Trys Baltijos literatūros muškietininkai: visada kaltas vertėjas

2024 m. Nr. 8–9

Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė

Vertėjus Adamą Culleną, Jayde’ą Willą ir Rimą Užgirį kalbina Ugnė Žemaitytė

Adamas Cullenas (g. 1986) – estų poetas, taip pat prozos, poezijos, dramaturgijos bei vaikų literatūros vertėjas į anglų kalbą, Estijos rašytojų sąjungos narys. Tarp naujausių jo vertimų – Andruso Kivirähko „Oskaras ir daiktai“ (2022), Martino Alguso „Liūtas“ (Geriausios europiečių dramos bei BBC Audiodramos apdovanojimai, 2022), Jürio Arrako „Panga-Rehe pasakojimai“ (2022) ir Tõnu Õnnepalu „Pratimai“ (2020; nominuota Estijos kultūrinio indėlio apdovanojimui literatūros sekcijoje). Estijoje A. Cullenas gyvena nuo 2007 m.

Jayde’as Willas (g. 1978) – literatūros vertėjas, rašytojas, įgarsintojas. Verčia iš latvių, estų, lietuvių kalbų. Tarp naujausių jo vertimų – latvių poeto Arvio Vigulo poezijos rinktinė „Jie“ (2020), latvių rašytojo Alberto Belso romanas „Nemiga“ (2020), latgalių poezijos antologija „Paskutinis modelis“ (2020). Jo paties kūryba publikuota žurnaluose „Other Words“, „Words Without Borders“ ir „Panel Magazine“. J. Willas gyvena Rygoje.

Rimas Užgiris (g. 1969) – poetas, vertėjas, redaktorius, kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jo darbai publikuoti „Barrow Street“, „AGNI“, „The Iowa Review“, „Hudson Review“, „The Poetry Review“ (Didžioji Britanija) ir kituose žurnaluose. Pirmąjį jo poezijos rinkinį „North of Paradise“ išleido leidykla „Kelsay Books“ (2019). Poezijos rinkinį „Tarp“ lietuviškai išleido „Kauko laiptai“ (2019). R. Užgiris išvertė poezijos knygų – Ilzės Butkutės, Gintaro Grajausko, Mariaus Buroko, Aušros Kaziliūnaitės, Juditos Vaičiūnaitės. Antologijų „How the Earth Carries Us: New Lithuanian Poets“ ir „New Baltic Poets“ redaktorius. 2016 m. apdovanotas „Poezijos pavasario“ prizu už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas. Dėsto vertimą Vilniaus universitete.

Pamatyti literatūros lauką nuolatinių tarpininkų tarp dviejų lingvistinių pasaulių akimis – tai pamatyti tą lauką kitaip. Vilniaus literatų namuose susitikome su vertėjais Adamu Cullenu, Jayde’u Willu ir Rimu Užgiriu pasikalbėti apie jų kelią į moderniosios ir šiuolaikinės Baltijos regiono literatūros vertimus, apie jų darbo ypatybes ir netgi apie jų pačių kūrybą. Taip pat apie pastarojo meto iššūkius pasiekiant tikslinę auditoriją – anglakalbių šalių skaitytojus.

Į pokalbį pašnekovus pasikviečiau lyg tris muškietininkus – kiekvienas jų verčia atitinkamai iš estų, lietuvių ir latvių kalbų, kiekvienas jų gimęs Jungtinėse Valstijose, bet dabar gyvena čia – Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje.

 

– Kaip atradote savąjį kelią į literatūrą ir kaip tas kelias atvedė jus iki vertimų?

Adamas: Užaugau kukurūzų laukų ir miškų apsuptyje. Buvau vienintelis vaikas šeimoje, o aplink nebuvo nei kaimynų, nei draugų. Tad knygos buvo mano kelias į pasaulį. Tačiau tik atvykęs į Estiją susivokiau norįs sužinoti, ar įmanoma išmokti vietos kalbą įsiliejant į visuomenę.

Dirbau kavinėje ir verčiau naujienų pranešimus įvairiems užsakovams vien norėdamas geriau išmokti estiškai ir praturtinti savo kalbą. Tuomet atsitiktinai susipažinau su moterimi, vadovaujančia Estijos literatūros centrui. Ji manęs paklausė, ar skaitau knygas, ar man patinka literatūra ir gal mane domintų versti literatūrą? Į visus tuos klausimus atsakiau – taip. Ir kaipmat įsitraukiau į daug pasitenkinimo man anuomet teikusius ir lig šiol tebeteikiančius vertimus.

Rimas: Pasijutau įtrauktas vertimų, kai rimtai įnikau į poeziją. Visuomet lyg ir norėjau būti rašytoju, tačiau maniau privaląs daryti ką nors rimtesnio, tad buvau ėmęs studijuoti visus tuos akademinio lauko dalykus. Galiausiai susivokiau norįs tik rašyti eilėraščius, tad grįžau į esmines studijas ir gavau vaizduojamojo meno magistro diplomą. Niujorke šia prasme jaučiausi vienišas – nepažinojau jokių rašytojų ir nežinojau, kaip patekti į literatūros pasaulį, kaip sutikti reikiamus žmones, dalyvauti skaitymuose.

Studijuodamas magistrantūroje, viename knygų festivalyje sutikau Robertą Kaasą. Pasakiau jam, kad man labai patiko jo parengti Czesławo Miłoszo vertimai, o jis atsakė, kad ir aš turįs versti, kadangi esu lietuvis. Tuomet turėjau nuostabią progą išklausyti ir baigti vertimo seminarą Radžerso universitete JAV. Pasirinkau vieną jauną autorių, Paulių Norvilą, ir vieną vyresnio amžiaus žymų poetą – Tomą Venclovą. Pastarąjį pasirinkau, kadangi buvau skaitęs keletą jo kūrybos vertimų ir jie man nepatiko. Pagalvojau, kad galėčiau išversti geriau arba bent jau pasistengti išversti geriau. Vieni įvykiai vijo kitus ir galiausiai atsidūriau čia gavęs Fulbrighto ir NEA vertimo stipendijas. Tai tapo naudingiausia man, kaip vertėjui, patirtimi – aš galiu versti literatūrą į anglų kalbą gyvendamas Lietuvoje.

Jayde’as: Mane literatūra užkabino dar vaikystėje. Regis, antroje klasėje privalėjome kasdien skaityti po penkiolika minučių, ir aš negalėjau to pakęsti. Tačiau mama mane spaudė skaityti, ir ilgainiui aš tai be galo pamėgau. Kai atvykęs studijavau Tartu universitete 1990-aisiais, draugas davė man Milano Kunderos „Nepakeliamą būties lengvybę“ ir aš įsimylėjau Vidurio Europos literatūrą. Ėmiau domėtis tuo, ką dar rašė Vidurio ir Pietų Europos bei buvusiojo Sovietų bloko rašytojai. Tais laikais skaičiau viską, ką tik galėjau rasti anglų kalba, tačiau suvokiau, kad daug kas tiesiog neišversta.

Man gan logiškai atrodė, kad jei išmoksti naują kalbą, labai natūralu imtis ir vertimų iš jos. Taigi kai galiausiai išmokau estų kalbą tiek, kad komfortabiliai jausčiausi su ja dirbdamas, gavau pasiūlymą išversti keletą Matso Traato eilėraščių, kurie ir tapo mano pirmuoju publikuotu vertimu. Tikrai mėgavausi versdamas M. Traato poeziją ir ilgainiui ėmiau galvoti, kad norėčiau imtis daugiau vertimų, ką ir pradėjau pamažu daryti. Tuomet išmokau lietuvių kalbą, vėliau – ir latvių, visąlaik galvodamas, ką dar galiu nuveikti vertimo lauke.

– Vertimais užsiimate jau gana ilgą laiką. Gal pasidalintumėte, kas asmeniškai jums iškyla kaip ryškiausi patirties aspektai? Galbūt šiame procese buvo tam tikrų laimėjimų ar iššūkių, o galbūt net praradimų?

Rimas: Na, bet kuri užsienyje išleista knyga yra laimėjimas, kadangi tai reiškia, jog atliktas darbas pasiekia bent kelis žmones iš tos kultūrinės aplinkos, kuriai ir buvo skirtas tavo darbas. Esu išleidęs knygą Amerikoje, keturias – Didžiojoje Britanijoje, esu keletą knygų išleidęs ir čia – ir, be abejo, tai labai šaunu. Bet juk visuomet smalsu, kiek žmonių išvys tavo knygą? Taigi, išleidęs knygas šalyse, kuriose anglų kalba yra gimtoji, jautiesi išties pasiekęs tai, ką ir norėjai.

Adamas: Prisimenu pirmąjį kartą, kai pamačiau savo vertimą Talino oro uosto knygynėlyje. Ir, be abejo, tuo didžiavausi. Nes juk tai ir esmė – šis vertimas yra pirmasis kitakalbių žmonių sąlytis su mažesne kultūra ir kalba. Ir jis turi palikti įspūdį. Knygą skaitęs žmogus paminės ją kitiems – sakys, skaičiau estų autoriaus knygą ir joje išreiškiamas kitoks požiūris ar universalus požiūris, ir tai labai įdomu, kaip visa tai siejasi su mūsų kultūros požiūriu. Sutinku, kad svarbiausia – kai tavo vertimai pasiekia fiziškai toliau esančias auditorijas, su kuriomis tokiu būdu gali užmegzti ryšį.

Jayde’as: Be abejo, nori būti publikuojamas šalyje, kurioje ta kalba ir kalbama. Manau, kad Ievos Toleikytės apsakymai, kuriuos verčiau vienai geriausių Europos grožinės literatūros antologijų, man asmeniškai buvo lūžio taškas, nes tai aš juos atrinkau ir pasiūliau, o leidėjai sutiko leisti. Jaučiau turįs ką jiems pasiūlyti, tačiau didžiausias iššūkis buvo su jais susikalbėti. Vėliau įgudau daryti ir tai.

Rimas: Praradimai yra tuomet, kai skaitai savo seną publikuotą vertimą ir suvoki, kad, po paraliais, galėjai išversti geriau.

– Gal galėtumėte pateikti pirmą į galvą šovusį pavyzdį?

Rimas: Abi tos knygos buvo išleistos čia. Viena jų buvo MO muziejui. Vyko paroda, kurioje buvo pristatytas lietuvių ir anglų poezijos rinkinys. Eilėraščius iš Šiaurės Jeruzalės pateikėme anglų, lietuvių ir hebrajų kalbomis. Viename eilėraštyje supainiojau žodžius vasara ir vasaris – jie labai panašūs, tad susipainiojau ir pasirinkau ne tą. Bėda ta, kad eilėraštyje kalbama apie sniegą, ir nors čia vasaromis būna šalta, tačiau tikrai ne taip. To nepastebėjo ir redaktorius. Kitu atveju man buvo atsiųsta kita publikuoto eilėraščio versija. Ir tada atrodė – apie ką gi šis vyrukas mąstė versdamas? O situacijos nėra kaip paaiškinti ar ištaisyti – tiesiog jau per vėlu.

Jayde’as: Taip, tai nutinka. Klaidų pasitaiko visiems. O dideli projektai, ypač antologijos, gali būti labai sudėtingi ir sunkiai koordinuojami. Vertėjui ir visiems kitiems, dirbantiems su šiuo projektu, svarbu vienodai vertinti situaciją. Turiu pripažinti, kad taip, daugeliu atveju viskas išsprendžiama, tačiau vertėjas neturėtų užsiimti organizaciniu darbu, nes pirminis ir esminis jo darbas yra versti.

Adamas: Na, šie dalykai neišvengiami ir jų yra daug – ne vien neteisingas žodžio vertimas ar klaidos, kurias darome visi. Esu skaitęs daugybę estiškų knygų estų kalba, kuriose buvo apstu gramatinių klaidų. O vertėjas juk yra smulkiausias sietelis, per kurį persijojamas tekstas. Atsijoji net ir smulkiausius grūdelius, praleistus autorių ir redaktorių.

Bet norėčiau grįžti prie to, kas man tapo kone mantra, perduota mano vertimo mentorės Miriam McIlfatrick-Ksenofontov. Ji iš estų į anglų daugiausia verčia poetės Doris Karevos poeziją. Jos patarimas buvo toks: į savo vertimą visuomet žiūrėk kaip į šviežiausią juodraštį. Išversk eilėraštį, atidėk jį, grįžk prie jo po savaitės, po mėnesio, po metų. Juk kaip žmogus per tą laiką keitiesi, augi, bręsti, ir tavo požiūris į pasaulį taip pat keičiasi. Taigi ir tavoji eilėraščio interpretacija bei tai, kaip ją geriausiai perteiki, yra laki ir kintanti.

– Taip, nes juk kinta ir tavo, kaip skaitytojo, patirtis.

Rimas: Galiu pacituoti kelis žymius kūrėjus, patvirtinančius tai, ką teigė tavoji mentorė. Polas Valéry yra parašęs: „Eilėraštis niekada nebūna baigtas, jis tiktai paliekamas.“ O Jorgė Luisas Borgesas teigė, kad originalo sąvoka yra klaidinanti – tėra skirtingos tekstų versijos. Tiek autoriai, tiek vertėjai turi skirtingas versijas, ir, anot jo, grynojo originalo sąvoka priklauso religijai arba išsekimui. Arba tiki kažkokiu šventuoju originalu, arba tiesiog esi pavargęs ir sakai, kad štai tokia yra galutinė versija. Visiškai sutinku, kad versdami mes tik kuriame versijas.

Adamas: Tam tikru metu vertimą turi tiesiog paleisti. Autobuse, važiuodamas čia, aš kaip tik į krūvą „sugrėbiau“ visų tų eilėraščių originalų ar jų posmelių „lapus ir vyteles“ – visa, kas buvo mano kompiuteryje ir užrašų knygelėse, sudėjau į vieną failą. Taip parengiau savo naująjį poezijos rinkinį, pavadinimu „Į krantą išplautas medis“. Toji mediena vandenyje išbuvo penkerius ar net daugiau metų. Estų kalba šis pavadinimas skambėtų „Uitpuu“. Tiesioginis „uit“ vertimas yra „klajoti, sukinėtis“, o „puu“ – „mediena“.

– Kadangi jau prakalbome apie jūsų pačių poeziją… Ar ji kaip nors susijusi su jūsų verčiamais autoriais? Kas šiuo atveju kam padeda ir kas padeda labiausiai?

Rimas: Manau, tai, kad esu poetas, tikrai padeda verčiant poeziją. Neteigčiau, kad privaloma būti poetu tam, kad galėtum versti poeziją, bet išties turi turėti stiprų poetinį jautrumą, skaityti daug poezijos, išmanyti abi kalbas ir jų poetinius gamtovaizdžius. Tai padeda pajusti, kaip turėtum versti eilėraštį ir kaip tai veikia. O kur dar kartais sunkiai apčiuopiama vertimo įtaka, jei verti daug skirtingų autorių…

Vakaruose žmonės gali labiau pasirinkti, ką versti. Mažose valstybėse vertimai yra be galo reikalingi, tad darome viską, kad juos turėtume. Ir tai tam tikra prasme gali padėti jūsų poezijai. Renki visus tuos skirtingus balsus, išbandai įvairius stilius, ir tai padidina tavo kūrybinį arsenalą bei galimybes jį panaudoti.

Jayde’as: Manau, kad rašymas ir savo paties kūrybos publikavimas, nesvarbu, koks pasirinktas žanras, gali padėti suprasti kitus rašytojus. Jei kaip vertėjas, kuris kartu yra ir rašytojas, esi verčiamas į kitą kalbą, gali kilti klausimų, akimirkai keliančių nuostabą, ką iš tiesų parašei. Man taip yra nutikę.

Adamas: Taip. Jaučiu, kad kitas būdas žvelgti į vertimą – vaidyba; tu esi aktorius. Tu įkūniji personažą: pirmiausia sukurtąjį autoriaus, nepaisant to, kokį balsą jis pasirinkęs; tačiau kartu įkūniji ir jo paties balsą. Ir turi šį chorą, kurį privalai darniai vesti, iš esmės išlaikydamas ir savąjį, kaip vertėjo, balsą. Daugybės skirtingiems žanrams priskiriamų bei turinčių skirtingą santykį su literatūra autorių vertimas įvairiai atliepiamas ir mano paties poezijoje. Yra toks poetas Kristjanas Haljakas, jo poezija – lyg į tave srūvantis žodžių ir daiktų krioklys, jis tave apsiveja ir baigiasi. Ir aš jaučiu, kad po kiekvieno jo vertimo kai kurie mano paties eilėraščiai nukeliauja tą pačią kelionę. Įdomu, kaip esame to formuojami. Tačiau kartu jaučiu, kad visi autoriai yra originalūs autoriai, o jiems įtaką daro visi jų skaitomi autoriai.

– Vis dėlto, jei turėtumėte galimybę išsirinkti vieną autorių, kurio kūrybą verstumėte ir kuris būtų artimiausia jūsų paties stiliui bei pasaulėžiūrai… Ką išsirinktumėte?

Rimas: Man patinka versti skirtingus autorius. Anksčiau būčiau atsakęs, kad tai T. Venclova, tačiau dabar suvokiu, kad esu tikrai ne toks klasikinis ir formalus kaip jis. Man patinka kai kurie vėlyvieji Kęstučio Navako tekstai, o jie gana beprotiški, lyg K. Haljako. Negaliu kaip jis rašyti, bet man patinka tas jausmas ir jo daroma įtaka mano kūrybai. Taigi nesu tikras, ar norėčiau laikytis tik vieno autoriaus. Gali būti ir autorių, kurių su džiaugsmu neversčiau – gal ne visų jų man vienodai reikia.

Jayde’as: Manau, tam, kad išliktum jautrus ir nuolat mokytumeisi, reikia autorių įvairovės. Vis dėlto, atsakant į klausimą, pirmiausia į galvą šaunantys autoriai yra Arvis Vigulas ir Ligija Purinaša. Dėl jų estetikos ir mąstysenos. Jų knygas, kurias verčiau, jaučiu taip, lyg būčiau kiekvienoje jų užrakintas, tačiau tai nereiškia, kad norėčiau išversti viską, ką tam tikras autorius yra parašęs. Rašytojai taip pat keičiasi. Labai retai visa autoriaus estetika telpa tavo pasaulėžiūroje. Taip, be abejo, pasitaiko, tačiau nėra dažna.

Adamas: Sutinku. Mano mėgstamiausias estų autorius vertimui būtų Tõnu Õnnepalu – esu išvertęs dvi jo knygas, jos abi išleistos. Dar vieną ar dvi su džiaugsmu išversčiau. Daugiausiai jis rašo prozą, jo kūryboje justi taika ir ramybė bei šiek tiek melancholijos – ypač kalbant apie tai, kaip jis stebi miestus ir gamtą. Jis gyveno Paryžiuje, taip pat mažytėje salelėje, prisišliejusioje prie didesnės salos Estijoje. Man artimi yra jo pastebėjimai, mėgaujuosi juos išplėsdamas.

Bet štai imkim Andrusą Kivirähką ir jo knygą, jau išverstą į anglų kalbą kaip „Žmogus, kuris mokėjo gyvačių kalbą“. Turiu savų pasvarstymų apie pavadinimą, pavyzdžiui, kad tiksliau būtų „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“. Tačiau šią knygą vieną gražią dieną norėčiau išversti pats, vien savo malonumui.

– Vertėjo darbas įprastai suvokiamas kaip atsiskyrėliška veikla – tėra vertėjas ir tekstas. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?

Rimas: Jei autorius gyvas, paprastai jis turi tam tikrų komentarų. Kai verčiu Mariaus Buroko kūrybą, visuomet mano darbą peržvelgiame kartu, jį aptariame. Taigi tai tikrai nėra atsiskyrėliška. Marius išmano anglų kalbą ir gali pateikti pasiūlymų vertimui, o aš galiu kai kuriais jų pasinaudoti, nes jie man priimtini.

Tuo tarpu su mirusiu autoriumi to atsiskyrėliškumo daugiau. Bet juk yra ir redaktoriai, ar ne? Arba štai, kai verčiau „Saulę ir jūrą“, turėjau bendradarbiauti ir su libreto autore, ir su kompozitore. Buvo smagu, kadangi gerokai pakoregavome vienišo autoriaus-vertėjo įvaizdį. Tau tenka dirbti su grupe žmonių ir stengtis išsiaiškinti įvairius dalykus.

O kartais visai noriu, kad šis darbas būtų atsiskyrėliškas, nes kai kurie autoriai būna labai įkyrūs. Jie imasi perrašinėti tavo vertimą, o tu nori, kad jie tave paliktų ramybėje. Kita vertus, juk tai ir jų tekstas. Tad vertimas tam tikra prasme yra vaikas su dviem tėvais.

Jayde’as: Manau, kad pirmasis juodraštis gali būti atsiskyrėliškas darbas, kadangi kaip vertėjas priimi daugumą sprendimų. Tačiau aš taip pat stengiuosi įtraukti autorius, visuomet klausiu, net jei esu gana tvirtai įsitikinęs, kaip išversti tam tikrą vietą. Šiais laikais, ypač poezijoje, jaunesni autoriai pakankamai gerai išmano anglų kalbą, todėl gali vertėjui padėti išvengti didesnių klaidų. Arba jie gali savo tekste kai ką pakeisti, jei mato tam būtinybę. Tačiau gerai suprantu ir tai, apie ką kalba Rimas.

Adamas: Man tai yra trigeris. Neseniai turėjau itin nemalonią patirtį. Devyniasdešimt procentų mano patirčių buvo labai geros, autorius paprastai sako – aš pasitikiu tavimi, tai jau tavo tekstas. Ir tai yra nuostabu. Tačiau kai kurie vertimai tokio palaiminimo nesulaukia.

Tam tikra prasme, jei elgiesi su tekstu kaip su bendražygiu, versdamas nesi vienas. Leidi laiką su personažais arba personažu, vaikštai po visiškai naują pasaulį ir esi daugybės dalykų stebėtojas. Nors, žinoma, kartu tai ir labai introvertiška. Tame pasaulyje jautiesi kaip namie. Versdamas niekada nesijaučiu vienišas.

Rimas: Gera įžvalga. Visai kaip pačiam kuriant – esi vienas su tuo, kas tavo galvoje. Tačiau šiuo atveju stengiamės patekti į kažkieno kito galvą ir atrasti, kaip tam tikri dalykai skambėtų mūsų kalba. Taigi, dalyvauja ir kažkas kitas.

– Minėjote, kad bendradarbiaudami su kitais žmonėmis įprastai turite prisitaikyti, o tuo pačiu metu – ir interpretuoti. Kiek ištikimi esate tekstui? O gal esate labiau linkę ieškoti laisvės interpretacijoje?

Rimas: Sunku palyginti. Stengiuosi likti ištikimas tam, ką eilėraštis daro ir teigia. Tačiau sykiu stengiuosi, kad jis veiktų ir kaip eilėraštis anglų kalba. Kartais atrandu būdą ką nors pakeisti, kad eilėraštis sužibėtų. Neseniai verčiau Dovilės Bagdonaitės kūrybą žurnalui „Vilnius Review“. Vienas eilėraštis baigiasi tuo, kad ji važiuoja dviračiu. Išvertus tą vietą pažodžiui, pabaiga atrodė labai tiesmuka – jaučiau, kad kažko čia trūksta. Taigi pridėjau „pažvelk į mane važiuojančią“ – mat tai eilėraštis apie jos homoseksualią tapatybę ir autorė savaip tekste teigia šį džiaugsmą.

Maniau, kad autorė sakys, jog per daug pakeičiau eilėraštį. Tačiau ji pritarė, kad mano įsikišimas gražiai tiko tekstui. Taigi, tai atvejis, kai padariau kai ką kitaip, nes ta paskutinė eilėraščio eilutė nenusipelnė būti tokia blanki. Jai kažko trūko, o kalba reikalavo, kad rasčiau kitokį sprendimą. Žavu, kai autoriai suteikia laisvę atrasti tą akimirką. Akimirką, kuri tarnauja eilėraščiui. Darau tai ne dėl savęs – noriu, kad eilėraštis būtų gyvas anglų kalba.

Adamas: Visiškai sutinku, ir manau, kad tai priklauso tiek nuo autoriaus, tiek nuo teksto specifikos – ar tai būtų eilėraštis, romanas ar pjesė, kurią verti. Kiek ištikimas lieki pačiam tekstui ir kiek prisitaikai, kad tekstas sužibėtų ir anglų kalba taip, kaip jis žiba gimtąja estų kalba.

Rimas: Mes dirbame su kalbomis, kuriomis, be pačių lietuvių, latvių ar estų, regis, niekas daugiau neskaito. Būtų šiek tiek kitaip, jei verstume iš prancūzų ar ispanų, nes dauguma galėtų perskaityti originalą. Tačiau mūsų atveju yra kitaip – jei vertimas nesuveikia, niekam neįdomu. Autoriai dažniausiai yra niekam nežinomi. Tad negali remtis jų reputacija, o jie negali perskaityti vertimo ir įvertinti, kiek jis yra geras. Jie teturi vertimą, todėl jis turi būti veiksnus savaime.

Adamas: Na, o jei tekstas yra niekam tikęs ir tu jį niekam tikusiai išverti, autorius manys, kad tai – blogas vertimas. Sudėtinga dirbti atsižvelgiant į šį paradoksą, kad įprastai vertimą turi padaryti geresnį nei originalas.

Rimas: Kaltę prisiima vertėjas. Visuomet.

Jayde’as: Mane giliai paveikė M. Kunderos „Romano menas“, kur jis kalba apie tai, kaip buvo verčiamas Franzas Kafka ir kaip buvo verčiama jo paties kūryba. Ką iš jo išmokau – tai, kad kartais reikia pasikapstyti kaip vertėjui, nes gali atrodyti, kad kažkas neveikia, bet tuomet nusiramini, užduodi keletą klausimų ir galiausiai atrandi tai, ką sako tekstas. Jei tikrai nori tai išversti, vadinasi, tai tave paveikė, ir stilius taip pat turi nemažai reikšmės, ne tik tekstu perduodama žinia. Taigi stilistiškai labai svarbu, kad autoriaus stilių perskrostum. Net jei jis ir skiriasi nuo standartinės anglų ar kokios kitos kalbos, iš kurios yra verčiamas.

– Minėjote vertimų leidimą anglakalbėse šalyse. Štai jums provokacija – ar sunkiau versti, ar būti išleistam?

Adamas: Šimtu procentų – būti išleistam. Asmeniškai kalbant, man pritrūksta konteksto. Ypač gyvenant šalyse, iš kurių kalbų verti, mat negyveni čia visą laiką. Nesitrini alkūnėmis su leidėjais ir žmonėmis iš leidybos industrijos, kurie turėtų ar parodytų susidomėjimą mano tekstais. Neturiu lėšų keliauti į knygų muges, tad turiu pasitikėti Estų literatūros centru, mūsų tarpusavio santykiais ir jų know-how, kad mano kūryba būtų parduodama tam tikriems leidėjams. Tiesiog tikiuosi, kad kas nors vis atsiras ir bus ko siekti.

Rimas: Sutinku. Pavyzdžiui, lietuviai nesuvokia, kaip yra sunku būti publikuotam padoriame Amerikos ar britų literatūriniame žurnale, daug sunkiau nei čia. Žurnalai Lietuvoje išeina gana dažnai, o pasiūla ne tokia ir didelė, tad leidinių redaktoriai ne tokie išrankūs. Bet jeigu nori patekti į bent jau padorų amerikietišką ar britišką žurnalą, konkurencija – žiauri. Jie priima tik tris–penkis procentus visų pasiūlytų tekstų. O vertimai ir poezija tėra mažytė dalelė, taigi konkuruoji su daugybe žmonių iš viso pasaulio.

Taip pat rašome iš šalies, kurios niekas nežino ir kuri nėra itin populiari. Ir niekas jos nemato kaip postkolonijinės, ir nejaučia dėl to kaltės. Turiu omenyje, tai ne kokios navahų genties tekstas, kuomet leidėjai sakytų – „privalome šitą publikuoti“. Vietoj to jie sako – „o, kažkoks europietis“. Jie labai paprastai gali nekreipti dėmesio į tavo tekstą. Net čia žymūs vardai ten nėra tokie žinomi.

Adamas: Ir vienintelis būdas prasimušti – tai mojuoti okupacijos motyvu, tačiau ir jis sensta. Nes viskas, apie ką nori girdėti leidėjai Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje – tai sovietinė patirtis ir pereinamojo laikotarpio patirtis. Bet juk tai nėra vienintelis dalykas, apie kurį čia mąstome. Taigi išties, tai lyg Josepho Hellerio „22-ojoje išlygoje“.

Jayde’as: Priklauso nuo to, kokie yra tavo prioritetai, tačiau reikalinga ir infrastruktūra – finansavimo sistema vertimams ir leidėjams. Taip pat padeda institucijos, kurios skatina šalies literatūros sklaidą. Yra daugybė faktorių. Žinau, kad kai kuriose šalyse šis klausimas yra gana opus dėl skiriamo itin mažo finansavimo. Mažoms šalims reikalinga pagalba, tačiau, atvirai kalbant, dauguma Europos šalių, įskaitant vokiškai kalbančias šalis, vertimus tam tikru lygmeniu turi remti, antraip bus labai nedaug ką galima leisti.

– Pakalbėkime apie jus kaip apie tris Baltijos šalių literatūros muškietininkus, kadangi bendradarbiaujate ir su žurnalu „No More Amber“, skirtu būtent šiai literatūrai. Minėjote, kad Baltijos šalių literatūra tarsi turėtų išsiskirti postsovietiniu naratyvu, norėdama būti įdomi ir kitiems. O kokie yra vidiniai šios literatūros panašumai ir skirtumai? Ir kaip jums atrodo, kuo gi galiausiai galėtume išsiskirti?

Rimas: Nelengva atsakyti. Štai kodėl turėjome sunkumų rinkdamiesi žurnalo pavadinimą. Nebandyčiau rasti vieno esminio bruožo. Mūsų istorijos, kalbos, kultūros ir religijos yra gana skirtingos. Kas žino, galbūt ir yra koks nors bendras skiriamasis bruožas, tačiau man atrodo, kad šie trys vyrukai tiesiog nusprendė sujungti jėgas tam, kad kartu būtų stipresni. Taigi, yra tam tikro ryšio, bet, kalbant apie literatūrą, man pernelyg sunku tai nusakyti. Postsovietinė patirtis literatūroje neabejotinai egzistuoja, ji yra juntama. Tačiau mes visi gyvename anapus jos. Ką mūsų žurnalas gali padėti išartikuliuoti, tai kur ir kaip mes judame.

Jayde’as: Tai bandžiau išsiaiškinti nuo pat atvykimo į Baltijos šalis. Viena analogija, apie kurią neseniai mąsčiau, yra ta, kad Baltijos šalys – lyg trys sesės, jos visos kuo nors susijusios ir joms visoms būdingos tam tikros ypatybės. Tarkim, geografija nulėmė, kad visą gyvenimą jos dalinasi viena kaimynyste, tačiau kartu kiekviena jų yra atskira ir savita šalis. Nebūtinai visada jos sutaria, o kartais jų nuomonės sutampa dėl bendros patirties.

Adamas: Negaliu to tvirtai teigti, bet bendro ryšio mainų ir bendravimo prasme iki sovietinio periodo tarp jų nelabai ir buvo. Tačiau nežinau, kaip būta nepriklausomybės laikotarpiu. Kiekviena jų, matyt, buvo gana izoliuota, susikoncentravusi tik į savo pačios kalbos ir kultūros išsaugojimą. Tikrai ne į kokią nors bendrystę.

– Gal galite pasidalinti ištrauka ar tiesiog įvardinti vertimą, kuriuo labiausiai didžiuojatės?

Adamas: Vertimas, kuriuo esu labiausiai patenkintas, ir tai susiję su tuo, kad man patiko ir originalas, tai minėto T. Õnnepalu romanas „Excersises“. Tai pusiau autobiografinis kūrinys, o pagrindinis veikėjas yra ir pasakotojas. Tõnu dirbo Estų institute Paryžiuje ir daug metų gyvendamas Paryžiuje kontempliavo grįžimą atgal į Estiją. Kūrinyje jis daug apie tai svarsto, apie tai, koks galėtų būti jo gyvenimas ten. Maža to, jis dar ir homoseksualus. Ir visi tie kultūrų skirtumai, ir nerimas, ir laukimas, ir susijaudinimas, ir vėlgi melancholija, ir mėgavimasis paskutinėmis dienomis Paryžiuje… Patyriau didelį malonumą versdamas šį romaną.

Rimas: Neseniai buvau surengęs literatūrinį turą po Vilnių savo „Erasmus“ studentams, taigi skaičiau eilėraščių vertimus priklausomai nuo to, kokioje vietoje sustodavom. Kaip tik pradėjau taisyti didžiąją dalį T. Venclovos vertimų, kadangi baigiame sutarti su Didžiosios Britanijos leidėju dėl knygos. Paskaitysiu tik T. Venclovos eilėraščio, prie kurio šiuo metu dirbu, pabaigą. Veiksmas vyksta Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčiose.

In the market’s dense disorder,
you drink a draught of wine –
and thanks to it, the endless whine
of your unfamiliar neighbor
becomes a speech more dear.

The linden leaf is fated to fall,
the grass to grow, the jay to fly,
death to wander down the street,
and you to recall the stanza’s why,
relishing the richness of vowels in speech.

Twilight falls – a kind of innocence,
wearing the mask of loneliness.

Bandžiau rimuoti jo eilėraščius, kaip rimuoja jis, ar bent į tą pusę. Po daugybės peržiūrėjimų ir taisymų atrodo, kad man kažkas pavyksta. Šis eilėraštis yra labai kietas. Kartais žmonės rimuoja ir jauti, kad jie ieško žodžio, atitinkančio rimą. Ir čia lengvai galima suklastoti ir pakeisti tekstą, mintį. Tačiau T. Venclova turi gana griežtą formalią struktūrą, kur visi vaizdiniai ir mintys, regis, veda vieni prie kitų, o pakeitus bent mažiausią dalykėlį viskas griūva.

Jayde’as: Sunkus klausimas. Gal apibūdinimas „pasididžiavimas“ čia ne visai tiktų, nors gal ir yra knygų, kurios man buvo daugiau nei vien literatūra. Tarkime, Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ arba Alberto Belso „Nemiga“. Jos atspindi gyvenimo tarpsnį, sovietų laikotarpį, apie kurį, tiesą sakant, žmonės ne tiek jau daug ir žino. Sunkus laikotarpis. Tie laikai žmonėms padarė didžiulę įtaką, ir ją tebedaro iki šiol. Tai svarbu žinoti. Jei kas nors nori suprasti, kas nutiko šioje pasaulio dalyje, gyvybiškai svarbu suprasti tą laikotarpį. Todėl aš ir verčiu. Kad papasakočiau tas istorijas.