Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Jaunikiai. Juokų vaizdelis
2017 m. Nr. 7
Tesime pažadą „Metų“ skaitytojams pristatyti keletą dar nepublikuotų, iki šiol pradingusiais laikytų ankstyviausios lietuvių dramaturgijos kūrinių, kurių rankraščiai išliko Sankt Peterburgo archyvuose dėl tam tikrų istorinių peripetijų. Apie tas aplinkybes plačiau rašėme žurnalo 2016 m. spalio numeryje, kai publikavome Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio komediją „Abu labu“.
Sankt Peterburgo valstybinėje teatro bibliotekoje nuo 1917 m. saugoma per tris šimtus lietuviškų pjesių ir kitokių scenoje vaidinti ar deklamuoti skirtų kūrinių, vertingiausią lietuviškąją fondo dalį sudaro daugiau nei penkiasdešimt rankraščių, kurių geras pusšimtis nepublikuoti.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958) savo literatūros kritikos studijoje „Lietuva“ (1910) devynias dešimtąsias tuometinės lietuvių literatūros įvertino kaip „liaudžiai skaitymėlius“1, nurodė ir „grynosios“, modernistinės literatūros kūrimo kryptis, tačiau pačios dramaturgės ankstyvieji scenos veikalai, o jiems kaip tik ir priklauso čia publikuojama komedija „Jaunikiai“, ir yra jos kritikuota populiari, to meto publikos lūkesčius atitinkanti literatūra.
Pirmieji komedijos „Jaunikiai“ žiūrovai buvo Kauno „Saulės“ draugijos rengtų mokytojų kursų studentai. Kursuose Jono Jablonskio siūlymu S. Čiurlionienė-Kymantaitė dėstė nuo 1910 m. rudens. Kursai valdžios subsidijų negavo, mokslas buvo mokamas, todėl, pasak Ramučio Karmalavičiaus, būdavo rengiami vakarai, paskaitos, skirti paremti neturtingiems studentams. S. Čiurlionienė-Kymantaitė tokiuose vakaruose skaitydavo paskaitas, režisuodavo spektaklius, vakarų programas2. Kaip tik per tokį vakarą parodytas jos pirmasis scenos veikalas „Kalinys“ apie Vytauto pabėgimą iš kryžiuočių nelaisvės. Pati dramaturgė „Autobiografijoje“ mini, kad moksleivių vakarams, be šio istorinio vaizdelio ir žemaitiškų monologų, buvo parašiusi ir vaizdelį „Piršlybos“3. Tai ir bus ta pati komedija „Jaunikiai“, apie kurios pastatymą anonsavo to meto spauda: „1913 m. vasario 13 d. rengiamas neturtingų „Saulės“ kursų mokinių naudai vakaras. Vakaro programa įvairi. <…> be to, kursistai ir kursistės vaidins tam vakarui tyčia S. Čiurlionienės parašytą juokų vaizdelį „Jaunikiai“.“4 Sunku tiksliai pasakyti, kada komedija parašyta. Pati dramaturgė prašymą įvertinti vaizdelį Vyriausiajai spaudos reikalų valdybai išsiuntė 1913 m. pradžioje5, nors „Lietuvių enciklopedijoje“ minima, jog Tadas Daugirdas „Jaunikius“ režisavo jau 1911 metais. Dar neradus konkrečias komedijos sukūrimo aplinkybes galinčių nušviesti šaltinių, sukūrimo data lieka iki galo neaiški: 1911 ar 1912 metai.
Nesudėtingoje vienaveiksmėje komedijoje rodoma, kaip, laikraštyje paskelbus melagingą žinią apie neva felčerio Taškevičiaus paveldėtą palikimą, Taškevičių dukrai Magdutei ima pirštis du jaunikiai: nusigyvenęs dvarponis Varlinskis ir fotografas Dumplinskis. Jiems besigalynėjant tarpusavyje ir visais įmanomais būdais prisiekinėjant karštą meilę, tiesa išaiškėja – palikimą gavo Magdutės krikšto motina Baltrimaitienė, pažadanti Magdutę drauge su savo vaikais leisti mokytis. Demaskuoti jaunikiai sprunka, o jaunuoliai ruošiasi važiuoti į „Saulės“ kursus. Komedija nuotaikinga, veiksmas gerai suręstas. Nors ir propaguodama mokslo svarbą, į jaunųjų veikėjų lūpas įdėdama tiesmukus, deklaratyvius, mokslo svarbą pabrėžiančius teiginius, dramaturgė kuria gyvus personažus, įtikinamai veikiančius komiškose situacijose.
Komedijos tekstas pateikiamas iš S. Čiurlionienės-Kymantaitės rankraščio6, iš visų „Metuose“ publikuojamų tekstų jis mažiausiai redaguotas, tik kiek taisyta skyryba, suvienodinta kai kurių žodžių, įvairuojanti balsių e/ę/ė, u/ū rašyba.
Parengė Birutė Avižinienė
Asmenys
Taškevičius Petras – felčeris
Taškevičienė Agota – jo žmona
Magdutė – jų duktė, 17 m.
Varlinskis Jonas – dvarininkas, 26 m.
Dumplinskis Antanas – fotografas, 22 m.
Baltrimaitienė – Taškevičių kūma
Onytė – jos duktė, 15 m.
Kazelis – jos sūnus, 12 m.
Vieta – netolimame miestelyje.
Laikas – šiandien
Taškevičių bute. Svečių ir ligonių priimamasis kambarys
I scena
Taškevičienė ruošiasi. Įeina Taškevičius, laikraščiu nešinas,
žiūri eidamas pirmą jo puslapį
TAŠKEVIČIUS. Oo, daktaras, vėl daktaras, dar vienas daktarasǃ.. Pirm 15 metų buvau aš vienas, gyvenau neblogai, juk tiesa, motin?
TAŠKEVIČIENĖ. Žinoma, ir namus pasistatėm.
TAŠKEVIČIUS. Paskui atsirado galvočius navarstečiks7*… kaipgi ir pradėjo visur lįsti už akių. Dviese dar išsitekom, bet netrukus kur buvęs, kur nebuvęs antras, tegu… žydas žydams, bet dabar jau trečias rengias atvažiuot…
TAŠKEVIČIENĖ. Iš kur tu žinai?
TAŠKEVIČIUS. Gi štai žiūrėk, va daktaras Šnipis apsigyvens… Skaityk… va jau važiuoja… paskutinį duonos kąsnį išplėš… Tie daktarai… jie man širdies ligą įvarys.
TAŠKEVIČIENĖ. Balandėl, ką tu ten, pasiilsėsi.
TAŠKEVIČIUS. Gerai, aš ilsėsiuos, o tu ką, ir dar duktė…
TAŠKEVIČIENĖ. Tai ir vargiau žmonės gyvena ir nedejuoja.
TAŠKEVIČIUS. Gerai nedejuot, kam trečias daktars nesigrūd ant sprando. Juk greit tuos namelius reiks pradėt graužt ir dar duktė. Kokia jos ateitis?..
TAŠKEVIČIENĖ. Gerai atsitiks, išleisim…
TAŠKEVIČIUS. Išleisim, išleisim, nevaryk į širdies ligą… Ką duosi išleisdama… dvi višti ir gaidį, ne tokius kraitelius ženteliai praūžia, gi antai Klevaičių Pranikė tris tūkstančius nusinešė, dviejų metų neišėjo, o butą išnuomavo, pinigus kelionei pasiėmė ir išvažiavo į Ameriką beždžionėms žlugtą žlugt.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta). Nelaimingi mes žmonės…
TAŠKEVIČIUS. Aš jau seniai manau, kad reikia Magdutę leist mokinties.
TAŠKEVIČIENĖ. Juk mokinom, ir gražių darbelių moka, ir apsiėjimo, ir rusiškai jos neparduosi, o su žydais ir vokiškai sugraibo.
TAŠKEVIČIUS (raukdamas nosį). Mažas mokslas. Tokiu mokslu nė sau, nė kitam nieko gero nepadarys.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta).
TAŠKEVIČIUS. Taigi reik dabar, ją per vasarą pamokinus, vežt rudenį į Kauną ir įstatyt į „Saulės“ kursus. Mergaitė 17-tus metus eina, ten kaip tik tokias ir priima.
TAŠKEVIČIENĖ. Kažin.
TAŠKEVIČIUS. Ne kažin, bet reik kaip nor manyties, kol mergaitė dar jauna ir gal ko naudingo išmokt.
TAŠKEVIČIENĖ. Tai kaip čia ją iš namų išleidus…
TAŠKEVIČIUS. Taigi – žinoma – vilkui į nasrus. Pats nuvešiu, išmintingiems žmonėms atiduosiu į rankas, taigi geriau išmokins, kaip gyvent, negu čia pati aptūpus belaikydama… reik kaip nors manyties, sakau, kol daktarai susitarę visi trys gyvą nesuėdė.
TAŠKEVIČIENĖ. Neturi tu ko dejuot, juk žmoneliai eina pas tave…
TAŠKEVIČIUS. Nevaryk į širdies ligą… vis tiek reik mergaitę kaip nors aprūpinti.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta). Jei pats teip manai, tai ir man teip rodos. Tik meldžiamasis, nesikrimsk, paskaityk geriau laikraštį. Kas ten toliau parašyta.
TAŠKEVIČIUS. Nenoriu nė žiūrėti, ta „Viltis“ visą man šiandien viltį atėmė, kad į pirmą puslapį tokią žinią dėti… daktaras atvažiuoja. (Išeina, tarpdury susitinka Magdutę)
II scena
MAGDUTĖ. Kur tėvukas eina?
TAŠKEVIČIUS. Nesikabinėk (išeina).
III scena
TAŠKEVIČIENĖ. Tėvukas labai suerzintas. Dar, žinai, vienas gydytojas atvažiuoja, tėvukui to nepasakysi, kad tik miestuose tie daktarai navarstečikai ką reiškia. Pas mus, laimė, felčeris į maršą daktarą dar suvaro.
MAGDUTĖ. Nelaimingas tėvukas teip kremtas.
TAŠKEVIČIENĖ. Eisiu aš pas jį (išeina).
IV scena
MAGDUTĖ (ima nuo komodos neriamą darbelį ir neria). 1, 2, 3, 1, 2, 3, 4, 5… (Užsimąsto, dainuoja)
Siuntė mane motinėlė
Į jūreles vandenėlio
Žalio vario naščiokėliais,
Baltos liepos viedružėliais.
Baltos liepos viedružėliais
Man besemiant vandenėlį
Ir atlėkė gulbinėlis,
Ir atlėkė gulbinėlis.
Ko atlėkė gulbinėlis
Ir sudrumstė vandenėlį,
Ir sudrumstė vandenėlį.
Man belaukiant nusistojant
Ir atbėgo juods laivelis,
Ir atbėgo juods laivelis.
Ir atbėgo juods laivelis,
Tam laively jauns bernelis.
Eikšen, mano mergužėle,
Aš perkelsiu per jūreles,
Aš perkelsiu per jūreles,
Gal tu būsi mums martelė.
Aukštais kalnais bevaikščiosi,
Žemuogėles berankiosi,
Serbentėlius bebraukysi.
V scena
ONYTĖ (sveikindamos ir bučiuodamos su Magdute). Kiek naujienų, kad žinotumǃ..
MAGDUTĖ. Sakyk, meldžiamoji…
ONYTĖ. Juk mes šiandien nuo pat ryto bažnyčioj gedulingose pamaldose už dėdę kun. Paškevičių, kurs mirė Amerikoj.
MAGDUTĖ. Vaje!
ONYTĖ. Ar nežinojot?
MAGDUTĖ. Mamytė buvo šiandien anksti bažnyčioj, o aš turėjau pabaigti ten vieną siuvinį ir nenuėjau.
ONYTĖ. Aš dėdės nepažinau, o mamytė tai ir apsiverkė vargšė… bet yra ir gera naujiena, tik, meldžiamoji Magdute, niekam nė žodžio, mamytė sakė, kad pati nori tavo tėvukams pranešti…
MAGDUTĖ. Pasakyk, tylėsiu kaip žemė.
ONYTĖ. Dėdė mums užrašė 12 tūkstančių ir mudu su Kaziu važiuojam į Kauną.
MAGDUTĖ. Tik grįžk, sesyte, kuo greičiausiai. (Onytė išeina)
VI scena
MAGDUTĖ (neria). 1, 2, 3, 1, 2, 3, 4, 5, tai kažin, kad aš teip imčiau šaukt, kad pasikarsiu, ar mane leistų mokinties… kur tau, tokie sunkūs laikai… 1, 2, 3, 1, 2, 3, 4. Kad teip Onytės vietoj būčiauǃ 1, 2, 3 (baldymas į duris). Meldžiu. (Įeina nedrąsiai Varlinskis ir Dumplinskis vienas už kitą mandagesni. Sveikinas)
VII scena
VARLINSKIS. Laba diena.
DUMPLINSKIS. Laba diena.
Magdutė paduoda ranką
MAGDUTĖ. Meldžiu sėst, tamstos turbūt pas tėvuką su reikalu.
DUMPLINSKIS. O ne, laimei, esame sveiki, tik…
VARLINSKIS. Tik širdis sužeista…
MAGDUTĖ. Tėvukas nuo širdies ligos gydo.
DUMPLINSKIS. Galėtų tik vieną iš mūsų išgydyt…
VARLINSKIS. Tik vieną…
MAGDUTĖ. Kodėl ne abu?
Varlinskis (atsidūsta).
DUMPLINSKIS (parodo, rankas išskleisdamas, negalįs paaiškinti).
MAGDUTĖ. Aš paprašysiu tėvuko.
VARLINSKIS. Tamsta, mudu sveiki.
DUMPLINSKIS. Tik taip sau apsilankyt.
MAGDUTĖ. Juo greičiau paprašysiu (išbėga).
VIII scena
VARLINSKIS. Kur mano pirma akys buvo, mergaitė kaip rožėǃ
DUMPLINSKIS. O aš mačiau ir pirma, tai aš ir turėsiu laimėti.
VARLINSKIS. Nelėk, kaip sakalas, kad nenupultum, kaip vabalas… Jai ir nepritiktų už kito ko, kaip už dvarininko… eis čia mat už potigrapčiko8*…
DUMPLINSKIS. Ko ne dvaras, tokie laukai, kad žagrė jeigu nesulinkt, tai nulūžt, tokios pievos, kad varlės bešokinėdamos pasiner, o tą visą lobį ožys įsibėgėjęs peršoktų. Tokia mergaitė ir tokie pinigai šviesiam žmogui tegali tekti, tokiam, kurs yra daug pasaulyje matęs. Kaip aš mokinaus Šiauliuose ir paskui per visą mėnesį Kaune, tai teko…
VARLINSKIS. Teko, neteko… bet žinai, kodėl čia pas juos taip viskas paprasta, jokio sujudimo nėra…
DUMPLINSKIS. Gal nežino… (Besižvalgydamas pamato laikraštį) Šit laikraštis guli – gal senas numeris, ne, šiandieninis (skleidžia ir skaito). „Amerikoj pasimirė kun. Taškevičius, kurs savo giminėms Lietuvoj paliko 120 tūkstančių rublių. Jau formalizmas atliktas. Tie giminės gyvena netoli Šiaulių…“
VARLINSKIS. Gal ne tas Taškevičius.
DUMPLINSKIS. Ne tas, žinoma, ne tas, tik tu atsikratyk greičiau.
VARLINSKIS (jautriai ir iškilmingai). Klausyk, brol, mudu iš mažens gerai gyvenom. Atsimeni, kaip vėžiams varles gaudydavova, o paskui, kaip tu per tą pusę metų ėjai mokslus Šiauliuos, tai atvirutes rašinėjomės, aš tau vieną kartą atsiunčiau tokią gražią panelę, po medeliu stovėjo ir šiteip rankeles laikė (išskleidžia rankas).
DUMPLINSKIS (jautriai). Atsimenu, o aš tau varduvėms atsiunčiau dvi ranki sunerti ir du balandžiu besibučiuojančiu.
VARLINSKIS. Teip, dabar kartu perskaitėm tą žinią, kartu čia atpuolėm be dvasios, tai klausyk, neužstokim vienas antram kelio, katram ta laimė žadėta, tam ir tegul būna. Duok ranką.
DUMPLINSKIS. Duok ranką (bučiuojasi).
VARLINSKIS. Kad kaip nors man tektų.
DUMPLINSKIS. By tik ne tau, o man (viens eina į vieną pusę, antras į antrą).
DUMPLINSKIS. 120 tūkstančiųǃ Tu ir suskaityti tiek nemoki.
VARLINSKIS. Tegul tik man pakliūva, matysi, kaip greit suskaitysiu. Atsipirksiu nuo baronienės dvarą, prie savo širmuko prisipirksiu dar tris ir karietą, kad pasikinkysiu, kad lėksiu.
DUMPLINSKIS. Galėsi lėkt ir sprandą nusisukt, o mudu su Magdute ir su pinigais (akcentuoja) išvažiuosime kur į miestą, ar į Šiaulius, ar į Panevėžį, o gal ir į pat Kauną, nusipirksime namus…
VARLINSKIS. Juk tu man ketinai kelio neužstot.
DUMPLINSKIS. Gali lėkti kur nori, aš tau neužstoju su Magdute.
VARLINSKIS (nekantriai moja ranka). Neerzink, kuriam žadėta, tam ir teks. Geriau sakyk, kaip jie ateis, tai reiks turbūt sveikint, kad tokia netikėta laimė juos sutiko.
DUMPLINSKIS. Kvaiši tu vienas, tu turi dėtis, kad tu iš širdies, ne dėl pinigų… Ant galo dėkis kaip nori, by tik tau nepasisektų.
VARLINSKIS. Ir tai yra draugas, su kuriuo kartu… (Įeina Taškevičius ir Taškevičienė. Varlinskis ir Dumplinskis be galo mandagiai juos sveikina)
IX scena
VARLINSKIS. Atvažiavęs netikėtai į miestelį ir susitikęs p. Dumplinskį, sakau „Eikiva apsilankyti pas gerbiamą p. daktarą.“
DUMPLINSKIS. Teisybę pasakius, tai aš jį sutikęs bestipinėjant po miestą, sakau…
VARLINSKIS. Nieko tu nesakei… (į Taškevičių) Ar tamstos skaitote „Viltį“?
DUMPLINSKIS (į save). Tas veršis viską pagadins.
TAŠKEVIČIUS. Tegul ji sprandą kur nutrūksta! Tokią žinią talpinti, ir tai ant pirmo puslapio.
DUMPLINSKIS. Ant pirmo?
VARLINSKIS. Rodos, tarp žinių.
TAŠKEVIČIUS. Ne, apskelbimuose, atvažiuoja dar vienas gydytojas – nejaugi neskaitėt – papjaus be peilioǃ
ABU (žiūrėdamu vienas į antrą). Ne.
DUMPLINSKIS (paėjęs į šalį, į save). Apsimeta ar nežino?
TAŠKEVIČIENĖ. Mano vyras labai tuo suerzintas, nors aš sakau, perėjūnai pereis, o mes gyvensime kaip gyvenę.
DUMPLINSKIS. Nejaugi dabar tamstai teip praktika rūpi?
TAŠKEVIČIUS. Ne tik patys turim valgyt, bet ir duktė.
DUMPLINSKIS. O kokia duktėǃ Nėra turbūt jaunikio apygardoj, kurs nelaikytų savo laime, kad p. Magdutė ne pas tamstas valgytų.
VARLINSKIS (neužganėdintas). Ir aš…
(Dumplinskis mina jam ant kojos. Varlinskis išsišiepia.)
TAŠKEVIČIUS. Ką, tamsta?
VARLINSKIS. Ir… aš… ir aš… teip sakau.
TAŠKEVIČIUS. Skruzdė dar, jauna.
TAŠKEVIČIENĖ (atsidūsta). Gal tamstos sutiksit po stiklinę arbatos, po pietų pritiktų?
DUMPLINSKIS ir VARLINSKIS. Ačiū, labai ačiū.
TAŠKEVIČIENĖ (eina ir pradarius duris sako). Magdut, duok arbatos. (Tarnaitė įneša virdulį, paskui Magdutė stiklines ir pyragaičius ant tacės9*, dengia stalą, pilsto, tarnaitė tuoj pasišalina, o kiti šnekasi tuo tarpu)
X scena
DUMPLINSKIS. Ką, tamsta p. daktarai, sakai – per jauna, kaip rožė panelė, juo jaunesnė, juo geresnė.
TAŠKEVIČIUS. O man kitaip rodos.
VARLINSKIS ir DUMPLINSKIS. ??
TAŠKEVIČIUS. Mergaitė, kad eina už vyro, tai turi išmanyti šį tą, kaip kokioj dėtoj10* vyrą suvaldžius. Gerai, kad manoji (rodo žmoną) išmintingam į rankas pakliuvo, vargo nepermanė, o kai koks palaidūnas būtų nujodęs amžinai.
TAŠKEVIČIENĖ. Šventa teisybė.
TAŠKEVIČIUS. O aš ne tam savo vienturtę auginau, kad man kas ją žudytų. Yra tokių vyrų, kur reikia šit kaip laikyti (ištiesia sugniaužtą kumštį), tai aš ir noriu, kad mano duktė žmonių pamatytų, kol į maišą įlįs.
VARLINSKIS (išsigandęs). Ar tamstos duktė išvažiuoja kur?
DUMPLINSKIS. Teip pavojinga jaunoms panelėms vienoms važinėties.
TAŠKEVIČIENĖ. Vyras mano…
TAŠKEVIČIUS. Ką manau, kaip bus laikas, pasakysiu, o dabar gal arbatos išgersim. (Jaunikiai lenkiasi, visi sėdasi aplink stalą. Magdutė toliau darbelį dirba)
VARLINSKIS. Tokia graži šiandien diena.
TAŠKEVIČIENĖ. Labai graži.
DUMPLINSKIS. Karšta.
TAŠKEVIČIUS. Karšta, sakai? O man visai nekaršta.
VARLINSKIS. Ir man nekaršta.
MAGDUTĖ. Argi gal būt, kad tamstai nekaršta, o aš vos gyva.
VARLINSKIS. Teisybę sakant, ir aš.
DUMPLINSKIS. Vis ne teip, kaip aš.
TAŠKEVIČIENĖ. Meldžiu gerti, dabar žmogus nuolat ištroškęs.
DUMPLINSKIS. Teip ištroškęsǃ..
TAŠKEVIČIUS. Taigi gerkit, kad trokštat, kam čia reik tauzyti.
TAŠKEVIČIENĖ. Tu vėl…
TAŠKEVIČIUS. Ką aš?..
TAŠKEVIČIENĖ. Nieko, aš tik teip sakau.
TAŠKEVIČIUS. Aš tave visą amžių mokinau, kad nereik teip sau šnekėti (tyla).
TAŠKEVIČIENĖ (į Dumplinskį). Mes vis rengėmės pas tamstą nusiimti… tik… kad vis tų smulkių…
DUMPLINSKIS. Tamsta, kam smulkių?
TAŠKEVIČIUS. Jie ir stambius ima.
DUMPLINSKIS. Gink Dieveǃ Nė smulkių, nė stambių. Aš savo didžiausia garbe laikysiu, jei tamstos leisties… kam čia dar eiti pas mane, čia toks šviesus kambarys… aš turiu tokį mažą aparatėlį, kad… aš tuojau jį ir atnešu.
TAŠKEVIČIENĖ. Kam tamstai tokios turbacijos11**?..
TAŠKEVIČIUS. Ateisim kada…
DUMPLINSKIS. Aš tuojau (lenkiasi), šiam kartui, šiam kartui (išbėga).
XI scena
TAŠKEVIČIENĖ. Niekados nemaniau, kad p. Dumplinskis toks karštas.
MAGDUTĖ (linksma). Galvotrūkčiais išlėkė (nuolat žvelgia į langą ir šypsos).
TAŠKEVIČIUS. Išbėgo ir parbėgs.
VARLINSKIS. Ir aš teip sakau.
TAŠKEVIČIENĖ (siūlydama pyragaičius). Meldžiu tamstos, p. Varlinski…
VARLINSKIS. Ačiū labai (į Magdutę). Kokį čia tamsta gražų darbelį bedirbanti?
MAGDUTĖ. Staltiesėlę.
VARLINSKIS. Kurgi tamsta užtiesi?
MAGDUTĖ. Ant stalelio.
TAŠKEVIČIUS. Kaipgi pas tamstą šįmet javai užderėjo?
VARLINSKIS. Puikiai, puikiai – ypač rugiai, tamsta, ir kviečiai…
TAŠKEVIČIENĖ. Ar daug tamsta turi sėjęs?
VARLINSKIS. …visi laukai apsėti.
TAŠKEVIČIUS. Bus duonos, visi duonos turės, tik mes, nelaimingi felčeriai… Dievas žino, dėl ko teip praminti. Ne sykį pasirodo, kad daktarus į maršą suvarom.
VARLINSKIS. Žinoma.
TAŠKEVIČIUS. Visi išmintingi žmonės tai žino. O čia dabar, kad koks pienburnis be praktikos, be nieko navarstetus išėjo, tai tu, seni, sėdėk be duonos.
VARLINSKIS (pakilęs). Tamsta ponas daktarai, aš būsiu laimingas… (Įpuola su fotografijos aparatu Dumplinskis)
XII scena
DUMPLINSKIS. Šit ir aš.
MAGDUTĖ. Kaipgi tamsta teip greitai parbėgai?
DUMPLINSKIS. Greit? Man rodos, kad jau metai kaip tamstų nemačiau.
TAŠKEVIČIUS (į Varlinskį). Na, baik tamsta, kada gi būsi toks laimingas?
VARLINSKIS. …jei galėsiu tamstoms kiekvienoj dėtoj padėti.
DUMPLINSKIS (žiūri nesuprasdamas, paskui į Varlinskį piktai). Žiūrėsiu, kuo padėsi, nebent varles gaudysi ir kepsi.
TAŠKEVIČIENĖ. Tai ką tamsta kalbiǃ..
DUMPLINSKIS. Jo pievose tik varlės tešokinėja – teisybė, atsiprašau, ir gandrai stipinėja…
VARLINSKIS (verksmingai). Prieteliau, juk ketinai man kelio neužstot.
MAGDUTĖ (į Dumplinskį). Tamsta iš tikrųjų fotografuosi?
DUMPLINSKIS. Aš būsiu laimingas…
TAŠKEVIČIUS. Vėl kitas laimingas atsirado.
MAGDUTĖ. Ai, tėtuši, kaip geraiǃ.. Bent vieną sykį.
TAŠKEVIČIENĖ. Tik mes tokios nepasipuošusios, blogai išeis.
MAGDUTĖ. Aš bėgsiu nusipraust.
DUMPLINSKIS. Be reikalo – užtikrinu, kad ir teip bus puikiai. (Moters blaškos, bėga prie komodos. Taškevičienė išsiima nertinę skepetą ir dedas ant pečių, Magdutė riša kaspiną ant galvos. Taiso viena kitai drabužius. Pirmoj vietoj prieš veidrodį šukuojas plaukus Taškevičius, moters negali prieiti)
TAŠKEVIČIENĖ. Pasakyk, meldžiamasis, mielas ponas Dumplinski, kodėl teip staiga tamstai atėjo į galvą mus fotografuot?
DUMPLINSKIS. Aš seniai svajojau. (Stato dvi kėdi, sodina Taškevičių ir Taškevičienę, už jų nugaros stato Magdutę, jos vieną ranką padeda ant motinos peties, antrą ant tėvo, taiso galvas) Ot teip… va… šiteip į mane prašau žiūrėti – aukščiau – žemiau… (bėga prie aparato) teip bus puikiai. (Tuo tarpu artinas Varlinskis ir greta Magdutės stojas. Dumplinskis bėga prie jo ir traukia už rankos šalin)
VARLINSKIS (prašydamas). Ar tau kliudo? Man taip pritiktų čia greta (rodo Magdutę).
DUMPLINSKIS. Pritiktų, žinoma, kaip šuniui botagas.
VARLINSKIS. Susimildamas…
DUMPLINSKIS. Be jokio „susimildamo“, aš tavęs netrauksiu, greičiau klišę pagadinsiu, kuri juk pinigą kainuoja.
VARLINSKIS. Susimildamas…
DUMPLINSKIS (stumia jį ir sodina kerčioje ant kėdės). Kas negalima, tai negalima, ir gana (puola prie sėdinčių, taiso galvas). Į mane, į mane, teip, viens-du-trys. Jau, ačiū labai (į Magdutę). Gal dabar tamsta viena malonėsi.
MAGDUTĖ. Aš nežinau, kaip tėveliai.
DUMPLINSKIS (bučiuodamas ranką Taškevičienės ir į petį Taškevičiui). Meldžiu, meldžiuǃ
TAŠKEVIČIUS. Ačiū tamstai, ačiū, nusitraukdino mergaitė su tėvais, ir gana, kas per daug, tai nesveik (atsidaro durys, įeina Baltrimaitienė su Onyte).
XIII scena
BALTRIMAITIENĖ. Tegul bus pagarbintas.
TAŠKEVIČIUS ir TAŠKEVIČIENĖ. Ant amžių.
TAŠKEVIČIENĖ. Sveika, kūma, seniai bematyta, teip netikėtai.
BALTRIMAITIENĖ. Netikėtai ir su širdies skausmu.
TAŠKEVIČIUS. Kas gi?
BALTRIMAITIENĖ. Gi mano brolis pasimirė.
TAŠKEVIČIENĖ. Katras?
BALTRIMAITIENĖ. Kun. Paškevičius Amerikoj.
TAŠKEVIČIENĖ. Sakyk tu man, pasimirė, amžiną atilsį.
BALTRIMAITIENĖ (šluostos akis). Teisybė, brolis gražiai pasielgė, palikdamas nemažą skatiką, bet vis tik širdis skauda, tiek laiko nesimatėm, ir svetimoj šalelėj kaulelius padėjo.
TAŠKEVIČIENĖ (šluosto akis. Glosto Baltrimaitienę). Išgerk, kūmute, arbatos stiklinę.
BALTRIMAITIENĖ. Ačiū, ačiū, mat elgetas po pamaldų vaišinau, tai ir pačiai nebesinori.
TAŠKEVIČIUS. Tai ir pamaldos buvo, mes nežinojom.
BALTRIMAITIENĖ. Būtume davę žinią, bet patys vos suskubom, teip vėlai iš namų išsirengėm (durys atsidaro, įkiša galvą Kazys).
XIV scena
KAZYS. Ar mamytė čia yra?
BALTRIMAITIENĖ (dėdama cukraus į arbatą). Esu, esu, eikš čia, pasisveikink gražiai. (Kazys įeina, bučiuoja ranką Taškevičiui ir Taškevičienei, kitiems paduoda ranką ir stojas nedrąsiai prie motinos)
TAŠKEVIČIENĖ (paėmusi pyragaitį duoda). Še, Kazel, gal arbatos nori?
KAZYS (bučiuoja ranką). Ačiū, nenoriu. (Onytė žiūri Magdutės nėrinį, mėgina megzti, šnekas skyrium)
BALTRIMAITIENĖ. Persikėlė brolis į amžiną gyvenimą, tik pirma viską gražiai surašė, turtą išdalijo: kas bažnyčiai, tai bažnyčiai, kas geriems darbams, tai geriems darbams, o kas giminėms, tai giminėms. Taigi ir man šit su vaikeliais užrašė 12 tūkstančių.
TAŠKEVIČIENĖ (glostydama Baltrimaitienę). Ot laimė tau, kūmut, tai laimė.
TAŠKEVIČIUS. Sveikinu tave, kūmute, sveikinu (bučiuoja į petį).
DUMPLINSKIS. Širdingai tamstą sveikinu.
VARLINSKIS. Ir aš… dar labiau… (Dumplinskis pasipiktinęs)
BALTRIMAITIENĖ. Tai ko čia jūs mane sveikinat.
TAŠKEVIČIENĖ. Kad tokia laimė ištiko.
BALTRIMAITIENĖ. Laimė – tai laimė, bet kaip atsimenu, kad brolelio nebematysiu, tokio gero brolužėlio, tai širdį kaip draskyte drasko… (Šluostos ašaras) Visados atsimindavo, visados parašydavo.
TAŠKEVIČIENĖ. Neverk, kūmute, laimingas ten jis teip čia gražiai gyvenęs.
TAŠKEVIČIUS. Laimingi žmonės, kur tokius išmintingus ir turtingus brolius Amerikoje tur.
DUMPLINSKIS. Ar tamsta neturi brolio?
VARLINSKIS. Ar tamstos brolis Amerikoj nepasimirė?..
TAŠKEVIČIUS. Nė aš brolių turiu, nė mano broliai miršta…
DUMPLINSKIS (staiga išsitraukęs laikraštį). O čia štai kas parašyta?
TAŠKEVIČIUS (ima laikraštį, deda akinius. Dumplinskis ir Varlinskis viens vienoj pusėj, antras antroj ir rodo pirštais, kur reikia skaityti. Taškevičius skaito). Amerikoj pasimirė kun. Taškevičius, kurs savo giminėms Lietuvoj paliko 120 tūkst. (Žiūri nustebęs aplinkui)
BALTRIMAITIENĖ (juokias). Tai aš pasakysiu, kaip čia yra, man kunigėlis ką tik sakė, jis mat padavęs žinią į laikraštį apie mano brolį, jie kaip ten nesupratę ir vietoj kun. Paškevičiaus parašę kun. Taškevičių, o vietoj 12 tūkstančių kažin ką ten tokį pridėję ir pasidarė 120… (Jaunikių nustebimas ir sumišimas begalinis)
TAŠKEVIČIENĖ. Tai mat kaip buvę.
VARLINSKIS. Mat kaip buvę…
DUMPLINSKIS. Tai taip buvę.
TAŠKEVIČIUS. Aa, tai ir aš dabar suprantu, kaip čia buvę… ir su tąja pagelba (kinkuoja galva, į Varlinskį), ir su tuo lakstymu ir fotografavimu (kinkuoja galva, į Dumplinskį). Ačiū, labai ačiū už tokią gerą širdį, kurią tamstos parodėt tiems mūsų tūkstančiams. Kurių visai nėra, o jeigu ir būtų… tai… tai geresniems dalykams negu tokiems… tokiems…
MAGDUTĖ. Kad pinigų būtų, tai tėvukas leistų gal mane mokinties…
TAŠKEVIČIUS. Žinoma, žinoma… O dabar, kad ir nėra, tai aš iš paskutinio savo Magdutę mokinsiu, kad mokėtų gražiai ir išmintingai gyventi.
TAŠKEVIČIENĖ. Šventa teisybė. (Magdutė klausos darbelį padėjus)
BALTRIMAITIENĖ. Ar žinai, kūmai, juk Magdutė mano krikšto duktė, tai jau aš už jos mokslą užmoku, jūs tik kitką suteikit, tegul važiuoja su mano vaikais kartu į Kauną. Kad man pons Dievs davė, tai aš ir su kitais pasidalysiu. (Magdutė puola bučiuoti rankas Baltrimaitienės ir tėvų)
KAZYS. Visi kartu važiuosim į Kauną.
TAŠKEVIČIENĖ. Kad geram tas mokslas išeitų.
ONYTĖ. Aš, kad jau pati būsiu mokyta, tai visus ir mažus, ir didelius mokinsiu, kad nebebūtų nė vieno žmogaus, kurs nemoka skaityti ir rašyti.
MAGDUTĖ. Mudvi abi, Onyte, būsime mokytojos. (Tuo tarpu Dumplinskis, aparatą pasikišęs, smunka pro duris, paskui jo, dairydamas, kad kas nepamatytų, Varlinskis)
XV scena
TAŠKEVIČIUS. Būsit mokytojos ir susilauksit pagarbos dėlei savo darbų, ne dėlei žvangučių (į Kazį). O tu, sūnau, kuo ketini būti?
KAZYS. Nežinau.
BALTRIMAITIENĖ. Kuo žadėta, by geru žmogum.
KAZYS. Man taip linksma pasidaro, kaip aš knygas pamatau.
TAŠKEVIČIENĖ. Kad neįkyrėtų.
KAZYS. Ne.
TAŠKEVIČIUS. Taigi, tamstos (žvalgos, jaunikių nebėra). Tai kur jie dingo, tie mūsų jaunikiai… (Žvalgos) Išspruko, vadinas, išspruko… (Juokias) Tai kaipgi mes nematėm.
BALTRIMAITIENĖ. Nusimano katė pieną paliejus.
Uždanga
1 Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Lietuvoje (kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją). – Vilnius: Juozapo Zavadzkio spaustuvė, 1910. – P. 40.
2 Karmalavičius R. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 184.
3 [Autobiografija] // Čiurlionienė-Kymantaitė S. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 343.
4 Vienybė. – 1913 m. sausio 29 d. (vasario 11 d.). – Nr. 5. – P. 76.
5 Rusijos valstybinis istorijos archyvas. – F. 776. – Apr. 25. – Byla Nr. 1046, дело о рассмотрении пьес на литовском яз., 1 янв. 1913. – L. 7.
6 Čiurlionienė (Kymantaitė) S. Jaunikiai (juokų vaizdelis) [rankraštis]. – 1913, Sankt Peterburgo valstybinės teatro bibliotekos Cenzūros fondas, sign.: лит-30.
7 T. y. pabaigęs universitetą (čia ir toliau – B. A. pastabos).
8 Fotografo.
9 Tacė, tacà (lenk. taca) – padėklas.
10 Dė́ta – atvejis, padėtis.
11 Turbãcija (lenk. turbacja) – gaištas, rūpestis.