literatūros žurnalas

Mindaugas Kvietkauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 10 

Hanzos miestas

Vienas nakvojau uoste
su drumzlino raugo pilnais kanalais.
Vienišas, brutalus. Su išpuoselėtais
meduoliniais Hanzos laikų namukais.
Melas, jų fasadinio gyvenimo melas,
kai, palikę savo biurgeriškas šeimas
ir glotnias grynaveislių pirklių manieras,
eina į viešnamius. Klestintis odų verslas,
raugas, sidabras, išmatos, į kurias įmyniau
girtas užkaborio take prie kanalo.
Ir švytėjo tas miestas kaip dvasinio gyvenimo forma
arba veislinio ego forma, vemianti viską,
ko nesuvirškina, tiesiai į kanalus,
kad ant kranto glaistu blizgėtų kalėdiniai
nameliukai.

Prieplaukoj vangiai lingavo baržos.
Škunos, o gal galeros. Vangiai
persiritau per bortą tos, kur su pusnuoge
undine ant kylio. Grįžti į viešbučio lovą,
kuistis į patalo stabilumą vimdė labiau,
nei aklai atsiduoti plūdurų siūbavimui,
jūrligei. Ir užmigau, pasikišęs po galva
gniužulą laivo virvių, ir per sapną girdėjau,
kaip renka vandenis potvynis,
kaip vis smarkiau kliuksi raugas
per nugremžtą prieplaukos kraštą
ir tiesos gyvatėmis šliaužia
link nameliukų.

 


Bokštai

Viešpatie, kaip tai žmogiška:
nubusti savam kambary
ir nesuprasti kur.

Už lango matosi grakštūs
baroko bažnyčios bokštai,
bet priešais juos kyla naujo
invazinio namo siena.

Šviesa nusidažius variu,
kaip būna per užtemimą,
kai lieka tik pusė, paskui
tiktai ketvirtis saulės.

Indaujoje virpa taurės
tarytum per oro antskrydį,
į langą trenkiasi paukštis –
dusli pabaigos žinia.

Mes gulim apsikabinę
kaip du vieniši užsilikėliai,
staiga atskirti nuo pasaulio
okupuotam mieste.

Jame vis mažėja eterio,
daugėja nykios kasdienybės,
įsakymų tyliai paklusti
ir mūsų nuovargio priešintis.

Bet sušnabždi man: o jeigu
šio miesto esmė dar išlikus,
o jeigu per mus dar gali
sugrįžti jo bokštų era.

 


Ruduo Niujorke

Švintantis
tiltas už lango:
sapno, kur esame, arkos.
Dienos anapus datų:
laiko – skolon, atsiteisiant? –
išmokėti auksiniai.

Dviese
visam Manhetene:
pabėgėliai iš sugriuvusių
dramblio kaulo dangoraižių,
tapę staiga turtingi
tarsi pirmykščiai žmonės,
žaidžiantys vėl prakeiktųjų
poetų vertus žaidimus,
badantys peiliais vienas kitam
tarp plačiai išskėstų
ant stalo paviršiaus pirštų,
vis greičiau ir greičiau,
transo būsenoj
užsimerkę.

Nelegalių
migrantų ruletė:
kokį jai turtą užstatėm,
kaip pataikėm atspėti,
kad duotų mums
saulės grąžą?

Netikėta
klajoklių meilė:
plazdanti tartum baltas
atlapos palapinės skvernas,
kol vėjas nudrėks ir nuneš
virš vandenyno
įlankos.

Atsibudę
žemai nusilenkim
toms bevardėms dievybėms,
kurios mus vis dar keičia,
kurios mus užstato ir žaidžia,
kad išloštų bent mirksnį
nemirtingumo.

 


Nėštumas

Sapnavau, kad laukiesi kūdikio.
Priglaudei mano galvą prie sunkaus,
kieto kaip maišas pilvo. Po apskritu kupolu
išgirdau dusliai dunksint, tikriausiai širdį.
Pasakei, kad iš visko jauti: gims mergaitė,
kurią reikės auklėti švelniai ir lyriškai.

Pabudęs staiga prisiminiau
lenkų poetės, išgyvenusios karą, eilėraštį,
kuriame moters siela apsisprendžia ne gimti,
o grįžti tūkstantmečius atgal
nebūties ir nemirtingumo tuneliu.
Tačiau jo gale pavirsta
matematiškai bereikšmiu tašku,
tokiu pat, kokiu būtų pavirtusi
ir tada, jeigu būtų gimusi.

O paskui prisiminiau seną
devyniasdešimtmetę dailininkę,
gesusią lovoje, laikiusią man už rankos
ir vis kartojusią, kad nebijos skraidyti,
kai liks tik mažas taškelis. Tik tada
jai bus gaila kūnų, daiktų, tad dabar
norinti juos visus kuo geriau įsiminti.
Bet jeigu, – suabejojo, – per daug įsiminsiu,
kur tada tilps tos mano mintys,
ar netrukdys man skraidyti,
kai būsiu taškelis?

Už lango šnarėjo lietus
ir plakėsi metūgių lapais į stiklą
sukerpėjęs senas vijoklis. Galugerkly
tvinko nuojauta, kad šiaip sau nebūna
tokių sapnų ir atklystančių atsiminimų,
kad anapusinės bitės jau atnešė mudviem žiedadulkę,
įgysiančią vardą ir graudžią gyvenimo gausą,
ir švelniai migdysiančią mus,
kai iš kieto tikrovės pilvo
vėl atgimsim taškais
begalybėje.

 


* * *

Vėdinu meilės lauką. Išrenku daiktus,
palieku šnabždėjimus. Prileidžiu pro langus
į mūsų išbūtą kasdienį kvadratą
mėlynos atgailaujančiųjų šviesos.
Kaip nėrinius nuardau
tavo kūno linijas.

Aš esu voras,
vasarą savo tinklą rezgantis kambary,
niekad neišvejamas, nieko nepagaunantis,
visad alkanas, ragaujantis
slaptą drėgmę.

Narplioju lipnų tinklą,
nuodiju geliančiais žodžiais,
tau sugrįžus deduosi miręs,
kad sugundyčiau
graudumu.

Viešoji erdvė, viešoji nuomonė ir viešas interesas: (post)paminklinis būvis?

2023 m. Nr. 10 / Apie atminties politiką, viešumos ženklinimą ir skirtingų interesų įtampas kalbėjosi menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė, Agnė Narušytė, miesto antropologė Jekaterina Lavrinec ir architektūros istorikė Marija Drėmaitė; į pokalbį įsitraukė literatūros mokslininkai Darius Kuolys, Mindaugas Kvietkauskas ir Mantas Tamošaitis. Moderavo menotyrininkė Laima Kreivytė.

Mindaugas Kvietkauskas. Nebūto pokalbio tąsa

2023 m. Nr. 7 / Iš tiesų šis tekstas yra be progos. Amžinybėn išėjusių poetų vardus įprasta paminėti per jų gimimo ar mirties sukaktis, o čia – jokios akivaizdžios priežasties. Tik nežymios periferinės detalės, tik nedideli sutapimai…

Mindaugas Kvietkauskas. „Poetinis traktatas“ gaisrų sezonu

2022 m. Nr. 4 / 1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną…

Mindaugas Kvietkauskas. Atsiverti ir atsitiesti

2021 m. Nr. 1 / In memoriam. Irena Veisaitė (1928 01 09 † 2020 12 11) / Takas palei rugių lauką buvo labai siauras – net ne takas, o brydė lauko pakraščiu, praminta tarp arimo ir tamsios pamiškės.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Mindaugas Kvietkauskas: „Meilė vietai mums iš tiesų padeda įveikti vienatvę“

2017 m. Nr. 7 / Poetą, literatūrologą, eseistą, vertėją Mindaugą Kvietkauską kalbina Saulius Vasiliauskas / Ne viena esė, patekusi į naujausią Jūsų knygą „Uosto fuga“ (2016), buvo skelbta anksčiau.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Mindaugas Kvietkauskas. Laisvųjų menų likimas

2016 m. Nr. 4 / Krokuvoje, vienoje senamiesčio kavinėje, menančioje dar Austrijos imperijos laikų tradicijas, susėdame pakalbėti su literatūros profesoriumi Aleksandru Fiutu. Jis – visame pasaulyje žymus lenkų poezijos tyrėjas…

Mindaugas Kvietkauskas. Platanų šaknys

2015 m. Nr. 4 / Išlipęs iš autobuso Kembridže, nepasukau į man paskirtą koledžo kambarį tiesiausiu keliu. Pasirinkau nedidelį lankstą, kad per porą viduramžius menančių gatvių išnirčiau ties Matematiniu tiltu, kurį, anot legendos, be jokių vinių…

Mindaugas Kvietkauskas. Gyvas kambarys

2014 m. Nr. 8–9 / Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams…

Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje

2013 m. Nr. 7 / Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda.

Erika Malažinskaitė. Svarus poezijos liudijimas

2011 m. Nr. 7 / Czesławas Miłoszas. Poezijos liudijimas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto­sakos institutas, 2011. Vertė Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas. – 119 p.