Umberto Eco. Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus
2024 m. Nr. 3
Iš italų k. vertė Toma Gudelytė
Kas yra skaitytojas ir kaip skirtingos skaitymo patirtys keičia teksto tikrovę? Ar egzistuoja tobulas skaitytojas? Umberto Eco nebūtų Umberto Eco, jei nesiryžtų beatodairiškam nuotykiui po klaidžią semiotikos ir naratologijos girią paskui, regis, sunkiai išsprendžiamus galvosūkius. 1992-aisiais pakviestas į Harvardo universitetą skaityti paskaitų apie literatūros meną („Norton Lectures“), italų rašytojas ir kalbos filosofas atiduoda duoklę savo iškiliam pirmtakui ir bičiuliui Italo’ui Calvino’ui, kuris 1984-aisiais taip pat svečiavosi Harvarde („Amerikietiškos paskaitos. Šeši pasiūlymai artėjančiam tūkstantmečiui“). Jei I. Calvino’ui rūpėjo nekintamos literatūros vertybės, tokios kaip teksto vaizdingumas ar lengvybė, U. Eco žvilgsnis krypsta į lector, tą paslaptingą ir iki galo nenusakomą būtybę, kurios kalbinės juslės, pasąmoninės ir kultūrinės patirtys modeliuoja grožinio teksto perskaitymo trajektorijas, taigi į skaitytoją – kaip į ne mažiau reikšmingą, o gal net už patį autorių svarbesnę instanciją. „Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus“ – tai solidžiai žaismingas ar šelmiškai rimtas, kaip ir įprasta ekiškam stiliui, literatūrologinis tyrinėjimas ir drauge pokalbis su jam brangiais autoriais, Jorge Luisu Borgesu in primis (būtent iš jo pasiskolinama miško metafora), taip pat tai savotiškas atsakas ar papildymas Michelio Foucault ir Roland’o Barthes’o akademinėms provokacijoms autoriaus mirties tema. Vaikštinėdamas po Homero, Franzo Kafkos, Gérard’o de Nervalio ir Alessandro Manzoni kūrinius, U. Eco tyrinėja skaitančiojo lūkesčius kaip teksto prasmės šaltinį, liaupsina vagabundišką prigimtį ir ragina nebijoti pasiklysti tankmėje.
Įžengti į mišką
Norėčiau pradėti atmindamas Italo’ą Calvino’ą, prieš aštuonerius metus čia pakviestą skaityti šešių Nortono paskaitų1, tačiau tespėjusį jų užbaigti penkias ir palikusį mus prieš pat viešnagę Harvardo universitete. Man norisi atminti I. Calvino’ą ne tik kaip artimą bičiulį, bet dar ir todėl, kad mano paties paskaitos daugiausia nagrinės skaitytojo santykį su grožinės literatūros tekstu, o juk skaitytojo vaidmeniui pasakojime skirtas vienas įstabiausių I. Calvino romanų „Jei keleivis žiemos naktį“.
Tą mėnesį, kai pasirodė ši I. Calvino knyga, italų leidėjas išleido mano studiją „Lector in fabula“ (tik iš dalies atitinkančią angliškąją versiją „The Role of the Reader“). Skirtumą tarp itališko ir angliško pavadinimų lėmė faktas, kad, išvertę itališką ar tiksliau lotynišką pavadinimą į anglų kalbą, turėtume the reader in the fairy tale, o tai ničnieko nereikštų. Tuo tarpu visi esame girdėję posakį lupus in fabula („vilką minint“) – anglišką speak of the devil atitikmenį: vartojame jį tada, kai netikėtai apsireiškia asmuo, apie kurį ką tik kalbėta. Kadangi itališkas posakis nurodo į žinomą liaudies personažą vilką, sutinkamą daugybėje pasakų, jis leido man, parafrazuojant citatą, prišaukti pasakoje ar tiksliau grožiniame tekste skaitytoją. Kartais, žinoma, vilko gali ir nebūti (kaip netrukus išvysime, jo vietoje gali apsireikšti žmogėdra), tuo tarpu skaitytojas egzistuoja visada ir ne tik kaip pasakojimo veiksmo komponentas, bet ir kaip pačios istorijos dalyvis.
Jei šiandien kuris tyrėjas ar kritikas imtųsi lyginti mano „Lector in fabula“ su I. Calvino romanu „Jei keleivis žiemos naktį“, galėtų pamanyti, kad mano studija – teorinis komentaras I. Calvino knygai. Vis dėlto abi knygos pasirodė kone vienu metu ir nė vienas iš mudviejų nežinojo, ką veikia kitas, nors, pasirodo, abu aistringai domėjomės ta pačia problema. Kai I. Calvino atsiuntė man savo romaną, tikrai jau buvo gavęs manąją studiją, nes man skirta dedikacija skambėjo taip: „Umberto, superior stabat lector, longeque inferior Italo Calvino.“ Citata akivaizdžiai pasiskolinta iš Fedro pasakėčios apie vilką ir ėriuką (Superior stabat lupus, longeque inferior agnus2) ir I. Calvino turi galvoje mano „Lector in fabula“. Lieka gana dviprasmiškas longeque inferior (galintis reikšti tiek „pasroviui toliau“, tiek „mažesnės reikšmės, žemesnis“). Supratę lector kaip de dicto, taigi kaip nuorodą į mano studiją, galėtume galvoti apie ironiško kuklumo apraišką ar drąsų pareiškimą prisiimti ėriuko vaidmenį, teoretikui paliekant Piktojo Vilko rolę. Tačiau jei lector interpretuotume kaip de re, tuomet tai jau skamba kaip pareiškimas apie poetiką – taigi I. Calvino nori pagerbti Skaitytoją. O aš, norėdamas pagerbti I. Calvino’ą, pradėsiu nuo antrosios iš „Amerikietiškų paskaitų“, jo parengtų Harvardo universiteto kvietimu, kurioje rašytojas samprotauja apie greitį ir cituoja penkiasdešimt septintąją pasaką iš jo sudaryto rinkinio „Itališkos pasakos“3:
Karalius susirgo. Susirinkę gydytojai jam tarė: „Jūsų Didenybe, jei norite pasveikti, jums reikia gauti nors vieną žmogėdros plunksną. Tai bus nelengva padaryti, nes žmogėdra praryja visus žmones, vos tik juos pamato.“
Karalius visiems paskelbė šią žinią, tačiau niekas nenorėjo eiti. Tuomet pagalbos jis kreipėsi į vieną savo pavaldinį, labai ištikimą ir narsų vyrą. Šis tarė: „Eisiu.“
Jam parodė kelią: „Kalno viršūnėje yra septyni urvai, viename iš jų gyvena žmogėdra“4.
I. Calvino pastebi, kad nepasakoma „nė vieno žodžio apie tai, kuo serga karalius, kaip žmogėdra gali turėti plunksnas ar kokie buvo tie urvai“. Ir tolesniais samprotavimais audžia liaupsę greitumui kaip literatūrinei vertybei, dėl visa ko primindamas: „mano greitumo apologija neturi tikslo paneigti vėlavimo malonumų“5. Vėlavimui ar tiksliau delsimui, apie kurį rašytojas plačiau nekalba, paskirsiu trečiąją Nortono paskaitą. Bet dabar norėčiau patikslinti, kad kiekviena naratyvinė fikcija neišvengiamai ir fatališkai pasižymi greitumu, nes – kol kuriamas menamas pasaulis su jo personažais ir įvykiais – fikcija negali apie šį pasaulį pasakyti visko. Ji tik užsimena, o toliau ragina skaitytoją bendradarbiauti ir pildyti tuščias vietas. Kita vertus, kaip jau nekart esu rašęs, kiekvienas tekstas – tai tingi mašina, reikalaujanti iš skaitytojo atlikti dalį jos darbo. Vargas, jei tekstas imtų ir pasakytų viską, ką būtina suprasti adresatui: toks tekstas niekada nesibaigtų. Jei skambtelėjęs jums sakau: „Tuoj įsuksiu į greitkelį ir būsiu už valandos“, turbūt neverta tikslinti, kad greitkeliu važiuosiu automobiliu. <…>
Miškas – grožinio teksto metafora, taikoma ne tik pasakoms, bet ir kiekvienam naratyviniam tekstui. Esama tokių miškų kaip Dublinas, kuriuose vietoj Raudonkepuraitės gali sutikti Molę Blum, ar tokių kaip Kasablanka, kur sutinkame Ilsą Lund ir Riką Bleiną.
Miškas, jei metaforą skolintumėmės iš Jorgės Luiso Borgeso (dar vieno Nortono paskaitų svečio, kurio dvasia lydės mus šiuose puslapiuose), yra lyg sodas išsišakojusiais takais. Net jei miškas neturi gerai pramintų takų, kiekvienas vaikštantysis gali nustatyti savo maršrutą ir rinktis apeiti vieną ar kitą medį iš dešinės arba iš kairės, iš esmės priimdamas sprendimą ties kiekvienu medžiu. Naratyviniame tekste skaitytojas nuolat kviečiamas rinktis. Tiesą sakant, ši pasirinkimo prievolė galioja net atskiro sakinio lygmeniu, bent jau susidūrus su tranzityviniais veiksmažodžiais. Kol kalbantysis artėja prie sakinio pabaigos, mes, skaitytojai, daugiau ar mažiau sąmoningai kertame lažybų, bandome numatyti kalbančiojo pasirinkimą ir nerimastingai laukiame, kas bus toliau (ypač itin dramatiškų sakinių atveju, pavyzdžiui, tokių kaip „vakar naktį kapinėse regėjau…“).
Kartais pasakotojas laisvę numatyti istorijos tąsą palieka pačiam skaitytojui. Tą matome Edgaro Allano Poe romano „Artūro Gordono Pymo nuotykiai“ finale:
Bet staiga mūsų kelyje išniro žmogaus figūra, gerokai aukštesnė už bet kurią kitą žemišką būtybę. Buvo apsigaubusi drobule, o jos veido spalva buvo akinamo baltumo, lyg sniegas.
Ten, kur pasakotojo balsas nutrūksta, autorius akivaizdžiai siekia, kad mes likusį gyvenimo laiką praleistume spėliodami, kas gi nutiko toliau, ir tarsi nuogąstaudamas, kad galime būti nepakankamai suintriguoti tuo, kas mums niekada nebus atskleista, autorius (ne pasakotojas) pabaigoje įterpia pastabą perspėdamas, kad pradingus Pymui „tie keli skyriai, užbaigiantys jo pasakojimą… tikėtina, nesugrąžinamai prapuolė nelaimingo nutikimo, pasiglemžusio herojaus gyvybę, metu“. Iš šio A. E. Poe miško niekada neišeisime, kaip niekada neišėjo Jules’is Verne’as, Charlesas Romynas Dake’as ar H. P. Lovecraftas, likę jame tam, kad pratęstų Pymo istoriją.
Vis dėlto kartais pasakotojas nori mums parodyti, kad esame ne kokie stenliai, o veikiau livingstonai6, pasmerkti klaidžioti naratyviniuose miškuose ir rinktis amžinai klaidingą kryptį. Prisiminkime Laurence’ą Sterne’ą ir jo romano „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“ pradžią:
Būčiau norėjęs, kad mano tėvas ar motina, nors tiksliau abu, mat vienodai buvo įsivėlę į tą reikalą, būtų atidžiau mąstę, ką daro mano pradėjimo akimirką.
Taigi, ką tokio sutuoktiniai Šendi darė aną delikatų momentą? Norėdamas suteikti skaitytojui laiko vienai kitai pagrįstai spėlionei (taip pat ir ne visai padoriai), L. Sterne’as ištisą skyrių krypsta nuo temos (o tai patvirtina, kad I. Calvino elgėsi protingai nepaniekinęs delsimo meno) ir tik beveik pabaigoje atskleidžia, kokia gi toji pradinė klaida:
– Nepyk, mielasai, – pačią svarbiausią akimirką prabilo motina. – Nepamiršai prisukti laikrodžio?
– Dieve švenčiausias! – suriko tėvas, baisiai suirzęs ir vis dėlto iš paskutiniųjų tramdydamas balsą. – Ar kada kuri moteris, nuo pat Ievos laikų, yra pertraukusi vyrą kvailesniu klausimu?
Akivaizdu, tėvas mąsto apie motiną tą patį, ką skaitytojas mąsto apie L. Sterne’ą. Ar kada kuris autorius, kad ir koks piktavalis, yra taip niekšiškai nuvylęs savo skaitytojus?
Žinoma, po L. Sterne’o avangardinė literatūra dažnai mėgo ne tik apvilti skaitytojo lūkesčius, bet ir bendrai ugdyti skaitytoją, kuris iš skaitomo teksto tikėtųsi visiškos pasirinkimų laisvės. Visgi tokia laisve mėgaujamasi kaip tik todėl – ir to mus moko tūkstantmetė literatūros tradicija, nuo pirmykščių mitų iki modernaus detektyvo, – kad žengdamas į naratyvinį mišką skaitytojas paprastai vadovaujasi logika, jog vieni pasirinkimai prasmingesni už kitus.
Paminėjau prasmingumą, lyg kalbėtume apie sveiko proto padiktuotus sprendimus. Bet būtų banalu tvirtinti, kad norint perskaityti romaną būtina mąstyti taip, kaip liepia sveikas protas. Akivaizdu, kad L. Sterne’as ir A. E. Poe mūsų prašo visai ne to, kaip ir pasakos apie Raudonkepuraitę autorius, jei toks apskritai egzistuoja. Sveikas protas niekada mums neleistų patikėti, kad po mišką bastosi kalbantis vilkas. Taigi, ką turiu galvoje sakydamas, kad skaitytojas naratyviniame miške turi rinktis, kas prasmingiausia?
Čia būtina grįžti prie dviejų esminių sąvokų, kurias esu aptaręs savo ankstesnėse knygose: pavyzdinis skaitytojas ir pavyzdinis autorius7.
Pavyzdinis vienos ar kitos istorijos skaitytojas nėra tapatus empiriniam skaitytojui. Empirinis skaitytojas – tai mes, aš, jūs ir bet kuris kitas tekstą skaitantis asmuo. Empirinis skaitytojas gali perskaityti tekstą keliais skirtingais būdais ir nėra tokio įstatymo, kuris reglamentuotų skaitymo veiksmą, o tekstą neretai naudojame kaip talpyklą savo aistroms ir emocijoms, ateinančioms iš anapus teksto arba prabundančioms beskaitant patį tekstą.
Jei kada teko žiūrėti komišką filmą gilaus liūdesio akimirką, atminsite, jog vargiai pavyksta patirti smagumą; negana to – gali būti, kad peržiūrėję tą patį filmą po kelerių metų vis tiek neišspausite šypsnio, nes kiekviena filmo scena primins jums apie anksčiau išgyventą liūdesį. Akivaizdu, kad kaip empirinis žiūrovas „perskaitysite“ kino juostą klaidingai. Tačiau klaidingai lyginant su kuo? Su idealiu žiūrovu, apie kokį mąstė kino režisierius statydamas komediją: žiūrovu, nusiteikusiu juoktis ir įsijausti į siužetą, asmeniškai jo neįtraukiantį. Tokį žiūrovo (ar knygos skaitytojo) tipažą vadinu pavyzdiniu skaitytoju – tekstas ne tik numato jį kaip bendrininką, bet ir pats bando jį kurti. Prasidėdamas žodžiais „Gyveno kartą“ tekstas paleidžia signalą, žaibiškai atrenkantį pavyzdinį skaitytoją, tikėtina, vaiką arba asmenį, pasirengusį tikėti fikcija, peržengiančia racionalaus mąstymo ribas.
Netrukus po to, kai pasirodė mano romanas „Fuko švytuoklė“, man parašė vienas seniai nematytas vaikystės laikų bičiulis: „Mielas Umbertai, buvau pamiršęs, jog esu tau pasakojęs aną patetišką istoriją apie savo dėdę ir tetą, visgi nemaloniai nustebau išvydęs, kad panaudojai ją savo knygai.“ Ką gi, romane tikrai yra keli epizodai apie dėdę Karlą ir tetą Kateriną, šioje istorijoje jie – pagrindinio veikėjo Jakopo Belbo giminaičiai, ir tikrai pasiskolinti iš tikrovės: pakeitęs vieną kitą detalę ir vardus aš pasakoju istoriją apie dėdę ir tetą iš savo paties vaikystės. Atsakiau bičiuliui, kad romano dėdė Karlas ir teta Katerina iš tikrųjų yra mano giminaičiai, tad autorinės teisės priklausančios man, ir kad nieko nežinojau apie jo giminaičių peripetijas. Bičiulis atsiprašė: kaip skaitytojas jis taip įsijautė į pasakojimą, jog patikėjo atpažinęs jo giminėje nutikusius dalykus, o tuo visai nesunku patikėti – karo metais (manieji prisiminimai siekė anuos laikus) panašių dalykų nutikdavę daugeliui dėdžių ir tetų.
O kas nutiko mano bičiuliui? Naratyviniame miške jis dairėsi to, kas iš tiesų kerojo jo privačioje atmintyje. Tikrai nėra klaidinga vaikščiojant po mišką remtis savo patirtimi ir įžvalgomis siekiant geriau suprasti gyvenimą, praeitį ir ateitį. Tačiau kadangi naratyvinis miškas sukurtas visiems, nederėtų ieškoti faktų ir emocijų, liečiančių tave vieną. Antraip, kaip jau rašiau knygose „Interpretacijos ribos“ ir „Interpretation and Overinterpretation“, tekstą nebe interpretuoji, o naudoji savo tikslams. Naudoti tekstą, kad atitrūkę nuo realybės svajotume atmerktomis akimis, nėra draudžiama ir retsykiais to griebiamės visi. Vis dėlto svajoti atmerktomis akimis nėra vieša veikla, antraip po naratyvinius miškus judėtume tarsi po aptvertą sodą.
Taigi, egzistuoja tam tikros žaidimo taisyklės ir pavyzdinis skaitytojas moka pagal jas žaisti. Mano vaikystės bičiulis trumpam užmiršo šias taisykles ir savo kaip empirinio skaitytojo lūkesčius sumaišė su autoriaus pavyzdiniam skaitytojui keliamais lūkesčiais.
Žinoma, autorius disponuoja ypatingais signalais, leidžiančiais nukreipti pavyzdinį skaitytoją reikiama linkme. Tiesa, kartais šie signalai gali būti gana dviprasmiški. Prisiminkime Carlo Collodi „Pinokio“ pradžią:
Kitados buvo…
– Karalius! – suskubs mano mažieji skaitytojai.
Tai kad ne, vaikai, apsirikot. Kitą sykį buvo medgalys8.
Kaip pradžia išties sudėtinga. Autorius pirmuoju sakiniu tarsi perspėja, jog prasideda pasaka, ir vos skaitytojas patiki, kad priešais jį – tikrai vaikiška pasaka, scenoje kaipmat pasirodo (autoriaus pašnekovų vaidmenyje) vaikai, mąstantys būtent kaip prie pasakų įpratę vaikai, ir padaro klaidingą prielaidą. Tai gal ši istorija skirta visai ne vaikams? Abejonėms išsklaidyti rašytojas kreipiasi vėlgi į vaikus, tiksliau į savo mažuosius skaitytojus, kurie galės toliau skaityti šią pasaką lyg ji būtų parašyta būtent jiems, tik priimdami faktą, kad pasaka kalba ne apie karalių, o apie medinę lėlę, ir priėję pasakos pabaigą neliks nuvilti. Kita vertus, tokia pradžia yra suokalbiškas akies mirktelėjimas suaugusiam skaitytojui. Ar gali būti taip, kad pasaka skirta ir jam? Tik skaityti ją derėtų kiek kitaip ir apsimesti vaiku, kad perprastum alegorines pasakos reikšmes? Tokia įžanga susilaukė begalės psichoanalitinių, antropologinių ir satyrinių interpretacijų, dalis jų visai pagrįstos. Galbūt C. Collodi tikrai žaidė dvigubą žaidimą ir tokia nuojauta neabejotinai lemia nemažą dalį šios išskirtinės knygos žavesio.
Kas gi primeta skaitytojui žaidimo taisykles bei suvaržymus? Kitaip tariant, kas modeliuoja pavyzdinį skaitytoją? Autorius, suskubs mano mažieji skaitytojai.
Visgi tiek privargę, kad atskirtume empirinį skaitytoją nuo pavyzdinio, ar galime mąstyti apie autorių kaip apie empirinį personažą, rašantį istoriją ir sprendžiantį, galbūt dėl viešai neišpažįstamų priežasčių, žinomų tik autoriaus psichoanalitikui, kokį pavyzdinį skaitytoją dera modeliuoti? Atvirai sakau, kad man asmeniškai empirinis grožinio teksto autorius (tiesą sakant, bet kurio teksto autorius) ne ką terūpi. Žinau, mano žodžiai užgaus ne vieną klausytoją, galbūt paskyrusį begalę laiko J. Austin, M. Prousto, F. Dostojevskio ar J. D. Salingerio biografijoms nagrinėti, ir puikiai žinau, kaip įdomu kapstytis po privačius realių žmonių, kuriuos esam pamilę lyg artimiausius bičiulius, gyvenimus. Man pačiam nerimastingų jaunystės studijų laikais nežmoniškai palengvėjo sužinojus, kad Immanuelis Kantas savo filosofinį šedevrą parašė sulaukęs garbingo amžiaus, taigi penkiasdešimt septynerių, lygiai kaip užvaldė sunkiai slopinamas pavydas sužinojus, kad Raymond’as Radiguet savąjį „Le diable au corps“ sukūrė būdamas vos dvidešimties.
Tačiau šie elementai niekaip nepalengvina užduoties sprendžiant, ar I. Kantas buvo teisus padidinęs kategorijų skaičių nuo dešimties iki dvylikos ir ar „Le diable au corps“ laikytinas šedevru (būtų šedevru net tada, jei R. Radriguet būtų jį sukūręs penkiasdešimt septynerių). Menami hermafroditiški Džokondos bruožai gal ir įdomi tema estetinei diskusijai, tačiau Leonardo da Vinci lovos įpročiai – bent jau mano asmeniniam šio paveikslo suvokimui – išlieka paskalomis, nieko daugiau.
Galimi miškai
Kitados buvo… „Karalius!“ – suskubs mano mieli skaitytojai. Tikrai taip, šįkart atspėjote. Kitados buvo paskutinis Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, po karo išsiųstas į tremtį. Šis karalius garsėjo kaip menko humanistinio išsilavinimo žmogus, labiau susitelkęs į ekonominius ir karinius klausimus, beigi aistringas senovinių monetų kolekcininkas. Pasakojama, kad kartą karalius buvo pakviestas atidaryti vieną tapybos parodą, taigi priverstas apeiti visas sales grožėdamasis paveikslais. Stabtelėjęs prie nuostabaus peizažo, vaizdavusio slėnį ir nedidelį priekalnės kaimelį, karalius ilgai spoksojo, o tada kreipėsi į parodos vadovą: „Kiek šiame kaimelyje gyventojų?“
Esminė taisyklė skaitytojui imantis naratyvinio teksto – priimti autoriaus siūlomą fikcinį paktą, S. T. Coleridge’o vadintą „tikroviškumo suspendavimu“. Skaitytojas turi suvokti, kad tai, kas jam pasakojama, yra išgalvota istorija, tačiau dėl to nekaltinti autoriaus melagyste. Kaip taikliai įvardijo Johnas Searle’as9, autorius apsimeta sakąs tikroviškus dalykus, o mes priimame fikcinį paktą ir taip pat apsimetame, kad autoriaus pasakojami dalykai nutiko iš tikrųjų.
Parašęs du romanus, kuriuos perskaitė net keli milijonai skaitytojų, pastebėjau vieną stulbinamą reiškinį: pasiekęs kelių dešimčių tūkstančių egzempliorių slenkstį (šis gali varijuoti priklausomai nuo šalies), paprastai sutinki skaitytojus, puikiai nutuokiančius apie fikcinį paktą, o perkopęs pirmą milijoną patenki į niekieno žemę, kur skaitytojai nebūtinai yra girdėję apie tokį susitarimą.
Romano „Fuko švytuoklė“ šimtas penkioliktame skyriuje personažas Kazaubonas 1984-ųjų birželio 23–24 d. naktį, po diaboliškos ceremonijos Paryžiaus Conservatoire des Arts et Métiers, lyg apsėstas žingsniuoja St Martin gatve, kerta Ours gatvę, pasiekia Bobūrą, o tada Saint-Merri bažnyčią ir iš ten lekia skirtingomis gatvėmis, kurias visas įvardiju, iki pat Vosges aikštės. Turiu prisipažinti, kad prieš rašydamas skyrių net kelias naktis klaidžiojau šiuo maršrutu su diktofonu rankoje, įrašinėdamas viską, ką aplink save mačiau ir bendrus įspūdžius.
Maža to: kadangi kompiuteryje turiu įdiegęs programėlę, kuri man leidžia atkurti dangaus skliautą bet kuriuo metų laiku ir paros metu bet kurioje geografinėje platumoje ir ilgumoje, prieš rašydamas pasidomėjau, ar pasakojimo vyksmo naktį švietė mėnesiena ir kur skirtingomis valandomis buvo galima matyti mėnulį. Ėmiausi to tikrai ne realizmo sumetimais, nesu Émile’is Zola. Tačiau rašydamas mėgstu regėti prieš akis aprašomą erdvę: tai padeda prisijaukinti siužetą ir geriau perprasti personažus.
Pasirodžius romanui sulaukiau laiško iš vieno pono, kuris nepatingėjo apsilankyti Bibliothèque Nationale archyvuose ir perversti visus 1984-ųjų birželio 24 d. laikraščius. Skaitytojas išsiaiškino, kad ties Réaumur gatve, kurios romane neminiu, bet kuri tikrai kertasi su St Martin gatve, minėtąją naktį po vidurnakčio – daugmaž tada, kai pro šalį eina Kazaubonas, – būta gaisro, ir nemenko, jei jau laikraščiai teikėsi apie jį pranešti. Skaitytojas priekaištavo, kaipgi galėjęs Kazaubonas gaisro nepastebėti.
Smagumo dėlei atrašiau, kad greičiausiai Kazaubonas gaisrą pastebėjo, bet jei nieko man apie jį neužsiminė, vadinasi, turėjo slaptų motyvų, o tai dar ir kaip būdinga tokiai tirštai istorijai, kupinai tikrų ir netikrų misterijų. Įtariu skaitytoją vis dar bandant išsiaiškinti, kodėl Kazaubonas nutylėjo apie gaisrą ir ar tai kaip nors susiję su tamplierių sąmokslu.
Nors ir lengvai paranojiškas, šis skaitytojas iš dalies neklydo. Tai aš, autorius, pastūmėjau jį patikėti, neva istorija vyksta tikrame Paryžiuje, ir net patikslinau veiksmo datą. Jei kuriame iš detalesnių aprašymų būčiau nurodęs, kad priešais Conservatoire stūkso Antoni’aus Gaudí suprojektuota Šventosios Šeimos bazilika, skaitytojas būtų visiškai teisėtai užsirūstinęs – jei jau esame Paryžiuje, prie ko čia Barselona? Bet ar tai suteikė skaitytojui teisę ieškojo gaisro, kuris Paryžiuje tą naktį tikrai vyko, bet apie kurį romane nerašau?
Manau, skaitytojas kiek perlenkė lazdą reikalaudamas, kad išgalvotas siužetas tobulai atitiktų realųjį pasaulį, į kurį tik nurodo, ir visgi reikalas ne toks paprastas. Prieš teisdami įžūlųjį skaitytoją pažiūrėkime, ar tikrai reikėtų smerkti parodoje apsilankiusį karalių Viktorą Emanuelį III.
Įžengę į naratyvinį mišką sudarome fikcinį paktą su autoriumi ir nusiteikiame patikėti, jei kartais vilkas imtų ir prabiltų, bet vilkui prarijus Raudonkepuraitę kaipmat patikime ją žuvus (šis įsitikinimas nepaprastai svarbus, kad patirtume galutinį katarsį bei malonumą personažui stebuklingai prisikėlus). Vilką vaizduojamės įprastai, su kailiu ir stačiomis ausimis, kokių esama tikruose miškuose, iš Raudonkepuraitės tikimės vaikams tipiško elgesio, o iš jos mamos – atsakingos suaugusios moters poelgių. Kodėl? Nes toks yra mūsų patyriminis pasaulis ir be didelių ontologinių išvedžiojimų vadinsime jį tikrovės pasauliu.
Tai, ką dabar sakau, gali pasirodyti stačiai akivaizdu, ir vis dėlto akivaizdu nėra, jei laikomės įsikibę tikroviškumo suspendavimo dogmos. Regis, skaitydami pramanytas istorijas mes suspenduojame tikroviškumą vienų, bet ne kitų dalykų atžvilgiu. Ir jei, kaip netrukus matysime, ribos tarp to, kuo turime tikėti ir kuo neturėtume tikėti, išties slidžiai dviprasmiškos, kaip galėtume kaltinti karalių Viktorą Emanuelį III neišmanymu? Jei žvelgdamas į paveikslą monarchas privalėjo grožėtis vien estetinėmis savybėmis, taigi spalvomis ir perspektyvos perteikimo tikslumu, domėtis kaimelio gyventojais buvo klaidinga. Bet jei monarchas žengė į paveikslą kaip žengiama į naratyvinį pasaulį, taigi fantazuodamas apie pasivaikščiojimą kalvomis, kodėl negalėjo domėtis ir tuo, ką galėtų sutikti kartą pasiekęs gyvenvietę ar užėjęs ramesnę smuklę? Jei paveikslo, kaip galime spėti, būta realistiško, kodėl monarchas turėjo manyti miestelį buvus negyvenamą ar gaubiamą košmarų, tarsi kurią iš H. P. Lovecrafto aprašytų vietovių? Galiausiai čia juk ir slypi kiekvieno žodinio ar vaizdinio pasakojimo žavesys: pasakojimas uždaro mus tam tikro pasaulio ribose ir vienaip ar kitaip priverčia žvelgti į jį rimtai.
Ankstesniuose puslapiuose aptarėme, kokiu būdu aprašydamas Komo ežerą Alessandro’as Manzoni kuria atskirą pasaulį, nors ir pasiskolinęs geografines tikrovės pasaulio koordinates. Galbūt kas nors paprieštaraus, kad toks principas taikytinas tik istoriniams romanams, bet jau matėme, kad tai būdinga ir pasakoms, tik iškreipiant proporcijas tarp tikrovės ir pramano.
Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu10.
Puiki pradžia neabejotinai išgalvotai istorijai. Arba patikime jos tikrove, arba verčiau nedelsiant mesti į šalį Franzo Kafkos „Metamorfozę“. Bet skaitykime toliau:
Jis gulėjo lovoje ant kietos kaip šarvas nugaros ir, mažumą kilstelėjęs galvą, matė savo išgaubtą rudą pilvą, suskaidytą suragėjusių lankų, pridengtą vos besilaikančios antklodės. Daugybė palyginti su visu kūnu pasigailėtinai plonų kojų bejėgiškai kirbėjo jam prieš akis11.
Toks aprašymas, regis, turėtų sustiprinti netikroviškumo įspūdį, o vis dėlto perkelia pasakojimą į priimtiną plotmę. Žinoma, kelia nuostabą, kad žmogus gali vieną rytą prabusti vabalu, bet kad jau taip nutiko, vabalas turi savo išvaizda priminti skaitytojui žinomus vabalus. Šios kelios F. Kafkos eilutės yra anaiptol ne siurrealizmo, o realizmo pavyzdys. Tereikia atminti, kad šis normaliausias vabalas yra „didžiulis“, o tai jokia smulkmena turint galvoje fikcinį paktą. Kita vertus, pats Gregoras sunkiai gali patikėti: „Kas man atsitiko?“ – suka galvą. Patekę į analogišką situaciją galvas suktume ir mes. Bet judėkime toliau. Tolesnis aprašymas neturi jokių fantastikos elementų ir yra absoliučiai tikroviškas:
Tai juk visai ne sapnas. Jis savo kambaryje, pažįstamoje, kiek per mažoje žmogui kamaraitėje12.
Aprašymas tęsiasi ir mums rodomas kambarys, primenantis tūkstančius kitų jau regėtų kambarių. Kiek vėliau skaitytojui pasirodys absurdiška, kad Gregoro tėvai ir sesuo neklausinėdami susitaiko su faktu, kad vienas jų šeimos narys netikėtai virto vabalu, nors jų reakcija regint šią pabaisą yra kaip tik tokia, kokia ištiktų kiekvieną tikrovės pasaulio gyventoją: šeimynykščius apima siaubas ir pasidygėjimas, jie yra priblokšti. Trumpai tariant, absurdiškam pasauliui sukurti F. Kafka pasitelkia tikrovės pasaulio foną. Jei kartais Gregoras išvystų savo kamaraitėje kalbantį vilką ir jiedu nutartų užsukti pas Skrybėlių arbatėlės, turėtume visai kitokią istoriją (nors šios fone taip pat užčiuoptume begalę tikrovės pasaulio nuorodų). <…>
Prieš tai minėjau skaitytoją, senuose Paryžiaus laikraščiuose ieškojusį gaisro, apie kurį romane nekalbu. Tas žmogus nepriėmė minties, kad naratyvinė visata pasižymi kuklesniu formatu nei tikrovės visata. Leiskite papasakoti jums dar vieną istoriją, susijusią su minėta paryžietiška naktimi.
Prieš keletą mėnesių pas mane apsilankė du studentai iš Paryžiaus Ecole des Beaux Arts, jie atnešė parodyti man fotografinį albumą, kuriuo atkūrė romano personažo maršrutą: studentai nufotografavo cituojamas vietas, vieną po kitos ir tikslią nakties valandą. Maža to: kadangi šimtas keturiolikto skyriaus gale miniu, kad Kazaubonas išlenda iš kanalizacijos ir pro pusrūsį su tuščiais buteliais patenka į rytietišką barą, pilną prakaituotų lankytojų, taukuotų iešmų ir alaus bokalų, studentai nufotografavo ir baro vidų. Niekada tame bare nesilankiau ir aprašiau jį mąstydamas apie panašius barus, kokių apstu tame Paryžiaus kvartale, bet tiedu studentai akivaizdžiai surado romane aprašytąjį barą. Jie anaiptol nepainiojo pavyzdinio skaitytojo pareigos su empirinio skaitytojo nerimu sutikrinti, ar mano romanas aprašo tikrąjį Paryžių, priešingai: studentai sugalvojo per fotografiją transformuoti tikrąjį Paryžių į romane vaizduojamąjį ir iš miesto visumos atrinko tik tas detales, kurios atitiko mano aprašomą pasaulį.
Studentai pasitelkė romaną, kad suteiktų tam tikrą formą beformei ir begalinei tikrojo Paryžiaus visatai. Taigi pasielgė priešingai nei Georges’as Perecas, bandęs atvaizduoti kiekvieną Saint-Sulpice aikštėje per dvi dienas nutikusią smulkmeną. Paryžius gerokai sudėtingesnis nei G. Pereco ar „Fuko švytuoklės“ aprašoma visata. Visgi pasivaikščiojimai po naratyvinį pasaulį įgauna tą pačią funkciją, kokią turi vaikiškas žaidimas: žaisdami su lėlėmis, mediniais arkliukais ar aitvarais vaikai jaukinasi fizikos dėsnius ir veiksmus, kuriuos vieną dieną turės atlikti. Panašiai ir skaitydami istorijas įsitraukiame į žaidimą, per kurį mokomės įprasminti tikrovės pasaulyje nutikusių, nutinkančių ar nutiksiančių dalykų neaprėpiamumą. Skaitydami romanus išsilaisviname iš nerimo, apninkančio tada, kai bandome pasakyti šį tą tikro apie realųjį pasaulį.
Tai terapinė grožinės literatūros funkcija ir pagrindinė priežastis, kodėl nuo pat savo ištakų žmonija pasakoja istorijas. Galiausiai tokia yra ir mito funkcija: suteikti formą patirčių chaosui.
Ir vis dėlto reikalas sudėtingesnis. Iki šiol mano kalbą lydėjo Tiesos šmėkla, kurios nederėtų sumenkinti. Manomės daugmaž žiną, ką reiškia sakyti, jog teiginys yra teisingas tikrovės pasaulyje. Tiesa, kad šiandien yra trečiadienis, kad Alexanderplatz yra Berlyne ir kad Napoleonas mirė 1821-ųjų gegužės 5-ą dieną. Remiantis tokia tiesos samprata daug ir ilgai diskutuota, ką reiškia sakyti, jog teiginys yra teisingas naratyviniame pasaulyje. Logiškiausia būtų sakyti, kad teiginys yra teisingas konkretaus menamo pasaulio ribose. Netiesa, kad tikrovės pasaulyje gyveno asmuo vardu Hamletas, bet jei kuris studentas per britų literatūros egzaminą pareikštų, kad Williamo Shakespeare’o tragedijos finale Hamletas veda Ofeliją, turėtume konstatuoti, kad studento teiginys klaidingas. W. Shakespeare’o tragedijos pasaulyje tiesa būtų ta, kad Danijos princas Ofelijos neveda, panašiai kaip „Vėjo nublokšti“ pasaulyje tiesa būtų ta, kad Rosela O’Hara išteka už Reto Batlerio.
Ar esame tikri, kad tikrovės pasaulyje mūsų tiesos samprata taip pat aiškiai apibrėžiama?
Įprasta mąstyti, kad tikrovės pasaulį galime pažinti per patirtį ir kad patirtis mums leidžia žinoti, jog šiandien yra trečiadienis, 1993-iųjų balandžio 14-oji, ir jog šią akimirką ryšiu mėlyną kaklaraištį. Ir vis dėlto faktas, kad šiandien yra 1993-iųjų balandžio 14-oji, yra tiesa tik remiantis Grigaliaus kalendoriumi, o faktas, kad mano kaklaraištis mėlynas, priklauso nuo to, kaip mūsų kultūra skirsto chromatinį spektrą (žinome, kad graikai ir romėnai kitaip nei mes skirstė mėlyną ir žalią). Čia, Harvarde, jūs turite galimybę užkalbinti Willardą van Ormaną Quine’ą13 ir paklausti, kaip mūsų tiesos sąvokas įtakoja holistinės sistemos prielaidos, ar paklausti Nelsono Goodmano14, kiek gali būti skirtingų ways of worldmaking, arba Thomaso Kuhno15, ką reiškia tiesa tam tikros mokslinės paradigmos atžvilgiu. Tikiuosi, jie visi sutiks, kad faktas, jog Rosela išteka už Reto naratyviniame „Vėjo nublokšti“ pasaulyje yra tiesa ne mažiau nei faktas, jog mano kaklaraištis yra mėlynas Farbenlehre16 naratyviniame pasaulyje.
Nesiruošiu apsimetinėti skeptiku metafiziku ar solipsistu (jau nekart kalbėta, kad pasaulis perpildytas solipsistų). Puikiai žinau, jog esama dalykų, mums pažįstamų per tiesioginę patirtį, ir jei kuris iš jūsų dabar perspėtų mane, kad man už nugaros tupi kurminis šarvuotis, žaibiškai atsigręžčiau patikrinti, ar tai tiesa, ir visi galėtume sutikti, kad auditorijoje jokio šarvuočio nėra (žinoma, jei sutariame dėl socialiai įtvirtintos zoologinės taksonomijos). Visgi paprastai mūsų santykis su tiesa gerokai sudėtingesnis. Sutinkame, kad šioje auditorijoje kurminių šarvuočių nėra, tačiau valandos laikotarpiu ši tiesa taps truputį labiau diskutuotina. Pavyzdžiui, kai šios mano paskaitos bus išspausdintos, jų skaitytojai sutiks su mintimi, kad šiandien mūsų auditorijoje šarvuočių nebūta, bet remdamiesi ne tiesiogine patirtimi, o nuostata, kad autorius – patikimas žmogus ir sąžiningai perteikė 1993-iųjų balandžio 4-osios įvykius.
Mąstome, kad tikrovės pasaulyje privalo galioti Tiesos (Truth) principas, tuo tarpu naratyviniuose pasauliuose privalo galioti Pasitikėjimo (Trust) dėsnis. Ir vis dėlto tikrovės pasaulyje Pasitikėjimo dėsnis ne mažiau svarbus už Tiesos principą.
Žinau Napoleoną mirus 1821-aisiais tikrai ne iš tiesioginės patirties – jei reiktų remtis išimtinai asmenine patirtimi, nė negalėčiau tvirtinti prancūzų imperatorių apskritai egzistavus (kažkas, beje, yra parašęs knygą, kurioje bandoma įrodyti Napoleoną tebuvus saulės kulto mitu); iš patirties nežinau, ar egzistuoja toks miestas Honkongas, ir ne iš patirties žinau, kad pirmoji branduolinė bomba veikė dalijimosi, o ne sintezės būdu: ir tikrai abejotina, kad patyrimiškai žinočiau, kaip veikia branduolinė dalijimosi reakcija. Kaip mus moko Hilary’is Putmanas17, egzistuoja socialinis lingvistinio darbo pasidalijimas, kuris galiausiai atliepia socialinį žinojimo pasidalijimą, dėl ko mes devynis dešimtadalius tikrovės pasaulio pažinimo deleguojame kitiems, o sau paliekame vos dešimtadalį tiesioginio pažinimo. Už dviejų mėnesių turėsiu vykti į Honkongą ir netrukus pirksiu bilietą tikėdamas, kad lėktuvas tikrai nusileis vietovėje vardu Honkongas – tokiu būdu aš galiu gyventi tikrovės pasaulyje išvengdamas neurozės. Išmokau dėl praeities dalykų kliautis kitų žinojimu, savo abejones sutelkiu į kurią specializuotą žinojimo atšaką, o likusia dalimi kliaujuosi Enciklopedija. Kalbėdamas apie Enciklopediją galvoje turiu maksimalų žinojimą: pats jo turiu tik mažytę dalelę, bet prireikus visada galiu susirasti trūkstamas dalis, nes žinojimas sudaro begalinę biblioteką, aprėpiančią visas pasaulio enciklopedijas ir knygas, visas skirtingų epochų rankraščių ar dienraščių suvestines, nuo pat hieroglifų piramidėse ir įrašų dantiraščio ženklais.
Patirtis ir esminis pasitikėjimas žmonių bendruomene įtikino mane, kad Didžiosios Enciklopedijos aprašoma visuma (kartais ne be prieštarų) yra patenkinamas vaizdinys to, ką vadinu tikrovės pasauliu. Visgi noriu patikslinti, kad tai, kaip mes priimame tikrovės pasaulio atvaizdavimą, ne ką tesiskiria nuo to, kaip priimame menamo pasaulio, kurį kuria grožinė literatūra, vaizdinį. Aš tariuosi žinąs, kad Rosela ištekėjo už Reto, kaip kad tariuosi žinąs, jog Napoleonas vedė Žozefiną. Skirtumą, žinoma, lemia pasitikėjimo laipsnis: mano pasitikėjimas Margaret Mitchell personažais nėra tolygus pasitikėjimui istorikais. Tik skaitydamas pasaką aš patikiu vilką kalbant, kitomis aplinkybėmis renkuosi mąstyti apie vilką vadovaudamasis zoologijos knygomis. Dabar neketinu aptarinėti priežasčių, kodėl zoologijos veikalais kliaujamės labiau nei rašytojo Charles’io Perrault aprašymais. Priežasčių, ir itin svarių, tam išties esama. Tačiau sakyti, kad priežastys svarios, dar nereiškia tvirtinti jas esant perprantamas iki galo. Priešingai, mano tikėjimo istorikais, tvirtinančiais Napoleoną mirus 1821-aisiais, priežastys gerokai sudėtingesnės nei tos, dėl kurių tikiu Roselą ištekėjus už Reto.
Romane „Trys muškietininkai“ teigiama, kad Bekingemo hercogą nudūrė Feltonas, vienas iš hercogo kariškių, ir, kiek man žinoma, tai yra istorinis faktas. Romano tęsinyje „Po dvidešimties metų“ sakoma, kad Atas nudūrė Miledi sūnų Mordantę, o tai neabejotinai yra fikcinė tiesa. Ką gi, faktas, kad Atas nudūrė Mordantę, išliks nekvestionuotina tiesa tol, kol pasaulyje egzistuos bent viena „Po dvidešimties metų“ kopija, arba tuo atveju, jei kas ateityje išgalvotų interpretacinį postdekonstruktyvistinį metodą. Tuo tarpu bet kuris rimtas istorikas turi būti pasiruošęs išsižadėti minties, kad Bekingemą nudūrė jo gvardijos kariškis, jei kartais britų archyvuose būtų aptikta naujų šį faktą paneigiančių dokumentų. Tokiu atveju Bekingemo mirtis nuo Feltono rankos taptų istorine netiesa, ir vis dėlto išliktų naratyvine tiesa („Trijų muškietininkų“ pasaulyje).
Greta kitų ne mažiau reikšmingų estetinių priežasčių, manau, romanus skaitome todėl, kad šie mums leidžia maloniai pabuvoti pasaulyje, kur tiesos samprata nekvestionuojama, kai mūsų tikrovės pasaulis skleidžiasi kaip gerokai painesnė vieta. Tokia „aletiška“ naratyvinių pasaulių privilegija drauge leidžia mums atpažinti parametrus sprendžiant, ar naratyvinio teksto perskaitymas neperžengia to, ką kitur vadinu „interpretacijos ribomis“.
Pasaka apie Raudonkepuraitę turi begalę interpretacijų: antropologinių, psichoanalitinių, mitologinių, feministinių ir daugybę kitų, dargi todėl, kad istorija mus pasiekė keliomis versijomis, pavyzdžiui, brolių Grimmų tekste esama dalykų, kurių nerasime Ch. Perrault užrašytoje pasakoje, ir atvirkščiai. Negalėjo stigti ir alcheminės interpretacijos. Vienas tyrėjas18 bandė įrodyti, neva ši pasaka nurodanti į mineralų išgavimo bei perdirbimo procesus, ir (išvertęs pasaką į chemines formuluotes) Raudonkepuraitės personaže atrado cinoberį – mergaitės apsiausto raudonį; ir kadangi cinoberis yra gyvsidabrio sulfidas, pasak tyrėjo, mergaitė slepianti savyje gryną gyvsidabrį, kurį būtina atskirti nuo sieros. Neatsitiktinai motina liepia dukrai niekur neklaidžioti ir nesmalsauti, juk gyvsidabris – judrus ir gaivališkas elementas. Vilkas įkūnija gyvsidabrio chloridą, dar žinomą kaip kalomelį (kalomelis graikų kalboje reiškia „gražų juodumą“), o vilko pilvas – tai alcheminė krosnis, kurioje cinoberis deginamas ir paverčiamas gyvsidabriu. Valentina Pisanty19 dalijasi paprastu pastebėjimu: jei Raudonkepuraitė išėjusi iš vilko pilvo yra nebe cinoberis, o grynas gyvsidabris, kodėl ji vis dar vilki raudonu apsiaustu? Jokia mus pasiekusi pasakos versija nemini, kad mergaitė iš vilko pilvo išlindo vilkėdama sidabro spalvos apsiaustu. Vadinasi, pasakos tekstas tokios interpretacijos nepatvirtina.
Skaitytojas gali išgauti iš teksto tai, ko tekstas tiesiogiai nepasako (interpretacinis bendradarbiavimas remiasi kaip tik šiuo principu), tačiau negali priversti teksto kalbėti priešingai, nei tekstas iš tiesų kalba. Negalime ignoruoti, kad galiausiai Raudonkepuraitė ir toliau vilki raudonu apsiaustu, ir būtent šis tekstinis duomuo atleidžia pavyzdinį skaitytoją nuo pareigos išmanyti cinoberio cheminę sudėtį. Ar įmanoma pasiekti tokį tikrumo laipsnį ir kalbant apie tikrovės pasaulio tiesą?
Versta iš: Umberto Eco. SEI PASSEGGIATE NEI BOSCHI NARRATIVI. HARVARD UNIVERSITY, NORTON LECTURES 1992–1993. Milano: Bompiani, 1994.
1 Turimas galvoje I. Calvino paskaitų ciklas „Amerikietiškos paskaitos“ („Lezioni americane“, su paantrašte „Šeši pasiūlymai artėjančiam tūkstantmečiui“, 1984), parengtas Harvardo universiteto kvietimu; jame I. Calvino aptarė, jo įsitikinimu, kardinalias ir nekintančias literatūros vertybes: lengvumą, greitumą, tikslumą, vaizdingumą, daugialypumą ir nuoseklumą (čia ir toliau, jei nenurodyta kitaip, – vert. past.).
2 „Vilkas – priekyje, // O pasroviui toliau – avelė“ (Fedras. Pasakėčios / vertė Leonas Valkūnas // Antikiniai romanai ir pasakėčios / Pasaulinės literatūros biblioteka. – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 389).
3 „Fiabe italiane“ – 1956 m. leidyklos „Einaudi“ išleistas monumentalus dviejų šimtų pasakų rinkinys. Pasakas atrinko ir iš įvairių tarmių į bendrinę italų kalbą perrašė I. Calvino.
4 Calvino I. Greitumas / vertė Linas Rybelis // Metai. – 2004. – Nr. 7.
5 Ten pat.
6 Turimi omenyje britų keliautojai ir Afrikos tyrinėtojai Henry’is Mortonas Stanley’is (1841–1904) ir Davidas Livingstone’as (1813–1873): pastarasis ieškodamas Nilo ištakų 1866–1873 m. ekspedicijos po Centrinę Afriką metu pradingo ir H. M. Stanley’is buvo pasiųstas jo ieškoti.
7 Eco U. Lector in fabula. – Milano: Bompiani, 1979 (aut. past.).
8 Collodi C. Pinokis / vertė Audrius Musteikis. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – P. 5.
9 Searle J. Statuto logico della finzione narrativa („Loginis naratyvinės fikcijos statusas“) // VS. – 19/20. – 1978 (ypatingasis numeris „Semiotica testuale: mondi possibili e narratività“). – P. 149–162 (aut. past.).
10 Kafka F. Procesas. Novelės / vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Baltos lankos, 2019. – P. 249.
11 Ten pat.
12 Ten pat.
13 Willardas van Ormanas Quine (1908–2000) – analitinės krypties amerikiečių filosofas, logikas, semantinio holizmo teoretikas (vertimo neapibrėžtumo tezė).
14 Nelsonas Goodmanas (1906–1998) – amerikiečių filosofas, tyrinėjo kalbos logiką ir simbolių teoriją.
15 Thomas Samuelis Kuhnas (1922–1996) – amerikiečių filosofas ir mokslo istorikas.
16 „Zur Farbenlehre“ – 1810 m. pasirodęs Johanno Wolfgango von Goethės veikalas „Spalvų teorija“.
17 Putman H. Representation and Reality. – Cambridge: MIT Press, 1988. – P. 22 ir toliau (aut. past.).
18 Sermoni G. Le fiabe del sottosuolo („Pasakos iš pogrindžio“). – Milano: Rusconi, 1989 (aut. past.).
19 Pisanty V. Leggere le fiabe („Skaityti pasakas“). – Milano: Bompiani, 1993. – P. 97 ir toliau (aut. past.).