Dalia Kižlienė. Užburtame rate

2025 m. Nr. 5–6

Pernai Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos paskirta Antipremija sukėlė nemažą šurmulį, įsukusį ir mane. Priminsiu, Antipremija buvo skirta vertėjai Giedrei Rakauskaitei ir „Jotemos“ leidyklai už Knuto Hamsuno romano „Žemės syvai“ vertimą. Iš pradžių knyga buvo įtraukta į geriausių verstinių knygų dešimtuką, o po labai profesionalios Eglės Išganaitytės recenzijos gavo Antipremiją. Kaipgi taip? Feisbuko grupėse Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ir Lietuvių kalbos redaktoriai užvirė karštos diskusijos, kuriose išsiskyrė dvi temos. 1) Kaip LLVS šitaip apsižioplino ir knygą įtraukė į geriausiųjų dešimtuką? 2) Kaip vertėjai gali šitaip tyčiotis iš kolegų ir ar nevertėtų paduoti LLVS į teismą už orumo žeminimą?

Į pirmą klausimą aiškiai ir konkrečiai atsakė Paulius Garbačiauskas: „Apmaudu, bet knyga išties buvo įtraukta į klasikos sąrašą. Tačiau iš E. Išganaitytės recenzijos akivaizdu, jog nelygindamas su originalu giluminių kliauzų taip paprastai nepastebėsi. Metų verstinės knygos rinkimų ekspertų komisija perskaito apskritai labai daug verstinių leidinių per gana trumpą laiką, ir kaži ar galėtume norėti, kad dar ir palygintų su originalu…“ Ir čia pat pacituosiu ištrauką iš E. Išganaitytės recenzijos: „Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad vertėja Giedrė Rakauskaitė (ir redaktorius Jonas Vabuolas) gan sėkmingai susidorojo su jiems tekusia užduotimi. Skaitant tekstą, daug kur juntama gero stilisto ranka, maloniai stebina žodyno turtingumas, vykę archajinės kalbos intarpai. Kūrybiškai sprendžiamos kai kurios vertimo problemos. Sklandžiai sudėlioti veikėjų dialogai, tiksliai aprašyti tam tikri ūkio darbai, įrenginiai ir buities detalės.“ Taigi – iš pirmo žvilgsnio… Man, vertėjai ir redaktorei, akivaizdu, kad to ir užteko, įtraukiant knygą į geriausių verstinių knygų sąrašus: sklandu, turtinga kalba, o ir pats romanas pelnė autoriui Nobelio premiją. Komisija tikrai neturėjo galimybių šitaip išnagrinėti vertimo, kaip recenzijoje tai padarė E. Išganaitytė. Jeigu recenzija būtų pasirodžiusi anksčiau, knyga į tuos sąrašus tikrai nebūtų patekusi.

Kur kas didesnį nerimą man sukėlė pasipiktinimas grupėje Lietuvių kalbos redaktoriai.

Štai pora įrašų. Diana Unė: „Labai neskani informacija. Nesuprantu tokios „premijos“ paskirties… Galiu tik įsivaizduoti, kaip jaustis vertėjai, skaitant tą ilgiausią išmėsinėjimo ataskaitą apie knygą, ir kaip jaustis leidyklai… Neatmesčiau galimybės leidyklai ar vertėjai kreiptis į teismą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Liūdna.“

Monika Juzonytė: „Bandau prisiminti kurią nors kitą sritį, kurioje kolektyvas taip entuziastingai žemintų savo kolegą – neprisimenu. Gal kažkuriems vertėjams tai padeda susitvarkyti su nelabai aukšta saviverte, maždaug, va, blogiausias jis / ji, o ne aš. Ir dar tas viešas mėsinėjimas su pasimėgavimu, fui, tikrai labai blogai.“

Jei šitaip kalbėtų darželinukų auklėtoja ar pradinukų mokytoja, suprasčiau (na, vaikai, negražu šaipytis iš draugų). Bet išvydus, kad profesionalią recenziją kiti profesionalai (redaktorių grupė!) suvokia kaip tyčiojimąsi, man pasidarė labai nejauku. Taip ir neišaugote iš darželinukų amžiaus? Jei gavote mažiau nei dešimtukas, tai kalta mokytoja? Paduosite į teismą? Šalin kritiką, nes kas nors gali įsižeisti? Profesionalią recenziją pavadinti „išmėsinėjimo ataskaita“ arba „viešu mėsinėjimu“ – na, žinote… Vadinasi, profesionali literatūros ir vertimų kritika mums nereikalinga? Gerai taip, kaip yra? Vertėju gali būti kiekvienas, bent kiek pramokęs užsienio kalbos? O gal užtenka automatinio vertimo? Reikia pavyzdžių iš interneto? Neseniai vienu dalinausi: „Aukšto Juosmens Žoliapjovės, Elastingas Juosmens Sumušimas, Tinkamas Klubų Pakėlimui, Kūno Formavimui.“ Kaip manote, kas reklamuojama? Pasidaro aiškiau, kai išsiverti į anglų kalbą.

Pagauta emocijų įsivėliau į diskusijas ir remdamasi savo, kaip vertėjos ir redaktorės, patirtimi ėmiau aiškinti kai kuriuos dalykus, mintis vijo mintį, įvardijus vieną problemą tuojau pasimatydavo ir kitos, tad 2024 metais mano feisbuko paskyroje atsirado rašinėlių ciklas „Apie šių metų Antipremiją“. Tie rašinėliai susilaukė tam tikro susidomėjimo, buvo komentuojami, jais buvo dalinamasi. Tad kilo sumanymas nusunkus vandenį esminius dalykus sudėti į vieną ilgą tekstą.

 

Pirmiausia – apie Antipremijos paskirtį. Pradėsiu nuo elementarių dalykų. Leidykloje prie knygos teksto dirba daug žmonių. Iš pradžių autorius (vertėjas), paskui redaktorius, tada korektorius. Šiuos žmones (dažniausiai) parenka projektų vadovai. Vadinasi, kiekvienas iš jų turi prisiimti atsakomybę už savo darbą. Vertėjas turi gerai išversti, redaktorius turi patikrinti (o ne perdaryti!) jo darbą, korektorius dar sykį patikrina, ar vertėjui ir redaktoriui kas nors neprasprūdo pro akis, ar kas nors neišsiklaipė maketuojant ir panašiai. O projektų vadovai privalo domėtis samdomų specialistų kvalifikacija ir žiūrėti, kad vienas neužkrautų savo darbo kitam, t. y. kad redaktoriui nereikėtų pervertinėti, kad korektoriui nereikėtų redaguoti ir t. t. Vis dėlto didžiausia atsakomybė – ypač už tikslumą – tenka vertėjui. Deja, niekas nemoka visų pasaulio kalbų, tad redaktorius, nemokėdamas originalo kalbos, turbūt nepastebės netikslumo, jei vertime nestrigs loginis ryšys, jei tekstas bus sklandus. Galimas ir kitas variantas – redaktorius neatidus, dirba atmestinai. Todėl Antipremija ir skiriama ir prastai išvertusiam vertėjui, ir broką išleidusiai leidyklai.

Trumpai nesuprantantiems: Antipremijos paskirtis – siekti, kad visi prie knygos dirbantys žmonės dirbtų sąžiningai ir kokybiškai.

Perskaičiusi recenziją niekur neįžvelgiau nei „pasimėgavimo“, nei „entuziastingo žeminimo“, tiesiog nurodytos klaidos. Tų klaidų daug. Darbas atliktas prastai. Ir kuo čia dėta žema savivertė – „žiūrėkite, blogiausias jis, o ne aš“? Matot, šitokiu būdu niekam nieko neįrodysi. Nesvarbu, kas blogiausias. Net jeigu Jonas verčia blogai, o Petras dar blogiau, tai visiškai nieko nereiškia. Tiesiog leidykla turėtų samdyti Antaną, kuris verčia gerai. Tada Antano savivertė bus aukšta, o Petras su Jonu tegu ieškosi kito darbo. Moka užsienio kalbą? Gal bus geri gidai, geri pedagogai, o gal ir techninę literatūrą išmoks gerai ir teisingai versti. Norint būti grožinės literatūros vertėju, vien užsienio kalbos mokėjimo nepakanka. Reikia puikiai mokėti gimtąją kalbą ir turėti tam tikrų literatūrinių gabumų. Todėl grožinės literatūros vertimas yra menas, o daugeliui grožinės literatūros vertėjų valstybė suteikia menininko statusą.

Deja, nors Jonas ir Petras verčia labai labai prastai, jie vis tiek gauna užsakymų iš leidyklų. Kodėl?

 

Kodėl leidyklos samdo prastus vertėjus?

Pradėsiu nuo paprasčiausio ir dažniausiai girdimo paaiškinimo: geri vertėjai užsiėmę! Jų nėra daug, jie visi turi darbo, o tiek laiko laukti mes (t. y. leidykla) negalime. Tęsinys garsiai nepasakomas: duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys. Ir sutvarko. Būna, tiesiog perverčia.

Kita gana paprasta ir iš esmės netgi pateisinama priežastis – verčiama iš retos kalbos. Tą kalbą Lietuvoje moka vos keli žmonės. Iš jų grožinės literatūros imasi tik vienas. Kiti užsiėmę savais darbais, grožinės literatūros versti neturi nei laiko, nei noro. Galų gale – finansiškai neapsimoka (prie to dar grįšiu). Taigi vertėjas yra tik vienas. Verčia prastai, bet kito tiesiog nėra. Ką gi, tegu verčia, duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys. Štai Vilija Kruopienė komentaruose rašė: „Vis dėlto redaktorius turėtų geru lygiu mokėti vertimo kalbą, nesiimti net dirbti kitu atveju…“ Kiek redaktorių moka japonų kalbą? O kinų? Arabų? Galų gale – norvegų? Taip, minėtos recenzijos autorė E. Išganaitytė – puiki vertėja, bet negirdėjau, kad imtųsi redaguoti; manau, jai užtenka vertimų.

Tačiau yra ir kitų priežasčių. Garsiai neįvardijamų, bet labai svarių. Pagrindinė – pinigai. Geras vertėjas už autorinį lanką prašo, tarkim, dviejų šimtų penkiasdešimties eurų arba daugiau. Ir padorių terminų. Prastas vertėjas sutinka dirbti už šimtą šešiasdešimt penkis eurus už autorinį lanką ir žada išversti greitai. Kam dažnu atveju pirmenybė? Gi duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys.

Pačiai neteko susidurti, bet iš kolegų esu girdėjusi apie išvis pasibaisėtinus atvejus – vertimas gabalais išdalinamas keliems studentams. Už skatikus. O paskui duodama geram redaktoriui, kad sutvarkytų.

Prašyčiau atkreipti dėmesį, kad rašydama sąžiningai stengiuosi įterpti visokius „dažnai“, „neretai“ ir panašius žodelyčius. Tikrai nesakau, kad taip būna visada. Bet čia aprašytame pavyzdyje sumas ne šiaip sugalvojau. Viena gerai žinoma leidykla prieš porą metų pasiūlė man versti romaną. Gerą romaną. Stilius buvo įmantrus, be to, apstu dalykinės specifikos, būtų reikėję susipažinti su tam tikrais gamybiniais procesais, terminija ir t. t. O tai reikalauja laiko. Na, paprašiau dviejų šimtų penkiasdešimt už lanką. Tuo derybos ir baigėsi, leidykla nė atsakyti nesiteikė. Gal po metų tą romaną išleido. Vertė mano kolegė. Sergėk Dieve, nenoriu pasakyti, kad ji verčia prastai, juoba kad vertimo neskaičiau, užteko originalo. Nežinau, kokio dydžio honorarą ji gavo. Vis dėlto spėju, kad ne du šimtus penkiasdešimt už lanką. Patikėkit, čia be jokio apmaudo ar pavydo. Po savaitės kita leidykla pasiūlė kai ką daug patrauklesnio, tada labai džiaugiausi neįsikinkiusi į katorgą. Tačiau šiandien vėl atsidūriau ką tik aprašytoje situacijoje. Jau kita leidykla siūlo versti gerą romaną – pusvelčiui ir greitai. Ką daryti? Dirbti pusvelčiui, bet vis dėlto už pinigus ar rašinėti rašinėlius į feisbuką už dyką? Nesijaučiu pasaulio bamba, leidykla tikrai ras, kas tą romaną išvers greitai ir pigiai. Tik ar kokybiškai? Ai, nesvarbu, duos geram redaktoriui, ir sutvarkys.

Ir dar vienas, mano galva, labai svarbus dalykas. Komentuojant 2024 metų Antipremiją, redaktorių forume buvo užduotas klausimas: kodėl leidykla („Jotema“) turėjo abejoti daug patirties turinčia ir su daug leidyklų dirbusia vertėja?

Tai va, esama „patyrusių ir daug išvertusių“ vertėjų. Bendradarbiavusių su daugeliu leidyklų. Mojuodami įspūdingais savo verstų knygų sąrašais jie keliauja iš vienos leidyklos į kitą, kankindami vis kitus redaktorius, nes šie nieko nežino apie savo kolegų kančias, patirtas redaguojant tą „patyrusį ir daug išvertusį“. Kai mano didžiai gerbiamos vertėjos Irena Balčiūnienė ir Irena Aleksaitė su pasididžiavimu pamini savo išverstų knygų skaičių, aš graudžiai atsidūstu. Perpus už jas jaunesni vertėjai būna išvertę dvigubai daugiau! Taip, darbą nūnai palengvina rašymas kompiuteriu, o ne ranka; informaciją greitai randame internete, nebereikia vartyti žodynų nei žinynų. Ir dar darbą, pasirodo, palengvina automatinis vertimas. Norit tikėkit, norit ne, bet neseniai eilinį kartą pervertinėjau knygą su Google Translate, ir programos pateikiamas vertimas beveik sutapo su vertėjos pateiktu tekstu! Tad kai projektų vadovai samdo vertėją kliaudamiesi tokiais sąrašais, redaktoriui duodamą tekstą palydi žodžiais: „Vargo neturėsi, jis geras ir patyręs vertėjas!“ Tokių „gerų ir patyrusių“ esu nemažai redagavusi, o praktiškai – pervertusi su Google Translate. Pastaruoju metu pasitelkiu ir DeepL, o kelis tekstus iš vokiečių kalbos perverčiau ir be automatinių programų. Tokiais atvejais atiduodama tekstą kaskart prisipažįstu: „Perverčiau su Google Translate, o dabar reikėtų, kad kas nors suredaguotų.“ Rimtose leidyklose suredaguodavo geros korektorės (ačiū joms!) ir, mano galva, išeidavo visai paskaitomos knygos. Netgi komplimentą išgirdau: „Kas visai nepaskaitoma, duokite Kižlienei, ji sutvarkys.“ Kaip manote, kaip reagavau?

Džiaugiuosi, kad Antipremija skiriama ne tik vertėjui, bet ir leidyklai. Manau, jai tenka pagrindinė atsakomybė už galutinį produktą. Toli gražu neginu prastų vertėjų. Bet jeigu žmogui niekas nepasakė, kad jis dirba prastai, jeigu jis nuoširdžiai įsitikinęs, kad jo darbas – pažodžiui išversti tekstą, o redaktorius tegu suredaguoja ir dar nesuprastas vietas sutvarko, tai tas žmogus ne tik toliau vers, bet dar ir laikys save puikiu specialistu. Gaus vis naujų užsakymų. O išverstų knygų skaičius bus laikomas to patvirtinimu. Užburtas ratas. Vieną tokį labai konkretų atvejį buvau išsamiai aprašiusi savo feisbuko paskyroje. Paskui sulaukiau skambučių ir žinučių – kolegos tarėsi atpažinę bent tris šitokius niekdirbius. Todėl leidykla privalo pasakyti – STOP! Gana, užtenka, tu nesugebi. Betgi – duosime geram redaktoriui, ir sutvarkys.

 

Kodėl redaktoriai sutinka redaguoti prastus vertimus…

…arba kodėl žmogus kartais įsimina į šūdą? Iš esmės – dėl dviejų priežasčių. Pirma, per neapsižiūrėjimą. Antra, kai neturi kitos išeities. Tarkim, aplinkui viskas dega ir vienintelis būdas nenudegti yra lipti į tą šūdo krūvą.

O leidyklose amžinai viskas dega. Terminai liepsnoja melsva ugnimi. Terminas numatytas sutartyje, perkant autorines teises. Terminas nurodytas prašant paramos leidybai, terminas patvirtintas gavus paramą. Knygą reikia išleisti iki pasirodant pagal ją sukurtam filmui, iki vasaros, iki Kalėdų, iki knygų mugės, ypač jeigu iš užusienių atvyksta jos autorius. Ir tada projektų vadovai pasmailinę liežuvį ima manipuliuoti: ir komplimentais apipila, ir atlygį didesnį pasiūlo, ir dar visokių gudrybių sugalvoja. Štai ką komentaruose parašė Palmira Mikėnaitė: „Galutinai pražilau beperrašydama krūvą knygų, kai, žiopla, ėmiausi nepasigilinusi į vertimą, arba: na gera gi leidykla; maža biedna leidykla, reikia padėti (pusiau už dyką); puikus knygos autorius, reikia; knygos globėja leidykloj taigi draugė, kaip atsisakysi, kai taip gražiai prašo, ir t. t.“ O Vaiva Račiūnaitė paantrino: „Gerai pažįstamas scenarijus.“

Tai čia kaipo ir viskas išvardyta. Projektų vadovo pagrindinė užduotis yra sugebėti manipuliuoti redaktoriumi. O kartais nė manipuliuoti nereikia. Daug leidyklų turi etatinius redaktorius. Visus niekalus, kurių kategoriškai atsisako laisvai samdomi redaktoriai, užkrauna etatiniams. Tai tavo tiesioginis darbas, pirmyn! Ir kai bandai prieštarauti, bandai sakyti, kad vertimą reikia atmesti, kad tekstas iš esmės neredaguotinas, išgirsti visus tuos ką tik išvardytus argumentus – dega!

Beje, ir čia esama savotiško manipuliavimo. Kai leidyklos redaktoriai vien arba beveik vien laisvai samdomi, ima prastėti knygų kokybė. Geri redaktoriai ima gerus vertėjus, prasti redaktoriai (deja, yra ir tokių) ima viską, ką gauna, tačiau per daug nesigilina, negaišta laiko ir neeikvoja jėgų. Kai skaitytojų nusiskundimai pagaliau pasiekia leidyklos vadovų ausis, leidykloje atsiranda etatiniai redaktoriai, kurie jaučia didesnę atsakomybę ir dirba kruopščiau. Knygų tekstų kokybė pagerėja, bet tie etatiniai redaktoriai savo nuolatiniais dejavimais ir aimanavimais vadovybei nusibosta. Kai jie, netekę kantrybės, išsibėgioja, grįžtama prie laisvai samdomų. Kol vėl ima prastėti kokybė ir… Na, trūkt už vadžių, ir vėl iš pradžių.

Būti etatiniu redaktoriumi iš pradžių atrodo smagu. Garantuotas darbas, garantuota alga, pinigų gausi net tada, kai susirgsi arba atostogausi. Žiū, dar ir į kokią Frankfurto knygų mugę išvažiuosi (hm, turbūt žinios pasenusios, dabar ten važiuoja projektų vadovai). Kenti. Bet ilgainiui pervertinėjant visą tą šlamštą pakrinka nervai. (Akivaizdu iš mano rašinėlių, tiesa?) Tai nutinka ne po pirmos ir ne po antros redaguojamos knygos. Mat kartais kaip paskatinimą (!) gauni redaguoti ir gerų vertimų. Vis dėlto kantrybės taurėje būna paskutinis lašas. Mano atveju jis atrodė taip: vertėja dumblius nuosekliai vadino eukariotinėmis ląstelėmis arba vandens augmenija, o sočiąsias riebalų rūgštis – prisotintais riebalais. Šiaip po mano redagavimo iš to vertimo nieko neliko, ir vertėja labai įsižeidė, neva nutolau nuo originalo. Galėčiau pateikti daugiau pavyzdžių, mielai pacituočiau tuos, kuriuos pridėjau prie laiško leidyklai. Tebeturiu ir tą laišką – persmelktą pykčio ir nevilties:

 

Labas!

Du mėnesius terliojausi su ta knyga. Jau sakiau, kad nesišvaistau šita fraze, bet tai buvo google translate, suderinti tik linksniai. Vertimas žemiau bet kokios kritikos, niekas ničniekas nepadaryta gerai. Nei kalbos, nei pavadinimų, nei tikslumo, nei stiliaus, nei formos…
Siunčiu redaguotą tekstą, manau, duokit korektorei. Vertėjai nerodžiau! Nėra ką derinti, viskas perdaryta iš esmės.
Pirmiausia užmesk akį. Galbūt pasiųsi vertėjai, kad susipažintų. O toliau – kaip ten sutartyje rašoma: jei vertėjas nesutinka su leidyklos pakeitimais, jis gali eiti velniop… Nes jeigu ji pradės žiūrėti ir ginčytis, tai tą knygą gal po metų išleisime. Ir dar įkainį už individualų pedagoginį darbą reikėtų numatyti. Redaguotas variantas taip skiriasi nuo pradinio, kad galima eiti į bet kokį teismą, niekas nepajėgtų įrodyti, kad čia to paties vertėjo darbas.
Beje, aną mėnesį realiai dirbau nė nežinau kiek valandų, nes ta knyga dega ir svyla. Sėdėjau du savaitgalius ir kasdien iki nakties. Akys stiklinės, šeimos narių nebematau ir nebepažįstu. Dar liko perdaryti rodyklę. O ataskaitoje bus 0 lankų, nes šituos pagal įkainį įrašiau į vasarį. Ką daryti?

Dalia

 

Taigi – suredagavusi tą knygą išėjau į laisvę. Stengiausi nesipykti, durimis netrankyti – maža ką. Ir tikrai – man siūlydavo ir tebesiūlo redaguoti. O aš galiu rinktis – imti ar neimti. Bet kartais įklimpstu per neapsižiūrėjimą.

Mat nutinka taip: vertimas iš pradžių pasirodo būsiąs visai sklandus. Užmetus akį niekas neužkliūva. Leidykla patikina, kad vertėjas geras ir patyręs. Pasirašai sutartį, įsipareigoji. Sykį pažadėjau tokį „gerą“ vertimą pradėti redaguoti po dviejų mėnesių. Leidykla sutiko, laukė. Kai pradėjau redaguoti, jau buvo nepadoru pasipustyti padus. O juk ėmė lįsti kažkokie nenusakomi dalykai. Redaktoriai mane supras: iš pirmo žvilgsnio sklandūs sakiniai nesiriša tarpusavyje. Nėra loginio ryšio. Sakinys yra, o minties nėra. Pažiūri į originalą ir matai, kad vertėjas tiesiog nesuprato teksto! Gerai, jei moki kalbą, iš kurios versta. O jeigu ne? Google Translate arba DeepL? Tarkim, aš su gūglu išsiverčiu į lietuvių, vokiečių ir rusų. Automatinis vertimas į tris kalbas + kontekstas. Ir dar viltis, kad pataisys korektorė. Bet net jeigu ir mokėčiau originalo kalbą, kodėl aš, redaktorė, turėčiau mokėti ją geriau už vertėją? Jeigu taip gerai mokėčiau, tai versčiau, o ne redaguočiau. Dirbdama etatine redaktore esu porą sykių jautusi nuoskaudą: vertimą atidavėte nemokšai, o ne man; man dabar tenka košę išsrėbti, tekstą perversti ir laurus vertėjui atiduoti. Antipremijai mano redaguotų knygų, regis, dar niekas nesiūlė. O jeigu kaip redaktorė ją gausiu – parašysiu ilgą rašinėlį su originalaus vertimo pavyzdžiais.

Priminsiu: Antipremija skiriama ne tik niekdirbiui vertėjui, bet ir jo darbo neperdariusiam redaktoriui (o ar turėjo perdaryti?) bei leidyklai! Pakartosiu: mano galva, jai tenka pagrindinė atsakomybė. Mat dar viena priežastis, dėl kurios leidyklos samdo prastus vertėjus ir nesusidorojančius redaktorius, yra projektų vadovų nekompetencija.

 

Akmenys į projektų vadovų daržą

Pradėkime nuo to, kad knyga yra projektas leidyklos projektų vadovo rankose. O projektų vadovai viską žino, viską išmano ir savo klaidų nepripažįsta. Tiesiog yra aukštesnės kastos už vertėjus ir redaktorius. Dėl broko kaltas gali būti prastai tekstą išvertęs vertėjas (o kodėl samdote niekdirbius?), kaltas gali būti tekstą atsainiai suredagavęs redaktorius (o kodėl neklaũsėte jo pasiūlymo atmesti vertimą?). Na, jau žinome: samdė labai patyrusį ir daug išvertusį, atmesti vertimo negalėjo dėl spaudžiančių terminų. Ir taip toliau.

Bet jeigu projektų vadovai ne į vertėjo pateikiamus sąrašus žiūrėtų, o pasikalbėtų su jo verstas knygas redagavusiais redaktoriais ir įsiklausytų į jų nuomonę, prasto vertėjo jie dažnu atveju nesamdytų ir jo vertimų sąrašo naujomis pozicijomis nepildytų. Būtent redaktoriai žino, ko galima tikėtis. Skatinu gandus? Taip, tikriausiai. Tačiau, mano galva, geriau tylios apkalbos negu garsi Antipremija.

O ir gandai gandams nelygu. Štai dar viena istorija. Skambutis iš leidyklos, su kuria nesu bendradarbiavusi. Jauna projektų vadovė siūlo redaguoti knygą. Kaip tik esu laisva, todėl leidžiuosi į derybas. Ir pirma, ką sužinau – kad reikės suredaguoti kažkiek puslapių – bandomasis redagavimas, ar verta mane samdyti. Žinote, įsiutau. Netikiu bandomaisiais vertimais – juk norėdamas gauti užsakymą gali privačiai pasisamdyti redaktorių, kuris suredaguos tavo tekstuką. Tačiau kas yra bandomasis redagavimas?! Kokie jo kriterijai?! Jei gavusi gerą vertimą taisysiu mažai, tai reikš, kad mažai dirbau? O gal gausiu už dyką išsrėbti kažkieno košę? Kas vertins mano darbą? Kokia bus to vertintojo patirtis? Leidykla mane kviečia ir prašo bandomojo? Suprasčiau, jeigu aš į juos kreipčiausi. O dabar – ačiū, gaunu darbo ir be bandomųjų.

Tuomet šia istorija labai emocingai pasidalinau savo feisbuko paskyroje ir sužinojau, kad tokia nežinoma esu ne aš viena. Atsiliepė kelios gerą vardą užsitarnavusios vertėjos ir redaktorės, patyrusios lygiai tą patį kitose leidyklose. Esu įsitikinusi: nei bandomasis redagavimas, nei bandomasis vertimas neatskleis tikrosios padėties! Bet čia ne apie tai. Čia apie tai, kad projektų vadovai kartais nelabai susigaudo, kas yra kas. Tiek vertėjai, tiek redaktoriai savo gerą (arba prastą) vardą susikuria ne per vieną dieną. Tai gal ir reikia domėtis aplinka, o ne bandomuosius kaišioti! Juk samdomo žmogaus vardą ir kontaktus ne iš lubų paėmė. Kažkas rekomendavo. Kalbėkitės, brangieji, kalbėkitės!

Kita istorija. Gauni redaguoti kokio nors Vardenio Pavardenio vertimą / sužinai, kad tave redaguos koks nors Vardauskas Pavardauskas. Su tuo žmogumi jau esi labai nesėkmingai bendradarbiavęs ir geros patirties anaiptol nesitiki. Būna visko – nuo profesinių ambicijų iki buitinių nesutarimų ir nesusipratimų. Nustembi, supyksti: juk šimtą kartų sakiau – tik ne jis! Išgirsti: ai, pamiršome; na, kaip nors. Ta projektų vadovė išėjo motinystės atostogų, anas projektų vadovas pakeitė darbą. Pamiršo, neįspėjo, neperdavė. Visi galai vandenin…

Būna, prašai konkretaus redaktoriaus. Esi su tuo redaktoriumi nemažai dirbęs, puikiai sutari, darbas einasi kaip per sviestą. Betgi yra ambicijos: redaktorių paskirsime mes! Prašai, kad redaktorius, vos pradėjęs redaguoti, su tavim susisiektų, nori iš anksto kai ką aptarti. – O kam?

Išdalinti vieną kūrinį gabalais keliems vertėjams, tegu ir ne studentams už skatikus, – taip tikrai būna. Duosim geram redaktoriui, ir sutvarkys! Rodos, bent kiek apie vertimą nutuokiančiam žmogui turėtų būti aišku, kad taip daryti šiukštu nevalia. Ir vis dėlto daroma! Mat reikia greitai! Dega! Tikriausiai dėl tos pačios priežasties serijos knygos atiduodamos skirtingiems vertėjams ir net skirtingiems redaktoriams – žinau tikrai, esu pati susidūrusi, ir ne kartą, ir ne vienoje leidykloje. Būna smagu redaguoti, kai kiekvienas savaip transkribuoja vardus, savaip verčia įvairių objektų pavadinimus arba šiaip kokias pasikartojančias frazes. Štai pati būtent už tokios serijos redagavimą vis prašausi Antipremijos. Mat ten dar ir serijos knygos ne iš eilės leistos buvo, ne visos iš originalo kalbos verstos. Ir tai tikrai nėra vienintelis atvejis vienoje leidykloje. Kita didelė ir žymi leidykla taip pat išleido seriją – penkios knygos vienose rankose (tiksliau, tas pats vertėjas ir tas pats redaktorius), o šešta knyga iš tų rankų išsprūdo. Darbo prie tos šeštos knygos galėjo būti perpus mažiau, mat kartojosi begalė dalykų (reikėjo tiesiog cituoti dialogus ir pan. – ta pati istorija iš kito veikėjo perspektyvos). Ėgi ne – viskas kitaip. Nei geriau, nei blogiau – tiesiog kitaip. Dar vieną atvejį komentaruose yra paminėjusi ir Jovita Liutkutė: „Verčiau George R. R. Martino „Ugnies ir ledo giesmę“ nuo trečio tomo.“ Sykį pati parsinešiau versti knygą – ogi antra dalis! Pirma jau atiduota kitai vertėjai, kad būtų greičiau. Tąsyk atsisakiau versti; įtikinau atiduoti į vienas rankas, nesvarbu, man ar kam nors kitam. Bet kai skirtingų vertėjų verstas serijos knygas redaguoja dar ir skirtingi redaktoriai, tai ir tokių problemų nekyla, ar ne?

Nekyla problemų, nekyla ir konfliktų, tiesa? Mat spręsti tarp vertėjo ir redaktoriaus iškylančius konfliktus taip pat yra projektų vadovo darbas.

 

Apie konfliktus

Aišku, būtų idealu, jei niekada nekiltų jokių konfliktų. Būtų idealu, jei vertėjai puikiai verstų, o redaktoriai juos glostytų ir girtų. Deja, tikrovėje esama visko. Esama ir gerų, ir prastų vertėjų. Esama ir gerų, ir prastų redaktorių. Ir konfliktų, deja, kartais iškyla. Beje, čia noriu pabrėžti žodį „konfliktas“, nes būtent tai ir turiu omenyje. Ne diskusijas, ne profesionalų pasitarimą, ieškant geriausio varianto teksto labui, o ambicijų plykstelėjimą ir abipusius kaltinimus neišmanymu.

Tokius konfliktus paprastai tenka spręsti leidyklai. Konkrečiai – knygą kuruojančiam projektų vadovui. Ir kai tarp vertėjo ir redaktoriaus kyla konfliktas, leidykla (projektų vadovas) pirmiausia sprendžia, kuriuo labiau pasitikėti. Jei apsispręsti negali (gilintis į tekstą nėra laiko, nepakanka kompetencijos ir pan.), tada projektų vadovas renkasi vieną iš dviejų variantų.

Pirmas (paprasčiausias) variantas: pasakyti, kad pasirinkimas priklauso vertėjui. Jo žodis lemiamas, jam priklauso vertimo autorystė, jo pavardė rašoma tituliniuose puslapiuose, o kartais net ant viršelio. Būna, knygoje net pažymima, kad už vertimo kokybę atsako vertėjas. Leidykla nusiplauna rankas. Gerai, jei viskas gerai.

Bet kartais gerai nebūna. Leidykla negali nusiplauti rankų, nes švariomis rankomis ir sausomis kojomis iš tos balos neišbrisi. Tada pasirenkamas antras variantas: vertėjui pabaksnojama į sutarties punktą, skelbiantį, kad jei vertėjas nesutiks su leidyklos pasiūlytais motyvuotais taisymais, galės pasiimti savo vertimą ir eiti šunims šėko pjauti. Štai kodėl tas punktas įrašomas! Jokių profesinių diskusijų nebūna, jokių profesionalių argumentų nereikia. Dažniausiai vertėjas nenori likti tuščiomis rankomis ir nuolankiai sutinka su redaktoriaus taisymais.

Aišku, kaskart kyla klausimas, kas teisus – vertėjas ar redaktorius. Tų atvejų būna labai įvairių. Čia reikėtų kalbėti apie gerus ir prastus vertėjus, apie gerus ir prastus redaktorius. Girdėjau kalbų, esą yra buvę, kad redaktorius tekstą sugadino, sudarkė. Ir apie save taip esu girdėjusi, mat tąsyk iš vertėjos pateikto teksto neliko praktiškai nieko, tačiau aš įsivaizduoju tekstą ne sudarkiusi, o sutvarkiusi. Būtų buvę visai smagu, jei būčiau buvusi įrašyta kaip vertėja ar bent jau vertimo bendraautorė. Bet grįžkime prie projektų vadovų darbo ir atsakomybės. Mat žinau itin šlykštų atvejį, kai geras ir jau suredaguotas vertimas buvo atmestas vien dėl to, kad vertėja šio to nepakeitė pagal projektų vadovės užgaidą! Negana to, vertėja buvo priversta grąžinti honorarą! Manau, turėjo kilti rimtas skandalas, tačiau vertėja skandalo nepanoro.

Beje, aš pati nesu tokia principinga – versdama (biografinį) romaną palikau originalią asmenvardžių rašybą. Tai irgi buvo leidyklos reikalavimas, nors man atrodo, kad ta apostrofais išmarginta knyga bus sunkiai paskaitoma. Romanas! Na, ką gi, knygą juk reikės parduoti, projektų vadovai viską žino geriau. Suredaguoto teksto laukiu jau visus metus. Įdomu, ką apie tuos apostrofus pasakys redaktorė. Beje, ją skyrė leidykla, neatsižvelgdama į mano prašymą. Ką gi, bus nauja patirtis, ir nuoširdžiai tikiuosi, kad maloni. Tikiuosi, redaktorė bus gera.

 

Apie gerus ir prastus redaktorius bei vertėjus

Viename seminare Laimantas Jonušys pasakė: redakciniai taisymai būna trijų rūšių. Su vienais iš karto sutinki ir už juos padėkoji, su kitais kategoriškai nesutinki ir atmeti, bet daugiausia būna tos trečios rūšies – tokių, kurie visiškai neesminiai. Su jais sutikti tiesiog paprasčiau nei nesutikti, ginčytis, grąžinti savo variantą.

Štai kur šuo pakastas. Geras redaktorius taiso tai, kas būtina, arba tada, kai tikrai sugalvoja ką nors žymiai geresnio, o ne perrašinėja pagal save. Iš gero į tokį pat gerą. Retas turi kantrybės ir jėgų ginčytis ir reikalauti argumentuoti kiekvieną taisymą.

Nutaisyti pasitaiko turbūt visiems. Neklysta tik tas, kas nedirba. Dėl to nei vertėjas turėtų labai pykti, nei redaktorius labai gėdytis. Ypač kai redaguoja vertimą iš kalbos, kurios nemoka. Mano geroji patirtis sako, kad geri vertėjai gana atlaidžiai žiūri į tokius dalykus. Tiesiog paaiškina redaktoriui, kur jis suklydo. Būna, pripažįsta, kad jų vertimas toje vietoje taip pat strigtelėjo. Juk redaktorius taisė todėl, kad jam kliuvo, vadinasi, klius ir skaitytojui. Ir tada arba vertėjas, arba vertėjas su redaktoriumi bendromis pastangomis ieško naujo sprendimo. Pastebėjau, kad redaktorius labiausiai kritikuoja prasti vertėjai. Jie gi viską moka, o redaktorius tik sugadino. Koks džiaugsmas aptikti redaktoriaus klaidą ir apie ją visiems garsiai paskelbti! Ir grąžinti savo variantą. Kartoju, gal redaktorius taisė todėl, kad kažkas kliuvo (stilius, sąskambis ir pan.). Čia kalbu apie paprastuosius-įprastuosius atvejus (grožinė literatūra), o ne apie košmarus, kai kalbos redaktorius murkdosi, gavęs jam visai nesuprantamą specialybės tekstą (pradedant filosofija ir baigiant kokiu nors reaktyvinių raketų mokslu).

Štai ką parašė Liuda Skripkienė: „Gerai, jeigu pavyksta bendradarbiauti, jeigu atrandi ryšį su žmogumi, jeigu vertėjas pozityviai reaguoja į pastabas arba argumentuotai prieštarauja – juk ir redaktorius ne visažinis, o ir prie teksto jis įprastai mažiau sugaišta nei kartais metus ar daugiau prie jo dirbantis vertėjas.“

Būna tokių taisymų, kuriuos aš vadinu „kad“ į „jog“, o „jog“ į „kad“. Suprask, tas pats į tą patį. Vis dėlto pasitaiko visokių situacijų, kur tokius taisymus nulemia skambesys, pasikartojimai, taisyklės (pvz., „jog“ netinka šalutiniams tikslo sakiniams jungti). Redaktoriai ir vertėjai privalo mokytis vieni iš kitų.

Kitados gyvavo neoficiali „Vagos“ leidyklos mokykla. Jauni redaktoriai gaudavo redaguoti senus patyrusius vertėjus, grandus, ir mokėsi iš jų. Jų nesugadinsi! Jauni vertėjai tekdavo patyrusiems redaktoriams ir taip pat mokėsi. Tačiau praėjo tie laikai, kai visus siejo ta pati senoji „Vaga“. Tada vertinimai, aptarimai ir mokymai buvo darbo dalis. Vidinė nevieša informacija. Ir sprendimai buvo nevieši, bet pamatuoti: tam duosime lengvesnį tekstą ir mokysime, anam patikėsime sudėtingą tekstą, o šitam išvis nieko neduosime.

Dabar nebenorime ir nebegalime gaišti laiko nei mokydami, nei mokydamiesi. Tai pasakytina ir apie vertėjus, ir apie redaktorius (savaime suprantama, kad ne apie visus!). Užuot mokę ir mokęsi, dažniau konfliktuojame. Juoba kad jaunoji jautrioji karta į bet kokią kritiką, o kartais net į paprasčiausius komentarus arba pavyzdžius, pateiktus įvardijant ar nagrinėjant problemą, žiūri kaip į patyčias. O tai irgi nemotyvuoja nei mokyti, nei kalbėti apie problemas. Nemotyvuoja mokyti ir ne mano vienos pastebėtas faktas, kad kuo vertėjas prastesnis, tuo labiau savimi pasitiki, tuo aršiau ginčijasi. Gali tave apšaukti akla VLKK nurodymų vykdytoja arba šiaip užstrigusia praeityje sovietmečio liekana. Gali pareikšti, kad tie ištaisyti dalykai buvo stilistinė priemonė, kurios riboto akiračio redaktorė nesugebėjo suprasti (nors tąsyk ta „stilistinė priemonė“ buvo tik apgailėtinas žodyno skurdumas). Ir taip žmogus eina per leidyklas, o jo verstų knygų sąrašas vis ilgesnis ir įspūdingesnis. Redaktoriai (juoba projektų vadovai) nebendrauja vieni su kitais ir jį toliau samdo. Kruopštūs redaktoriai sutvarko, o vertėjas sukritikavęs redaktorių tik pakelia savo vertę! Arba nekelia problemų, tiesiog nė nepažiūrėjęs į taisymus su viskuo sutinka. Nesigilina, nesivargina, net nebando mokytis. Jo darbas atseit yra versti, o redaktoriaus darbas – padaryti taip, kad tekstas būtų sklandus. Ir jeigu kam nors kas nors užkliūva, kaltas yra redaktorius, kuris nesutvarkė teksto. Prisipažinsiu: redaguodama esu palikusi frazę „užsidėti pirštines“, gerai, kad korektorė pastebėjo. Pati taip tikrai neparašyčiau, bet ten jau buvo taip tiršta, taip tiršta, kad pražiūrėjau… Čia vėlgi bėda: žmogus nesijaučia dirbąs prastai, jis tiesiog taip suvokia savo darbą! Juk jeigu išvers tobulai, tai kam tie redaktoriai? Skamba neįtikėtinai? Deja, būna ir tokių… Pati kelis kartus buvau taip įmerkusi uodegą, kad nei komentarų rašinėjau, nei su tomis vertėjomis (mot. g.) derinau. Palydėjusi keiksmais atidaviau projektų vadovams (skirtingos leidyklos), tegu srebia košę, kurios patys privirė. Tiesa, paskui išgirdau tų vertėjų nuomonę: esą peržengiau savo kompetencijos ribas ir sugadinau tekstą. Na, nors imk ir kokius vertimo pavyzdžius čia pateik.

Suprantama, norėdami turėti gerų vertėjų, turime juos užauginti, turime mokyti taip, kaip kitados mokė mus pačius. Niekas negimsta mokėdamas. Man buvo labai liūdna skaityti komentarą, kuriame Augustė Matulevičienė guodėsi, kad net teoriškai nėra galimybių užaugti iki grandų lygio. Tai žiauru. Galime šaipytis, galime kritikuoti, galime gūžčioti pečiais, bet norėdami, kad žmogus išmoktų, privalom jį mokyti. Deja, jokie universitetai neišmokys versti grožinės literatūros. Tai menas, reikalaujantis tam tikrų gabumų. Bet tai ir amatas, reikalaujantis įgūdžių ir patirties. Universitetas gal ir suteikia teorinių žinių, bet ne praktinių įgūdžių. Tai pasakytina ir apie vertėjus, ir apie redaktorius. Kartais atrodo, kad jaunas redaktorius neskiria grožinės literatūros teksto redagavimo nuo mokyklinio rašinėlio taisymo. Ir čia būtent patyręs vertėjas galėtų jį pamokyti. Deja, leidyklos nori gatavo produkto, ir greitai greitai greitai. Jei nemoki, eik lauk, ieškokis kito darbo. Arba pakelk girnas, bet nesiginčyk! Kaip rašė A. Matulevičienė: „Tai tik įrodo, kad žinių ir patirties mainai nevyksta, o tai, kas dedasi, panašiau į siekį atgrasyti ir visiškai išstumti iš savo rato. Na, jei tikrai toks tikslas, tai tebūnie.“ Man labai dėl to liūdna.

Po šiai dienai saugau savo bandomojo vertimo lapus su Antano Gailiaus taisymais. Kaskart, gavusi redaguoti vertimą, ypač jauno vertėjo atliktą, prisimenu, kiek daug žmonių mane mokė, kiek jie įdėjo darbo ir pastangų, kiek sugaišo laiko. Todėl jaučiu tam tikrą skolą ir pareigą perduoti savo patirtį tiems, kurie ateina į šią sritį – jauni ir žali, kokia kitados buvau aš pati. Redaguodama ne vien taisau, bet ir rašau komentarus. Susitikti ir aptarti gyvai jau seniai išėjo iš mados. Manau, taip sutaupoma laiko, komentaruose galima pasakyti labai nemažai, ir tai yra teigiamos redagavimo kompiuteriu patirtys. Negerai yra tai, kad neužmezgame asmeninių kontaktų, nebepažįstame vieni kitų, netampame bendruomene. Juk būtent taip į bendruomenę susibūrė senoji redaktorių ir vertėjų karta, kuriai ir save priskiriu. Susipažinome bendraudami, bendradarbiaudami, o asmeninis ryšys yra nepaprastai svarbus – tada tampame pakantesni ir geranoriškesni.

Paradoksalu ar ne, bet konfliktų turbūt nekyla tada, kai redaktorius dirba „pakeltomis girnomis“. Vertėjui grįžta beveik švarus tekstas, jis jaučiasi viską labai gerai padaręs, pats sau protingas ir talentingas. Negaišta laiko bereikalingiems ginčams, dirba greitai, gal net automatinį vertimą paleidžia. Ir tada nėra ko dejuoti, kad per mažai uždirbi. Arba gali pakelta galva išrėžti: „Kaip moka, taip dirbu!“

 

Kaip moka, taip dirbu, arba kodėl aš jaučiuosi kaip Danijos karalienė

Turbūt daugelis žinote, kad buvusi Danijos karalienė Margarita II vertė knygas. Nemanau, kad iš bado. Nemanau, kad gyveno iš honorarų.

Tai va, taip ir jaučiuosi. Iš honorarų negyvenu, už tuos grašius nusiperku naujus auskarus arba naujus batelius. Seniau sakydavau, kad vyras uždirba duonai, o aš sviestui. Dabar jau ir sviestas perkamas iš vyro kišenės. Kodėl? Ogi todėl, kad mano honorarai prilygsta kišenpinigiams. Ir turbūt ne aš viena tokia. Neseniai Lietuvos kultūros taryba paskelbė apklausą „Kaip gyvena menininkai“. Buvo ten toks punktas: „mane išlaiko sutuoktinis“; tą punktą ir pažymėjau.

Savo darbinį kelią pradėjau 1985 m. VISI bibliotekoje. Mėnesinė alga – šimtas dvidešimt rublių. Minimali mėnesinė alga tuomet buvo aštuoniasdešimt ar devyniasdešimt rublių, nebeprisimenu. Pasirašant pirmą sutartį dėl vertimo (1987 m., „Vyturys“) man buvo pasiūlytas honoraras – šimtas penkiolika rublių už autorinį lanką. Pasirašant antrą (1989 m., „Vaga“) – šimtas dvidešimt penki rubliai už autorinį lanką. Tebeturiu tas sutartis. Matot, išvertęs vieną autorinį lanką galėjai gyventi visą mėnesį. Maža to, apimtys buvo skaičiuojamos iš akies, o tai buvo vertėjo naudai. Kompiuteris skaičiuoja tiksliai. Tikrasis autorinis lankas yra maždaug ketvirtadaliu mažesnis už tą senąjį, apytikriai paskaičiuotą. Atsvara – rašėme ranka, perspausdindavome mašinėle.

Šitą problemą feisbuko komentaruose užčiuopė ir Rasa Čepaitienė: „<…> vis dėlto šioje diskusijoje lieka apeinamas dramblys porceliano parduotuvėje. Sovietmečiu leidyklos buvo valstybinės, darbo pobūdis ir etika leido neskubėti ir tobulinti tekstą. Dabar gi jos privačios, komercinės, viską lemia ir apibrėžia pelno siekis. Iš čia tas greičiau, pigiau, daugiau, nesigilinant į kokybę.“

Dabar galit mane (o gal ir R. Čepaitienę) apkaltinti sovietinių laikų ilgesiu. Ir saulė skaisčiau švietė, ir žolė žalesnė buvo, ir pinigai iš maskvos upeliu plaukė. Dabar tiražai maži, autorinės teisės kainuoja, viskas (išskyrus mūsų darbą) brangsta, o leidyklos „jeigu mokės frylanceriams, tai pačios nieko neuždirbs“ (citata, tik šįsyk autoriaus nenurodysiu).

Šiandien Lietuvoje kvalifikuotiems darbuotojams darbdavys pagal įstatymus privalo mokėti daugiau nei minimali alga.

Kiek dabar leidyklos moka už autorinio lanko vertimą? Du šimtus–du šimtus penkiasdešimt eurų. Vadinasi, per mėnesį turi išversti keturis–penkis lankus, kad susikrapštytum tą minimumą. O kiek už redagavimą? Apie aštuoniasdešimt eurų, priklausomai nuo teksto sunkumo. Redaktorius turi labai sukritikuoti vertimą, kad galėtų / drįstų prašyti daugiau.

Jei neskaičiuodamas valandų dirbi sąžiningai ir kruopščiai, tiek išversti arba suredaguoti įmanoma. Bet tai yra labai daug. Už minimalią algą. Man, krapštukei ir lėtapėdei, kartais pavyksta, o kartais ne.

Kartais jaučiuosi kaip Danijos karalienė – galiu sau leisti į valias krapštytis, vis tiek gyvenu vyro išlaikoma. Tačiau retsykiais vyras paklausia, ką daryčiau jam numirus. Tada pasijuntu visiška elgeta, nes suvokiu, kad iš savo darbo nepragyvenčiau. Dabar grasinuosi eiti dirbti indų plovėja – jos uždirba daugiau ir dar valgyti dykai gauna.

Niekada nemaniau, kad ateis toks laikas, kai pateisinsiu posakį „kaip moka, taip dirbu“. O vis dėlto tas laikas atėjo. Mat puikiai suprantu, kad ne visi vertėjai ir ne visi redaktoriai gyvena kaip Danijos karalienė. Prabangą dirbti gerai ir kruopščiai gali sau leisti tik į mane panašūs. Kažką išlaiko sutuoktinis. Kažkas prisiduria prie pensijos. Kažkas prisiduria prie atlyginimo. Verčia vakarais ir savaitgaliais, nes dirba kitą, širdžiai nelabai mielą darbą, nes bėga nuo vienatvės, nes nes nes… Redaktoriai dažnai dirba šį darbą, nes nenori mokytojauti – čia tik baudžiava, o ten tikras pragaras.

Palaukit, gerai dirbti – prabanga? Tai čia profesija ar hobis?

Danijos karalienėms turbūt hobis. Nors mes, tos Danijos karalienės, įsivaizduojame, kad profesija.

Profesija tiems, kas iš to gyvena. Kas bando uždirbti daugiau negu minimumas. Augina vaikus. Perka maistą. Moka komunalinius mokesčius ir būsto paskolas. O gal dar ir apie kokias pramogas drįsta svajoti.

Skaistė Repčytė rašė: „Dažniausiai leidyklos siūlo tikrai nedidelį atlygį ir prašo išversti gana greitai. Sakysit, tai neimkit vertimo už pigiai. Jei taip vertėjai darytų, niekada taip ir negautų pirmosios knygos. Kad duotų pakankamai laiko ir gerai mokėtų – misija neįmanoma. Net dabar gauti du šimtus eurų už lanką beveik neįmanoma (sakykim, knyga 15 lankų, už ją versdamas tris mėnesius gausi 3000 eurų. Mėnesiui tūkstantis eurų), o vertėjų grupėse dažnai sklando pamąstymai, kad iš grožinių knygų vertimo išgyventi beveik neįmanoma. Čia toks truputį užburtas ratas.“

Tai va, brangieji, neimkit vertimo už pigiai. Už pigiai paėmę pirmą, už pigiai versite ir visas kitas knygas. Už brangiai, deja, niekas neduoda ir turbūt neduos. Baudžiava.

Manot, perdedu su ta baudžiava? Anaiptol. Jau teko matyti sutartį, kuri įpareigoja vertėją, kilus nesutarimams su leidykla, nesikreipti į teismą. Sakysit, nereikia tokios pasirašyti? Taip, gali nepasirašyti. Jei gali sau leisti rodyti principus. Mat gali sėdėti su principais, bet be darbo, arba be principų, užtat su darbu. Ir menku uždarbiu. (Jau rašiau apie situaciją, kai derybos nutrūko, vos išdrįsau paprašyti daugiau negu siūlomas mizeris.)

Dar noriu pridurti šį tą smagaus. Per TV vis girdėdama kalbas apie šalyje nuolat augančius atlyginimus, ėmiau ir pasiskaičiavau – ėgi mano honorarų dydis taip pat šiek tiek padidėjo. Deja, procentai yra toks dalykas… Sakykim, atlyginimai išaugo dešimčia procentų. Tas, kas per mėnesį uždirbdavo dešimt tūkstančių, papildomai gaus tūkstantį. Tas, kas uždirbdavo tūkstantį, papildomai gaus šimtą. Taip, pajamų nelygybė buvo ir bus; kalbu ne apie tai. Matot, infliacija paliečia visus vienodai. Dėl infliacijos kyla ne tik atlyginimai, bet ir didinama minimali alga. Tačiau daugelis iš mūsų esame laisvai samdomi, ir joks darbdavys nemoka mums pastovios algos. Darbdavys neprivalo kelti įkainio už lanką, ir mūsų atlyginimas santykinai vis labiau artėja prie minimumo! Būna, nė to minimumo nesiekia. Etatiniams redaktoriams atlyginimo kelti irgi nebūtina, kol jis dar nesutampa su įstatymiškai vis keliama minimalia alga. O kai minimali alga jau priaugs iki etatinio redaktoriaus atlyginimo, jam tiesiog bus galima padidinti algą ir darbo krūvį (esu patyrusi)!

Čia dar būtų neprošal pakalbėti apie mokesčius. Taip, visi privalome juos mokėti. Tačiau kai anos vyriausybės finansų ministrė ima postringauti apie tai, kad individualią veiklą (ir verslo liudijimus) reikia apmokestinti papildomai… Matot, per daug uždirbame.

Tai kaip ten vis dėlto su tuo uždarbiu ir mokesčiais? Jei vertėjas, turintis menininko statusą, sėdi be darbo, privalomojo sveikatos draudimo mokestį už jį moka valstybė. Tačiau vertėjai, neturintys menininko statuso, redaktoriai ir korektoriai visus mokesčius privalo susimokėti patys. Net jeigu tą mėnesį nieko neuždirbo (pvz., leido sau atostogauti arba tiesiog neturėjo užsakymų) arba jeigu uždirbo mažiau negu valstybės nustatyta minimali alga, vis tiek PSD skaičiuojamas nuo minimalios algos. Šiemet, beje, tas mokestis dar pakilo.

Taip ir girdžiu prieštaraujančiųjų chorą. Bet juk esama visokių fondų, projektų ir pan. Puiku, kad to esama. Tačiau kai pinigus tenka ne uždirbti verčiant arba redaguojant, o išmelžti iš kokių nors fondų ir projektų, vis dažniau ima šmėžuoti sąvoka „projektiniai pašalpiniai“. Galų gale – kas tada esi: vertėjas, redaktorius ar projektų rašytojas? Tikrai nesu prieš visokias paramas kultūrai ir vertimui kaip vienai iš kultūros sričių. Tegu tik būna, ir kuo daugiau! Betgi turbūt niekas neremia redaktorių? Kiek paramos gauna vadinamoji „komercinė“ literatūra? O jos daug, vadinasi, daug ją verčiančių ir redaguojančių. Ir tada dirbama už grašius, nes „knyga komercinė, paramos negausime“. Štai jums ir komercija, pagrįsta baudžiauninkų darbu!

Na, baudžiauninkų darbas, kaip žinote, krauna turtus jų šeimininkams. Registrų centro duomenimis, „Alma littera“ apyvartą 2021 metais didino 4 proc. iki 7,7 mln. eurų. Tuo metu grynasis pelnas augo 3,4 karto iki 4,4 mln. eurų. (Nerandu naujausių duomenų; šiaip Registrų centrui reikėtų pateikti užklausą ir mokėti pinigus. Tiek to…) Žodžiu, skurdas žvelgia į akis.

Tai va tokios tokelės. Būsime priversti dirbti vis greičiau ir greičiau… Apie kokią kokybę tada galima kalbėti?

 

Skubos darbą velnias neša

Manęs paklausė: kodėl manote, kad tie, kas dirba greitai, dirba prastai?

Taip manau iš savo patirties. Ir iš nesugebėjimo įsivaizduoti, kaip per mėnesį galima išversti dešimt ir daugiau lankų. Žinau tokių atvejų. Ir žinau, kas apie tuos kolegas kalbama: anksčiau vertė gerai, o dabar varo beprotišku tempu ir vertimai vis prastesni.

Štai žmogus ir renkasi – ar gerą vardą saugoti, ar vis dėlto pinigų pragyvenimui užsidirbti.

Ieškant būdų, kaip pagreitinti darbą, griebiamasi visokių automatinių vertimo programų. Kažkas forume Lietuvių kalbos redaktoriai jau teiravosi: „Kokiomis kompiuterinėmis programomis naudojatės redaguodami?“ Mačiau tik vieną atsakymą – wordu.

Vertimo programų jau yra. Google Translate, DeepL Spėju, kad man jau yra tekę redaguoti jų išverstus tekstus. Teisingai klausė E. Išganaitytė: „Galgi tokiais atvejais leidyklos sutaupytų nervų ir pinigų, duodamos redaktoriui redaguoti tekstus, išverstus vertimo programų? Ar nebūtų rezultatas tas pats?“ Bijau, kad link to sparčiai einama.

Kaip pagreitinti darbą? Nežinau. Esu bandžiusi, bet nepasisekė.

Labai skaudėjo ranką, spausdinti buvo sunku. Bandžiau automatinį vertimą; maniau, taisysiu kaire ranka. Jau po pirmos pastraipos supratau, kad nieko iš to nebus. Buvo kaip tiems Biblijos vertėjams prieš Lutherį: žodžius išvertė, o minties – ne. Dar ir žodžių ne tas reikšmes parinko. Žinot tą klasišką atvejį, kai sakinys „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41) buvo išverstas „degtinė laikosi, bet mėsa pašvinko“.

Man darbą šiek tiek palengvina tai, kad kompiuteriui galiu diktuoti. Palengvina, bet ne pagreitina. Iš to sudiktuoto teksto savo vietoje lieka gal kas antras žodis. Tačiau mintis būna mano suformuluota, o tai jau gerai.

 

Mano dukra studijavo verslo vadybą. Per paskaitą dėstytoja aiškino, kad pinigai šiandien jau nėra pagrindinė motyvacijos priemonė, nes geri specialistai Lietuvoje pakankamai daug uždirba. Dukra paprieštaravo, kad anaiptol ne visose srityse. Pateikė pavyzdį – mane. Tiesa, pavardės neminėjo. Dėstytoja nepatikėjo. Tik kai dukra savo tiesą pakartojo trečią kartą ir labai tvirtu balsu, dėstytoja suglumo ir patylėjusi paklausė: „Tai jaunų žmonių į tą sritį turbūt neateina?“

Žinau, kad ateina. Ateina su nevienodais gabumais. Visi įmetami į tą pačią jūrą. Vienas kitas išplaukia lengvai. Išplaukti padeda įgimtas kalbos jausmas ir panašūs dalykai. Dauguma šiaip ne taip kapstosi ir išsilaiko vandens paviršiuje. Kiti nuskęsta. Arba būna nuskandinami. Tuos besikapstančiuosius tempia redaktoriai. Kai pavargsta tempti, ima galvoti, kad reikia juos mokyti plaukti. O kas laukia išplaukus? Šlovė ir turtai? Deja…

Redagavau puikius jaunų vertėjų Akvilės Melkūnaitės, Linos Gaučytės, Eglės Cibitytės vertimus. Mano kolegė Asta Bučienė paklausta paminėjo Justę Nepaitę ir Indrę Balčikonytę-Huang. Be abejo, yra tokių, kurių nei aš, nei Asta nežinome – tiesiog neteko redaguoti. Tikriausiai yra ir jaunų puikių redaktorių, tiesiog pati laikausi įsikirtusi Astos ir jų nežinau.

Tai kiekgi jūsų yra – jaunų, talentingų, pasiryžusių dirbti už grašius? Užteks tiek, kiek yra? Juk knygų skaitomumas mąžta. Viena iš priežasčių – prasti vertimai, geriau skaityti originalą arba anglišką vertimą. Cituoju, ką feisbuko komentaruose parašė Gintautas Naglys: „Seniausiai nusibodo medinė išverstos knygos kalba, stringantys sakiniai, neatitikimai ir klaidos. Yra gerų leidimų, žinoma, bet vargina kas kartą spėlioti, ar vėl teks numesti kūrinį ir ieškoti originalo / vertimo į anglų kalbą.“

Ir vėl užburtas ratas. Skaitančiųjų mažėja, tad mažėja tiražai. Mažėja tiražai, todėl didėja knygų savikaina ir kaina. Kur jau čia užmokestį vertėjams ir redaktoriams kelsi, juk pabrango popierius, spaudos darbai ir visa kita. Knygos ir šiaip tampa vis sunkiau įperkamos. Ir še tau kad nori – dalis skaitytojų mano, jog verčiau skaityti angliškai, nes juos atbaido prasta vertimų kalba. O ji vis prastesnė, nes už grašius dirbantys vertėjai ir redaktoriai priversti arti beprotišku tempu ir nešvaistyti laiko dėl kažkokios kokybės.

Šviesi šios srities ateitis: esame maža tauta, kam mums ta literatūra? Kaip kažkokiuose komentaruose iš aukštybių rašė toks didelio traktoriaus kabinoje sėdintis dėdė: „Kam tos knygos, šiais laikais yra internetas!“

Tokia pesimistine gaida ir baigiu.