Aidas Marčėnas. Eilėraščiai
Darganoj
„Kartais sninga juodai“
rankraščio paraštėse
net ir gyvenimo tirščiuose
prasmės kažkaip sudygo –
budžiu prie artimo mirštančio
redaguodamas knygą
išskleidęs poezijos skėtį
tikrą tikriausiai menamą
pėdas vis mėtau kaip mėtęs
iš gyvenimo į gyvenimą
2024 spalio 31, Vilnius
Ligoninės triptikas
eilėraščiais paskutiniais
kai prieš naktį palaton įbridęs
paskutinis dienos spindulys
nuauksina sieną
šeštą popiet, kai dar kaukši
ligoninės stogą lopantys
angelai darbininkai –
ir kai nebėra nei vilties, nei jėgų anei noro –
vis tiek privalai, reikia sergėt
gyvenimo sienas
reikia, kol pasaulis nesibaigė, paskutiniais dienos
spinduliais kaip vaikui
prieš daugelį metų
šypsotis senio padraikos likimui,
kuris štai išsipildyti baigia
pirmaisiais
eilėraščiais paskutiniais
renovuojamo kūno
per naktį liūtis groja metaliniais pastoliais
šešėlių šokiams palatoj,
atskirčiai, nerimui, siaubui, atbanguojantiems
mirties angelams –
ar tai jau nuo jų, ar vis dėlto dar pati nuo savęs
susigūžusi, eilėraštuku apsigobusi
vaikiška siela
slapstosi čia, kažkur čia, kažkur vis dar čia –
slapčiausiame iš kampų nugyvento,
iš bėdos
renovuojamo kūno
beveik nepagauto
ne tai, kas svarbu, ir netgi ne tai, kas svarbiausia
o tai, ko tikriausiai nėra, o jei ir yra,
tai būti tikrai
neturėtų –
šito blykstelėjimo nesuvokto, šito nesuturėto gyvenimo,
šito eilėraščio angelo sargo
akies krašteliu
beveik nepagauto
2023 spalio 1–5, Vilnius,
Vidaus reikalų ministerijos ligoninė
Tik trys tik
lapkritis
tik chrizantemos
jaunystės posmeliuose
temstančiam švinta
grįžau po daugelio metų
šešėliai – tik jie
pasitinka atminties
vartai sugirgžda
šypt
mirusį draugą
tik prisimink ir saulė
pro debesį šypt
2023 lapkričio 10, 17, 29, Vilnius
Lengvas sonetas vaikštant
netrukus – jauti – nudvėsi,
bet tol, kol laikaisi ant kojų –
vaikštinėsi, šviesėsi, aidėsi
tai, ko neišgalvoji
o aidėdamas sau kartosi
vis iš ilgesio, iš trūnėsių,
ko pats neturi – atiduosi,
atidavęs – turėsi
ir kolei vaizduotė riba,
lemtingą peržengsi ribą
ten, už kelių kvartalų
kur jau tik atmintis – tikrovė,
tvirtovė,
kur laikas stovi
su tavimi lig galo
2023 lapkričio 28, Vilnius
Keturios studijos
dėka D. K.
pavasarį
tiesa – reta, ne ta, greta
pasauliai gieda
iš mažo, tartum visata,
jazmino žiedo
vasarą
mergaitė, gananti ožkas,
dievų giraitė
ir parašas, kurį kažkas
tavim suraitė
rudenį
lemtis, praamžių patirtis,
jėgos palaukė,
kur laukia meilė ir mirtis,
mirtis nelaukia
žiemą
delčia, užšalęs tvenkinys,
įšalęs laikas,
čia banalybės derinys
ir čia tu vaikas
2023 lapkričio 30, Vilnius
Vis pasaka
pirmą eilėraščio eilutę
padiktuoja Dievas
Henriko Radausko liudijimu – Paul Valéry
tamsa artyn ji leidžias nuo kalvos –
senų sena jaunystės patirtis,
visatoje nutilusios kalbos –
dangus žvaigždėtas, sąmonėj – naktis
kas žino kaip, kieno tokia valia,
kad susibėga mirksniui šviesuliai
į kryžkelę gyvenimo gale –
ir spinduliais pasipila keliai
kad ir kurį jų rinkčiaus amžinyn –
vis pasaka, nykštukai – milžinyn,
visur kaip tiesė su tiese kertuos
su nepažįstama tiesa, kuri
ir vėl it tam estetui Valéry
eilutę pirmą pist ir padiktuos
2023 gruodžio 8, Vilnius
Pasibaigus
pasibaigus amžinybei
te perkūnas trankos
Jūsų Skaidriai Nebūtybei
nepaduosiu rankos
reikalausiu žemės vaisių
priešpriešos iš meilės
kad nerimtos kad nebaisios
graužtųs mano eilės
reikalausiu kvailio teisių
metalinio trasho
mirusiųjų slėniais neisiu
tegu mane neša
konkrečiausiai konkrečiu
vaikišku šviesos greičiu
2023 gruodžio 9, Vilnius
Mano kančia
<…> eilėraščiuose vis reflektuojate
save patį rašantį, tokiu būdu tartum
matuodamasis šį vaidmenį,
kelią ar pašaukimą ir kaskart
jo nusipurtydamas – lyg būtumėte jo nevertas?
Iš interviu
per amžių amžius pilnaties delčia,
kiekvienas rytas baigias naktimi,
kasdien kančia,
kančia, kančia, kančia
alsuot, mirksėt, gyvent su savimi
bevalis vaizdinys, buka valia –
ką čia veikiu,
ką veiksiu? ką veikiau?
kalba kankina žodžių negalia,
lemties galia kankina ne menkiau –
visa tiesa, gyvenimu visu
iš baimės būti virpa sakinys,
kai jį rašau
rašydamas esu
visatoj laimingiausias kankinys
2023 gruodžio 23, Vilnius