Danutė Sirijos Giraitė. Šviesioji
2023 m. Nr. 3
In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05)
Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos apdovanojimų šventėje paskelbta Geriausia metų redaktore, pelniusi 2022 m. literatūros redaktorės premiją „Auksinė lupa“.
Negausus senesnės kartos rašytojų būrys gerai pamena Nijolę iš „Pergalės“ (dabartinių „Metų“) redakcijos laikų. Visada moteriškai mielą, elegantišką. Pamačiusi šermenyse jos nuotraukas, net gąstelėjau – kokia graži buvo Nijolė. Tas grožis, sodrus dainingas balsas atrodė įprasti lyg duotybė. Štai ji aukšta, liekna, karūnuota, ilga „Eglės“ choro suknele – tikra Eglė ar Gulbė karaliaus pati. Tačiau likimas nelepino Nijolės, kaip Eglės ir Gulbės pasakose.
Nijolė Kvaraciejūtė gimė 1940 m. sausio 15 d. Biržuose, mokytojo šeimoje. Jos apsišvietusį, empatišką tėvą pokariu nedorai apskundė tie, kuriems jisai padėjo. Nijolė ilgai laukė tėvo laiškų iš Sibiro, o jos mažas broliukas – tėčio, kuris išvedamas pažadėjo sūnui atvežti dviratį. Dešimtmetis Mindaugas nesulaukė tėčio ir numirė sunkiai apsirgęs inkstais. Netverdamas skausmu meldė, kad jį nunuodytų. O dar, kad Nijolytė jam padainuotų… Ir ji dainavo, visą gyvenimą, maldydama savo bei kitų sopulius.
1960–1965 m. Vilniaus universitete Nijolė studijuoja lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas septynetą metų mokytojauja Biržuose. Paskui grįžta į Vilnių, kur pradeda redaktorės darbą. Nuo 1968 dirba „Pergalės“ žurnale, vėliau – „Naujosios Romuvos“, „Gamos“ redakcijose. Nuo 1988 m. iki mirties redaguoja meno ir literatūros almanachą „Krantai“. Ji suredagavo per šešiasdešimt kūrinių, išugdė nė vieną rašytojų, kritikų ir vertėjų kartą, praturtindama jų tekstus brandžiausiais kalbos aruodo grūdais. Ilgus metus dirbdama „Pergalės“ žurnale, kuris pirmas publikuodavo beveik visų anuomečių mūsų rašytojų kūrinius, profesionaliai juos parengdavo, tad „Vagos“ redaktoriams dažniausiai „pereidavo“ Nijolės apglobtos knygos. Jos profesionalumą labai vertino Romualdas Granauskas, Algimantas Baltakis, Juozas Macevičius, Onė Baliukonė, Ramutė Skučaitė, Viktorija Daujotytė, Arvydas Juozaitis ir kiti. Viena geriausių mūsų vertėjų ir redaktorių, Irena Balčiūnienė, savo prisiminimuose taip mini Nijolę: „Išverčiau Johno Sommerfieldo apsakymą „Mirti nelengva“. Tuo metu draugavau su Nijole Kvaraciejūte, kuri daug metų dirbo „Pergalėje“, ir iki dabar dirba „Krantuose“. Ji taip gražiai ištaisė ir suredagavo mano rašinį, kad ligi šiol paskaitinėju jos pastabas.“ Redaktoriaudama Nijolė nuo pat „Eglės“ choro ištakų dainavo jame, buvo choro vadovo Jono Kavaliausko paspara. Meilė dainai susiejo ir jųdviejų gyvenimus.
Nijolė buvo be galo atsidavusi savo darbui. Ji mylėjo grožinę literatūrą, įsijausdavo į kiekvieną kalbos niuansą, siužeto vingį. „Anoje eroje“, kai nebuvo kompiuterių, mane žavėjo Nijolės darbas. Ji skaitydavo tekstą du tris kartus, pasižymėdama klaustinas vietas pieštuku, paskui ištrindavo pastabas ir pagal svarbą pažymėdavo mėlynu arba raudonu rašikliu. Kiek trintukų buvo sutrinta! Stengdavausi nepamiršt iš Estijos minkštučių, „deficitinių“. Tekstą dažnai skaitydavo balsu, su intonacija. Klausydama sykį pusiau juokais pasiūliau, kad jos deklamaciją tiktų įrašyti radijui, vakaro skaitinių laidai. Kaip dažnos geros idėjos, sumanymas liko neįgyvendintas. Nijolė ne kartą gelbėjo mane, skaitydama vertimų ištraukas viešose vietose, – esu prasta skaitovė, o visiems atrodo, kad vertėjas privalo gebėt viešai skaityti savo tekstą. Didžiuojuosi, kad Nijolė redagavo aštuonetą mano verstų romanų, suteikdama jiems subtilaus grožio. Pasiūlys, būdavo, tarsi nereikšmingą žodelį, kuris sublizga tekste savita žaisme.
Taip gailiuosi, brangi Nijole, kad, ilgus metus dirbdama su Tavimi, nuolatos nekartojau, kokia Tu nuostabi patarėja, redaktorė, bičiulė. Vis vertėmės per galvą, spausdavo terminai, kartą „Krantų“ leidėjui Helmutui Šabasevičiui net teko prašyti tęsti leidybos rėmimą. Pamenu, kaip, baigusi redaguoti Antono Hanseno Tammsaarės epinio romano „Tiesa ir teisingumas“ paskutinę, penktąją dalį, Tu pravirkai. Labai išsigandau, o Tu sakai: „Gaila, kad baigėsi tokios tikroviškos gyvenimo istorijos.“ Už A. H. Tammsaarę esu Tau ypač dėkinga, nes pirmąją romano dalį leidykla „Vaga“ išleido PLB serijoje ir kitos liko kyboti ore. Redagavai pirmąją dalį, ji krito Tau į širdį, ir karštai įtikinėjai, kad būtina išleisti visą estų klasiko kūrinį. Helmutas ryžosi. Ačiū ir Helmutui, ir „Krantams“ – dviejų asmenų redakcijai, nepabūgusiai užsiversti tokios leidybinės naštos. Juolab be A. H. Tammsaarės turėjote surasti, parengti ir išleisti šūsnis medžiagos „Krantams“. Judu buvote patikima‚ „sustyguota“ komanda: Nijolę žavėjo Helmuto erudicija, Helmutas vertino Nijolės patirtį ir kūrybiškumą, rūpinosi ja, padėdavo tvarkyti sąskaitybą.
Geroji mano Bičiule, buvai ir likai mūsų atmintyje kilni, kukli asmenybė. Ir išėjai tyliai, nieko netrukdydama, kaip buvai pratusi. Nedidukėje urnoje atgulei prie savo Jono, kurio ilgėjaisi daug metų.
Menu ilgus mūsų pokalbius, porą pastarųjų metų, deja, telefonu. Apie gyvenimą, kūrybinius sumanymus, Tavo katinėlį Ūsių. Paskutinį kartą minėjai, kad vasarą ketini pagyventi pas gimines Biržuose, arčiau Broliuko…