literatūros žurnalas

Monika Staugaitytė. Kaip maištauja malalietka?

2019 m. Nr. 11

Virginija Kulvinskaitė. Kai aš buvau malalietka. – Vilnius: Kitos knygos, 2019. – 164 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Antroji rašytojos, literatūros kritikės Virginijos Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ nuo pat pasirodymo 2019-ųjų pradžioje sulaukė nemažai dėmesio tiek kultūrinėje spaudoje, tiek įvairiuose knygų apžvalgoms skirtuose tinklaraščiuose, interviu su autore galima rasti net ir bulvarinių portalų gyvenimo būdo skiltyje. Taip pat šiųmetiniuose „Metų knygos rinkimuose“ romanas įtrauktas į knygų suaugusiesiems penketuką. Susidomėjimas romanu tokiose skirtingose platformose liudija apie jo ambivalentiškumą. „Kioskeliai, reivai, pirmieji Vilniaus naktiniai klubai, tūsai, o vėliau – doktorantūra ir tarptautinės konferencijos. Filologė, labiau už viso pasaulio literatūrą vertinanti betarpiškas patirtis. Pastangos pritapti, meilė, malonumo troškimas, laimės akimirkos, purvas“ – taip romanas pristatomas ant ketvirtojo knygos viršelio. Ir iš tikrųjų, ambivalentiškumas kyla iš skirtingų temų, vystomų tekste, susidūrimo, iš sunkiai pagaunamos ribos tarp autobiografiško, išpažintinio pasakojimo ir iki smulkmenų nugludinto, gyvo literatūriškumo.

Matyt todėl kūrinys taip noriai aptarinėjamas skirtinguose kontekstuose: vienur dėmesį sutelkiant į smalsias spėliones, kiek iš tikrųjų knygoje aprašomų įvykių nutiko pačiai autorei, kitur – į atvirumą, originalų pasakojimo stilių, nukeliantį skaitytoją į laukinio dešimtojo dešimtmečio Vilnių. Tačiau juk visai nesvarbu žinoti, kiek tekste autobiografiškumo, nesvarbu, ar autorei reikėjo drąsos būti atvirai, kaip atrodo daugeliui, iki tol, kol Virgos istorijos įtikina, yra pilnos gyvasties, kol tikroji, romano malalietka nemeluoja. Rodos, kad nemeluoja visai. Nei apie savo vaikystę, paauglystės kiemą, rajoną, pirmuosius tūsus, nei apie mokyklos metus, o vėliau – apie sunkiai perprantamas akademinio pasaulio taisykles, santykį su savimi ir vyrais. Romaną sudaro du stambūs skyriai sena vaikystė ir beveik suaugusi, kuriuose iš pirmo žvilgsnio fragmentiškai, nenuosekliai keliaujama nuo Virgos vaikystės, 1997 metų, iki „vakar“. Nors pasakojama tarsi pripuolamai, nuolat kintant erdvei ir laikui, istorijas vienija ta pati pasakotoja Virga. Ji nesiteisina, neatsiprašinėja, nebando ir nenori atstovauti savybėms, tradiciškai priskiriamoms moterims: „<…> jaunos poetės turi būti švelnios, tada jas visi mėgsta, o aš nenorėjau, kad mane mėgtų dėl švelnumo“ (p. 148). Būtent dėl to knygos personažė pasirodo kaip maištininkė. Romano pabaigoje esančiuose skyriuose vidinio filologo persekiojimas ir narcizės raudos pasakotoja reflektuoja save kaip rašytoją, filologę, bando atsikratyti visų iš anksto primetamų, savaime suprantamų savybių, matoma pastanga formuoti savo tapatybę, o ne prisiimti humanitarės, poetės, filologės vaidmenį. Į filologus ji žiūri kaip į tam tikros sistemos produktus, bet tokiu produktu pati atsisako būti: „esu įpratinta meną suvokti kaip prasmingą žinutę, o jei tai literatūra, tai neva viskas turi būti iš kalbos ir būties jausmo, tų kažkokių pajautų, nors man ta kalba mažiausiai įdomi, aš tiesiog noriu istorijų. filologijos bakalaurams dar sako, kad turi būti vertybės, prigimtinė kultūra“ (p. 153). Pasakotoja, rašydama apie meną, literatūrą, kas kartą į save atsigręžia, žinodama, kaip turėtų mąstyti „tikras“ filologas. Ji supranta, kad pati yra tapusi diskurso produktu, bet būtent dėl to, kad tai reflektuoja, turi ir galią tai atmesti, ironizuoti pati save. Pavyzdžiui, kai samprotauja apie poetę Herą Lindsay Bird, vieno redaktoriaus pavadintą grafomane: „jokios pretenzijos į aukštąjį meną, jokios poezijos iš didžiosios P, nerimta, pliurpalai, ir tiek, bet – ar aš taip galėčiau? ne, aš, kaip dora filologė, viską perdaryčiau, kad būtų nebanalu, stilinga, ir, svarbiausia, prasminga. galvoju, kaip geriau, gražiau tą vidinį filologą nudėti“ (p. 153).

Skaitydamas romaną neabejoji Virgos tikrumu dar ir todėl, kad maištaujama nebūtinai su tikslu ką nors pakeisti, labai dažnai maištas gali būti beprasmis, paaugliškas, betikslis ribų, draudimų tikrinimas ir perženginėjimas. Pamokos, kurių neišmokstama ar net nenorima išmokti, – visai kaip gyvenime, atvirkščiai nei literatūroje. Virga pradeda kalbėti apie savo vaikystę, kiemo žaidimus, vesdama naratyvą į paauglystę, studijų metus ir dabartį. Visuose personažės gyvenimo etapuose galima matyti nuolatinį bandymą peržengti socialines ribas, tiksliau, to net nebūtų galima pavadinti sąmoningu bandymu, nes viskas vyksta inertiškai, be jokios refleksijos. Taip pat greta herojės inertiškumo lygiagrečiai galima pastebėti dominuojančią būseną – vienišumą, nepritapimą: „tas amžinas buvimas malalietka ir žinojimas, kad niekada nepriklausysiu kiemo chebrai“ (p. 13), „draugų turėjau mažai“ (p. 17), „visuomet žinojau, kad jei motina kažkada turėtų rinktis tarp manęs ir jo, pasirinktų jį“ (p. 27). Paradoksalu, tačiau veikėja jaučiasi esanti už ribos, jaučia, kad iki galo niekada nepritaps prie savo aplinkos, bet tuo pačiu daro dalykus, dėl kurių „normalūs“ žmonės ją galėtų atstumti, tarsi bandydama suprasti, kur vis dėlto galėtų pritapti. Romano pradžioje pasakojama apie veikėjos paauglystę, pavyzdžiui, vaikščiojimą į klubus, pažintis su suaugusiais vyrais („mane tiesiog nunešė prie jo, kai po kelių savaičių pamačiau prie to paties baro. <…> išvis nelabai supratau, ką darau, tik tiek, kad taip daryti blogai“, p. 41; „vis dar negalėjau suvokti, kaip įmanoma jausti tokį malonumą, kai esi visiškai, absoliučiai pažeminta“, p. 43; „tas vyras buvo paskutinis, kurio bijojau ir gėdijausi, bet net ir jis man visiškai nieko blogo nepadarė, nors giliai viduje tikriausiai būtent to ir norėjau“, p. 45), pastovų „žolės pūtimą“, abortą ir kitas patirtis. Iš pradžių tos istorijos atrodo suprantamos, pateisinamos dėl to, kad Virga yra jauna, nesubrendusi, neužtikrinta dėl savo tapatybės, bet kai panašūs epizodai kartojasi ir vėlesniais metais, kai rašoma apie doktorantūros studijas („barselonoje jau pirmą vakarą nusitašėme taip, kad kitą – konferencijos – rytą jaučiausi tarsi vaikščiočiau po mirties slėnį“, p. 143), apie dabartį, tas nuolatinis blaškymasis, tariamas maištavimas prieš tariamas normas ima atrodyti kaip nebrandumo požymis, ir pati veikėja romane tai pripažįsta: „jei būčiau nuoširdi, sakyčiau, kad pati esu dar vaikas“ (p. 146).

Toks nebrandžios veikėjos paveikslas gali atstumti, bet atsitinka priešingai – tampa artimas ir atpažįstamas, panašesnis į realybę, o ne į fikciją. Mąstant apie įprastą maišto sampratą, vis dėlto pirmiausia norisi jį sieti su aukštesniu tikslu, pokyčio siekiu, todėl kartais atrodo net neverta svarstyti apie tokį „beprasmį“ maištą, kurį labiau norėtųsi pavadinti kvailiojimu, bet tai daug atskleidžia apie žmogaus psichikos sąrangą – žmogus ne visada racionalus, kryptingas, dažnai jo pasirinkimai yra vedami tik nesąmoningo malonumo troškimo. Skaitant knygą kyla lūkesčių, kad personažė patirs kokį nors virsmą, pokytį, supratimą apie tai, kad daug kas jos pasaulėlyje buvo kvaila, beprasmiška, o štai dabar ji pagaliau suprato, kaip reikia gyventi, bet tie lūkesčiai neišsipildo, žmogus šioje knygoje vaizduojamas toks, koks dažniausiai ir būna gyvenime, be jokio literatūrinei fikcijai pageidautino asmens virsmo. Pati veikėja romano pabaigoje apie save sako: „klasikinė situacija, kai telieka atsiduoti likimo, kuris, pasak sartre’o ar lacan’o, visuomet yra kitas, valiai. man dažnai taip nutinka – neieškau nelaimių, bet vis tiek nuolat esu ta, kuri, užšokusi ant, atrodo, normalaus kelmo, sugeba iki kelių įsmukti į skruzdėlyną jame“ (p. 163). Įdomios pasirodė romano parašymo aplinkybės, manau, glaudžiai susijusios su knygos formaliuoju lygmeniu: „Šitą knygą parašiau tuo metu, kai rašiau disertaciją. Ryte aš atsikeldavau, parašydavau gabaliuką disertacijos, gana greitai pavargdavau – disertacijai keliami labai griežti formalūs reikalavimai, turi būti akademinė kalba – ir po pietų rašydavau tai, ką noriu“. Tad V. Kulvinskaitės priklausymas akademiniam pasauliui pasirodė neatsiejamas nuo romano kalbinės raiškos. Pirmiausia į akis krenta knygos pavadinimas. Lietuvių kalbos žodyne žodis malalietka neegzistuoja, jis vartojamas tik šnekamojoje, jaunimo kalboje. Pavadinimas leidžia nuspėti, kokia bus ir viso kūrinio kalbos specifika: tiek pasakotoja, tiek kiti veikėjai kalba vilniečių žargonu. Tekstas pilnas tokių žodžių kaip „šulė“, „tulikas“, „krūčiausias“, „bilenkaip“, „apsipūsti“, „pėškomis“, „trulikai“, „kačialkė“, gausu keiksmažodžių ir t. t. Ši leksika, žinoma, visiškai priešinga akademiniam „žargonui“, kuris privalo būti tikslus, neutralus, o tokie žodžiai kaip minėti pavyzdžiai iš knygos moksliniame tekste galėtų atsirasti nebent pažymėti kursyvu ar pacituoti kabutėse.

Taip pat įdomus ir pasiteisinęs su romano tekstualumu susijęs sprendimas – beveik niekur nevartojamos didžiosios raidės. Visa knyga (taip pat tikriniai daiktavardžiai ir knygos pavadinimas bei autorės vardas), išskyrus vieną intarpą, kuriame pasakotoja cituoja paauglystėje parašytą apsakymą, bandydama imituoti „literatūrą“, parašyta mažosiomis raidėmis. Ortografinis skirtumas tarp pasakojimo viduje cituojamo literatūrinio bandymo ir likusio teksto sukuria dar didesnį kontrastą tarp to, kas dažnai laikoma „tikresne“ ar „rimtesne“ literatūra, pozicionuoja kūrinį kaip priešpriešą tradicijai. Šiuo skirtumu autorė tarsi parodo, kad nenori priklausyti tradiciniam literatūrinės raiškos modeliui.

Dar vienas romane aiškiai fiksuojamas aspektas – akademinės bendruomenės ir joje vykstančių galios žaidimų kritika. Skyriuje jurgis – eilinis doktorantas ironiškai žvelgiama į universitetinę struktūrą. Vienas iš veikėjų sako: „akademinis pasaulis, kaip bet kuri kita hierarchinė struktūra, grindžiamas galios valia. vyresnieji elgiasi taip, kaip elgiasi, ne dėl to, kad yra blogi, – jie privalo sistemingai ugdyti ir inkorporuoti jauniausius struktūros narius. visi turi žinoti taisykles ir joms paklusti, antraip šis tobulai sustyguotas mechanizmas pradės strigti“ (p. 90). Autorė tą mechanizmą gana komiškai pavaizduoja iš doktoranto Jurgio perspektyvos, pasakodama apie jo kasdienybę, darbus universitete, įvairius komiteto posėdžius ir parodydama sistemos paradoksus. Pavyzdžiui, kad ir pasiūlymas dalyvauti lietuvių literatūros teorijos ir istorijos enciklopedijos sudarymo projekte, dėl kurio Jurgis iš pradžių apsidžiaugia ir jaučiasi įvertintas, nes „enciklopedijai straipsnius rašantys mokslininkai ir vyresni doktorantai atrodė tarsi visažiniai dievai“ (p. 96). Vėliau paaiškėja, kad vieno autoritetingo akademinio pasaulio asmens visi terminai jau aprašyti, todėl reikia naujų straipsnių, bet būtent dėl to, kad autoritetas nepajudinamas, niekas iš naujų pasiūlymų netinka: „bet kokie jo pasiūlymai nukrypti nuo a. a. žirgelio sampratų – iš pradžių tikrai radikalūs, tačiau kuo toliau, tuo švelnesni ir nuosaikesni – buvo priimami kaip įžeidimas padaliniui, a. a. žirgelio mokiniams ir visai poetikai. kai po ilgų bandymų papildyti senuosius terminus savomis įžvalgomis jurgis pasidavė ir eiliniam svarstymui pateikė aprašus, beveik žodis žodin sutampančius su a. a. žirgelio mintimis, doktorantas buvo apkaltintas plagiarizmu ir tingumu“ (p. 98). Šis patyrimas parodo, kaip naujos idėjos, ateinančios iš išorės, nėra priimtinos universitetiniame diskurse ir bandymai ką nors pakeisti sulaukia pasipriešinimo („supratęs, kad teoriniame lygmenyje a. a. žirgelio nepapildys, jurgis vylėsi terminus iliustruoti originaliais pavyzdžiais: jo manymu, tam puikiai tiko šiandieninės poezijos citatos. tačiau paaiškėjo, jog enciklopedijose dera cituoti tik mirusius autorius“, p. 99). Autorė ironiškai žvelgia į akademinio pasaulio būklę, kai tai, ką deklaruoja mokslinė institucija, pavyzdžiui, nuomonių įvairovę, akademinę laisvę ar inovatyvumą, radikaliai skiriasi nuo realios padėties.

Virginijos Kulvinskaitės romanas lietuvių literatūros kontekste neabejotinai išsiskiria savitu kalbėjimo registru ir pasaulio stebėjimo perspektyva, kurioje jauna moteris nėra nuolanki, sentimentali ir save viktimizuojanti, kaip esame įpratę. Malalietka – drąsi istorijų pasakotoja. Ir tos istorijos, su erdvės ir laiko kintamaisiais, yra universalios, nesvarbu, kad žargonas per laiką kiek pasikeitė, patirtys lieka atpažįstamos, kartais net per daug aiškiai. Kas žino, gal kurią naktį Vilniuje ir jūs ją sutiksite.

Monika Staugaitytė. Amžina kaltė ir amžinas kartojimasis: ar įmanoma įveikti praeitį

2019 m. Nr. 2 / Antanas Škėma. Izaokas. – Vilnius: Odilė, 2018. – 152 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Andrius Jakučiūnas. Linksmasis ir herojiškasis gariūnmetis, kurio nebuvo (daug klausimų)

Pastaraisiais metais atsirado kokybiškos literatūros, vaizduojančios nelengvą ir daugiareikšmį Lietuvos istorijos periodą – vadinamąjį gariūnmetį.