Mindaugas Kvietkauskas. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 10
Hanzos miestas
Vienas nakvojau uoste
su drumzlino raugo pilnais kanalais.
Vienišas, brutalus. Su išpuoselėtais
meduoliniais Hanzos laikų namukais.
Melas, jų fasadinio gyvenimo melas,
kai, palikę savo biurgeriškas šeimas
ir glotnias grynaveislių pirklių manieras,
eina į viešnamius. Klestintis odų verslas,
raugas, sidabras, išmatos, į kurias įmyniau
girtas užkaborio take prie kanalo.
Ir švytėjo tas miestas kaip dvasinio gyvenimo forma
arba veislinio ego forma, vemianti viską,
ko nesuvirškina, tiesiai į kanalus,
kad ant kranto glaistu blizgėtų kalėdiniai
nameliukai.
Prieplaukoj vangiai lingavo baržos.
Škunos, o gal galeros. Vangiai
persiritau per bortą tos, kur su pusnuoge
undine ant kylio. Grįžti į viešbučio lovą,
kuistis į patalo stabilumą vimdė labiau,
nei aklai atsiduoti plūdurų siūbavimui,
jūrligei. Ir užmigau, pasikišęs po galva
gniužulą laivo virvių, ir per sapną girdėjau,
kaip renka vandenis potvynis,
kaip vis smarkiau kliuksi raugas
per nugremžtą prieplaukos kraštą
ir tiesos gyvatėmis šliaužia
link nameliukų.
Bokštai
Viešpatie, kaip tai žmogiška:
nubusti savam kambary
ir nesuprasti kur.
Už lango matosi grakštūs
baroko bažnyčios bokštai,
bet priešais juos kyla naujo
invazinio namo siena.
Šviesa nusidažius variu,
kaip būna per užtemimą,
kai lieka tik pusė, paskui
tiktai ketvirtis saulės.
Indaujoje virpa taurės
tarytum per oro antskrydį,
į langą trenkiasi paukštis –
dusli pabaigos žinia.
Mes gulim apsikabinę
kaip du vieniši užsilikėliai,
staiga atskirti nuo pasaulio
okupuotam mieste.
Jame vis mažėja eterio,
daugėja nykios kasdienybės,
įsakymų tyliai paklusti
ir mūsų nuovargio priešintis.
Bet sušnabždi man: o jeigu
šio miesto esmė dar išlikus,
o jeigu per mus dar gali
sugrįžti jo bokštų era.
Ruduo Niujorke
Švintantis
tiltas už lango:
sapno, kur esame, arkos.
Dienos anapus datų:
laiko – skolon, atsiteisiant? –
išmokėti auksiniai.
Dviese
visam Manhetene:
pabėgėliai iš sugriuvusių
dramblio kaulo dangoraižių,
tapę staiga turtingi
tarsi pirmykščiai žmonės,
žaidžiantys vėl prakeiktųjų
poetų vertus žaidimus,
badantys peiliais vienas kitam
tarp plačiai išskėstų
ant stalo paviršiaus pirštų,
vis greičiau ir greičiau,
transo būsenoj
užsimerkę.
Nelegalių
migrantų ruletė:
kokį jai turtą užstatėm,
kaip pataikėm atspėti,
kad duotų mums
saulės grąžą?
Netikėta
klajoklių meilė:
plazdanti tartum baltas
atlapos palapinės skvernas,
kol vėjas nudrėks ir nuneš
virš vandenyno
įlankos.
Atsibudę
žemai nusilenkim
toms bevardėms dievybėms,
kurios mus vis dar keičia,
kurios mus užstato ir žaidžia,
kad išloštų bent mirksnį
nemirtingumo.
Nėštumas
Sapnavau, kad laukiesi kūdikio.
Priglaudei mano galvą prie sunkaus,
kieto kaip maišas pilvo. Po apskritu kupolu
išgirdau dusliai dunksint, tikriausiai širdį.
Pasakei, kad iš visko jauti: gims mergaitė,
kurią reikės auklėti švelniai ir lyriškai.
Pabudęs staiga prisiminiau
lenkų poetės, išgyvenusios karą, eilėraštį,
kuriame moters siela apsisprendžia ne gimti,
o grįžti tūkstantmečius atgal
nebūties ir nemirtingumo tuneliu.
Tačiau jo gale pavirsta
matematiškai bereikšmiu tašku,
tokiu pat, kokiu būtų pavirtusi
ir tada, jeigu būtų gimusi.
O paskui prisiminiau seną
devyniasdešimtmetę dailininkę,
gesusią lovoje, laikiusią man už rankos
ir vis kartojusią, kad nebijos skraidyti,
kai liks tik mažas taškelis. Tik tada
jai bus gaila kūnų, daiktų, tad dabar
norinti juos visus kuo geriau įsiminti.
Bet jeigu, – suabejojo, – per daug įsiminsiu,
kur tada tilps tos mano mintys,
ar netrukdys man skraidyti,
kai būsiu taškelis?
Už lango šnarėjo lietus
ir plakėsi metūgių lapais į stiklą
sukerpėjęs senas vijoklis. Galugerkly
tvinko nuojauta, kad šiaip sau nebūna
tokių sapnų ir atklystančių atsiminimų,
kad anapusinės bitės jau atnešė mudviem žiedadulkę,
įgysiančią vardą ir graudžią gyvenimo gausą,
ir švelniai migdysiančią mus,
kai iš kieto tikrovės pilvo
vėl atgimsim taškais
begalybėje.
* * *
Vėdinu meilės lauką. Išrenku daiktus,
palieku šnabždėjimus. Prileidžiu pro langus
į mūsų išbūtą kasdienį kvadratą
mėlynos atgailaujančiųjų šviesos.
Kaip nėrinius nuardau
tavo kūno linijas.
Aš esu voras,
vasarą savo tinklą rezgantis kambary,
niekad neišvejamas, nieko nepagaunantis,
visad alkanas, ragaujantis
slaptą drėgmę.
Narplioju lipnų tinklą,
nuodiju geliančiais žodžiais,
tau sugrįžus deduosi miręs,
kad sugundyčiau
graudumu.