Roberto Calasso. Apie leidybos meną

2023 m. Nr. 1

Iš italų k. vertė Toma Gudelytė

Roberto Calasso (1941–2021) – italų rašytojas, vertėjas ir leidėjas, nuo 1971-ųjų vadovavęs vienai stambiausių bei ilgaamžiškiausių Italijos leidyklų „Adelphi“. Leidykla išsiskyrė savo braižu ir užmojais, pirmiausia Vidurio Europos literatūros atradimais – R. Calasso dėka italų kalba buvo išleisti tokie autoriai kaip Josephas Rothas, Elias Canettis ir Czesławas Miłoszas, filosofijos klasikos veikalai (nuo tibetiečių iki Friedricho Nietzschės raštų), bet šalia ir detektyvinio žanro kūriniai.

Pats R. Calasso išgarsėjo biografiniais ir mitologiniais romanais – „K.“ (romanas apie Franzą Kafką), „Baudelaire’o beprotybė“, „Kadmo ir Harmonijos vestuvės“ ir kt., ne kartą nustebindamas skaitytojus įspūdinga erudicija ir estetiniu skoniu. R. Calasso savitai žvelgė ir į patį knygų leidimo meną, o leidybą suvokė kaip literatūros žanrą, pavaldų formos bei tapatybės įtampai.

 

Tikroji leidybos istorija didžiąja dalimi yra žodinė – tokiai jai, regis, ir lemta likti. Leidybos menas taip ir neišsikristalizavo į teoriją ir galbūt per vėlu, kad taip nutiktų. Plaukdamas prieš šią nenuginčijamo fakto srovę bandžiau sujungti du elementus: viena vertus, norėjosi papasakoti kažką esmingo iš leidyklos „Adelphi“, kurioje pats praleidau pusšimtį metų, istorijos; kita vertus, magėjo užčiuopti ne tiek menamą leidybinės teorijos trajektoriją, kiek pačią idėją ar, tiksliau, vaizdinį, kaip galėtų atrodyti tam tikra leidybinė veikla: leidykla kaip forma, kurią įmanoma tyrinėti ir sklaidyti it knygą, „Adelphi“ atveju subrandinusią daugiau kaip du tūkstančius įsimintinų poskyrių.

Aldo Manuzio skrajutė

Leidėjo amatas, praėjus maždaug pusei tūkstantmečio nuo jo ištakų, regis, taip ir neįgijo solidžios reputacijos. Truputį prekeivis, truputį cirko impresarijus – į leidėjo figūrą tebežiūrima kiek nepatikliai, kaip į apsukrų sąvadautoją. Vis dėlto tikėtina, kad neseniai išlydėtąjį šimtmetį vieną dieną pavadinsime leidybos meno aukso amžiumi. Ir išties būtų siauraregiška kalbėti apie XX a. prancūzų kultūrą ir nepaminėti leidyklos „Gallimard“ raidos vingių; net ir apsiribojus trumpesniu laikotarpiu, vargu ar pavyktų panirti į aštuntojo dešimtmečio intelektualinę atmosferą nepermąsčius to hipnotizuojančio įspūdžio, kurį spinduliavo „Éditions du Seuil“ leidiniai; kaip kad mažai ką tesuprastume apie vokiečių literatūrinę sceną, pradedant septintuoju dešimtmečiu, jei pamirštume aptarti Frankfurto mokyklos, sugulusios į „Suhrkamp“ filosofijos seriją, įtakas; ir dar mažiau išpeštume apie pokario italų kultūrą, jei ignoruotume šviečiamąjį (aukščiausia žodžio prasme) leidyklos „Einaudi“ užmojį; galop liktume neužfiksavę to ypatingo akrobatinio šuolio iš diktatoriaus Francisco Franco Ispanijos į šiųdienę tikrovę, jei neturėtume prieš akis trijų didžiųjų Barselonos leidėjų – Carlos Barral, Jorgės Herralde’o ir Beatriz Tusquets – chronologinio katalogo. Pagrįsta toji nuojauta, teigianti, kad, norint apibrėžti tam tikros kultūros kontūrus, prasminga leistis pirmiausia į leidybinį šalies kraštovaizdį, ne į akademinį, kuriame didieji mokslininkai, sakytum, tūno priverstinėje saviizoliacijoje, daugiau ar mažiau palaimingoje, priklausomai nuo šalies ir pavienių universitetų biudžeto.

O ar gali būti taip, kad XX a. leidybos meno aukso amžius tęsiasi iki mūsų dienų? Abejonių begalė ir įvairios prigimties. Pirmoji susijusi su tam tikru požiūriu į savąjį amatą, dominuojančiu tarp pačių leidėjų. Tiesą sakant, leidybos pasauliui šiandien derėtų pasisaugoti ne vien Google, bet ir savęs pačių, turiu galvoje pamažėl silpstantį tikėjimą mūsų amato svarba. Ypač pastebiu šį požiūrį anglakalbėse šalyse, pirmaujančiose pasaulinėje leidybos rinkoje dėl, akivaizdu, anglų kalbos dominavimo. Užsukęs į kurį Londono ar Niujorko knygyną vis sunkiau tarp naujienų atpažįsti individualų leidėjo braižą. Su išdidžiu santūrumu leidyklos vardas neretai sutraukiamas iki inicialų ant leidinio nugarėlės. O knygų viršeliai tokie skirtingi, kad galop visiškai supanašėja – kaskart daugiau ar mažiau vykę bandymai įpakuoti tekstą. Ir kiekvienas kalba tik už save, paklusdamas one shot principui. Galvojant apie autorių, tai, kad visos jo knygos telkiasi po vienos kurios leidyklos ženklu ir ne kitu – tai pirmiausia derybų tarp literatūros agento ir konkretaus leidėjo beigi asmeninių santykių tarp autoriaus ir editor pasekmė. Tuo tarpu leidykla kaip tokia virsta iš principo atliekama grandimi. Žinoma, tarp leidyklų vis dar egzistuoja ryškūs kokybiniai skirtumai, ir vis dėlto jie sugyvena bendroje rinkos vėduoklėje, kurios kraštutinumai keliauja nuo labai komerciška (suprask, vulgaru) iki labai literatūriška (suprask, kelia snaudulį). Per vidurį rikiuojasi įvairiausias asortimentas su atitinkamais prekiniais ženklais. Tokiu būdu niujorkiečių leidykla „Farrar, Strauss and Giroux“ glaudžiasi arčiau literatūrinio kraštutinumo, o kitas niujorkiečių ženklas, „St. Martin’s“, prie komercinio, bet tai visai neimplikuoja papildomų apmąstymų ir tikrai nekliudo įsigeidus prasiveržti į priešininko lauką: literatūrinis leidėjas retkarčiais gali susigundyti vienu ar kitu komerciškesniu tekstu, svajodamas apie verslo suklestėjimą, o komercinis leidėjas leisis, ir dargi nekart, paviliojamas literatūros, mat prestižo ambicija – gaji piktžolė.

Labiausiai šiame skirstyme – kuris, beje, atliepia tam tikrą mąstymo struktūrą – kelia abejonių tai, kad jis falsifikuoja tikrovę. Mano ką tik nupieštoje vėduoklėje toks autorius kaip, pavyzdžiui, Georges’as Simenonas ar kuri jo dabartinė reinkarnacija, neabejotinai turėtų būti ištremtas į komerciškumo teritoriją, taigi be literatūrinių pretenzijų galimybės, o daugelis priklausančiųjų gedulingai kategorijai „rašytojai rašytojams“, akivaizdu, turėtų būti automatiškai iškraustomi į literatūriškumo ašigalį. Bet juk tai kenkia ir literatūrai, ir mėgavimuisi ja. Tikras leidėjas – mat tokių keistų būtybių dar esama – niekada nemąsto išimtinai literatūriškumo ir komercijos terminais. Veikiau senomis gera ir bloga literatūra kategorijomis (o gera literatūra, kaip žinia, dažnai būna pražiūrėta ir neatpažinta). Ir ypač tikras leidėjas yra tas, kuriam netrūksta įžūlumo neabejoti, kad iš principo nė viena jo išleista knyga neiškris skaitytojui iš rankų suėmus žiovuliui ar tam sunkiai pergalimam svetimumo jausmui.

Maždaug prieš šimtmetį užgimė ar pirmuosius žingsnius žengė kelios reikšmingiausių XX a. leidyklų: „Insel“, „Gallimard“, „Mercure de France“. Visas jas vienijo du elementai: leidyklos susikūrė bičiulių (su didesniais ar mažesniais finansiniais ištekliais beigi literatūriniais polinkiais) rate ir prieš virsdamos leidyklomis pirma egzistavo literatūrinių žurnalų pavidalu – „Die Insel“, „La Nouvelle Revue Français“ ir „Mercure de France“. Vėliau kiekvienas šių ratelių išskyrė po figūrą, galop tapusią leidėju: Antoną Kippenbergą, Gastoną Gallimard’ą ir Alfredą Vallette’ą. Šiandien tokia patirtis būtų sunkiai įsivaizduojama, mat radikaliai pakito prielaidos. Be to, išsisėmė ir pats literatūrinis žurnalas kaip tam tikra spaudos rūšis, ar veikiau prarado tą trapų kadaise turėtą vaidmenį. Kone vienintelis periodinis leidinys, išsaugojęs tvirtą autoritetą ir kritikos balso įtaką, šiandien yra „New York Review of Books“, bet ir jis prisistato labiau kaip recenzijų rinkinys, taigi nutolęs nuo pradinės idėjos, į tobulumo aukštumas pakilusios apie 1930-uosius, kai po globėjišku Marguerite Caetani sparnu pasirodė dvidešimt devyni „Commerce“ numeriai.

Paklausus, kas gi XX a. pradžioje laikė draugėj, ir dar taip stipriai, anuos bičiulių ratelius, atsakymas būtų susijęs ne tiek su jų troškimais (dažnai miglotais ir neįvardijamais), kiek su atmetamais dalykais. Tai buvo skonio forma, ir ta prasme, kurią šiam žodžiui taikė Friedrichas Nietzschė, savotiškas „savigynos instinktas“ („Daug ko nematyti, negirdėti, neprisileisti artyn – tai protingiausia, tai pirmas įrodymas, kad esi ne atsitiktinumas, o būtinybė“¹). Ir tai išties turėjo būti protingas matas, jei įrodė esąs toks paveikus. Prancūzijoje „Gallimard“, praėjus šimtmečiui nuo įkūrimo ir spėjus išaugti dviem kartoms, tebėra dominuojantis leidėjas, vis dar unikalus savo Gallimard’o skoniu. Nors kultūrinė aplinka ir pasikeitė, skonio fiziologija, kadaise vienijusi anas kūrėjų grupeles, šiandien taip pat galėtų pasirodyti veiksmingu priešnuodžiu, kai leidyklas periodiškai ima kamuoti nerimas dėl išnykimo ar blankstančios tapatybės. Bet tada atsiskleistų ir kita problemos pusė: didžiąja dalimi pranyko ir pats skonį lydėjęs aplinkos jautrumas, galbūt dabar jis tik paviršinis, su giliais esminiais įtrūkiais.

Kad ir kaip būtų, tai neturėtų mūsų liūdinti. Akivaizdu, šiandien leisti knygas sunkiau, o ir vargiai apsimokėtų remiantis vien uždaro bičiulių klubo pomėgiais. Vis dėlto leidybos pasaulis – jei tik norėtų, jei tik išdrįstų – priešais save turi tokį potencialą, apie kokį kadais būtum galėjęs tik pasvajoti. Per pastaruosius šimtą metų tiesiog stulbinamai išsiplėtė publikuotinų tekstų erdvė – užteks paminėti visą tą gausą antropologinių, mokslinių, istorinių ir literatūrinių tekstų, susikaupusių per XX a., tik ir laukiančių įgauti naują leidybinę formą. Leidyklos „Adelphi“ knygų serija „Biblioteka“, o ir kitos knygos, nuo pradžių rėmėsi kaip tik šia prielaida. Buvo bandoma suburti padrikai pasklidusius, tolimus vienas kitam tekstus į bendrą veržlią srovę, plukdančią viską, ką tik gali trokšti perskaityti budrus ir atviras skaitytojo protas. Iš tiesų, leidybos pasaulis šiandien labiau nei kada anksčiau gali sau leisti išsikelti esminį uždavinį stumtelėti slenkstį to, kas publikuotina, ir įtraukti į galimų dalykų sąrašą dalį vis dar principingai atmetamos medžiagos. Tai nemenkas iššūkis, bet ne ką didesnis lyginant su pačiomis amato ištakomis, siekiančiomis Aldo Manuzio² triūsą Venecijoje. Ir galbūt pats metas prisiminti, kaipgi atrodė fundacinis mūsiškio amato leidinys.

Pirmoji pasirodė skrajutė, foglio volante, atspausdinta paties Manuzio ir stebuklingai išlikusi iki mūsų dienų įklijuota viename iš graikų kalbos žodyno rankraščių, saugomų Vatikano bibliotekoje. Atspausdinta apie 1502-uosius, skrajutė išsaugojo tekstą, bylojantį apie susitarimą tarp mokslininkų, Manuzio leidykloje kuravusių graikiškus klasikų leidimus. Pasak amerikiečių istoriko Anthony’io Graftono, šie mokslininkai „buvo davę sutikimą tarpusavyje kalbėtis tik senąja graikų kalba, susimokėti baudą, jei kartais neatliktų pavestos užduoties, ir panaudoti gautąjį honorarą (kai šio atlikdavo) simpoziumui, taigi dosniai vakarienei iškelti, paprastai gausesnei už tą, kurią darbuotojams siūlydavo leidėjas. Laikui bėgant prie jų galėjo jungtis ir kiti filohelenai“. Deja, mums nelemta sužinoti, ar šios taisyklės, skirtos Manuzio įsteigtos Naujosios akademijos nariams, buvo pritaikytos. Vis dėlto bus pravartu prisiminti, kad garsiosios devyniasdešimt penkios Martyno Liuterio tezės beigi 1789-ųjų rugpjūčio 26-osios Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija taip pat pasirodė pirmiausia skrajutės pavidalu. Tą paminėjus akivaizdu, kad pasaulio ir leidybos tendencijos ligi šiol krypo ir tebekrypsta priešinga linkme. Ir toliau siaurinama erdvė įgyvendinamiems dalykams: „Būtų šaunu, bet vargiai pavyks“, – tokį atsidūsėjimą leidybos pasaulyje tenka išgirsti dažnokai ir įvairiose šalyse.

Jei bent trumpam sugrįžtume į XX a. pradžią pas leidėjus, susiformavusius mažo bendraminčių būrelio aplinkoje, nesunkiai pastebėtume, kad, vedami prigimtinės pajautos ar pasidavę beprotybės postūmiui, šie leidėjai ištarė, ir nekart: „Būtų šaunu, pabandom.“ Antraip kaip galėtume paaiškinti, kodėl vokiečių leidykla „Insel“ nutarė leisti prancūzų klasikus ir tokiu tipografiškai precizišku pavidalu (pavyzdžiui, Stendhalio „De l’amour“), o dargi prancūzų kalba vokiečių auditorijai, arba kodėl leidėjas Eugenas Diederichsas išdrįso 1914-aisiais, pačiose karo išvakarėse, publikuoti monumentalų in-folio su pagrindinėmis upanišadomis, išverstomis Paulio Deusseno, Nietzschės bičiulio? Šie du iš pažiūros akiplėšiški užmojai nesužlugdė nei „Insel“, nei Diederichso – net ir po šimtmečio jie tebėra sunkiasvoriai Vokietijos leidybos ženklai.

Šiandien panašių projektų ničniekas nesiimtų. Ar todėl, kad nūdienos leidėjams stinga vaizduotės pamišėliškiems polėkiams? O gal todėl – kas nors puls prieštarauti, – kad panašias išdaigas kaipmat pažabotų akylūs leidybos pasaulio pardavimų strategai? Mano minėtieji praėjusio amžiaus leidėjai vietoj strategų samdėsi buhalterius ir tai jiems galbūt suteikė šiokią tokią rizikos laisvę. Nors esama ir dar kažko. Per pastarąjį šimtmetį pakito ir pati leidėjo fizionomija – žinoma, jei ir toliau leidėju vadinsime tą, kuris susipažįsta su leidžiamomis knygomis ir sprendžia, kokiu pavidalu joms pasirodyti. Sutikę su tokiu apibrėžimu, šiandien tik nedaugeliui galėtume priskirti leidėjo profesiją. Greičiausiai užtektų dviejų rankų pirštų. Vietoj to turime begalinį ir toliau kasdien didėjantį vadinamųjų editor skaičių, jei editor laikysime tą, kuris atranda, palydi, subrandina ir paleidžia į gyvenimą tam tikrą knygų skaičių vienos leidyklos katalogo rėmuose. Kiekvienas editor turi savą autorių ir knygų sąrašą, tačiau ne pačią formą, programą ar katalogą, priklausantį leidyklai, kurios vardu darbuojasi. Tačiau kai leidykla nėra suvokiama kaip forma, kaip savita struktūra, išsilaikanti dėl gyvybinės pavienių dalelių dermės, ji rizikuoja virsti atsitiktinių dalykų kratiniu, nepajėgiu iškibirkščiuoti to magiško elemento, kurį net rinkodaros ekspertai laiko esminiu sėkmingam gyvavimui rinkoje: leidybinio ženklo galios.

Kaip tik čia ir formuojasi paradoksas, į kurį atsitrenkia kaktomuša bet kuris leidybos pardavimų strategas, toji šviežutėlė ir šiandien knygų pasaulyje invazinė profesija: viena vertus, jo svarbiausieji tekstai iškelia ženklo svarbą ir vertę; kita vertus, jo veikimo būdas gali kaip tik „praskiesti“ ir galop paleisti vėjais ženklo išskirtinumą.

Savo platoniška laikysena pardavimų strategas tiki atstovaujantis universaliai doktrinai, pritaikomai absoliučiai viskam ir be išimčių, kuria vadovaujantis rezultatai, kaip ir kitose šios doktrinos šakose, vertinami išimtinai pagal skaičius galinėse stulpelių eilutėse. Šie skaičiai – tai bottom lines ir gali būti džiuginantys, apgailėtini, vidutiniški, patenkinami, ir visai nesvarbu, ar kalbama apie knygų leidybą, ar apie sagų, kosmetikos ar kokio kito produkto gamybą bei paslaugas. Deja, koją čia kiša mažytis faktas: knygų leidyba – tokių knygų, kurios nėra vadovėlinės ir funkcinės paskirties – yra klastingiausia ir bene didžiausią frustraciją kelianti gamybos šaka, su kokia tik rinkodaros doktrinai yra tekę galynėtis. Faktas, kuris, užuot atitolinęs, regis, tik dar labiau uždega minėtosios kategorijos atstovus, nelyginant laukinių žirgų tramdytojus, panūdusius įrodyti, jog geba palaužti ir labiausiai užsispyrusį eržilą.

Taip formuojasi galimai naujas leidybinis kraštovaizdis, sausakimšas editors, literatūros agentų bei pardavimo ekspertų ir vis skurdesnis tikrų leidėjų. Bijau, jog tam įvykus beveik niekas tokio radikalaus pokyčio nė nepastebėtų. Esama dalykų, kurie išnyksta patyliukais, ir kartais tai būna esmiški dalykai. Vis rečiau išgirstume klausimą, kas išleido tą ar aną knygą. O ir atsakymas mažai ką bepasakytų. Viskas plauktų beveide tėkme paskui vieną nežinomą skaitytoją, kurią kartą nugirdau tvirtinant, kad ji niekada nesidomi nei knygos leidėju, nei autoriumi. Kas galų gale nutiktų? Knygos ir toliau egzistuotų – tiek geros, tiek blogos. Tačiau tos gerosios apsireikštų tik kaip sporadiški ir nesusiję reiškiniai be palankios dirvos, pasirengusios jas priglausti.

Anaiptol nenoriu sudaryti įspūdžio, neva leidyba šiandien ta prasme, kuria bandžiau ją aprašyti – taigi tokia, kur leidėjas su pasimėgavimu pluša leisdamas tik geras knygas, – yra prarastas reikalas. Tiesiog leidyba yra sudėtingas reikalas. Bet ne ką sudėtingesnis, nei buvo 1499-aisiais, kai Manuzio Venecijoje išleido nežinomo autoriaus romaną, parašytą maišyta italų, lotynų ir graikų kalba. Neįprasto formato, su dar neįprastesnėmis gausiai tekstą puošiančiomis ksilografijomis. Ir vis dėlto šis romanas iki pat mūsų dienų išlieka gražiausia visų laikų spausdintine knyga: „Hypnerotomachia Poliphili“ („Meilės mūšis sapne“). Galbūt vieną dieną kuris nors leidėjas surizikuos leistis į panašią avantiūrą.

Georges’as Simenonas. Leidėjo strategija

Leidyklos knygų serijos „Biblioteka“ sėkmei lemtingu tapo suokalbiškas ryšys, užsimezgęs tarp serijos ir jos nujaučiamos, bet sunkiai nusakomos skaitytojų auditorijos. Būtų galima pateikti keletą ryškių pavyzdžių, tačiau išties stulbinamas buvo Simenono atvejis.

Kai 1982-aisiais nuvykau į Lozaną su juo susitikti – kartu su Danieliu Keelu ir Vladimiru Dimitrijevićiumi (pirmasis buvo Simenono leidėjas vokiečių kalba, antrasis išmanė rašytojo kūrybą kaip niekas kitas) – Simenono romanų Italijoje situacija atrodė taip: buvo išleista begalė istorijų su Megrė personažu, daugiausia traukinių stoties kioskuose pardavinėjamų knygiūkščių formatu, ir nė vienos istorijos be Megrė ar „sunkiasvorio“ romano, kaip juos mėgo vadinti pats autorius. Daugelį detektyvų dar ketvirtame dešimtmetyje išleido italų leidykla „Mondadori“, pirmas stambus Simenono leidėjas užsienyje. Tačiau visi jie palaipsniui dingo iš prekybos. Simenonas ničnieko apie tai nežinojo ir liko priblokštas. Pridūriau, kad mūsų leidyklos planas – publikuoti knygų serijoje „Biblioteka“ jo sunkiasvorius romanus, be Megrė, ir pristatyti juos kaip vieno iškiliausių šio amžiaus rašytojų kūrinius.

Tokia buvo pati pradžia, bet iškilo kliūčių dėl sutarties. Buvau beprarandąs viltį, kad mums pavyks, kai galop, praėjus bene dvejiems metams, Simenonas – pagarsėjęs savo nenuolaidžiu požiūriu į santykius su leidėjais – pranešė, jog galime dirbti toliau. Įtariu, apsispręsti jam padėjo ilgiausias Federico Fellinio laiškas mūsų leidyklos naudai. Fellinis ir Simenonas kalbėjo ta pačia kalba, be to, Fellinis buvo užkietėjęs Simenono skaitytojas.

Pirmoji Simenono knyga, mūsų išleista 1985-ųjų balandį, buvo „Laiškas motinai“, pristatyta kaip viena iš serijos „Mažoji biblioteka“ naujienų. Pasirinkome ją ne tik todėl, kad tai nutvilkantis ir emociškai intensyvus tekstas, bet ir dėl autoriui svarbių priežasčių. Simenoną buvo užgavęs tas faktas, kad „Mondadori“ kelis kartus atsisakė išleisti šią jo knygelę, motyvuodama tuo, kad ji „per trumpa“. „Laiškas motinai“ ne iš karto susilaukė skaitytojų dėmesio, nors vienas kitas akylesnis skaitytojas užčiuopė, kad prieš jį skleidžiasi kažkas unikalaus.

Vis dėlto puikiai žinojome, kad eksperimentą su Simenonu galėsime tinkamai įvertinti tik tada, kai bus pasirodę „sunkiasvoriai“ romanai, be Megrė. Jei mes būtume buvę šeštojo dešimtmečio leidėjas „Einaudi“, kaipmat būtume pasirūpinę įžangų rašinėtoju, kuris būtų pagrindęs mūsų pasirinkimą ir nukreipęs skaitytoją derama kūrinio perskaitymo linkme. Tačiau „Adelphi“ niekada nesiėmė spraudimo į rėmus ir pamokslavimo, neišvengiamai lydinčių tam tikrą paternalistinį požiūrį į skaitytoją. Tad nutarėme pristatyti Simenoną kaip vieną iškiliausių XX a. rašytojų, tačiau pateikdami tai kaip savaime suprantamą dalyką. O anuomet tikrai negalėjai teigti, kad tokia nuomonė būtų plačiai paplitusi: šiandien Simenonas įtrauktas į Bibliothèque de la Pléiade³, tačiau anuomet net ir pačioje Prancūzijoje jo vardą vargiai sutikdavai literatūros istorijos puslapiuose.

Apsispręsti, nuo kurio romano pradėti, tikrai nebuvo lengva. Ilgai apie tai diskutavome su Dimitrijevićiumi ir galiausiai pasirinkome romaną „Langai priešais“. Visų pirma todėl, kad tai vienas tobuliausių rašytojo kūrinių, beveik užmirštas Prancūzijoje ir visiškai ignoruotas Italijoje. Bet egzistavo ir kita priežastis: išleistas 1933-iaisiais ir nukeliantis į Batumį prie Juodosios jūros, šis romanas pasakojo apie sovietinę Rusiją taip, kaip jokiam užsienio autoriui iki tol nebuvo pavykę. Simenonas, tikras atmosferų magas, kaip dabar jį mėgsta vadinti kritikai, romaną parašė po trumputės viešnagės Tarybų Sąjungoje. Savo prisiminimuose iš 1933-iųjų Tigy, anuomet Simenono žmona, pasakoja: „Birželį burlaiviu plaukiame į Turkiją: Stambulas, Ankara… Tada pietinė Rusija: Juodosios jūros pakrantė, Odesa, Jalta, Sevastopolis, Batumis. Romanas „Langai priešais“ aiškiai atskleis, kokia giliai slogi, depresyvi ir nesaugi Rusijoje tvyranti atmosfera. Skundimai ir nepasitikėjimas vienas kitu čia – taisyklė. Rizikavome būti sulaikyti ir ilgam įstrigti Batumyje. Regis, kažkuo užkliuvo mūsiškės vizos. Laimei, ikrai – dieviški. Interviu su Trockiu Biujukados saloje.“

Bet ir tiek Simenonui užteko, kad jautriomis rašytojo antenomis sugautų Sovietų Rusijoje tvyrojusią įtampą ir pasitelkęs pasakotojo talentą leistųsi į pačias tos milžiniškos policinės valstybės, persekiojimo sistemos gelmes, tos šalies, kurią net ir praėjus dvidešimt ketveriems metams vieni iš garbiausių Italijos inteligentų vadino „šalimi vedle“.

Romano vertimas pasirodė 1985-ųjų spalį devynių tūkstančių egzempliorių tiražu. Visi leidykloje su nekantriu smalsumu laukėme, kokie gi atsiliepimai pasipils spaudoje. Ir lemiamas ženklas netruko apsireikšti. Lapkričio viduryje dienraščio „Corriere della Sera“ puslapiuose buvo publikuota rašytojo Goffredo Parisės literatūrinė apžvalga „Georges’as Simenonas ir metafizinis detektyvas“, kurią perskaičiau apimtas lengvo svaigulio, mat joje, su didžia elegancija beigi įtaiga, buvo susakyta viskas, ką vyliausi būsiant užčiuoptą, ir mąstant ne tik apie romano siužetą, bet ir apie formą, kuria šią knygą pristatėme publikai. Išeities tašku apžvalgai tapo leidinio atvartai ir viršelis (tąkart pasirinkome Carelo Willinko darbą, niekaip nesusijusį su Juodosios jūros kraštovaizdžiu). Savo recenziją Parisė nuaudė pradėdamas konkrečiais leidybiniais aspektais, o tada pažvelgė tiesiai į pačią romano širdį: „Parašytas ketvirtajame dešimtmetyje genialia ranka, šis mažas šedevras yra romanas apie policiją, apie kontrolę, apie totalų žmogaus sugniuždymą po galinga, slegiančia ir klastingiausia diktatūros ranka, kokią tik teko pažinti moderniam žmogui.“ Pamažu, meistriškais prisilietimais Parisė išskyrė „scenas, veikėjus ir vardus, regis, padengtus balta siurrealistinio ir metafizinio meniškumo pudra“. Ta pačia balta pudra, kuria yra padengti ir Willinko pastatai viršelio iliustracijoje.

Pasirodžius Parisės straipsniui nepamenu nė vieno, kas būtų drįsęs suabejoti Simenono verte ir teise patekti į iškiliausių XX a. rašytojų gretas. Parisės entuziazmas turėjo užkrėsti ir skaitytojus, jei visi tolesni keturiasdešimt penki Simenono romanai apsistojo ties pradiniu penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražo slenksčiu.

Savo straipsnyje Parisė narpliojo kuriozišką reiškinį, kai skaitytojas, knygyne stabtelėjęs prie jam visiškai nežinomos knygos ir pradėjęs ją vartyti, staiga „užsidegęs griebia knygą ir skuba namo, nekantraudamas ją perskaityti. Beskaitydamas suvokia, kad prieš jį – literatūros šedevras. Kaip gali būti, kad tout se tient?⁴ Visų pirma, leidėjas tikrai atrado šedevrą ir, pats perskaitęs, ne šiaip duoda kitiems skaityti, štai kodėl romano atvartai ir viršelis tokie, kad nereikia nė aiškinti, – jie atliepia šedevrą, yra jo įkvėpti ir prikelti gyvenimui. Štai kaip tai veikia ir štai kodėl skaitytojas griebia knygą, lekia namo, nustumia visus reikalus į šalį, panyra į knygos puslapius ir savo ruožtu taip pat pajunta skaitąs šedevrą. Paprasta, tiesa? Ir visgi nūdienos leidybos pasaulyje tai, rodos, ypač sudėtinga, taip sudėtinga, kad jei vis dėlto nutinka, sutikit – šventė.“

Parisės aptartas reiškinys implikuoja tarp leidėjo ir skaitytojo užsimezgant suokalbišką ryšį. Ryšį, kurį rinkodaros dogmatikai savo visiškos tamsumos refleksijose vadina „pridėtine ženklo verte“ – sąvoka, kuria jie tariasi galį viską paaiškinti. Tačiau kaip atsiranda toks ryšys? Bendrystė su nepažįstamais žmonėmis gali užsimegzti tik nenuviltų lūkesčių pagrindu. O kaip žinoti, kad nenuvilsi? Tai beveik neįmanoma, kai turi reikalų su minia tau nepažįstamų ir tokių skirtingų žmonių kaip tie, kurie galbūt paims į rankas tavo išleistą knygą. Geriau tokios minties išsižadėti arba sutraukti taisykles iki vienos esminės: tikėtis, kad skaitytojų nenuvils tai, kas nenuvylė bent mūsų pačių (t. y. tos mažytės bendraminčių grupelės, sudarančios leidyklos smegenis). Pritaikius šią taisyklę, rezultatas (išleista knyga) bus ypač idiosinkratiškas. Toks, kad daugelis skaitytojų nė nepaims knygos į rankas tiesiog pristigę susidomėjimo. Ir kaip tik šie skaitytojai neabejotinai bus nuvilti. Tačiau liks kiti, galbūt pradžioje mažuma – bet visad galinti išaugti. Būtent šie skaitytojai bus pajutę artumą, galbūt suvilioti, kaip pasakytų Parisė, knygos viršelio, leidžiančio „atkurti pasakojimo atmosferą ar Stimmung per iliustraciją“. Kaip tik jie ir bus tie nenuviltieji, su kuriais bėgant laikui leidėjas galbūt sutvirtins žodžiais neįvardijamą sąjungą.

Čia būtų galima paprieštarauti, kad Simenono kūryba pasižymi tokia gilumine energija ir nuodugniu skvarbumu, kad jos poveikis skaitytojams visai neturėtų stebinti. Bet tada tampa sunkiai paaiškinama, kodėl tai nepasitvirtino JAV ar Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar toje pačioje Prancūzijoje (kalbant vėlgi apie romanus be Megrė kaip protagonisto). Akivaizdu, kad tam tikriems kūriniams ir skaitytojams vis dar yra svarbu, kaip knyga pristatoma, o ir pasirodymo kontekstas – apie kurį leidėjas gali vos užsiminti, pavyzdžiui, apipavidalinimu. Štai jums esminė leidėjo funkcija. Kol suokalbiškas ryšys galės užsimegzti, tol leidybos amatas išliks įtraukiančiu žaidimu. Bet jeigu vieną dieną (kurią daugelis norėtų matyti netolimą) jis taptų nereikalingas ir bergždžias tiek pavieniams leidiniams, tiek skaitytojams, įžengtume į kitą epochą. Tada ir patį skaitymo aktą reikėtų apibrėžti kitaip. Ir neabejotinai būtų skaitomos kitokios knygos.

Versta iš: Roberto Calasso. L’IMPRONTA DELL’EDITORE. Adelphi, 2013.