literatūros žurnalas

Nida Gaidauskienė. Postliudas Uosto fugai

2018 m. Nr. 10

…Vienintele mano, tokia mylima iš Uosto gatvės…

M. K. Čiurlionis

Eilutės nuotrupa iš 1909 m. lapkričio 20 d. laiško, kurį Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė savo jaunai žmonai Sofijai iš Druskininkų į Plungę, ką tik aplankęs Vilniuje Feliciją Bortkevičienę – kad ši perduotų leidėjui Feliksui Zavadskiui jo sukurtą bendros knygos „Lietuvoje“ viršelį kartu su visais tekstais. Traukinyje, išsikrapštęs iš kišenės trintuką, dar trynė pieštuko pėdsaką nuo burbulėlių ažūre išpiešto ornamento. Horizontaliu ir vertikaliu atspindžio principu sukurta tautinio stiliaus ornamento simetrija kėlė dvejopą asociaciją. Pirmiausia, priminė savotišką klepsidrą, kurioje iš vieno širdies indo į kitą byra toji ažūriška substancija. Kita vertus, tai buvo dvi tautodailinės lelijos-tulpės, perkurtos iš žalčių pavidalais besirangančių pjaustinių, rėminančių vieną Plungės kapinių stogastulpio mūkelę. Lietuviška amžinybė ir begalybė.

Šimtai ratų, dundėdami per gelžkelio sankabas negailestingai beldė sudėtingą maršo ritmą, su kiekviena valanda negrąžinamai didindami atstumą tarp jo ir Sofijos. Viena diena Vilniuje, kelios – Druskininkuose, tada – paskutinis žygis į Peterburgą. Vilniuje nedrįso eiti tiesiai į spaustuvę – seko pasitikėjimas savimi. Paskutinįkart užsuko pas Antaną Žmuidzinavičių į Pylimo gatvę pasitarti Lietuvių dailės draugijos organizaciniais reikalais. Abu išėjo prie Neries, galbūt Kalvotu (Гористый) skersgatviu, Akmenų gatve iki sankryžos su Uosto gatve, toliau Jaroslavo gatve prieplaukų kilpos link. Vaikščiojo pakrantėmis. M. K. Čiurlionis karštligiškai dalijosi prabangių dailės rūmų, didžiulio teatro, filharmonijos vizijomis, A. Žmuidzinavičius kalbėjo apie labai ankstyvą artimiausios, ketvirtosios, lietuvių dailės parodos datą – 1910 m. sausį–vasarį. Pirmasis siūlė vėlinti pasirinktą laiką ‒ nieko nespėsiąs nutapyti ‒ ir užsigavo, pajutęs, kad draugijos pirmininkui tai nepadarė jokio įspūdžio. A. Žmuidzinavičius užsiminė savo pavaduotojui apie spręstinus šios dienos klausimus: reikėjo paskelbti, kas laimėjo „Ūkininko“ antraštės konkursą, o projektai kažkur išsimėtę. Suirzęs M. K. Čiurlionis pasiūlė artimiausiame posėdyje išsirinkti kitą vicepirmininką. „Nuobodybė, nuobodybė ir nuobodybė. Vos ištrūkau“, ‒ netrukus rašė savajai Sofijai. Į Uosto gatvės pradžią neužsuko – nebebuvo pas ką. Su maža sesute Jadvyga iš Pohuliankos, kurioje gyveno kita sesuo Marija, pėsčiomis bėgo tiesiai į stotį. Kitą dieną su namiškiais Druskininkuose repetavo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“.

Iš Peterburgo rašė laiškus Sofijai jau nebe adresu Портовая 4 кв. 8, kaip buvo įpratęs užrašyti ant voko prieš metus. Vis dėlto sąmonė jau buvo sunėrusi jaukios pastogės vaizdinį su uosto reikšme.

Aš noriu turėt savo namus, kurie būtų lyg grožės ir ramybės sala – ne tik mums, bet kiekvienam, kam per sunku plaukt, – iš tolo pamatę mūsų salos žibintuvą – galėtų įplaukti į uostą ir pailsėti“; „<…> taip gyvenimą pragyvent, visa patikėt, be žodžių susijungus – ir žinot, kad ten yra uostas, ramumas, tyla, globa ir supratimas, pagarba nematuojama vyro moteriai, kuri sako: noriu, kad tu būtum tas, su kuriuo sutversiu ateinančio gyvenimo grožę“; „<…> tu gali padaryti taip, kad plauktų didelė laimės upė – laimės jūra“, ‒ po penkerių metų vedžiojo ranka Sofija Čiurlionienė psichologiniame etiude su atpažįstamais autobiografiniais pėdsakais. Tuos žodžius ištaria pagrindinė veikėja savo mylimajam.

Mikalojaus Konstantino priešpaskutinis laiškas iš Lietuvos tvinkčioja uostą paliekančiojo nerimu. Visa, kas teikia kranto atramas, kas yra pàtikima permainų kelionėje, siejama su augančiu ir niekad neblėstančiu mylinčiu santykiu: „Zuliuk Vienintele mano, tokia mylima iš Uosto gatvės ir ta dabartinė stebuklinga, ir dar labiau Mylima, ir ta mylimiausia, Siela mano, ir Saulė, ir viskas pasaulyje, netolimoje ir tolimoje

ateityje.“ Jis žino, kad erdvėlaikis plėsis (o kad būtų kitaip ‒ kad „erdvė, ta rūsti, tamsi ponia, mažėtų kas valandą, kol pagaliau ištirptų visai <…> kaip sniego plotelis saulėkaitoje, kaip vaiduoklis nuo kakaryko!“). Tačiau meninė vaizduotė Uosto gatvę transformuos ir išvynios kaip „gražiausią Maharani kilimą, austą iš auksinių voratinklių ir baltesnių už sniegą chrizantemų“, – kad ant jo būtų galima perkelti Sofiją ir lėkti „за тридевять земель“: „Labą dieną!“ – šaukiame iš viršaus. „Labą dieną!“ – ūžia bangos, o mes kylame aukštyn aukštyn. Matome visą jūrą, ir krantus aplink jūrą, ir takelius, kuriais žmonės vaikšto ir žiūri į jūrą ir labai ilgisi. Ir kitas jūras matome, ir okeaną…“ Svarbu turėti sielą dvynę, su kuria galėtum dalintis nemirtingumu, kaip sako Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fugoje“, žvelgdamas į šios gatvės 10 namo fasadą ir pirmąkart šį statinių grandinėje įsispraudusį pastatą ištraukdamas į kolektyvinės atminties šviesą: tame name gyveno Czesławo Miłoszo didžioji gyvenimo meilė Jadvyga, kurią jis paliko dėl uosto, užutėkio baimės ir dėl kurios išdavystės išgyveno nesibaigiančią raudą.

Nuo 1908-ųjų rugpjūčio pabaigos iki spalio 21 dienos Uosto gatvės 4 namo apačioje vis dusliai suskamba pašto dėžutės metalinis dugnas, kiekvienąkart tarytum pasverdamas laiško iš Peterburgo sunkumą: neretai vokas išsipūtęs nuo jame sulankstytų daugybės lapų. Nuo spalio 10-osios, kai po trumpų imperijos sostinės žvalgytuvių sužadėtinis išvyksta su rimtais ketinimais šiame mieste užmegzti profesinius ryšius, laiptinėje su ranktūrį laikančiais ornamentais, kurie primena smuiko raktą, dažnai nuo viršutinės aikštelės pasigirsta greitų besileidžiančių žingsnelių aidas. Tai Sofija vis bėga nešina savo parašytu laišku į paštą arba tikrina pašto dėžutę. Taip, laiškuose gyvenama vasaros prisiminimais, dalijamasi abiejų kūrybos perlais jūros tematika, juose tebeošia Baltija ir sykiu su putotų bangų prisiminimu ryškėja operos „Jūratė“ sumanymai. Po uvertiūros, dvelkiančios tamsia jūros gelme, kompozitorius numato Vandens mergelių tribalsę fugą. Taip, M. Kvietkauskas tiksliai įvardijo fugos svarbą – kompozitorius sąmoningai pasirenka Fugoje b-moll, kaip ir „Jūros sonatos“ Finale, įslaptinti savo parašą. Pusė Čiurlionių bendros kūrybos dainų – itin polifoniškos faktūros, dvi iš jų turi aiškių fugetės bruožų. Vilniuje parašytas fortepijoninių peizažų ciklas „Marės“ taps M. K. Čiurlionio vizitine kortele susitikime su Peterburgo Šiuolaikinės muzikos vakarų organizatoriais. O vėlyvieji preliudai ir fuga ne tik paveiksluose įgaus subtiliai užšifruotą grafinę išraišką ‒ jie skverbsis į kompozitoriaus paskutiniuosius orkestrinius kūrinius.

Susirašinėjime taip pat suskamba preliudo bei fugos tema. Viename iš laiškų M. K. Čiurlionis rašo: „Zosei pasakyk, kad ją baisiai myliu ir bučiuoju visose tonacijose.“ Tai užuomina į Johanno Sebastiano Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ struktūrą. Baroko kompozitoriaus du rinkiniai, kuriuos sudarė po dvidešimt keturis preliudus ir fugas, buvo sukurti vis kylančia chromatine tonacija. M. K. Čiurlionio kontrapunkto mokytojas Leipcige Salomonas Jadassohnas transkribavo fortepijonui ne vieną J. S. Bacho liturginį opusą. Leipcige J. S. Bachas praleido paskutiniuosius dvidešimt septynerius savo gyvenimo metus, tad šio miesto konservatorijoje dėmesys jo kūrybai buvo didelis, juolab kad jo palikimą per visą XIX a. savo repertuaruose gaivino vokiečių kompozitoriai romantikai. Tuo laikotarpiu paskelbus ir viešai atlikus daugybę nežinomų J. S. Bacho kompozicijų, pagaliau jis atsiskleidė ne tik kaip puikus grojimo technikos ugdytojas ar virtuoziškas atlikėjas, bet ir kaip neįtikėtinos kūrybinės energijos asmenybė, puikiai perteikusi emocijų gelmę. Vytautas Landsbergis yra pastebėjęs, kad kurdamas savo fugas M. K. Čiurlionis naudojo J. S. Bacho „branduolio ir plėtojimo“ principą, iš šio kompozitoriaus mokėsi temos ir kontrapunkto. Kompozitoriui 1908-ųjų vasarą viešint Plungėje, „Gerai temperuoto klavyro“ fugos užliedavo vakaro prieblandon nyrančią klebonijos svetainę. Po metų su trupučiu M. K. Čiurlionis rašė broliui Povilui: „Zosė pradėjo skambinti. Pradėjome tiesiog nuo Bacho.“ Ne viena Sofijos literatūrinės kūrybos personažė skambina šio kompozitoriaus opusus.

Uosto gatvės 4 namo laiptinėje pasigirsdavę Sofijos žingsniai galėjo persipinti su J. S. Bacho preliudų garsais: mat ji nuomojosi kambarį pas moterį, kurios duktė Liucija taip pat mokėsi skambinti fortepijonu. Laiške sužadėtinei ne kartą sušmėžuoja M. K. Čiurlionio patarimai Liucijai: „Pradžiai rekomenduoju Bacho mažus preliudus, nes be jo, man rodos, neįmanoma būti rimtu muziku.“ Fortepijono muzika sruvo ne pro vienas Uosto gatvės 4 namo viršutinio aukšto duris: gretimame bute kalbų ir muzikos pradmenų ugdymo pamokas teikė Klementina Buterlevičiūtė (Buterlewicz). Sofija susipažino su šia keleriais metais vyresne bajoraite dar prieš beveik dešimtmetį Sidariškyje, kur ruošėsi stojamiesiems į Šv. Kotrynos mokyklą Peterburge. Klementina buvo rekomenduota šios mokyklos direktorės kaip buvusi gabi auklėtinė, galinti paruošti egzaminams. „Čia pamačiau pasaulį, kur gyvenama intelekto reikalais, kur savaime kultūra sutampa su aukšta morale“, ‒ atsiliepė po daugelio metų S. Čiurlionienė apie Sidariškio dvarelio atmosferą. Kita šios giminės laikoma privati mokyklėlė veikė Pakėvyje, iš kurio buvo kilęs Liudvikas Adomas Jucevičius. Tai jo „Žemaitijos atsiminimuose“ („Wspomnienia Żmudzi“, 1842) paskelbtas padavimas apie „Jūratę, Baltijos karalienę“ tapo 1908-ųjų rudens pabaigoje Sofijos rašomo libreto pagrindu. Po kelerių metų S. Kymantaitės guvernantė sykiu su ja studijavo Jogailaičių universitete Krokuvoje, o štai dabar, Vilniuje, jų butų durys buvo greta.

Įsidarbindama „Vilties“ redakcijoje, 1907 m. rudenį būstą Vilniuje Sofija susirado lenkiškai kalbančioje šeimoje, pas kunigaikštytę Konstanciją Malecką. Tuo metu šeštą dešimtį einanti moteris, kilusi iš Giedraičių (Giedroyć) giminės (jos tėvas ‒ Boguslavas Giedraitis), papasakojo nuomininkei skaudžią savo šeimos istoriją. Giminės šešiolikmetę Konstanciją prikalbino vykti į Sibirą tekėti už 1863 metų sukilimo dalyvio Juozapo Antano (Józef Antoni) Maleckio, kuris po 1869 m. caro manifesto paleistas iš katorgos darbų kasykloje apsigyveno prie Lenos upės. Maleckių protėviai buvo Didžiojo Seimo dalyviai. Juozapo Antano broliai Kasparas Feliksas ir Dominykas Felicijonas, turėdami karinį išsilavinimą, taip pat dalyvavo 1863 metų sukilime. Dominykas ėjo Zigmanto Sierakausko bataliono vado pareigas, už tai buvo pakartas Ukmergėje. Susituokę Juozapas Antanas ir Konstancija Jakutijoje susilaukė keturių vaikų, dar penkių – jau grįžę į Lietuvą (vykstanti iš patriotizmo guosti didvyrio mergaitė net nežinojo, kaip atsiranda kūdikiai, – tikėjo „gandrais“). Vilniuje, artimųjų padedami, Maleckiai įkūrė kolonijinių prekių parduotuvę. Mirus šeimos tėvui, prekybos reikalai kiek pašlijo, bet našlė tikėjosi kaip nors su vaikais išsiversti ‒ antrasis sūnus Dominykas jau buvo įgijęs laivų inžinieriaus specialybę ir dirbo Juodosios jūros regione. „Tėvų pasididžiavimas ir visų bičiulių pasigėrėjimas buvo vyriausias sūnus Romualdas. Studijavo teisę Peterburge.“ Su šiuo jaunuoliu ir jo seserimis S. Kymantaitė susipažino dar Sidariškio dvarelyje, kurį Buterlevičiai, būdami susiję giminystės ryšiais su šeimininkais, nuomojosi iš Romualdo Kaliksto Maleckio. Pakėvis taip pat priklausė Maleckiams. Ten bei Sidariškyje pusseseres ir aplankydavo Romualdas su seserimis. „Romualdas Maleckis – gražus šaunus jaunikaitis, blondinas, mėlynakis, nepaprastų gabumų <…>, nors tetos patyliukais šnibždėjosi: „Romek – socjalista…“ Jaunuolis išties dalyvavo Lietuviškosios socialdemokratų partijos pirmajame suvažiavime, taigi, matyt, pažinojo ir Sofijos bei Konstantino vilnietišką draugiją papildžiusius Alfonsą Moravskį ir Andrių Domaševičių. Tikėtina, kad R. Maleckis kurį laiką pritarė LSDP programos visumai, tačiau jį kurstė radikalesnės idėjos.

1903 m., kai šeima buvo išvykusi pas Dominyką, jis kartu su bendrininkais prikalbino turtingą savo pusbrolį Marciną Tomaševskį (Tomaszewski) išsiimti iš banko trisdešimt tūkstančių rublių, kad su jais bėgtų į užsienį, ir jį nužudė: medicinos mokslų ragavęs Romualdas sugebėjo įšvirkšti aukai kalio cianido. Maišas su kūno dalimis rastas traukinyje Vilnius‒Maskva. Nors pinigus pasisavino į užsienį pabėgęs bendrininkas, už nusikaltimą R. Maleckis 1905-aisiais nuteisiamas penkiolikai metų katorgos. Šį kriminalinį sumanymą jo organizatoriai veikiausiai aiškino tikslu, pateisinančiu priemones, – taip, kaip savo nusikaltimą grindė Fiodoro Dostojevskio Raskolnikovas; tokias nuostatas iš dalies patvirtina tolesnė R. Maleckio veikla: 1917 m. pabėgęs iš tremties, jis tapo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos nariu, rėmė 1917-ųjų Spalio perversmą, tapo Bolševikų partijos nariu, iki 1921 m. kovojo už tarybų valdžią Užbaikalėje, vėliau jis – SSRS komunistinis veikėjas, komunistinio Saratovo universiteto pirmasis rektorius.

R. Maleckio nuopuolį ‒ nuo medicinos, teisės studijų iki kraupių M. Tomaševskio nužudymo aplinkybių ‒ komentavo Vilniaus periodinė spauda. K. Maleckos parduotuvės pirkėjai, ne sykį matę jaunuolį dirbant prie prekystalio, smerkė šeimą ir čia nebeapsipirkdavo, sakydami, kad jiems nereikia „žmogžudžio krauju sutepto“ daikto, tad ji buvo likviduota. Ar kopdama į savo nuomojamą kambarėlį kukliame bute Sofija kada pagalvojo, kaip šioje laiptinėje, kurioje sklinda chromatinių gamų nuotrupos, vos daugiau nei prieš ketverius metus skambėjo nusikaltėlio žingsnių aidas? Pažinojusi Romualdą ir matydama likusios šeimos dalią, ji atjautė šių namų moteris, kurioms teko slaugyti savo mažuosius, ‒ jauniausių vaikų vystymasis buvo aiškiai sutrikęs. „Aukštas kultūros lygis, nepaprastai tvirti charakteriai, giedra rami nuotaika prie nepaprastai skurdžių išteklių – ir pareiga… pareiga… pareiga“, ‒ atsiliepė apie jas po daugelio metų.

Uosto gatvės 4 namas priklausė evangelikų reformatų Sinodui.Stovėjo teritorijoje, kurią XX a. pradžioje aptarnavo antrasis policijos padalinys. Pirmasis sklypas Vilniaus reformatams buvo dovanotas Mikalojaus Radvilos Rudojo 1576 m. priešais Šv. Mykolo bažnyčią. Jėzuitų ordinas, po trejų metų karaliaus Stepono Batoro leidimu įkūręs pirmą universitetą Lietuvoje, pradėjo konfliktuoti su kaimynystėje esančiais kalvinistais. S. Batoras gynė toleranciją, tačiau Vladislovo II Vazos laikais, 1639 m., strėlės, paleistos iš Šv. Mykolo bažnyčios, sukėlė didžiules riaušes, iš esmės – pogromą. Kelis kartus apiplėštame reformatų archyve nebeliko dokumento, įrodančio teritorinę nuosavybę. Bendruomenė buvo iškelta už miesto vartų, anapus pylimo, tad savo svarbiausius pastatus ji ėmė projektuoti jai priklausančiame sode arčiau Trakų vartų. Istorikas Vaclavas Gizbertas-Studnickis tarpukariu rašė, esą 1831‒1833 m. inventoriniuose aprašuose nurodoma, kad evangelikų reformatų teritorija esanti palei Uosto gatvę, prailginto kvadrato formos: šonu ir viena kraštine ji liečiasi su Dominikonų sodu, kitu šonu – su vokiečių liuteronų bendruomenei priklausančia teritorija, o iš priekio ribojasi su gatve, už kurios – evangelikų reformatų sodas. Tose vietose stovėjo bendruomenės arklidės, tilpo nedideli darželiai ir sodeliai. Pirmasis reformatų bažnyčios pastatas už miesto ribų buvo medinis, statytas ant mūrinio pamato, atrodo, su vitražiniais langais. XVIII a. pastato viduje tarp langų ant paauksuotų grandinių kabėjo klepsidros, iš kurių viršutinio indo smėlis išbyrėdavo lygiai per valandą, tada gudrus mechanizmas klepsidrą apversdavo. 1835-aisiais Pylimo gatvėje pašventinta klasicizmo stiliumi architekto Karolio Podčašynskio (Podczaszyński) suprojektuota Evangelikų reformatų bažnyčia ‒ tai Vilniaus istorijoje šeštoje vietoje iškilęs devintasis statinys, skirtas reformatų pamaldoms. Priešais jį, kitoje gatvės pusėje, buvo pastatyti Sinodo rūmai, kuriuose veikė Konsistorija, biblioteka, archyvas. Biblioteką praturtino iš Slucko perkelti rinkiniai; kolekcija nuolat pildyta aukojant, įsigyjant knygų, vertingų dokumentų. Dalis jų šiandien yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekų archyvuose1.

Gal neatsitiktinai K. Malecka rinkosi nuomai butą Uosto g. 4 name? Gal jos vyro protėviai buvo susiję giminystės ryšiais su spaustuvininku iš Krokuvos Janu Maleckiu, kuriam Prūsijos kunigaikštis 1537 m. padovanojo Luko (dab. Elkas) dvarą. Atsivertęs į liuteronybę, šiame dvare J. Maleckis įkūrė trečiąją Prūsijoje spaustuvę, išvertė į lenkų kalbą ir išleido Martino Lutherio „Mažąjį katekizmą“, tapo kunigu. Teisybė, Didžiosios Lietuvos didikai Reformaciją skleidė laikydamiesi Jano Kalvino mokymo tradicijos. Liuteronų daugumą sudarė Lietuvon atkilę vokiečiai: įstatymai kontrreformatams neleido su užsieniečiais elgtis taip griežtai. Pagarba, kurią XVIII a. įvairios religinės bendruomenės rodė Vilniaus baroko meistrui Johannui Christophui Glaubitzui, liudija pranašesnę liuterono padėtį. Ar ne dėl mažiausio finansinio pajėgumo už miesto sienų iškeltieji reformatai beveik vieninteliai iš konfesinių grupių nenusamdė J. Ch. Glaubitzo jokiam statiniui? (Beje, Vilnių užėmus vokiečių kariuomenei, 1942 m. meno kolekcininkas ir tyrinėtojas Wilfriedas Göpelis iš Vokietijos parašys Miesto muziejuje dirbančiam monografijos apie M. K. Čiurlionį autoriui Mikalojui Vorobjovui laišką, kuriame prašys atsiųsti „Vilniaus evangelikų bendruomenės užrašus bei kitus svarbiausius dokumentus, kuriuose minimas šis menininkas“, tiksliau, dokumentų faksimiles.)

Tačiau metas grįžti į reformatų Sinodui priklausiusį namą. Jame apsistojusi „Vilties“ bendradarbė“ daug stipriau jautė Vilniaus daugiabalsiškumą: gyvenimas tekėjo kitų konfesinių, kalbinių grupių kaimynystėje.

K. Maleckos nuomojamo buto palėpės lentynose Sofija kaupia lietuviškų knygų bibliotekėlę. Blausioje lapkričio dienos šviesoje, kurią dar labiau temdo čerpės storumo stiklas stoge, ji, ruošdamasi „Žiburėlio“ vakarui, skirtam „Varpo“ redaktoriaus atminimui pagerbti, studijuoja Vinco Kudirkos vertimus. Iškilmingame vakare, į kurį susirenka neregėtas skaičius klausytojų – net septyniasdešimt (sic!) ‒ savo romantiniu užsidegimu, gražia išvaizda, sklandžia kalbėsena Sofija daro didelį įspūdį M. K. Čiurlioniui, nusprendusiam nuo 1907 m. rudens pabaigos mokytis pas ją lietuvių kalbos. Pamokos Uosto gatvėje tampa jųdviejų dažnų susitikimų, gilesnės pažinties pretekstu. Jie sykiu varto Liudviko Rėzos, Antano Juškos lietuvių liaudies dainų rinkinius. Sofija diktuoja iš Petro Kriaušaičio gramatikos arba elementoriaus „Žiupsnelis“: „Katinas tarė: „Aš esu Amerikos karalaitis.“ Konstantinas rašo ir juokiasi: „Nadzwyczajnie! Amerikos karalaitis.“ Iš tiesų M. K. Čiurlioniui reikia lietuvių kalbos pamokų: būdamas chorvedžiu, jis privalo repeticijose reikalauti iš savo atlikėjų gražios tarties ‒ dalis choristų dar tik mokosi kalbėti lietuviškai.

Sofija teikia ir daugiau privačių pamokų. Kelis kartus per savaitę ji išskuba Žandarų skersgatviu (dab. Jogailos gat-ve) į Šv. Jurgio prospektą, kur prabangiame bute jos laukia grafienė Stefanija O’Rourke. Sykį ši pasiturinti ryškių veido bruožų ponia užėjo į „Vilties“ redakciją, kur S. Kymantaitei buvo patikėta tvarkyti feljetonų bei knygų apžvalgos skyrelius, ir paprašė rekomenduoti lietuvių kalbos mokytoją. Antanas Smetona ar Juozas Tumas, daug negalvodami, pasiūlė jauną bendradarbę, ką tik parvykusią iš studijų Krokuvoje. Pirmas Sofijos įspūdis ‒ „puikus butas, liokajus įvedė į salioną, pati ponia – <…> graži didelė moteris – buvo labai mandagi“. Būsimajai mokytojai tepaaiškino: „Dvaras Lietuvoje, na ir šiaip įdomu paskaityti tie lietuviški laikraščiai.“ Išties ji buvo gimusi Vaivadiškių dvare.

Bėgiodama į Jurgio prospekto 17 namą Sofija dar nežinojo, kad po metų su trupučiu pastate priešais, pažymėtame numeriu 22, praleis daugiau kaip savaitę nuo ryto iki vakaro, padėdama savo vyrui tapyti scenos uždangą ką tik įsikūrusiai Vilniaus lietuvių kultūros draugijai „Rūta“, kuri prieš penkerius metus sudegusios Le Grand Thèâtre salės kaimynystėje, žiemos sodo vietoje ėmė nuomotis patalpas. Janis Rozentālis, 1910 m. kurdamas Latvių draugijai Rygoje scenos uždangą, meno kaip šventovės idėją išreiškė tarp melsvų berželių klaidžiojančiomis figūromis baltais sparnais, artėjančiomis į tamsių gamtos dvasių ir chimerų pasaulį, o M. K. Čiurlionio uždangoje vargani pakrantės piemenėliai kopė link aukuro po ąžuolu, kurio ugnį saugojo senas vaidila. Draugija, įsteigta Sofijai neabejingo Mykolo Sleževičiaus ir jau minėto klasikinės muzikos gerbėjo A. Domaševičiaus iniciatyva, tą patį birželį kvietė M. K. Čiurlionį paskambinti keletą savo preliudų, Ludvigo van Beethoveno sonatos fragmentą. Antanui Vileišiui reikėjo žengti kelis žingsnius, kad išgirstų koncertą: jis nuomojosi butą tame pačiame Smaženevičiui priklausančiame puošniame pastate su pusapvaliais balkonais dailiomis baliustradomis, kuriuos viršutinio aukšto fasado juostoje saugojo grifonai. Jų išskleisti sparnai geriau matėsi pro Stefanijos būsto langus. Du namus jungęs penkių fasadų pastatas, suprojektuotas vyriausiojo architekto Konstantino Korojedovo, Šv. Jurgio prospektą puošė nuo 1900-ųjų.

Rūtos“ pirmininko pavaduotojo pareigas ėjo A. Domaševičius, beje, gyvenęs priešais pačios Sofijos laikinus namus, ‒ adresu Uosto gatvė 5. Čia jis turėjo ir savo ginekologijos kabinetą, kuriame net operavo. Be kita ko, dažnai lankėsi ir Savičiaus ligoninėje Bokšto gatvės 2 name, vos keli šimtai metrų už M. K. Čiurlionio laikino būsto. Tai jis uoliai slaugė gripu apsirgusį „Vilniaus kanklių“ chorvedį, tai jis vietoj draugijos žadėto keturiasdešimties rublių honoraro menininkui į delną išbarškino keturiolika rublių ir dvidešimt septynias kapeikas, paaiškindamas, kad tiek tegalėję surinkti, „o daugiau tai jau niekas duoti nenori“. „Evviva l’arte“, ‒ liūdnai teparašė Konstantinas Sofijai, vos trims mėnesiams po atlikto darbo praėjus, pamatęs savo uždangą suglamžytą, be sveikos vietelės, visą pajuodusią.

Saikingai eklektiško stiliaus namas su dominuojančiais neoklasicistiniais elementais, kuriame gyveno ponia Stefanija Vilniuje, priklausė vienam iš Montvilų; šios moters mergautinė pavardė ‒ Montvilaitė. Jos dėdė buvo žymusis Juozapas Montvilas (Józef Montwiłł), beje, dalyvavęs ir pirmosios lietuvių dailės parodos atidaryme Petro Vileišio rūmų šoniniame pastate. Vadinasi, girdėjęs Joną Basanavičių iškilmingai minint M. K. Čiurlionio vardą. Stefanija buvo šio dosnaus lenkų kultūros mecenato, įperkamų modernių būstų užsakovo, brolio duktė. Ištekėjo už grafo Juozapo Konstantino (Józef Konstanty) O’Rourke’s, kuris, kaip ir J. Montvilas, buvo Vilniaus žemės banko valdybos narys ir vadovavo vienam iš banko filialų. Tuo metu ponia Stefanija laukėsi ketvirtojo vaikelio. Gimęs sūnus buvo pakrikštytas jos tėvo ‒ Vincento (Wincenty) ‒ vardu.

Retkarčiais, sėdusi į vienkinkę karietą prie vartų ties kampiniu balkonu, kuriančiu istorizmo fasadams būdingą pastato asimetriją, ji ištardavo vežikui savo tetos vardą, ir į grindinį trinksinčių ratų ritmas po pusvalandžio imdavo retėti, sukant į Savičiaus g. 11 namo kiemą. Kažkas atsargiai leisdavosi laiptais su tekintomis balesinomis ir kolonomis šviestuvams, kol tarpduryje pasirodydavo kitos besilaukiančios moters siluetas. Stefanija širdingai puldavo jai į glėbį, akimirką šis nėščiųjų apsikabinimas primindavo Marijos susitikimo su Elžbieta sceną. Tada, paėmusi už rankos viešnią, šeimininkė vesdavosi ją koridoriumi, dekoruotu ąžuolinėmis buazerijomis, kol abi pranykdavo durų nišoje auksuotais filingais. Taip, tai buvo namo savininkė Karolina Daunoravičiūtė-Okuličienė (Karolina Downarowicz-Okulicz), po jos butu, pirmame aukšte, savo kuklų kambarėlį nuomojosi M. K. Čiurlionis. Karolina ir Stefanijos anksti mirusi motina Marija Daunoravičiūtė-Montvilienė (Maria Downarowicz-Montwiłł) buvo seserys.

Prieš pat menininko mirtį Karolina neteko savo mažamečio, M. K. Čiurlioniui čia gyvenant gimusio sūnaus Bonifacijaus. Trejų metų Bonečekas mirė dvidešimt penkiomis dienomis anksčiau nei Mikalojus Konstantinas. Apie tai sužinojau tik suradusi mažylio kapą Vilniaus Bernardinų kapinėse. 1936 m. vasarį į šią kapavietę atgulė ir motina. Su garbaus amžiaus buvusia M. K. Čiurlionio draugijos sekretore Remigija Bukaveckiene stovėjome nuščiuvusios prieš antkapį, nuo kurio delno kraštu šluosčiau užmaršties dulkes. Ponią Remigiją čia pasikviečiau todėl, kad pirmiausia iš jos, rengdama spaudai pasakojimą apie tai, kaip buvo identifikuotas menininko kambarys, sužinojau Savičiaus gatvės 9 ir 11 namo savininkės pavardę, nors „Vainike Čiurlioniui“ apie ją trumpai buvo užsiminęs dar profesorius V. Landsbergis. Tada jau leidausi į tolesnes paieškas archyvuose. Ir jos atvedė iki grafienės Stefanijos giminystės ryšių bei Karolinos biografinių detalių.

1911 m. kovo 31 d. senuoju kalendoriniu stiliumi iš Varšuvos į Vilniaus geležinkelio stotį atgabenti M. K. Čiurlionio palaikai Lietuvių dailės draugijos žmonių, bičiulių, artimųjų nulydėti į Rasų kalnelį. Prieš tai, košiami šalto vėjo, žmonės rinkosi į koplyčią, praeidami pro kairėje pusėje šviežiai supiltą J. Montvilo kapą. Braukdamas miglą nuo akių per Requiem mišias vargonus virkdė Mikalojaus Konstantino tėvas. Po trijų dienų „Viltyje“ A. Žmuidzinavičius paskelbė: „Iš <…> p. Kristinos Okuličienės kartu su 3 rub. gautas toks raštelis: „Vieton vainiko ant kapo belaiko užgesusios dvasios ir tautos neapgailėtino dailininko a. a. M. K. Čiurlionies, – iš vienos atjaučiančiųjų jo vaizdų dvasią. / 3 rub. paskirti taip-pat L. M. ir D. Dr. Namams.“ Redakcijoje suklysta įrašant vardą: tarp Vilniaus gyventojų su inicialu K. tėra registruota vienintelė Karolina Okulič. Tiesa, įmanoma, kad auką galėjo atnešti ir Felicijos Bortkevičienės sesuo Juzefa Okuličienė, kuri po politinio įkalinimo buvo neseniai grįžusi į Latavėnų dvarą: 1906-aisiais ji buvo suimta už priklausymą LSDP ir draudžiamos literatūros bei dokumentų saugojimą, 1910 m. vasario 19 d. nuteista dar devynis mėnesius kalėti Petropavlovsko tvirtovės kalėjime Peterburge. Tačiau jei K. Okuličienės dukterėčia Stefanija mokėsi lietuvių kalbos – kodėl gi M. K. Čiurlionio nuomoto būsto savininkė negalėjo būti viena iš lietuvių dailės parodų lankytojų, „atjaučiančių jo vaizdų dvasią“? Visiškai tikėtina, kad, kaip ir dukterėčia Stefanija, ji užėjo į „Vilties“ redakciją su savo auka.

Stovėjau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje lygiai prie tos pačios šarvojimo salės, kurioje prieš dvejus metus ir beveik keturis mėnesius atsisveikinome su fotomenininke, kultūros metraštininke Ona Pajedaite. Su šia nepaprasta moterimi susipažinau, kai M. Kvietkauskas pakvietė sykiu su profesore Viktorija Daujotyte bei kolegomis iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto apsilankyti Sofijos gyventoje palėpėje, į kurią kylant jo laukė neįmanoma nujausti staig-mena. Tąkart kuprinėn buvau įsidėjusi rašytojos atsiminimų puslapių, kuriuose ji pasakoja apie šio buto gyventojų dramą, bet faksimilės neištraukiau, nepadovanojau: taip giedrai besišypsančio žmogaus nereikia drumsti praeities šešėliais. Užtenka, kad už jos buto sienos vyko M. K. Čiurlionio lietuvių kalbos pamokos ir kad po Antrojo pasaulinio karo atvykusi studijuoti į Vilnių ji susipažino su tuometine šio buto, tada dar tebeadresuojamo Uosto 4, šeimininke – poliglote grafaite Marija Keldušyte, kuri, be kita ko, tarpukariu darbavosi „Pieno lašo“ draugijos valdyboje.

O. Pajedaitė rodė preciziškai sutvarkytus savo fotografijų archyvus. Paklausėme, ar būtų galima pamatyti profesorės Viktorijos nuotraukas, ‒ akimirksniu ant stalo atsirado prašyti albumai. Iš jų žvelgė gražiõs moters, jaunesnės už dabartinę mane, išskirtinai skvarbios akys. Tarp daugelio V. Daujotytės monografijų – ir „Sofija“, tada ką tik užbaigta. Regis, beįsibėgėjantis buvo ir M. Kvietkausko rinkinys „Uosto fuga“, į kurį skaitytojas įvesdinamas per to paties pavadinimo esė, ‒ abi knygos stebina saiku ir subtilumu, užtikrina intelektualinę puotą. Dieną prieš tai, kai dokumentinio filmo „Čiurlionis Vilniuje“ peržiūroje profesoriaus V. Landsbergio paklausiau apie Sofijos pastogės Vilniuje likimą, profesorė Viktorija konferencijoje kalbėjo apie Mikalojaus Konstantino ir Sofijos žingsnių derinimą einant iš Savičiaus gatvės 11 namo iki Sofijos namų. Tai buvo unikalus ėjimas dviese po ką tik įvykusio jųdviejų prisipažinimo. „Atsisveikinimas tylus prie mano vartų Uosto gatvėje“, ‒ sukluso profesorė prie sakinio iš Sofijos atsiminimų, dar nežinodama, kad namas anapus tų vartų ‒ išlikęs. Į filmo pristatyme iškeltą klausimą tarp susirinkusiųjų tegalėjo atsakyti Dalia Palukaitienė, atsimenanti, kurio namo palėpę iš gatvės močiutė Sofija jai rodė. Šį faktą žinojo ir O. Pajedaitė.

Kiekvienam iš mūsų buto šeimininkė fotometraštininkė padovanojo išleistus savo dienoraščius su antrašte „Viską lengvai!“ Juose perskaičiau istoriją apie jos, dar gimnazistės, išgyventą didžiąją meilę savo mokytojui. Abipusę, bet neišsipildžiusią dėl nesuderinamų sprendimų prasidėjusio karo akivaizdoje: mergina negalėjo beatodairiškai pakelti inkaro ir išplaukti iš namų, kuriuose seno tėvai. 2016 m. sausio viduryje jos amžiams sunerti balti pirštai atrodė lengvai paleidę visa, už ko laikomės. Veide ‒ visa atlikusio žmogaus ramybė. Dabar, 2018 m. gegužės 7 dieną, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje su vyru Egidijumi kaupėmės susitikimui su kurso draugu, kuris vienišas stovėjo prieš ką tik išvystą įkapėse savo mamą, rodžiusią mums ypatingą palankumą. Anapus gatvės, P. Vileišio rūmų kieme, minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, lituanistinių institutų darbuotojai gyvai skaitė Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“. Iš vėjo atnešamų aido gūsių atpažinau M. Kvietkausko balsą. Ir staiga Apaštalų Petro ir Povilo varpinės elektroninis karilionas, išmušęs tris, ėmė skambinti „Šventas Dieve“ („Święty Boże“). Supilkaciją, kuri buvo giedama maro šmėklai nuginti, lydint mirusiuosius į kapus (dabartinės mūrinės bažnyčios statybos išvakarėse LDK atliko po karo su Maskva likusių gyventojų surašymą ‒ Vilniaus vaivadijoje išgyveno vos daugiau nei pusė; per trylika okupacijos metų pačioje sostinėje ne kartą kilo „pavietrė“). Giesmę, kuri leitmotyvine gija persmelkė visą M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Dies irae“, dedikuotos Sofijai, klavyrą. Poemoje plėtojama ir garsioji jo Fuga b-moll, siejama su opera „Jūratė“, čia atpažįstama Fugos c-moll, kurtos Leipcige, imitacija. Eugenijus Moravskis (Eugeniusz Morawski) šią kompoziciją lygino su viena iš J. S. Bacho fugų. Nuostabą kelia šių temų daugiabalsis persipynimas su lietuvių liaudies dainų motyvais poemoje. Jie išties vejasi vienas kitą, vejasi tarpusavy. Kaip dabar toji „Święty Boże“ – su Maironio „Jaunąja Lietuva“, skaitoma Mindaugo, „Metuose“ dedikavusio savo „Uosto fugą“ Onai Pajedaitei, man žengiant į priešpaskutinę jos žemiškos kelionės stotelę.

Jei mūsų sąmonė aprėptų daugybę laike nutolusių balsų kaip ilgos trukmės polifoninį kūrinį, iškiltų neišnarpliojamo ir vis augančio kosminio vijoklių raizginio vaizdinys.

Jei būtų mano valia, Antrojo pasaulinio karo metais nugriauto Uosto gatvės 2 namo erdvėje, kur dabar yra Petro Cvirkos skveras, atrasčiau vietą talentingo skulptoriaus sukurtiems varteliams su senovine pašto dėžute. Kad varstydamiesi jie švilpiniuotų kaip Kęstučio Navako užmirštos fleitos, ir tame užsivėrimo judesyje, skląsčio trinktelėjime į metalinį stulpelį būtų justi tylus mylinčiųjų atsisveikinimo atodūsis. Kad tai būtų varteliai į aną nugrimzdusį pasaulį su „vienintelėmis, tokiomis mylimomis iš Uosto gatvės“, su išnykusiu Cz. Miłoszo kambarėliu Tauro gatvės bendrabutyje, su Bouffalo kalne, vadinamame Pamėnkalniu, prasmegusiu iš aukų 1911 m. spalį nupirktu Tautos namų sklypu (vykdant M. K. Čiurlionio viziją ‒ jie turėjo stovėti ant kalno), su Jano Bułhako Vilniaus panoraminių vaizdų regykla nuo šios vietos. Kad tai būtų varteliai į aną laiką su iš šlaito į kalną kopiančiais evangelikų sodais ‒ nuo reformatų iki liuteronų kapinių, ir dar toliau – iki pat Naujamiesčio aukštumoje, anapus Pohuliankos, tarp anuometinių Arkangelo ir Tambovo gatvių 1913 m. pradėtos statyti, taip ir neiškilusios aukščiausios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios, savo neišsipildymu keturiasdešimt penkerius metus spaudusios jos rūsiuose palaidoto Antano Vivulskio širdį. Šis gabus architektas, kurio greitai adaptuotos neokatalikiško modernizmo formos baugino konservatyviąją miesto dvasininkų daugumą, dalyvavo ir lietuvių dailės parodoje. Vienintelis, sugebėjęs prisikalbinti Paryžiaus „Lithuanijos“ draugijos narį, buvo M. K. Čiurlionis, kurio paveikslai savo paskutinę priebėgą šiame mieste rado čia pat, name prie Pylimo ir Uosto gatvių sankryžos.

Šiame skvere matau vartelius, kurie veriasi į kitą Vilniaus erdvėlaikį. Pro juos eidami, geriau girdėtume daugybę laike nutolusių balsų.

 


1 Už šio esė fragmento redakcines pastabas esu dėkinga Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenės narei Dalijai Gud-liauskienei ir Sinodo dvasininkui, Vilniaus parapijos klebonui Raimondui Stankevičiui.

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Jaunikiai. Juokų vaizdelis

2017 m. Nr. 7 / Tesime pažadą „Metų“ skaitytojams pristatyti keletą dar nepublikuotų, iki šiol pradingusiais laikytų ankstyviausios lietuvių dramaturgijos kūrinių, kurių rankraščiai išliko Sankt Peterburgo archyvuose dėl tam tikrų istorinių peripetijų.

Jonas Bruveris. MKČ laiškas

2013 m. Nr. 10 / „Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių [taip Čiurlionis vadino liaudies dainas – J. B.] ir bekraščio mano ilgesio“, – rašė Čiurlionis 1908 m. lapkričio 19 d.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

Nida Gaidauskienė. Kiek trunka diena tarp žiemos ir ledynmečio?

2009 m. Nr. 8–9 / Elena Karnauskaitė. Pasaulio krašte: eilėraščiai. – Klaipėda: Druka, 2008. – 87 p.