Uršulė Gedaitė. Poetinis Druskininkų ruduo-2003

2003 m. Nr. 11

Nušniokštė tarptautinis literatūros festi­valis „Poetinis Druskininkų ruduo 2003“. Šiemet jo motto, tęsiant praėjusiais metais pradėtą poezijos ir stichijų temą, buvo vanduo. Tai jau keturioliktieji festivalio gyvavimo metai.

Prasidėjo jis Vilniuje spalio 1 d. Rašytojų klube amerikiečių poetų Anthony McCanno ir Kerry Shawno Keyso bei vokiečių poeto Lutzo Seilerio kūrybos vakarais. Be minėtų svečių iš JAV ir Vokietijos (K. Sh. Keysą jau galime laikyti savu poetu), dalyvavo ir Tomas S. Butkus, Laurynas Katkus, Sonata Paliulytė bei Artūras Valionis.

Spalio 2 d. ten pat vyko poeto iš Rusijos Dmitrijaus Prigovo ir Vladimiro Tarasovo mu­zikinis poetinis pasirodymas „Kantatos“, kur savo poeziją skaitė ir jaunieji poetai. Visi jie buvo pakviesti atvykti ir į Druskininkus, o Vytautas Dekšnys gavo Antano A. Jonyno įsteigtą prizą.

Druskininkuose Poetinio rudens festivalio vėliava buvo iškilmingai pakelta spalio 3 d., o po šios šventinės ceremonijos visi rinkosi į diskusiją „Poezija ir stichijos: vanduo“. Kornelįjui Plateliui pirmiausia su vandeniu asocijuojasi pašaipūs tam tikros poezijos apibūdinimai: vandeninga, ašaringa, skysta ir pan. Gal kiek reikalą gelbsti tai, kad į šią sąvokų porą siūloma žvelgti iš stichijų (ar elementų) perspektyvos, nors nuo antikos laikų šis minties plentas taip pat atrodo gerokai numintas. Tačiau yra kalba, kuria mes rašome ir kuri ne tik atspindi pasaulį, bet kur kas daugiau yra pats pasaulis. Stichijos, jei mes netikime, kad jų vaizdinys iš tiesų teisingiausiai klasifikuoja pasaulio pagrindus, mūsų sąmonėje bematant virsta simboliais ar net poetizmais. Tačiau prelegentas tiki, kad esama tiek dėmesio vertų individualių, tiek mums neįprastų kolektyvinių vandens ir poezijos santykio idėjų, apie kurias galima kalbėti. „Man svarbu, – sakė K. Platelis, –  kaip (ir ar) be vėjo banguojanti poezijos jūra gali sujaudinti kiekvieno atskiro žmogaus širdį, padėti jam pajusti vienovę su visa kuo. tad ir su stichijomis, pagaliau – su vandeniu, jei jau apie jį kalbame.“

Kęstutis Nastopka teigė, kad gamtos elementų kalbą gerai išmanė viduramžių alchemikai ir menininkai. Kaip pavyzdį jis priminė lietuvių poetų numylėto Hieronimo Boscho paveikslus. Juose, kaip ir K Platėjo aprašytose Druskininkų hipokrenėse, aktualus gryno, skaidraus, tekančio ir užteršto, drumzlino, klampaus vandens skirtis. K. Nastopka apžvelgė ir Vytauto Bložės poemos-romano „Miko Kėdainiškio laiškai sau pačiam…“ sąsa­jas su H. Boscho kūryba, taip pat kalbėjo apie Sigito Gedos vasaros giesmių ciklą „Ledynas baltas kaukaspenis“, kuriame išsiskiria gyvybės vandenys, srūvantys iš tirpstančio ledyno, ir į nebūtį gramzdinantis vanduo. Vasaros giesmių universume ledas (tai yra sustingęs vanduo) ir ugnis yra kraštutiniai poliai, tarp kurių skleidžiasi gyvybė. Kai kurie interpretatoriai H. Boscho „Linksmybių sode“ atpažįs­ta žmonijos būseną prieš pasaulinį tvaną. S. Geda sukeičia periodus laike — sutapatina palaimos amžių, kai žmogus dar nebuvo pažinęs nuodėmės, su poledyniniu laiko­tarpiu, o ledynmetį – su pasauliniu tvanu. Veidrodinių vandenų kompleksas būdingas ir Jono Juškaičio poetiniam universumui. Poeto eilėraštyje „Boschas“ kaip deimantas spindin­tys vandenys priešpriešinami gelmių juodie­siems sūkuriams. Dangaus atspindžiai van­denyje ir debesys, kaip angelai vaikščiojantys dangum, tarsi patvirtina vandeninę dangaus prigimtį.

Marijaus Šidlausko nuomone, rudeniškoje poezijos metaforoje atpažįstame klasikinį polinkį sieti kūrybą su plaukimu per vande­nis, paslaptinga jų gelmės trauka. Lietuvių lyrikoje šį farvaterį pirmasis esmingai pagili­no Vytautas Mačernis („Man patiko tik vandenyd gilūs“). Vaidoto Daunio nusilenkimas tam poetui („Paskutinė V. Mačernio nuotrau­ka“) nėra atsitiktinis tiek poetikos, tiek egzistenciniu atžvilgiu. Išties keistas likimas, kai pačioje kelionėje ieškantys žuvusių ir žuvę taip lengvai susikeičia vietomis. Kritikas analizavo vandens topiką V. Daunio eilėraščių „Keturi vietovardžiai“, taip pat Edmondo Kelmicko, Eugenijaus Ališankos, Lauryno Katkaus kūryboje.

Pranešimų akiratį gerokai praplėtė ir Genovaitės Dručkutės „vandens“ apžvalga prancūzų lyrikoje (klasikinėje ir modernioje), primindama, kad poezijos įvaizdžiai „ašaros“ ir „seilės“ taip pat yra šios stichijos nuosavy­bė. Tomas Staniulis perskaitė ilgoką traktatą, kuriame ilgėjosi poezijos sakralumo (užmir­šęs profaniškumą), bandė tapatinti jį su nuoširdumu ir buvo „pričiuptas“ Dovilės Zelčiūtės: „Kas gi yra poetinis nuoširdumas?“

S. Geda prisipažino, kad mokslingus pra­nešimus panašioms diskusijoms jam jau šiek tiek pabodo rašyti ir leidosi į pasakojimą apie savo vaikystės ežerus, upes, šaltinius, ten sly­pinčią pasaulio gyvastį, kuri lietuvių poezijoje savaip transformavosi ir užima svarbią vietą visoje „vandenžmogių kultūroje“. Dalia Satkauskytė sakėsi, kad ji irgi norėjosi griebtis Gastono Bachelard’o išvedžiojimų apie stichi­jas, bet, klausydamasi kitų pranešėjų, nutarė labiau pasinaudoti parodija. Karolis Baublys (pirmą kartą dalyvaujantis panašioje konfe­rencijoje) išanalizavo „vandens padėtį“ debiu­tantų knygelėse nuo 1996 m., tiesa, kartais šoktelėdamas į A. A. Jonyno patirtį „Lapkričio atkrytyje“. Mykolas Katkus, anot Ričardo Šileikos, paradoksaliai mintijo, kokia gi būtų tekstų analizė, eliminavus autorių ir palikus tik tam tikro laiko ir idėjos paradigmas. Pats Ričardas nuoširdžiai prisipažino plaukti išmokęs „Radviliškio karjere“ ir lig šiolei la­biau nei velnio bijąs vandens.

Šiemet festivalyje kaip niekad buvo gausu parodų. Jas surengė fotografai Petras Rakštikas, Gintaras Žilys, Marius Abroma­vičius bei Valdas Gilius (jo paroda „Vanduo ir miestas“ bei M. Abromavičiaus fotografijos toliau plėtojo šiemetinės stichijos temą). Festivalio svečiai galėjo susipažinti ir su tapy­tojos iš Velso Christine Kinsey paroda „Velso balsas“. Regimantas Tamošaitis savo išsamų ir giliai siekiantį (vedas bei upanišadas) pranešimą paįvairino subjektyviais intarpais ir interpretacijomis, nukrypimais į žodžių etimologijas (stichijos ir rusų kalbos „stichi“), lituanistų bakalaurų bei aspirantų tyrinė­jimus. Įdomu buvo sužinoti kad ir tokias detales: žemė mūsų poezijoje pakliūva į daž­niausiai pasikartojančių poetizmų ratą (730), vanduo – 210, upė – 100, jūra – tik 90… Vandenynas ir okeanas — labai retas svečias. Ugnis – 43, saulė – 632, mėnulis – 100, dan­gas – 138. Pavyzdžiui, anglų poezijoje meilė – 550 (žemė pas juos atsiduria vienoje iš paskutinių vietų, tai liudija metaforinės šio žodžio reikšmės nusilpimą). „Gyvenimas be vandens atšiaurus ir kietas“, – reziumavo prelegentas, tuo metu kažkam replikuojant: „Jeigu iš viso įmanomas…“ Žinoma, kaip ir be saulės.

Tradiciškai penktadienio vakarą vyks­tančiame poezijos vakare dalyvavo svečiai Anthony McCannas (JAV), Willemas M. Roggemanas (Belgija), Sebastianas Barkeris ir Hilary Davies (Didžioji Britanija), Markas Boogas (Nyderlandai), Sigurbjorg Thrastardottir (Islandija), Eva Strom (Švedija), Agita Draguna (Latvija), Andrejus Brvaras (Slovėnija) bei lietuvių poetai Mindaugas Kvietkauskas, Erika Drungytė, Daiva Čepauskaitė, Laurynas Katkus bei Alvydas Šlepikas, kuris prieš skaitydamas eiles nesusilaikė nepasmerkęs vieno iš didžiųjų šalies dienraščių, pagarsėjusio neatitinkan­čiais tikrovės, šmeižikiškais rašiniais arba detaliais nusikaltimų ir žmonių tragedijų aprašymais, kurie, nori nenori, veikia mūsų pasąmonę.

Penktadienio naktinius skaitymus šiemet nuostabiai pagyvino poezijos ir džiazo dialogas: tarsi šamaniški užkalbėjimai skambanti V. Tarasovo Sonatina keturiems poetų balsams, obo­jui, kontrabosui ir mušamiesiems, kurią atliko poetai Gerardas Beltranas, D. Prigovas, A. Va­lionis ir K. Sh. Keysas, bei V. Tarasovo ir G. Beltrano projektas „Tango Tė“. Publika liko ne­paprastai sužavėta. Vakarą užbaigė L. Katkaus vedami poezijos skaitymai „Kelionė“.

Spalio 4-osios rytą nuotaikingai pradėjo poezijos rytmetys „Baltija ir kitos jūros“, vykęs sanatorijos „Baltarusija“ baseine. Guminės valties kapitonas ir vyriausiasis irklininkas – Liudvikas Jakimavičius, o jo žavioji undinė –  aktorė Olita Dautartaitė. Besiturškiančių baseine poetų buvo ne tiek ir mažai – savo eiles iš valtelės skaitė Dovilė Zelčiūtė, Kornelijus Platelis, viešnia iš Latvijos Agita Draguna, A. A. Jonynas, Elena Karnauskaitė, Vyturys Jarutis bei pats kapitonas L. Ja­kimavičius. Po pasirodymo kiekvienas skaity­tojas buvo išverčiamas vandenin…

Po pietų buvo pristatytos per metus išėju­sios poezijos knygos, kurias išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Strofa“, „Vaga“, „Tyto alba“. Didžiausi nuopelnai šioje srityje atiteko Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, kuri išleido 22 poezijos knygas, iš jų – tik trys užsienio poetų. Popietę vedęs Virginijus Gasiliūnas Valentiną Sventicką įvardijo kaip „lietuvių poezijos leidimo titaną“, o pastarasis palinkėjo ir kitoms leidykloms tokios lietu­viškos poezijos gausos.

Kamerinių poezijos skaitymų dalyje „Seniai girdėti“ skaitė Dalia Bozytė, Vytautas Butvilas, Almis Grybauskas, Marija Jurge­levičienė, Gintaras Bleizgys, grupės „Įžanga“ poetai – Mindaugas Kvietkauskas, T. S. Butkus, Renata Radavičiūtė. Paskutinėje kamerinių skaitymų dalyje „Jurgis Kunčinas“ buvo parodyta 2000 metų PDR filmuota medžiaga apie šį rašytoją, skaitoma jo kūryba (A. Slepikas, A. A. Jonynas) ir apie jį pasako­jama (T. Četrauskas).

Iškilmingame baigiamajame poezijos vakare buvo paskelbtas Jotvingių premijos laureatas (jau 19-asis), kuriuo tapo poetas ir vertėjas Vladas Braziūnas už poezijos knygą „Būtasis nebaigtinis / Imparfait“ (lietuvių ir prancūzų kalbomis), Alicjos Rybalko knygos „Eilėraščiai / Wieraze“ vertimą bei Raimundo Jonučio poezijos rinktinės „Aušra kambary be langų“ sudarymą. Kartu bu laureatu jo eilių prancūziškai (išvertė G. Dručkutė) paskaityti į sceną užlipo ir Paryžiaus poezijos namų direktorius, poezijos skaitovas iš Prancūzuos, jau nebe pirmi metai PDR svečias Michelis de Maulne.

Laureatą apibūdino _{poetas S. Geda.} „Nežiūrėkit, kad jis mažo ūgio. jo dar daug po žeme“. Ir iš tiesų V.Braziūnas skynė laurus dar dviejuose (anoniminio bei anonimino vandens tema eilėraščio) konkursuose, kuriuose jis pelnė pirmąsias vietas.

Šių metų premija už poetinį debiutą atiteko Agnei Žagrakalytei už eileraščių rinkinį „Išteku“. Abu laureatus pasveikino Lietuvos kultūros viceministras Juozas Širvinskas.

Buvo apdovanota ir leidykla, išleidusi daugiausia lyrikos rinkimų. Tai – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Pasibaigus iškilmingajai daliai, prasidėjo rimtoji – poezijos skaitymai. Skaitė svečiai Roy Eales ir Bernez Tangi (Prancūzija, Bretanė), Dirk Van Bastelaere (Belgija), Lutz Seiler (Vokietija), Menna Elfyn (Velsas) ir D. Prigovas (Rusija), Irina Bogdanovič (Balta­rusija). Paskui dalyviai patraukė prie ežero, kur Michelis de Maulne surengė skaitymą „Poezija iš vandens“.

Paskutinis poezijos vakaras – naktiniai skaitymai ir vaidinimai su nepakartojamu vedėjų duetu (A. Šlepikas ir L. Jakimavičius) užbaigė poezijos maratoną. Spalio 5-ąją dalyviai grįžo į Vilnių, kur laukė dar du poezijos vakarai – sekmadienio vakarą „Brodvėjaus pube“ bei pirmadienį, spalio 6 d., Užupio kavinėje.

Kitąmet šiam renginiui dvigubas jubiliejus: XV poetinis Druskininką ir XX Jotvingių premija, kurią šiemet laureatas pavadino „viena prestižiškiausių“.