Aira Niauronytė. Stebint Antipremijos purslus
2024 m. Nr. 10
Rudens pradžioje Giedrei Rakauskaitei ir leidyklai „Jotema“ už Knuto Hamsuno romano „Žemės syvai“ vertimą įteikta Antipremija virto tikru lauko skandalu. Turbūt geriau būtų praktikuoti recenzijų kultūrą, nes Antipremija – kaip koks gėdos stulpas. Šiaip ar taip ji katalizavo daug diskusijų ir ginčų. Sprogo pūliniai – senos įtampos ir buvę nevieši požiūriai išsiliejo garsiais žodžiais. Psichologai patvirtintų, kad sveikimo procesai prasideda priėjus tam tikrą ribinį tašką. Galbūt viso to šaršalo reikėjo tik tam, kad literatūros vertėjų ir redaktorių ceche prasidėtų būtinas lygiavertis pokalbis tarp skirtingų profesionalų kartų?
Man atrodo, kad klaidos yra būdas, nors ir skausmingas, mokytis ir naujai įsisąmoninti dalykus. Kad ir kiek mums būtų metų, kad ir kokio aukšto lygio profesionalai būtume, visi kartais klystame. Suprasti ir pripažinti klydus – palengvėjimas ir sąlyga persikalibruoti. Svarbu išlikti oriam, nesitapatinti su savo klaida, netapatinti kito su jo ar jos klaida.
Diskusijas paskatino tai, kad Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Antipremiją paskyrė vertimui, kuris tos pačios LLVS buvo įtrauktas į Metų verstinės klasikos sąrašą (vėliau išbrauktas). Be to, knygos leidyba buvo paremta Lietuvos kultūros tarybos. Kaip sakė LLVS atstovai, vertimas, suredaguotas Jono Vabuolo, skambėjo gerai, kol kruopščiai netikrinta su originalu. Redagavimas paglaistė, bet problema liko. Puiki Eglės Išganaitytės recenzija iš esmės pakeitė vertimo recepciją. Galbūt leidykla vertėjai parinko netinkamą kūrinį, galbūt vertėja pervertino savo gebėjimus. Vis dėlto juk Hamsunas. Kiekviena klaida turi savo priežastis. Renkuosi nesmerkti.
Svarbus ginčų šaltinis – LLVS vadovės Daivos Daugirdienės ir kitų narių komunikacija vertėjos, gavusios Antipremiją, atžvilgiu. Vadovės įrašas, kuriame antilaureatės profesiniai gebėjimai buvo apibendrinti žodžiu „nemokša“, socialiniame tinkle „Facebook“ buvo viešai sukritikuotas ir netrukus dingo. Šitai irgi galima laikyti klaida, šiuo atveju – komunikacijos, bet atveriančia pozityvų kelią – įvyko pokalbis apie tai, koks viešas kalbėjimas tinkamas ir koks ne šiuo metu. Ne pirmą kartą vyresnės kartos intelektualai socialiniuose tinkluose rašo taip, tarsi tai nebūtų viešoji erdvė. Vis dėlto tai yra viešoji erdvė, o gebėjimas pasisakyti kritiškai renkantis taktišką retoriką – apskritai svarbus profesionalo, ypač humanitaro, įgūdis.
Po Antipremijos kalbos redaktorė ir vertėja, LLVS narė Dalia Kižlienė socialiniame tinkle „Facebook“ parašė seriją asmeninių įrašų apie redaktorių ir vertėjų darbo ir santykių subtilybes. Tai tapo reiškiniu – Dalios Kižlienės „rašinėliai“ – kaip vadina ji pati. Įrašai ir komentarai po jais buvo tam tikra literatūros lauko grupinė terapija, viešo atvirumo pliūpsnis įvairiausiomis temomis, kai paaiškėjo tam tikrų prieštaringų pozicijų.
D. Kižlienė užkabino labai daug svarbių, vertingų temų. Jos įrašuose radau nuoskaudų, kad redaktoriai dažnai ištempia prastus arba vidutiniškus vertimus, tada niekas nebemato, kad vertėjai dirbo prastai, jie imami laikyti gerais profesionalais. O redaktoriai – liūdni ir neįvertinti. Deja, tokia realybė. Rodos, atėjo laikas įsisąmoninti ir užfiksuoti, kada redaktoriaus vardas turėtų garsiau skambėti – kai perrašo ir išties pagerina vertimus, redaktorius tampa bendraautoriu. Su tokiomis situacijomis neretai tenka susidurti dirbant prie negrožinės literatūros tekstų leidybos. O vertėjo pavardę ant knygos viršelio reikėtų rašyti tik tada, kai vertimas išties nepriekaištingas.
Dar šiuose įrašuose išskaičiau duoklę „Vagos“ mokyklai. Senoji „Vaga“ – vienintelė grožinės literatūros leidykla sovietinėje Lietuvoje, veikusi nuo 1945-ųjų (kita epocha!) iki privatizavimo. Ten vyresni vertėjai dirbdavo su jaunesniais redaktoriais, vyresni redaktoriai redaguodavo jaunesnių vertėjų verstas knygas – jaunoji karta perimdavo žinias. Dabar tokios mokymosi schemos neturime, ir ėmė jaustis, kad vertėjai, ragavę „Vagos“ mokyklos, lyg ir žiūri į jaunesniuosius truputį iš aukšto, tarsi elitas, žinantis, kaip iš tiesų viskas turėtų būti.
Reikia nepamiršti, kad „Vagos“ leidykla veikė sovietmečiu, kai egzistavo cenzūra. Knygų rengėjams teko prie to prisitaikyti. Galbūt verta permąstyti darbo principus ir įpročius (autoriniai tekstai – atskira tema), komunikacijos būdus, kurie tiko sovietinei sistemai, bet nebetinka dabar, o jaunajai kartai ieškoti galimybių perimti gerąsias praktikas ir žengti tolyn drauge.
Tęsiant žmogiškojo klystamumo temą, „Vagos“ mokyklą išėję ir gerais laikomi vertėjai – irgi ne dievai. Jie kartais gali išversti prastai. Klaidos tikimybę gali didinti visažiniškumas ir atvirumo stoka. Literatūros kritikė ir rašytoja Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė portale „15min“ publikavo recenziją apie puikaus vertėjo Valdo V. Petrausko ne itin gerai išverstą Gillian Flynn romaną „Aštrūs pjūviai“ („Alma littera“, 2015). Anot V. Kulvinskaitės, tekste neperteikta originalo stilistika, nemažai žodžių išsišokėlių – pernelyg vaizdingų žodžių, kurių prideda vertėjai (arba redaktoriai), nors atitikmenų nėra originale. Tarkim, vietoj „falo“ yra „pasvaras“, o vietoj „šortų“ – „puskelnės“ etc. To buvo galima išvengti, jeigu būtų vykęs aktyvus bendradarbiavimas su redaktoriumi (gerai, jeigu jis kitos kartos, o kaip tik taip ir buvo). Vertimas turi būti ne gražus, bet tikslus, kad tekstas išreikštų pasaulį, kuris yra už teksto.
Diskusijose po D. Kižlienės įrašais išryškėjo skirtingas įvairių žmonių santykis su tam tikrais žodžiais. Kai kas diskusijų įkarštyje, tarkim, prisipažino nejaučiantys žodžių „negras“ ir „invalidas“ neigiamų konotacijų. Tai atskleidė mano tėvų kartos ir manosios nesutarimą, koks tarpusavio bendravimas yra tinkamas ir ką šiuo metu reiškia kai kurie žodžiai. Žinoma, ne visi kartos atstovai vienodai mąsto, tai čia labiau tendencija, o ne suabsoliutinimas. Vyresnei kartai dažniau šie žodžiai skamba neutraliai, ir kai kurios asmenybės primygtinai, netgi užsispyrėliškai, tokio sau įprasto požiūrio laikosi. Tačiau daug mano ir jaunesnės kartos atstovų jaučia, kad jie akivaizdžiai turi neigiamų konotacijų, yra įžeidūs.
Bandau atsakyti dėl „invalido“: šis žodis ateina iš laikų, kai buvo didžiulė žmonių su negalia diskriminacija ir žodis neturėjo jokių teigiamų konotacijų, nors ir būdavo vartojamas kaip neutralus. Žmonėms, turintiems negalią, 2024 metais „invalidas“ skamba įžeidžiai, jie prašo jų taip nevadinti. Tarkim, „homoseksualistas“ ateina iš devyniasdešimtinių, iš rusų kalbos konteksto. Dabar jį kaip neutralų vartoja nebent užkietėję homofobai, įstrigę tame laike, kai homofobija buvo norma. Neatmetu galimybės, kad tie žmonės net ir nesupranta šiandienos kontekste esantys retrogradiški homofobai. Matot, žodžiai yra kaip Marcelio Prousto pyragaitis! Klausimas publikai: ar galima laikyti rasistu žmogų, kurio įsitikinimu, XXI a. pradžioje žodis „negras“ (arba „čiurka“) neturi jokių neigiamų konotacijų?
Iš tiesų gerai, kad šie dalykai tapo vieši: vienas kito pažinimas – kelias į diskusiją ir į susikalbėjimą. Manau, svarbu, kad vyresnė ir jaunesnė vertėjų ir redaktorių, autorių ir redaktorių kartos drąsiai bendradarbiautų ir įsiklausytų viena kitos – ne tik jauni klausytų vyresnių, ir kad vyktų komunikacija tarp asmenybių, nepaisant kartų, kurioms jos priklauso. (Karta taigi nėra monolitas.) Tiesa, jaunesnė publika, manyčiau, labiau jaučia naujas žodžių konotacijas. Taip, aš prieš atšaukimo kultūrą, bet tai netrukdo pripažinti žodžių niuansų.
Galiu pasakyti, kad ir leidyklos „Kitos knygos“, kurioje dirbu, išleistose knygose seniau yra pasitaikę žodžių „homoseksualistas“ ir „negras“ (ir, deja, ne XIX a. tekstuose). Sulaukėme teisingų skaitytojų reakcijų ir naujuose leidimuose pataisėme. Taip nutinka, kai prie knygų dirba tos pačios – vyresnės – kartos vertėjai ir redaktoriai. Pritaikant dėstytojos prof. Reginos Koženiauskienės mėgtą posakį, kalbos kultūra yra žinojimas, kas galima ir ko negalima, o stilistika – kur galima ir kur negalima.
Pabaigai. Vertimų laukas susijęs su kalbėtojų lauku – čia ir kyla tų naujų konotacijų, ir apskritai būtent plačioji kalbėtojų publika vertina, ar įtikina vertimo leksika. Nuo to irgi priklauso, ar visuomenė su džiaugsmu skaitys lietuvių kalba ir ar nesakys: „Ai, imsiu geriau originalą, nes nepatinka man tie vertimai į lietuvių.“ Nuo vertimų kokybės, be abejo, priklauso lietuvių kaip kultūros kalbos pozicijos ateityje. Būtina, kad vertėjų registrai atitiktų verčiamų autorių registrus (jau nekalbant apie kitas gero vertimo ypatybes). Knygų kalba suteikia formą skaitytojų mąstymui, bet reikia, kad ji atitiktų visuomenės vartojamą kalbą, jeigu tai šiuolaikinis autorius, kaip V. V. Petrausko vertimo atveju.
Kad kalba knygose išliktų gyva ir atpažįstama, kalbos profesionalų pareiga – stengtis pajusti gyvos ir nuolat besikeičiančios kalbos pulsą ir pokyčius, bendrauti su įvairiais ir skirtingų požiūrių žmonėmis, net su tais, su kuriais nesutinkame, kad diskutuojant vyktų abipusė žinių ir supratimų apykaita. Tada knygos bus sėkmingai parengtos ir su malonumu skaitomos – taip ir yra su didele dalimi vertimų ir lietuvių autorių tekstų. Nesusikoncentruokime tik į klaidas!
Ir dar: mūsų, dabartinių literatūros lauko dalyvių, leidėjų, dėstytojų, vertėjų, pareiga yra sukurti naują sistemą, kaip dalyvaujant aukštosioms mokykloms, LLVS, leidykloms, jauniems vertėjams bei redaktoriams būtų galima kokybiškai atlikti vertimo ar redagavimo praktiką, o paskui toliau drauge mokytis dirbant. Esminga gebėti kritiškai, bet su pagarba vertinti vieniems kitus, renkantis taktišką bendravimą be nereikalingų emocinių purslų. Manyčiau, skiriant resursų recenzijoms, nebereikės ir antipremijų. Lieka nebijoti rašyti jų drąsiai.