„Metų“ anketa. Romualdas Granauskas, Algimantas Bučys

2009 m. Nr. 5–6 

1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

Romualdas Granauskas

1. Kad prieš tūkstantį metų kažkoks vienuolis, rašydamas apie šv. Brunono nužudymą, parašė tarp kitų žodžių dar ir Litua, nėra čia jokia šventė, verta milijonų pyškinimo į dangų. Mes buvom gal tūkstantį metų ir prieš tai, buvom ir po to, būsim ir… Ne, tiek daug jau tikrai nebeišbūsim. Jau šiandien vos vos beišbūnam. Menksta mūsų dvasia, virsta į gybaną dvaselę, nyksta tautos savigynos jėgos, atsparumas, išdidumas, vaikštom kaip anų laikų plikbajoriai, pilni tuščių ambicijų, su kardais prie šonų, bet kad ir tie mūsų kardai – jau mediniai, tinkami ne kovai ir gynybai, o spaliams iš linų brukti. O ir tų linų, tiesą sakant, nebeturim. Kažkas pasistengė, kad nebeturėtume. Savižudžiai, ir tie priversti kartis ant kaproninių virvių. Tai dar vienas smūgis tautiniam išdidumui.

Tautos dvasios stiprybę parodo jos kuriama kultūra ir menas. Dabar, šiandien kuriama, o ne kažkada sukurtoji. Iš prozos liko euro- ir meilės romanai. Poezijoj dar girgžda geli Stelmužės ąžuolai, o a. a. S. Gedai griuvus, – žiojėja baisi properša. Nei studenčių, nei pensininkių eilėraščiais jos nebeužkimši. Liko tik skulptūra, bet ir ta ne visai mūsų: atvažiavo užsienietis, pastatė už upės šikinyką, nudažė baisia spalva, ėjo visi, grožėjosi, o kai kurie, sako, net uostė. Dėl ansamblio pilnumo jau mūsų skulptorius šalia surietė kakio spalvos gaubiamosios žarnos pavidalo vamzdį. Vadinasi jis – „Vilniui – vamzdiec!“ Vamzdiec Vilniui, vamzdiec ir Lietuvai.

Kol kas vamzdiec Kudirkos paminklui, vamzdiec Lukiškių aikštei, vamzdiec Tautos Namams. Ir kam jų reikia, kai turime buvusio Valdovo rūmus?

Net Kaunas mus pralenkė. Davė forų. Jis taip pat pasistatė šikinyką, tik auksinį. Jau iš tolo spindi ir spragčioja!..

Kai architektūra – fundamentaliausias iš menų – virsta šikinykų statyba, ko jūs dar norit iš tos vargšės Lietuvos?! Nors jos kultūros mirties su tais vamzdec negreitinkit, tuoj pati užges kaip žvakelė.

Tūkstantmetį galima įsivaizduoti keliais būdais. Kaip tolydų tiesinį laiko bėgsmą, į kurį jau nieko, nė menkiausio įvykėlio, nebeįterpsi ir niekur nepakreipsi. Kaip Dievo paleistos strėlės skriejimą į amžinybę. O galima įsivaizduoti kaip tris šimtus kartų~, generacijų, gyvenusių iki mūsų. Tik kad mes jau ketvirtosios už savo nugarų nebeįsivaizduojam.

Galima įsivaizduoti ir trečiaip. Prie balto popieriaus lapo sėdi kūdikis, kuriam kažkas tarp pirštelių įbruko pieštuką, ir stengiasi jis nubrėžti pirmąkart gyvenime tiesią liniją, tiktai nieko, žinoma, jam dar neišeina. Ta linija suka tai kairėn, tai dešinėn, žemyn, aukštyn, atgal ir panaši ji į kreivių kreiviausią kreivę, tik jau ne į tiesę. Nei lygumų upių vagos, nei joks kaimo keliukas niekada nebūna toks ir taip išraitytas. Ne, vis dėlto geriau įsižiūrėjus ta kūdikio nubrėžta linija labiausiai panaši į raitytą, vingiuotą, klaidžių klaidžiausią kelią, kuriuo mes turėjom eiti. Dalį jo ėjom pėsti, dalį jojom raiti, paskui vėl pėsti, kaukšėdami medinių klumpių padais, vienus pavėžėdavo vagonuose, kitus priversdavo rėplioti keturiomis, treti patys šliaužė keliais, kaip tūkstantinės minios į Žemaičių Kalvarijos kalnus. Rodės, jau viskas, rodės, jau kristum veidu į gimtąją žemelę, kryžium atmetęs rankas… Tačiau – dar šiek tiek, tačiau – dar truputį. Ką mes matėm ten, tolumoje, į kurią šliaužėm, įsmeigę į kažką akis? Kas begalėtų dabar pasakyti? Gal kiekvienas kažką savo, o gal visi vieną ir tą patį? Kai jau galėjom atsistoti, pamatėm, kokie esam žaizdoti, kruvini, išvargę, mus vos laikė iš silpnumo drebantys keliai, todėl turėjom visi susikibti už rankų, kad vėl nepargriūtume veidu į purvą. Negalėjom net giedoti, – ir didis džiaugsmas, ir ašaros griaužė gerklę.

Pastovėjom šitaip, pastovėjom ir… iškrikom kaip Grigo bitės į visas puses, pradėdami antrą savo tūkstantmetį…

Štai manęs klausia: „Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?“

Suprantu, kad klausia ne apie mane patį, – iš manęs prašo apibendrinimo. Dės savęs esu ramus: žemaičiu gimiau, žemaičiu ir mirsiu. Po užsienius nesitrankau, net iš didžiųjų pasaulio miestų esu buvęs tik Latvijos Priekulėj, – verkiant reikėjo vaikui batelių, o Skuode nebuvo.

Tikrų lietuvių gal dar yra likę koks pusė milijono, bet ne daugiau: pasenusių, ligotų, skurstančių, kenčiančių, niekam Lietuvai nebereikalingų kaip miesto šunelių, išmestų į gatvę. Kiti jau nebėra tikri lietuviai, – tai eurolietuviai. Kas nespėjo galutinai parsiduoti už rublius, dabar parsidavė už eurus. Be jokio sąžinės graužimo. Net su pasididžiavimu.

Aš jų nesuprantu. Aš, ačiū Dievui, jau nebespėsiu jų suprasti, jei suprasti juose yra ką. Nuvežkit mane į Laurų kvartalą – aš ten pradėsiu klykti iš siaubo!..

2. Būdamas vien tik Lietuvoje, negali suprasti, kaip ta mūsų kultūra ir literatūra atrodo iš Paryžiaus ar Ženevos. To reikia klausti S. Parulskio, E. Ališankos, G. Radvilavičiūtės ar kokios nešpėtnos jaunos poetės ar prozininkės, vežamos į užsienį tuo pačiu tikslu, kokiu anksčiau būdavo vežamos į Maskvą`lietuviškos rūkytos dešros ar kumpiai. Tų, kurie trankosi po pasaulį, atstovaudami naujajai lietuvių literatūrai. Tačiau ten žmonės mandagūs, į akis blogai apie svečią neatsilieps. O ką jie iš tikrųjų galvoja, tiems svečiams išvažiavus… Tik žinau, kad mūsų euroromanų ten niekas nepuola versti. Pagaliau, kas yra tas euroromanas? Tai tik grafomano, vidutinybės, konjunktūristo, imitatoriaus vargano darbo pretenzingas vaisius, tačiau jokiu būdu ne prozos žanro pavadinimas.

Pretenzija visuomet yra juokinga. Maždaug taip ir turėtume ten atrodyti. Guldau galvą, kad nei J. Aputis, užsnigtas savo Zervynose, nei L. Gutauskas Šilo gatvėj, nei V. Juknaitė – Lazdynų pelėda, rašydami nė karto nepagalvojo, kaip bus vertinami Europoj, ką apie juos pasakys Audinga Peluritytė ar Jūratė Baranova. Nusispjaut jiems į tai (ne ant jų, norėjau pasakyti). Guldau ir antrą galvą, kad tada, kai rašo, jiems nusispjaut ir ant pačios literatūros, nes staigiai užklausti, visi ilgai mirksėtų, kol atsimintų, ką apskritai šis tarptautinis žodis reiškia.

Talentas pats sau yra neįdomus. Ir ne visada jam rūpi, ar yra įdomus kitiems. Tik kartais nuliūsta, kai vidutinybių akys iš pavydo pasidaro geltonos kaip moliūgų žiedai, o negabybės stengiasi nuduoti, kad tokie „nemodernūs“ rašytojai apskritai jų nedomina.

Nežinau, ar Europos dvasia tebėra didinga. Dekadansas ir originalių idėjų trūkumas, taikstymasis prie riaugėjančios minios skonio vargu ar gali būti didingas. Jei kas ir užsiliko, tai tik pačiuose paribiuose, Afrikoj, Centrinėj Amerikoj, dar Skandinavijoj. Juk nei „Da Vinčio kodas“, nei „Haris Poteris“ nėra didžioji literatūra. Tai, ką tą ar kitą dieną skaito, perka, graibsto ir garbsto milijonai, tėra prekė. Ir kad pati knyga taip pat tėra viso labo tik prekė… Tą mintį jau daugelis ir Lietuvoje patys įsikalė sau į galvas. Čia belieka tik abejingai gūžtelti pečiais: „Vadinasi, tokios tos jų galvos ir tebuvo…“

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas kaip buvo, taip ir liko. Nebuvo iš Lietuvos net ledų nusipirkti išėjęs. Iš esmės net formos nepasikeitė. Koks skirtumas – euroromanas ar „Rožės žydi raudonai“?

O visuomeninis…

Nekalbėkim apie partijas, kailių vertimus, populistus ir panašiai. Už viso to slepiasi labai gilūs dalykai. Gilesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Konformizmas Lietuvoj ne tik aktualus, jis dabar pats aktualiausias.

Nuo šaknų pradėkim, nuo šaknų šakniausių.

…Ne taip seniai perskaičiau vieną epizodą iš kelionės po Austriją, gaila, bet nebepamenu kieno. Jis mane sukrėtė. Turėjau su kuo nors tučtuojau pasidalyti. Paskambinau V. Juknaitei, ta juk dėsto Pedagoginiam universitete, tegul perpasakoja savo būsimosioms mokytojoms.

…Gražią pavasario pavakarę jauna austrų šeima, vidury penkerių šešerių metų berniuku vedina, išėjo pasivaikščioti po gimtąją Vieną. Didelėje vitrinoje vaikas pamatė raudoną automobiliuką, skirtą važinėtis po kiemą.

– Nupirkit man šitą mašinytę!..

Tėvai pradėjo aiškinti, kad nupirkti dabar negali, nes automobiliukas labai brangus, varomas elektra, jie neturi tiek pinigų, gal nupirks vėliau, bet reikės susitaupyti, kitais metais jis pats jau eis į mokyklą ir gal nė nebenorės jo ir t. t., ir pan. Bet vaikas nieko negirdėjo, – jam akyse, čia pat už stiklo, spindėjo tas raudonas kerintis automobiliukas:

– Noriu!.. Noriu!.. Noriu!..

– Nepirksim, vaikeli, – pasakė tėvas. – Einam.

Berniukas krito kniūbsčias ant šaligatvio, pradėjo isteriškai daužytis rankomis ir kojomis, klykdamas visa gerkle:

– Noriu!.. Noriu!.. Noriu!..

– Na, – atsiduso motina, – jeigu tu šitaip gali išsidirbinėti viešoj vietoj, tai tu – ne austras!

Vaikas kaip įgeltas pašoko ant kojų, dulkėtais kumšteliais šluostydamasis ašaras:

– Ne, aš austras!.. Austras!..

Visa isterija tučtuojau baigėsi, jauna šeima ramiai patraukė toliau…

O dabar prašom įsivaizduoti visą šią sceną Pilies ar Pylimo gatvėj.

Neišeina?..

Ir neišeis.

Tautos savigarba, savimonė, orumas ir pasididžiavimas suminti į dulkes. Ir toliau bus mindomi jau mūsų pačių kojomis spūstyse prie „Akropolio“ durų. Tam jis ir pastatytas, kad atstotų taip ir nepastatytus Tautos Namus. Trumpiau tariant – tauta nebeturi iškilių savo sūnų, kurie visu savo gyvenimu, visu savo likimu rodytų kitiems pavyzdį. Vieno kokio neužtenka, jų reikia daug, reikia, kad jie, o ne partijėlių vadai pakeltų tautą iš dulkių. Ji nebeturi visus krūvon telkiančio idealo, ir niekas nežino, koks jis turėtų būti. Idealo, vardan kurio galėtum paaukoti viską.

Mes atkūrėm buvusios valstybės nepriklausomybę, tam Kovo 11-ąją užteko drąsių piliečių, bet neatkūrėm, neatgaivinom tautos ir jos orumo. Kam oligarchų kumečiams orumas? Jų idealas – geras darbdavys. Ir nesvarbu jau kur – Lietuvoj, Airijoj ar Norvegijoj.

Tačiau kumečiai dar niekur nesukūrė didžios ar savitos kultūros. Vien varganas vargo dainas. Kultūrą, meną, literatūrą kuria tautos sūnūs – ir tik savo tautai, ne kažkokiai ten Europai ar Amerikai. Ir niekam jie nenori prilygti, nieko nenori pralenkti. Jie tiktai kartu su savo tauta verkia, kartu džiaugiasi ir vien tarp savų tikisi atgulti amžinojo miego.

Ir piliečiai, kurių jau vienas kitas randasi, nekuria tautos kultūros, tik deklaracijas ir proklamacijas. Bet šiais laikais ir tai jau šis tas. Nebūna valstybės be piliečių, kaip nebūna ir tautos be patriotų.

„Patriotas – idiotas.“ Kas pirmas taip pasakė? Tai turėjo būti ir paskutiniai jo ištarti žodžiai, ir paskutiniai jo dar neišbyrėję dantys. Tačiau per daug aiškiai matosi, kas už to kyšo. Reikia veikti kitaip. Kirsti per kalbą – per tautos šaknis!.. Kodėl vos ne visos sostinės iškabos – nelietuviškos? Kodėl per radiją mums kalba Šilinskė, Linčė, Čepė? Kieno čia pavardės: lesbiečių, gėjų, transvestitų ar hermafroditų? Kas leido? Lietuvių kalbos komisija? O kas leido pačiai komisijai?! Kodėl savo laiku nekrito kryžium mūsų tautos kalbininkai, o juk turėjom, rodos, didžių ir protingų?.. Kaip galėjo gauti diplomus pusmokslės mergos žurnalistės, ekrane plojančios rankomis: „Vau!.. Kaip fain!..“ Kodėl visur įsigalėjo „kad“ su bendratimi, „penki metai“, „šiai dienai pasiekėme“… Kada kirpsim „viena žirkle“ ir nešiosime „vieną kelnę“? Visa tai – skambūs antausiai tautos kalbai ir pačios tautos orumui. Bet labiausiai kalbą darko mūsų „elitas“ – Seimo nariai. Žmonių, šitaip niekinančių savo tautos kalbą, niekur daugiau nesu nei girdėjęs, nei regėjęs. Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja I. Degutienė kas trečią sakinį pradeda „perlų perlu“: „Šiandien dienai…“

Ir kaip gali į Seimą pakliūti žmonės, nemokantys valstybinės kalbos? O kaip jie ten ją žemina, darko, mindo posėdžiuose nuo ryto iki vakaro!.. Kaip tu paskui pamokysi net vaiką, kuris tau atšaus:

– Pačiame Seime šitaip sako!..

Seimui nerūpi tauta. Seimui rūpi tik jis pats. Tautos sūnų jame nė su žiburiu nerasi, todėl nė vienam ir ne pagal nosį nei aukštos idėjos, nei kokie ten tautą vienijantys idealai.

O patriotai yra ugdomi! Visose tautose ir valstybėse. Tas mažas austrų berniukas savaime toks nepasidarė. Neturėjom mokyklų, neturėjom spaudos, knygų, neturėjom nieko, vien didį vargą, daug didesnį nei dabartinių mūsų kumečių, bet beraštės motinos ir tėvai jų priugdė pilną Lietuvą. Klumpėmis apsiavę, jie 1918 m., vos pašaukti, susirinko ginti Lietuvos. Nė vieno nereikėjo dukart prašyti. Gerbiamasis ministre G. Steponavičiau, ar ir šiandien būtų taip pat? Užduodu Jums grynai retorinį klausimą, nelaukiu atsakymo. Abudu jį žinom.

Patriotus ugdo šeima, literatūros ir istorijos mokytojai. Negaliu pamiršti vieno epizodo iš J. Audėno, ilgamečio A. Smetonos padėjėjo, prisiminimų knygos. Prezidentas išsikvietė J. Paknį, Centrinio banko valdytoją, pagarsėjusį nepaprastu nekalbumu. Jeigu Ministerių kabineto posėdyje jis pasakydavo sakinį, ilgesnį nei trys žodžiai, kitą dieną laikraščiai parašydavo: „Vakar posėdyje  Paknys išrėžė ilgą kalbą.“ Taigi, išsikviečia Paknį Smetona, atkiša barzdelę į priekį ir pareikalauja:

– Rytoj Čekoslovakijos bankui perveskit du milijonus litų!

– Nėra pinigų.

– Kaip nėra pinigų?! Mes iš jų perkam tūkstantį kulkosvaidžių!

– Žaislams nėra pinigų.

– Ar čia jums žaislai?! Šito prašo Krašto apsaugos – pati svarbiausia! – ministerija!..

– Svarbiausia Krašto apsaugos ministerija yra Švietimo ministerija! – atrėžė J. Paknys ir visas išprakaitavo nuo tokio savo kalbos ilgumo.

Ar jis buvo neteisus, pone G. Steponavičiau? Ar iššovė bent vienas iš to tūkstančio kulkosvaidžių ir ar ne tūkstantis mokytojų paguldė galvas, išėję vėliau į miškus?

Patriotas niekada nebus nei konformistas, nei kolaborantas. Tačiau kaip juos dabar ugdyti, jeigu net tautinės mokyklos sampratą patys sumindėm į purvą? Būdami tokie maži pasaulyje?!

Istorijos mokytojas, liepdamas vaikams iškalti Mindaugo karūnavimo ir Žalgirio mūšio datas, neišugdys niekada jokio patrioto. Kumečio vaiko jausmams, per kuriuos iš esmės ir ugdomas patriotizmas, tai nieko nebesako: karaliai, didieji kunigaikščiai, tolimi šimtmečiai, visokios ten Liublino unijos…

Kad mokytojas galėtų mokyti, jam reikalingos mokymo priemonės. Ar dabartinis istorijos mokytojas jų turi? Nebent penkis skirtingai parašytus istorijos vadovėlius, pilnus datų, bet nieko nesakančius vaiko jausmams. Švietimo reformą reiktų pradėti nuo pačių mažiausių galvelių, kol dar minkšti momenėliai, ir užbaigti ją kietomis studentų galvomis.

Ir dar nepamirškim, kad dabartiniai vaikai – jau nebe knygų, o ekranų vaikai. Ten rodomus dalykus jie priima tikriau už tikrą, iš ten jie renkasi sau sektinus pavyzdžius, dorovės nuostatas, kurios vėliau juos suformuos, patiems nejuntant, į vienokius ar kitokius suaugusius žmones. O istorijos mokytojas – ar turi jiems ką parodyti tame ekrane?

Nežinau, gerbiamasis Ministre, ar jūs turėjot laiko Vasario 16-ąją visą dieną praleisti prie LTV ekrano. Ar matėt nuostabius dokumentinius filmus: „Ketvirtasis prezidentas“, „Stirna“, „Smogikai“, ar nevirpėjo lūpos klausantis Veronikos dainų apie partizanus?

Štai jums gatavos mokymo priemonės istorijos mokytojams. Užtenka įrašyti jas į kompaktinius diskus ir išsiuntinėti visoms Lietuvos mokykloms, nes juk visos, tikiuosi, turi bent po šiokį tokį kompiuterį. Tai kainuotų tiek nedaug, jog net A. Kubilius ir A. Šemeta nepastebėtų.

Bėga laikas, išmiršta senieji kovų dalyviai, o dokumentika yra dokumentika, – ji negali laukti naujo Seimo rinkimų. Ir mūsų vaikai negali. Juk jie tuoj nebebus vaikai, o kuo bus – niekas nežino. Išvarėm į užsienius jų tėvus, gal tuoj išvarysim iš tautos ir jų vaikus. Nebeturim laiko, Ministre, tikrai nebeturim.

Pats žinau, kad į šios anketos klausimus atsakiau ir per ilgai, ir suveltai, bet kad kitaip nesugebėjau. Kur labiausiai skaudėjo, ant tos vietos ir laikiau uždėjęs ranką.

2009. IV. 6

Algimantas Bučys

1. Esu baisiai senas žmogus, jau anksčiau nelabai sutramdydavau savo minteles, o dabar tiesiog tingiu – tegu palaksto laisvos raidės po cenzūros nekontroliuojamas baltas lankas. Kas joms ta autocenzūra: ano atseit geriau neminėk, šitą minėk tik geruoju, vieną būtinai pamalonink pagyrimu ir t. t. Be to, likau senamadiškas: man kažkaip neužtenka dviejų trumpų šiuolaikinio šnekėjimo simbolių (čia – „šūdas“, o čia – „geras!“). Antra vertus, tik šiandien – akivaizdaus žmonių (ne tik politikų ir intelektualų) nesusikalbėjimo laikais – įpratau argumentuoti savo minteles. Vėl blogai – mano rašinėliai pasidarė žymiai ilgesni, todėl nuoširdžiai atsiprašau. O ką daryti? Nesijaučiu pranašas ir aplink jų nematau, mes negalim tenkintis užkeikimais: aš taip manau ir to gana, viso gero! Šitaip ir palaidojom Lietuvoje diskusijos kultūrą, žaižaravusią prieškario Kaune – ir universitete, ir Konrado kavinėje, ir kultūrinėje spaudoje. Originalesnes minteles reikia ne tik išrėkti, bet ir argumentais paremti, kad kiti tuščiai nerėkautų polemizuodami.

O žurnalo pateikti klausimai – ne tik fundamentalūs, bet ir gyvybiškai svarbūs vien dėl to, kad jų problematiką oficiali politika stengiasi išguiti iš kultūros apyvartos, kartu – iš nūdienio lietuvio mentaliteto. Taigi, pradėsiu iš eilės.

Tūkstantmetis, be abejo, stambus skaičius. Reikia triukšmingai atšvęsti. Kaip pažymėjo prof. A. Bumblauskas, padėjęs daug gražių pastangų Lietuvos paminėjimo tūkstantmečiui išgarsinti, „šiuo požiūriu Lietuvos tūkstantmetis niekuo nenusileidžia, o gal net yra turiningesnis už 1996 m. minėtą Austrijos tūkstantmetį, kuris ženklino tiktai atsitiktinį Austrijos vardo paminėjimą viename bažnyčios dokumente. Ir juo labiau turiningesnis už 1896 m. minėtą Vengrijos tūkstantmetį, ženklinusį sutartinę madjarų genčių įsiveržimo į Panoniją datą“. Svarūs sugretinimai. Gal mes tikrai „turiningiau“ atrodysim Europoje po šio jubiliejaus, nors, blaiviai mąstant, kiekvienam tikram europiečiui turėtų kilti klausimas: ką gi tie lietuviai ten švenčia – doro vokiečių vienuolio misionieriaus nužudymo datą? Priplojo žmogų ir ta proga dar nori pagarsinti Lietuvos vardą visame pasaulyje? Garsiai, aišku, niekas nepaklaus. Tikrieji europiečiai korektiški, kol su jais kalbiesi.

Bijau kitko. Šventinė euforija jau dabar gimdo labai gražius ir įtaigius įvaizdžius, esą panašiai kaip „Kolumbas atrado Ameriką, taip šv. Brunonas – Lietuvą“ (A. Bumblauskas). Bijau, nes matau kyšančias iš gražaus įvaizdžio nelabai gražios potekstės ausis. Esą ankstesnieji Lietuvos istorikai (A. Šapoka ir kt.) neįvertino šios svarbios datos ne tik todėl, kad visuose kituose Vakarų Europos šaltiniuose ji susieta ne su Lietuva, o su Prūsija. Labiausiai esą apmaudu, kaip teigė A. Bumblauskas, priekaištaudamas praeities istorikams lietuviams, o dabar mums visiems, jog mes visi „negalėjome patikėti, kad Lietuva ir jos vardas yra tokie vėlyvi. Išmokyti Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus aisčius (baltus) tapatinti su lietuviais, vylėmės paskui šiuos Tėvynės patriarchus surasti dingusią baltų Atlantidą, todėl Kvedlinburgo analų žinutė atrodė fragmentiška ir atsitiktinė. Nors paprastai istorinėje kultūroje pirmasis reiškinio paminėjimas laikomas ir jo atsiradimu (pvz., pirmasis Vilniaus paminėjimas laikomas Vilniaus įkūrimu), toks turinys Lietuvos paminėjimui nebuvo suteikiamas, lyg ir viliantis, kad bus surasti kiti dokumentai, liudijantys daug didingesnę Lietuvos praeitį“.

Nepatingėjau pažodžiui pacituoti, nes negražu kalbėti už kitą savais smagiais žodžiais. Puikiai suprantu, kad profesorius jau antrą dešimtmetį pasiaukojamai plauna smetoninės ir sovietinės patirties apnuodytas lietuvių tautos smegenis. Didelis ir labai reikalingas darbas. Bet jis aiškiai užsitęsė, įstrigęs vis tos pačios priešrinkiminės propagandos stadijoje, kai reikėjo žūtbūt kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą be jokių ilgų lietuviškų trypčiojimų ir abejonių. Tais laikais ir metė talentingasis profesorius gražų įvaizdį į propagandinę apyvartą. Tais laikais gal ir galima buvo pateisinti žodžių žaismą ar triuką, kai visas kraštas sutapatinamas su jo vardu, o vardo paminėjimas – su krašto atradimu. Kai istorikui vienintelis argumentas tėra rašytinis šaltinis, jo pozicija pavojingai priartėja prie anekdotinės biurokrato pozicijos: parodyk, žmogeli, pažymėjimą, kad tu egzistuoji! Nėr pažymėjimo, nėr Lietuvos. Be to, bjauriausia, kad anksčiau ar vėliau žmonijos istorijoje, tarsi yla iš maišo, ima ir išlenda koks nors sutrūnijęs medgalis ar išgaląstas titnagas, kuris įrodo, jog ne Kolumbas atrado Ameriką. Pasirodo, kažkokie barzdoti vikingai išlipo iš savo karo laivo ir įsikūrė prie būsimojo Niujorko daug anksčiau už garsųjį „Amerikos atradėją“ Kolumbą.

Taigi rašytinio pažymėjimo turėjimas ar neturėjimas istorijos nekuria, nors gali sukurti vieną ar kitą legendą, ypač jubiliejinę. O įspūdingi jubiliejai šiais „reginių be smegenų“ laikais gali iš tikrųjų ir labai ilgam užgožti visą Lietuvos istoriją iki 1009 metų. Ir ne tik Europai ar pasauliui, bet ir patiems lietuviams gali imti atrodyti, kad iki to „epochinio atradimo“ Lietuvos nebuvo, Lietuva skendėjo priešistorinėje tamsybėje, o pirmieji dori atvykėliai švietėjai ir krikštytojai būdavo vienas po kito užtvojami vėzdais ar užbadomi ietimis iki mirties.

Turime ir jaunų Lietuvos istorikų (profesionalų), kurie panašiai dėsto senovės Lietuvos istoriją mokslo straipsniuose bei interneto tinklalapiuose. Nenustebčiau, jei po jubiliejaus atliktoje apklausoje dauguma lietuvių sakys, kad Lietuva atsirado 1009 metais.

Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias?

Jau dabar retas lietuvis susimąsto: o kaip ir kuo gyveno Lietuva iki pirmojo jos vardo paminėjimo 1009 m.?

O po Lietuvos paminėjimo germanų kronikose? Kaip gyveno lietuviai ir žemaičiai nuo 1000-ųjų iki garsiojo Mindaugo krikšto ir karūnavimo 1253 m.? Po senovei skendėjo tamsybėse? O po Mindaugo atsivertimo į pagonybę? Vėl tamsuoliai? Net istorikai profesionalai tiksliau nežino, kaip gyveno Lietuva iki pat Gedimino laikų, kai staiga nei iš šio, nei iš to pasirodė besanti pati didžiausia, galingiausia ir religiniu bei tautiniu požiūriu bene pati tolerantiškiausia valstybė visoje Europoje. Jau Gedimino Lietuva – idealus kandidatas į dabartinę Europos Sąjungą! Iš kur tas stebuklas? Juk oficialiai dar pagonių šalis – iki katalikiško krikšto dar buvo toloka ir kaip tik todėl Europa labai kreivai žiūrėjo į visą senovės Lietuvos būtį. Europos krikščionims katalikams Lietuva tebebuvo: pirmas įvaizdis – „neatrasta“ (įvaizdžio iškodavimas: nepavyko nukariauti šventais kryžiaus karais ir kryžiuočių kardais); antras įvaizdis – „nežinoma“ (įvaizdžio iškodavimas: nepavyko kolonizuoti, kaip kolonizavo Prūsiją ir Livoniją); trečias įvaizdis – „laukinė šalis, ir tiek“ (įvaizdžio iškodavimas: patys šeimininkauja savo protėvių žemėje ir duoda į kaulus visiems nekviestiems agresoriams). Tokių ir panašių bjaurių Lietuvos įvaizdžių nuo 1009 iki 2009 m. (jei peržvelgsime nūdienius istorinio atspalvio lenkų ar baltarusių interneto tinklalapius) yra daugybę prikūrę mūsų raštingieji kaimynai: metraštininkai, kronikininkai, istoriografai, žurnalistai. Ir tuo nedera stebėtis. Mes patys mėgstam gerus anekdotus apie vokiečius ir lenkus, žydus ir čiukčius.

Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Aš esu toks, kokią dabar kaukę iš aibės minėtų istorinių įvaizdžių užsidėsiu. Kas iš tikrųjų esu, niekas net nepaklaus, kol neįsimylės. Taigi visi mane matys tokį, kokią kaukę užsidėjęs žengsiu į tą išsvajotą Europą. Pasirinkimas didelis. Norite būti dvasios ubagėlis su Smetonos ir sovietų užterštomis smegenimis? Prašom – naujausias antilietuviško elito pagamintas modelis specialiai Lietuva nusivylusiems lietuviams intelektualams. Netinka? Per mažai vingių smegenyse, kad Briuselyje ką nors originalaus pasakytumėt? Gerai, prašom kitą kaukę, specialiai nepriklausomiems genijams iš Lietuvos pritaikytą: tiesiai ant kaktos užrašyta – niekados neturėjau ir neturiu nieko bendra su ta atsilikusia, vargana, purvina, korumpuota, nekultūringa, chamiška etc. šalimi, kur nėra nė vieno padoraus rašytojo, verto Paryžiaus leidyklos, išskyrus gal mane ir vieną pažįstamą moterų rašytoją, nors ir ta ne feministė… Žodžiu, yra didelis kaukių pasirinkimas Vakarų labdarai gauti, ir neužmirškime svarbiausio dalyko – prie tinkamos kaukės būtina labai gracingai ištiesti rankutę išmaldai (eurais)…

Štai ir atsakymas į klausimą (jei kas įsimylės), kas esu iš tikrųjų? Manyčiau, Gintaras Beresnevičius neklydo ir gal aš nesuklysiu šiek tiek jį perfrazuodamas: esu labai išrankus barbaras, kuriam nepatinka ir netinka nešioti prastų amatininkų pagamintas lietuvio įvaizdžio kaukes, tegul ir su gundančiais trendais Made in USA ar Zrobiono w Polsce (nesvarbu, kada padaryta – viduramžiais ar dabar).

2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Iš dalies jau atsakiau, kad esame labai bjaurūs, nesimpatiški, šlykštūs, nekultūringi, laukiniai, atsilikėliai ir pan., jei užsidedame tas Lietuvos įvaizdžių kaukes, kokios buvo mums pagamintos nuo 1009 iki 2009 m Europos kronikose, literatūroje, kinematografijoje, kaimynų istoriografijoje ir pan. Yra, žinoma, išimčių. Tai mūsų tarptautinės vertės istorinis kapitalas. Rimtesni intelektualiniai įnašai čia prasidėjo tik XIX a. pradžioje, kada galutinai žlugo jungtinė Lenkijos ir Lietuvos valstybė, kurioje nuo Jogailos vedybų ir atsisėdimo į Lenkijos karaliaus sostą, lietuviai prarado nepriklausomo žmogaus statusą ir orumą, kai, anot prof. E. Gudavičiaus, „niekas Lietuvos neužkariavo, bet tarnyba savam valdovui darėsi tarnyba svetimai šaliai, o lietuviai savo šalyje – antros rūšies žmonėmis“. Taigi po to, kai tos keistos dvinarės valstybės nebeliko, kai artimiausi kaimynai vokiečiai, austrai ir rusai ramiai išsidalijo kaip šventinį pyragą bejėgės valstybės žemes ir iš visų pasaulio žemėlapių dingo abu vardai – ir Lietuvos, ir Lenkijos, tik tada, kad ir kaip būtų keista, prasidėjo Lietuvos vardo atgimimas Vakaruose. To nedėkingo darbo ėmėsi XIX a. romantikai. Tačiau ne bet kokie – pirmiausia tie, kurie patys buvo kilę iš istorinės Lietuvos, studijavę Vilniaus universitete, arba gyvenę Lietuvoje. Dar iki tremties, o ypač Paryžiaus emigracijoje su savo pranašiškomis paskaitomis Prancūzijos koledže Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798– 1855), o po jo – prozininkas Juozapas Ignas Kraševskis (Jozef Ignacy Kraszewski, 1812–1867) ir kiti kuklesnio talento rašytojai – ryžtingai ir iš esmės pakoregavo šimtmečiais kurtą pagoniškos Lietuvos įvaizdį lenkų istorinėje savimonėje, taigi ir literatūroje. XIX a. romantikų pradėtą žygį tarptautiniu mastu XX a. pratęsė taip pat iš senosios Lietuvos žemių kilę, bet svetur gyvenę du įžymūs rašytojai – okultistas, mistikas, ezoterikas Oskaras Milašius (pilnas jo paties patvirtintas vardas – Oscar Vladislas de Labunovas Lubicz-Milosz, 1877–1939) ir tolimas jo giminaitis poetas, eseistas Česlovas Milošas (Czesław Miłosz, 1911–2004). Kiek antrasis yra pastaraisiais metais Lietuvoje išpopuliarintas, tiek pirmasis, vadinęs save „nepavadintino krašto“ dainiumi, tebėra menkai žinomas. Suvokti O. Milašiaus tekstus, be abejo, nėra lengva ne vien dėl kalbos. Neužmirškim, kad O. Milašius pasaulio ezoterinės literatūros istorijose aptariamas tarp labiausiai linkusių į hermetinį misticizmą poetų, dramaturgų ir prozininkų – greta prancūzų Bodlero (Ch. Baudelaire), Malarmė (S. Mallarme) ir Nervalio (G. Nerval), vokiečių Novalio (Novalis, tikr. Friedrich von Hardenberg) ir Gėtės (J. W. Goethe), anglų Bleiko (W. Blake) ir Vitlio (D. Y. Wheatley), belgo Meterlinko (M. Maeterlinck), švedo Strindbergo (A. Strindberg). Prancūzų literatūroje (kuriai pagal tekstų kalbą priklauso, nors pats sakėsi: „Aš esu lietuvių poetas, rašantis prancūziškai“) lyginamas su aukščiausio rango prancūzų simbolistais. Gal dėl to ir nedera stebėtis, kad lietuvių pažintis su šiuo poetu, priėmusiu, beje, Lietuvos pilietybę, tebelieka pradinio populiarinimo stadijoje (biografiniai ryšiai su Lietuva, diplomatinė veikla Lietuvos ir lietuvių labui Paryžiuje, jo perkurtos lietuviškos pasakos, lietuviška tematika etc.). Jo literatūrinis paveldas (12 tomų raštų; „Œuvres completes“, 1946–1982; 12 t.) tebelaukia lietuviškos akies skaitytojo ir interpretatoriaus, nes daugelis jo mistinių darbų apie lietuvius ir Lietuvos praeitį kol kas Lietuvoje neiššifruoti net specialiai O. Milašiui skirtuose darbuose, kur vietomis gali pajusti atlaidų „šiuolaikinio rimto analitiko“ žvilgsnį į poeto „naivias mistines teorijas“ apie lietuvių kilmę ir pan.

Antrojoje XX a. pusėje padėtis kaimynų užsieniuose ėmė keistis į geresnę ir doresnę pusę, bet reikia pasakyti, kad viduramžiškas ir šlėktiškas Žečpospolitos laikų požiūris į Lietuvą dar ir šiandien tebeklesti lenkų istorijos vadovėliuose ir interneto puslapiuose, kur aptariama senovės Lietuva ir Abiejų Tautų Respublika. Rimti lenkų istorikai, be abejo, atsiriboja nuo tautinės popkultūros, tačiau prieštvaninis Lietuvos įvaizdis joje lieka be rimtesnio atkirčio. Visa Lietuvos istorikų drąsa ir tautinė savigarba kol kas, atrodo, pasireiškia tik mažiau ar daugiau kultūringose polemikose su dabartiniais baltarusių istorikais, kurie mėgina sukurti „baltarusiškos senovės Lietuvos“ įvaizdį. Gal tik vienas A. Bumblauskas išdrįso aštriau įvertinti lenkų istorikų kurtos „primityvios Lietuvos“ įvaizdį. Nors, atrodo, jis pastaruoju metu nutolo nuo savo ankstyvojo poleminio lenkų istoriografijos vertinimo. Turiu galvoje jo puikią paskaitą „Dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės civilizacijos pobūdžio“, kurią jis perskaitė patiems lenkams 1994 m. liepos 16 d. Krokuvoje Jogailos universitete. Tikėkimės, prof. A. Bumblauskas perduos poleminio įkarščio estafetę dabartiniams savo auklėtiniams Vilniaus universitete.

Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems?

Viskas  priklausys nuo to, kokius istorikus išsiugdys pati Lietuva. Tokie malonūs stebuklai, kaip puikaus anglų istoriko Kembridžo universiteto dėstytojo S. C. Rowello atsiradimas Lietuvoje ir atsidavimas moderniems Lietuvos viduramžių tyrinėjimams (prisiminkim jo knygą „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“; angl. – 1994; liet. – 2001) pasitaiko kartą per šimtmetį. Niekas per daug nesigilina į lietuvių istorinės patirties resursus, iš kurių, kaip V. Kudirka kvietė, turėtume semtis dvasios stiprybės. Niekas už mus to darbo nepadarys.

O padaryti galima. Nenorėdamas likti tik gražiakalbiu agitatorium, priminsiu ypač aktualią mums metodologinę Vakarų patirtį. Ir be jos, esu įsitikinęs, ilgainiui atsiras Lietuvoje rimtų studijų, kurios nuodugniai atskleis ilgą neigiamo Baltijos kraštų pagonybės įvaizdžio kūrimo ir propagavimo istoriją. Kaip minėjau, tai gana negraži istorija. Taigi jau dabar reikėtų jos imtis moderniausiais įnagiais. Jos mokslinis ištyrimas bei paviešinimas, manau, sukeltų nė kiek ne mažesnį skandalą, negu kadaise sukėlė kontroversinė amerikiečio profesoriaus E. Saido (Edward Wadie Saļd, 1953–2003) knyga „Orientalizmas“ (1979). Pradinis skandalas, beje, greitai nugeso ir E. Saido knyga tapo kapitaliniu netradicinės komparatyvistikos veikalu. Kai 2003 m. E. Saidas mirė nuo leukemijos, žinomas JAV žurnalas „The Nation“ konstatavo, jog tuo metu E. Saidas, „tikriausiai buvo labiausiai žinomas intelektualas pasaulyje. „Orientalizmas“, jo kontroversinė Rytų įvaizdžio moderniosios Europos istoriografijoje ir literatūroje analizė pagimdė visą akademinio mokslo šaką su savomis teisėmis: gerą ketvirtį amžiaus po pirmojo leidimo veikalas tebežadino susierzinimą, susižavėjimą ir sekimus. Jei autorius netgi nieko daugiau nebūtų nuveikęs, apsiribodamas vien pedagogine veikla Niujorko Kolumbijos universitete, kur dėstė nuo 1963 m. iki mirties, jis vis tiek jau būtų vienas iš labiausiai įtakingų XX a. pabaigos moks-lininkų“ (cituoju anaiptol ne panegirišką istoriką Tonį Judtą). Tiesa, palestiniečių kilmės E. Saidas aktyviai dalyvavo svarstant geopolitines Artimųjų Rytų (palestiniečių ir Izraelio santykių) problemas, taigi greitai įgijo fanatiškų oponentų, tačiau jo komparatyvistinių principų vertė nepriklauso nei nuo politinių prioritetų, nei nuo suirzusių oponentų ištikimybės prieštvaniniam europocentrizmui.

E. Saido veikalas metė iššūkį ne tik įsisenėjusiam Vakarų pasaulyje mitui apie „primityvesnius Rytus“, bet ir visai tradicinei komparatyvistikai. Aš čia negaliu dėstyti jo metodo naujovių, bet jo metodo būtinybę senovės Lietuvos studijose norėčiau bent viešu propagavimu pabrėžti. Mums tiesiog būtina istorinę pagoniją atskirti nuo krikščionių pasaulyje sukurto pagonijos įvaizdžio. Niekam nekelia abejonių, kad Baltijos kraštų archeologai, etnografai ir kalbotyrininkai dirba kryptingai, o ateityje naudosis moderniausiais archeologijos, etnografijos, gal kada nors net genetikos metodais, ryškindami ikikrikščioniškų Baltijos kraštų istoriją. Jau dabar turime originalius istorikės Jūratės Kiaupienės, istoriko archeologo prof. Eugenijaus Jovaišos tekstus ir jo sudarytus kolektyvinius veikalus, kompiuterinius Lietuvos istorijos leidinius mokykloms ir užsieniečiams.

Tačiau paradoksas, kad istorikams tenka dirbti su rašytiniais krikščionių sukurtais šaltiniais ir šitoks darbas taip įprastas, jog ne vienas istorikas net užmiršta, kad jis skaito, nagrinėja ir komentuoja krikščionišką pagonijos reginį, o ne pagoniją. Jis mato krikščionių sukurtą pagonijos įvaizdį, bet negirdi pačios pagonijos balso. Jis tyrinėja žodinį diskursą, o sprendimus nori daryti anaiptol ne apie jo tiriamą diskursą. Kitaip sakant, jis tyrinėja ne lietuvių pagoniją ir pagonybę, bet minėtą pagonizmą. Tai tas pat, jei mes žiūrinėtume šaržą ar karikatūrą, bet vertintume ne dailininko sugebėjimą smagiai ar prastai piešti, o imtume baisėtis šaržo ar karikatūros prototipo „drambliškom ausim“, „siaubingais dantimis“, „kraugeriškais nasrais“, „drabužių draikalais“ ir kitomis kaukėmis („Koks klaikus padaras!“), nors to prototipo niekados net akyse nebūtume matę. Neneigiu nė vieno įvaizdžio vertės, tik noriu priminti, kad verta dar atidžiau tyrinėti, sakykim, misionierių ar keliautojų pateiktus pagonijos įvaizdžius ir spręsti, kodėl jie tokie, bet ne kitokie. Tačiau mes kol kas savo tyrinėjimuose kankiname vis tas pačias kelias kankinių misionierių hagiografijas ir, jomis remdamiesi, filosofuojam apie kraugerius pagonis „kruvinais nasrais“. Po netikėtos G. Beresnevičiaus mirties vėl imam prarasti lyginamosios religijotyros sukauptą lobį ir metodologiją, vėl murkdomės monoparadigminio (dažniausiai prastai suprasto katalikizmo) retorikose.

O juk rimto mokslinio darbo, tyrinėjant vien tik jau paminėtą Lietuvos įvaizdžio ir lietuvio kaukių kūrimo istoriją su įvairių kūrėjų biografijomis, užtektų, manau, ne vienam dešimtmečiui ir ne vienam žmogui. Nekuklus pavyzdėlis. Esu paveldėjęs savo tetos Emilijos, ištekėjusios už lenko ir gyvenusios Panevėžyje, nedidukę lenkiškų knygų biblioteką (teta buvo Panevėžio lenkų draugijos „Oswiata“ narė). Jau senokai atsirinkau gražią lenkiškų istorinių romanų ir apysakų krūvelę apie senovės Lietuvą, tarp jų – ir Mindaugo Lietuvą. Kiek ten nuostabių perliukų ir fantasmagorijų! Duotų Dievas sveikatos ir drąsos, nors rytoj sėsčiau rašyti smagią studiją apie lietuvio pagonio įvaizdį lenkų prozoje. Bet bijau. Dar svajoju po senąją Krokuvą pasivaikščioti ir grįžti iš ten sveikas. Beje, Vilniuje (universiteto ir Mokslų akademijos bibliotekose) turime beveik visai lietuvių netyrinėtus lenkiškos literatūros ir periodikos lobynus, kur glūdi nuo jėzuitų kolegijos laikų (1570)  iki Vilniaus grąžinimo Lietuvai (1941) sukaupti tekstai. Ir reikia pripažinti, kad nemaža jų dalis, ypač istoriografiniai, kaip tik ir yra senovės Lietuvos įvaizdžio variantai, atspindintys anų laikų tyrinėtojų diskusijas praeities klausimais. Aukso kasyklos Lietuvos įvaizdžio tyrinėtojams. Jos galėtų atverti ilgą įvaizdžio raidą ir nuolatinį tikslinimą iki pat XX a. vidurio Vilniaus moksliniuose leidiniuose ir populiarioje periodikoje lenkų kalba. Būtų ką pasiskaityti ir patiems lenkams, neprieinantiems prie Vilniaus bibliotekų lobynų. Gal ir jie pasidarytų patys sau įdomesni, sužinoję, kaip kantriai ir aistringai intelektualai protėviai kūrė neigiamą Lietuvos įvaizdį iš meilės vienai abiejų tautų Tėvynei – Lenkijai.

Čia, atrodo, priėjau sieną, į kurią atsitrenkia nūnai ne viena kakta. Atseit lietuvių–lenkų santykiai – tabu. Arba – gerai, arba – nieko. Kaip apie mirusįjį. Tai kas gi čia mirė? Ir ką čia reikėtų laidoti? Atsakymas į šituos tabu priklausys, manau, nuo atsakymo į redakcijos pateiktą klausimą:

Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?

Jei atsakysim: taip, Europos dvasia tebėra didinga, tuomet atkrenta visi davatkiški tabu ir galime drąsiai eiti jokių geopolitinių centrų (nei užvakarykštės Krokuvos ar Varšuvos, nei vakarykštės Maskvos, nei nūdienio Briuselio) necenzūruojamų mokslinių tyrinėjimų keliais. Galime kurti savo autentišką tautinę kultūrą, nevogdami ir nekopijuodami kaimynų vakariečių idėjų ir kūrinių. Kol kas pirmoji postmodernizmo banga užtvindė Lietuvos parodų sales ir knygynus (turiu galvoje lietuvių kūrėjus), kaip švelniau pasakyti, „mandagiais skoliniais“ iš Vakarų. Kiek čia to mandagumo, neskaičiuosim, nes ir skolintasi labai elegantiškai – be originalų autorių žinios ir papurškiant ant skolinio lietuviško kolorito, peizažo ir vardyno detalių. Šiuo atžvilgiu viskas padaryta švariai, jokia autorių teisių agentūra „neprisiknis“.

Tačiau dabar, kai šimtai tūkstančių Lietuvą palikusių emigrantų gali Europos šalyse ir net Amerikoje susipažinti su minėtų skolinių originalais, kyla klausimas – kaipgi toliau mums modernizuotis ar postmodernizuotis. Liūdniausia, kad Europai (jeigu ji tebėra didinga) visiškai neįdomūs ir visiškai nereikalingi visi tie elegantiški skoliniai ir jų autoriai. Nereikalingi Europos Sąjungai (jeigu joje tebėra gyva didingoji Europos dvasia) ir tie visi minėtas ir neminėtas kaukes užsimaukšlinę politikai, ideologai bei menininkai, kurie eina iš Lietuvos į Europą giedodami lenkiškas, belgiškas, vokiškas, prancūziškas etc. giesmeles. Ten tokių giesmininkų savų nėr kur dėti, o čia dar ateina jų daugintojai, kopijuotojai, seniai žinomų mokslinių idėjų perpasakotojai, gromuliuotojai… Už tokius dalykus tik Lietuvoje gali gauti pastovią algelę kokiam institute, bet irgi – kažin ar ilgai.

Mane tai džiugina. Galbūt greičiau suvoksime, kad Europos Sąjunga tikisi iš mūsų ne tik paramos prašymų, bet ir originalaus intelektualinio bei kultūrinio įnašo, autentiško tautinio indėlio, o ne kitų tautų sukurtos kultūros kopijų.

Bet kaip tu įneši tą tautinį indėlį, jei pats žodis „tautinis“ šiandien jau baigiamas išguiti iš Lietuvos mokslo bendruomenės ir lietuvių kultūros vertintojų (kultūrologų, meno kritikų) žodyno? Net menkai apmokami ekspertai uoliai pjauna tautinės istorijos ir kultūros šaką, ant kurios patys sėdi.

Ką daryti?

Vienintelis kelias – atvira ir dalykiška diskusija, leidžianti viešai aiškintis visais neaiškiais klausimais: kodėl vienas lietuvių istorijos kūrėjas juodinamas, o kitas – paauksuojamas? Kodėl vienas Lietuvos istorijos tarpsnis (tarkim, pagoniškasis, arba suverenus tarpukarinis) juodinama, o kita (tarkim, riedanti į pražūtį unijinė Lenkijos–Lietuvos valstybė) giriama ir aukštinama? Čia visko nepaaiškinsi vien minėta propaganda, kai reikėjo psichologiškai parengti Lietuvos visuomenę stojimui į Europos Sąjungą. Juk lieka klausimas: kodėl toji propaganda, išplėtojusi nežabotą Lietuvos istorinės praeities menkinimą, iki šiolei ir toliau tęsiama? Juk Lietuva jau seniai Europos Sąjungos narė ir, atrodo, turėtų pradėti siūlyti ir tiekti Europos Bendrijai savo istorinės patirties bei kultūros indėlius? Kodėl kažkas neleidžia peržengti ir užmiršti pigią rinkiminę euforiją („Opa opa į Europą!“, kaip anuomet dainavo darželinukai) ir nori žūtbūt pratęsti niekam Europoje neįdomią ir nereikalingą provincinę saviplaką („Kokie mes atsilikę nabagėliai!“, kaip iki šiol dainuoja europocentristai)?

Gal jau metas, pone Bumblauskai, bent apversti taip klaikiai Jūsų nuzulintą plokštelę?

Tokios muzikos nebereikia nei Lietuvai, nei Europos Sąjungai.

Juo labiau, kad kitoj plokštelės pusėj (ne europocentristinėj ir antitautiškoj) mūsų laukia tikrai aktualios, gali sakyti – generalinės studijos apie istorinį Lietuvos įnašą į Europos patirtis ir net likimą. Paklausykim, ką girdi ir sako, mano manymu, vienas rimčiausių Lietuvos viduramžių žinovų istorikas Tomas Baranauskas:

„Nei mūsų visuomenė, nei valstybė dar nėra suvokusi, kad istorija yra mūsų nacionalinis turtas. Ir tai – visiškai neišnaudota Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonė, nes mūsų istorija yra neatrasta pačios Europos. Ir visai ne dėl to, kad ji neverta dėmesio, nereikšminga ir nepastebima Europos istorijos fone. Priešingai, Lietuva yra buvusi didžiule imperija – pagoniška imperija. Pabaltijo kryžiaus žygiai – ilgiausiai trukęs karas Europos istorijoje. Lietuva padėjo pagrindus Baltarusijos ir Ukrainos valstybėms. Sunku net įsivaizduoti, kokia be Lietuvos įtakos būtų Lenkija – bet kuriuo atveju ji nebūtų panaši į tą Lenkiją, kuri egzistuoja šiandien.“

Padiskutuokim. Bet kaip čia padiskutuosi, jeigu Jūs, pone Bumblauskai, mus bene kas savaitę maloniai pabarate už lietuvišką orumą iš oficiozinės, solidžiai įrengtos televizijos studijos, o Jūsų kandžiausias oponentas T. Baranauskas guodžia mus itin kukliame, bet tikrai nepriklausomame (Trakuose leidžiamame) laikraštyje „Voruta“, arba ne visiems prieinamame internete. Kodėl gi jo nekviečiate į TV laidas? Gal jis pasakytų, ką mes galim duoti Europai? Ir nereiktų nuolat kartoti, kad mes ničnieko negalim Europai duoti savo, bet užtat galim gražiai prisiglausti prie lenkų ir italų masonų parašytos 1795 m. konstitucijos, kuri tikrai išgarsino Lenkiją, bet panaikino Lietuvos valstybę.

Gal kaip tik istorinė Lietuvos valstybės patirtis ir yra įdomiausia šiuolaikinei Europai (jeigu pačios Europos dvasia tebėra didinga).

Bet kas dabar pasakys, ar šiandien Europos dvasia didinga, ar ne?

Ne taip seniai išleistoj savo knygoj „Barbarai vice versa klasikai“ (2008) teigiau, kad didinga. Pasidrąsindamas rėmiausi ir citavau Lietuvos ir visų tautinių vyriausybių vadovų pasirašytą Europos Sąjungos sutartį, kuri turėjo įsigalėti nuo 2009 m. sausio 1 d. Sutarties preambulėje deklaruojama: „Europos tautos, kurdamos vis glaudesnę tarpusavio sąjungą, yra pasiryžusios palaikyti savo taikią ateitį, pagrįstą bendromis vertybėmis. Suvokdama savo dvasinį, religinį ir moralinį paveldą, Sąjunga grindžiama nedalomomis, visuotinėmis vertybėmis – žmogaus orumo, laisvės, lygybės ir solidarumo pamatais; remiasi demokratijos ir teisinės valstybės pamatais. Suteikdama Sąjungos pilietybę ir kurdama laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę stato individą savo veiklos centre.“

Jei ne čia, tai kur ir kaip šiandien yra nusakyta didingoji Europos dvasia? Rašiau, kad šitaip nusakyta naujoji kultūrinė Europos erdvė susiejama su visų europiečių „dvasiniu religiniu ir moraliniu paveldu“. Šitaip išsiplečia Europos dvasinio ir kultūrinio paveldo teritorinės, religinės bei kultūrinės teritorijos, į kurias dabar lygiomis teisėmis su daugiausia tyrinėta Vakarų viduramžių civilizacija galės ir turės įeiti mažiau Vakaruose žinoma rytinė civilizacijos pusė. Būtent toji, kuriai teks pagaliau nusiplėšti nuo veido visas nuo seno jai užmaukšlintas pseudokultūros kaukes, šimtmečiais sieta Vakaruose su naikintinomis ir tamsuoliškomis, klaidingomis ir smerktinomis pagonybės, pravoslavybės, islamo, judaizmo ir kitų „klaidatikių“, „eretikų“, „schizmatikų“, „neištikimųjų“, „bedievių“, „sektantų“ istorinėmis patirtimis.

Ir ką gi?

Susilaukiau skaitytojų atsiliepimų, tiesa, ne apie knygą, o apie interviu „Lietuvos rytui“. Mano komplimentai Briuseliui, didžiosios Europos centrui, buvo įvertinti gana skeptiškai: „A. Bučys rašo: „Man atrodo, kad jis (Briuselis) yra dar stipresnis „centras“[negu Maskva]. Nes jis nesikiša (ir ačiū Dievui) į vienos ar kitos tautos religiją, pripažįsta tautinių mažumų teises į savo tikybą, palieka kultūros reikalus tvarkytis pačioms tautoms.“ Gerai. Atrodytų, išties gražu: „Nes (mums) nereikia rūpintis karine savisauga, nereikia milžiniškos armijos, nereikia lįsti į baisias skolas.“ Tik bėda ta, kad, tarkim, per pastaruosius metus lietuvių skolos padidėjo dukart. Man atrodo, kad autorius (sprendžiu pagal interviu, knygos neskaičiau) neatpažįsta mus valdančiosios jėgos, šneka apie Briuselį, kuris tėra vykdytojas. Jis vykdo ECB, FED ir dar keleto centrinių bankų valdytojų diktuojamą valią. Kad tie bankai yra vientisa organizacija, suprasite Google parašę: „Europos centrinis bankas susirūpino dolerio stiprinimu“ ir pasiskaitę. Kad jie diktuoja savo valią be jokių kompromisų ar tolerancijos, niekam abejonių nekyla. Kad jie nėra valdomi nei ES, nei JAV vyriausybių, taigi, nėra valdomi tų šalių piliečių, irgi jokia paslaptis. ECB ir yra tikrasis Briuselis, o FED yra tikrasis Vašingtonas. Nominalusis Briuselis ir nominalusis Vašingtonas tėra jų statytiniai. Jų teikiamas finansavimas, kuriuo džiaugiasi autorius, tėra kreditavimas – skolų didėjimas. Derėtų ne džiaugtis, o nepamiršti autoriaus cituojamų Homero žodžių: „Žmogus, praradęs nepriklausomybę, praranda pusę savo vitalinės jėgos.“ Lindintis skolose nėra nepriklausomas. Nereikia mėtyti pusės savo jėgos, tiesa? Ir dar. Ta proga, kad knyga apie istorijos gelmes, šitokia hipotezė: ar tik nėra analogijos, ar netgi tiesioginio ryšio tarp to, kas Dviejų Tautų Respublikos laikais buvo vadinama Karūna ir The Crown?

Jeigu internetinės diskusijos oponentas teisus, tuomet turime ir pesimistinį atsakymą į klausimą, ar pačios Europos dvasia tebėra didinga.

Kas teisus? Tesprendžia visuomenė.

3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?

Deja, visuomenė nieko nesprendžia nūdienėje Lietuvoje. Kodėl? Ilga ir visiems, tikiuosi, žinoma istorija. Tas pat ir dėl diskusijų likimo nūdienėje Lietuvoje. Vėl atėjo laikai, kai naudingiau, patogiau ir pelningiau patylėti, nei nuoširdžiai diskutuoti. Diskusija prasideda ir baigiasi pirmu balsu. Ypač jei tema tikrai aktuali ir skaudi, o ne šiaip sau pasiplepėjimai abstrakčiais žodžiais abstrakčiomis pseudoelito temomis „be pykčio“.

Prisiminkim poleminę žymiausio lietuvių kalbos istoriko Zigmo Zinkevičiaus knygą „Istorijos iškraipymai“ (2004). Profesorius, matyt, nebeištvėrė įsisiūbavusio Lietuvos istorijos niekinimo ir viešai prabilo apie valstybės ir tautos juodinimo apraiškas pastarųjų metų lietuvių mokslo ir literatūros baruose. Dar nesu tiek užkietėjęs postmodernistas, kad drįsčiau numoti ranka, kaip prasitarė brandus avangardistas, į „atgyvenusį patriotinį nusenusio profesoriaus patosą“. Ir ne tik todėl, kad profesorius Z. Zinkevičius Vilniaus universitete mums dėstė lietuvių kalbos istoriją tokiu mokslinės argumentacijos ir novacijos lygiu, kokiu galėtų pasigirti gal tik tuometiniai mūsų universiteto matematikai, pelnę antroje XX a. pusėje pasaulinę šlovę.

Man ir, tikiuosi, ne tik man svarbu, kad įžymiam kalbininkui akį rėžia svetimų geopolitinių centrų išugdytas ir šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje atgyjantis ne vieno intelektualo, rašytojo, istoriko nihilistinis požiūris į senovės Lietuvą, esą „senovėje lietuviai ir savo kalbos plačiau nevartoję, ir vien meškų kailiais dėvėję, ir jų kunigaikščiai savo brolius žudę, kad visai nesirūpinę savo tauta, pagaliau ir pačių lietuvių beveik nebuvę – valstybėje vyravę slavai“ (rusai, gudai…). „Sutaršė“ už nihilizmą profesorius ir kažkada labai populiarią TV laidą „Būtovės slėpiniai“, „kurioje mėgstama teisingus teiginius „papuošti“ įkyriai kartojamais lietuvius pašiepiančiais „perliukais“, neįrodytais tvirtinimais, esą Lietuva senovėje buvusi „užkampių užkampis“, „atsilikimo sala“, „barjeras, stabdęs Vakarų civilizacijos plėtrą“ ir pan.“ Kliuvo ir mūsų kolegai Mariui Ivaškevičiui už beletristines manipuliacijas istorijos duomenimis ir idėjomis.

Balsas tyruose… Lyg niekas nieko neišgirdo, lyg jokios knygos ir nebuvo.

Kas gi čia – sena, gudri per daug skaudžios problemos, per daug rimto iššūkio „nutylėjimo taktika“ ar konformizmas?

Nemanau, kad verta abstrakčiai svarstyti, ar aktualus mums konformizmas? Teoriniai svarstymai nepadės. Konformizmas tėra protų korupcijos padarinys. Schema paprasta kaip pasaulis: kultūros kūrėjus ir apskritai kultūros žmones reikia padaryti beturčiais, kas ir buvo mikliai daroma tais laikais, kai Marcelijus Martinaitis prieš penkiolika metų paskelbė garsų straipsnį „Rašytojas su ubago lazda“. Kurgi dings kūrėjas intelektualas su ubago lazda? Iš kūrybos nepragyvensi (leidyklos sužlugdomos, honorarai nukarpomi etc.). Mecenatų, suprantama, nėra. Užtat yra šeima, vaikai. Reikia ieškoti tarnybos. Tarnų, ačiū Dievui, reikia visiems. Intelektualinių tarnų taip pat kartais prireikia. Jie moka gražiai parašyti, sujaudinti žmogų, įpratina tikėti spausdintu žodžiu. Tokie visiems gali būti naudingi. Prisiminkim, kaip Sąjūdžio laikais visose scenose pirmoje eilėje stovėdavo rašytojai, o politikai – tik už jų, dar susigūžę, dar laukiantys valdžios. Valdžią jiems įteikėme ir teikiame per rinkimus. Kam gi dabar reikalingi dvasiniai tautos vedliai? Dabar kita politika ir kita kalba: tarnauk – gausi gardų kauliuką, netarnausi – pabadauk.

Nedrįsčiau nė vieno žmogaus apkaltinti konformizmu, kai žmogus taikos (ne bado, maro ir karo!) metais turi kontroliuoti, sau pasilaikyti savo nepriklausomą nuomonę, kad išsaugotų sau ir šeimai kasdienės duonos kąsnį.

Heroizmo epocha Lietuvoje pasibaigė, nes per greitai ir dažniausiai labai negražiai tikrieji Sąjūdžio herojai, tarp jų ir daugelis rašytojų, buvo su žemėmis sumaišyti ir purvais apdrabstyti.

Dabar intelektualinis Lietuvos gyvenimas man primena Kazio Binkio apdainuotą Tyliųjų vyrų klubą:

Vyrai kortas atsinešę
Užu stalo durnių tašė.
Jie, rimtai sučiaupę burnas,
Nor žinoti, katras durnas.

Mokėjo poetas įamžinti tylinčiųjų išmintį…