Italo Calvino. Tikslumas

2023 m. Nr. 5–6 

Iš italų k. vertė Toma Gudelytė

Italo Calvino (1923–1985) – italų prozininkas, publicistas, vertėjas ir leidėjas, šiemet minime jo 100-ąsias gimimo metines. Jaunystėje dalyvavo pasipriešinimo judėjime, partizaninę patirtį aprašė debiutiniame romane „Takas į voratinklius“ (1946). Vėliau iš neorealizmo pasuko į savitą magiškąjį realizmą, vis labiau žongliruodamas žanrais ir vaizdinių kalba. Rinko itališkas pasakas, domėjosi semiotika ir struktūralizmu, atnaujino riterinį ir barokinį romaną; bendraamžių pramintas „plunksnos vovere“, I. Calvino laužė literatūrinės kalbos dėsnius ir braižė naujas naratyvinių galimybių kreives. 1984-aisiais pakviestas į Harvardo universitetą, savo mintis apie kūrybą apibendrino penkių paskaitų cikle (planavo parašyti ir šeštą). Harvardo paskaitose, savotiškose esė, I. Calvino aptarė, jo įsitikinimu, svarbiausius meninės raiškos ypatumus: lengvumą, greitumą, tikslumą, vaizdingumą, daugialypumą ir nuoseklumą – kardinalias ir nekintančias literatūros vertybes, anot autoriaus, vertas išsaugoti ateinančiam tūkstantmečiui. „Mano tikėjimas literatūros ateitimi remiasi žinojimu, kad esama dalykų, kuriuos gali duoti tik literatūra savo ypatingais gebėjimais.“ „Amerikietiškos paskaitos“ (su paantrašte „Šeši pasiūlymai artėjančiam tūkstantmečiui“) – tikras kūrybinis manifestas ir drauge italų rašytojo palikimas, kurio paskutinę dalį – taip ir nepradėtą šeštąjį skyrių apie nuoseklumą – I. Calvino išsinešė amžinybėn.
Antroji paskaita „Greitumas“ 2004 m. publikuota „Metuose“, Nr. 7 (vertė Linas Rybelis).

 

Preciziją senovės egiptiečiams simbolizavo plunksna, tarnavusi už svarstį anapusybės svarstyklėmis sveriant mirusiųjų sielas. Toji lengvutė plunksna buvo vadinama Maat ir priklausė svarstyklių deivei. Dar Maat hieroglifas reiškė ilgio matą (trisdešimt trijų centimetrų ilgio plytą) bei vieną pagrindinių fleitos garsų.

Šį įdomų faktą savo paskaitoje apie senųjų civilizacijų preciziją stebint dangaus reiškinius aptarė Giorgio de Santillana¹: paskaitos klausiausi Italijoje 1963-iaisiais ir ji paliko man gilų įspūdį. Nuo tada, kai atvykau čionai, dažnai prisimenu Santillaną: man pirmąkart keliaujant po Ameriką 1960-aisiais, jis sutiko būti už vedlį po Masačusetsą. Atmindamas šią bičiulystę, savo paskaitą apie tikslumą literatūroje norėčiau pradėti būtent nuo svarstyklių deivės Maat. Juolab kad ir mano paties Zodiako ženklas – Svarstyklės.

Visų pirma pasistengsiu apibrėžti temą. Tikslumas man reiškia iš esmės tris dalykus:

1. puikiai įvardytą ir apgalvotą kūrinio visumą;

2. ryškių, paveikių ir įsimintinų vaizdinių pasitelkimą; italų kalboje turime būdvardį, kurio nerandu anglų kalbos žodyne – icastico, iš graikų k. εἰκαστικός²;

3. kuo tikslesnę kalbą tiek leksikos, tiek mąstymo ir vaizduotės atspalvių perteikimo prasme.

Kodėl jaučiu poreikį apginti vertybes, daugeliui galbūt pasirodysiančias akivaizdžiomis? Spėju, pirmasis postūmis susijęs su mano padidintu jautrumu ar alergija: man rodosi, kad kalba dažnai vartojama apytiksliai, lyg atsitiktinai ar išsiblaškius, o tai mane ne juokais erzina. Tik nemanykite, kad ši reakcija kyla iš mano nepakantumo kitiems: labiausiai suirztu, kai girdžiu kalbantį patį save. Štai kodėl stengiuosi kalbėti kuo mažiau, ir jei mieliau renkuosi rašymą, taip yra todėl, kad rašydamas galiu ištaisyti bet kurį sakinį, ir tiek, kiek reikia, kad likčiau jei ir ne visiškai patenkintas savo žodžiais, tai bent panaikinęs nepasitenkinimo priežastis, kurias dar gebu suvokti. Literatūra – turiu galvoje literatūrą, atliepiančią šiuos poreikius – tai Pažadėtoji žemė, kurioje kalba tampa tuo, kuo ir turėtų būti.

Kartais man atrodo, lyg žmoniją būtų užklupusi maro epidemija ir smogusi esminei jos savybei – gebėjimui vartoti žodžius; toks kalbos maras pasireiškia pažinimo ir betarpiškumo jėgos praradimu, automatizmu, linkusiu niveliuoti raišką pagal bendresnes, anonimiškas ir abstrakčias formules, praskiesti reikšmes, gludinti ekspresyvias smailes ir slopinti bet kokią kibirkštį, kaskart įsižiebiančią žodžiams atsimušus į naują tikrovę.

Šiuo tekstu visai neketinu aiškintis, kur derėtų ieškoti šios epidemijos ištakų – politikos, ideologijų, homogeniškos biurokratijos ir medijų ar vidutinybių kultūros sklaidoje. Mane kur kas labiau domina galimybė pasveikti. Literatūra (ir galbūt tik literatūra) geba gaminti antikūnus, stabdančius tolesnį kalbos maro plismą.

Norėčiau pridurti, kad minėtasis maras smogė, man rodos, ne tik mūsų kalbai, bet ir regai. Gyvename talžomi nepaliaujamos vaizdinių liūties; visagalės medijos baigia paversti pasaulį vaizdų kratiniu ir išdidinti jį į fantasmagorišką žaidimą veidrodžiais: šie vaizdiniai dažniausiai neturi jokio vidinio pajėgumo, kuris įprasmintų konkretų vaizdinį kaip formą ir kaip turinį, kaip dėmesį prikaustančią jėgą, kaip galimų reikšmių sampyną. Dažniausiai ši vaizdinių ūkana spėriai išsisklaido, lyg pėdsako atmintyje nepaliekantys sapnai, nepradingsta tik svetimumo ir nejaukos prieskonis.

O gal esybę praranda ne tik vaizdiniai ar kalba – galbūt jos netenka ir pasaulis. Maras susargdina žmonių gyvenimus ir tautų istorijas, paverčia jas beformėmis, atsitiktinėmis, painiomis, be pradžios ir pabaigos. Man neramu dėl formos praradimo, regiu tą vykstant aplink ir bandau tam priešintis vienintele man žinoma savigyna: literatūros idėja.

Taigi galėčiau ir neigiamai apibrėžti savybę, kurią rengiuosi apginti. Telieka išsiaiškinti, ar įmanoma su ne mažiau paveikiais argumentais apginti priešingą tezę. Štai Giacomo Leopardi³ tvirtino kalbą esant tuo poetiškesnę, kuo ji nekonkretesnė ir netiksli.

Atkreipsiu dėmesį, kad italų kalba tikriausiai yra vienintelė, kurioje žodis vago – „neaišku, miglota“ – reiškia dargi „gracinga, patrauklu“: turint galvoje pradinę reikšmę – wandering – būdvardis vago slepia užuominą į judesį ir kismą, o tai italų kalboje asocijuojasi tiek su nežinomybe ir neapibrėžtimi, tiek su grakštumu, taigi su kažkuo, kas malonu.

Tikslumo kaip vertybės kultui patikrinti darkart skaitau tas „Dienoraščio sąsiuvinių“ vietas, kuriose Leopardi taria pagiriamąjį žodį būdvardžiui vago.

Leopardi rašo: „Žodžiai „tolimas“, „senovinis“ ir panašūs yra itin poetiški ir malonūs, mat iššaukia plačių užmojų idėjas, beribiškumą…“ (1821 m. rugsėjo 25 d.). „Žodžiai „naktis“, „naktinis“ ir nakties aprašymai yra itin poetiški, mat naktis klaidina mūsų regą, o siela užčiuopia vien miglotus, neaiškius ir neišbaigtus daiktų pavidalus, tiek formos, tiek turinio prasme. Taip pat nutinka ir su „tamsybe“, „gelmėmis“ ir t. t.“ (1821 m. rugsėjo 28 d.).

Leopardi argumentus puikiai iliustruoja jo eilės, suteikiančios jiems to, kas įrodoma faktais, solidumo. Toliau vartau „Dienoraščio sąsiuvinius“ ieškodamas papildomų šios poetinės aistros pavyzdžių ir štai aptinku ilgesnę nei įprasta pastabą – visą sąrašą situacijų, pakurstančių „neapibrėžiamumo“ jauseną:

…saulės arba mėnulio šviesa, regima ten, kur šių nematyti ir kur neatseksi šviesos šaltinio; iš dalies jų šviesos nutvieksta vietovė; minėtosios šviesos atspindys ir įvairūs iš to kylantys medžiagiški įspūdžiai; minėtosios šviesos skverbimasis vietovėn, kur toji šviesa tampa nepatvari ir trūkinėja beigi sunkiai įžiūrima, lyg žvelgiant pro nendryną, priemiškį, pusiau pravirą balkoną ir t. t.; minėtoji šviesa, regima tam tikroje vietoje, daiktų pavidaluose ir t. t., kur toji šviesa neprasiskverbia ir tiesiogiai neprisiliečia, tačiau atsklinda iš kažkur kitur ar atsispindėdama nuo paviršių, į kuriuos atsimuša; pereinamojo kambario viduje ar išorėje, lodžijoje ir kitur, visose tose vietose, kur šviesa liejasi su šešėliais, dar ir portikuose ar dengtame balkone, virš stačių uolų ir skardžių, slėnyje, nuo kalvos, regimos iš šešėlinės pusės taip, kad matyti nuauksintos viršūnės; atspindys, kurį meta, pavyzdžiui, spalvotas stiklas ant tų paviršių, į kuriuos atsimuša minėtąjį stiklą skrodžiantys spinduliai; kitaip tariant, visi tie daiktai, kurie dėl skirtingo medžiagiškumo ir tam tikrų aplinkybių pasiekia mūsų regą, klausą ir t. t. neaiškiu, sunkiai atskiriamu, netobulu, neužbaigtu ar neįprastu būdu.

Tad štai, ko iš mūsų reikalauja Leopardi, kad patirtume neapibrėžties ir miglotumo grožį! Iš kiekvienos vaizdinių kompozicijos, detalių išdėstymo, daiktų, apšvietimo ir atmosferos parinkimo poetas reikalauja be galo preciziškos ir smulkmeniškos atidos, kad pasiektų taip trokštamą neaiškumą. Vadinasi, Leopardi, kurį išsirinkau už tobulą manosios tikslumo apologijos oponentą, pasirodo besąs lemiamas liudininkas mano naudai… Neapibrėžties poetas tegali būti tikslumo poetas, gebantis užtikrinta akimi, klausa ir lytėjimu užčiuopti subtiliausias detales. Verta iki galo perskaityti likusią šių Leopardi pastabų dalį – neapibrėžties paieška tampa daugialypumo, knibždesio, dulkėtumo stebėsena…

Ypač maloni ir jaudinanti miestuose regima šviesa, kur jon įsirėžia šešėliai, o tamsa daug kur atsveria skaidrą, kur šviesa pamažėl ir vietomis sumenksta, kaip kad ant stogų, ir kur slapstosi švytinčio dangaus kūno vaizdai ir t. t. Prie šio malonumo prisideda įvairumai, neaiškybė, neįžiūrėjimas iki galo, taigi ir galimybė vaizduotei laisvai klajoti po erdvę apimant tai, kas neregima. Tą patį pasakyčiau ir apie poveikį, kokį sukelia medžiai ar medžių eilės, kalvos, pergolės, trobesiai, šieno kupetos, dirvos nelygumai laukuose. Priešingai, plati ir visur vienoda lyguma, kur šviesa juda ir skleidžiasi po erdvę be įvairovės nei kliūties; kur akis nuklysta ir pan. taip pat teikia malonumą, dėl neapibrėžtos tęstinumo minties, kokią prišaukia toks reginys. Panašiai kaip dangus be debesėlio. Beje, pabrėšiu, kad įvairovės ir neapibrėžties malonumas lenkia tariamos begalybės ir neaprėpiamo vienodumo malonumą. Todėl dangus, nutaškytas debesimis, veikiau bus mielesnis akiai už giedrą dangų; ir dangaus vaizdas greičiausiai ne toks malonus nei žemės, laukų ir t. t., mat ne toks įvairiopas (bei mažiau primenantis mus, mažiau mums savas, mažiau artimas mūsų potyriams ir pan.). Taigi atsigulkite aukštielninki taip, kad priešais nematytumėt nieko, išskyrus dangaus skliautą, patirsite kur kas menkesnį malonumo jausmą nei žvelgdami į laukus ar mąstydami apie dangaus santykį su žeme ir tik išvien su ja nuo to paties žiūros taško.

Dargi labai malonus, dėl aukščiau minimų priežasčių, nesuskaičiuojamos gausos vaizdas, kaip kad žvaigždžių ar žmonių ir pan., daugialypis jų judesys, neapibrėžiamas, painus, netaisyklingas, chaotiškas, miglotas bangavimas ir kt., kurio siela negali įžodinti nei galutinai ar aiškiai perprasti, dargi lapo ar begalės skruzdžių judesio, audringos jūros. Panašiai ir gausybė garsų, sumišusių be tvarkos, neatskiriamų vienas nuo kito ir pan. (1821 m. rugsėjo 20 d.).

Taip prieiname prie vienos iš kertinių Leopardi poetikos temų, išsakytų bene žymiausiomis ir įstabiausiomis jo eilėmis „Begalybė“ („L’infinito“). Supamas gyvatvorės, anapus kurios tematyti dangus, poetas, vaizduodamasis begalines erdves, vienu metu patiria ir baimę, ir palaimą. „Begalybė“ gimė 1819-aisiais, o mano perskaityta „Dienoraščio sąsiuvinių“ ištrauka parašyta porą metų vėliau ir rodo Leopardi toliau sukus galvą tema, kurią jam pakurstė šių eilių rašymas. Poeto apmąstymuose nuolat sugretinami terminai indefinito ir definito („neaiškus, neapibrėžtas“ ir „aiškus, apibrėžtas“). Tokiam nelaimingam hedonistui, koks buvo Leopardi, nežinomybė visad patrauklesnė už žinojimą, o viltis ir vaizduotė – vienintelė paguoda nuo būties kančios ir nusivylimų. Žmogus nukreipia savąjį geismą begalybėn ir malonumą patiria tik esaties beribiškumo akivaizdoje. Bet kadangi žmogiškasis protas nepajėgus suvokti begalybės, netgi traukiasi įbaugintas pačios minties, belieka neapibrėžtis, taigi pojūčiai, kurie maišydamiesi kuria beribiškumo įspūdį, iliuzišką ir vis dėlto malonų. „Ir gera man lyg laivui jūroj šioj sudužti“: malonumas nugali baimę, ir ne tik „Begalybėje“ – per žodžių muziką eilės skleidžia saldumo pojūtį, net ir tada, kai kalba apie nerimą.

Pagavau save bandantį paaiškinti Leopardi išimtinai pojūčių terminais, lyg būčiau perėmęs paties poeto diegtą jo kaip tariamo XVIII a. sensualizmo sekėjo įvaizdį. Iš tikrųjų klausimas, kurio imasi Leopardi, yra spekuliatyvus ir metafizinis, keliaujantis per filosofijos istoriją nuo Parmenido iki Descartes’o ir Kanto laikų – klausimas apie santykį tarp begalybės kaip absoliučios erdvės ir absoliutaus laiko idėjos ir mūsų empirinės erdvės ir laiko pajautos. Leopardi atsispiria nuo abstrakčios matematinės laiko ir erdvės idėjos logikos ir gretina ją su neapibrėžtu ir neaiškiu pojūčių sruvenimu.

Tikslumas ir neapibrėžtis taip pat yra poliai, tarp kurių virpčioja ironiškai filosofinės Ulricho konjunktūros begaliniame ir neužbaigtame Roberto Musilio romane „Žmogus be savybių“ („Der Mann ohne Eigenschaften“).

…Ir jeigu stebimas elementas bus tikslumo įsikūnijimas, bus išskirtas ir jam bus leidžiama vystytis, matant jame įprotį mąstyti ir manierą gyventi ir duodant jo pavyzdingai jėgai veikti visa, su kuo jis susiliečia, bus prieita prie žmogaus, kuriame paradoksaliai derės skrupulingumas ir neapibrėžtumas. Jis turės to nepaperkamo sąmoningo šaltakraujiškumo, kuris ir yra tikslumo temperamentas; tačiau visa kita, kas neįeina į šią savybę, bus neapibrėžta (I tomas, 2 knyga, 61 skyrius)⁴.

Labiausiai prie galimo sprendimo Musilis priartėja tada, kai prisimena egzistuojant „matematines užduotis, kurioms nėra bendrų sprendimų, tik atskiri, ir kurių kombinacija priartina prie bendrojo sprendimo“ (83 skyrius)⁵, ir mąsto, kad toks metodas tiktų taikyti žmogaus gyvenimui. Po daugelio metų kitas rašytojas, kurio galvoje tikslumo demonas sugyvena su jautrumo demonu, Roland’as Barthes’as, klausė savęs, ar nebūtų įmanoma išgalvoti mokslo apie tai, kas unikalu ir neatkartojama: „Kodėl negalėtų kažkaip atsirasti naujas mokslas kiekvienam objektui? Koks nors Mathesis singularis (ir nebe universalis)?“⁶.

Jei Ulrichas netrukus susitaiko su pralaimėjimais, į kuriuos neišvengiamai atveda aistra tikslumui, kitas didis mūsų šimtmečio intelektualusis personažas ponas Testas, Paulio Valéry kūrinys, nė kiek neabejoja: žmogiškoji siela gali realizuotis tiksliausia ir griežčiausia forma. Ir jei Leopardi, gyvenimo skaudulių poetas, ypač tiksliai piešia eilėse neapibrėžties pojūtį, teikiantį malonumą, tai Valéry, šalto proto ir nuoseklumo dainius, didžiausią preciziją demonstruoja išbandydamas savąjį poną Testą skausmu, priversdamas jį kautis su fizine kančia pasitelkiant geometrinio abstrahavimo pratybas.

Nieko tokio… – atsiliepė jis. – Man… viena dešimtoji sekundės, kuri rodos… palaukit… Būna akimirkų, kai mano kūnas nušvinta… Tai labai įdomu. Staiga regiu save iš vidaus… Išskiriu savo kūne skirtingo gylio sluoksnius, jaučiu skausmo zonas: skausmo žiedus, polius, adatėles. Matot šias gyvas figūrėles? Mano skausmo geometriją? Jose yra žaibų, panašių į mintis. Jie leidžia sekti – nuo čia iki ten… Ir vis dėlto man iki galo neaišku… Neaišku – netgi ne tas žodis… Kai tat įvyksta, manyje kažin kas susijaukia, pasklinda. Manyje atsiranda vietų… miglotų, atsiveria ertmės. Tuomet surandu atmintyje klausimą, kokią nors problemą… Panyru į ją. Skaičiuoju smėlio kruopeles… ir tol, kol jas matau… – smarkėjantis skausmas man suteikia jėgų stebėti save. Galvoju apie jį! – Laukiu tik savo riksmo, …ir vos tik jį išgirstu – toks objektas, baisus objektas, vis mažėdamas ir mažėdamas, pasislepia mano viduje…⁷

Valéry – mūsų amžiaus asmenybė, geriausiai nusakiusi poeziją kaip įtampą siekiant tikslumo. Kalbu daugiausia apie jo kaip meno kritiko ir eseisto kūrybą, kurioje tikslumo poetika įsipina į giją, vedančią nuo Mallarmé iki Baudelaire’o ir nuo Baudelaire’o iki Edgaro Allano Poe.

Edgaro Allano Poe kūryboje, kokią ją mato Baudelaire’as ir Mallarmé, Valéry įžvelgia „aiškumo demoną, analizavimo genijų, viliojančių ir naujų kombinacijų išradėją, derinantį logiką su vaizduote, misticizmą su apskaičiavimu, išimčių psichologą, literatūros inžinierių, neriantį į gylį ir pasitelkiantį visus meno resursus“.

Taip Valéry rašo straipsnyje „Situation de Baudelaire“, kuris, mano galva, prilygsta poetikos manifestui drauge su kitu Valéry tekstu, nagrinėjančiu poemą proza „Eureka“ ir kosmogonijos temą Poe kūryboje.

Straipsnyje „Eureka“ Valéry gilinasi į kosmogoniją kaip literatūros žanrą, o ne mokslinę spekuliaciją, ir imasi įspūdingos Visatos idėjos paneigimo, o tai reiškia ir mitinės jėgos, slypinčios kiekviename Visatos vaizdinyje, įtvirtinimą. Ir vėl stipri begalybės trauka beigi atstūmimas, kaip ir Leopardi kūryboje… Ir vėl kosmologinės konjunktūros kaip literatūros žanras, Leopardi lygiai tą patį išdarinėjo savo „apokrifiniais“ apsakymais: pavyzdžiui, „Apokrifinis Stratono Lampsakiečio fragmentas“ kalba apie Žemės kilmę ir baigtį, Žemei ėmus plokštėti ir galop ištuštėjant kaip Saturno žiedui, sutrupant ir sudegant Saulėje; arba talmudinis apokrifas „Laukinio gaidžio giesmė“ apie gęstančią ir nykstančią Visatą. „Nuoga tyla ir giliausia ramybė užpildys begalinę erdvę. Taip šioji įstabi ir baisinga Visatos egzistavimo paslaptis, prieš spėjant ją įvardyti ar įminti, išsiplės ir pranyks su visam.“ Akivaizdu, kad bauginanti ir neperprantama čia yra ne begalinė tuštuma, o pati esatis.

Šioji paskaita nesileidžia vedama kryptimi, kurią buvau užsibrėžęs. Man norėjosi kalbėti apie tikslumą, o ne apie kosmosą ar begalybę. Norėjosi pasidalinti su jumis manuoju pomėgiu geometrinėms figūroms, simetrijai, serijoms, deriniams ir skaičių proporcijoms, paaiškinti tai, ką rašau, per ištikimybės ribos ir saiko idėjai prizmę… O gal tokia idėja ir atliepia tai, kas neturi baigtinumo: sveikųjų skaičių seka, Euklido tiesės… Galbūt, užuot mėginęs jums papasakoti, kaip aš parašiau tai, ką parašiau, labiau sudominsiu problemomis, kurių dar neišsprendžiau ir nežinau, kaip jas išspręsti nei ką jas nagrinėdamas parašysiu ateityje…

Kartais pastebiu, kad, susitelkus į norimą istoriją, mane pradeda dominti visai kiti dalykai, tiksliau, ne vienas konkretus dalykas, o visa, kas lieka išstumta į paribius iš to, ką turėčiau papasakoti – santykis tarp apibrėžtos temos ir visų galimų jos variacijų beigi alternatyvų, laiko ir erdvės talpinamų įvykių visumos. Tai griaunanti obsesija, naikintoja, ir ji kaskart mane paralyžiuoja. Grumtynėse su ja vis bandau apsibrėžti pasakojimo lauką, paskui sudalinti jį į dar smulkesnius vienetus, tada į dar ir dar smulkesnius. Bet štai mane ir vėl įtraukia svaigulys, įsuka detalių detalių detalės, esu nusviedžiamas į mikroskopiškumą, į begalinę smulkmę, kaip kad pirma buvau nusviestas į beribes platumas.

Gustavo Flaubert’o pareiškimą „Le bon Dieu est dans le détail“⁸ aiškinčiau pasitelkęs Giordano Bruno, didžiojo vizionieriaus kosmologo, filosofiją: Bruno regi begalinę ir iš begalės pasaulių sudarytą Visatą, tačiau negali jos įvardyti kaip „visiškai begalinės“, mat kiekvienas šių Visatos pasaulių yra baigtinis, tuo tarpu „visiškai begalinis“ yra tik Dievas, nes jis „esti visa ir visur, ir visose pasaulio dalyse esti begalinai ir visapusiškai“.

Iš italų kalba pastaraisiais metais pasirodžiusių knygų toji, apie kurią mąsčiau dažniausiai ir nekart skaičiau iš naujo, buvo Paolo Zellinio „Trumpa begalybės istorija“ („Breve storia dell’infinito“, Milanas: Adelphi, 1980). Knyga prasideda garsiąja Borgeso invektyva prieš begalybę – „sąvoką, korumpuojančią ir iškraipančią visas kitas sąvokas“, – tada peržvelgia gausias argumentacijas šia tema ir galop apverčia begalybės išplėstį į mikroskopiškumo tankį.

Ryšys tarp literatūros kūrinio formos pasirinkimų ir kosmologinio modelio (ar tiksliau, bendro mitologinio vaizdinio) būtinybės, tikiu, svarbus net ir tiems autoriams, kurie atvirai to nedeklaruoja. Polinkis į geometrizuotus kūrinius – galėtume atsekti šią tradiciją pasaulinės literatūros istorijoje pradedant Mallarmé – susijęs su šiuolaikiniam mokslui, regis, centrine tvarkos–chaoso priešprieša. Visata suyra į karščio debesį, negailestingai įpuola į entropijos verpetą, ir vis dėlto šio neatšaukiamo proceso viduje įmanoma aptikti tvarkos zonas beigi esaties dalis, linkstančias į formą, nustatyti išskirtus taškus, nuo kurių galėtum įžiūrėti brėžinį, perspektyvą. Literatūros kūrinys yra viena šių minimalių dalių, kur esatis kristalizuojasi į formą ir įgauna prasmę, ne pastovią ir ne baigtinę, ne suakmenėjusią į minerališką nejudrą, veikiau menančią gyvą organizmą. Poezija yra didžioji chaoso priešė ir nesvarbu, kad ji – chaoso vaikas ir žino galop laimėsiant atsitiktinumą. „Kauliuko metimas niekada nepanaikins tikimybės“⁹.

Tokiame kontekste derėtų aiškinti loginių-geometrinių-filosofinių plėtočių atnaujinimą, įsitvirtinusį vaizduojamuosiuose menuose XX a. pradžioje, o vėliau ir literatūroje: kristalo emblema galėtų sujungti ištisą žvaigždyną be galo skirtingų rašytojų ir poetų, tokių kaip Paulis Valéry Prancūzijoje, Wallace’as Stevensas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Gottfriedas Bennas Vokietijoje, Fernando Pessoa Portugalijoje, Ramónas Gómezas de la Serna Ispanijoje, Massimo Bontempelli Italijoje, Jorgė Luisas Borgesas Argentinoje.

Kristalas – su savo briaunišku tikslumu ir gebėjimu laužti šviesą – man visada įkūnijo tobulumą, ir manasis potraukis kristalams dar sustiprėjo sužinojus, jog tam tikros kristalų gimimo ir augimo savybės atkartoja elementarių biologinių būtybių savybes, sakytum, egzistuotų tiltas tarp mineralų pasaulio ir gyvosios materijos.

Vienoje iš mokslinių knygų, į kurias kartais kyšteliu nosį ieškodamas stimulų vaizduotei, neseniai aptikau faktą, kad gyvųjų būtybių formavimosi procesui paaiškinti galima būtų pasitelkti tokį pavyzdį: „iš vienos pusės kristalas (specifinių struktūrų nekintamumo ir taisyklingumo vaizdinys), iš kitos – liepsna (bendros ir pastovios išorinės formos, nepaisant nepaliaujamo vidinio virpesio, vaizdinys)“. Cituoju iš Massimo Piatellio-Palmarinio įvado diskusijai tarp Jeano Piaget ir Naomo Chomsky’io, vykusiai Centre Royaumont („Théories du langage, Théories de l’apprentissage“ („Kalbos teorijos, mokymosi teorijos“), Paryžius: Seuil, 1980). Liepsnos ir kristalo vaizdinių priešprieša norima įvaizdinti alternatyvas, iš biologijos mokslo keliaujančias į kalbos ir mokymosi teorijas.

Trumpam paliksiu nuošaliau skirtingų pozicijų implikacijas mokslo filosofijai – kaip žinia, Piaget pasisako už „tvarkos iš triukšmo“ principą, taigi už liepsną, tuo tarpu Chomsky’is linkęs į self-organizing-system, taigi už kristalą.

Mane labiau domina šių dviejų figūrų sugretinimas, panašiai kaip XVI a. junginiai, kuriuos esu aptaręs ankstesniame skyriuje¹⁰. Kristalas ir liepsna – dvi tobulo grožio formos, nuo kurių sunku atplėšti žvilgsnį, du augimo laike ir aplinkinės materijos įtraukties būdai, du moraliniai simboliai, absoliutai, dvi kategorijos faktams, idėjoms, stiliams ir potyriams klasifikuoti. Prieš tai minėjau mūsų amžiaus literatūroje gyvavusią kristalo partiją; panašų sąrašą, ko gero, galėtume sudaryti ir liepsnos partijai. Save patį visad priskyriau kristalų partizanams, ir vis dėlto pacituotasis puslapis moko mane nepamiršti liepsnos kaip egzistavimo būdo, kaip esaties formos. Todėl norėčiau, kad tie, kurie laiko save liepsnos šaukliais, nepamestų iš akiračio ir kristalų ramybės bei įstabios pamokos.

Sudėtingesnis simbolis, leidęs man įvairiapusiškiau perteikti įtampą tarp geometriškos racijos ir žmogiškosios būties raizgumo, buvo miestas. Knyga, kuria jaučiuosi pasakęs bene svarbiausius dalykus, tebėra „Nematomi miestai“, mat visus savo apmąstymus, patirtis ir konjunktūras galėjau sutelkti į vieną bendrą simbolį, o ir todėl, kad pavyko sukurti daugiabriaunę struktūrą, kurioje visi trumpieji tekstai sugyvena vieni su kitais sekoje, nereikalaujančioje nuoseklumo nei hierarchijos, tai veikiau tinklas, kurio ribose įmanoma nubrėžti begalę tiesių ir prieiti daugkartinių, išsišakojančių išvadų.

Knygoje „Nematomi miestai“ kiekviena sąvoka ir vertė skleidžiasi dvejopai, taip pat ir tikslumas. Kublai Chanas tam tikru momentu įkūnija intelekto racionalizavimo, geometrizavimo ir algebrizavimo tendenciją ir savo imperijos pažinimą suveda į šachmatų figūrų kombinaciją lentoje: miestus, kuriuos Markas Polas jam nupasakoja pasitelkęs gausybę detalių, imperatorius vaizduojasi kaip vienokį ar kitokį bokštų, rikių, žirgų, karalių, karalienių ir pėstininkų išdėstymą ant baltų ir juodų lentos kvadratų. Toks matymas atveda Chaną prie galutinės išvados, kad užkariavimų objektas yra ne kas kita, kaip medžio kvadratėlis, ant kurio stoja šachmatų figūra – niekio simbolis… Bet tada įvyksta lūžis: Markas Polas paragina Kublai Chaną atidžiau patyrinėti tai, kas jam rodosi niekis:

Didysis Chanas stengės įsijausti į žaidimą: tačiau prasmė netrukus tapo neapčiuopiama. Kiekvienos partijos baigtis yra laimėjimas arba praradimas: bet ko? Kokia tikroji statoma suma? Paskelbus šachą ir matą, po laimėtojo rankos nublokšto karaliaus kojomis telieka juodas arba baltas kvadratas. Abstrahuodamas savo pergales, kad paliktų vien esmę, Kublai ryžosi kraštutiniam ėjimui: galutinė pergalė, kurioje įvairialypiai imperijos turtai tebuvo vien iliuziniai apvalkalai, susitraukė į nuobliuoto medžio kvadratėlį – į niekį… <…>

Tada prabilo Markas Polas:

– Tavo šachmatų lenta, sire, inkrustuota dviem medžiais: juodmedžiu ir klevu. Kvadratas, už kurio užkliuvo tavo šviesusis žvilgsnis, buvo išpjautas iš per sausrą išaugusio kamieno sluoksnio: matai, kaip išsidėsčiusios jo skaidulos? Štai čia gali įžvelgti neryškų mazgą: pumpuras stengės prasikalti ankstų pavasarį, bet jį pakando nakties šerkšnas. – Didysis Chanas iki tol nesuvokė, kad svetimšalis geba laisvai išdėstyti jo kalba mintis, bet jį apstulbino ne šitai. – O štai ši akutė kur kas didesnė: čionai gal buvo lervos lizdas; ne kinivarpos, nes, vos tik atsiradusi, ji būtų pradėjus graužtis, o vikšro, ryjančio lapus, dėl ko tas medis ir buvo pasirinktas nukirsti… Štai šitas kraštas buvo išskaptuotas medžio raižytojo taip, kad priglustų prie labiau kyšančio gretimo kvadrato…

Toji aibė dalykų, kuriuos galėjai išskaityti glotnaus ir tuščio medžio gabalėlyje, plūste užplūdo Chaną; o Polas jau kalbėjo apie juodmedžio miškus, apie medžių kamienų plaustus, plukdomus upėmis žemyn, apie prieplaukas, apie moteris prie langų…¹¹

Nuo tos akimirkos, kai parašiau šį puslapį, man tapo aišku: manoji tikslumo paieška skyla į dvi trajektorijas. Viena vertus – atsitiktinių įvykių redukavimas į abstrakčias schemas, kurias panaudočiau spręsdamas lygtis ir grįsdamas teoremas; kita vertus – žodinė pastanga kuo tiksliau perteikti jautriąją dalykų pusę.

Tiesą sakant, mano kūrybos priešakyje visad vėrėsi du galimi keliai, rodantys skirtingus pažinimo būdus: vienas kelias veda per protinę skaidomo racionalumo erdvę, kurioje galima braižyti linijas, sujungiančias pavienius taškus, projekcijas, abstrakčias formas ir jėgos vektorius; kitas driekiasi per daiktų sausakimšą erdvę ir bando kurti verbalinį tos erdvės atitikmenį, taigi užpildyti puslapį žodžiais ir kuo kruopščiau suderinti to, kas užrašyta ir neužrašoma, ir to, kas pasakyta ir nenusakoma, visumą. Tai du skirtingi postūmiai tikslumo link, ir nė vienas jų niekad nepajėgs visapusiškai įtikinti kūrėjo: pirmiausia todėl, kad natūrali kalba visada pasako šį tą daugiau už formalizuotą kalbą ir atsineša su savimi tam tikrą triukšmo kiekį, trukdantį informacijos esmingumui; na, o visų antra todėl, kad mūsiškė kalba yra fragmentiška ir turi pernelyg daug spragų, kad perteiktų supančio pasaulio tankį ir tęstinumą, ir visada pasako šį tą mažiau nei patirties visuma.

Nuolat klaidžioju tarp šių dviejų kelių ir pajutęs, kad su kaupu ištyrinėjau vieno iš jų galimybes, metuosi į priešingą pusę, ir atvirkščiai. Štai kodėl pastaraisiais metais vis kaitaliojau pasakojimo struktūros pratybas su aprašymo – šiandien ypač užleisto meno – pratybomis. Tarsi mokinys, gavęs užduotį „Aprašyk žirafą“ arba „Aprašyk žvaigždėtą dangų“, aš kruopščiai pildžiau pratybų sąsiuvinį ir galop paverčiau jo turinį medžiaga naujai knygai. Knygą pavadinau „Ponas Palomaras“, ji ką tik pasirodė anglų kalba: man tai savotiškas dienoraštis, fiksuojantis minimalias pažinimo dilemas ir paieškas, kaip užmegzti saitus su pasauliu, džiaugsmus ir pralaimėjimus vartojant tylą ir žodį.

Šiame paieškų kelyje man itin pravertė poetinės patirtys: mąstau apie Williamą Carlosą Williamsą, skrupulingai aprašantį ciklamenų lapelius ir besiskleidžiantį žiedą, apie jo gebėjimą suteikti poezijai augalo lengvumą; mąstau apie Marianne Moore, kuri, norėdama įžodinti skujuočius, nautilus ir visus kitus jos poetinio bestiariumo gyvūnus, sujungia zoologines žinias su simbolinėmis bei alegorinėmis prasmėmis, paversdama eiles pasakėčiomis; ir mąstau apie Eugenio Montalę¹², sakytum, susumuojantį anų dviejų poetų rezultatus eilėmis „Ungurys“ („L’anguilla“), kurias sudaro vienas ilgas sakinys, įgaunantis ungurio formą, aprėpiantis visą ungurio gyvenimą ir paverčiantis jį etiniu simboliu.

O ypač mąstau apie Francis’ą Ponge’ą, savo trumposiomis poemomis sukūrusį unikalų šiuolaikinės literatūros žanrą: kaip tik tokį „pratybų sąsiuvinį“, kuriame mokinys pirmiausia praktikuojasi dėliodamas žodžius apie pasaulio pavidalų tęstinumą, tobulinasi bandymas po bandymo, įnikęs į bruillons¹³ ir aproksimacijas. Man Ponge’as – neprilygstamas mokytojas, ir jo trumpieji tekstai iš „Le parti pris de choses“¹⁴ ar kitų rinkinių, judančių šia kryptimi (nesvarbu, kalbėtų apie crevette, galet ar savon¹⁵), puikiausiai perteikia grumtynes su kalba siekiant, kad šioji taptų daiktų kalba – atsispiriančia į daiktus ir grįžtančia atgal įsikrovus žmogiškumo, kuriuo apdalijame pasaulį. Francis’o Ponge’o išsakyta intencija – savo trumpaisiais tekstais ir jų artikuliuotais variantais sukurti naują De rerum natura; manau, drąsiai galime vadinti jį mūsų laikų Lukrecijumi, atkuriančiu pasaulio fiziškumą per neapčiuopiamas žodžių dulkeles.

Man regis, Ponge’as bando patekti ton pačion plotmėn kaip ir Mallarmé, tik kiek kita, šalutine kryptimi: Mallarmé kūryboje žodis tikslumo viršūnę pasiekia palietęs radikalų abstraktumą ir įvardijęs niekį kaip galutinę pasaulio medžiagą; tuo tarpu Ponge’o kūryboje pasaulis turi žemiško, atsitiktinio ir asimetrinio daiktiškumo pavidalą, ir žodis yra sąlyga neišmatuojamai šių netaisyklingų ir sudėtingų formų įvairovei įsisąmoninti. Yra galvojančių, kad žodis – tai priemonė unikaliai ir baigtinei pasaulio esmei pasiekti; vis dėlto žodis ne tiek perteikia esmę, kiek su ja tapatinasi (štai kodėl klaidinga žodį vadinti priemone): žodis gali pažinti tik pats save ir joks kitoks pasaulio pažinimo būdas nėra įmanomas. Bet esama ir tų, kurie žodžio vartoseną suvokia kaip nepaliaujamą daiktų vijimąsi, kaip aproksimaciją ne tiek daiktų esmei, kiek jų beribei įvairovei, kaip prisilietimą prie daugiabriaunio ir neišsemiamo būties paviršiaus. Kaip kadais yra pasakęs Hofmannsthalis: „Gelmę būtina paslėpti. Kur? Paviršiuje.“ Wittgensteinas žengė dar toliau nei Hofmannsthalis sakydamas: „Tai, kas paslėpta, mūsų nedomina.“

Nebūčiau toks drastiškas: manau, mes visad ieškome kažko užslėpto, įmanomo ar hipotetiško, judėdami paskui daiktų paviršiun išnyrančius pėdsakus. Manau, kad mūsų elementarūs protiniai mechanizmai atsikartoja nuo pat paleolito laikų, perimti iš protėvių medžiotojų ir rankiotojų, jie kartojasi per visas žmonijos istorijos kultūras. Žodis sujungia matomą pėdsaką su tuo, kas nematoma, ko nėra, ko bijoma ar trokštama, lyg trapus paskubomis virš tuštumos suręstas tiltas.

Štai kodėl teisingu kalbos vartojimu vadinčiau tokį, koks leidžia priartėti prie daiktų (esamų ar nesamų) santūriai, jautriai ir rūpestingai, su pagarba tam, ką daiktai (esami ar nesami) mums kalba be žodžių.

---

1 Giorgio de Santillana (1902–1974) – italų kilmės amerikiečių fizikas, mokslo ir filosofijos istorikas, padaręs I. Calvino didelę įtaką.
2 Gebantis atvaizduoti, perteikti, daryti panašų (sen. gr.).
3 Giacomo Leopardi (1798–1837) – italų poetas, mąstytojas, vertėjas, plėtojo istorinio pesimizmo tradiciją; bene svarbiausias G. Leopardi palikimas yra memuarai „Dienoraščio sąsiuviniai. Įvairios mintys apie filosofiją ir literatūrą“ („Zibaldone. Pensieri di varia filosofia e di bella letteratura“, 1817–1832), apimantys literatūros kritiką, filosofines ir filologines įžvalgas.
4 Musil R. Žmogus be savybių / vertė Teodoras Četrauskas. – Vilnius: Sofoklis, 2018. – P. 229.
5 Ten pat. – P. 335.
6 Barthes R. Camera lucida / vertė Agnė Narušytė. – Vilnius: Kitos knygos, 2020. – P. 16.
7 Valéry P. Vakaras su ponu Testu / vertė Rūta Babavičiūtė (prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/buvo/versti/teste.htm).
8 Dievas slypi detalėse (pranc.).
9 Stéphano Mallarmé eilėraštis.
10 Turima omenyje skyriuje „Greitumas“ minimos viduramžių legendos apie Karolį Didįjį ir žiedą variacijos XVI a. pasakojimuose, kai buvo pinami ir gretinami skirtingi elementai.
11 Calvino I. Nematomi miestai / vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Rara, 2021. – P. 115–123.
12 Eugenio Montale (1896–1981) – italų poetas ir vertėjas, Nobelio premijos laureatas.
13 Juodraščiai (pranc.).
14 „Daiktų atkaklumas“ (1942).
15 Krevetė, akmenukas, muilas (pranc.).