literatūros žurnalas

Allen Ginsberg. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 5–6 

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Allenas Ginsbergas (1926–1997) – vienas garsiausių JAV poetų, bitnikas, aktyvus politikas, žmogaus teisių gynėjas, budistas ir vizionierius. Labiausiai išgarsėjo 1956 metais parašyta poema „Staugsmas“ („Howl“).

 

Mano liūdnasis aš

Frenkui O‘Harai

       Kartais, kai mano akys parausta,
       užlipu ant RCA dangoraižio stogo
                             ir žvelgiu į savo pasaulį, Manhataną –
                                                    namus, gatves, mano žygdarbių liudytojas,
                                                                            mansardas, lovas, butus be karšto vandens
       – ten, Penktojoje aveniu, apie kurią taip pat galvoju,
                     automobilių skruzdėlytės, geltoni taksi, vilnos
                                          kuokštelio dydžio praeiviai –
       tiltų panorama, saulėtekis virš Bruklino mechanikos,
                           saulė leidžiasi virš Naujojo Džersio, kuriame gimiau,
                                                 ir Patersono, kuriame žaidžiau su skruzdėlėmis, –
       mano senos meilės 15-ojoje gatvėje,
                                  mano didžiosios meilės Žemutiniame Rytų Istsaide,
                                                               mano kažkada nepakartojami meilės nuotykiai Bronkse,
tolumoje –
       takeliai kerta nematomas gatves,
                                            mano gyvenimas jau sudėliotas, mano dingimai,
                                                                         mano ekstazės Harleme –
       – saulė apšviečia viską, kas man priklauso
       aprėpiamo žvilgsniu iki pat horizonto,
       iki mano paskutinės amžinybės –
                                            materija esti vanduo.
       Liūdnas,
                     aš įlipu į liftą ir važiuoju
                                                             žemyn, susimąstęs
       vaikštau šaligatviais, spoksodamas į visus žmones
                                              atspindinčius stiklus, veidus,
                     ieškodamas galinčių mylėti,
       ir sustoju suglumęs
                     priešais vitriną su automobiliais,
       stoviu nugrimzdęs į save,
                     o už manęs Penktąja aveniu slenka automobiliai,
                                           tykodami akimirkos, kai…
       Laikas namo ruošti vakarienę ir klausyti
                     romantiškų karo žinių per radiją
                                          …visas judėjimas sustos.
       Ir aš einu supamas begalinio būties liūdesio,
                     tarp pastatų srovena švelnumas,
                                           mano pirštai čiuopia tikrovės veidą,
       mano veidą, atsispindintį lango
                                           veidrodyje, vagoja ašaros – sutemos –
                                                                         netrokštu
       nei saldainių, nei suknelių, nei mąstyti
                                           po japoniškų lempų gaubtais –


Suglumintas mane supančio spektaklio,
                                           gatve iriasi žmogus
                                                                        pro ryšulius, laikraščius,
                                                                                                   kaklaraiščius, dailius kostiumus
                                                                        savo troškimo link
                                            Vyrai, moterys plūsta šaligatviais,
                                                                        tvinksi raudonos ugnelės, skuba laikrodžiai ir
                                                                                                          eismas prie kelkraščio –

       Visos šios gatvės,
                                           tokios besikryžiuojančios, gaudžiančios, ilgos
                                                                        ir aveniu
       spaudžiamos aukštų pastatų arba užsitraukusios lūšnynais
                                            pro eismo kamščius,
                                                                             žviegiančius automobilius ir variklius
       taip skausmingai tiesiasi
                                   už miesto, į šias kapines,
                                                                         šią ramybę
                                                                                                     mirties patale ar į kalno viršūnę,
                                           kartą matytą,
                                                                 kurios niekada nepasiekiau ir nė nesvajoju pasiekti
                                                                                                     ateityje,
       kai visas Manhatanas, kurį mačiau, turės išnykti.

 

1958-ųjų spalis, Niujorkas

 


Popietė Sietle

       Važiuoju autobusu palei krantinę į Jeslerio pusę po estakada seno raudonų plytų Vobli Holo link –
       Viena Didelė Sąjunga plakatai su Didžiosios Darbo Mandalos atvaizdu blausiaakiai dulkini kortuotojai snaudžiantys už prekystalių… „tas jaunimas toliau savo nosies nemato ką mes jiems galim pasiūlyt“ –
       Po to Snaideris* su savo raudona barzdele ir veriančiu Budos protu aš verkiantis pereinu Skid Roudą nusipirkt alaus už 10 centų.
       Medinių laiptų labirintai ir graikiški filmai po ūkininkų turgaus padėvėtų prekių karalyste, indėnų rūkytos lašišos seni paltai ir perdžiūvę raudoni batai,
       „Žaliosios papūgos“ teatras, „Gegužės dienelės“, ir žemyn uosto link laivai tyliai kartu plaukioję į Aliaską – keltas iš Bremertono salos, toli išnyrantis iš rūko mažytis lyg aš matyčiau jį sapne plaukiantį Holando vandenimis
       – į mano galvą įsiveržia žuvėdra, veriantis klyksmas, sargybiniai stovintys ant surūdijusios dokų geležies, varvančios uolos po pūvančios prieplaukos gleivėtomis sienomis –
       žuvėdros klyktelėjimas – toks nežmogiškas, ne šio miesto, vieniši Dievo sargybiniai, žvėrys paukščiai abejingi tarp mūsų, jų tolimi blėstantys klyksmai mūsų sielų simboliai.
       Prišvartuota irklinė valtis supasi ant potvynio bangos šalia prieplaukos. Bašio varlė. Kažkas ją čia paliko, gali nuplauti.
       Jūreivių suvenyrų krautuvėlės sienos apkabinėtos kriauklėmis ir kaukolėmis kaukė iš banginio ūso, Indijų jūros. Miestai pradeda pūti nuo seniausių rajonų. Maža raudona mumija iš Aidaho Frenkas H. Litlas plačiakraštė skrybėlė, aukšti skruostikauliai žvairos akys ir daina.
       Miestai pūva nuo centro, atitrūksta priemiesčiai lėta puvimo apokalipsė ore išblėsta vaiduokliškas tramvajus
       miestai pūva gaisrininkų kopėčios kabo ir rūdija juoduoja plytos byra dulkės nesurinktos šiukšlės kūpso pasieniais
       paukščiai savo klyksmais užplūsta landynes lūšnynų gatves slenka žemyn centro link dejuoja senas kalėjimas knarkia valkatos ant šaligatvių tamsi turkiška pirtis karnizas žioji į naktį
       Sietlas! – parduotuvės užverstos kailiniais ir turistine įranga, pamišę popietės verslininkai gabardino paltais kalba ant gatvių kampų palaiko esamą tvarką, praeinu pro šalį, klykauja paukščiai,
      Gelbėjimo armija ant skylančių betoninių blokų maitina sriuba benamius tūkstančiai elgetų dūsauja eilėj prie viltingo pupų srėbalo.

1956-ųjų vasario 2 d.

  __________________

  * Gary’s Snyderis (g. 1930) – JAV poetas bitnikas.

 

 

1958-ųjų vasario 29 d.

       Praeitą naktį sapnavau T. S. Eliotą
       Sveikinantį mane sapnų šalyje
       Sofos kušetės rūkas virš Anglijos
       Arbata jo būste, vaivorykštė Čelsyje
       Užuolaidos ant langų, pro kaminą
       Skverbiasi rūkas, bet namas jaukus ir šiltas
       Ir neįtikėtinai mielas knerptanosis
       Eliotas mylėjo mane, priglaudė,
       Pasiūlė sofutę išsimiegoti,
       Maloniai kalbėjosi, žiūrėjo į mane rimtai
       Klausė nuomonės apie Majakovskį
      Skaičiau jam Korso Krilį Keruaką
       Pasiūliau Barouzą Olsoną ir Hankę*
       Barzdota ponia zoosode,
       Išmintinga puma Meksiko mieste
       6 berniukai choristai iš Zanzibaro
       Giedojo įvairiomis suahili
       Kalbomis ir vilnijo Ma Reini**
       Ir Reičelės Lindsei ritmai.
       Karalienės saloje
       Mes praleidome ilgą vakarą kalbėdamiesi
       Tada jis apkamšė mane gulintį
       Ilgais raudonais apatiniais
       po šilkine antklode ant sofos prie židinio
       sakydamas ak Ginsbergai aš taip džiaugiuosi
       sutikęs tokį nuostabų jaunuolį kaip jūs.
       Po to aš prabudau susigėdęs.
       Ar jis tikrai toks geras ir mielas? Ar aš tikrai toks didis?
       Kodėl staiga sapnuoju
       Šią maną? Kuriai anglų kalbos katedrai
       Tai padarys įspūdį? Kokią klastą
       Mano būsimam tobulumui čia sumąstė pranašas?
       Sapnuoju savo gerumą Eliotui
       Trokšdamas būti istorišku poetu
       Ir valdyti jo Vaizduotės dalį –
       Pernelyg ambicinga ekscentriško berniūkščio svajonė.
       Apsaugok Dieve nuo mano piktų svajonių išsipildymo.
       Praeitą naktį man sapnavosi Alenas Ginsbergas.
       T. S. Eliotui būtų gėda dėl manęs.

       ____________________________

* Gregory’s Corso (1930–2001) – JAV poetas bitnikas; Robertas Creeley’s (1926–2005) – JAV poetas, Charles’as Olsonas (1910–1970) – JAV poetas, Herbertas Huncke (1915–1996) – vienas iš bitnikų subkultūros ikonų, rašytojas, nusikaltėlis, narkomanas.
** Ma Rainey (1886–1939) – viena pirmųjų profesionalių JAV bliuzo dainininkių.

 

Pažinčių skelbimas

Aš atsiųsiu tau nuotrauką
Jei tu man savąją atsiųsi
R. Creeley

 

       Poetas profesorius saulė jau vakarop
       ieško pagalbininko kompaniono gynėjo draugo
       jauno meilužio tuščia užjaučiančia siela
       džiugios dvasios, tiesmuko gražaus
       atletiško kūno ir neriboto proto, drąsaus
       kario, kuriam gali patikti moterys ir mergaitės, jokių problemų,
       dalytis lova meditacija butu Žemutiniame Istsaide,
       padėt įkvėpti žmoniją nukariauti pasaulį pyktį ir kaltę,
       įkvėpto Vitmeno Bleiko Rembo Ma Reini ir Vivaldžio,
       artimo gerbiančio prieštvaninę Meno didybę, priapiškai nerūpestingo
       žaismingo nekenksmingo vergo ar šeimininko, mirtinai švelnaus švaistančio laiką,
       fotografo, muzikanto, dailininko, poeto, japio ar mokslininko –
       Susirask mane čia Niujorke vienišą su Vieniu
       vaikštantį pas psichiatrę kuri sako Skirk laiko savo gyvenime
       kažkam, ką galėtum vadinti brangiuoju, mylimuoju, kuris apkabina tave, meiluti
       kuris gali susijaudinti ir ramiai priglausti galvą tau prie širdies.

 

1987-ųjų spalio 8 d.

 

 

Rudens lapai

       66-erių dar tik mokausi kaip rūpintis savo kūnu
       Atsibundu 8 ryto gerai nusiteikęs rašau į knygelę
       pakylu iš lovos nuogas palikdamas prie sienos miegantį nuogą vaikiną
       pasiruošiu miso grybų porų ir moliūgo pusryčius,
       pasitikrinu cukrų kraujyje, rūpestingai išsivalau dantis, šepetėlis, krapštukas, siūlas, skalavimo skystis
       pasitepu pėdas aliejum, užsivelku baltus marškinius, kelnes, baltas kojines užsimaunu
       sėdžiu vienišas prie kriauklės
       akimirką prieš susišukuodamas plaukus, džiaugdamasis, kad dar
       ne lavonas                  

 

1992-ųjų spalio 13, 9.50 ryto

 

Tetai Rozai

       Teta Roza – dabar – ar galėčiau pamatyti tave
       liesą tavo veidą, triušišką šypseną, reumatizmo
                                           skausmą – ir ilgą juodą sunkų batą
                                                                         tavo kaulėtai kairei kojai
       šlubčiodavai kilimu besidriekiančiu ilgu koridoriumi Niuarke
                                                                         pro didžiulį juodą pianiną
                                                                         stūksantį foje
                                                                                                kur vykdavo vakarėliai
                                            ir aš dainuodavau ispanų lojalistų dainas
                                                                          aukštu spigiu balseliu
                                                                          (isteriškai) komitetas klausydavosi
                                            kol šlubuodavai aplink kambarį
                                                                          rinkdama pinigus –
       teta Honė, dėdė Semas, prašalaitis su tuščia rankove
                                                                          kišenėje
                                                                            ir didžiule jauna plika galva
                                                                               tarsi iš Abrahamo Linkolno brigadų


– tavo ilgas liūdnas veidas
                                             seksualinės nevilties ašaros
                                                    (slopinama rauda ir kaulėti klubai
                                                                                                  Po Osbourn Teras pagalvėmis)
       – akimirka kai stovėjau ant unitazo sėdynės nuogas
                                             o tu pudravai mano šlaunis kalaminu
                                                                          nuodingosios gebenės nudegintas – mano švelnūs
                                                                                  ir gėdingi pirmi juodi, susiraitę plaukeliai
       ką tada galvojai slapčia širdyje
                                            žinodama, kad esu jau vyras –
       naivi šeimos tylėjimo skaistuolė ant lieso savo kojų
                                                    pjedestalo vonioje – Niuarko muziejuje
                                                     teta Roza
       Hitleris miręs, Hitleris Amžinybėje; Hitleris su
                                           Tamerlanu ir Emile Bronte


Nors vis dar matau tave einančią, Osbourn Teras vaiduoklį
                                           ilgu tamsiu koridoriumi lauko durų link
                                           šlubčiojančią, su skaudžia šypsenėle
                                           apsivilkusia šilkine
                                                                         gėlėta suknele
       sveikinančią mano tėvą, Poetą, apsilankiusį Niuarke
                                           – matau kaip įeini į svetainę
                                           šoki ant suluošintos kojos
                                           ploji rankomis jo knygą
                                           priėmė „Liveright“ leidykla


Hitleris miręs, ir „Liveright“ daugiau nebėra
       „Praeities palėpė“ ir „Amžina akimirka“ išparduotos
                             dėdė Haris pardavė savo paskutinę šilkinę kojinę
                                                    Kler nebaigė modernaus šokio mokyklos
                                                                          Senelė sėdi it susiraukšlėjęs paminklas Senučių
                                                                          Prieglaudoje mirkčioja naujiems kūdikiams

       paskutinįkart mačiau tave ligoninėj
                             blyški kaukolė švietė per pelenų spalvos odą
                                                    melsvų venų išvagota sąmonės netekusi skaistuolė
                                                                         deguonies palapinėje
                                                    karas Ispanijoje jau seniai baigėsi teta Roza

 

  1958-ųjų birželis, Paryžius

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12 / laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Stephen Watts. Sekmadienių mėnuo / Nepažaboti eilėraščiai proza

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse.

Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė Kateryna Michalicyna (g. 1982) yra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…