Mats Traat. Haralos biografijos
2022 m. Nr. 11
Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė
Matsas Traatas (1936–2022) buvo vienas žymiausių estų rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas ir poezijos vertėjas. Didelis mūsų rašytojų ir jų kūrybos bičiulis, ne kartą dalyvavęs „Poezijos pavasaryje“. Autorius, kurio mėgstamas posakis buvo „laikykimės tiesiai“ (visomis prasmėmis). Svarbiausieji jo kūriniai – epinis dvylikos romanų ciklas „Eikite aukštyn į kalnus“ (1979–2010) ir beveik keturiasdešimt metų rašytas ciklas „Haralos biografijos“, kurį sudaro vieno kaimo mirusiųjų autoepitafijos. Pirmąją „Haralos biografiją“ M. Traatas parašė 1961 m. vasarį, visas išleido knygose 1963–2011 m.
2021 m. „Haralos biografijos“ išleistos viename tomelyje, suskirstytame į devynetą periodų, prie jų pridėtos ligi šiol nespausdintos epitafijos, kurių iš viso yra penki šimtai trylika. Viena biografija išauga iš kitos, jos yra tarsi išsirutuliojanti pačios Estijos biografija, sudaryta iš pavienių mazgų ir juos jungiančių gijų, nepavaldžių laikui nei vietai. Harala – tai būties simbolis iš nutrūkusių ar sumazgytų gyvenimo saitų.
Daugiau apie rašytoją skaitykite šiame žurnalo numeryje Donatos Mitaitės straipsnyje „Matsas Traatas: „Nugara turi būti tiesi“.
Vela Sila
Vanduo toks apgaulingas, vanduo nuvilia; kol
giedras yra dangus, tol giedras ir vanduo.
Buvau švari ir nekalta, kai atvykau
pas Maksą Krasą dirbti samdine, liuobti
galvijus, nešioti vandenį, melžti karves.
Kartą pietų metą, kai prie upelio
skalavau nėriniuotas šeimininkės kelnes,
aukštai sijoną pasikaišius, lig kelių vandeny,
atėjo šeimininkas man kažko paliepti,
ilgai dėbsojo į mano plikas kinkas,
įsakė lipt iš muilino vandens,
nėriniuotas šeimininkės kelnes tėkšti
dubenin ir stipriai suėmė man
liemenį, sakydamas, kad mane myli,
girdi, pamilęs jau tada, kai
per Jurgines lietui pliaupiant parsivežė
į ūkę. Buvau tyli rami lygu vanduo,
tuomet ir nuolatos vėliau, o tykaus vandens gilus
dugnas. Manosios meilės dugnas jau tapo toks
gilus, kad sykį už alksnių sąžalyno,
upely, kur lydžiai saulėkaitoj drunija,
pasidaryti galą sumaniau, tačiau vanduo juk apgaulingas,
jis nuvilia, – ir to nepadariau.
Aš gimusi ženkle Vandenio,
buvau vandens būtybė ir vandenė priveikė mane.
Ida Vyra
1901–1923
Mano vestuvės buvo parengtos rimtai.
Šeštadienį nuo sužadėtinio gavau laiškelį,
kurio kitiems nerodžiau.
Atsiguliau miegoti
lyg niekur nieko,
tačiau manyje viskas virė.
Ryte mama nuėjo karvių melžti.
Sugrįžusi trobon, ant stalo rado
acto stipriausio tuščią buteliuką,
šalia jo vakarykštį laišką,
kuris sugriovė mano laimę.
Mama pasiuntė gydytojo. Tas atvyko, pakraipė galvą:
burna, stemplė išdegintos baisiausiai!
Priešpiet vestuvininkai ėmė rinktis.
Išgirdę, kaip dejuoju, liūdni namo patraukė.
Mama raudojo, skaitė laišką:
Frydrichas atsisakė tuoktis,
mane paliko!
Aš palikau gyvenimą kitą rytą.
Alvynė Vak
1898–1939
Per pusryčius mes susikivirčijom,
buvau netekusi pusiausvyros,
laukiausi nuo Edžio penktą mėnesį.
Edis baisiausiai gėdijosi, kad man išpampo pilvas,
bėdojo: Jaunimo sąjungoj bičiuliai šaipos,
kai ateinu į pjesės repeticijas:
tu pamotei vaikiuką užtaisei!
Nusijuokiau: Branguti, tai liečia tiktai mus, ne kaimą,
lai šunys loja, galiausiai jie vis tiek nutils!
Man tai gražiausias išsvajotas metas,
tiesiog stebuklas, kad galiu sulaukti vaiko,
kurio ilgėjausi labai seniai!
Bet kur tau, įniršęs Edis net pamėlynijo,
nepajėgė suvirškint, kad jisai,
žvalus dvidešimtmetis,
turės vaikelį su manim, keturiasdešimt vienų sene.
Banda namo pargrįžo, ėjau pririšt galvijų,
tvartan įpuolė mūs aršusis bulius,
jis diendaržyje nusitraukė nuo grandinės.
Edis tvarto vartus užšovė.
Bulius ėmė ragais mane smaigstyti,
pabėgt nebuvo kur, šaukiau, meldžiau pagalbos,
kol gyvastis mane paliko.
Kvailas berniuk! Kaip laimingai būtume gyvenę
dabar, kai baigtas kurti ūkis priklausė tiktai mums!
Helmutas Lyvas
Viskas teka, teka į vidų ir laukan, aukštyn, žemyn,
į šoną, į abi šalis, viskas teka
laike ir erdvėje, dieną ir naktį,
rytą, vakarą, vidurdienį, rudenį
ir pavasarį, kai reikia karvę melžti, o
burė atsiveda du ėriukus. Ir aš tekėjau,
jaučiau, kad tirpstu ir pasklistu į šalis
lyg sniegas polaidžio, bijojau sklisti
į šalis, gyvenau siauroj mažutėj kamaraitėj,
kuri mane išvien palaikė.
Mano gyvenimas buvo visai paprastas,
toks paprastas kaip ir tas medis,
kurs vieną kovo rytmetį,
Tsirgusilmo miške užvirtęs ant manęs,
sutraiškė stuburą.
Kaip keista!
Juk iš tiesų aš neturėjau jokio stuburo,
bene kitaip būčiau pajėgęs
plonyte srovele
be perstojo tekėti
Lėtėn.
Vyvika
Manęs rugsėjį gimstant laukė,
bet vokiečių kareivis motiną įspyrė,
ir suskubau išvysti saulę.
Net vardo neturėjau,
kai rankos, grąžomos iš nevilties, mane
paguldė į drėgną lopšį, tokį žvarbų.
Vėjai, pasekite,
kaip kvepia dobilai
ir vakarėliuose armonika prajunka.
Pasekite man, vėjai!
Juris Nemas
Tėvas testamente paliko
mums lygiai po pusę ūkio,
mat buvome dvyniai su Kustu.
Karvių, arklių, javų, drabužių
gavom tiksliai perpus,
nes visko ten po lygiai buvo,
o tupykla – viena.
Nuo teismo ligi teismo
vienuolika ilgų nirtingų metų.
Tuomet apvirto mūsų tupykla,
ir čia abu suzgribom,
kad mūs laukai mišku apžėlė
ir patys mudu senberniais patapom.
Tačiau mes bylinėjomės ne veltui –
dabar paragrafus žinau kaip dukart du,
ir Paskutinio teismo dieną
galėsiu rojuj prisiteisti
tupyklą su vandeniu nuleidžiamu.
Herbertas Ranamis
Petras turėjo daug darbų
tais kraugeriškais metais,
kai jam įgriso, jis pasakė:
Herbertai Ranami, tu dar luktelk.
Aš, Rytų bataliono vaikis,
tam žydui, Petrui, neturėjau
patikėti, reikėjo
apkabą į jį sutvatint,
ir baigtas kriukis.
Kai partizanai atėmė man ginklą,
galėjau tik čiupnot kryželį,
tada atėjo angelas ir tarė:
Jūs pavėlavote,
jūsų aukų sausakimšas dangus!
M. Varikas
Tsirgusilmo pradinės mokyklos direktorius
Norėjau valgyti kaip ir kiekvienas,
todėl 1915-aisiais
mokiau vaikus,
kad caras – Dievo duotas,
o vokiečiai mirtini mūsų priešai.
1930-aisiais
mokiau vaikus,
kad nepriklausomybė – reikšmingas pasiekimas
ir bolševikai jos baisiausi priešai.
Ištrūkęs gyvas iš konclagerio Klogoj,
1945-aisiais mokiau vaikus:
fašizmas yra didžiausias žmonijos priešas.
Buvau laikomas geru mokytoju.
Tačiau kai man sukako septyniasdešimt penkeri,
jubiliejaus proga pasakė,
esą jau piemenaudamas
buvau aistringas komunistas
ir žalio alksnio švilpyne dūdavau
„Marselietę“.
Atleiskite, bet tai – tikrų tikriausi blėnys.
Airė Valgus
Trylika metų gyvenau
buvusio dvaro kamaraitėj,
krosnis rūko, ant viryklės elektrinės
kaisdavau sriubą iš stiklainio, ten dar tilpo sofa
ir taburetė, galiausiai nuo lubų
ėmė bėgt vanduo; kuomet apsisprendžiau išeiti,
mokyklos direktorius demagogiškai paklausė:
Na, kaipgi jūs neišsikovojot
geresnių gyvenimo sąlygų?
Tarsi ne jo dalykas buvo
parūpint savo mokytojams gyvenamąjį plotą!
Bičiulė, matematikos mokytoja, per naujametį dėjo kortas,
jos rodė: ištekėsiu šį pavasarį!
Kvatojau nuoširdžiai, o taip ir buvo.
Per Užgavėnes čiuožinėjant nuo kalnelio
statybų technikas apstulbino mane pasakęs:
Aš nuolat jus sapnuoju! – ir ūsą pasiraitė.
Jis buvo aukštas, liesas, neturėjo priekinio danties.
Aš ištekėjau, stengiausi jam visaip įtikti,
suprast, padėti, skaityti norus iš akių,
tačiau slaptų jo sielos įdūžių neįžiūrėjau.
Aris Valgus
Galų gale vien priekaištus girdėjau:
Statybų technike, taviškiai vyrai geria!
Ir pats žinau, verčiau žiūrėkim,
kaip juos priversti dirbti!
Žmona pasakė: Gal susirask ramesnį darbą,
tu visą laiką lyg elektros įkrautas.
Taip, prieštara tarp galimybių ir ketinimų
kėlė didžiulę kančią.
Bendros kalbos neberadau
nė su niekuo.
Įtampa nuolat augo.
Viskas buvo beprasmiška, jokios vilties!
Bet jei žinojęs būčiau,
kad Airė visgi pagimdys vaikelį,
matyt, nebūčiau rankos prieš save pakėlęs.
Maitas Alteris
Gimiau Krasnojarsko krašte, gyvenome žeminėje,
pamenu pilkus marškinius, buvau oda ir kaulai.
Tėvas gydytojavo, mama gavo darbą karvių fermoje.
Penicilino buteliukuose, įkištuose į liemenėlę,
atnešdavo man pieno, taip išgyvenome.
Buvau ketverių, kai grįžome tėvynėn.
Karo tarnybą Baltarusijoj ėjau, siuntinius iš namų
pasidalydavau
su Viktoru Otšerovu, sykį išėjo iš kalbos,
kad aš taip pat gyvenęs Sibire.
Turėjau vieną nuotrauką iš vaikų darželio.
Rusas ją nužvelgė ir šyptelėjęs tarė:
Žiūrėk, tenai gale juk stoviu aš, o tu čia priekyje!
Taip, iš tikrųjų, tai bent staigmena!
Taline baigęs jūreivystės mokslus gavau diplomą,
išplaukti jūron manęs neleido: liaudies priešo vaikas!
Kai Estija vėl tapo nepriklausoma, pasakė:
sovietmečio diplomas negalioja,
važiuokit jūreivystės mokytis į Pernu!
Buvo pati kronų pradžia, aštuoni tūkstančiai diplomas.
Tokios sumos nepajėgiau mokėti.
Ir jūra liko mano svajose.
Algusas So
Gyvenimas man buvo it sala liūnyne,
iš jos ištrūkt įmanoma tik žiemą.
Lydėdami kelionėn paskutinėn
palikit man vielos akinius!
Kad matyčiau, kai lipti teks Charono
valtin.
Versta iš: Mats Traat. KOGUTUD HARALA ELULOOD. Tartu: Ilmamaa, 2021.