Tomas Rekys. Iš Lietuvos sugrįžus

2009 m. Nr. 2

Labas! Tai jau sugrįžot? Kaip kelionė, kaip gyvenimas ten, Lietuvoje? – pasveikino mane tautietė pardavėja nedidelėje rusų parduotuvėje Čikagoje. Aš dairiausi prekių, o ji krapštėsi apie vitrinas. Ačiū, viskas gerai, – numykiau nenorėdamas leistis į pokalbius.

Pardavėją pažinojau iš matymo, ji daugiau paplepėdavo su mano žmona, kai atvykdavome čia apsipirkti. Tą kartą žmona buvo kažkur nutolusi – tyrinėjo prekes, kažką rinkosi. Grįžusi iš Lietuvos gal lygino kainas, svarstė, ar verta tą ar aną pirkti…

Tai kaipgi ten, Lietuvoje? – neatlyžo tautietė, kuriai atsakymas ir taip buvo aiškus. Jį išskaičiau tiek iš jos klausimo intonacijos, tiek iš akių, iš laikysenos. Jos akys žibėjo viltimi, kad štai tuoj patvirtinsiu tai, kam ji nekantriai buvo pasiruošusi linksėti: taip, ji pritarianti, kad ten viskas blogai, dar blogiau, nei vakar ar prieš metus. Ir apskritai – pagal amerikiečiams būdingą galvoseną: už Amerikos ribų pasaulyje yra vien tik maras, badas ir karas…

Deja, jos nepaguodžiau: Lietuvoje gyventi geriau nei čia. Atlyginimo ir kainų santykis maždaug atitinka amerikietiškąjį. Lietuva turtėja, gražėja sulig kiekvienais metais, iš šalies tai matosi ypač gerai.

Išgirdusi tokį visiškai netikėtą atsakymą, apstulbinta pardavėja net atsilošė. Iš jos veido ir išsprūdusio neaiškaus „fe!“ išskaičiau panieką ir desperatišką bandymą pasipriešinti mano propagandinei dezinformacijai kaip kokiam žalingam užkratui. Ir ji tuojau pat piktai perėjo į puolimą: ką jūs man čia pasakojate, aš ne tokia kvaila – kas savaitę pasišneku telefonu su artimaisiais Lietuvoje, pati ten buvau prieš porą metų ir žinau, kad ten tik blogai ir kas dieną vis blogiau, ir nieko gero ten nebus!

Laimei, priėjo žmona ir noriai įsitraukė į pokalbį, perimdama iniciatyvą ir palaikydama mano mintis. Tik tas jų pokalbis virto į man nelabai suprantamų iracionalių patyrimų kratinį. Visgi pyktis nenorėjau, tad mečiau kelias frazes ir Lietuvos nenaudai, Amerikos gerovei, taip sakant. Juk Lietuvoje irgi ne viskas gerai.

Amerikiečiai, kaip žinoma, apie save yra labai geros nuomonės ir į kitą pasaulį žvelgia iš aukšto, kitaip jie tiesiog nemoka. Tokias jų nuostatas gana greitai perėmė ir naujieji imigrantai lietuviai. Man pačiam, prisipažinsiu, imponuoja amerikiečių polinkis didžiuotis bet kokia savo gyvenimo patirtimi, vertinti net smulkmenas. Gal todėl, kad jie niekada nepatyrė socialistinės sistemos letenos. Šioji eiliniams žmogeliams viską tik dalydavo: deficitines prekes, butus, visokias privilegijas, tačiau dalydavo visada labai šykščiai, kukliai. O žmonės buvo giliai įsitikinę, kad yra verti kažko daugiau nei, sakykime, vadinamųjų chruščioviškų virtuvių. Jos būdavo vos kelių kvadratinių metrų dydžio, neretai ir be langų – kaipgi nekritikuosi valdžios, kaip nesiskųsi ir neaimanuosi dėl blogo gyvenimo! Todėl labai stebėjausi, kai tokias pat ir net dar mažesnes virtuves pamačiau Dauntauno dangoraižiuose. Dar labiau stebėjausi, kad nesutikau nė vieno amerikiečio, kuris dėl jų skųstųsi. Taip, kalbėdavo man toks šios šalies patriotas, yra, kas šeimininkauja ir didesnėse virtuvėse, bet kodėl žmogus turėtų būti nepatenkintas tuo, ką turi? Juk galima ir visai nieko neturėti! Ir būtinai pakvies pasigrožėti Dauntauno vaizdais pro savo buto langus. O jei žmogelis gyvena kokiame nors Čikagos kolchoziniame puskaimyje, t. y. standartizuotame priemiestyje, kur yra galimybės turėti jau gal net milžinišką virtuvę, jis, be abejonės, tik ir kalbės apie ją, džiūgaus dėl savo buitinės erdvės galimybių. Iš tiesų lietuvių emigrantų gyvenimas su Dauntaunu paprastai nieko bendra ir neturi. Visi emigraciniai centrai nuo pat pokario metų kūrėsi tik provincialiuose Čikagos priemiesčiuose. Tačiau ar kas nors kada nors dėl to skundėsi? – klausdavo manęs senbuviai. Čia pabrėžiama tik tai, kas gera ir pozityvu.

Taip nuo seno įsitvirtino nuomonė, kad viskas Amerikoje yra tik gerai, o Lietuvoje – tik blogai. Tokia pozicija buvo teisinga kalbant apie sovietinį periodą, bet ji išliko kaip mąstymo inercija ir mūsų laikais. Tačiau ar ir nepriklausomoje Lietuvoje viskas turėtų būti blogai? Tuo labiau, kai ji nuolat maitinama Europos Sąjungos dotacijomis. Manau, šią įsisenėjusią vertinimo tradiciją lemia elementari psichologinė priežastis: juk taip sunku sau ir kam nors kitam prisipažinti, kad mano emigracija buvo didelė gyvenimo klaida. Gal net katastrofa.

Suprantama, emigracija pateisinama visokių persekiojamųjų, karo pabėgėlių atveju, tačiau kaip įvardyti trečiąją Lietuvos emigrantų bangą, beje, pačią didžiausią istorijoje? Per vieną televizijos diskusiją girdėjau intelektualių emigrantų taiklų apibūdinimą: tai socialiniai savižudžiai. Jie kalbėjo apie aukštesnės savimonės emigrantus, nors, manau, ir paprastiems žmonėms ne tas pats, kur dulkes šluostyti… Kaip toje dainoje apie vargetą, kuris džiaugiasi išlikęs Lietuvoje: nors ir gavau į snukį, bet nuo savų, ir dėl to ramu…

Emigracijos palyginimas su savižudybe turi ir realų istorinį pagrindą. Juk emigracija iš tiesų yra kaip ir tremtis, o šioji senovėje (vadinamasis ostrakizmas) būdavo taikoma kaip alternatyva mirties bausmei. Visgi mūsų aptariama tema savižudžio terminas reikštų pasirinkimo emigruoti pasekmę. Pirminės emigravimo priežastys bei aspiracijos toli gražu nėra tokios minorinės. Jos paremtos verslo idėjomis, žmonės emigruoja turėdami pozityvių tikslų, planų, vilčių ir t. t. Deja, daugiausia tai būdavo sumanymas tokių žmonių, kurie apie verslą nieko neišmanė, kurių dalia buvo ir toliau vargti, nesvarbu kur: ar nepriklausomoje Lietuvoje, ar laimės šalyje Amerikoje. Na, tarkim, ne vargti ir ne vergauti, o prasmingai dirbti – taip čia esame skatinami vertinti amerikietišką egzistenciją. Tik to darbo prasmė yra labai paprasta: kiekvieną pastatyti į vietą…

Ar gali paprastas darbininkas gerai gyventi? Gali! – šaukė aplinkui visas pasaulis tais Sąjūdžio laikais, o tos ideologijos vienas stipriausių garantų buvo kaip tik emigracinė perspektyva – vadinamoji „žalioji korta“. Tikras bilietas į dangų. Juk kapitalizmą tada supratome kaip galimybę padoriai gyventi iš paprasto, normalaus darbo…

Pavyzdžiui, beveik prieš dešimtmetį, dar prieš emigraciją, kalbėjausi su vienu jaunuoliu, kuris, porą metų Amerikoje patriūsęs vairuotoju, Šeškinėje nusipirko puikiausią dviejų kambarių butą. Deja, šį atvejį prisiminiau jau vėliau – klausydamasis JAV dipukų pasakojamą istoriją apie maždaug pirmaisiais pokario dešimtmečiais loterijoje išlošusį čikagiškį. Tas laimingasis visus laimėtus pinigus įstengė per trumpą laiką ištaškyti Las Vegaso kazino (loterija – kaip tai paprasta! – šaukė jis), o grįžusį jį galutinai pribaigė valstybė, reikalaudama mokesčių iš tų pinigų, kurių jau nebebuvo… Man įstrigo viena specifinė šios istorijos detalė: bilietas buvo pirktas kioske, prie kurio vėliau, pagarsinus laimingąjį, nuvilnijo ilgiausios eilės.

Amerika ir yra kaip tas laimingasis kioskas, dalijantis geidžiamas „žaliąsias kortas“. Gal taip ir būtų, jei pasaulis būtų tik toks, kaip jį įsivaizduoja vargetos ir naivuoliai. Deja, jis yra kitoks. Pasaulį valdo dėsniai, kurių, sakoma, nesupaiso ne tik paprasti žmogeliai, bet ir apsukrūs biržų makleriai. O gyvenime laimi tiesiog pirmieji, spėję pripulti ten, kur reikia. Tačiau tiek aš su savo šeima, tiek daugelis mano sutiktų emigrantų šioje gyvenimo loterijoje nebuvome pirmieji. Kaip ir ta mano pašnekovė pardavėja. Ji čia atsibaladojo su šeima iš kažin kokio Lietuvos rajono, pardavusi turėtą trijų kambarių butą. Juk reikėjo lėšų kelionei, gyvenimo pradžiai, kaip ir bet kokio verslo pradiniam kapitalui. Deja, nuvykus į tą svajonių išsipildymo šalį, neribotos galimybės baigėsi, viskas ėmė grįžti į savas vagas.

Pirmiausia išaugo ne tik Šeškinės, bet ir visos Lietuvos būstų kainos. Šoktelėjo ne kartą ar du, bet net iki dešimties kartų. Ir dabar poros metų triūso toje Amerikoje nebeužtektų net Šeškinės butui. Jam uždirbti reikėtų gero gyvenimo gabalo, o jei įsigilintume, rastume, kad ir viso gyvenimo gali neužtekti.

Tiesa, kartais ir bėdžių svajonės išsipildo. Juk visada atsiras vienas kitas, kuris net nuo dugno žvaigždes pasiekia. Tada, kaip toje loterijoje, laimingąjį visiems rodo, demonstruoja: va koks šaunus gali būti šis gyvenimas! Visi – į kazino!.. Na o pralošusiųjų masė – tai kaip kosmoso dulkės. Jų – milijardai, tik jos nieko vertos ir jų niekam nerodo.

Jos iš tiesų nieko vertos. Štai vieni nuskubėjo emigracijos keliais fiziniu darbu turto krauti. Patyrę, kad laimėjo ne keliautojų kategorija, o namisėdos – t. y. tie, kurie vertino nekilnojamąjį turtą, bent jau tai, ką turėjo – ėmėsi žmonės ir čia, Amerikoje, nekilnojamuoju turtu biznį kalti. Kai kuriems pavyko, bet kaip visada – pirmiesiems… Tai gana paprasta. Perki aplūžusį, apgriuvusį namą (aišku, imdamas kreditą), jį suremontuoji, atnaujini ir parduodi jau brangiau, kad gautum pelno. Bet taip atsitiko, kad kaip tik šito biznio bumo viršūnėje Ameriką ištiko ekonominis krachas. Niekas dabar tų butų nei namų nebeperka, nes neįperka, o ir įpirkę neatlaiko bankų spaudimo, kai tie savo klientus nuolatos ir planingai smaugia mokesčių kėlimu (bankai neva taip daryti yra priversti, bet tai jau kita tema). Taigi restauracinės statybos biznis baigėsi totaliniu bankrotu. Dažnas buvo prisipirkęs net po keletą namų, o tai – remonto išlaidos, kelerių metų darbai. Ir viskas – į balą, bankui – į skolą. Aš pats tuo bizniu neužsiėmiau, bet dažnai pamąstau apie tuos sugriuvėlius. Tai gera gyvenimo dėsnio iliustracija: kur trumpa, ten trūksta. Amerikietiška egzistencija netenka laimėjimų horizonto, o emigrantai – grįžimo į Lietuvą galimybės.

Žinoma, pasitaiko ir grįžtančių. Apie milijonierius, kurie garsinasi Lietuvoje savo turtais, čia nekalbu, apie juos ir taip visi viską žino. Bet pirmiausia tokių neminiu todėl, kad jų padėtis, kad ir kokiu prakaitu būtų pasiekta, man visgi rodosi kaip gyvenimo loterija, kuri visada yra daugiau tik išimtis nei taisyklė. Gal tai net savotiška gimimo loterija: sakoma, jog iš šimtų milijonų spermatozoidų tik vienas tepakliūva į kiaušialąstę, o kad tas laimingasis spermatozoidas dar turėtų ir verslininko gyslelę – vėl tik koks vienas iš aibės…

Tad remtis laimingomis išimtimis – tai tarsi stoti į eilę prie to kiosko. Reikia kalbėti apie paprastus žmones, priklausančius darbininkų masei. Pažįstu štai vieną tipišką nelegalą – sunkiųjų sunkvežimių vairuotoją, kuris nusprendė grįžti į Lietuvą. Jam jau per penkiasdešimt, darbas Amerikoje darėsi per sunkus, o gimtajame Lietuvos rajone jo laukė neparduotas namas. Grįžo, tačiau atsivežtos santaupos greitai tirpo namo remontui, jas rijo ir kuras žiemos metu. Tačiau svarbiausia – jis tai, gyvendamas svetur, buvo visiškai pamiršęs – bet kokiam darbui Lietuvoje jis jau per senas! (štai tokios problemos Amerikoje nėra). Žmogus pasijuto vienišas, pažemintas ir niekam nereikalingas. Gyvenimas grįžo į vargo vėžes, ir tada buvusi Amerika, kurioje, be sunkaus darbo, jis taip pat nieko kito neturėjo, ėmė jam rodytis spalvotu sapnu apie rojų… Kadangi Amerikoje jis buvo nelegaliai, sugrįžti ten jau nebegalės. (Ar dabar, pasikeitus politinei situacijai, buvę nelegalai galės patekti į Ameriką – to nežinau.)

Tad, remdamasis tiek savo patirtimi, tiek kitais pavyzdžiais, esu priverstas konstatuoti, kad gyvenimas iš tikrųjų visur toks pat. Niekur nėra lengva, o emigracinis biznis išties gerokai slidus. Čia žmogus rizikuoja ne vien finansais ir turtais, bet ir visu savo gyvenimu. Sugriovus jį Lietuvoje ir neradus patikimo uosto kažkur anapus, liksi pakibęs tarp dangaus ir žemės. Kalbant apie reemigraciją – kiekgi galima žaisti tokiu „bizniu“? Bepigu vienam. O jei su šeima, vaikais?..

Beje, Amerikoje įsikūrusio jaunimo požiūris į Lietuvą yra atviresnis nei vyresnio amžiaus žmonių. Kalbėdamasis apie emigraciją su vyresniais dažniausiai tik apsipykdavau (kaip ir su ta pardavėja), o bendraudamas su jaunimu patyriau tarp jų vyraujančią nuomonę, kad Lietuvoje visgi yra geriau, smagiau, laisviau, tegul ir su kuklesnėmis lėšomis. Tačiau tai dar jokiu būdu nereiškia, kad jie turėtų veržtis ton Lietuvon. Juk yra konkreti gyvenimo realybė: jie gyvena čia, ir viskas. Negi reikia kartoti tėvų klaidas?..

Vis dėlto šiokių tokių vilčių yra ir Lietuvos pasiilgusiems tautiečiams. Jos, beje, paremtos konkrečiais kapitalizmo veiksniais, kad ir tokiu jo dėsniu: kuo blogiau mano artimui, tuo geriau man… Štai tikimasi, kad Amerikoje ekonomika kils, o Lietuvoje skelbiamas jos nuosmukis. Tai reali galimybė daugumai emigracijos bėdžių išpildyti savo svajonę: sugrįžti į Lietuvą ne vėl nugaros lenkti, o pasijusti svaresniu. Nusipirkti padoresnį būstą (ar bent atgauti prarastą), įgyti dar šiokio tokio turto ir iškilti virš pilkos, vargingos masės. Juk gyvybė negali nesistiebti aukštyn…

Nors manau, kad ir koks būtų tas gyvenimas Lietuvoje, pasaulis iš jos visada rodosi ir rodysis tik geresnis. Taip jau yra, nes žmonės iš gyvenimo pirmiausia tikisi kažko tokio, ko patys nežino. Kaip toje rusų pasakoje: nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką. Jau nebepamenu, kaip ta pasaka baigėsi, kaip herojus išsprendė šią sukto karaliaus užduotį, bet man šiais laikais užduotis būtų visiškai aiški: danginkis į Ameriką ir atgabenk dolierių…

 

Apie knygas 

Kai lankiausi Lietuvoje prieš ketverius metus, aptikau, kad nebėra antikvariato knygyno J. Basanavičiaus gatvėje. Vietoje jo – kažkokia nauja madingų drabužių parduotuvė. Šią naujovę tuomet priėmiau itin neigiamai, man tai pasirodė vos ne pasaulio pabaiga, bent jau tikra dvasios mirtis, absoliuti kapitalizmo pergalė ir t. t. Tačiau atvykęs dabar, pats ėmiausi tvarkyti kažkada turėtą biblioteką, kurią vis dar saugojo mano mama savo kukliame butuke, nepaisant to, kad ir pati turėjo nemaža beveik tų pačių knygų. Mano knygos buvo suspaustos, sugrūstos į vieną spintą, kurią nusprendėme likviduoti kaip seną ir nebemadingą. O su ja ir mano knygas. Pats taip nusprendžiau pasvarstęs, kiek man liko begyventi ir kaip bei kam skirstomas laikas šiame gyvenime. Realiai ir blaiviai.

Peržiūrėjau tas savo knygas. Tai buvo kone absoliučiai visiems sovietinio laikotarpio intelektualams žinomos, daugelio turėtos knygos, taip pat įvairūs meno albumai. Knygų daug, visų net nespėjau perskaityti (taip jau netikėtai mus užgriuvo ta nepriklausomybė). Tačiau jos savo funkciją, galima sakyti, atliko. Tai buvo svarbiausias atsilaikymo prieš sovietinio bukinimo ideologiją veiksnys. Juk knygos tada buvo vertinamos kaip dvasios penas, kaip idėjinė atspara. Daugelis jų buvo deficitinės, tačiau kam jų reikėdavo, tas jas ir gaudavo. Knygų tada neišleisdavo tiek daug kaip dabar, tad buvo įmanoma surinkti kone visus, kultūros požiūriu vertingesnius leidinius. Kad ir pas ką tada nueidavai į svečius – lentynose puikuodavosi tos pačios mielos, puikios, gerai žinomos knygos. Tos pačios filosofijos, literatūros, mitologijos, religijos temos… Būdavo apie ką pakalbėti, pasiginčyti, išlieti emocijų…

Šiuo metu knygos leidžiamos, aišku, visapusiškai geresnės bei įvairesnės. Jose nėra jokios cenzūros pėdsakų, o mokslo knygose bei vadovėliuose – marksistinės interpretacijos. Kiekvienu klausimu dabar galima gauti kur kas tikslesnę informaciją kad ir internete nei tose sovietinių laikų enciklopedijose.

Kitas reikalas – pasiūlos perteklius. Anksčiau, būdavo, užsuki į knygyną tikėdamasis rasti bent vieną gerą knygą, o gavęs – džiaugiesi, eini namo ir skaitai. Dabar užeini į knygyną, o prieš tave – kone viso pasaulio klasika, knygų prikrauta nuo grindų iki lubų, ir nebežinai, ką rinktis. Tuo labiau, kad vis viena daug neįpirksi. O įpirkęs – ką veiksi su tomis knygomis? Negi sėdėsi ir skaitysi? Bet kokia žmogaus veikla kapitalizmo epochoje turi būti rentabili. Poilsis sumažintas iki minimumo, o knygos juk atima daug laiko. Ypač tos, kurias reikia skaityti rimtai, įsigilinus. Skaityti tikslinga tik tas knygas, kurios neša pelną, kurios reikalingos darbui, profesijai.

Kaip kartą pasakė vienas mano draugas, šiandien knygos – tai tik informacija. Anksčiau jos eidavo į širdį, pasotindavo sielą. Kadangi vis viena jutome tą knygų, kaip ir bet kokių kitų prekių, stygių, taip ir tos informacijos troškome vis daugiau. Dabar tarsi burtų lazdele mostelėjus – informacijos per akis; jos yra tiek, kad jau ir gyvenimo nebeužtektų viskam suvirškinti. Norėjote jos? Šekit! Ir jauti, kad ši taip anksčiau trokšta informacija dabar užplūdusi tarsi lavina, tačiau daugeliu atvejų ji tapusi bereikšmė, bevertė. Jos bevertiškumas – jos gausoje, kuri tik patvirtina senųjų klasikinių laikų dvasios mirtį. Juk bendra tendencija yra tokia: elitinė klasika keičiama į „Pleibojaus“ kultūrą. Beje, klasikinė kultūra mus išmokė supratingai žvelgti ir į apnuogintą žmogaus kūną, adekvačiai vertinti kad ir „Pleibojaus“ fenomeną. Mes mokame supratingai pažvelgti į pačias intymiausias žmogaus būties gelmes. Klasikinė kultūra išugdė esmines mūsų vertybines nuostatas.

O ką šiandien veikti su senąja klasika? Man pasirodė, kad aplinkui vyksta tam tikras simbolio įsikūnijimo procesas, kai pavadinimas darosi svarbesnis už patį daiktą. Štai kažkada klasikinių knygų stoka reiškė jų vertę, kaip kad yra su viskuo, kas reta. Žemėje daug plikų akmenų, bet reta tarp jų – aukso. Kam teko Sibiro miškuose ieškoti ženšenio šaknies, tas žino, kad dilgėlių gausa yra ženklas – toje vietoje galima tikėtis rasti ir tą brangią šaknį.

Taigi tos klasikos turime daug, visos lentynos perpildytos. Ji ir toliau laikoma vertybe, bet gal tik iš inercijos, iš principo. Kapitalistinėje sistemoje viskas tik vartojama, o klasikos nesuvartosi. Jos skaitymas atimtų brangų laiką, kuris taip reikalingas prekės gamybai ir menkoms poilsio valandėlėms. Ji naudinga labiau kaip prestižinės kultūros ženklas, kaip vertės simbolis. Ir kiek galima aukotis toms aukštoms materijoms? Atrodo, kad knyga imama vertinti labiau dėl apipavidalinimo, brangios išvaizdos, išgarsinto autoriaus vardo, populiarios leidyklos…

Senos sovietinės knygos palyginti buvo ganėtinai primityvios – neįdomios iliustracijos, blankūs viršeliai. Daugelis jų paseno morališkai, šiandien jos neturi net antikvarinės vertės, tuo labiau, kad ir paties knygų antikvariato nebėra. Kadaise jos stiprino mūsų dvasią, ugdė idealizmą, o dabar jų tiesiog nėra kur dėti, jos niekam nereikalingos. Na, grįžtant prie mano konkretaus atvejo, tai jau tikra dilema. Seniai nebegyvenu Lietuvoje, nebežinau, ar kada nors grįšiu. Negalėčiau tų knygų gabentis ir į Ameriką: ten jos jau tikrai būtų visiškai beprasmiškos, ypač kai šiais krizės laikais stengiuosi visam savo turtui suteikti parengtų lagaminų apimtis. Kad, patekus į bankrotą, būtų mažiau vargo su daiktais.

Tad kur man tas knygas dėti? Paskambinėjau Vilniuje vienam kitam draugui, pažįstamam: gal kartais norite?.. Matyt, keistas jiems buvo mano pasiūlymas, – verčiau tas amerikonas susiprastų pagalvoti apie dolerius… Senas knygas daugelis ir patys buvo vienaip ar kitaip likvidavę, o jei dar kur jų buvo užsilikę, tai beveik visos tos pačios, kurias jiems desperatiškai siūliau aš. Juk anais laikais mūsų namų bibliotekos buvo unifikuotos – kaip ir mūsų gyvenimai. Gal net – nedrąsu ir pagalvoti – kaip ir mūsų mintys, visas tas mūsų išaukštintas mąstymas. Homo sovieticus intellectualis?

Neturėdamas daug laiko – reikėjo rengtis kelionei atgal – pasielgiau drastiškai: išnešiau visas tas knygas į šiukšlyną. Tiesa, sudėjau jas gražiai šalia šiukšlių konteinerių. Kartkartėm užmesdavau akį pro langą – gal jau jas kas nors renkasi? Gal visgi kam nors jos dar reikalingos? Deja, porą priklydusių pavargėlių labiau domino konteinerio turinys kaip maisto galimybė (anuo metu tokių vaizdų viešai nematydavome), o dar po kiek laiko knygas pamačiau išvartytas, išmėtytas tarp visokio šlamšto. Matyt, vaikėzai ar šiaip kokie valkatos pasidarbavo. Ir pagaliau, pravažiavus šiukšliavežei, aplink konteinerius – švari tuštuma…

Taip aš palaidojau savo sovietinių laikų reliktus. Bet guodžiausi, kad savo funkciją tos knygos vis dėlto atliko. Nenuėjau valkatų keliais, netapau ir komunistu, taip pat ir karjeristu, na ir t. t. Jos neišgelbėjo manęs tik nuo emigracijos. Bet ką ten gali knyga, kai tavęs laukia naujojo pasaulio rojus! Ir į anapus jų nenusineši. O jei kalbėtume apie žemišką egzistenciją, tai ar ne rojų čia mes ir kuriame? Ir kuriame visiškai pagal Kristaus pamokymą: netinka naują vyną į senus maišus pilti… Štai tas pats Vilniaus knygų antikvariatas: juk tai praeitis, kuri naujoje Lietuvoje vargiai ar turi teisę egzistuoti. Antikvariatas rūpėtų vien tik pensininkams. Bet palikti tokią respektabilią vietą kažkokių pensininkų sentimentams – kapitalistinei visuomenei tai per didelė prabanga. Užtenka, kad tiems pensininkams išmokamos pensijos pragyvenimui, tiksliau – išgyvenimui. O senos knygos? Kam tas pigus šlamštas reikalingas, jei vitrinos lūžta nuo naujų knygų, kurios tokios spalvingos, tokios gundančios, niekada neišperkamos, o dažnai ir nebeįperkamos. Nusipirk sau kokią vieną ir džiaukis!

Kartą Čikagoje turėjau šia tema įdomių patirčių. Svečiavausi pas suamerikonėjusį dipuką – jo vaikai lietuviškai jau nė žodžio nemoka, bet jiems gal tai tik į naudą: nesuko galvos dėl sentimentalių senienų, abu sūnūs studijavo aukštuosius muzikos mokslus. Mat tėvas, nors paprastas darbininkas, vaikams perteikė savo aistrą muzikai – labai jau mėgdavo dainuoti namie. Gyveno jis kaimynystėje, tad kurį vakarą užsukau ir parodžiau savo pirkinį – knygą. Ji buvo nenauja, panaudota, gavau ją „dolerinėje“ už pusantro dolerio. Tai buvo istorinė knyga apie Konstantino Didžiojo laikus. Kam man reikalinga? Ogi pasielgiau pagal sovietinį principą: gera, pigi, tai ir perku… Ir šiaip įdomu, dar ir anglų kalbą patobulinti ne pro šalį.

Ir aš turiu knygą! – reikšmingai pasakė kaimynas.

Nelabai supratau, ką jis turėjo omeny: turiu knygą?.. Gal jis nori pasakyti, kad turi kokią itin gerą knygą? Ypatingą? – svarsčiau sau tarsi naivus knygų apie Karlsoną ar Mikę Pūkuotuką herojus, susidūręs su itin filosofiška problema.

Duosiu tau paskaityti, – pasiūlė ir atnešė. Tai buvo irgi tarsi istorinė knyga – kažkokio šaunaus indėno nuotykiai 5000 metų prieš Kristų laikais… Bandžiau taktiškai išsiaiškinti, kaip jis suderina istoriją su fantastika, bet likau nesuprastas. Jį tiesiog sujaudino pats sutapimas. Maža to, kad aš jam parodžiau nusipirktą knygą – vieni jų turi daugiau, kiti mažiau – kaimynas irgi turi knygą, ir dar tos pačios kategorijos – apie istoriją. Tai bent sutapimas!

Vėliau patyriau, kad amerikiečiams – vadinamajai vidutinei klasei – apskritai nebūdinga gilintis, kur čia išmonė, kur realybė. Kad nepaklystų šio pasaulio miražų maišalynėje, jų knygynų lentynos specifiškai ryškiais užrašais suskirstytos į fiction ir non-fiction. Fiction kategorija – tai romanai, poezija, fantazija. Non-fiction – istorinės, medicinos, kulinarijos ir panašios knygos. Jei koks rašytojas rašo romanus – tai bus fikcija, bet jeigu jis rašė dar ir laiškus, memuarus – tada net nežinau, į kurį skyrių juos dėtų. Amerikiečiai dar garsėja ir tuo, jog sunkiai skiria dokumentinius filmus nuo vaidybinių. Jiems filmas yra tiesiog įdomus arba neįdomus, daugiau kriterijų nėra. Užtat nepaprastai daug amerikiečių tiki vaiduoklių, vampyrų egzistavimu, taip pat velnių ir angelų inkarnacijomis, – mat taip rodoma filmuose. Jei visa tai netikra, tai juk ir filmai bus neįdomūs.

Taigi jei knyga pirkta ne iš konkrečiai įvardytos lentynos – jau paprastam žmogui ir nebeaišku, kas joje rašoma, kaip tą knygą suprasti. Tada, spėju, suveikia kitas amerikietiškas principas: jei įdomu, vadinasi, teisybė, jei ne – ko gero, fikcija… Šiaip amerikiečiai gerbia geras knygas, kaip ir visokius kitus pripažintus autoritetus (Holivudo žvaigždes, pavyzdžiui).

Kaimyno knygos autorius man buvo nežinomas. Bet iš mandagumo paėmiau tą jo „istorinę knygą“. Ji buvo kiek mažesnė už standartinį formatą, bet solidžiai storoka. Užtat ir neskaičiau. Kur ten skaitysiu visokius niekus, ypač kai gyvenu tikrą amerikietiško darbininko gyvenimą – net ir gerai knygai sunku rasti laiko.

Po tam tikro padoriai apskaičiuoto laiko knygą jam grąžinau. Gera ir įdomi knyga, – patvirtinau. O pats sau ne kartą pagalvojau: Amerikoje geriausia gyventi visai be jokių knygų. Ypač emigrantams, kurie čia atvyksta dirbti ir nieko daugiau tikėtis negali.

Taigi Amerika viską sustato į savo vietas, čia patekęs žmogus tiesiog atsimerkia ir aiškiai pamato, kas yra kas ir kam kur yra skirta būti. O savo vietą žinoti padeda tik darbas, realios pajamos, ekonominės galimybės, bet jokiu būdu ne knyga. Čia įžengęs palik knygą už vartų. Geriausia – išmesk ją į šiukšlyną kartu su visomis kitomis savo senienomis.

Bet kokio vertinimo esmė yra palyginimas. Dabartinė Lietuva kartais lyginama su sovietų laikais, kartais su Vakarais. Čia dvelkia politika, kaip kada naudinga lyginti.

Visgi dabartį tiesmukai lyginti su praeitimi, ypač nutolusia, nėra garbinga. Taip elgtis mėgo sovietai. Pamenu dar vaikystėje girdėtą radijo laidos pašnekesį. Vienas senas komunistas porino, kad jo laikais – buržuaziniais – nebuvo talavizorių (jis taip ir tarė, gal todėl man tas pokalbis ir įstrigo), o dabar štai jis turi namie talavizorių, gali kasdieną jį žiūrėti – ačiū už tai tarybų valdžiai…

Tokio pobūdžio lyginimai iš sovietinės ideologijos propagandos arsenalo liejosi itin dažnai, juos galima būtų išreikšti apibendrinančia fraze: žmogus evoliucionuoja – ačiū tarybų valdžiai! Anuo metu tarp žmonių skambėjo net toks kalambūras: Ļšīųėą ēčģą, ķąńņąėī ėåņī – ńļąńčįī Ļąšņčč ēą żņī!*

Lygiai kaip ir dabar: už visą pasaulyje vykstantį blogį kalti tik komunistai – jie galbūt ir patį Kristų prikalė prie kryžiaus. Spoksome į praeities nuodėmes – mažiau matome dabarties blogybių…

Dėl Lietuvos norėčiau pritarti mano geram pažįstamam Vilniuje, tariusiam, kad Lietuvą jis mato kaip mažytį rojų žemėje… Ne, jis ne iš turtuolių, kurie linkę mėgautis prabanga, jis – intelektualas, ir jo gyvenimas, suprantama, yra kuklus. Tas jo vertinimas pagrįstas savotišku paradoksu. Ne todėl Lietuvoje rojus, kad ji štai beveik pavijo kai kurias kapitalistines Vakarų šalis, bet kaip tik todėl, kad ji dar yra nuo jų atsilikusi. Nes Lietuvoje vis dar yra laisvų miškų, ežerų ir upių, yra ir nuostabus pajūris, prieinamas ne tik turtingiems užsienio turistams ar vietos turtuoliams, bet ir visiems piliečiams. Čia dar daug kas neparduota, nepajungta valstybiniam ar privačiam kapitalui.

Pavyzdžiui, lyginant Lietuvos gyvenimą kad ir su tokiomis JAV, kasmetinis pajūrio lankymas būtų didelė prabanga. Ne tiek dėl pinigų, kiek dėl laisvo laiko. Amerikoje net šne~kos apie kurortus vertinamos kaip veltėdžio sapaliojimai. Štai pirmoje savo darbovietėje (kur dirbau kroviku) kartą po poilsio dienų pasirodžiau šiek tiek įdegęs. Nes įstengiau vieną sekmadienį pabuvoti prie Mičigano ežero. Ir iš karto gavau ten poilsiautojo pravardę, kaip išsiskiriantis iš savo kolegų amerikiečių. Nors toks mano sekmadienis tebuvo vienintelis per visus darbo metus…

Lietuvoje iš karto tiek man, tiek visiems atvykėliams į akis krinta Vilniaus gatvių vaizdas. Įspūdį pirmiausia daro ne kylantys dangoraižiai, bet žmonės. Visi čia pasitempę, gražūs, orūs, madingi. Tiek dėmesio skiriama išorei, išvaizdai! Šiuo požiūriu apie Lietuvą galima pasakyti tik tiek: jai dar daug smukti iki Amerikos lygio; jai dar reikia labai daug degraduoti, kad pasivytų tą svajonių šalį, kuri nuostabi atrodo tik iš toli, o išvis gražiausia ji yra tiems, kurie joje niekada nebuvo…

Žodis „mada“ plačiajai Amerikos visuomenei egzistuoja tik teoriškai. Darbo žmogui (o Amerikoje tai absoliučios daugumos vidutinė klasė) mados aspektas yra tiesiog beprasmiškas. Ten dominuoja tik praktiškumo ir tikslingumo veiksniai. Tiesa, Amerikoje žmonės gerokai šilčiau bendrauja. Jeigu atsitiktinai susiduria žvilgsniai – būtinai juos seka šypsena ir malonus pasisveikinimas, o dažniausiai ir atsiprašinėjimai – net nežinia už ką.

Aprangos veiksnį vertinau ir lygindamas savo ankstesnį vizitą į Lietuvą prieš ketverius metus. Tada irgi, ilgokai nebuvęs Lietuvoje, viską žiūrėjau ir stebėjausi „Maximos“ bei panašiomis parduotuvėmis, lyginau jas su savąja Amerika. Atkreipiau dėmesį į „Maximoje“ siūlomus batus. Paprasčiausiose didelėse dėžėse sumesti maždaug po 9,99 lito kainuojantys batai. Jie buvo prastoki, pigios medžiagos, gal kartoniniai? Bet tai turėjo būti geras kartonas, nes kietas – kaip tik kojų nuospaudoms trinti. Niekas jų labai ir nepirko, žmonės daugiau dairėsi į mažesnių, bet prestižinių firmų parduotuvių vitrinas. Ypač daug tokių mačiau Klaipėdoje. Uostamiestis, o tarsi būtų batsiuvių miestas, – tada pagalvojau. Taip pat pagalvojau ir apie tai, kad tokioje Amerikoje „Maximai“ adekvačiose parduotuvėse irgi apstu batų, kurie kainuoja kiek brangiau – maždaug nuo 10 iki 25 dolerių, tačiau daug geresnės kokybės, nors ir nemadingi – dažniausiai griozdiški…

Absoliuti amerikiečių dauguma ir rengiasi iš tų supermarketų, o prestižinių firmų parduotuvėse perkasi jau aukštesnioji klasė. Tačiau vis viena – ten renkasi daugiausia paaugliai ir jaunimas, nes visa tai ir tėra vertinama – kaip jaunystės tuštybė… Čia reikia nepamiršti, kad Amerikos visuomenės etinę ir estetinę poziciją yra stipriai nulėmęs religinis veiksnys. Visa Amerika sulipdyta iš sektų, kurios iš tikrųjų yra vien protestantiškos. O protestantizmas, kaip žinoma, daug labiau už katalikybę linkęs į etinį rigorizmą bei puritonizmą (katalikybėje asketiška laikysena sukoncentruota ypatingoje institucijoje – vienuolynuose). Todėl žmonės Amerikoje vienas kitam yra kaip kokie vienos šeimos nariai – sektantai; visi tave mylintys, visi su tavimi sveikinasi ir šypsosi (beje, šį paprotį į bažnyčią įsivedė ir katalikai: po mišių žmonės vieni kitiems lankstosi ir šypsosi, linki ramybės, nors tai kartais ir reikalauja dvasinių pastangų). Protestantizmui taip pat būdingas kalvinistinis Jėzaus žodžių pakoregavimas apie Dievą ir mamoną (turto dievą). Dievui neva priklauso tik šio pasaulio sėkmingieji – turto gausa netiesiogiai parodo asmens priklausomybę dangaus karalystei… Anot sociologijos klasikų, protestantizmas, remdamasis tokia etika, ir sukūrė kapitalizmą. Bet tai tarp kitko – juk pradėjau apie batus…

Taigi, lietuviai nepasiduoda. Juk buvo galima kiek pagerinti tų „Maximos“ batų kokybę ir atitinkamai pakelti kainą ir tuo tenkintis, bet kur tau! Tų kartoninių batų po ketverių metų jau nebeišvydau, bet nemačiau ir jokių paprastų gerų batų, kad ir už 20 ar kiek daugiau litų. Vien tik prestižiniai, vien madingi, po du ar kelis šimtus kainuojantys… Dažnas batų ieško „Salamandroje“ ar panašiose parduotuvėse. Amerikoje lygiai tokie patys batai (tik vis dėlto mados požiūriu prastesni) kainuoja sąlyginai panašiai – kainos prasideda nuo 100 dolerių, tik tokių batų maisto parduotuvėje jau neberasi… Tad aiškėja, kad net paprastas lietuvaitis nenori gyventi pagal amerikietiško vidurkio standartus, nors tu ką. Tai dėl to, kad jis tą vidurkį supranta gal iš kino filmų.

Be abejo, čia man galima atšauti: ar nematei Lietuvoje žmonių, besikuičiančių labdarinėse parduotuvėse, visų tų elgetų, valkatų? Taip, mačiau. Tik Amerikoje jų mačiau kur kas daugiau. Sakykime, yra ten tokios pigios parduotuvės, kur viskas už dolerį, kur lankosi jau žemiau vidutinio lygio gyvenantys. Tokių parduotuvių Čikagoje pilna kaip miške šungrybių, o Lietuvoje vos vieną kitą tokią temačiau. Ir labai jau nenoriai jos lankomos. Žmonės ten vengia vienas kitam į akis pažiūrėti. Lyg ir gėda būtų… O Amerikoje net valkata moka džiaugtis ir vertinti tai, ką turi. Amerikoje, kitaip nei Lietuvoje, nėra įpročio skųstis gyvenimu tvirtinant, kad kažkur kitoje pasaulio vietoje gali būti geriau (tokiai mąstysenai nebuvo net istorinių prielaidų). Amerikoje viskas yra geriausia – štai viską lemiantis postulatas, kurį išpažįsta bet koks šios šalies pilietis, – nuo didžiausio turtuolio iki paskutinio vargetos. O toliau visa tikrovė priimama tokia, kokia yra.

Apibendrintai pažvelgus ir remiantis pagrindiniu lietuviško pragyvenimo eksponatu – „Maximos“ parduotuve, didelių skirtumų tarp Amerikos ir Lietuvos nebuvo. Lietuvos atlyginimai ir kainos iš tiesų proporcingos Amerikos uždarbiams ir kainoms. T. y. Lietuvoje viskas tiek kartų pigiau, kiek mažiau uždirbama. Sakykime, Amerikoje, uždirbdamas 2000 dolerių per mėnesį (tai normali biudžetininko alga), moki už dešros gabalą 10 dolerių, atitinkamai toks pat gabalas Lietuvoje kainuoja 10 litų. Lietuvoje mažiau uždirba nekvalifikuoti darbininkai, todėl galima drąsiai tvirtinti, kad Amerikoje valytojoms, sargams ir vairuotojams finansiškai yra lengviau. Kai kas Lietuvoje yra kiek brangiau, kai kas – pigiau. Brangesni drabužiai, pigesnis maistas. Brangesnės knygos, pigesni DVD kompaktai. Pigesnė bulvių tarkavimo mašina: jos Amerikoje ir nėra, bet prekiaujama iš Lietuvos atgabentomis, todėl jos čia brangesnės. Lietuvoje daug brangesnis kuras, tačiau čia daug mažiau ir važinėjama. Ir dar vienas niuansas: iš Lietuvos pigiau ir trumpiau iki Londono, Paryžiaus ar Romos. Jau kai kurie lietuviai sau gali leisti vykti į Europos sostines tiesiog apsipirkti, – tokia avantiūristiška mintis amerikiečiui net į galvą neateitų.

Lietuvoje, palyginti su Amerika, trūksta prastos kokybės pigesnių prekių. Ypač tai pasakytina apie maistą. Lygindamas kainas turėjau visgi minty ne tos pačios kokybės produktus. Amerikoje dominuoja hormonais prisodrintas ar net genetiškai modifikuotas maistas. O tokios kokybės maistas kaip Lietuvoje (kur produktai vis dar natūralūs) Amerikoje kainuoja tiek, kad jį įperka tik aukštesnioji klasė. Tad Lietuvoje maistas iš tiesų pigus, nors galėtų būti ir dar pigesnis. Tiesa, tada dėl to pigesnio modifikuoto maisto rastųsi kita – medicininė problema (Amerikos onkologinių ligų procentas bene aukščiausias pasaulyje). Bet ligas galima vertinti ir kaip progresą spartinantį faktorių. Juk reikės anksčiau ar vėliau prieš vėžį rasti skiepus, tobulinti sintetinį maistą.

Beviešėdamas Lietuvoje galėjau mėgautis ne tik skaniomis dešromis, bet ir išsiilgta lietuviška televizija, ypač koncertais – tiek estradiniais, tiek klasikiniais. Ir čia taip pat apstu medžiagos lyginimui. Amerikoje ištisiniai koncertai retenybė, tai jau praeitis. Viską, kas ten rodoma, galima iš esmės apibūdinti vienu žodžiu – reklama. Antroje vietoje būtų diskusijos, bet irgi dažniausiai apie tą patį, kas siūloma reklamose. Tiesa, amerikietiška reklama gerokai įvairesnė. Lietuvoje ji, pirma, – ilgesnė, antra, – vis apie tą patį, tas reklaminių klipų kartojimas yra tikras smegenų dulkinimas (tinkamesnio žodžio neradau).

Amerikoje jei kada ir rodomi koncertai, tai tik jų fragmentai, kuriuos tuoj pat užbaigia reklaminė informacija: kur, kaip ir už kiek pirkti to koncerto vaizdo įrašą ar pan. Yra vienas toks kanalas pensininkams, kur nors ir nedažnai, bet parodo visai rimtų klasikinės arba šiaip retromuzikos koncertų (kaip minėjau – toks transliacijos principas dvelkia praeitimi), tačiau juos irgi pertraukia ilgos pauzės – įtikinėjimai apie to koncerto vaizdo įrašo pirkimo vertę…

O va štai Lietuvos televizija rodo ištisus koncertus ir – veltui!.. Tik ir kraipai galvą: vaje, vaje, kiek vis dar socializmo liekanų toje Lietuvoje… Vis dėlto yra ne visai taip. Ta laisvos lietuviškos televizijos palaima kaip tik ir apgaubta pačiu tikriausiu kapitalizmo esaties gaubtu. Kone visos pramoginės ir poilsio laidos jau organizuotos loterijos principu. Kad ir kas vyktų, vis renkamas geriausias, stipriausias – tik vienas kažkuris! Tik nugalėtojas! Konkurencinės varžybos dvasia čia ateina iš sporto, iš visokių nekaltų viktorinų, bet jau apima visas gyvenimo sritis, jau skverbiasi į žmonių smegenis. Ją netgi galima būtų įvertinti kaip antžmogio koncepcijos įkūnijimą. Ir čia Lietuva gerokai lenkia net pačią Ameriką. Gal kad tik kopia į tą Olimpą, į tas loterinės laimės aukštumas. Kur šviečia aukščiausias prizas, įvertinimas aukščiausia būties vertybe – pinigu!

Apibendrindamas norėčiau teigti, kad faktinis vidutinio amerikiečio gyvenimo lygis Lietuvoje jau pasiektas. Ten, kur jis dar nepasiektas – visi gerai mato, o kur pasiektas ar net viršytas, yra ne toks ryškus, nes žmogus nori vis daugiau… Kitą sykį nežmoniškos prabangos tiesiogiai ir nepamatysi, ji nemėgsta atvirumo. Dažnai tas pranašumo vaikymasis lemiamas tos pačios atsilikusios sąmonės – taip ir norisi pakilti iki tokių kapitalizmo aukštumų, iš kurių jau be jokios baimės visiems kitiems būtų galima surikti tos garsios dainos žodžiais: ne tau, Martynai, mėlynas dangus!..

Bet amerikietiškos laimės esmė – apie jokias nepasiekiamybes nereikia svaičioti, nereikia jokių herojiškų iliuzijų, nežmoniškų siekių, nes aukščiau už Ameriką pasaulyje ir taip nieko nėra. Amerikoje tiesiog skaičiuok savo pinigus ir tenkinkis tuo, ką už juos gali nusipirkti. Kurgi bekopsi aukščiau, kad jau ir taip esi kapitalistinio Olimpo viršūnėje…

 

Apie lenkiškas dešras 

Palikdamas Lietuvą, tą mažytę rojaus salelę, dar nespėjusią degraduoti su visu moderniuoju pasauliu, galvojau, kad štai skrendu į Vakarus, vejuosi saulę, kaip tą amerikietiškos laimės viziją. Skrydis iki Amerikos trunka apie dešimt valandų, bet pagal laikrodį – vos porą. Dieną pakilęs Europos centre ir nebeišleidi saulės iš akių, kartu su ja ir paskui ją plauki virš vandenyno. Šiuos poetiškus apmąstymus pataisė vėlaus rudens metas. Saulė anksti nusileido ir toliau vijomės ją tamsoje. Ji vos už horizonto, kažkur čia pat, bet visgi tamsu. Jei lėktuvas skristų amžinai – tai ir būtume amžinoje tamsoje. Tačiau žinojome – nusileisime naujoje žemėje ir vėl mums užtekės amerikietiškas rytas…

Tačiau šis rytas manęs jau nei žavėjo, nei teikė kokių nors vilčių. Per ilgai ir per giliai esu įklimpęs į Ameriką. O Lietuva per daug nutolo. Kai pagalvoji, kiek reikia patirti dvasinio ir fizinio tampymosi dėl to prigimties šauksmo, dėl gimtojo krašto nostalgijos! Daug ramiau ir pigiau būtų vykti poilsio kur nors arčiau, kad ir į Meksikos kurortus. Deja, lietuviais esame mes gimę…

Prieš lėktuvui leidžiantis, keleiviai gauna užpildyti deklaraciją. Visame pasaulyje muitinės keleivius tikrina jiems lipant į lėktuvą, o Amerikoje dar ir išlipant. Jiems lygiai svarbu, ką įsineši į lėktuvą ir ką iš jo išsineši. Gal kokią bombą amerikietiškai gerovei sprogdinti?

Nepamenu, kas toje deklaracijoje surašyta. Aišku, kad negalima gabentis šaudmenų, ginklų, narkotikų, taip pat daug pinigų. Pirmųjų dalykų amerikiečiai bijo, o su antraisiais reikia dalytis (deklaruoti mokesčiams).

Bet yra dar svarbesnių dalykų, kuriuos jau žinojau be deklaracijos skaitymo. Į Ameriką negalima atsigabenti maisto. Nei mėsos, nei žuvies, nei vaisių ar daržovių. Užkrėsime šalį nešvariais produktais, valgykime jų sintetinį. Tai žinodamas, iš Lietuvos jokių dešrų ir nesivežiau, tik surizikavau įsimesti į lagaminus porą stiklainėlių marinuotų grybų. Deja, nežinojau, kad mano mama savo proanūkėliui įdėjo ir du obuolius, nes buvau nusiskundęs, kad Amerikoje obuoliai be skonio (užtai negenda ir nepūva). Deklaraciją užpildžiau, ji standartinio tipo: nurodyti vardą, pavardę, adresą, dar kažkokias detales ir pagaliau – ką veži ar neveži… Tiesa, deklaracija buvo tik lenkų kalba, nes skridau lenkų kompanijos lėktuvu (pigiausias reisas). Angliškos jie neturėjo, bet ginčytis, kad dėl to negaliu pasirašyti, tiesiog nepatartina. Su tam tikra kategorija biurokratinių reglamentų, kaip ir su tam tikrais žmonėmis, visada geriau nesiginčyti. Tiesiog numaniau, kur yra neigiamų atsakymų reikalaujančių langelių virtinė. Ten ir sudėjau „paukščiukus“ – ko nevežu, ir gana.

Bet išsilaipinimas vis viena nemalonus reikalas. Čia ne šiaip turinio patikrinimas ekrane, bet ir galimas bagažo kratymas, tardymas atskirame kabinete. Tokia lemtis vėlgi gali ištikti ne todėl, kad būtum kaip nors prasikaltęs, čia lemia kiti veiksniai, – kad ir tautybės. Štai skrendant su Vakarų Europos kompanijų lėktuvais, muitinėje apie bagažo galimą turinį sprendžiama iš paso. Juk kokiam anglui ar prancūzui neaktualu vežtis kaimiškos dešros, o va tokiam vakarykščiam aborigenui lietuviui – kas kita… Ir jam tikimybė būti pakviestam pokalbio į atskirą kabinetą yra didelė. Taip buvo mano žmonai praėjusį kartą, kai skridome su SAS kompanija. Žmoną išlaikė geras dvidešimt minučių, iškratė jos du lagaminus, kuriuose nieko pavojingo taip ir nerado. Pasakė good bye, bet neatsiprašė. Kaip sąmoningas pilietis privalai suprasti, kad tai tik elementari, privaloma procedūra visų ir jos pačios labui…

Nežinau, kiek ir kaip tikrinami Azijos ir arabų lėktuvai, iš tų šalių gal ir galima užvežti kokį tikrą užkratą, bet užtat patyriau, kaip tikrinami LOT lėktuvai. Su šia lenkų kompanija skridau pirmą kartą. Pro pasų užkardą praėjau sėkmingai, toliau teko palaukti bagažo, susikrauti jį ant ratukų ir – pro muitinę. Jau iš tolo mačiau, kad amerikiečiai muitininkai pasirengę tikrai kovai, atrodė tarsi mėsininkai atraitotomis rankovėmis. Juk čia atrankos pagal pasus nėra – čia visi potencialūs pažeidėjai… Prieš mane ėjęs vyras lenkas jau pats kraustė laukan savo dešras, kurios tikrai buvo įspūdingos. Peršvietė ir mano lagaminus. Ekraną studijavo moteris, bagažą kraustyti buvo pasirengusi kita moteris, ir apskritai moterų čia dauguma, gal dėl to, kad jos apie maistą, kaip ir virtuvėje, daugiau išmano. Tačiau mano pasas buvo visgi nelietuviškas – amerikietiškas… Tad manęs nusprendė netikrinti, tik paklausė, ar nevežu kartais tokio dalyko – čia nusišypsojo kiek sąmoksliškai – vadinamo kelbćsa!.. Nusišypsojau ir aš: ne, nevežu. Nei daržovių ar vaisių? – dar paklausė. Ne, atsakiau svarstydamas pats sau, kad grybų, ko gero, negalima priskirti nei vienai, nei kitai kategorijai.

Negalima būtų sakyti, kad pamelavau muitininkėms, nes apie mamos įdėtus obuolius tiesiog nežinojau. Tačiau viską reikia žinoti, visada reikia būti budriam! Taip sakydavo Stalino laikais, taip man pareikštų ir bet koks budrus amerikietis: juk taip ir granatą gali kas įkišti… Ir už ekrano tupinti muitininkė vis dėlto pasitaikė budri. Kažkas ten yra, du apvalūs, įtartini – tuojau pat pareikalavo atidaryti lagaminą. Tuos du obuolius iš karto konfiskavo. Ar turi daugiau? – pamiršusi savo malonią šypseną, jau griežčiau teiravosi muitininkė. Nėra, raminau ją, o dar ir žmona palaikė mane tikindama, kad tai vieninteliai, kuriuos močiutė anūkui įdėjo. Tačiau faktas lieka faktu: muitininkams melavau, taip pat ir deklaraciją užpildžiau melagingai. Aiškinti jiems, kad nesupratau, kas toje lenkiškoje deklaracijoje parašyta, būtų tolygu jau gal politiniam teroro lygmens nusikaltimui, nes ten padėjau neigiamus paukščiukus ir ties ginklų bei bombų atžymomis. O būti areštuotam visai nesinorėjo.

Vis dėlto toji muitininkė buvo nusiteikusi taikiai ir jau norėjo mane paleisti, tačiau taip negalvojo jos kolegė, sėdėjusi už ekrano. Man ypač įstrigo jos godžios akys: reikia patikrinti, ar jis neveža kelbćsa, – vis neatstojo, tarsi būtų nežmoniškai išalkusi. Štai ten ir ten, rodė pirštu, turėtų būti kelbćsa. Mano lagamine iš tikrųjų buvo pailgų daiktų, kruopščiai susuktų į skudurus, apvyniotų drabužiais. Deja, ten pasirodė viso labo dūžtami daiktai, daugiausia alkoholis – vežiau keletą lietuviškų gėrimų buteliukų. Tačiau leidžiamo alkoholio kiekio neviršijau. Iki limito buvo toli, buteliukai nedideli, jau vien iš to matėsi, kad tai tik kaip suvenyras gabenamas kažkada mirtinai amerikonams pavojingas ir uždraustas krovinys.

Ir aš jus užtikrinu, kad skanesnių obuolių už tuos, kuriuos pasiėmėte, nerasite jokiame savo šalies supermarkete, bandžiau įgelti. Tie skanūs obuoliai gali turėti visokių infekuotų vabzdžių, ramiu tonu atšovė pareigūnė. Kadangi ji vis dar knisosi po mano daiktus, tęsiau toliau: taip pat jus užtikrinu, kad mano šalyje nėra jokių tokių infekuotų vabzdžių, kokių čia turite jūs. Ir dar pridūriau: man pačiam nusirengti?..

Ne, nereikia, atsakė šaltai ir pagaliau nusprendė mane paleisti. Nes žmona patvirtino, kad lagamine buvo tik tie du obuoliai, patikrinimas jos žodžius patvirtino, tai toliau tikrinti kaip ir nebuvo pagrindo, o ir ekranas, išskyrus lietuviškos duonos kepalą, nieko kito, kas būtų pavojinga Amerikai, nerodė.

Jau kėlėme savo lagaminus ant ratukų, tačiau kitos muitininkės ėmė protestuoti: esu tikra, kad kituose lagaminuose tu būtinai rasi kelbćsa! – primygtinai teigė godžių akių ekrano kontrolierė. Aš tada pagalvojau, kad, ko gero, teisi mano žmona, kažkada tvirtinusi, jog likviduotas dešras jie pasiimantys sau… Tada jai prieštaravau, kad nieko panašaus – sumeta į šiukšlinę. Dabar esu įsitikinęs, kad į šiukšlinę meta greičiausiai kokių azijiečių neaiškius maisto gaminius, čia vis dėlto Europos žmonės. O dar lenkiškos dešros! Apskritai dešrų analogas Amerikoje egzistuoja, bet gal iš pagarbos kokybei lenkiškos štai įvardijamos net savu terminu!

Visgi laimėjo mane tikrinusi muitininkė. Nors nutoldamas dar girdėjau kunkuliuojančios diskusijos aidus, kad be reikalo mes paleidžiami. Iš tiesų muitinės aktyvas būtų nusivylęs, nes jokių kelbćsų mes nesivežėme.

O po kelių dienų, lankydamasis savo apsaugos kompanijoje, kur siekiau atgauti turėtą budinčiojo darbą ir kur kaip tik pravertė mano suvenyriniai buteliukai, sužinojau, kad tarp kolegų vienas kažkada buvo dirbęs oro uoste. Taigi, domėjausi jau konkrečiau, kaip ten pas jus su tomis kelbćsa?! Kurgi vis dėlto jas krauna: į šiukšlinę ar sau į krepšį? Na, tu amerikiečių visiškais kvailiais nelaikyk, pradėjo jis iš tolo. Ir tęsė toliau jau pusbalsiu: savaime suprantama, kad dešras – ypač jas – jie nešasi namo. Tik nebūtinai visus keleivius tikrina. Čia tokia subtili politika… Nes jei visus – lenkai išsigąs ir nustos dešras vežiotis. Muitininkai palieka vietos naudingai erdvei…

Štai taip lenkai maitina amerikiečius, pagalvojau sau. O iš kitos pusės – ar rasi kur pasaulyje skanesnę kelbćsą, nei gaminama tame mūsų Rytų Europos areale? Amerikiečiai praktiški žmonės, moka vertinti gėrybes…

 

Tikros garantijos… 

Apie mano kelionę ir gyvenimą Lietuvoje užklausė ir kaimynas – senas žydas. Jo akyse išskaičiau maždaug tas pačias viltis, kaip ir anos pardavėjos, nes ir jis iš Sovietų sąjungos kažkada… Nesismulkinau ir šįkart, rėžiau tiesiai šviesiai: Lietuvoje gyventi daug geriau, algos sąlyginai maždaug tos pačios, kainos būtiniausioms gyvenimo reikmėms – mažesnės… Gal ir toliau būčiau varęs savo, bet kaimynas tik įkvėpė oro ir nelaukdamas puolė gintis: tu man čia marazmų neskiesk, o pasakyk, kokia yra jūsų piniginio vieneto sąlyginė perkamoji galia? Atsakiau pečių gūžtelėjimu, o jis į tai dar įmantriau: pasakyk formulę, pagal kurią matytųsi dolerio ir jūsų pinigo perkamojo santykio skirtumas. Nežinai?! – triumfavo jis. Bandžiau protestuoti, kad man tie išvedžiojimai nerūpi, dalijuosi tik savo patirtimi. Tačiau jis mane ryžtingai nukirto ir visas net įraudęs ėmė aiškinti tas kažkokias finansines formules.

Taip, turėjau pats suprasti, kad Amerikoje už dolerį daugiau visko gali nupirkti nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Tad nė nebandyk Amerikos kritikuoti.

Be to, čia – didžiausios socialinės garantijos! Kur tai matyta, kad iš algos išskaičiuotų visus 30 proc.?! Juk tai ir yra piliečių socialinės apsaugos garantas! – net šaukdamas kaimynas baigė savo monologą, nors paskutinę frazę metė lyg šiek tiek abejodamas. Pagalvojau, kad jam tie žodžiai liejasi iš inercijos, bet nepradėjau ginčytis. Tai būtų beprasmiška, nes į pragyvenimo vertinimą aš įtraukiu ir paties gyvenimo faktorių. O čia jau prasideda subjektyvumas. Išties ir taip jaučiausi jį užgavęs. Žydai tariasi sukūrę amerikietišką ekonomiką, dėl to labai didžiuojasi ir mano, kad pasaulis jiems už tai turėtų būti dėkingas. Tokie chasidai čia turi net savo Mesiją (rabinas toks vienas, gal net iš dangaus nusileidęs), kuris mesijinių laikų tikrumą liudija kaip tik amerikietiškos ekonomikos klestėjimo faktoriumi, pateikia tai kaip pagrindinį požymį ir įrodymą, kartu patvirtindamas ir savojo statuso reikšmę…

Žinojau ir apie vadinamąsias socialines garantijas. Ir kiek jos pritaikomos konkrečiai mano kaimynui. Žydai turi specialias tautiečių rėmimo bei šelpimo programas, ten viskas sutvarkyta ir politiniu aspektu (mat jie persekiojami visame pasaulyje nuo pat jo atsiradimo pradžios, jie pabėgėliai iš sovietų imperijos ir pan.). Tik nežinojau – net neįsivaizduoju, kaip man pačiam reikėtų į tas garantijas įsikomponuoti. Pavyzdžiui, gerai žinau, kad ateityje gaudamas minimalią pensiją (esu neseniai atvykęs, dirbu čia ne nuo jaunystės, todėl nieko geresnio tikėtis ir negaliu) savo dabartinio tegul ir kuklaus butuko niekaip nebeišlaikyčiau. Ir savo ateitį čia matau tik priklausomą nuo fizinės būklės. Kol patrauksiu darbe, tol gyvensiu…

Amerikietiškos pensijos esmė: ji yra tokia, kiek pats esi įdėjęs į kokį nors verslą. Štai misteris G. Bushas kadaise užtikrino, kad Amerikoje pensijų nuo 2020 metų iš viso nebebus. Tavo senatvės gerovę lems tai, ką gal jau seniai reikėjo įvardyti – konkurencinė akcijų kova. Kiek kur kokių akcijų turi, tiek tavo kapitalas tave ir karšina, t. y. kaupia tau atsargas kažkam kitam jas mažindamas (pagal fizikos dėsnius, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta). Nors galima guostis, kad tai pasenęs materialistinės ideologijos teiginys, o Amerika – juk stebuklų šalis…

Vis dėlto faktas nepaneigiamas, kad vienos akcijos kyla, kitos – krinta. Dėl to aš bent jau pats sau Amerikos nelabai linkęs apskritai valstybe laikyti. Joje valstybės yra tiek, kiek socializmo. Juk kaip tik socialistinės ekonomikos planavimo principas Ameriką išgelbėjo nuo finansinio kracho. Siekdamas užkirsti kelią bankų bankrotams, G. Bushas jiems skyrė 700 milijardų injekciją… Taip buvo daroma ir šaunioje sovietų šalyje – ekonomika buvo lipdoma dotacijomis iš viršaus. Tai sovietų neišgelbėjo nuo žlugimo, o ar išgelbės Ameriką – nežinia. Kita vertus, gal iki naujos katastrofos ponai prezidentai bankams gelbėti vėl bus surinkę reikiamą pinigų kiekį. Tie pinigai iš mokesčių mokėtojų, ir kaip tik čia įsikomponuoja tas mano kaimyno minimas garantas – 30 proc. mokesčių valstybei lopyti…

Bet kol kas man rūpėjo tik šios dienos realybė – sugrįžti į darbo vietą, kurią palikau išvykdamas paviešėti į Lietuvą. Tą vietą reikėjo atgauti, atsikovoti. Na, pirma bent apsižvalgyti. Kaip ir būgštavau, mano vietoje sėdėjo jau ne laikinai pakviestas, o pastoviai prilipęs. Scenarijus kartojosi, nes aš pats kaip tik tokiu būdu kadaise toje vietoje atsiradau. Mano pirmtakas tautietis išvažiavo atostogų į Lietuvą, jį pakeitė kažin koks laikinas, kuris nuolatos dirbti negalėjo dėl šeimyninių aplinkybių: turėjo naujagimį, tad jam reikėjo laisvų dienų (tas darbas – be jokių poilsio dienų). Tad bosas ir nesvarstė, ar anas grįš – negrįš… Nelaukė paskutinės akimirkos, nenorėjo nemalonumų, todėl ieškojo bet ko, ką į tą vietą pasodinus…

Rodytųsi, kaip baisu dirbti be jokių laisvų dienų. Bet Amerikoje tai įprasta, nes kitą sykį nė nežinai, ką veikti su kokia atsiradusia laisva diena – vieni piniginiai nuostoliai, ir tiek. Nebent ta diena būtų apmokama, tada galima ją ir dar labiau įprasminti – bandyti kažkur padirbėti papildomai… Kad laisvos dienos ar ilgesnės atostogos amerikiečiams yra ypatinga prabanga, liudija kaip tik šių dienų (man berašant) įvykis Aliaskoje, nedideliame Soldotnos miestelyje. Vienoje medicinos įstaigoje buvo atleistas administratorius. Kitą dieną jis sugrįžo, tik ne su kokiais darbo įrankiais, o su šautuvu. Ir ėmė šaudyti – ne kaip koks išprotėjęs teroristas, bet tikslingai: nušovė savo tiesioginį bosą ir dar kitą bosą – moterį, kurią vėliau ligoninėje atgaivino. Pastatą akimirksniu apsupo trys netoli budėję policininkai, kurie nesislapstė nuo kulkų, bet aktyviai ieškojo žudiko. Radę jį ir nušovė. Rizikavusiems gyvybe policininkams buvo pareikšta padėka ir suteiktas atitinkamas apdovanojimas – trijų dienų atostogos! Čia tai bent! – sako amerikiečiai. Aš gi, nors ir nieko nenušoviau, bet štai į Lietuvą išsitrenkiau visam mėnesiui… Tiesa, mano kompanija tai leido tik dėl to, kad dirbau be poilsio dienų. Tačiau ir be didesnių garantijų sugrįžti į darbo vietą. Maža kas per tokį ilgą laiką gali atsitikti tokioje aktyvioje šalyje.

Tad nenuostabu, kad grįžęs iš Lietuvos ir pats atsidūriau savo pirmtako situacijoje. Laimei, po tam tikro pasitarimo toje mokslo įstaigoje, kur budėjau, vis dėlto naują kandidatūrą atmetė. Lėmė mano geras užsirekomendavimas, padėjo dar ir tai, kad mano konkurentas padarė didelę klaidą. Dėl jos jis kaltino mane, valdžia irgi įžvelgė mano gudravimą, nors viskas buvo kitaip.

Atvykusiam mane pakeisti kolegai – jaunam amerikiečiui, turėjau viską išaiškinti, parodyti. Viską ir parodžiau, viską aiškinau, deja, nieko nepasakiau apie mygtuką po stalu, kuris įjungia aliarmą policijoje… O tas ėmė ir paspaudė. Šiaip sau – norėjo išbandyti, kas per daiktas. Policija, aišku, atlėkė nedelsdama, o rezultatas – teko sumokėti 600 dolerių baudą už nereikalingą iškvietimą. Sumokėjo kompanija, kiek atskaitė iš to budinčio, nežinau. Budintysis kaltino mane, kodėl neįspėjau apie tą mygtuką. Valdžia irgi mane pakeiksnojo, bet tuo viskas ir baigėsi.

Taigi man leido grįžti į darbą, o apie mygtuką kolegai nepapasakojau paprasčiausiai todėl, kad ir pats apie jį nieko nežinojau… Jo funkcija buvo tokia elementari, kad ir man niekas apie jį nieko nepasakė. Jis ir reikalingas tik dieną, kai nėra apsauginio ir čia sėdi tik visokios sekretorės. O po įstaigos darbo valandų, jau pačios pastato durys yra užblokuojamos, joks pašalietis neįeis. Jeigu ir bandytų veržtis pro duris – policijoje ir kauks tų durų aliarmas. Vis dėlto buvau įspėjęs kolegą bendru patarimu, kad štai aplinkui pilna visokių mygtukų – neliesk, netyčia nenuspausk, nes kai kurie jų susiję su visokiais aliarmais, turėsi bėdos. Ir kad net nebūtina žinoti visų mygtukų paskirties, tam yra kiti žmonės, pirmiausia bosai virš tavo galvos (apsauginis čia turi net keturis tiesioginius viršininkus). Toks mano paaiškinimas valdžiai itin patiko, bosai netgi pralinksmėjo, o tą jau atleistą budintį palydėjo atitinkamu epitetu (stupid, t. y. kvailys).

Vis dėlto mano teiginys, kad nebūtina visus mygtukus žinoti, tebuvo tik savotiška diplomatija, prisitaikymas prie šios tvarkos. Iš tiesų aš pats kitaip galvoju, tik šioje šalyje su niekuo nesiginčiju. Visiems žinoma, kad amerikiečiai mėgsta tvarką, kuri pasireiškia pirmiausia tuo, jog kiekvienas privalo žinoti tik savo siaurą sritį, ir visada geriau, jei žino mažiau nei daugiau. Tai subtili politika, o jos esmė galbūt ta, kad mažiau žinantį lengviau kontroliuoti. Tačiau faktas ir tai, kad kaip tik tokia riboto funkcionalumo sistema sėkmingai pasinaudojo teroristai rugsėjo 11-ąją… Visos amerikiečių tarnybos atliko tik elementarias savo srities funkcijas, o blaiviau susivokti – kas gi čia darosi? – pritrūko kompetencijos, arba liaudiškai tariant – smegenų…

Taigi po visų peripetijų sėkmingai atgavau darbo vietą. Bet ir nerimo patyriau nemažai.

O tas mane trumpam pakeitęs kolega tikrųjų priežasčių nežinojo. Jis taip ir liko įsitikinęs, kad aš tyčia nutylėjau apie tą mygtuką, paspęsdamas jam spąstus ir taip užsitikrindamas sau darbo vietą. Amerikoje vadovautis reikia tikromis garantijomis.