasijutęs gana nesmagiai Palas dvejojo. Kaip elgtis su tais pašlemėkais?.. Ar maloniai sušukti užgriuvėliams: „Ooo! Na na, prašom sėstis!“, o senajai Trūtai – šeimininko tonu: „Ei! Pas mane atėjo svečių! Nešk į stalą ko geresnio!“? Pagunda, tiesą sakant, gan didelė… Ar pasakyti berniokams: „Mieli bičiuliai, jūs atklampojot čia per pusnis ir visa kita tik todėl, kad ši vieta nuošali ir kalbos apie išgertuves iškart nepasieks pono Zumo. Ačiū už pasitikėjimą, bet…“? Čia staiga sugrįžo senasis Simonas ir, vidury kambario plačiai išžergęs kojas su riestanosiais ruonenos auliniais, lengvai praskaidrino nesmagią valandėlę: „Studiozai? Taip – sveiki atvykę, tiktai ne gerti!“ Palas puikiai atsiminė, kaip žvelgdamas į tėvą minutėlę kovojo su savimi, kad netartų jam: „Palauk palauk, juk matai, tas jaunikaitis yra Balzeris Fegezakas!..“ Bet vis dėlto nutylėjo, nors jo vyriška savigarba buvo kiek įžeista, o ponai studiozai šniurkščiodami išėjo. Tačiau jis nutylėjo, tarp mūsų kalbant, iš baimės, kurios ir pats aiškiai nesuvokė: iš baimės, kad sužinojęs, jog tas storulis yra Balzeris Fegezakas, senis mandagiai atsistos, suglaudęs kojas su ruonenos auliniais, ir šypsodamas siauromis lūpomis tars: „Ak, taip… Na, tuomet, žinoma…“ Ir jam, Palui, tuo atveju juk būtų gaila senio. Ir savęs.
Ir apskritai: vos juntamas pagailos jausmas ėmė jį persekioti po žemomis Kalamajos pusrąsčių lubomis. Toksai šiaip jau būtų turėjęs jį dar labiau pririšti prie tos žemos trobos, o iš tikrųjų tik pastūmėjo į patrauklesnį miesto pasaulį. Ir pasidavęs tai traukai Palas jautėsi savaip nusidedąs. Ir vis dėlto pasidavė. Su seniu gana greit dėl visko susitarė.
– Ak, pas Aniką?.. Arčiau mokyklos? Žinoma.
Tėvas įdėmiai pažiūrėjo į Palą, o paskui nudelbė žvilgsnį į šalį.
– Na taip. Juk vis tiek – anksčiau ar vėliau. Gerai. Aš pakalbėsiu su Mėjum, kiek jis norės už nakvynę ir pilnutinį maitinimą.
Atsakydamas į tuos uošvio žodžius Mėjus pacitavo tinkamą vietą iš Evangelijos pagal Matą: „Įėjęs Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius…“
Tuomet suvirpo senio lūpų kertelė, ir jis pasakė Mėjui:
– Ta ta ta taa. Ten juk kalbama apie šventyklą. – Ir atsigręžęs į Palą: – Vadinasi, tu dabar visai veltui apsigyvensi Dievo šventykloje.
Na, ką gi, – senis daugiau nesistengė įsiūlyti Mėjui pinigų, nes tas galėjo ir persigalvoti. Taip ir sutarė. Kai buto klausimas buvo aiškus, veikiai išsisprendė ir kampo pačiame bute rūpestis. Kadangi sandėliukas už pastoriaus virtuvės turėjo vieną, Palo manymu, nuostabų privalumą: iš viso buto langų tik toje kamarėlėje tebuvo langas, išeinantis į Senąjį turgų. Viršum arkos puošniame namo fasade su apaštalų atvaizdais iš popiežiaus mokymo laikų. Ir nors langas tebuvo vos kvadratinio uolekčio ir tokioje storoje sienoje, kad Palas, norėdamas pro jį žvalgytis, turėjo išsitiest kniūbsčias skersai mūro palangės, visas miestas iš čia buvo matyti kaip ant delno. Ne iš aukštai ir toli, tiesa, tik pars pro toto[2], bet iš labai arti ir be galo aiškiai. Pasuk nosį dešinėn: ten daugiausia tų, kurie pro rotušę traukia į Naująjį turgų, – ir prekijai, atkeliavę miestan pro Viru vartus, ir pirkėjai, kurie eina pro čia iš rytinių miesto dalių, – visi kerta Senąjį turgų po tavo langu: iš kaimų už Lasnamegio ir Ilemistės atvykę valstiečiai su čiužančiomis naginėmis ir girgždančiais vežimais, pilnais muštokių, kubilėlių ir maišų, kriuksinčių paršelių, mekenančių ėriukų ir mykiančių veršelių, ir iš kaimyninių gatvių – amatininkų pameistriai ir meistrai su savo žmonomis; iš Viru, Vienuolių ir Bandotakio gatvių – tarnaitės pilkais sijonais, o vėliau, kai atvertos krautuvės, – pirklienės, žieduotais piršteliais aukštai keldamos savo šilkinius padurkus, plonais uždarais bateliais tipena tarp šiaudų ir šiukšlių, ir karvių mėšlo, ir arklių grūšių. Didžiuma jų, tiesa, tik praplaukia pro šalį ir pranyksta už prekių sandėlio kampo, tačiau daug kas nebeina toliau, bet lieka sukiotis čia pat, aikštėje po tavo langu, ir visus savo reikalus sutvarko čionykščiuose kromeliuose. Tačiau pasuk nosį kairėn ir, ko gero, pamatysi dar įdomesnių dalykų. Ten priešais prekių sandėlį iš uosto atrieda sunkiaračiai krovininiai vežimai su nežinomo turinio statinėmis, kubilais, dėžėmis ir prekių ryšuliais, kurie tarpais skleidžia keisčiausius kvapus, o kartais būna šlapi nuo bangų, persiritusių per juos uosto valtyse. O tarp vežimų siuva prakaituoti, sulinkę kukšteron karutininkai su savo be galo plačiais prekiniais karučiais, ir prekių sandėlio nešikai, kas ant neštuvų, kas ant kupros, maišus ir dėžes tempia vidun pro skliautuotas duris. Statinės dundėdamos darda mediniais ristuvais, nešikai ir vežikai šūkaloja, juokiasi, žodžiuojasi, o arkliai grumšnoja šieną. Kartkartėmis sandėlio raštvedžių lydimi rotušės tarėjai ir pirkliai, vilkintys trumpas skraistes iš plono rudo milo, su juodomis aksominėmis kepurėmis, prieina prie prekių ir krovinių, juos vertina, jų lūpos juda, kai jie linkčioja arba purto galvą, arba mostaguoja, ir iš jų lūpų krutėjimo per turgaus balsus galima spėti pavadinimus ir kiekius, ir kainas:
– Dancigas…
– Brėmenas…
– Amsterdamas…
– Kokliai…
– Malvazija…
– Tūkstantį du šimtus vienetų…
– Statinė penkiolika markių…
Kartais nutinka, kad iš už prekių sandėlio kampo per Senąjį turgų Bandotakio vartų pusėn pražingsniuoja procesija, kuriai pasirodžius turgininkai baigia savo sandorius ir derybas, ir turgaus triukšmas staiga nuslopsta: ten teismo pareigūnai, nuduodami apsimestinį abejingumą, lydi kokį vargšą nusidėjėlį į jo paskutinę kelionę, o paskui jį, kiek mindžikuodamas, eina budelis Brunas – raudona palaidinė atlapota ant nuogos plaukuotos krūtinės. Jis tyliai švilpauja ir svaido turgininkams įžūlius žvilgsnius: tokią dieną jisai nenuleis akių, nes tokią dieną jis vis dėlto reikalingas miestui. Tylos akimirką – tik arkliai nesiliauja grumšnoję – galima išgirsti senių keiksmus: „Ak, koksai nenaudėlis!..“ arba merginas aikčiojant: „Oi, koks gražuolis!..“ – ir taip, ir anaip. Ir tuomet elgetos minioje ima mikliau tiesti ranką ir graudžiau kratyti kepurę, ir šilingai krenta į jų delnus ir kepures, nes matydami slegiantį atpildą už nuodėmes išsigandę miestelėnų kapšai ima greičiau žiotis.
Pavakary šurmulys nuslūgsta. Kaimiečių vežimai išvažiuoja. Užveriamos kromelių langinės. Tarpuvartėse kasydami šonus elgetos skaičiuoja dienos uždarbį ir išsiskirsto, kas smuklėn, kas špitolėn, ir pilki spalio lietaus šuorai visiškai ištuština aikštę. Tik alkani šunpalaikiai uostinėja turgaus atmatas ir urzgia prie didesnio kąsnio. Bet kai danguje vėl atsiranda mėlyni lopai ir lietus apstoja, iš Didžiosios gildijos namų atsklinda šautuvų ir karo būgnų tratėjimas, trimitų aidai. Net čia, Senajame turguje, supoška kiemų varteliai ir smalsūs tarnai bei tarnaitės skuba gatvėn ir taukšėdami bėga ton pusėn. O triukšmas auga. Nes, be Talino trimitininkų, pasamdyti dargi iš Hapsalu, ir miesto kariuomenės pulko būgnams talkinti pakviesti Tompėjos būgnininkai. Paskui girdėti, kaip atkaukši arklių kanopos, tarsi Vienuolių gatve zovada šuoliuotų visas kavaleristų būrys, mat nuo vienuolyno į Senąjį turgų atjoja garbiojo riterio, ponaičio Diterio Kruzės, ir garbiosios riterių kilmės panelės Elspetės Anrep vestuvių palyda. Nors iš pradžių vien jaunikio palyda. Pats jaunikis, gal vos dvidešimties, šviesiaplaukis, įkaušusių akių vaikis, joja ant bingaus balto ristūno šalia savo oraus tėtušio ir išdidžios motušės, geborene Katarinos fon Tyzenhauzen; už jų puošnioje eisenoje – koks šimtas bajorų, pasidabinusių aukso grandinėmis ir plunksnų kutais. Visi ant aukštų ir tvirtų eržilų ir eiklių ristūnų, taip pat apkarstytų aukso grandinėmis ir plunksnų kutais, ir visaip kaip, kiekvienas žirgas šokčioja ir šoka po raiteliu, kiekvienas gyvulys vertas daugiau nei devyni pūrai rugių ir neskirtas niekam daugiau, tik šitaip pasijodinėti. Jaunikis, žinoma, linksmo veido, kaip dera jaunikiui. Bet ir jaunikio ponas tėtušis gana linksmas, o tai juk verčia susimąstyti. Taip, ponas Kruzė vyresnysis, – jam juk vos keturiasdešimt, – kvatoja, net jo balti dantys blyksi liepsnojančiame nuo vyno veide, ir išdidžiai žvelgia aplink godžiomis pilkomis akimis, iš jo veido visai nematyti to, ką apie jį kalba: girdi, būtent jam jau po kelių savaičių vyskupo Hermano pasiuntinių priešakyje teks vykdyti baisiai atsakingą užduotį. Turi nugabenti Maskvon tuos šešiasdešimt tūkstančių sidabro markių, už kurias Livonija su Dievo malone šįkart vėl išsipirks taiką iš Ivano Rūsčiojo. Tiesa, tie šešiasdešimt tūkstančių dar nesurinkti. Tačiau Landtagas priėmė nutarimą tai padaryti, antraip nieku gyvu neįmanoma išvengt Livonijos žūties. Ir turbūt ne taip jau sunku bus surinkti tuos pinigus. Nes jeigu vien tik nuotakos vestuvininkai, kurie kitapus Senojo turgaus taip iškilniai šuoliuoja paskui panelę Anrep bei jos tėvus ir triukšmingai dingsta Didžiosios gildijos pusėje, taip, jeigu vien tie vestuvininkai čia aikštėje sumestų krūvon savo aukso grandines ir vėrinius, žiedus, puošmenas, perlus, savo brangius šarvus, šalmus, plunksnas, pentinus ir kamanas ir prie viso to pridėtų savo žirgų kainą, pusė tų šešiasdešimties tūkstančių tikrai išeitų.
Palui tuo metu šitaip mąstant, girgžtelėjo virtuvės durys ir į jo kamaraitę įėjo Mėjus. Nuo tada, kai namuose apsigyveno svainis, taip nutikdavo gana dažnai, taip, kur kas dažniau, nei būtų galima tikėtis iš pono Olevistės pastoriaus. Tas mužikų berniokas iš jo mokinio pavirto gentainiu, o pastaruoju metu iš gentainio darėsi bičiuliu. Palui svainio draugystė pirmiausia reiškė iš kitur atkilusio ir dabar dėl savo padėties priklausančio kitam luomui žmogaus kitonišką patirtį. Kurgloje įskiepytų šeimos papročių, lotynų mokyklos ir miesto aplinkos paveiktas Palas laikėsi įsitikinimo (kuris, tiesa, kartkartėmis susilpnėdavo dėl jo vidinės prieštaros), kad visa, ką sukūrė ir sugalvojo čionykštė liaudis, gali būti net graudinamai artima, tačiau, palyginti su tuo, kas vokiška, vis dėlto gana skurdu. Mokslo siekiančio valstiečio padėtį ir tvyrančius virš jo visuomeninės neteisybės debesis, pro kuriuos taip retai dirsteli saulė, leidžianti jaustis šeimininku, bet iš kurių itin dažnai plyksčioja užgauliojimų žaibai ir nuolat purškia pažeminimo lietus, – visa tat, žinoma, Palas pajuto savo kailiu. Tačiau kad tie debesys iš tiesų visai nebuvo Viešpaties lemta būtinybė, o tik žmonių sukurta neteisybė, – apie tai iš Mėjaus dabar girdėjo, ko gero, dar aiškiau, negu kadaise buvo girdėjęs iš senojo Simono. Ir Mėjaus kalbos jį dar labiau įtikino. Nors Kalamajos lūšnose taip dažnai prie degtinės stiklo ir alaus kaušo būdavo koneveikiamas vokiečių šykštumas bei pasipūtimas, nutikdavo ir taip, kad pakėlęs nosį nuo kaušo vienas kitas drįsdavo paklausti: „Kokių velnių tų vokiečių čia, Marjamoje, apskritai reikia?“ Arba iškeldavo nosį visai aukštai, viršum kaušo, ir imdavo girti, esą vietos mužiko pečiai daug tvirtesni, dainos skambesnės negu medinių Pomeranijos ir Vestfalijos vokiečių… Penkiolikmetis priemiesčio vaikėzas, gana „mužikiškos“ prigimties, kad galėtų ne tik pavydėti, bet ir uoliai šaipytis iš sėkmės pasiekusių, tampančių amatininkais ir visiškai suvokietėjusių jau šiaip suvokietintų čionykščių, iš girdėtų prie putokšlio pasididžiavimo istorijų susikūrė tautinės savimonės mitą. Triviumo mokykloje skaitęs ne tik Liuterį, Melanchtoną ir Livijų, bet ir Sebastiano Miunsterio Cosmographia universa[3], pripažino, kad jo berniokiškas paguodos mitas buvo pasigailėtina savigyra, ir išsižadėjo jos su tam tikru skausmu ir kiek iš aukšto. Nes kas gi prieš dešimt kartų buvo mūsų piliakalniai, palyginti su vokiečių mūriniais miestais?! Kas tas Harju bobulių monotoniškas rentavimas, palyginus su Ovidijaus hegzametrais?! Kas tas kankliavimas Kalamajos seklyčiose, palyginus su vargonų gaudesiu Olevistės bažnyčioje?! Bet še tau kad geras – girgždindamas virtuvės duris jo kamarėlėn įeina tos pačios Olevistės pastorius vokietis, ir kai vaikinas vokiškai kreipiasi į svainį:
– Du kommst zu spät die Krusesche Hochzeit zu schaun[4], – tas atsako:
– Kalbėkime jūsiškai, gerai?
– Gerai, – sutinka Baltazaras, – tau vis rūpi pratintis!
– Pratintis – taip, – taria Mėjus, – betgi ši kalba gražesnė.
Ir, atsakydamas į nepatiklų Baltazaro žvilgsnį, jis pakelia pirštą į pilkos šviesos pluoštą, krentantį pro kamarėlės langą, ir sako:
– Tu tik paklausyk: Kyll onn se yx imeline ilos keel[5] – tai skamba visiškai kaip Pindaras.
Beje, Palas žino: Mėjaus manymu, valstiečiai taip pat darbštesni už vokiečius. Ir Mėjus mano, kad, elgiantis su jais dorai, jie apskritai būtų doresni bent jau už vietos vokiečius. Ir jeigu jie taip gerai maitintųsi ir lengviau gyventų, būtų ir sveikesni už juos – sugedusių dantų jie ir dabar turi mažiau nei vokiečiai. O jų vešlūs ir neklusnūs kviečių spalvos plaukai (tie, kurių Palas kiek gėdijasi: mat kai būna tarp vokiečių, jie iškart krenta į akis), tie plaukai, Mėjaus manymu, tiesiog nuostabūs… Žinoma, nes tokie ir ponios Anikos Frolink. Ir visos geros savybės, visi čionykščių žmonių privalumai būdingi ir jo žmonai. Todėl jis juos itin palaiko. Ir, nepaisydamas savo jaunatviško polinkio kritikuoti, Palas godžiai geria Mėjaus pripažinimo žodžius. Beje, negalima teigti, kad prieš šešetą metų Mėjaus iškrėstas pokštas būtų lėmęs pastoriui kokių nors didesnių viešų nemalonumų. Tiek naujo vyriausiojo Olevistės pastoriaus pono fon Gelderno, beje, gana oraus pono, tiek Nigulistės Valterio santykiai su Mėjumi beveik nepriekaištingi. Tik kartkartėmis buvo justi – rimto požiūrio į jį paskutiniojo žingsnelio jie vis dėlto nežengė. Nekalbant apie tai, kad per tam tikrus šeimyninius susibuvimus prie vyno, kuriuose dalyvaudavo ir ponios pastorienės, tarpais nuskambėdavo tonas, kurį tik dėl Mėjaus atlaidumo būdavo galima įvardinti šaltoku. Tačiau Anika į tą toną reaguodavo savaip. Kai sykį jie buvo pakviesti pas Nigulistės Valterį ir ten susitiko su ponia fon Geldern ir jos keturiomis dukterimis, o ponia fon Geldern suraukė nosį dėl Anikos, savaime aišku, neidealios vokiečių kalbos, Anikos žalios akys nenuspėjamai žybtelėjo ir ji užkalbino ponios panosėje vieną iš jos dukterų taip, tarsi ponia fon Geldern būtų buvusi ne jos motina, o močiutė (ir kad nors būtų pasirinkusi penkiametę Magdaleną! Ne, ji tam pasirinko septyniolikmetę Gertrūdą…).
– Ach… wollen die Gnädigen mich entschuldigen…[6] Menkai mokėdama kalbą, aš neteisingai supratau… Juolab kad… Na taip.
Nuo tada ponia fon Geldern Anikos atžvilgiu tapo akmeninė it armotos bokštas. Bokštas su nebylia armota. Taigi. Anika be galo mikliai įveikdavo tokius dalykus, ir atrodė, kad damų užuominos apie jos mužikišką kilmę jos nė trupučio nežeidė. Ji paprasčiausiai jų nepastebėdavo ir po vienintelio trečiais tuoktuvių metais gimusio kūdikėlio mirties liko tokia pat žydinti ir šypsninga. Kartais, kai Palui pavykdavo žvilgtelėti į ją ne kaip į vyresnę sesę, o kaip į svetimą jauną ponią, jis suvokdavo, kad Anika tapo ypač gražia ir oria moterimi. Mėjus atrodė akivaizdžiai atsidavęs savo žmonai. Tačiau toli gražu nebuvo toksai patiklus: ilgainiui vis labiau rūpinosi sklaidyti įtampą, kurią sukeldavo išdidi Anikos laikysena. Ir užsimezganti su Palu draugystė jam pirmiausia reiškė saugų atokvėpį nuolatinėje ir vos pastebimoje kovoje už žmonos orumą. Kaip sakyta, ta kova nesukeldavo Mėjui didelių sukrėtimų visuomenėje, bet prisidėjo prie pamažėle žilstančių jo plaukų. Jų buvo radęsi graudžiai daug ant liesų Mėjaus smilkinių, kai jis iškėlęs pirštą stovėjo priešais savo svainį ir mažumėlę pamokslaujamu tonu pakartojo:
– Tu tiktai paklausyk: Kyll onn se yx imeline ilos keel…
Paskui nuleido pirštą ir paklausė:
– Ak, ponas Elertas irgi jojo sūnaus vestuvinėj palydoj? Ėėė… Jie švenčia vestuves ir lėbauja, ir švaisto savo turtą, ir delsia taip, kad sykį surinkus tuos pinigus, kuriuos ketina vežti Maskvon, Ivano apetitas padvigubės… Taip, Baltazarai, aš manau, kad bet kuriuo atveju karas bus.
– Kodėl taip manai?
– Ponas Krumhuzenas parašė man iš Narvos. Jis iš tų pačių vietų kaip ir aš, iš Treptovo. Jis darė ką įmanydamas, kad nekiltų tas karas. Bet dabar jis lankęsis Maskvoje pas didįjį kunigaikštį ir supratęs, kad nėra išeities. Taip, Baltazarai, tas karas – ordino valstybės žūtis, nes…
Mėjus nutilo, ir abudu įsiklausė. Per miesto vakaro rimtį užtikrinta zovada artėjo žirgo kanopų kaukšėjimas, iš Rotušės aikštės pasuko į Senąjį turgų, dar kiek ir sustojo priešais jų namą. Ir tada prie paradinių namo durų pasigirdo belstukas: bar bar bar bar! Ponas Veselouvė kaip tik prieš savaitę teikėsi persikelti į kitą savo namą Rataskaevu gatvėje, ir Vyskupo namuose, be Frolinkų ir Palo, dabar nebuvo nė gyvos dvasios.
– Eik pažiūrėk, kas tenai, – pasakė Mėjus.
Palas ištiesė kaklą pro langą, tačiau tepamatė gerai mitusio kirsno žirgo pasturgalį ir tuščią balną. Beldžiantysis stovėjo ant pakopos priešais duris storo mūro šešėlyje. Bet iš juodų ir auksinių balnaklotės siuvinėjimų Palas suprato, kad tai svarbus ponas, kuriam nederėjo šūkčioti pro langą viršuje. Sugriebęs iš Mėjaus reikiamus raktus nuskubėjo žemyn. Atidarė mažas galines duris, vedančias koridoriun tarp dviejų tarnų kambarių, įėjo į prabangią menę, dydžio sulig maža bažnyčia, kurioje tebestovėjo Veselouvės prašmatnios olandiškos spintos, o rožėmis ištapytos rąstinės lubos kone atsispindėjo baltose Padisės klinčių grindyse. Bar bar bar bar! – reikliai pakartojo belstukas, ir Palas mikliai atvėrė duris. Už jų stovėjo miesto medikas, Magister utriusque medicinae[7] Matijas Fryzneris. Aišku, juk tai jis – vidutinio ūgio, laibas ir juodbruvas, kiek žilstelėjusių smilkinių ir šaltų pilkų akių ponas su trumpa juoda skraiste. Bet kažkodėl Palas jį vos atpažino. Niekad nebuvo atkreipęs dėmesio, kad ponas medikas vis dėlto buvo tokio pažiūrėti nemenko ūgio ir taip maloniai šypsojo.
– Tačiau… pone daktare, šiuose namuose niekas neserga, – tarė Palas.
– Saugok Dieve, jaunasis bičiuli! Bet štai šio namo naujasis šeimininkas.
Šeštadienį, sausio 22-osios popietę, sambrėška pamaži gaubė garuojantį speige miestą. Dėl šalčio turgaus erzelis po Vyskupo namo langais nuslūgo anksti, ir apie penkias, kai aikštę supančiuose namuose už stiklinių, pūslinių ir aliejuoto popieriaus langų supleveno pirmosios žvakės, per aikštę nuskubėdavo tik vienas kitas nuo šalčio susitraukęs kupron miestietis, kuris trynėsi skruostus arba pūsčiodamas saujon šildėsi nosį.
Palas su trumpa skrandute, laikydamas rankoje ausinę šunenos kepurę, stovėjo daktaro Fryznerio kabinete ir laukė. Daktaras, jau irgi apsirengęs, nuėjo į kitą kambarį kažko paimti, paskui abudu turėjo skubėti pas Fegezakus: poną tarėją ir visą jo šeimą, įskaitant Rytų Šūdą, patiesė karštinė. Palas girdėjo, kaip nebylys Pabas, gurgždindamas auliniais sniegą, per kiemą nužingsniavo prie vartų, kaip vartai po skliautais atsivėrė ir džerškėdami vėl užsivėrė. Ir staiga išgirdo artėjant raitelį. Ir kažkodėl be galo gyvai prisiminė, kaip rudenį į šiuos namus atvyko daktaras: tokia pat popiečio tyluma ir vis garsesnis kanopų kaukšėjimas nuo Rotušės aikštės, ir keistai slogus mirksnis prieš pasigirstant beldimui. Nors dabar per tylumoj nugrimzdusį miestą raitelis artėjo visai kitaip nei tąsyk, ne nuo rotušės, o nuo Bandotakio vartų, ir kanopos nėmaž nekaukšėjo šlapiais akmenimis, o dusliai tapsėjo į ledą supluktu sniegu, ir – kas svarbiausia – jau ne savim pasitikinčiu nuosaikiu ritmu, bet lėkė baisia zovada. Ir kaip kartais nuojauta neklysta, raitelis tikrai sustojo prie Vyskupo namų. Priėjęs prie lango Palas sambrėškoje pamatė širmą žirgą su tamsiomis prakaito dėmėmis ir balne pilką žmogystą, kuri greičiausiai stengėsi kažką išaiškint stovinčiam vartuose Pabui. Paskui vyras pasuko žirgą pro vartus ir Palas išgirdo, kaip prunkšnojantis žirgas cak cak cak po skliautais įjojo kieman. Tada pasigirdo akmistrinės šūksniai, žingsniai ant laiptų ir daktaro balsas. Po valandėlės daktaras neįtikėtinai skubriai įžengė į kabinetą. Vienoje rankoje laikė degančią žvakę, kitoje – atplėštą laišką. Ir Palui pasirodė, kad jo tamsūs skruostai lengvai įraudę. Jis tarė:
– Šįryt prasidėjo.
– Kas?
– Mano žmona vėl buvo Tartu ir atsiuntė iš ten žinią. Šiandien auštant maskvėnas su ne mažesne kaip keturiasdešimties tūkstančių kariauna kirto Livonijos sieną nuo Pečioros vienuolyno pusės. Taip. Įsibrovė dviejų mylių spinduliu baisingai niokodamas ir degindamas, ir per Tartu vyskupiją juda į miestą. Jo karvedys, matyt, buvęs Astrachanės chanas Dervišas Ali. Žinote, tasai, iš kurio Ivanas atėmė valstybę ir kuris pats perėjo pas Ivaną. Vyskupijoje nebuvo jokio karinio pasipriešinimo. Ryte Tartu kilo baisi panika, visur knibždėjo pabėgėlių. Katarina mėgino šiandien apie pietus per Peltsamą ir Paidę nusigauti iki Talino.
– Kaipgi taip greitai… – buvo pradedąs Palas, bet daktaras sušuko:
– Greitai?! Aš laukiu jau du mėnesius!
– Ne… Aš pamaniau: kaip ta žinia taip greitai pasiekė Tartu ir mus, jeigu tik šiandien auštant?..
– Už gerą atlygį žygūnas nušuoliuoja po šešias mylias per valandą.
– O komtūras nei rotušė čia turbūt dar nieko nežino…
– Rotušė – greičiausiai ne. O komtūras… – daktaras pasigręžė veidu į Palą ir su piktdžiugišku pasitenkinimu pasakė: – Jūs juk žinot, kaip tvarkomi ordino reikalai: žygūnai girti, avižos parduotos, kamanos sutrešo. Bet tai jų rūpestis. Mūsų rūpestis, kad… – daktaras nutilo, pabarbeno pirštais į stalą ir įdėmiai nužvelgė Palą. …Apskritas, rimčiau nesuvyriškėjęs vaikinuko veidas, truputį dirginantis savo paslaugumo ir nenuspėjamo užsispyrimo mišiniu, pilkos, piktinamai išsprogusios, be abejonės, gyvos akys, kiek juokinga šviesi išblankusių plaukų kupeta, tokiam jaunam vyrui gana stotingas pečiuitas liemuo ant ilgų, tvirtų, mužikiškai išskėstų kojų…
– Hm…
Daktaro antakiai pakilo, o plonos šnervės virptelėjo, išduodamos nevalingas pastangas užuosti priešais jį stovinčio vyruko vertę. Bet nuo Baltazaro dvelkiantis pušų kvapas (to paties Kimelpeningo muilo, kurį naudojo ponia Frolink) ir arklidės smarsas (skrandutė buvo persiūta iš senos tėvo Simono vežėjiškos skrandos), susimaišę su paties daktaro kaklaskarės muskuso dvelksmu, vargu bau pasiekė veikiau nevalingai virptelėjusias jo šnerves. Be to, daktaras jau buvo apsisprendęs.
– Baltazarai, ar jums užteks dvidešimties markių pirmiesiems mėnesiams Marburge?
– …Kaip?
Daktaras pakartojo klausimą ir pridūrė:
– Ir tai nebūtų kieno nors duota skola, o jūsų nuosavi pinigai.
– Žinoma, užteks. (Juokdarys, man jų tenai pakaktų pusei metų.)
– Tada užsidirbkite dvidešimt markių!
– O kaip?
– Padarysite mūsų bendram reikalui neatidėliotiną paslaugą. Ir, savaime aišku, – savo galva atsakysite už tai, kad, be paties Viešpaties Dievo, apie tai nesužinotų nė gyva dvasia.
– Ką būtent?
– Nusimeskime kailinius. Fegezakams teks luktelėti. Sėskitės.
Jie išsinėrė iš kailinių ir daktaras parodė Palui sėstis į vieną meistro Andrėjo raižytą kėdę. Pats liko stovėti prie savo pulto ir ėmė dėstyti, pirštu mušdamas taktą į stalą.
– Jūs paimsite laišką, kurį aš netrukus parašysiu. Paimsite du arklius ir roges. Pabas vadelės. Jis žino kelią. Jūs išvyksite šiandien, tuojau pat, šią akimirką, per jūrą tiesiog į Turku ir asmeniškai įteiksite hercogui mano laišką.
Tiesą sakant, pasiūlymas taip netikėtai ir žaibiškai užklupo Palą, kad jis toli gražu nespėjo jo viso permąstyti. Tik gerai pajuto viliojančias to reikalo puses: didelį nuotykį, parodytą pasitikėjimą ir rimtą požiūrį į save, taip pat jį viliojo pakili ir kiek trikdanti mintis apie susitikimą su hercogu. Ir, žinoma, pinigai Marburgui. Ir tai iš tikrųjų visų svarbiausia.
– Gerai, – atsakė jis tokiu balsu, tarsi kalbėtųsi apie kokį nors savaime suprantamą dalyką, – jeigu jūs pasirūpinsite, kad nekiltų nemalonumų dėl pono Zumo. Ir rasite paaiškinimą Frolinkams. Juk tam reikės ne mažiau kaip trijų keturių dienų.
– Pasirūpinsiu. Ir prisiekti Biblija jūsų taip pat nepareikalausiu. Taigi. Protingas žmogus ir be to supranta, kad Dievas yra visur.
Po penkių minučių Pabas nuvedė už pavadžio dvejetą geriausių daktaro arklių pas meistrą Litkę Kalvių gatvėje, su sidabriniu fartingu kišenėj papildomai sumokėti už trukdymą tokią vėlyvą valandą, ir paprašė nuo priekinių kojų nuimti senas pasagas ir prikalti naujas, su aštriais smaigais, skirtas ledui. Kiek prieš septynias, kai užveriami Didieji pakrantės vartai, Palas su Pabu išvažiavo pro juos, bildėdami ant pakeliamojo tilto, vienas arklys ėjo priekyje, o kitas, atsarginis – paskui roges, kuriose dėl viso pikto gulėjo ilgos lentos, kabliai ir kastuvai. Jiedu abu ant skrandučių vilkėjo gautas iš daktaro didžiules kelionines skrandas, o Palas po skranda ir žiponu buvo įsikišęs antspauduotą daktaro laišką su užrašytu adresu:
Jo Prakilnybei Kilmingiausiajam Kunigaikščiui ir Valdovui Ponui Johanui,
Švedijos Karalystės Princui Įpėdiniui ir Suomijos Hercogui, mano Maloningiausiajam
Viešpačiui.
O kitoje Palo kišenėje gulėjo daktaro Fryznerio antspaudinio žiedo atspaudas. Pas patį hercogą vaikinas, aišku, iškart nepateks. Tačiau pas hercogo patikėtinį, poną Henriką Horną, Palas trūks plyš turėjo prasmukti ir parodyti jam žiedą. Tuomet, pasak daktaro, hercogas jį nedelsdamas priims.
Svilino ledinis speigas. Kai arkliai kaukšėjo nusileidžiančiu link uosto keliu, jų šviežios pasagos išvažinėtoje besniegėje šalikelėje iš plikų akmenų skambiai skėlė mėlynas kibirkštis. Mėnuo dar nebuvo patekėjęs ir tvyrojo tirštas santėmis. Prieš uostą Pabas pasuko arklį kairėn, į Kalamajos kelią, ir gerokai iki Kalamajos vėl pasuko dešinėn. Jeigu pro juos nebūtų praslydęs vienas kitas apsnigtas riedulys ir rogės nebūtų lengvai pakrypusios ties nematoma pakrantės ledo ketera, jie net nebūtų pastebėję, kaip išvažiavo ant jūros ledo. Miestą jiems už nugaros apklėtė tamsa. Tik nuo uosto pusės iš stebėjimo bokšto palei krantinę ir Kalamajos krantą it vilko akys spingsojo pavienės švieselės. Viršum ledo kybojo skysta, tamsoje žaliuojanti šalčio miglelė, o dangus viršum jos atrodė visiškai giedras, kaip kad per speigą. Geriau įsižiūrėjęs net galėjai išvysti didesnes žvaigždes. Palas jau norėjo paklausti Pabo, ar tik ne pagal žvaigždes tas važiuoja – jau buvo pasigręžęs klausti, – bet čia prisiminė, kad Pabas, deja, negalės su juo šnekėtis. Tačiau toje nykioje dykroje vis dėlto buvo smagu justi šalia Pabo petį. O akis įtempęs, čia pat, tamsiai pilkame sniego švytėjime, galėjo pamatyti Pabo ausinę kepurę. Netgi arklio ausys atrodė juodų juodžiausios veik bežvaigždėje šiaurinio dangaus tamsoje. Ir rami arklių risčia, juntama patikimai ir sklandžiai tempiamose rogėse, teikė savitos vilties ir padrąsinimo užėjus apleistumo jausmui, kuris toje ledo dykumoje tarpais užplūsdavo Palą. Jis galvojo: „Viešpatie Dieve, padaryk, kad mūsų kelionė būtų sėkminga, kad ji tikrai duotų miestui pagalbos ir apsaugotų tokį sunkų metą, kuris, atrodo, braunasi pro mūsų duris.“ Jis netgi pajudėjo, norėdamas nusiimti dideles šunenos pirštines ir sudėti rankas po šiurkščia gūnia, bet pamanė, kad to daryt neverta – čia, tamsoje, tiesiai po tomis ūkanotomis, bet vis dėlto šviečiančiomis žvaigždėmis. Nežinia, ar po pašnekesio su Viešpačiu, ar todėl, kad pietryčiuose jiems už nugaros pasimatė mėnuo, kylantis šalčio dumsoje, dangus dabar tapo gerokai šviesesnis ir gana toli jo pakraštyje iš miestą gaubiančios rūškanos jau išsiskyrė į mėnesienos pluoštą įbesta Olevistės adata. Ir priekyje tamsa jau nebebuvo aklina: įsispitrėjęs galėjai įžvelgti besitiesiančias priešais arklį rogių vėžes ir kur ne kur ant sniego išmėtytas šiukšles. Tiesa, iš pradžių jie važiavo iš Nairisaro į Taliną vedančiu rogių keliu, kuriuo vos prieš savaitę iš salos į miestą buvo atgabenta du šimtai važtų kuro.
Nuo šalčio susitraukusi pilnatis, apsupta melsvos aureolės, patekėjo danguje. Mėnesienoje pieniškai sušvito šalčio migla viršum ledo, o pats ledas pasidengė pusnių metamais šešėlių dryžiais. Čia Pabas staiga sulaikė arklį ir pastukseno kumštine sau į kaktą. Tikriausiai tai reiškė, kad jis kažką užmiršo. Nusimovęs kumštines sugraibė kelionmaišy mažą indelį, bakstelėjo Palui alkūne ir delnu persibraukė veidą. Aišku: nuo šalčio pasitepti veidą ruonio taukais. Palas išsitepliojo skruostus stingiais nuo šalčio ir dvokiančiais varveliu ruonio taukais ir kiek susirūpinęs pamanė, kur jis rytoj galės juos nusiplauti, prieš eidamas pas hercogą. Tuo pat metu stebėjo, kaip Pabas tepliojasi riebalais: didelis, prakaulus, žalias nuo mėnesienos Pabo veidas ėmė sidabriškai žvilgėti; delnu trindamas skruostus, judino didžiulį keturkampį smakrą kairėn ir dešinėn, o jo mažytės giliai susmegusios akys tvirtino: dabar jis mums į veidą neįkąs, tegu kiek įmanydamas tauškina dantimis. Tada Pabas įkišo vadžias Palui saujon ir rankų mostais, mėgdžiojančiais tilto išlinkį, kažką parodė šiaurės pusėn, ten, kur akiratyje tamsėjo Nairisaro miško juosta, o pats išsitiesė rogėse ant šono ir vėl sumojavo akiračio pusėn. Palas privertė jį viską parodyti dar kartą ir tada suprato: ligi Nairisaro buvo likęs dviejų trijų valandų kelias, tą jo dalį tegu vadelėja Palas, o Pabas pamiegos. Toliau, ligi Suomijos kranto, yra septynios ar aštuonios valandos, tuomet važiuos Pabas, o Palas galės susiraityti sau po gūnia. Ir Pabas bemat užsitraukė gūnią ant galvos, iš po kurios atsklido knarkimas dar Palui nespėjus timptelėti arklio. Nepaisant įtrintų riebalų, šaltis ilgainiui vis dėlto ėmė kąsčioti skruostus, Palas kartkartėmis sudurdavo prieš nosį plačią skrandos apykaklę ir pūsčiodavo į ją šiltą kvapą. Arkliai buvo kiaurai nusmaigstyti baltomis adatėlėmis ir grublėtas sniegas bei vienur kitur vėjo nupustytas plikledis vis gailiau gurgždėjo ir cypavo jiems po kanopom. Bet iš kairės jau gerokai priartėjo Nairisaro miško juosta. Į jos krantą, slėpiningą kaip ir visų salų, Palas dar nė karto nebuvo įžengęs. Tik iš arklidės pastogės, jo vaikystės žaidimų vietos, visada buvo matyti Nairisaro miškas. Ir gandai apie jį sklido visokie. Miškas pakrantės kyšulyje jau netikėtai arti iškilo šalia ledinės jūros lygumos. Ir kažkur ten, tame miške, buvo jis: iš tėvo Simono seno pasakojimo įsidėmėtas Danijos karaliaus sodas. Sodo ten tikrai nebeliko, visai jokio. Bet namo vietą prieš daugelį metų kažkas parodė tėvui, kai tas dar buvo miesto arklidžių vežikas ir vežiojo iš salos į miestą medieną statyboms. Kaip mena gandas, prieš gerus du šimtus metų Danijos karalius – velniai žino katras – Knutas ar Margusas, ištrėmė tenai savo tikrą seserį. Ir princesė keletą metų gyveno tame miške. Kurie ne kurie, Nairisarą vadinę Naisaru[8], tvirtino, kad sala jau nuo tada vadinosi Naisaru. Tačiau pakrikštyti salą Naisaru dėl tos princesės nebuvo rimtos dingsties. Pirmiausia, ji ten gyveno ne taip ilgai, – matyt, jos brolis karalius nemanė salą esant patikima įkalinimo vieta, nes princesė paskui tartum buvo išsiųsta į Kerknos vienuolyną, kurį vokiečiai vadino Falkenau, ir jame pasimirė bei buvo palaidota. O antra – kai Palas prieš dešimtį metų paklausė tėvo, už ką gi karalius savo seserį įkalino saloje, tėvas burbtelėjo, girdi, „kas tuos karalių prasimanymus supras“, ir užvedė kitą kalbą. Tik kur kas vėliau, kai aukštesnės mokyklos tercijoje jie jau buvo perpratę visus pasaulio dalykus, Palas išgirdo, kad toji Nairisaro princesė buvusi smaila prie moterų, tad, siekdami griežčiau nubausti ją už tą šlykštybę, ir pasodino į vyrų vienuolyną Kerknoje. Ir iš tiesų, kas tuos karalius supaisys… Nes jų norai ir veiksmai kartais būna tokie be galo painūs, jog, regis, nelabasis pamaišo jiems protą dar labiau nei paprastiems mirtingiesiems. Paimkim kad ir tą Maskvos Ivaną, kuris dabar šėlioja prie Tartu ir kurį visame pasaulyje juk vadina sodomitu, ką gali patvirtinti bet kuris Talino pirklys ar amatų meistras. Žinoma, būna ir sveiko proto karalių, kunigaikščių bei hercogų. Ir pas vieną tokį visiškai netikėtai tarp Nairisaro rytinėje pakrantėje boluojančių ledo gūbrių dabar keliauja Risos Simono sūnus Palas.
Nieku gyvu, žinoma, negalėjai nuspėti, kad rytoj hercogas jį kažkodėl užpuls. Atvirkščiai: reikėjo tikėtis, kad aukštas asmuo bus jam gana dėkingas už tokią greitą žinią apie tikriausiai dominančio jį karo pradžią. Visai įmanoma – netgi suprantama, – kad prie daktaro žadėtų dvidešimties markių jis irgi šiek tiek pridės nuo savęs. Tuo atveju pirmasis Palo semestras Marburge praeitų mažne be rūpesčių ir jam nereikėtų itin ženkliai palengvinti tėvo kapšo arba Kimelpeningo prašyti paramos. Bet vis dėlto Palui kiek nejauku vaizduotis, kad ryt ryte iš šių smagiai slystančių rogių jis nežinomomis aplinkybėmis pateks į nežinomus rūmus, prieš nežinomų ponų akis. Tačiau dabar to nebeišvengsi.
Ties pietrytiniu salos kyšuliu iš rogių kelio jis išsuko dešiniau ir už dviejų šimtų žingsnių nuo kranto vienišomis rogių vėžėmis nušliuožė gerą galą į šiaurę. Mėnuo nušvito vėl ir tamsus ledo laukas ėjo vis platyn. Ir tuo pat metu oras taip išgiedrėjo, kad buvo daugmaž matyti ir Vymsio ragas, ir Salmėsaras, ir plytintis tarp jų Vulfo sąsiauris, arba Olevisalmas, kaip žmonės jį vadino po šiai dienai. Tik ten, kur rogių vėžės staigiai pasuko kairėn į Nairisarą, Palas sustabdė arklį. Pabas akimoju išlindo iš po gūnios, savo mažutėlėmis akutėmis apsižvalgė aplink, suprantama, iškart sumojo, kur jie yra, ir patenkintas ištempė lūpas. Leido arkliams truputį palaižyti sniego ir pagrumšnoti avižų, ištraukė iš šieno gertuvę su degtine, trūktelėjo pats ir davė Palui to vaisto nuo šalčio, ir po pusvalandžio jie jau lėkė toliau į šiaurę, dabar vadžias vėl laikė Pabas. „Kažin, kaip man rytoj seksis pas hercogą… – mąstė Palas, stengdamasis užmigt po gūnia. – Na, vienaip ar kitaip, turi pasisekti… Nežinia, ar atviroje įlankoje, kurion mes dabar įvažiuojam, yra įtrūkių ir pralaužų… Vargu bau – tokiame šaltyje, be vėjo… Pabas tikriausiai žinos, ką tuomet daryti. Ir man pačiam vertėtų žinoti, kaip įveikti pralaužas… Aš juk gurkštelėjau… tos pačios… Tikrai žinosiu… Tprū pru tprū pru tprū pru… Dabar, kai Pabas sumainė arklius, jų žingsniai dar stipriau gurgžda…“ Kairėje už jų Nairisaras jau nugrimzdo tamsoje, mėnuo patekėjo ir dangų nusėjo atšiauriai ryškūs žvaigždžių šilingai. Traukiančio arklio juoduojanti ausų pora slinko link akiračio tarsi aštriaviršūnė lotyniška M: Marr purr Marr purr Marr burrg Mar burrg…
Apie keturias ryto jie jau pasiekė pirmuosius pietinius salyno šcherus. Tačiau Palas nubudo tik tuomet, kai rogės čiūžt ūžt išilgai nerijos gūbrio nėrė į žemyną. Iš pirmo žvilgsnio nusistebėjo, kad čia visur kūpsojo aukštielninkos sniegu užneštos žvejų valtys, kai kurios net laivo dydžio. Bet paskui suprato, kad tik palei krantą, prie pat ledo, gulėjo žvejų valtys, o aukščiau kelias vingiavo tarp snieguotų uolų virtinės. Kažkur šaižiai sulojo šunys ir žvaigždžių šviesoje Palas išvydo ant nerijos gūbrio dvi mažytėlaites medines bažnytėles ir trisdešimt ar keturiasdešimt žemų rąstinių trobų, dešimt iš jų buvo dar be gegnių arba su gegnėmis, bet be stogo. Pabas įsuko į vieną aukšta tvora apjuostą kiemą beržų ir eglių pamiškėje, kur šunys skalijo ypač skardžiai. Jis ilgai baladojo į žemos rąstinės trobos duris. Pagaliau ant slenksčio išniro kampuoto veido, su šviesiais, visai it pakulos plaukais vyriškis, užsimetęs ant marškinių seną kareivišką milinę. Pabą jis, be abejo, pažinojo, tai buvo matyti jau iš to, kad neaušino burnos sveikindamasis ir be žodžių ankstyvus svečius pakvietė vidun. Karštai prikūrentoje troboje žvakės šviesoj jiedu skubriai išsitraukė užkandą iš savo pavalgos krepšio, tuo tarpu suomis nuvedė arklidėn jų mirtinai nusivariusius arklius su apledijusiais snukiais ir pakeitė kitais. Palas ėmė rankomis klausinėti Pabo, koks kelio galas jiems liko iki Turku ir kiek ryčiau yra Helsinkis. Nes turėjo pasiekti krantą kažkur tarp tų dviejų miestų. Nelabai ką suprato iš Pabo mostagavimo, bet grįžo suomis, ir vaikinas Kalamajos kiemuose išmokta suomių kalba pamėgino jį paklausti to paties.
– Ligi Turku kokių trisdešimt mylių. Ligi Helsinkio? Talino ponuliai pokštauja. Juk jūs ir esat Helsinkyje.
Bevėjame ore rūkas tebesiaustė namus ligi pusės stogo, gaubdamas juos balta avies vilna, viršum kurios bangavo iškilmingas, jaudinantis bažnyčių varpų skambėjimas. Paskui debesų vilna danguje ėmė retėti ir saulė kartkartėmis uždegdavo bokštų vėtrunges. Viršuje, šalia Baltojo bokšto, kur gynybinio pylimo būta aukščiausio, tarpais buvo matyti, kad juoduojanti po rūko tumulais upė šiaurėj išsiliejo lankose kone ligi Oderburgo. Ir aplink raudonus miesto bokštus pavasariškai čerškėjo kuosos. Ir miesto bokštai buvo išmušti prakaito kaip Baltazaras. Galbūt mintis apie Dievo bausmę vis dėlto tebuvo liūdno gyvūno sielvartas dėl ligi dugno išgertos taurės?.. O ne! Kai Baltazaras, apsukęs ratą, ėjo atgal, Mažojoj Domo gatvėj jam už nugaros kažkas šūktelėjo:
– Ei! Paklausykite! Jaunuoli!
Baltazaras atsigręžė ir nustebęs atpažino dabitišką seną poną. Tai buvo Narvos rotušės tarėjas Joachimas Krumhuzenas. Tas pats, kuris andai Narvos mieste išgelbėjo tėvą Simoną iš didelės bėdos. Tas, kurį Taline įtarinėjo dėl išdavikiško suokalbio su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, bet kuris vienas pirmųjų iš Narvos pabėgo į Taliną ir iš Talino – į Vokietiją. Tas, kurio mantą tėvas dar galiausiai vežė iš Talino į Rygą. Paaiškėjo, kad ponas Krumhuzenas dabar gyveno čia, Pomeranijoje, savo gimtajame mieste Treptove, ir tenai hercogo bei vaizbūnų Loicų įpareigotas neseniai pradėjo statyti druskos viryklą. Ir kad dabar jis eina sekmadienio vizito – kur?! Pas savo jauną draugą rektorių Volfą…
Baltazaras išsigandęs atšoko nuo pono Krumhuzeno, nes aiškiai matė ir girdėjo, kaip po ketvirčio valandos ponas Krumhuzenas už rektoriaus pietų stalo papasakos: „Beje, aš ką tik šnekėjau gatvėje su tavo studentu. Su tuo Risavu iš Talino. Cha cha cha – nuo jo trenkė ne tik svogūnų sriuba, ne, bet ir alumi bei vynu! Tikras ožys!“ Ir tada rektorius Volfas atsakys visai ramiu balsu, nė kiek neišduodančiu, kad jis iš tikrųjų įpykęs: „Ak šit kaip. Dėkoju, kad tu man pasakei.“ Ir vos Krumhuzenas išeis, rektorius pasiųs tvarkdarį pakviesti Baltazaro. Žinoma, iš Baltazaro jis neišgirs nė pusės žodžio. Baltazaras tylės it arklidės siena. O tada rektorius ims spausti Castrovą ir Gliuką ir lieps juos visus uždaryti trijuose atskiruose kambariuose, kur kiekvienas turės išdėstyti raštu, kas nutiko praėjusią naktį. O jeigu ir tada nieko neišaiškės (visi parašys, kad naktį miegojo savo lovose ir sapnavo, kaip Išganytojas gelbėjo paklydusią avelę), jis lieps pakviesti mažylį Bagmilį. Anot Bagmilio: „To pakvaišusio Badės niekad negali nuspėti“, pats jis neis skųsti vaikinų rektoriui. Bet kai jį pakvies pas rektorių ir Lupus, pažvelgęs į jį savo prakeiktomis pelėdos akimis, paklaus, ką Bagmilis žino apie tą dalyką, būtent, ką apie tat žino, o ne ar apskritai ką nors žino, tam būtinai per burną paleis vidurius ir jis priplepės naktiniams bastūnams po tris dienas karcerio ir po dešimt kirčių rimbu. Baltazaras skubiai atsisveikino su ponu Krumhuzenu, o trečią valandą jo jau atėjo. Budintis palydėjo Baltazarą į rektoriaus butą name prie gatvės, kur Baltazaras dar niekad nesilankė. Žinoma: juk dėl apsilakėlių studentų rektorius neis šventą dieną į savo darbo kabinetą.
„Meluoti neverta, sakyti tiesos juo labiau, – mąstė Baltazaras, žengdamas namo vidun, – ergo užčiaupti žabtus ir žiūrėt, kas bus.“ Kaip jis ten stovės prieš rektorių su užčiauptais žabtais, nė pats gerai neįsivaizdavo. Tačiau jis tvirtai, neginčytinai nusprendė, kad taip ir pasielgs.
Rektoriaus svetainė su tamsiais paneliais, šviesiomis baltomis sienomis ir ištapytomis rąstų lubomis atrodė prašmatnesnė, nei jis tikėjosi.
– Aha. Minutėlę. Ponas rektorius tuoj pakvies, – išsiviepęs pasakė žiurkiaveidis tarnas Hansas, kai Baltazaras įėjo vidun.
– Na, ir kokių gi mes pokštų prikrėtėme?..
Baltazaras tylėjo, tik sušnopavo, o Hansas įsižeidęs apsisuko ir nuskubėjo pranešti apie jį rektoriui. Dažniausiai iškviesti pas rektorių atpirkimo ožiai stengdavosi sutarti su jo namų tarnu, ne taip, kaip tas stuobrys.
– Taip. Tegu užeina, – atsiliepė rektorius iš savo kabineto. – Sveikas. Sėskis.
Fariziejus. Tokių juokų jis paprastai nekrėsdavo, prašydamas padėti ant kėdės užpakalį, kurį čia pat ketindavo iškaršti.
– Tu kilęs iš Talino?
Laikyt sučiaupus žabtus, savaime aišku. Bet linktelėti vis dėlto galima.
– Hm. Ir slaviškai nė žodžio nemoki?
Dieve! Ar jis jau žino, kad ten buvo būtent toji Lada?.. Laikyt sučiaupus žabtus! O dėl slavų kalbos papurtyti galvą.
– Hm.
Dabar jis ieško ypač dygių žodžių. Aiškus dalykas. Tokių, kuriais atpirkimo ožiui galės sykiu išlieti visą savo panieką. Pala, kaip jis pasakė tam Vedeliui, kuris praėjusį mėnesį įkliuvo lankydamasis pas mergužėles… Ak, teliukas panūdo išsilakstyti? Būtum galėjęs pasiimti kartu savo exercitiumus ir juos kiek pagludinti.
– Baltazarai, – aš buvau neteisingas tau.
Tegu išsisukinėja. Aš pats nusižeminsiu prieš Viešpatį. O ką jisai čia postringauja, man lyg vanduo nuo žąsies.
– Nemaniau, kad dėl to man būsi toks atžagarus. Bet aš to nusipelniau. Deja.
Tegu postringauja. Tačiau… apie ką jis iš tiesų šneka? Buvo „neteisingas“?
– Taip. Aš maniau, kad visos tautos, gyvenančios į rytus nuo vokiečių, yra slavai: Pomeranijoje vendai ir kašubai, o Livonijoje ir taviškiai estai. Ir kai tu pasakei, kad nemoki nė žodžio slaviškai, aš nusprendžiau, kad tu toks pat šūdo galas, kokių aplinkui pilna, – turiu mintyje mūsiškius Pomeranijos vendų vaikinus, kurie taip uoliai maunasi vokiškas kelnes, kad po dviejų šimtų metų iš jų net ausų nebus matyti, – užuot išsiskalbę savo vendiškus skarmalus ir likę patys savimi. Taigi. O šiandien atėjo mano senas bičiulis Krumhuzenas ir sako: aš ką tik gatvėje kalbėjau su tavo studentu, tuo Risavu iš Talino miesto… Ir tuomet mes įsišnekam apie Livoniją, ir staiga sužinau, kad tenykščiai nevokiečiai yra visai kitos padermės…
Rektorius Volfas liepė jam išsamiai papasakoti apie Talino miestą ir kaip Mėjui klojasi tame mieste, ir pagaliau pasakė:
– Taigi jam ten viskas gerai susiklostė. Tokiems doriems vaikinams toli gražu ne visada taip sekasi. Deja. Ir žmoną gavo… – jis atsilošė kėdėje ir darkart nužvelgė Baltazarą nuo galvos ligi kojų, – ir žmoną gavo – sprendžiant pagal tave, – ko gero, tikrai mitrią.
Baltazaras išėjo iš rektoriaus namų pusę penkių vakaro, saujoje – sena ir nučiurusi, bet nusilenkusio tarno Hanso paduota šunenos kepurė, burnoje – sukrios namų ponios imbierinių saldainių aitrus skonis, ant peties – rektoriaus patapšnojimas atsisveikinant, o galvoje – tikra sumaištis dėl visiškai nesuprantamos dangiškojo teisingumo mechanikos.
Iki vakarienės buvo likęs pusvalandis ir Baltazaras per tą laiką apėjo vendų senamiestį. Aštrus rytų vėjas išvaikė rūką viršum miesto. Vėtrungės girgždeno ir šąlančios ankstyvą pavasarį žvaigždės spindėjo ribuliuojančiose nuo vėjo balose. Baltazaras beveik sužvarbo – nuo vėjo, nuo nemiegotos nakties ir sutrikimo. Tačiau šalia baimės, kad bausmė, kur kas rimtesnė ir griežtesnė nei dešimt rimbo kirčių, laukia jo paties Viešpaties dešinėje rankoje, – šalia baimės savo apvalią galvą su ūsų šereliais jau kėlė ir viltis, kad gimusiajam po laiminga žvaigžde pats Viešpats kaire ranka pakiš po kojom lieptą, kartį, stebuklingą lyną – viršum gimtosios nuodėmės prarajos… Ir kai Baltazaras reflektoriume pastiprino kūną ir sielą dviem sklidinais dubenimis karštos pupų sriubos, jau buvo kone tikras, kad Viešpats palaikys jį priešais patį Viešpatį.
Vienaip ar kitaip, po ano kovo vakaro rektorius Volfas žiūrėjo į Baltazarą ne kaip į tikėtinai padorų vaikiną, kilusį iš negarbingos šeimos, bet kaip į savo jauną bičiulį.
Vėliau net nutikdavo, kad, ponui Krumhuzenui vėl atvykus į Štetiną su ponais Loicais tvarkyti druskos viryklos reikalų ir tuo pačiu padarius rektoriui vizitą, rektorius iškviesdavo pas save ir Baltazarą. Iš pono Krumhuzeno Baltazaras sužinojo, kad antroje sausio pusėje maskvėnas žiauriai nusiaubė Pietų Livoniją ir Kuršą, ir rygiečiai, bijodami miesto apgulties, netgi sudegino savo priemiesčius. Šįkart, tiesa, be reikalo. Dar išgirdo, kad ponas koadjutorius (jį paminėjus Baltazaras mirksnį pasijuto bemaž taip, kaip pasijunta žmogus, kai netikėtai užeina kalba apie jo seniai persirgtą, bet nemalonią ligą) – kad ponas koadjutorius per gavėnią Krokuvoje su Lenkijos karaliumi vedė derybas dėl pagalbos Livonijai. Ar iš tų derybų buvo kokios naudos, kol kas niekas nežinojo. Tačiau susitikimai su ponu Krumhuzenu tikrai davė naudos Baltazarui. Pirmiausia todėl, kad vaizbūnas pasiūlė Baltazarui galimybę daugmaž patikimu būdu nusiųsti laišką namiškiams: Loicų prekybos namai tebeturėjo su Talinu šiokių tokių ryšių. Ir ponas Krumhuzenas patikino: jeigu jie nutrūks, tai liks dar ryšiai su Ryga, o Ryga nuo Talino juk ne už kalnų.
Rudenį Baltazaras parašė tėvui ir Mėjui pirmą išsamų laišką apie savo gyvenimą Štetine. Savo atvykimo čionai vidinių priežasčių daugiau nebeminėjo: tai liko praeityje. Neabejotinai. Bet savo gyvenimą konvikte nupiešė sodriais dailininko potėpiais ir pats mėgavosi tapomų žodžių džiugesiu. Tėvui skirtame laiške, be kita ko, paprašė ir pinigų. Tiesioginės būtinybės kol kas dar nebuvo, bet, Baltazaro manymu, jis turėjo visišką teisę į juos. Nes mokslams Vokietijoje iki šiol negavo iš tėvo nė šilingo. O kai dėl būtinybės: ji jau šmėžavo akiratyje. Nes Livonijai vėl grėsė karo veiksmai ir visi ryšiai žadėjo tapti nepatikimi. Be to, vasarą Baltazaras ne kartą to nelabojo Badės leidosi sugundomas išsukt iš doros kelio. „Žaliajame angele“ bei kitose užeigose šalia turtingo pirklio atžalos nenorėjo atrodyti apgailėtinas ir, gindamas Talino vežikų sūnų garbę, prašvilpė dvidešimt markių… O kai paskutinį kartą rugsėjį Loicų banke keitė savo Rygos ir Talino markes į Pomeranijos pinigus (pastaruoju metu atsiskaitant už kasdienius pirkinius kildavo sunkumų dėl Livonijos pinigų), jam atidavė maždaug penkiolika procentų mažiau, nei tikėjosi iš ankstesnės patirties. „Sidabro kiekis mano monetose tebėra tas pat. O gal manote, kad aš ką nors perlydžiau?!“ – ėmė ginčytis.
– O ne. Bet šiemet Livonijoje nukaldintose markėse sidabro kiekis yra kur kas menkesnis, – paaiškino tarnautojas dirgliu tyliu balsu, – ir bankas negali nuodugniai patikrinti, ar kuri nors jūsų markė nėra šiųmetė.
Kad per tą laiką ordino magistru tapęs ponas Ketleris ten kala pigius pinigus, išties galėjo būti teisybė. Bet nekėlė jokių abejonių, kad ponai Loicai čia pelnėsi Baltazaro sąskaita.
Tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt devintieji metai šlapdribos ir žvarbaus vėjo lydimos žiemos kailyje patraukė savo keliu ir su spirginančiu šalčiu atėjo tūkstantis penki šimtai šešiasdešimtieji metai. Tačiau žiema netrukus vėl išnyko sniegdriboje ir lietuje, ir Oderio lankų dumsoje. Antroje balandžio pusėje ne vieną dieną aidėjo visų bažnyčių varpai, tartum Viešpats būtų pasikvietęs ką nors kunigaikščių giminės, ir visas pedagogiumas kelias dienas kelissyk per dieną eidavo į gedulingas mišias gedėti ir apraudoti velionio. Pagyrų didžiajam velioniui nestigo: balandžio 14-ąją Vitenbergo mieste pasimirė daugelio tiek koneveiktas Melanchtonas. Kurį laiką Baltazarui kažkodėl atrodė, kad dėl tos mirties jis nepataisomai pavėlavo ką nors svarbaus pamatyti ir patirti… Bet čia atėjo tikras pavasaris.
Birželio viduryje konvikto patalpose prasidėjo remontas ir dėl jo – išskirtinės keturių mėnesių atostogos. Štetino miestelėnų sūneliai išsiskirstė po namus, dvarininkų atžalos išvažiavo į šeimos dvarus, vendų amatininkų vaikai dingo siaurose senamiesčio gatvelėse tarp upės ir Šieno turgaus arba Lastadijoje, arba netolimuose kaimuose prie Oderio. Pedagogiume liko pora dešimčių studentų, kurių namai buvo toli, o gal, kas žino, jų suvis nebuvo. Didžiuma jų irgi ieškojo vasarai kokio užsiėmimo: kai kurie įsitaisė į Marijos ar Jokūbo bažnyčios chorą, keletui pažįstami profesoriai rado namų mokytojo vietą… Kiti kaip keliaujantys studentai patraukė į artimiausius universiteto miestus ieškoti vasarai pragyvenimo šaltinių. Dažniausiai tai buvo ne kas kita, tik bastymasis po pastoratus ir mokytojų namus, neretai elgetavimas tiesiogine žodžio prasme, tiesa, kilnus ir pripažintas elgetavimas mūzų vardu, bet vis dėlto ne pats priimtiniausias Viešpačiui dalykas. Badei, žinoma, to nereikėjo. Jam, kaip krizendamas pasakė, apskritai nereikėjo jokio darbo. Nes jo dėdė iš Liubeko aprūpindavo jį pinigais daugiau nei užtektinai. Ankstyvą pavasarį jis lyg ir ketino važiuoti į Liubeką pas dėdę, bet vėliau nutarė suteikti pirmenybę kuriam nors iš savo septynių ar aštuonių dėdžių, prekiaujančių Baltijos jūros uostuose, – taip, jis jų turėjo dar Barte ir Rostoke, Vismare ir Karaliaučiuje, ir vieną – tikra teisybė – netgi Taline. Šįkart galiausiai išsiruošė pas dėdę į Vismarą.
– Tiesą sakant, aš labiau norėčiau nuvykti į Taliną, – aiškino Baltazarui, – kadangi ten dar nesu buvęs ir, pasak tavęs, tai šauniausias pasaulyje miestas, o mano dėdė Vismare yra nuobodžiausias pasaulyje senis. Bet toje tavo Livonijoje dabar karas, ir karo metu visad turi palaikyti kieno nors pusę. O man tai velniškai prieš plauką.
Baltazaras liko Štetine. Sykį „Žaliajame angele“ susipažino su Oderio valtininku vardu Martinas Padas. Tas pastebėjo jo tvirtas rankas ir sulopytas kelnes, ir tarp kitko užsiminė, kad kai profesoriai vasarą išsiskirstys, Baltazaras galėtų ateit pas jį irkluoti – už dvi Pomeranijos markes per savaitę. Taigi: nuo birželio vidurio iki spalio pradžios Baltazaras irklavo plačią keturvietę valtį ir gabeno prekių dėžes bei statines iš vendų prekybinių miestų, Liubeko ir Danijos laivų prie Oderio prieplaukų, ir į laivus nuo Štetino tiltelių. Jo oda nuo vasaros saulės, plieskiančios viršum upės, iš pradžių virto raudona it varis ir peršėjo, paskui luposi, bet vėliau įdegė ligi violetiškai rudos lyg kipšo. Iš pradžių vakarais jam be galo maudė pečius ir riešus, delnus išvertė baisiausios pūslės nuo irklų rankenų, bet po dviejų savaičių jis liovėsi į tai kreipęs dėmesį. Stebėjo laivų nosis ir laivagalius, inkarus ir statulas laivapriekiuose, prekes ir žmones. Įsidėmėdavo sakinius danų ir vendų kalbomis, ir netrukus jau juokindavo savo valties vyrukus. Jisai ir trejetas vendų vaikinų, kurie užsidirbdavo vergaudami prie irklų, jo valties komanda, pietaudavo dažniausiai kur nors Bleichholmo pakrantės alksnyne. Baltazaras žiaumodavo valgį, kurį ponas Butė už suderėtą kainą liepdavo savo tarnaitei Lizelei įdėti Baltazaro krepšin. Po pietų, per kuriuos sukrimsdavo kąsnius, Lizelės suruoštus savo nuožiūra, Baltazaras pasielgdavo nepadoriai, ir vendų vaikinai nepalaikydavo jam draugės, tik neryžtingai pasekdavo porą žingsnių: jisai krūmuose nusimesdavo drabužius, ligi kaklo įbrisdavo į vėsų vandenį ir gerą galą palei nendres nuplaukdavo priešais srovę, paskui grįždavo pasroviui, nerangiai lyg didelis šuo, iškėlęs didelę šlapią gauruotą galvą, nuostabiai atsigavęs, tarsi pati šventoji Veronika savo stebuklinga skara būtų nubraukusi jo nuovargį.
Rektoriui leidus jis gyveno ir nakvojo savo tuščiame cubiculume. O laisvalaikiu dažnai klaidžiodavo po miestą. Iš aukštai, nuo miesto pylimo prie Malūnų vartų žiūrinėdavo neregėtus medžius hercogo pramogų sode ir paslaptingus takelius po jais, arba eidavo į Oldenburgą, šnekučiuodavosi su miesto ir kaimo gyventojais, sukdavo ratus apie pilį, stebeilydavo į senovės hercogus ir hercogienes iš balto marmuro, kurie žvelgė žemyn iš nišų pilies mūruose, arba į rudabarzdį hercogą Barnimą ir papurgalvę hercogienę Aną, kai jie ten jodinėdavo, arba, tai buvo dar įdomiau, aukso žodžiais ir sidabro moneta išprašydavo hercogo žvėrių prižiūrėtojo leisti pasižvalgyt po žvėryną. Tenai stebėdavo milžinišką briedį su ragais lyg kastuvai, raudonsprandį taurą, iš nerimo pusiau paklaikusius vilkus ir geltonakes lūšis narvuose su geležiniais virbais. Tačiau vartų į urvą, kuriame Pamario Grifo kilmės hercogai tariamai laikė savo giminės gyvūną su erelio galva ir tigro letenomis, stebuklingą padarą, kuris esą vienu kartu atskraidino į savo lizdą dvidešimt liūtų, tartum tie būtų buvę vienui vienas avinas, – vartų į tokio stebuklingo padaro urvą Baltazaras suvis nerado. Kai jis užsiminė apie tai žvėryno prižiūrėtojui, vyras leido suprasti, kad už tris Pomeranijos markes galėtų juos parodyti. Bet Baltazaras pastebėjo, kaip po pašiauštais senio ūsais šmėstelėjo pašaipi šypsenėlė, ir nepanoro būti apmulkintas…
Kartkartėmis prieš ilgus vasaros saulėlydžius, nors jie čia buvo kur kas trumpesni nei namuose, Baltazaras, būdavo, užlipa į pedagogiumo pastogę. Suplūkta asla viršum skliautų alsuoja šiluma, aitriai kvepia degutu įmirkytos gegnės ir pro čerpių plyšius įspindę saulės ruožai nepastebimai kyla aukštyn dulkinais voratinkliais ir grublėtais kaminais. Apačioje rimstančios dienos balsais šiugžda miestas. Kalėjimo bokšto šešėlis ilgainiui pasiekia hercogo kieme prikaustytą lokį, apie jo kakle pančių nutrintą žaizdą musių spiečius zyzia paskutinį zyzimą. Užsilikusieji prekių vežimai trinksėdami rieda į druskos sandėlius prie Ilgosios prieplaukos. Čia sugirgžda kopėčių skersiniai. Tai Lizelė atneša Baltazarui šviežią varškės paplotį. Savo minkštomis, amžinai drėgnomis nuo dubenų mazgojimo rankomis ji apsiveja Baltazarui apie kaklą. Josios juodi plaukai nuvilnija viršum rusvos Baltazaro kupetos, iš jos iškirptės vaikinui į šnerves dvelkteli šilto varškės papločio kvapas. Pro vienas kito plaukus abu išsigandę žiūri, kaip du tūkstančiai raudonų, saulės įkaitintų čerpių viršum jų poromis žaidžia vienuolį ir vienuolę.
Kartą vakare, kai dangus tebegaisavo ir prie cubiculumo lango buvo ganėtinai šviesu, kad išsiverstų be žvakės, Baltazaras iš savo dėžės išėmė tokį kaip exercitiumų sąsiuvinį kietais viršeliais, išlygino delnu švarų puslapį, susikišo kumščius už kelnių juosmens ir švilpaudamas ėmė žingsniuoti akmeninės celės grindimis (penkis tuščius gultus buvo sustatęs vieną ant kito, kad turėtų vietos vaikštinėti). Paskui priėjo prie lango, pamirkė rašalinėje žąsies plunksną ir parašė, pavyzdžiui, taip:
Pomeranija yra suskirstyta į devynias dalis. Kaip antai: Vendija, Kašubija, Štetinas, pagrindinė Pomeranija, Usedomas, Volgastas, Riugenas ir Bartas. Senovėje jos sienas ribojo vandens telkiniai, kaip antai: Veikslos, Vartės, Pėnės upės ir jūra. Ir ta šalis gana turtinga javų, gyvulių ir žuvies. Tai lygumų žemė ir ypatingų kalnų joje nėra. Svarbiausieji miestai visi įsikūrę šalia jūros, kurią vokiečiai vadina Rytų jūra, o livoniečiai, pagal tai, kuriapus Livonijos ji telkšo, – Vakarų jūra. Ir toji išmeta čia į krantą lygiai tokius pat auksaspalvius gelsvus akmenėlius, kaip kad Prūsijoje ir Kurše, ir truputį net pačioje Saremos uodegoje. Tačiau apie patį svarbiausią šios šalies hercogų miestą bus kalbama kitame skyriuje.
[1] Stiliaus pratimai (lot.).
[2] Dalis vietoj visumos (lot.).
[3] Kosmografija (lot.).
[4] Tu pavėlavai ir nebepamatysi Kruzės vestuvių (vok.).
[5] Tikrai, tai tokia nuostabiai graži kalba (est.).
[6] Prašom atleisti, maloningoji ponia (vok.).
[7] Abiejų medicinų magistras (lot.).
[8] Naissaar – moterų sala (est.).