Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje

1999 m. Nr. 8–9 

Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuoda­mi atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti. Skaityti užmiršus profesiją, neturint jokių įsipareigojimų. Skaityti, pasiduodant knygai. „Pokalbiai su Goethe“ – J. P. Eckermanno knyga, išgirta Nietzsche’s, iki šiol skaityta fragmentais, dalimis. D. Saukos „Fausto amžiaus epi­logas“ – antram kartui, atrankiniam. Naujausia Jono Strielkūno knyga „Einu namo“, meilės ir mirties dainos – paskutinė poezijos knyga, kurią nusipirkau jau vasarą. Lyg ir atsitiktinai (bet ne) – vo­kiečių poetės, kritikės, eseistės Hilde Domin „Wozu Lyrik heute“ (1993). Klausimas lyg iš M. Heideggerio – „Wozu Dichter“? Kam poetas, kam lyrika šiandien, kuriam reikalui? Kam meilės ir mirties dainos, archetipiškai pakartojančios ribines būties situacijas?

Dar vieną vasaros skaitymų knygą gavau Svėdasuose. „Lietuvai pagražinti draugija“ paskutinį birželio sekmadienį sukvietė daug svėdasiškių ir svečių, šventė Vaižgantą, pradėjo ženklinti jo 130-uosius metus. Kaip visur, kur kas nors vyksta, daug pastangų įdėta miestelio bibliotekos. Iš bibliotekininkės Violetos Gliaudelienės ir gavau į pusstorį mokyklinį mėlyną sąsiuvinį panašią knygelę „Mėnulio taku“ – Anykščių rajono Svėdasų literatų klubo „Sietuva“ narių kūrybos rinktinę…

„Keistas dalykas ta šlovė, – atsiliepė Goethe. – Medis dega todėl, kad turi savyje degimui būtinos medžiagos, o žmogus išgarsėja todėl, kad jame yra išgarsėjimui būtinos medžiagos. Šlovės neį­manoma rasti, šlovės vaikytis beprasmiška. Taip, protingu elgesiu bei visokiomis dirbtinėmis priemonėmis galima įgyti tam tikrą garsų vardą, tačiau jeigu jame nebus vidinio lobio, jis bus tuščias ir jau kitą dieną subliūkš.“ Raminantys išminties žodžiai. Juk matome, kaip greitai subliūkšta ir dabarties „garsūs vardai“. Bet matome ir kita – suspėja susitvarkyti, įsitaisyti. Sukuria savo „imidžo“ tarnybas. Visokios dirbtinės priemonės šlovei didinti tampa vis svarbesnės, svarbesnės nei sveikas protas Goethe’s laikais. Bet vidiniam degimui būtinos medžiagos niekas negali pakeisti. Ugnies negalima paslėp­ti. Visgi dažnai bandoma tai daryti.

Vaižgantas, kodėl būtent Vaižgantas šviesesnėje ar šviesėjančioje Lietuvos sąmonės dalyje yra užėmęs tokią ypatingą vietą? Taip, Vaižgantas turėjo savyje degimui būtinos medžiagos. Šviesos, kuri sklido iš jo asmens – iš kūrybingumo, iš palankumo žmogui ir iš atlaidumo. Geriau atleisti nuo bausmės kaltą, negu nubausti nekaltą. Vaižgantas davė Lietuvai sutvirtinimą – ir ne vienu požiūriu. Sutvirti­no laisvę, ištardamas: gimiau laisvas ir esu laisvas. Sutvirtino lietuvius kaimiečius, nuo XIX a. pabaigos atkakliai siekiančius kultūros: gamta yra tokia kūrybinga, kad kultūra auga ir iš jos – kaip grūdas iš žemės. Įsigyvenimas į gamtą, susigyvenimas su ja bent iŠ dalies atstoja išgrynintos kultūros patirtį, perimamą iš vaikystės.

Kodėl Goethe buvo toks dėmesingas gamtai? Jis ieškojo visuo­tinio principo skirtingiems pasaulio sodo reiškiniams. Bet ne tik. Puiki D. Saukos mintis: „…gamtos stebėjime jam dabar svarbiausia – įžvelgti, kaip ji pati dėsningai tampa kūryba. Poetine forma šios pagrindinės mintys išreikštos „Augalų metamorfozėje“ (1798)“. Pagal Goethe D. Sauka ambicingai užsimojo patikrinti lietuvių li­teratūros (platesne prasme – ir kultūros) galimybes. Pagrįstai labiausiai susitelkta į Maironį, į jo intelektualinius akiračius. Bet ar netrūksta bendruosiuose akiračiuose Vaižganto, jo gamtos, dės­ningai tampančios kūryba, jo netikėtos, savaip verteriškos aistros, netgi „amžinojo moteriškumo“ variantų. „Butkienė jau buvo šešių dešimties metų, o jos moteriškumas tebeveikė kitus. Ji tebebuvo – meili“ („Nebylys“).

Taip, ir mūsų kultūroje yra pėdsakas, paliktas Goethe’s. Ir pėdsako pėdsakas, ne visada atpažįstamas kaip to paties pėdsako žymė. „Bandykime įsivaizduoti: Faustas – mūsų dienų tikrovėje?“ – klausia D. Sauka. Klausimas, kuris negali būti atsakomas iš jo paties. Tik iš pėdsako pėdsako, nes klausti reiškia justi daugsyk pasikeitusių faustiškųjų situacijų neišnykstamumą iš žmogaus, kaip žmogaus, būties.

Ir pėdsakas, paliktas Vaižganto. Svėdasų kraštas tebėra jo globo­jamas. Svėdasuose lengviau ką nors daryti kultūrai. Lengviau motyvuoti, kodėl, gimus Svėdasuose, juose reikia ir gyventi. Vaiž­ganto paaiškinta ir sutvirtinta. Beveik visi „Mėnulio taku“ autoriai svėdasiškiai – čia gimę augę, čia ir gyvenantys dirbantys. Pragyvenantys – kas iš nedidelės tarnybos, kas iš pensijos, kas iš ūkio. Nedidelių mokslų, tik du buvę mokytojai, viena veterinarijos gydytoja. Rašantys, besidomintys literatūra. Nastė Baskutienė: gimė 1916 m. Sankt Peterburge. 1918-ais parvyko į Svėdasus. Čia baigė pradinę mokyklą. Čia tebegyvena. Tyliai permąstomas ilgas gyvenimas. Atsiprašoma sūnaus, kad negalėjo jam duoti lengvesnio, geresnio gyvenimo. Pasiguodžiama: „Iš vargo ir nedalių / Visų žmonių keliai“. Jambinė eilutė – lyg praritmas, atkakliausias savamokslių eiliavimuose. Jauniausias autorius – Darius Guobis, gimęs 1977 m. Mokėsi Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto vidurinėje mokykloje. Gyvena Svėdasuose. „Galbūt esu tik vaikas, pasiklydęs / Tarp girios medžių ir žolių…“ Gamta – dvasinės patirties versmė; kiek pasilenki, tiek atsigeri. „Ištylėsiu tylą, / subrandinsiu žodį – / išaugs maža pušelė / žaliom akim…“ – eilutės iš Violetos Gliaudelienės eilėraščio. Gimė Svėdasuose, baigė Rokiškio kultūros mokyklą, dirba Svėdasų bib­liotekoje, vadovauja literatų klubui „Sietuva“. 15 žmonių – nuotraukoje ir knygoje, „…sunkiomis gyvenimo dienomis visi trokš­tame šviesos, gėrio, grožio. Tai mes bandome surasti jaukiame kultūros kampelyje – miestelio bibliotekoje“, – sakoma pri­statomajame žodyje.

Eilėraščių, saviveiklinių eiliavimų dabar išleidžiama daug. Pro­fesionalioji literatūra, susitelkusi didžiuosiuose miestuose, j savo provincialę seserį, mažiau temokytą ar ir bemokslę, žiūri iš aukšto. Taip, labai retais atvejais tuose rašinėjimuose, eiliavimuose teblyksteli gyva mintis, retai tepasirodo kalbos forma. Jie lieka šalia literatūros, ir neturėtume neatsakingai puoselėti saviveiklinių autorių ambicijų. Bet ir paprasti eiliavimai nėra beprasmiai.

„…pasaulis negalėtų egzistuoti, jei nebūtų toks paprastas, – sakė Goethe. – Ši vargana žemė dirbama jau tūkstantį metų, o jos galios vis neišsenka. Nulyja lietus, pašildo saulė, ir ji vėl žaliuoja pavasariui atėjus, ir taip metai po metų.“ Gal ir apie literatūrą galima panašiai pamąstyti: ji nustotų būti, jei jos pamatinis principas nebūtų toks paprastas – pasakyti apie save ir kitą. Pasisakyti, išsisakyti. Atsiverti ir užsidaryti iš suprasto pilnumos, gilybės paradokso. Atrodo, kad literatūra vis sudėtingėja. Bet taip tik atrodo. Paprastumas yra sunkiausiai pasiekiamas – priklausomas nuo dvasios skaidrumo. Jokios dirbtinės priemonės dvasios nenuskaidrina. Ir Hilde Domin savo knygoje siekia paprastumo. Redukuoja ir savo didįjį klausimą – nėra jokio „kam“. „Lyrika, kaip ir apskritai menas, yra pati sau tikslas.“

Kodėl Jonas Strielkūnas pabrėžia, kad meilės ir mirties dainose jam nerūpėjusi estetika? Tik pati žmogiškoji lemtis. Bet net žvelgiant mirčiai į akis kuriančiajam negali nerūpėti grožis, paslaptingas, dvasinę energiją sutelkiantis ir išspinduliuojantis kristalas. Geriausi Strielkūno knygos eilėraščiai išlieka gražūs. P. Valéry akcentas, D. Saukos paryškintas: grožyje slypi tai, ko niekad negana… Skirtin­gos grožio galimybės ir formos – „Mėnulio taku“ rinktinėje, Strielkūno lyrikoje, Goethe’s „Fauste“. Viena kitos ne atstojančios ir nepakeičiančios. Susiliečiančios – kaip pėdsakų pėdsakai.

Goethe lygino savo laikų vokiečius su prancūzais; prancūzų kultūra esanti labiau išpuoselėta, poetus liaudis greitai išgirstanti, dainuojanti. Poetams lengviau ką nors reikšmingo sukurti. Permąstydamas Maironį, ypač poemėlę „Kame išganymas“, D. Sauka irgi teigia, kad tai, ko Maironis šiame kūrinyje nepasiekė ir ko jis pats negalėjo blaiviai įvertinti, priklausė ne nuo jo talento, o nuo objek­tyvių aplinkybių. „Nuo mūsų civilizuotumo ir kalbos brandos lygio…“

Sutikime, kad to civilizuotumo, imlumo tikrai, o ne surogatinei kultūrai ir šiandien nesame pertekę. Kultūros imuninė sistema atrodo esanti pažeista. Žmogaus sąmonė nebrandinama kultūrai, kad galėtų sąmoningai rinktis, spręsti, kad jaustų tradiciją. Per maža kultūros energijos provincijoje. Todėl taip viltingai ir pažvelgiau į Svėdasų „Sietuvą“. Ne tik todėl, kad žmonės rašo eilėraščius. Daugiau dėl to, kad jie skaito, kas parašyta kit ų. Kad kalbasi apie tai, kas parašyta ir pasakyta. Kad jie pasigedo Janinos Degutytės „Atsakymų“, negautų bibliotekos. Suprantu, kad ši knygelė tikrai jiems – ir apie gyvenimą, apie ypatingą likimą, ir kartu apie lite­ratūrą, apie tai, kaip parašomas eilėraštis. Tokių knygų tikrai reikia žmonėms – tik ne to populiaraus skaitalo apie literatūrą, kurio irgi daugėja. Paprastai ir tikrai gali rašyti tik meistrai. (Gaila, kad savo gražų sumanymą parašyti kūrybos pradžiamoksli atidėjo Sigitas Geda.) Meistrai su meile ir dėkingumu žvelgia į žmones, kurie mažuose miesteliuose ir kaimuose rengia literatūros vakarus, sutinka poezijos pavasarius. Arogancija, panieka ir patyčiomis atsilygina tik pameistriai.

„Bet kad ir kiek žmonija gyvuotų, jos kelyje niekad netrūks kliūčių, kurias ji turės įveikti, niekada netrūks visokiausių negandų, idant ji lavintų savo jėgas“ – paskutinė citata iš Goethe’s, mąstant apie bandymus įstoti (jau ne egzaminus) į aukštąsias mokyklas. Taip, daug jaunų žmonių savo ateitį sieja su lavinimosi, aukštojo išsilavinimo pastangomis. Tai tikrai džiugina. Besimokančių negali būti per daug. Bet kiek daug problemų matyti ir plika akimi. Teisės ir vadybos bumai. Vos baigę teisininkai jau pretenduoja į keliatūkstantines mūsų mokamas algas… Lyg specialiai būtų tyčiojamasi iš teisės ir teisingumo. Bet beveik nebėra konkurso į aukštąsias medi­cinos studijas. Ilgas ir sunkus mokslas, lengvi tūkstančiai nelaukia. Tik stomatologai dar kupini vilčių. Kokia bus Lietuvos medicinos ateitis, jei tokia menka bėra atranka?

Ir kiek į Vilniaus ir Kauno universitetus pajėgs įstoti jaunuolių iš Svėdasų krašto, kad ir iš Juozo Tumo-Vaižganto mokyklos? Ir piniginis, ir intelektualinio (netgi specialaus) paruošimo tinklas tankėja. Pro jo skylutes į universitetus nebepralįs kaimo vaikai. Ką pasakysime Vaižgantui?

1999.VII.8