Umberto Eco. Jorgė Luisas Borgesas ir manasis įtakos nerimas

2022 m. Nr. 1

Iš italų k. vertė Toma Gudelytė

Sausio 5 d. Umbertui Ecui (1932–2016) būtų suėję devyniasdešimt metų. Kalbos filosofas, medievistas, semiotikas, masinių medijų tyrinėtojas ir ironiškas aktualijų apžvalgininkas, U. Ecas vis dėlto labiausiai išgarsėjo kaip rašytojas – pirmasis jo romanas „Rožės vardas“, tėvynėje nuskynęs prestižinę Premio Strega, buvo kaipmat išverstas į kone visas pasaulio kalbas ir yra perleidžiamas iki šiol. Tačiau Ecas pasakorius vargu ar būtų atsiradęs be Eco semiotiko, o romanų personažai – be „slaptos meilės“ Jorgės Luiso Borgeso įtakos. Apie savąjį įtakos nerimą ir J. L. Borgeso vaidmenį kūryboje italų rašytojas šmaikščiai dėsto šiame pranešime, perskaitytame konferencijoje „Relaciones literarias entre Jorge Luis Borges y Umberto Eco“ („Literatūriniai ryšiai tarp Jorgės Luiso Borgeso ir Umberto Eco“) Kastilija-La Manča universitete 1997-ųjų gegužę. Šiame tekste rašytojas bene pirmąkart įveda mus į savo virtuvę, atidengdamas garuojančius puodus ir leisdamas įkvėpti stulbinamų kvapų.

Italija U. Eco devyniasdešimtąsias gimimo metines pamini kaip ir dera tokiam autoriui: paroda-labirintu 2021-ųjų Italijos kultūros sostinėje Parmoje. „Labirintai. Vieno ženklo istorija“ (it. Labirinti. Storia di un segno) vedžioja – ir klaidina! – lankytojus po U. Eco romanų siužetus, atkurtus skaitmeninėmis scenografijomis labirinto formos Masone parko komplekse, o drauge nukelia į paralelinę sąmokslų ir okultizmo visatą, kaip žinia, itin brangią šiam autoriui. Parodos labirintuose, be abejo, sutiksite ir „klejojantį archyvarą“ J. L. Borgesą.

 

Visada sakiau, kad į kardiologijos konferencijas kardiopatikų kviesti nederėtų. Mano pareiga, greta padėkos jums už begalę gražių šiomis dienomis išsakytų žodžių, būtų patylėti vadovaujantis mintimi, kad užrašytas tekstas – tai buteliui patikėtas rankraštis. Kas visai nereiškia, jog rankraštį dera skaityti bet kaip, veikiau, pasak liaudies išminties, autoriui užvertus kojas. Štai kodėl šiomis dienomis žymėjausi atsakymus ir papildymus skaitytiems pranešimams ir galiausiai nusprendžiau aptarti juos vienu kartu.

Reaguodamas į jūsų išsakytas mintis, norėčiau panagrinėti įtakos sąvoką. Tai nepaprastai svarbi sąvoka kritikai, literatūros istorijai, naratologijai; ir tai pavojinga sąvoka. Per šias dienas nekart pajutau šį pavojų ir kaip tik todėl kviečiu pasigilinti.

Kalbėdami apie įtakų santykį tarp autorių A ir B, galime patekti į dvejopą situaciją:

1) A ir B kūrė tuo pačiu laikotarpiu. Galėtume padiskutuoti, pavyzdžiui, ar esama Prousto ir Joyce’o įtakos vienas kitam. Nesama – jiedu buvo susitikę vos kartą ir abu viens apie kitą pasakė maždaug tokius žodžius: „Antipatiškas tipas, ir iš to, ką rašo, ne kažką skaičiau.“

2) Autorius A chronologiškai lenkia autorių B, ką ir aptarinėjome konferencijos metu, todėl diskusija sukasi vien apie autoriaus A įtaką autoriui B.

Vis dėlto kalbėti apie įtakos sąvoką literatūroje, filosofijoje ir net moksliniuose tyrimuose neįmanoma prieš tai neišplėtus santykio į trikampį su X. Norime šiuo X pavadinti kultūrą, ankstesniųjų įtakų grandinę? Pratęsdami šių dienų pokalbių giją, pavadinkime X enciklopedijos visatą. Į X būtina atsižvelgti, o ypač kalbant apie Borgesą, kadangi Borgesas, nors ir kiek kitaip nei Joyce’as, pasitelkė pasaulinę kultūrą kaip žaidimo įrankį.

Santykis A / B gali būti įvairiopas: 1) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir nežino, kad už to slypi X; 2) B randa kažką autoriaus A kūryboje ir per A kūrybą atranda X; 3) B mąsto apie X ir tik vėliau pastebi, kad X slypėjo A kūryboje.

Nesirengiu čia atkurti tikslios savo santykio su Borgesu tipologijos ir pateiksiu tik keletą pavyzdžių beveik atsitiktine tvarka. Vėliau kiti galės sudėlioti mano pavyzdžius į skirtingas šio trikampio pozicijas. Beje, šie momentai gali tarpusavy pintis, mat į įtakos sąvoką būtina įtraukti ir atminties laikinumo sąvoką: autorius gali puikiausiai atminti kažką, ką perskaitė kito autoriaus kūryboje, tarkim, 1958-aisiais, pamiršti 1980-aisiais, kol rašė kažką savo, ir naujai atrasti (arba prisiminti) 1990-aisiais. Galima būtų užsiimti įtakų psichoanalize. Pavyzdžiui, per mano kaip rašytojo karjerą buvo aptarta begalė įtakų, apie kurias puikiausiai nutuokiau, dalis tokių, kurių buvo neįmanoma patikrinti, mat nė nenumaniau apie šaltinius, bei tokių, kurios mane nustebino, bet įtikino: kada Giorgas Cellis „Rožės varde“ įžvelgė istorinių Dmitrijaus Merežkovskio romanų įtaką, man teko pripažinti, kad esu juos skaitęs būdamas dvylikos, nors rašydamas romaną ir buvau juos pamiršęs.

Diagrama, beje, nėra tokia paprasta, mat greta A, B ir neretai tūkstantmetės grandinės, kurią įkūnija X, egzistuoja dar ir Zeitgeist. Zeitgeist neturėtų būti suvokiama kaip metafizinė ar metaistorinė sąvoka, manau, ją galime priimti kaip abipusių įtakų virtinę, bet išties įspūdinga tai, kad Zeitgeist gali veikti net vaiko prote. Neseniai stalčiuose atradau tekstą, rašytą būnant dešimties, – dienoraštį burtininko, prisistatančio vienos salos Apledėjusiame Arkties Vandenyne atradėju, kolonizatoriumi ir reformatoriumi. Toji sala vadinosi Gilė. Pažvelgus šiandienos akimis, ši istorija dar ir kaip primena Borgesą, bet akivaizdu, kad būdamas dešimties Borgeso skaityti niekaip negalėjau (ir dar užsienio kalba). Kaip negalėjau būti perskaitęs ir XVI, XVII ir XVIII amžių utopijų ar istorijų apie tobulas įsivaizduojamas bendruomenes. Tačiau buvau perskaitęs daug nuotykių romanų, pasakų, savaime suprantama, ir net knygos „Gargantiua ir Pantagriuelis“ sutrumpintą versiją vaikams – kas žino, kokios cheminės reakcijos tada įvyko mano vaizduotėje.

Zeitgeist net gali pastūmėti galvoti apie laiko strėlės inversijas. Pamenu, kaip būdamas šešiolikos (taigi, apie 1948-uosius) kūriau pasakojimą apie planetas: glaustas istorijėles, kurių pagrindiniai veikėjai – Žemė, Mėnulis, Venera, pamilusi Saulę, ir panašiai. Tai buvo savotiški kosmikomiksai¹. Kartais smaginuosi spėliodamas, kaip Italui Calvinui pavyko išknisti po kažkelerių metų, veikiausiai apšvarinus mano namus, šią mano jaunystės rašliavą, išlikusią vieninteliu rankraščiu. Juokauju, žinoma, bet noriu tuo pasakyti, jog kartais būtina tikėti Zeitgeist. Bet kuriuo atveju, kažin ar patikėsite, bet Calvino kosminės istorijos gerokai pranoksta manąsias.

Galiausiai esama daugeliui autorių bendrų temų, mat šios ateina tiesiai iš supančios tikrovės. Pamenu, kad pasirodžius „Rožės vardui“ daugybė skaitytojų lygino mano romaną su kitomis knygomis, kuriose pasakojama apie sudegusias abatijas, ir kurių didžiosios dalies nebuvau skaitęs. Ir ničniekam netoptelėjo, kad viduramžiais pagrindinis abatijų, kaip, beje, ir katedrų, užsiėmimas buvo degti.

Taigi, griežtai nesilaikydamas diagramos, pabandysiu į savąją triadą – intentio auctoris, intentio operis, intentio lectoris²– įvesti ir intentio intertextualitatis³, turinčią šiokį tokį svorį mūsų diskusijoje. Leiskite man darkart kiek padrikai permąstyti tris santykio su Borgesu tipus: 1) atvejai, kai puikiai nutuokiau apie borchesiškąją įtaką; 2) atvejai, kai to nenutuokiau, bet vėliau skaitytojai (kaip ir jūs šiomis dienomis) privertė mane pripažinti Borgesą darius man įtaką nesąmoningai; 3) atvejai, kai, nenusipiešus trikampio tarp šaltinių ir intertekstualumo visatos, į triadinę įtaką žvelgiama kaip į diadinę, pamirštant Borgeso skolas pasaulinei kultūrai, dėl ko kartais neįmanoma priskirti Borgesui to, ką jis pats išdidžiai skelbdavosi pasiskolinęs iš kultūros. Neatsitiktinai vakar jį praminėme „klejojančiu archyvaru“: Borgeso klejonė neįmanoma be archyvo, kuriame jis darbuodavosi. Manau, jei kas būtų Borgesui pasakęs: „Tai tu išradai tą ir aną!“, šis būtų atsikirtęs: „Ne! Ne! Tai jau egzistavo.“ Ir būtų su pasididžiavimu pasisavinęs kaip modelį garsųjį Pascalio posakį, kurį panaudojau vietoj exergo savo knygoje „Bendrosios semiotikos traktatas“⁴: „Tik nesakykite, kad nieko naujo nepasakiau: la disposition des matières est nouvelle“⁵.

Sakau tai ne tam, kad neigčiau savąsias skolas (jų – begalė), o kad grąžinčiau jus ir mus prie, mano galva, šios konferencijos dalyviams, neabejotinai man, o ir pačiam Borgesui esminio postulato: visų svarbiausia, jog knygos tarpusavy kalbasi.

 

1955-aisiais leidykla „Einaudi“ išleido „Ficciones“⁶ pavadinimu „Babelio biblioteka“. Leidyklai knygą rekomendavo Sergas Solmis, didis poetas, kurį labai mėgstu dar ir už jo anksčiau pasirodžiusį straipsnį apie science fiction kaip fantastikos žanro rūšį. Štai matote, kaip veikia Zeitgeist: Solmis atranda Borgesą skaitinėdamas mokslinės fantastikos autorius amerikiečius, rašančius (gal visai nesąmoningai) pagal XVII–XVIII a. utopinio pasakojimo tradiciją. Nepamirškime, kad vyskupas Wilkinsas⁷ parašė dar ir knygą apie Mėnulio gyventojus, taigi panašiai kaip Godwinas⁸ ir kiti bendraminčiai jau keliavo po kitokius pasaulius. Rodos, 1956 ar 1957 metais Sergas, mums vaikštinėjant po Katedros aikštę Milane, prasitarė: „Pasiūliau leidyklai išleisti šią knygą, nepardavėm nė penkių šimtų, bet tu būtinai ją perskaityk, nes knyga nuostabi.“ Tąkart aš pirmąkart pamilau Borgesą ir atmenu, kad būdamas vienintelis reto egzemplioriaus savininkas lankydavausi pas bičiulius ir skaitydavau jiems „Menardo“ ištraukas.

Anuomet rašinėjau pastišines parodijas, vėliau virtusias „Minimaliu dienoraščiu“. Nuo ko pradėjau? Turbūt stipriausią įtaką man padarė Prousto „Pastiches et mélanges“⁹, mat knygai pasirodant Prancūzijoje pasirinkau pavadinimui „Pastiches et postiches“. Bet pamenu, kad, leidžiant „Minimalų dienoraštį“ Italijoje 1963-iaisiais, mąsčiau apie pavadinimą, cituojantį Elio Vittorinio romaną „Mažoji buržuazija“ – „Mažoji borchesiada“¹⁰. Tai rodo, kaip mezgėsi įtakų ir sąšaukų žaidimas.

Vis dėlto tada dar negalėjau leisti sau nuorodos į Borgesą, mat Italijoje jis buvo mažai kam žinomas autorius. Tik vėlesniais dešimtmečiais Borgesas galutinai įsitvirtino šalyje su visomis knygomis, daugiausia dėka vertėjo Domenico Porzio, mano brangaus bičiulio ir didžiulės atverties skaitovo, nors gana tradicionalisto kaip kritiko. Borgesas, Italijoje vykstant ginčams dėl neoavangardo, nebuvo laikomas avangardiniu autoriumi. Tai buvo laikai, kai užgimė „Novissimi“ ir „Gruppo 63“, o atspirties taškais buvo Joyce’as ir Gadda¹¹. Neoavangardui rūpėjo eksperimentuoti su signifikantu (jo modeliu buvo neįskaitoma knyga). Tuo tarpu Borgesas, rašęs klasikine kalba, dirbo su signifikatais ir anuomet mums visiems atrodė ex lege, trikdantis ir sunkiai klasifikuojamas rašytojas. Trumpai tariant, kol Joyce’as su Robbe-Grillet suko į kairę, Borgesas kulniavo į dešinę. Ir kadangi nenorėčiau, kad suprastumėte šį palyginimą politine prasme, galime sukeisti juos vietomis – priešprieša nenukentės.

Bet kuriuo atveju, daugeliui mūsų Borgesas buvo „slapta meilė“. Itališkas neoavangardas rašytoją įsileido tik gerokai vėliau, įveikęs ilgą kelio galą.

7-ojo dešimtmečio pradžioje fantastikos žanrą plėtojo tik tradicinis pasakojimas arba science fiction ir buvo rašančių apie fantastiką, bet tai neturėjo nieko bendra su literatūros teorija. Manau, susidomėjimas Borgesu atsirado 7-ojo dešimtmečio viduryje, prasidėjus vadinamajai struktūralizmo ir semiotikos bangai.

Šioje vietoje reikėtų ištaisyti kitą klaidą, pasitaikančią net moksliniais save pristatančiuose veikaluose: sakoma, neva italų neoavangardas („Gruppo 63“) buvęs struktūralistiškas. Iš tikrųjų niekas toje grupėje, išskyrus mane, struktūralistine kalbotyra nesidomėjo, tai buvo mano privatus žaidimas, užsimezgęs akademinėje aplinkoje tarp Pavijos (Segrė, Corti, Avallė) ir Paryžiaus (susitikimai su Barthes’u).

Kodėl sakau, kad susidomėjimas Borgesu atsiranda drauge su struktūralizmu? Todėl, kad Borgesas eksperimentavo ne su žodžiais, o su konceptualiomis struktūromis, ir tik pasitelkus struktūralistinę metodologiją buvo galima imtis analizuoti ir suprasti Borgeso kūrybą.

Kai vėliau imuosi rašyti „Rožės vardą“, daugiau nei akivaizdu, kad statydamas biblioteką mąstau apie Borgesą. Jei paėmę „Einaudi“ išleistą žodyną atsiverstumėte mano aprašytą žodį „kodas“, rastumėte, kad viename iš paragrafų eksperimentuoju su Babelio biblioteka. Tekstą rašiau 1976-aisiais, dveji metai prieš pradėdamas „Rožės vardą“, kas rodo, jog borchesiškąja biblioteka svaigau jau kurį laiką. O ėmus rašyti mane natūraliai aplanko mintis apie biblioteką ir jos aklą bibliotekininką, kurį nusprendžiu pavadinti Chorche Burgiškiu. Nuoširdžiai nepamenu, ar taip nutaręs ėjau tikrinti, kas tuomet vyko Burgo mieste, ir ar daviau šį vardą personažui žinodamas, kad tuo metu Burge buvo pradėta gaminti pergamino de paño – pergamentą pakeitęs popierius. Kartais dalykai susidėlioja gana greitai, skaitinėjant tai čia, tai ten, ir sunkiai beatminsi, ką užtikai pirmiau.

Vėliau visi manęs klausinėjo, kodėl Chorchė tapo mano istorijos „blogiuku“, į ką tegaliu atsakyti: rinkdamas personažui vardą dar nežinojau, ko šis prikrės (taip nutiko ir su kitais mano romanais, tad daugelio rungtynės bandyti surankioti tikslias nuorodas dažnai tėra laiko švaistymas). Vis dėlto neneigsiu, kad tada, kai ėmė reikštis Borgeso pamėklė, buvau veikiamas jo apsakymo „Mirtis ir kompasas“, palikusio man gilų įspūdį.

Matote, koks keistas tas įtakų žaidimas: jei kas būtų mane kamantinėjęs tada, kai režisavau abipusės vilionės tarp Chorchės ir Viljamo sceną, būčiau atsakęs, jog mąstau apie Proustą ir sceną, kurioje baronas de Šarliusas bando suvilioti Žiupjeną ir yra aprašomas per vabzdžio, besisukiojančio apie gėlės žiedą, metaforą.

Turėjau ir kitų modelių. Pavyzdžiui, nepaprastai svarbus man buvo „Daktaras Faustas“, mat tai, kaip Adsas senatvėje naujai išgyvena jaunystėje regėtą istoriją, iš dalies primena Sereną Zeitblomą, senį, stebintį Adriano Leverkiūno istoriją. Štai jums dar vienas šaunus neišaiškintų įtakų pavyzdys, mat retas kritikas įžvelgė „Daktaro Fausto“ pėdsaką, tuo tarpu daugelis regėjo aliuziją į Naftos ir Setembrinio dvikovą romane „Užburtas kalnas“. <…>

 

Per šias dienas buvau priverstas susimąstyti, kaip stipriai mane veikė „Menardo modelis“. Tai istorija, kurios niekada nesilioviau citavęs nuo tada, kai perskaičiau knygą pirmą kartą. Kuria prasme ji darė įtaką mano rašymo būdui? Na, ko gero, tikroji borchesiškoji įtaka „Rožės varde“ susijusi vis dėlto ne su labirintiškos bibliotekos įsivaizdavimu, kadangi pasaulis pilnas labirintų dar nuo Knoso laikų, o postmodernizmo teoretikai laiko labirintą pasikartojančiu vaizdiniu kone visoje šiuolaikinėje literatūroje. Veikiau žinojau perrašąs viduramžišką istoriją ir kad šis mano perrašymas, kad ir koks atsakingas, mano amžininkų akyse įgaus skirtingų reikšmių. Žinojau, kad mano perrašyme to, kas XIV a. iš tiesų nutiko broliukams ir broliui Dolčinui, skaitytojas (net jei tyčia to ir nesiekiau) įžvelgs beveik tiesiogines nuorodas į Raudonąsias brigadas¹², ir man buvo labai smagu sužinoti, kad brolio Dolčino žmonos vardas buvo toks pat, kaip ir Renato Curcio žmonos – Margerita. „Menardo modelis“ funkcionavo ir sąmoningai, mat žinojau, jog, man aprašant Dolčino žmoną Margeritą, skaitytojas manys mane galvojant apie Curcio žmoną.

Po „Menardo modelio“ norėčiau pakalbėti apie „Averojaus modelį“. Averojaus ir teatro istorija mane žavi seniai: tiesą sakant, vienintelis mano straipsnis apie teatro semiotiką prasideda būtent nuo Averojaus istorijos. Kas šioje istorijoje tokio nuostabaus? Borgeso Averojus kvailas, bet ne kaip asmuo, o kultūriškai, mat priešais save jis regi tikrovę (žaidžiančius vaikus) ir niekaip negeba jos sutapatinti su tuo, ką jam kalba knyga. Tarp skliaustelių: šiomis dienomis mąsčiau, kad Averojaus istorija, pastūmėta iki kraštutinumo – tai sukeistinimo poetikos, apie kurią kalbėjo rusų formalistai, istorija: aprašyti tam tikrą daiktą taip, lyg regėtum jį pirmą kartą, taigi apsunkinti skaitytojui daikto percepciją. Savo romanuose, sakyčiau, „Averojaus modelį“ apverčiu: personažas (kultūriškai kvailas) dažnai apstulbusiomis akimis aprašo regimą daiktą, apie kurį ne ką tenutuokia, tuo tarpu skaitytojas pastūmėjamas suprasti. Taigi rašau kurdamas išmintingąjį Averojų.

Gali būti, kaip kažkas pastebėjo, tai ir yra mano kūrybos populiarumo paslaptis: taikau sukeistinimui priešingą techniką ir suartinu skaitytoją su tuo, kas jam dar nepažįstama. Įvedu skaitytoją teksasietį, niekad neregėjusį Europos, į viduramžišką abatiją (ar į tamplierių būstinę, keisčiausių eksponatų pilną muziejų, į barokinę menę) ir leidžiu jam pasijusti savo vietoje. Parodau jam viduramžių personažą, natūraliai išsitraukiantį akinius, ir pavaizduoju jo apstulbusius amžininkus; skaitytojas pradžioje nesusigaudo, kodėl šie apstulbsta, bet galiausiai supranta – akiniai buvo išrasti viduramžiais. Tai ne borchesiška technika, tai mano „anti-Averojaus modelis“, tačiau be Borgeso man nebūtų pavykę jo išrasti.

Tokios yra tikrosios įtakos, stipresnės už kitas, vien menamas. Grįžkime prie labirintiškos pasaulio netvarkos temos, regis, ateinančios tiesiai iš Borgeso. Aptikau ją ir Joyce’o kūryboje, ir net kažkuriame viduramžių tekste. „Pasaulio labirintą“ Comenius parašo 1623 m., o pati labirinto sąvoka buvo manierizmo ir baroko ideologijos dalis. Ne veltui jau mūsų dienomis buvo rašyta nuostabi knyga apie manierizmą remiantis Comeniaus idėja – „Die Welt als Labyrinth“ (Gustavas Renė Hockė). Bet čia dar ne viskas. Mintis, kad bet kokia pasaulio klasifikacija atveda prie labirinto ar sodo su išsišakojančiais takeliais, ryški tiek Leibnizo darbuose, tiek – aiškiai ir išsamiai – Diderot ir d’Alembert’o „Encyclopédie“ įžanginiame žodyje. Greičiausiai tai ir yra Borgeso šaltiniai. Štai jums atvejis, kai gana neaišku, net ir man pačiam: ar aš (B) skaitydamas A aptikau X, o gal aš (B) pirmiau išsiaiškinau tam tikrus X aspektus ir tik po to pastebėjau, kad tam tikri X aspektai turėjo įtakos taip pat ir A kūrybai.

Ir vis dėlto būtent borchesiškieji labirintai manyje, ko gero, supynė daugelį sąšaukų su labirintu, aptiktų kitur, dėl to net esu savęs klausęs: ar būčiau gebėjęs parašyti „Rožės vardą“ be Borgeso? Priešais mus – kontrafaktinis sąlyginis teiginys, iš serijos: „Ar Napoleonas, būdamas moteris iš Somalio, vis tiek būtų laimėjęs Vaterlo mūšį?“ Teoriškai, kad jau kažkas šiomis dienomis pacitavo mano jėzuitą iš „Vakarykštės dienos salos“, tai, paėmę tėvo Emanuelio įrenginį ir įsukę jį visu greičiu, išvystume, kad bibliotekos egzistavo ir anksčiau, polemika dėl juoko tęsėsi viduramžių pasaulyje, ordino žlugimas prasidėjo su Williamo Ockhamo tezėmis, veidrodžiai buvo apdainuoti dar Roman de la rose ir tapę arabų autorių susidomėjimo objektu, be to, jaunystėje aš žavėjausi Rilkės eilėmis apie veidrodžius. Ar būčiau visus šiuos elementus sukatalizavęs be Borgeso? Greičiausiai ne. O ar Borgesas būtų parašęs tai, ką parašė, jei prieš tai nebūtų buvę parašyti mano minėtieji tekstai? Kaip jis sukatalizavo labirinto ir veidrodžio paslapčių idėją? Borgeso atliktas darbas – iš neaprėpiamos intertekstualumo teritorijos atrinkti seriją temų, kurios tenai jau sūkuriavo, ir paversti jas pavyzdine parabole.

 

Dabar norėčiau aptarti tuos atvejus, kai ieškoti diadinės įtakos pavojinga, mat iš akių pametamas intertekstualumo audinys. Borgesas yra autorius, rašęs apie viską. Kultūros istorijoje nerasi temos, prie kurios Borgesas bent trumpam nebūtų stabtelėjęs. Kaip tik vakar viename pranešimų nuskambėjo įtarimas, jog Borgesas galėjęs įtakoti patį Platoną, šiam rašant „Parmenidą“, nes Borgesas neva aprašęs tuos pačius Platono personažus. Nepamenu, kas vakar minėjo Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją: žinoma, kad Borgesas apie tai kalba, bet šia tema egzistuoja neaprėpiama bibliografija, prasidedanti XVII a., nusitęsianti per monumentalius (ir pamišėliškus) XIX a. kūrinius iki nūdienos pseudoslaptųjų draugijų, ieškančių Bacono pėdsakų Shakespeare’o kūriniuose. Akivaizdu, tokia idėja (neva didžiojo bardo eiles parašė kažkas kitas, palikęs tarp teksto eilučių daugybę ženklų) negalėjo nežavėti Borgeso. Bet tai dar nereiškia, kad autorius, šiandien cituojantis Bacono ir Shakespeare’o kontroversiją, būtinai cituoja Borgesą.

Panagrinėkime rožės klausimą. Kaip jau nekart esu pasakojęs, pavadinimą knygai Rožės vardas parinko keli mano bičiuliai iš sąrašo su dešimčia galimų pavadinimų, kurį sudariau paskutinę minutę. Pirmasis pavadinimas turėjo būti „Nusikaltimai abatijoje“ (akivaizdi citata iš „Murder in the Vicarage“ – pasikartojantis britiškų detektyvų motyvas), su papildančia eilute: Itališka XIV a. istorija (cituojant Manzonį). Bet pavadinimas man pasirodė kiek per sunkus, tad sudariau sąrašą ir labiausiai man patikęs pavadinimas buvo Blitiri (terminu „blitiri“ drauge su „babazuf“ vėlyvieji scholastai nusakydavo žodį, neturintį prasmės), o kadangi paskutinė romano eilutė cituoja Bernardo Morliečio eiles, kurias parinkau dėl jų nominalistinio prieskonio (stat rosa pristina nomine ect.), į sąrašą įrašiau ir „rožės vardas“. Kaip jau esu minėjęs, man tai pasirodė geras pavadinimas, abstraktokas, mat mistikos ir literatūros tradicijoje rožė yra įgavusi daugybę skirtingų reikšmių, neretai prieštaringų, tad vyliausi, kad toks pavadinimas nesileis vienareikšmiškai iššifruojamas.

Deja deja: visi puolė ieškoti tikslios reikšmės, daugelis įžvelgė nuorodą į Shakespeare’o a rose by any other name, kas yra visiška priešingybė tam, ką norėjo pasakyti manasis šaltinis. Bet kuriuo atveju, galiu prisiekti, kad tikrai nemąsčiau apie rožės pavidalus Borgeso puslapiuose. Vis dėlto man labai patinka, kad anądien Maria Kodama paminėjo Angelą Silezietį, veikiausiai nežinodama, kad apie mano knygos pavadinimo ir Sileziečio ryšį prieš kelerius metus rašė išmintingasis Carlas Ossola¹³. Taigi Ossola pastebėjo, kad paskutiniuose romano puslapiuose ryškėja koliažas iš mistinių tekstų, rašytų senojo Adso laikais, į kurį, kaip piktybišką anachronizmą, įtraukiau ir Angelo Sileziečio citatą, nežinia iš kur atkapstytą, nenutuokdamas (anuomet), jog Silezietis irgi buvo rašęs apie rožę. Štai jums nuostabus pavyzdys, kai įtakų trikampis sudėtingėja, ir jokios diadinės įtakos.

Dar viena paminėtina borchesiška tema – Golemas. Įtraukiau jį į „Fuko švytuoklę“, nes Golemas priklauso okultizmo bric-à-brac, tačiau tiesioginis mano šaltinis, žinoma, buvo Meyrinkas, o ir, be abejo, filmas, ir tik po to sekė kabalistiniai tekstai, man žinomi iš Gershomo Scholemo veikalų.

Šiomis dienomis kalbėta, kad dauguma idėjų, prie kurių Borgesas dirbo, buvo apmąstytos dar Peirce’o ir Royce’o. Patyrinėję visos Borgeso kūrybos vardų rodyklę, spėju, nerastume nei vieno, nei kito. Ir visgi labai tikėtina, kad Borgesą šios įtakos pasiekė per kitus autorius. Tam tikros mano patirtys, manau, yra bendros visiems, namuose turintiems begalę knygų (aš pats jų turiu apie keturiasdešimt tūkstančių, Milane ir kituose miestuose) ir žvelgiantiems į biblioteką ne kaip į vietą, kur sukišamos perskaitytos knygos, o kaip į knygų saugyklą – čia laikas nuo laiko knygos atsiverčiamos, pagal poreikį. Nutinka, kad, akiai užkliuvus už dar neperskaitytos knygos, apima graužatis.

Būna, kad išaušta diena, kai, norėdamas pasigilinti į tam tikrą temą, pagaliau atsiverti vieną iš daugelio dar neperskaitytų knygų, imi skaityti ir staiga suvoki, kad tau tai jau žinoma. Kas įvyko? Esama mistinio-biologinio paaiškinimo: bėgant laikui, tau perrikiuojant bibliotekos knygas, šluostant nuo jų dulkes ir perstatinėjant, knygos esencija per rankų pirštų minkštimą pamažu prasiskverbia į protą. Esama ir tęstinio-atsitiktinio skenavimo paaiškinimo: su laiku, kilodamas ir perstatinėdamas įvairius tomus, ką nors juose vis perskaitai. Perrikiuodami knygas mes užmetame akį, galbūt šiandien perskaitome puslapį, po mėnesio kitą, ir taip galiausiai perskaitome didžiąją knygos dalį, nors ir nelinijiškai. Tačiau tikrasis paaiškinimas būtų toks: tarp akimirkos, kai tam tikra knyga mus pasiekė, ir akimirkos, kai ją atsivertėme, mes spėjome perskaityti kitas knygas, kuriose būta kažko, apie ką pasakoja ir toji knyga, tad užbaigęs šią ilgą intertekstualią kelionę supratome, kad toji dar neperskaityta knyga taip pat yra mūsų protinio paveldo dalis ir galbūt giliai mus paveikė. Manau, lygiai tą patį galima pasakyti apie Borgeso ryšius su Royce’u ir Peirce’u. Jei tai yra įtaka, tai ji jokiais būdais ne diadinė.

Antrininko tema. Kodėl man prireikė antrininko temos romane „Vakarykštės dienos sala“? Nes Emanuelė Tesauras¹⁴ („Aristotelio žiūrono“ skyriuje apie romanus) teigia, kad, norint parašyti barokišką knygą, antrininko tema yra privaloma. Laikydamasis Tesauro taisyklės, romano pradžioje įtraukiau brolio dvynio motyvą, tik nežinojau, ką toliau su juo daryti. Vėliau sugalvojau, kaip jį panaudoti. Ar būčiau įtraukęs antrininką (greta Tesauro pamokymų), jei manęs nebūtų veikusi antrininko tema Borgeso kūryboje? O gal išties mąsčiau apie Dostojevskio antrininką? O kas, jei Borgesui įtakos turėjo Tesauro veikalas, netiesiogiai jį paveikęs per kitus baroko rašytojus?

Intertekstualumo ir įtakų žaidimuose reikėtų visada būti atsargiems ir nesirinkti paties naiviausio sprendimo. Kažkas iš jūsų šiomis dienomis citavo Borgeso minimą beždžionę, aklai maigančią mašinėlės klavišus ir galiausiai parašančią „Dieviškąją komediją“. Bet nepamirškite, kad teiginys „jei neigiamas Dievo egzistavimas, vadinasi, pripažįstama, neva pasaulio kūrimas – tai garsiosios beždžionėlės scenos chaosas“ buvo begalę kartų panaudotas tikėjimo fundamentalistų XIX a. (o ir vėliau) evoliucijos teorijai ir atsitiktinio kosmoso susiformavimo teorijoms pasmerkti. Tiesą sakant, ši tema gerokai senesnė ir galėtume ją atsekti iki pat Demokrito ir Epikūro diskusijų apie clinamen. <…>

 

Norėčiau akcentuoti kelis savo darbo ypatumus, dėl kurių negaliu būti įvardytas kaip borchesiškas autorius, bet kadangi artėjame prie pabaigos, paminėsiu jų tik du.

Pirmiausia esama kiekybinės problemos. Galima parašyti Giacomo Leopardžio „L’nfinito“ („Begalybė“), trumputėlį eilėraštį, ir galima parašyti Cesarės Cantù „Margherita Pusterla“, ilgiausią ir nepakenčiamą romaną; ne mažiau ilga, bet nuostabi yra „Dieviškoji komedija“, kai trumpas Burchiello sonetas yra tiesiog smagus. Priešprieša minimalizmas / maksimalizmas yra ne kokybinio pobūdžio. Tai žanro arba atlikimo priešprieša. Šia prasme Borgesas, be abejo, yra minimalistas, o aš – maksimalistas. Borgesas pasižymi miklumu, jis sparčiai juda prie istorijos finalo, už ką jį taip mėgo Italas Calvinas. Aš gi esu delsimo ir dvejonės autorius (kaip jau rašiau savo knygoje „Šeši pasivaikščiojimai po naratyvinius miškus“, 1994).

Kalbant apie kiekybę, turbūt mano kūrybą galima apibūdinti kaip neobarokinę. Borgesas kaip autorius žavisi baroku ir tuo, kaip barokas žongliruoja sąvokomis, bet jo kūryba nėra barokiška. Borgeso rašymo būdas – skaidriausiai neoklasikinis.

 

Pabaigai noriu įvardyti kelias stiprias borchesiškas idėjas, kurių negalime priskirti eiliniam citavimui ir kurios sudaro bene giliausią Borgeso paveldą, taigi ir būdą, kuriuo jis padarė įtaką ne tik man, bet ir daugeliui kitų.

Kažkas užsiminė apie pasakojimą kaip apie pažinimo būdą. Be abejonės, visa paraboliškoji Borgeso veikla veikė mus parodydama, kaip galima plėtoti filosofinius ir metafizinius teiginius pasakojant parabolę. Čia, žinoma, paliečiame temą, siekiančią Platoną ir Jėzų Kristų – jums leidus – ir nusitęsiančią iki Lotmano (tekstinis režimas prieš gramatinį režimą), Jerome’o Brunerio psichologijos (naratyviniai modeliai talkina percepcijai) ir iki dirbtinio intelekto frames. Bet, mano galva, nediskutuotina, jog borchesiškoji sugestija šia prasme buvo fundamentali.

Norėčiau sugrįžti prie kvietimo (kaip tik todėl kalbėjau apie Borgesą kaip apie klejojantį archyvarą) naujai perskaityti visą enciklopediją įtarimų ir kontrafaktiškų galimybių šviesoje, kad surastume reikiamą žodį paraštėse, kad apverstume situaciją aukštyn kojom ir leistume enciklopedijai žaisti pačiai prieš save.

Nuo įtakos nerimo apsisaugoti nepaprastai sunku, kaip kad Borgesui buvo nepaprastai sunku būti Kafkos pirmtaku. Tvirtinti, kad Borgeso kūryboje nesama idėjos, kuri nebūtų egzistavusi jau anksčiau, yra tas pats, kas tvirtinti, jog Beethoveno kūryboje nesama dar niekad nenuskambėjusios natos. Fundamentaliu išlieka Borgeso gebėjimas naudoti įvairiausias enciklopedijos nuotrupas kuriant idėjų muziką. Be abejo, aš bandžiau imituoti borchesiškąją pamoką (nors idėjų muzikos vaizdinį pasiskolinau iš Joyce’o). Ką galiu pasakyti? Priešais Borgeso partitūras, tokias nuostabiai melodingas (net tada, kai jos atonalios), įsimintinas ir pavyzdines, vaizduojuosi jį dieviškai grojantį fortepijonu, o save – pučiantį birbynę.

Versta iš: Umberto Eco. SULLA LETTERATURA. Milano: Bompiani, 2002.