Valdas Papievis. Betty, Betty

2025 m. Nr. 1 

Fragmentas

 

Tas jausmas, kai nieko nevyksta, tik už lango lyja lietus, o tu eini per įtemptą lyną ir bet koks neatsargus judesys: rankos kryptelėjimas, slystelėjimas koja – sudaužys šią netvarią pusiausvyrą, kuri yra tavo kvėpavimas, susiliejantis su lietumi, į stiklą vienodai krapnojančiu, kuris yra tavo žvilgsnis, klaidžiojantis po buveinę, kurios nė vienos siūlės tu nepažįsti, kuris yra tavo viltis ir neviltis, abi vienodai beprasmės. Tai yra jausmas, lyg žemės traukos apsunkintu kūnu per įtemptą lyną neštum stiklo pūtiko išpūstą rutulį, kurio dar nesustingusios plonytės sienelės plazdentų iš nuostabos, pajutusios oro virpėjimą, tavo rankų lytėjimą, jose tvinksinčio kraujo pulsavimą. Pojūtis skylančio vienio, kurio nei tavo pastangos, nei po kojomis įtemptas lynas negali išgelbėti – tavo atsargiai statomos kojos virpančiais pirštais, nerimui gyventi tarsi vėjui žolę šiurenant odos plaukelius, – kaip lūžtantys sąnariai žiogo, kur stryktelt, nerandančio. Aš esu žiogas, – sakau sau, – per įtemptą lyną nešantis rutulį, išžiestą išretinto oro srity, kuriame – mūsų džiaugsmai, liūdesiai, mūsų vienatvės, nuoskaudos, pykčiai, mūsų aistros, tikėjimai ir netikėjimai. Bet tai nieko nereiškia – yra tik įtemptas lynas, bet kurį akimirksnį galintis trūkti, ir mes – nešantys rutulį, bet kurį akimirksnį galintį skilti. Iš tiesų tas rutulys – tik rasos lašas, kiekvienam iš mūsų nežinia už ką padovanotas – susiliejančioje saulėtekio ir saulėlydžio šviesoje jis tirpdo žemynus ir vandenynus, piramides ir klajoklių genčių palapines, pergamento ritinius ir elektronines laikmenas. Tas rutulys be galo lengvas – kiek gali sverti rasos lašas? – o lynas tiek įtemptas, kad reikia tik nesusvyruoti, bet iš kur nerimas, kad jis ims ir nutrūks ir aš su visu rutuliu krisiu? Žvelgiu į savo – žiogo akis, lyg išsigimėlis žiūrėtų į veidrodį; jos tokios didelės, kad iškart ir nusisuku.

Nakties mintys nebūna nei klastingos, nei pasalūniškos, tarsi švelniakailiai žvėriukai, jos ima busti anksčiau, nei mes pradedam snūsti; nelabai suprantančios pačios savęs, nė pasaulio, kuriam ima merktis jų akys, vos dienos svirtis pakrypsta į vakarą ir tirštėjančios prieblandos pradeda blukinti kambarius, jos iš pradžių tik glūdi, kaip mes glūdime savyje, ėmę busti, bet dar neišnirę iš miego įsčių; mums tik atrodo, kad jos užklumpa mus netikėtai, iš tiesų jos, pamažu vakarėjant, ant pirštų galiukų ima slinkti ir skverbias į mus kaip pažemiui kylančio rūko drėgmė, šiurpinanti odos plaukelius, nors iš pradžių to nė justi nejuntame. Nakties mintys, mūsų dienų išnaros, tamsoje mums grąžinančios tai, ką iš mūsų atima dienos šviesa, mums atveriančios nuo pačių savęs slepiamas paslaptis, skeliančios veidrodžius, kurių diena nedrįsta įskelti. Jos – nakties nudirti mūsų kailiai, tarsi klajoklių palapinių brezentas, šiurenamas vėjų. Mes nuo jų gūžiamės, mes bandome nuo jų atsiginti, mes vartomės lovose, bandydami jas nubaidyti, kol, kaip tik jų turbūt labiausiai nuvarginti, nuo skardžio galop krintam į atsiminsimą ar neatsiminsimą sapną, iš kurio pamažu ims aušti diena, jame užkoduota.

Gal todėl taip mėgstu upes – mūsų dienos teka kaip upės, rytmečiais nutvieskiamos saulės, išryškinančios šešėlius ir atšešėlius, bet būna, kad neišryškinančios nieko, juk ypač mūsiškėse platumose, ten, kur gimiau, pasitaiko dienų, dažniau nei retai, kai saulės šviesa traiškanoja arba jos iš viso nėra, ir dienos mums atrodo tarsi užvožtos švininio dangaus kaip tikrai ar tariamai nemirtingų upių priešmirtiniai skruostikauliai. Tarsi koks nekrofilas tokiais rytmečiais, kad ir kokiame mieste aš prabusčiau, mėgstu išeiti prie upių – nėra miestų be upių, tikrų, kartais ir mitinių, dažniausiai turbūt ir mitinių, ir tikrų – ir savo staiga pailgėjusiais pirštais glostyti ūkuose pilkuojančios, pamažu ryškėjančios upės skruostikaulius, nakties numėlintus iki skenduolio. Tokiais ūkanotais rytais sapnai, atsimenami ar neatsimenami, sklaidosi sunkiai, o sąmonė bunda lėtai – kaip, žmogau, gali taip suaugti su miestais: tarsi glostydamas, atrodė, mirusią, o štai atgyjančią upę, glostytumei juos visus – nuo vaikystės iki dabar. Ir savo vaikystės, ir tuos, kuriuose gyvenai ir negyvenai, ir tą, kuriame dabar gyveni.

Ir man, pasirėmusiam į Pont-Neuf parapetą, ima dingotis, kad ant tuščios dienos drobės, atremtos į šio bundančio ryto molbertą, savo iki begalinių teptukų išilgėjusiais pirštais piešiu iš nakties nyrančio miesto portretą, lyg geismo išilgintais pirštais glostyčiau mylimos moters kūną. Iš tiesų, nieko aš nepiešiu, jis pats skleidžiasi ne iš erdvės, o iš mano akių, nei molberto, nei drobės, nei teptukų man nereikia. Jis link manęs plaukia lyg rytmečio uostan sukantis didelis laivas, ne jis veriasi prieš mano akis, jis mano akis veria į tolumoje du upės krantus jungiančius tiltus, abipus jų dunksančius pastatus, gatves, kurių tik pradžią matau ir į kurias, mano žvilgsniui nepasiekiamuose akiračiuose nusidriekiančias, išeina pirmieji šios dienos pranašai – anksčiau už kitus pradedantys dirbti žmonės: autobusų vairuotojai, pamaininiai darbininkai, auklės ir mokytojai, kontorų tarnautojai – visi tie, kuriems nuo ankstaus ryto reikia laiduoti šio miesto ir visų mūsų gyvenimus, o jų žingsniams tankėjant ir automobilių prie šviesoforų daugėjant, jaučiu, kaip iš mano kūno ima sklaidytis tamsa, brėkštant apsnūsta ir nakties mintys, ir aš, apimtas lengvo šios tarpinės būsenos svaigulio, kuomet nebesupranti, kas aiškiau – diena ar naktis, tebežvelgiu nuo tilto į upę, lyg žvelgčiau į rentgeno nuotrauką miesto ir mūsų gyvenimų, kurių paslapties nei rytas, nei diena, nei vakaras neįmins.

Iš tikrųjų jau nebesitikiu, kad kas nors man įmintų ką nors, juolab kad pats ką nors sau įminčiau. Nuo Pont-Neuf žiūrėdamas į kitų tolyn nusidriekiančių tiltų polius, atsisukęs į krantines ir matydamas, kaip jose gausėja mašinų, stebėdamas, kaip rūškana apmūsijusio ryto šviesa pamažu ima ryškinti pastatų apribus: fasadus, duris, langus, stogus, – lyg vis labiau gaisuojanti halogeninės lempos šviesa iš prieblandos trauktų ligoninę su rachito išsukinėtais koridoriais, veriančiais duris į palatas, kur dūstantiems ventiliuoja plaučius, – aš tik jaučiu, kad štai dabar, jei ne dabar, tai išaušus, vidurdienį, gal vakarop ar vakare, kad ir kaip būtų, šiandien, kas nors atsitiks: ten, už šimtų kilometrų, trykštančios upės aukštupiai, neatlaikę mano smilkinių įtampos, plyš, ir ji, taip geistą galią įgavusi, plūstels, išsilies, šliūkštels per krantines ir užlies miestą, arba mūsų širdys virptels, pajutusios, kaip krūpteli šaligatvio plytelės, asfaltas, pamatai, plytos – staiga sudrebės viskas ir staiga viskas grius: žemės traukos neatlaikiusios, pasvirs ir žemėn atsidaužusios skils antiką imituojančios šio miesto rūmų kolonos, tarsi savižudės kregždės į prarajas smigs anų amžių pastatų erkeriai, dar anksčiau subyrės šių laikų namų sienos. Bet iki paskutinės gyslelės įtemptas kūnas man sako, kad nė to jau nereikia: bet koks neatsargus judesys, mano žvilgsnis, net akies mirksnis gali sukelti potvynį ar žemės drebėjimą. Baugiai drebančiais pirštais čiuopiu cigaretę – tik ją prisidegsiu, prarasiu pusiausvyrą, krisiu, o su manimi kris visas pasaulis, aš bijau pakreipt vyzdžius – vos juos pakreipsiu, mano lynu nešamas rutulys sprogs, aš aukštielninkas griūsiu, o su manimi grius visas pasaulis.

Kad ir kaip būtų, per didžiules pastangas žengiu žingsnį – už savęs palikdamas niekingą viešbučio kambarėlį, kuriame nei iš šio, nei iš to panūdau pernakvoti, už savęs palikdamas gatveles, kuriomis ėjau link Pont-Neuf. Už savęs palikdamas ir Pont-Neuf – šis seniausias akmeninis Paryžiaus tiltas man visada naujas: ant jo atsidūręs, nebesuprantu, kas nauja, kas sena, ant jo atsidūrus, laiko sluoksniai mano galvoje ima maišytis. Ir ne tik čia, ant šio tilto. Laiko sluoksniai – tai valandos, dienos, mėnesiai, metai; mano galvoje laiko švytuoklė sijoja ne akimirkas, o prisiminimus ir sapnus, kiek jų man dar likę.

Savisaugos instinktas: įsikibk į kasdienybės turėklus.

Delnais atsirėmęs į sieną, tyrinėju žemėlapį, akyse ryškėjantį, blunkantį. Betono grūdeliai, jų mezgamos linijos, spalvų deriniai, nuoskilos, įtrūkiai, eiženos, visi tie šalčio, kaitros, liūčių pėdsakai – kodėl aš taip save kankinu, lyg žiūrėčiau į veidrodį, kurio pakęst negaliu? Gal dėl to, kad tariuosi esąs kaip niekad saugus – kojom įsirėmęs į žemę, rankom – į sieną?

Iš tikrųjų tai aš einu, sustoti norėčiau, bet nedrįstu. Einu gatvėmis, iki paskutinės raukšlės pažįstamomis, kaip iki paskutinės raukšlės pažįstame kartu su mumis senstančių draugų nuo jaunystės gyvenimus, einu pro namus, kurių langai mane kviečia užeiti, bet į kuriuos jau niekada neužeisiu – juose gyvenę pažįstami išsikraustė ar mirė, ir durys į juos man amžinai uždarytos, einu per sankryžas gatvių, prieš mano akis susikryžiuojančių, ir dėl to man skaudu, nes mano gyvenime jokios gatvės nesikryžiuoja, nebent trumpam, kad netrukus vėl išsiskirtų, o šviesoforai mirksi vien tam, kad taip reikia. Aš tik norėčiau sustoti, aš tik norėčiau atsiremti į sieną ir tyrinėti ją iki begalybės – iš cemento piešinio, iš saulės jame išverptų gijų ir lietaus išskvelbtų įtrūkių bandydamas suprasti, ko daugiau niekas negali paaiškinti. Nesustoju tikriausiai dėl vieno ir dėl kito: kad ir kiek melsčiau, siena man taip ir liks nebyli, o jeigu ir didžiausią paslaptį man ji atskleistų, ar kas nuo to pasikeistų?

 

Žvelgiu į raudonos šviesos fone ryškėjančią rentgeno nuotrauką, pincetas plonytėmis žnyplėmis ją pateliuskena, ir vonelėje ryškalai suraibuliuoja, o su jais štai tyvuliuoja ir krūtinės ląsta, šonkauliai, plaučiai, vaizdui išryškėjus, pincetas nuotrauką perkelia į kitą, fiksažo vonelę, kurioje chemikalai ją mano akyse sustingdys visam laikui, kaip daugybę kitų – riešo, kelio, inkstų, žarnyno, širdies – tie ir mano viduje esančių kaulų, sąnarių, organų dariniai man tokie pat paslaptingi, kaip kontūriniame pasaulio žemėlapyje spalvinami dar nepažinti, gal niekada nepažinsimi žemynai ir vandenynai, juo labiau – krateriai, plynės, kuriuos išvystu, atitraukęs užuolaidą ir įsistebeilijęs į mėnulio pilnaties naktį. Dar vaikas, nesuprantu, kaip gali taip būti: tai, kas toli, per didžiausią atstumą regiu, to, kas dedasi mumyse, savo akimis niekada neišvysime. Ankštoje, raudonos prieblandos liejamoje laboratorijoje, kurioje balta ekrano šviesa atitvieskia žmonių kūnų vidų, žiūriu į nuotraukas, mano mamos viena po kitos tyrinėjamas, po to lyg išdžiūvę skalbiniai į krūvą viena ant kitos dedamas. Tai – kūnai žmonių, kuriuos poliklinikos laukiamajame ką tik mačiau. To prakaulaus veido vyro, užmetusio koją ant kojos, alkūnę į kelį, smakrą į kumštį įrėmusio, tos ilgaplaukės merginos, ant krūtinės sukryžiavusios rankas ir užmerktomis akimis apie kažką sau galvojančios, pagyvenusios, o gal tik tuomet man atrodė, kad ji – pagyvenusi, moters, išgąstingais pirštais po rankinės kišenes šmirinėjančios, kažko ieškančios ir nerandančios, to maždaug mano metų baltapūkio berniuko, kitų. Kiekvieną kartą, kai ilgu poliklinikos koridoriumi eidavau pas motiną į rentgeno kabinetą, tie savo eilės laukiantys žmonės man atrodydavo tarsi pasmerktieji – ligos ar nelaimės priversti apsinuoginti tiek, kad net visiškai nusirengę negalėtų tiek apsinuoginti. Tebegirdžiu, kaip mama juos vieną po kito kviečia įeiti, iš jos judesių suprantu, kad po rentgeno akimi atsigulusių prašo pasisukti vienaip ar kitaip, žinau, kad, užėjusi už švino atitvaro, paprašys nekvėpuoti. Aš tai stebiu pro langelį iš laboratorijos į rentgeno salę – man nevalia ten įeiti, paslaptingo aparato spinduliai kenkia, o mano sveikata ir taip ne iš geriausių. Lyg akys būtų pavirtusios kino projektoriaus objektyvu, visa šitai matau tarsi ekrane – kaip filme, kuriame žmonės pusiau tikri, pusiau netikri. Juo labiau netikresnės tų žmonių kūnų rentgeno nuotraukos – su jais pačiais, regis, nieko bendra neturinčios, lygu nieko bendra neturi upės dieną ir naktį. Po kelerių metų, jau ūgtelėjęs paauglys, pamanysiu, kad mano mama, vaikystėje atrodžiusi burtininkė ar žiniuonė, neatskleidė nieko daugiau, tik tų žmonių kūnų paslaptis – iš tiesų mes ir mūsų kūnai, tegul vieni nuo kitų neatskiriami, gyvename skirtingus gyvenimus. Daug vėliau suprasiu, kad viskas ne taip labai paprasta. Tada vėl imsiu galvoti, kad mano mama buvo burtininkė, gal net žiniuonė.

 

Nė nežinau, kodėl, priėjęs rue Dauphine, vedančios nuo Pont-Neuf, galą ir stabtelėjęs penkiakampėje sankryžoje, rue Mazarine pasuku atgal prie upės, Pont des Arts link. Iš pradžių nė nesusigaudau, kad grįžtu prie Senos – užuot ėjęs namo, kaip ketinau. Man patinka pasakymai, kaip šiuokart būtų „nunešė kojos“, – jie išduoda tik pusiau suvokiamus ar visai nesuvokiamus įgeidžius, baimes, viltis, nerimą, mus pačius ir mūsų valią aplenkiančius. Jeigu kas nors įstengtų padaryti jų rentgeno nuotraukas, raudonoje laboratorijos šviesoje ryškėjančias, fiksuojamas, pagal metus viena po kitos į krūveles skirstomas, ir jeigu galėtume jas nuosekliai kaip albume peržiūrėti, gal ką ir suprastume apie savo gyvenimus. Bet turbūt gerai, kad jokie rentgeno spinduliai į mūsų pasąmonės užkaborius bent kol kas prasiskverbti negali – juk ten tiek slaptų kambarių, į kuriuos nė pačiam geriau neįžengti. Rakto į savo paties paslaptis kartais geriau neturėti.

Jeigu prireiktų įvaizdinti pasąmonę, nelyginčiau jos su upe: upės prasideda aukštupiuose, būna, kad išsilieja, bet į savo krantus anksčiau ar vėliau vis tiek grįžta. Ir jei pačios nežino, kur plaukia, krantai ištikimai jas palydi ligi pat žiočių. Nelyginčiau jos nė su pelkėmis: pelkės – tai sąstingis, tegul po tavimi samanota, dumblina žemė liūliuoja, ir koja bet kada gali slystelėti į akivarą. Pasąmonė man veikiau stepės – kuriose vėjas su smėliu tave ūmai bloškia, kur atsidurti nesitikėjai.

 

Viešbučio registratorius, patyrinėjęs mano tapatybės kortelę su adresu, truputį nustebo, kad esu vienas. Juo labiau vos kelioms valandoms – kai jį pažadinau, turėjo būti jau po vidurnakčio. Tik atitraukęs naktines veliūro užuolaidas supratau, dėl ko jis nustebo. Ir pats nustebau: pro langą išvydęs namą, kurio pastogėje gyvenu. Gal dabar tik dingojasi, gal taip iš tiesų buvo: lyg mano karvelidės, kaip vadinau savo chambre de bonne, ir viešbučio kambario langai būtų susisiekiantys indai, jie žvelgė kitas į kitą, tarytum skusdamasis žvelgčiau pats į save. Turbūt iš pasąmonės kyla ir vaizduotės žaismė; kaip dainuoja Ella Fitzgerald – vaizduotė juokinga, beprotiška ir kvaila. Tik juokinga, beprotiška ir kvaila vaizduotė mano akyse galėjo išryškinti mano kambario langą – jis buvo pasiklydęs tarp daugybės kitų, į pašlaitę besileidžiančių nuo Panteono, čia pat ir bangomis tolstančių, dylančių, daugiausia tamsių. Nors žinojau, kad apgaudinėju save, žvilgsniu pasigavęs vieną iš jų, tariausi, kad tai bus maniškis. Gal ir buvo maniškis, bet negalėjau būti tuo tikras – lyg žengčiau į savo, lyg ne į savo buveinę, susvyravau, tikriau ne aš, mano žvilgsnis.

Ranka būtų norėjusi nutraukti lovatiesę, bet alkūnė sulinko, tuo pat metu – keliai, ir aš, pavargusiems raumenims pasidavęs ir ant nugaros nugriuvęs ant lovos, žvelgiau į lubas, ant kurių atsitvieskė naktinio miesto pašvaistė. Lyg toji blausi šviesa link manęs atsiskverbtų pro sumerktas gatvių ir aikščių blakstienas, stebeilijausi į jų plaukelių kuriamą šešėlių spektaklį: iš mirksinčių šviesoforų, iš užsidegus žãliai asfaltu drykstelinčių ir tolyn slystančių taksi pažibinčių, iš neono reklamų, iš nė nakčiai neužgesintų vitrinų su manekenais ar grandinėlėmis, auskarais, pakabukais, išdėliotais ant mažyčių aksominių pjedestalų, – iš visos šios kasnaktybės, kurią iš mūsų atima miegas. Tas apyšvietis ant lubų vos vos raibuliavo – nei dildamas, nei šviesėdamas, kitaip nei rentgeno nuotraukos, kurioms išryškėjus, jas gali perkelti į fiksažo vonelę – kokiais chemikalais užfiksuoti įspūdžius, nuotaikas ar jausmus, kai visa – tik plaukimas, tekėjimas, skyduliavimas be krantų?

Betty, Betty, kodėl tu ne čia?

Dabar, kai man taip reikia tavęs.

Su striuke, nė nenusiavęs, aukštielninka nuvirtęs ant lovos ir įsižiūrėjęs į lubas tiek, kad, regis, kartu su miesto apyšviečiu, ant jų atsispindinčiu, ir pats būčiau ėmęs ribėti, veikiau – jame tirpti, išgirdau savyje. Tai buvo žodžiai, iš manęs atskambantys pačiame manyje; kitaip negu žodžiai, kurie, kažkieno ištarti, mus pasiveja naktį ir blaškydamiesi tarp smilkinių persekioja, mumyse skambėdami dar garsiau negu dieną, jie ir pačiam man buvo vos girdimi, tarsi iš anksto žinotų, kad jiems beviltiška stengtis virsti garsais – mano lūpos jų niekada neištars.

Betty, Betty, kodėl tu ne čia?

Naktis, atrodė, niekada nesibaigs – atsargiu katės žingsneliu sėlinusi, ji ištvino, lyg vandenynai visiems laikams būtų užlieję žemynus, neaprėpiami vandenys mane ir skandino, ir kėlė aukštyn, gal taip visi nejučiom grimztam į miegą? Kai nebežinome nei kas aukštyn, nei žemyn, kai nebelieka ribų tarp to, kas toli ir arti.

Prabudęs išvydau tarp pirštų rūkstančią cigaretę, stovėdamas prie lango, pūčiau dūmus į brėkštantį rytą.

Ir pajutau, kad šiandien kažkas atsitiks, neatsitikti negali.

 

Ogi tikrai, niekų darbas būtų apsisukti ir, užuot nei iš šio, nei iš to vėl kulniavus link Senos, grįžti į sankryžą, iš kurios išsišakoja penkios kryptys, iš jos patraukti kairėn, į rue Saint-André-des-Arts, ja kiek paėjus ir priėjus vert wagon vartus suskeldėjusiais raižiniais, remonto seniai reikalingus, vienu pirštu sugroti mintinai mokamą kodą, lyg per muzikos pamoką metalofonu grotum vaikystėje išmoktą si – fa – sol – mi, nė nežinau, kodėl kaip tik šios natos man atitinka skaičius, Betty vartus atrakinančius, tada, kieme pro duris dešinėje įžengus į vestibiulį ir praėjus pro liftą ir ponų laiptinę, įvijais laiptais kopti kita, tarnams ir tarnaitėms skirta, į pastogę, kurioje driekiasi ilgas koridorius, jo gale gyvena Betty. Betty, kurios dienų, vakarų ir naktų nenuspėsi, bet jei nakvoja namie, rytmečius – visada. Pagirios po išgertuvių, rami ar bemiegė naktis, viena, su manimi ar dar su kuo nors: Etjenu, Matilda, Paula ar Bastianu… – niekas nežino, kas kurį vakarą pas ją atklys ir, pavėlavę į paskutinį metro, sukniubs kaip stovi ant čiužinių, gatvėj rastų ir iš palovio išsitrauktų, – Betty prabunda ir keliasi tuo pat metu – ėmus brėkšti jos kambarėliui. Nelygu metų laikai – vasaromis ir šeštą valandą ryto, vėlyvais rudenimis, žiemomis – jau įdienojus. Nereikia nė įsivaizduoti, žinau: jeigu nueičiau dabar, rasčiau sėdinčią prie staliuko, irgi iš gatvės parsivilkto, beveik viskas šioje palėpėje iš gatvės parsivilkta – iš teisybės, kai sakau – sėdinčią prie staliuko, tai sakau – prie tuščios kabelio ritės, jai atstojančios žemą staliuką, neįsivaizduoju, kaip tą ritę, prie statybvietės surastą, su Matilda užsirideno. Ar būtų viena, ar ant grindų kas nors dar miegotų, Betty abejingai pakeltų akis nuo cigarilės, smilkstančios tarp jos kaip visada truputį drebančių pirštų, pelenų tūtelė, gal neatlaikiusi svorio, gal veriamoms durims orą suvirpinus, kristų pro peleninės kraštą ant ritės, ir Betty, atgręžusi į mane žvilgsnį, nei džiugų, nei priekaištingą, paklaustų – parsivilkai? Jos paakiai būtų pabrinkę, o veidas pilkšvas, plaukai ant naktinių marškinių plonomis petnešėlėmis išsidraikę – Betty rytai ilgi, su dar viena diena susitaikyti jai visuomet reikia laiko. Mano akims prasimerkus anksčiau negu jos, o tai pasitaiko ne taip ir retai, man patinka laukti, kol ji prabus, – ir pačiam būdraujant jausti nuo jos kūno sklindančią saldžiausią paryčių miego ramybę, tarsi auštančios dienos luotas mane plukdytų nuo paslaptingos salos, kurioje ir pats ką tik buvau ir iš kurios Betty mane anksčiau ar vėliau pasivys. Kartu su Fėja, jos kojūgaly susirangiusia, ant ištiestų letenėlių galvą padėjusia, galbūt kaip aš snūduriuojančia ir tykančia, kol šeimininkė pakirs. Kaip beveik viskas šiame kambarėlyje atkeliavę iš gatvės, taip ir Fėją, suvargusią, sustirusią, lietaus permerktą, Betty parsinešė nuo kiemo vartų, ir ši turbūt iš daugumai kačių įgimto dėkingumo jai liks ištikima visą gyvenimą – prie mano kojų niekada neįsitaisys, lygu dieną neprisileis. Taręsis nepavydus, prisipažinsiu, kad Fėjos Betty pavydžiu, tegul pavydas šiuokart tereikštų, kad norėčiau, jog ji prisiglaustų prie mano kojų. O paskui leistųsi paimti į rankas, leistųsi užsikelti ant kelių, leistųsi pirštais šukuoti jos rainą kailį, kaip kad dabar norėčiau paglostyt Betty. Per nugaros linkį pasalūniškai slinkt ligi sprando, pirštais braukti per kaklą, pasiekti krūtis, bet kaip Fėja manęs niekada neprisileidžia, taip ir Betty šią valandą purkšteltų: gal jau pabaik.

Parsivilkai? – mesdama atsainų žvilgsnį paklaustų. – Parsivilkau, – atsakyčiau. – Kad vėl susirietume? – Jeigu nori, galime ir susirieti. – Dėl ko gi dabar? – Dėl to paties kaip aną sykį. – Dėl to, kad tavo motina darydavo rentgeno nuotraukas, o mano tėvas buvo tigrų dresuotojas? – Galime ir dėl to. – Kad aš galiu patikėti, jog tavo mama buvo burtininkė ar žiniuonė ir tau būdavo baugu žiūrėti į jos ryškinamas rentgeno nuotraukas, o tu nė įsivaizduoti nenori, kaip aš drebėdavau, kad tigras mano tėvui galvos nenukąstų? – Viską tu apie savo Montevidėjų, cirko palapines, tėvą – tigrų dresuotoją išsigalvoji. – O kaip man patikėti, kad tai, apie ką tu sukui apsukui, – tiesa? Karai, žudynės, kažkokie trėmimai į Sibirą, jei nori, nė nutuokti nenutuokiu nei kur tas tavo Sibiras, nei kaip visa vyko, sakei, kad ten labai šalta… – Paklausk manęs, ar aš ką žinau apie Urugvajaus diktatūrą, kažką lyg skaičiau apie kankinamus politinius kalinius, prievartaujamas moteris, pagrobtus vaikus… Ar tikrai Urugvajuje visada šilta? – Ir tada Betty purkšteltų: – Tai gal čia ir pabaikime – diktatūros laikais manęs dar nebuvo, jei ką ir žinojau, tai iš tėvų, nukriošusių dėdžių, tetų, bet dabar jau tik miglotai prisimenu.

Dar viena, kažkelinta, pelenų tūtelė nuo Betty cigarilės krinta – ant tariamo žemo staliuko, pro peleninės kraštą. Ir niekai būtų jos klausti, o kam tau ta peleninė, pažiūrėk, visas staliukas pelenais ir nuorūkom apšnerkštas.

– Tai ko čia parsivelki, jei net tokie mažmožiai tave nervina?

 

Kaip tik dėl to ir parsivelku, kad langai seniai nevalyti. Kad ant lietvamzdžio po tavo langais kartais nutupia žvirbliai ir jiems barstydama trupinius tu sakai, kad jie – tavo apaštalai ir kad geresnės meditacijos, nei lesinti žvirblius, šiame pasaulyje nesugalvosi. Kad cigarilės pelenai visada krinta prošal. Kad tuščia kabelio ritė, kurią vadini staliuku, nusėta kamščių ir pelenų. Kad prabudusi lovoje raivaisi kaip Fėja, truputį baugindamasi pasitikti brėkštančią dieną. Dar ir dėl to, kad šaipais iš manęs, sakydama, kad tavo tėvas buvo tigrų dresuotojas. Kas be ko, ir todėl, kad man įdomu, juk mes – iš skirtingų pasaulių, nors, kitaip negu tu, apsėsta noro pamiršti, aš saviškį pamiršti bijau ir graibstaus jo netgi tada, kai nė nenutuoki – per mūsų kojų draikomas paklodes, per rytmečius, brėkštančius pro tavo langus, kai ant dujinės statai itališką kavinuką, ir užviręs jis pradeda šnypšti, per tiltus, ant kurių, nepaisydami praeivių, bučiuojamės, per kino teatrus, kuriuose tavęs, šalia sėdinčios, staiga begal pasiilgęs, ant tavo peties lenkiu galvą arba ranka siekiu tavo kelio, o tu mane atstumi – netrukdyk, per nesibaigiančias Liuksemburgo sodo alėjas, – kol vieną gražią pavasario dieną, iš giedro dangaus nei iš šio, nei iš to ėmus lyti, lyg jis staiga būtų prakiuręs, kaip kovą Paryžiuje dažnai pasitaiko, išskleidęs virš tavo galvos skėtį, tau pasakau, kad nors stengiesi pamiršti savo pasaulį, nors nuo jo bėgi, vis tiek juk žinai, kad gyvenime yra dalykų, nuo kurių neįmanu atitrūkti, – kad ir kaip gudriai pėdas mėtytum, jie vis tiek tave pasivys, ir pasivys, ko gero, pačiu keisčiausiu būdu ir pačią nelaukčiausią akimirką, kai šito mažiausiai tikėsiesi, juk visada taip – dėl ko nerimauji, ko labiausiai bijaisi, tas ir ištinka, – tu išsineri iš mano parankės, sprunki iš po skėčio ir, atsukusi į mane žaibuojantį žvilgsnį, įsivaizduoji, jau paskutinį, rikteli: Quel con, quel salaud, – ir aš sutrikęs – gal ir kvailai, bet ką jau tokio čia pasakiau? – regiu, kaip tavo aukštakulniai teškena balas, kaip aplink tavo blauzdas švysčioja neužsegto paltuko skvernai, kaip, lietui smaigstant pečius, virš pastatytos apykaklės švytuoja tavo galva, atrodo, ją tuoj vėjas nuneš, ką gi, eilinis isterijos priepuolis, ir toliau, o kas gali būti toliau – kaipgi aš, un con, un salaud, nors koks būčiau, nepulsiu tau įkandin, lietsargį atmetęs už nugaros, nebėgsiu tau pavymui, pasivijęs nesugriebsiu tavęs už pečių, stipriai suspaudęs, neatsuksiu tavęs į save, ir, mūsų veidams priartėjus tiek, kiek veidai priartėja bučiuotis: tu šito norėjai, tu gi šito norėjai, norėjai, kad tave vyčiausi, bėgčiau iš paskos, – tu atsiloši ir iš visų jėgų: pliaukšt, pliaukšt.

– Gali kiek tik nori.

Pliaukšt, pliaukšt.

Darsyk užsimojus ir akims nuo manęs netyčiomis kryptelėjus, man nė pamanyti nespėjus, kad dabar iškart puls, Betty jau vejasi skėtį – per šaligatvį ridenamą vėjo, per balas it luošys šokinėjantį. Aš jai – iš paskos.

 

Keturios.

Ramiausia popietės valanda.

Iš tikrųjų tai ne kavinė, o kvartalo restoranėlis. Kitaip nei daugumos restoranų, šio tarp pietų ir vakarienės neuždaro. Be mudviejų su Matilda, tik vienas klientas. Darbo kombinezonu vilkintis vyras. Užsikniaubęs ant baro, kalbasi su padavėju. Gurkšnodamas alų.

Matilda užsisakė kavos, aš – taurę vyno.

Matilda:

– Neklausk, kuo, tik žinok, kad Betty labai serga. Nežinau, ar turėjau teisę tai pasakyti, bet matau, kartais tu…

– Ką aš?

– Nieko. Tik noriu tau pasakyti, kad Betty labai serga.

Vasara.

Karšta.

Virš mūsų galvų tingiai sukasi ventiliatorius.

Prie baro padavėjas kalbasi su darbo kombinezonu vilkinčiu vyru.