„Metų anketa“. Romas Gudaitis, Juozas Girdzijauskas, Algimantas Lyva, Gintaras Grajauskas
2009 m. Nr. 7
1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?
2. Kokie esame Europos kultūroje ir literatūroje? Ar turime dvasinių resursų būti saviti, įdomūs patys sau ir kitiems? Ar pačios Europos dvasia tebėra didinga?
3. Kultūrinis ir visuomeninis konformizmas. Ar šis reiškinys mums dar aktualus?
Romas Gudaitis
1. Kaip Brunonas aptemdė Palemoną
Didžiuokimės: išlikome, esame, turime savo valstybę. Mus apsėdęs šišas sėti pesimistines idėjas apie beviltišką savo tautos, valstybės dabartį ir net ateitį. Nepritariu šiam požiūriui, priešinuosi jam visa siela – tikiu tautos likimu, dvasia, protu, galiomis, jos etiniu gerumo ir darbštumo potencialu, netikiu, kad pražūsime dėl visų blogų valdžių (kurias patys renkame), netikiu, kad „ten“ visi vagys (daug mačiau ir matau „ten“ svetimo šapo nepaėmusių) ir kad nieko negalima pakeisti (tai liurbių filosofija). Netikiu, kad mumis vien tik manipuliuojama, kad patys niekuo dėti, o viskuo kalti kiti, nors užmuškit – netikiu, kad mes jau amžiams užvaldyti ir pavergti, atkūrę valstybę atsidūrėme kažkokioje vergijoje ir dabar tik velkame jungą ir vėl išsirinksime blogą valdžią, ir vėl skęsime, murdysimės ir t. t.
Kuo labiau svetimėjame, klimpstame į besaikį vartojimą ir iliuzijas, jog viską už mus padarys valstybė – tuo smagiau keiksnoti kitus už tūkstančius nuodėmių. Dar niekados viršum Lietuvos nesklido tokia dejonė, jog mums visiems galas, neaidėjo tokia aimana iki dangaus, pragaro, bet svarbiausia – lig slėpiningų dausų, iš kur nustebusios, apstulbusios į mus žvelgia protėvių, pranokėjų, didžiavyrių akys. Istorijos atmintis žvelgia. Vėlių akims nedera klausti, tai paklauskim patys savęs: kodėl taip dažnai iš valstybės kažko reikalauja ne kokie nelaimėliai, vargetos, ne nuskriaustieji, kuriems reikia jos paramos ir globos, bet tie, kurie tai valstybei, visuomenei, tautai dar nieko nedavė ir nieko neketina duoti, o žino tik viena – reikalauti ir kaltinti visus aplinkui, tik ne save? Galvą guldau, jau nebėra kitos tokios aimanuotojų šalies Europoje. Ir jie dygs kaip grybai artimiausiu metu, juk krizė, todėl siūlau idėją šventiniams šios vasaros fejerverkams – tegu juos lydi ši garsinga aimana nuo Baltijos, Nemuno krantų iki Himalajų, iš šiandienos į praeitį, tegu aikteli pasaulis ir, aišku, Europa. To mums ir visuotinei panikai, jog bus blogai, kadangi gerai būti Lietuvoje negali, tiktai ir tetrūksta, kadangi šįkart mums ypač pasisekė išsirinkti paniką skleidžiančią valdžią, kuri agituoja kiaurais puodais samstyti vandenį iš prakiurusio visų mūsų laivo ir gąsdina, baugina, jog bus dar blogiau ir t. t. Laiku ta krizė pasipynė po mūsų kojom.
Perdedu. Su kaupu persistengiu, tyčia aštrindamas tas nuotaikas, bet tikrai tie aimanavimai verkšlenimai meta šešėlį ant kuriančios, viltingos Lietuvos, ant išeičių, kurios atrandamos, nepaisant dantų griežimo, pykčio, agresijos, susvetimėjimo. Mus klampins, bet mes išsikapanosime iš sąmoningai kuriamo liūno, žarstys žarijas svetimomis rankomis, tačiau mes nepadegsime savo namų, nors kai kam to ir labai norėtųsi – kad būtų daugiau dūmų, sensacijų ir kitokios bjaurasties. Išeitys bus atrastos. Taip buvo per tūkstantį metų, taip atsitiks ir dabar.
Juk mūsų Lietuvos neturėjo būti. Suvalkiją (Sūduvą), man dar būnant motinos įsčiose, Stalinas išpirko iš Hitlerio už auksą, kai Lietuva, visa Lietuva, beje, neprotestuojant Amerikai ir Vakarams, jau buvo parduota. Visuotinis nepasitenkinimas valdžia tuomet talkino okupacijai, todėl ją lydėjo vieno vienintelio Lietuvos policininko žūtis. Dažnai pravažiuoju tą vietą Ūtos kaime, laukymėje tarp šilų, žiūriu į gražų paminklą, pagalvoju apie čia pralietas kraujo marias. Po to susigėrusio į smėlį kraujo lašo laukė „tarybinių tautų šeima“, atsivėrė karo praraja, pokario trėmimai, prasidėjo rezistencija ir gyvenimas, viliantis, kad jis bus geresnis. Be širdį šildančio spindulio, be slapčia puoselėjamos vilties, ryžto atgauti tai, kas pagrobta, pavogta, sutrypta, bet gyva ir sava – be valstybės idėjos, be lietuviškumo, be kalbos ir nacionalinės kultūros, be kūrybos, statybos ir sėjos vietoj mūsų būtų buvusi plynė, kleganti kitomis kalbomis. Taigi ir šiandieninių dejonių nebūtų. Tačiau net regint išniekintus kūnus miestelių aikštėse apokaliptinės nevilties nebuvo – supančioti žmonės kėlėsi iš paniekinimo, pelnė duonos kąsnį ir mirė, dirbo, gyveno ir mirė, tikėjo ir mirė, kad būtų geriau jų vaikams. Kokie mes šiandien būtume, jei tie žmonės būtų tik keikę valdžią, dejavę, graudinęsi ir bėgę nuo žiaurios tikrovės į fizinius ir dvasinius užkaborius?
Mūsų vardo paminėjimo tūkstantmetis žadina įvairių minčių. Ar tokie jau atsilikėliai buvo mūsų protėviai, drąsiais antpuoliais sugebėję užvaldyti Rytų slavus, aiškiai ėję atkariauti savo protėvių žemių iki Okos, Žizdros, Upos upių, kur vis dar gyveno prūsų gentis – galindai, ar baltiškai (lietuviškai) kalbėję barbarai žvėrių kailių apdarais būtų sulipdę daugiatautę valstybę? Ir kodėl toje valstybėje gana ilgą laiką taikiai sugyveno senieji dievai ir Rytų, Vakarų krikščionybės atšakos, ir kodėl ten kartu su lietuviais sutarė kitos tautos? Mes jaučiame, kokie poliglotai buvo Gediminas, Algirdas, Vytautas (be visų slavų ir vokiečių kalbų pastarasis turėjo puikiai šnekėti ir totoriškai), kodėl motina ortodoksė savo sūnus vadino Jogaila, Skirgaila, Švitrigaila, ir kokia pasaulėjautų, kultūrų, mentalitetų sintezė tirpo valstybėje, jos hierarchijoje ir tautoje, kuri niekados nevirto juodnugariais žemės vabalais, o išsaugojo nacionalinį išdidumą ir orumą. Mainėsi rūbai margo svieto, o išdidumas ir orumas liko. Kodėl per keletą šimtmečių buvo išbarstytas ir iššvaistytas iki paskutinio grūdelio (štai kur pati baisiausioji mūsų istorijoje vagystė!) gausus valstybės aruodas? Nuteriota Lietuva kaskart atgimdavo ir prisikeldavo, bet horizonte jau ryškėdavo dar baisesnė katastrofa, sužydėjimai, ramybė ir taika būdavo trumpalaikiai. Vien tiktai Vilniaus nuteriojimas per tvaną primenančią septyniolikto amžiaus Maskvos invaziją rodė pasibaisėtiną naikinimo mastą, o tų karų, marų, sukilimų dešimtys, tad lietuvių šioje istorinėje kryžkelėje tarp Rytų ir Vakarų apskritai neturėjo likti. Geriausiu atveju kelios dešimtys – kaip lybių Latvijoje. Vadinasi, veikė ne vien civilizacijos, ekonominiai veiksniai, bet ir racionaliomis sąvokomis neišreiškiama substancija, kurią jaučiame labiau širdimi nei protu – tautos siela. Literatūra amžinai bandė ir bandys įminti šią didžiausią paslaptį.
Norėtųsi iš visos širdies palinkėti mums ir mūsų vaikams išsaugoti pasitikėjimą savo valstybe, palinkėti protingesnės valdžios, socialinio solidarumo, ūkinio ir kultūrinio klestėjimo. Mes tiesiog neturime kito kelio, nes visi kiti keliai tėra šunkeliai į pinigo, galios kultą, susvetimėjimą, gobšumą, o galiausiai ir į tai, ką jau kadaise yra pergyvenusi antikinė civilizacija – supuvimą ir išnykimą. Juk Palemonas su sūnumis gryniausia lotynų kalba kreipėsi į mūsų protėvius: „Mes išnykome, kad jūs išliktumėte“, ir šie analuose išdeginti žodžiai rodo – jie puikiai susišnekėjo, todėl nusišneka visi tie, kurie tuo netiki.
2. Tūkstančio metų kontekste mes visados buvome Europos kultūros dalis – tai liudija kad ir mūsų architektūros paveldas ar kiti europinio kultūrinio palikimo, mąstymo, meninės išraiškos ženklai. Pagaliau Europos mokslas stipriai paveikė švietimą, o meniniai modeliai – ir literatūrą bei kitas meno šakas. Aš jau nekalbu apie lotyniškąjį alfabetą, kuris iškalbingai byloja apie mūsų priklausomybę europinei civilizacijai. Tačiau juk neištrinsi iš mūsų istorijos priklausomybės Rusijos imperijai, spaudos draudimo (matyt, unikaliausio reiškinio Europos istorijoje), sovietizacijos laikotarpių, kai priklausomybę Europos civilizacijai mėginta žūtbūt ištrinti iš atminties ir sunaikinti. Tos svetimųjų pastangos buvo bevaisės. Išsaugojome kalbą, kūrėme savitą nacionalinę kultūrą, kovojome už tai, kas buvo draudžiama ar nutylima.
Skaudžiausia, kad nepriklausomoje Lietuvoje mes neturime savo kultūros strategijos, blaškomės, pasikliaujame trumpalaikėmis besikeičiančių vyriausybių programomis, tarsi ir nematome svarbiausių orientyrų. Prisiminkime kalbos darkymą, visus keitimus, sukėlusius chaosą, kalbininkų ginčus. O tuo metu angliška puskalbė agresyviai užvaldo mūsų vaikus ir jaunimą. Nepasipriešiname svetimvardžių tvanui. Aišku, galime liūliuoti save mintimis apie daugybę kalbų, skambėjusių Lietuvoje per tą tūkstantį metų, bet neįstengusių pakenkti lietuvių kalbos dvasiai. Deja, ši angliškos puskalbės invazija žymiai klastingesnė dėl reklamos ir naujųjų technologijų, dėl mėgdžiojimo ar madų vaikymosi, dėl ketinimų vaikus vos ne nuo pirmos klasės mokyti anglų kalbos. Nėra ir negali būti didesnio rūpesčio visuomenei, visiems mums, nei kalba, jos išsaugojimas. Prancūzijos politikoje svarbiausioji kryptis – frankofoniškumas, tad kodėl lituanistika, gimtoji kalba, jos aukštinimas ir populiarinimas neturėtų būti aukščiausias prioritetas tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje? Kuo dar mes įdomūs pasauliui, kurį nustebinti taip trokštame, dažnai labai primityviais būdais, jei ne savo seniausia indoeuropietiškąja kalba? Baugina tas mūsų troškimas pabrėžtinai dėtis didesniais europiečiais nei senieji europiečiai ar noras išsižadėti savo tautinių šaknų ir mentaliteto.
Europa didinga savo klasika. Ji visados buvo ir bus grynų ir maišytų genų, kalbų, pasaulėjautų, kultūrinio, meninio savitumo konglomeratas, o kartu ir kažkoks naujas civilizacijos lydinys. Ar Europos kelias vien į aukštumas? Ar ta saulė patekėjusi visiems laikams? Žvelgiant į mečetes Europos miestuose, į tautų maišalynę apninka mintys apie Babilono bokšto statybą ir tautų kraustymąsi. Europai, kaip ir mums, didžiausias pavojus – masinės pseudokultūros tvanas, jos agresyvios pretenzijos užvaldyti jaunimą, jos nuodai, darkantys estetinį suvokimą. Pseudokultūra egzistavo visais laikais, bet dar niekada jai nebuvo pasisekę užgožti tikrosios kultūros, dar niekada jai nebuvo taip pataikaujama iki pakvaišimo ir isterijos. Nėra elitinės ir neelitinės kultūros (pastarąją pseudomenas įvardija save), yra menas ir masinis šarlatanizmas, užvaldantis vis didesnes auditorijas. Jis – masinis ir tuo baisus visai kultūrai, juolab įgijęs simbiozės formą – suaugęs su amerikietiškąja masinės kultūros atmaina, kuriai primityvizmu, bukumu ir kvailumu negali prilygti niekas. Tai – maras. Ne raudonasis, ne rudasis, tiesiog maras, užleistas ant mūsų už nuodėmes. Ir niekas dabar neklausia – didelės jos ar mažos. Po šio maro gali likti tik kultūros salos ar reliktai. Juk maro tikslas – kad publika būtų sugyvulėjusi, tik instinktų valdoma, o seksas pakeistų estetiką. Lietuvoje bulvarinė spauda, komercinės televizijos nemažai pasidarbavo – ir štai žvingaujančiam tautiečiui tik paduok ant gražiai įvynioto padėkliuko nuogą „žvaigždės“ užpakalį ar šou, kur tų užpakalių daug – žvengs ir net į Seimą rinks tuos, kurie gražiai žvingauja iš primityvių ir tyčiojasi iš šventų dalykų. Tokia kaina už laisvę kuo brangiau parduoti savo prekę… Lietuvišką? Aukščiausias tikslas – pramoga, trenksminga ir angliška, būtinai kvaila ir neigianti – lyrizmą, psichologinį gylį, formos grožį. Padorumas ir idealai neturi teisės egzistuoti. Pikta, kai matai, kad mūsų valdžios žmonės nesiorientuoja vertybių skalėje ir niekuo nesiskiria nuo tų – žvingaujančių iš savo žvengimo, argi normalu, jog net juokauti negalima lietuviškai: atimk iš mūsų komercinio televizinio ar estradų „humoro“ žodžių iškraipymą ir liks tik išsiviepęs nuo pasitenkinimo savimi ir honorarų „kūrėjo“ snukis. Per daug nesistebėkime, kad nesugebame pasirodyti kaip Europos kultūros sostinė nacionaliniu menu, jo tradicijomis, vertybėmis – taip nutiko ne vien dėl pinigų dalybų ar jų stygiaus, bet dėl beždžioniavimo ir noro pasirodyti ultramoderniais, „šiuolaikiškais“, „vakarietiškiausiais“. Maro užkratas tuo ir yra pavojingas, jog įvyniotas į dailiai blizgantį popieriuką: pretenzijos, nuogos formos be turinio, ničniekas, arba visiškas nie-kas, vis tas pats siekimas atrasti dviratį, tuštuma, klaiki tuštybė ir idiotiškiausias popsas – štai vienintelės kategorijos, apie kurias negalima kalbėti: užmuš arba pritvos šlapiu skuduru kaip musę. Šio maro negalima kritikuoti. Taigi iššokome aukščiau savo bambos. Man gaila mūsų mokytojų, bibliotekininkų, kultūros šviesuolių bei darbininkų visuose krašto kampeliuose ir dėl jų varganų atlyginimų, ir dėl to, kad jie mato, kaip tas maras, paviršutiniškumas, antikultūros nuodai žaloja ir žudo visa, kas šviesu, gyva, natūralu ir nepakartojama, kaip nesugebama apgalvota politika atriboti „mėšlo nuo bubukų“.
Negerbtume savęs, jei atsisakytume savo nacionalinio charakterio, orumo, kalbos, kultūros įvairovės ir didybės – kad palaikytume tą Europos dvasią, kuri buvo ir išliks pamatinė visai jos civilizacijai.
3. Ir dar kaip! Per nepriklausomybės metus rašytojai ir kiti kūrėjai buvo stumiami į užribį – savanoriškai skaidantis į grupes, užsisklendžiant tarp keturių sienų. Daugeliu skaudžiausių atvejų tai – dvasinė emigracija, pasitraukimas išliekant savo krašte. Jų kūrybos deramai nerėmė. Ar tam buvo pasipriešinta? Kaipgi atsitiko, kad valdžia nustojo bijoti menininkų, nors visos valdžios jų bijojo? Kodėl ta baime nepasinaudota literatūros labui? Kodėl nepasakyta visam laikui – su buku požiūriu į kultūrą nebus taikstomasi? Kodėl visi mūsų suvažiavimai, susirinkimai, – atleiskite, nykiai reglamentiškas blusos varinėjimas per valdiškai surašytų popierių paragrafus, kur mūsų balsas ir protestas – ne tokie, kad visoje Lietuvoje išgirstų? Visa Lietuva to protesto laukė, laukė ir nesulaukė. Bibliotekos ėmė negauti knygų, literatūrinės, kultūrinės spaudos – visa tai pakeitė „Vakaro žinios“ ir „Panelė“. Meno kūrėjo, rašytojo statusą tvirtina kultūros ministras – net Stalinas karikatūriškai mėgino įdiegti „savivaldą“, nors visi cyptelti nedrįsdavo po padu, dabar sava demokratinė valstybė ima reglamentuoti ir kištis į kūrybinių sąjungų savivaldą, kuria joms kažkokį „meno kūrėjų“ anstatą, biurokratiškai suteikiantį „teisę kurti“, nors ta teisė tik Dievo duota arba ne, o mes maldaujame, kad valdžia būtų dėmesinga literatūrai ir menams. Tikrai sulauksime! Kaip jau minėjome, ji palankesnė popsui ir „žvaigždėms“, todėl išsiderėti nieko nepavyks tol, kol mes kūryba ir vieningu protestu neišsikovosime nacionalinei literatūrai ir menui pozicijų, kurių jie nusipelno. Žiovulys per susirinkimus ar skambučiai telefonu ieškant prielankumo „ten, aukščiau“, „kompromisai“, „darbo grupės“ negelbės. Mūsų susiskaidymas į grupeles, prijaučiančius, mūsų nematymas, kad literatūra stipri savo braižų ir stilių įvairove, mūsų netolerancija – to paties konformizmo atmainos. Nepatiko jis man anais laikais, nepatinka ir dabar. Galėtume pakalbėti ir apie kūrėjo baimę, kuri yra konformizmo sesuo dvynė, bet gal tai kita, platesnė ir ne tokių atsakymų reikalaujanti, tema.
…Kvedlinburgo analai, šventasis Brunonas kiek aptemdė Palemoną, kuris savo sūnui Barkui, tam pačiam, įkūrusiam Jurbarką, yra pasakęs…
Ilgą kaip Nemunas monologą apie visas baltų gentis ir jų ateitį po tūkstančio metų, tik anei žodelio apie bankus, virtualius pinigus, kurie garuoja viršum prabangos, iliuzijų, vargšų didingumo, turtingųjų skurdo ir, savaime suprantama, apie žmogaus sielos galynėjimąsi su tamsiąja savo prigimtimi. Apie tai Barkas nieko mums negali pasakyti, juk jokie saulės užtemimai mums nebaisūs, svarbiausia, kad neaptemtų protas, – čia literatūros, gimtojo žodžio valdos laisvoje savo valstybėje. Mes pavaldūs šiai jurisdikcijai ir jai atsakingi.
Juozas Girdzijauskas
1. Lietuvos vardas paminėtas prieš 1000 metų, tačiau kiek daugiau apie ją žinoma nuo XIII amžiaus, nuo Mindaugo laikų.
Reikia skirti lietuvių tautą ir lietuvių valstybę. Jų istorijos susipynusios ir tragiškos, bet ne vienodos. Atspariausia, labiausiai užsigrūdinusi yra lietuvių tauta, nes ji, nors ir labai engiama, smaugiama, žudoma, neišnyko, išliko ir šiandien toliau gyvena. Nors lietuvių valstybė – Lietuva buvo nuolat puldinėjama ir griaunama tiek iš išorės, tiek iš vidaus. XVIII amžiaus pabaigoje ji buvo išdraskyta, pasidalyta kaimynių ir atsigavo tiktai XX amžiaus pradžioje. Per dvidešimtį metų nespėjusi pasidžiaugti nepriklausomybe, vėl buvo klastingai užgrobta ir pusę amžiaus gyveno vergovėje. Dabar artėja antrosios nepriklausomybės dvidešimtmetis ir tikimės jos neprarasti. Tą viltį žadina ir palaiko ne kas kita kaip Lietuvos nueitas kelias. Tame kelyje daug ką praradome, bet išsaugojome norą būti laisvi. Turime saugoti ir turtinti savo kultūrą, nes tai pagrindinis mūsų ginklas kovų verpetuose.
2. Nejaučiu galįs spręsti apie Europos dvasią. Bet man atrodo, kad praeityje toji dvasia yra buvusi didingesnė. XX amžiuje ji labai sumenko. Ją išsekino siaubingi karai, žudynės, ateizmas, pragmatizmas bei egoizmas, melas bei veidmainystės, visuotinis moralės nuosmukis. Toji dvasia verta greičiau pasigailėjimo bei užuojautos negu pasididžiavimo. Suprantama, kad panaši yra ir mūsų pačių dvasia, kurią būtina įvairiais būdais gerinti ir puoselėti. Didvyrių žemė, didžių darbų įkvėpėja, lieka vis toliau praeityje.
3. Nelabai suprantu, kas norima pasakyti, ko norima paklausti. Didesnis ar mažesnis konformizmas visuomenės gyvenime neišvengiamas. Todėl klausimą reikėtų sukonkretinti
Algimantas Lyva
1–2. Lietuviai, kaip ir Amerikos indėnai ar Australijos aborigenai, nesugebėjo realizuoti savo unikalios kultūros. Nepavyko kaip japonams (bent laikinai) atsitverti nuo pasaulio ir sustabdyti pragaištingos Vakarų kultūros ir religijos invazijos. Kai ugnimi ir kalaviju buvo beveik sunaikinta senoji kultūros, valstiečiams užkrovė baudžiavos jungą, o feodalai gėdingai nutautėjo. Tarsi nebuvome nukariauti, bet savo valstybės neturėjome (Žečpospolitoje į mus žiūrėta iš aukšto). Skaudu, kai menkinama aisčių kultūra. Nereikia sureikšminti to fakto, kad senovės baltai neturėjo rašytinės kultūros. Tradicija buvo perduodama žodžiu, iš mokytojo – mokiniui, ir taip iš kartos į kartą. Šis metodas nė kiek ne menkesnis už rašytinį. Priešingai, jis modernus ir turi daug pranašumų prieš formalų. Prisiminkime džiazo tradiciją, kai išmokstama improvizuoti ne iš natų, bet iš meistro. Rašytiniai šaltiniai gali būti sunaikinti, o tradicija – ne. Nebent įvyktų genocidas. Bėgo šimtmečiai. Tauta pavirto žole, kurią nebaudžiamai šienavo svetimi. Bet šaknys liko, kiekvieną šimtmetį ataugdavo švieži, gyvi daigai. Tauta nežuvo, kaip ir užkonservuota baltų kultūra, į kurią vis dar nepakankamai gilinamasi. Apsiribojama (dažniausiai) akademinėmis studijomis, tautodailės, liaudies muzikos ar šokių surogatais. Nepaisant uolaus dainų aranžavimo ir kultūros niveliavimo, vis dėlto išlikome saviti. Tai didžiausia Lietuvos pergalė. Esame laisvi, todėl neverta tragiškai samprotauti apie Lietuvos kultūros padėtį, guostis neįveikiamu Valdovų rūmų betonu, persistengti formuojant patrauklų įvaizdį svetur. Ateitis nenuspėjama. „Akropolyje“ subrendęs individas gali Lietuvą įsivaizduoti kaip margą, skirtingai kalbančių žmonių minią, kurią į stabilią bendriją jungia paslaptinga, nežinoma, dar neidentifikuota lietuvybės gija. Galbūt tai bus senoji baltų kultūra, liaudies dainos, o gal lietuvių kalba, garbingai pratęsusi sanskrito ir kitų mirštančių kalbų tradicijas.
XXI a. pasiekėme naują istorinio „žaidimo“ lygį, kuris vadinasi – išlik, nors mažas esi. Nepaisydama skaudžiausių sukrėtimų, Lietuva ne kartą pademonstravo savo gajumą, sugebėjimą prisikelti iš mirusių. Pamenu seną lietuvių feodalų „kolonizatorių“ principą – seno nekeisk, naujovių neįvesk (garsioji veto teisė). Skamba keistai, bet, prisiminus abejotinas svieto lygintojų patirtis, nė kiek ne juokinga ir ne naivu. Kultūra kaip ir visuomenė vystosi spontaniškai, laisvai, nenuspėjamai. Joks Seimo įstatymas ar Vyriausybės potvarkis neištiesins nuo demokratijos stokos sulinkusios tautos, nepanaikins skurdo, neteisybės. Kas gali žvilgsniu aprėpti tautos tūkstantmetį, išnarplioti klaidžius istorijos vingius, pasmerkti bočių klaidas, įvertinti laimėjimus? Turbūt niekas. Vargiai įmanoma objektyvi prieštaringų įvykių analizė. Ir visai nebūtina nei piktintis, nei žavėtis. Vienodai vertingi ir pralaimėjimai, ir pergalės.
Lietuva išliks, jei sugebės keistis. Ir vis dėlto paprieštarausiu pats sau: Manau, neverta perdėtai nuogąstauti ir dėl šiandienos klaidų, skandalų ar kvailysčių. Net jei valdžia įžvalgiai atsižadės europinių atrakcijų, nurėš sočias valdininkų algas, nedaug centų teįkris į skurstančio rašytojo kišenę. Galima džiaugtis, kad bent jau niekas netrukdo stoiškai arti beribių kultūros dirvonų. Neverta teatrališkai sustingti prie XX a. sunešiotų, naftalinu dvelkiančių kultūros formų. Slėptis nuo naujausių technologijų privačiame miške. Nebūtina kliedėti utopiniu idealu – kurti tariamai pažangiausią ateities modelį. Nei ekonominiai, nei sporto laimėjimai, nei rekordai nekompensuos autentikos stokos. Neverta žvalgytis į arogantiškus kaimynus ir laukti jų atsainaus pripažinimo. Turime unikalią baltišką kultūrą. Jau esame pastebėti ir įvertinti. Reikia gyventi paprastai ir sveikai. Tauta realizuoja save savo buvimu. Be nacionalistinių perlenkimų, kerziniais batais avinčių skustagalvių paradų, valstybinių švenčių pompastikos. Neverta puoselėti sterilios vienalytės tautos etalono. Niekam ne paslaptis – mūsų gyslose daug germaniško, slaviško kraujo.
1000 metų prabėgo ne itin šauniai, todėl neverta pūstis. Geriausiai kukliai paminėti šią svarbią datą Kernavėje ar Rumšiškėse, bet ne Valdovų rūmuose. Bus skaudu ir juokinga, kai iškilūs svečiai „pažins“ Europoje pagamintus baldus, kilimus, servizus, bet nepastebės mūsų autentiškos kultūros.
3. Tūlas pašnekovas kartą man drėbė: „Kodėl nerašai teisybės apie Lietuvos vargus, kodėl kliedi nesąmones?“ Patylėjau. Smalsuolis triumfavo. Ir ne veltui. Rašytojas gali pasišaipyti iš negatyvios tikrovės, smogti žemiau juostos ir parašyti „Gudručių laivą“ ar ką nors panašaus, bet jis niekada nepakeis pasaulio. Egzistuoja nepaneigiami priežastingumo dėsniai, ir mes kasdien ragaujame savo darbų, artimų ir labai tolimų, pasekmes. Todėl nereikia graudentis. Galime keisti tik save, tuomet ir pasaulis pasikeis (pats sau prieštarauju). Žmonės, „iškritę“ iš tradicinės kultūros, tampa labai panašūs (lot. conformis – panašus), jie vengia visuomeninės veiklos ir rūpinasi tik savo gerove, valstybė jiems nė motais, sovietmečiu daug kam buvo geriau. Konformistas ieško laimės svetur ir nenori pasiraitojęs rankoves dirbti Tėvynei. Viešai visi yra patriotai, o patyliukais kiekvienas siekia naudos tik sau. Stipresni, plėšresni jungiasi į klanus ir tarnauja tik savo klubo interesams. Vargas menininkui, jei jis, pamynęs savo įsitikinimus, bandys pritapti prie visagalės grupuotės. Anais laikais, įtikus režimui, galėjai nuo sotaus valdžios stalo rinkti pyrago trupinius, maukti kitų neišgertą degtinę. Deja, nėra tokio režimo, despoto, kurio ambicijoms ir keistenybėms vertėtų pataikauti.
Konformizmą gimdo kompleksai, baimė būti savimi – paprasčiau išreikšti vyraujančios ideologijos interesus, nei tapti balta varna. Sąjūdžio metais laukėme, kol iš gilių stalčių garbūs rašytojai ištrauks kankines knygas. Deja, nesulaukėme. Be negausių poezijos ir prozos perliukų, lentynose dulkėjo rupus „tarybinis“ žvirgždas. Bevertė socializmo egzotika. Juodu humoru persunkta darbo romantika, plėšinių „vesternai“, komjaunimo statybos, utopinės naujo žmogaus kūrimo studijos. Toli nenuvažiuosi. Toks kelias veda tik į kultūros kapines. Atgimimo literatūrinį vakuumą spėriai užpildė savi postmodernistai ir šiurpi verstinių knygų įvairovė. Tegyvuoja pelnas! Jei nupirksi – neapsiriksi. Ta pati „kaifo“ formulė. Ir šiame veržliame informacijos sraute skęsta sava, baltiška kultūra. Sunku paaiškinti, kodėl Lietuvoje netransliuojama Latvijos televizija. Nejaugi siekiama iš viešosios erdvės eliminuoti vienintelę mums giminingą tautą. Prūsų nėra. Puiku! Latvių taip pat nereikia! Žiniasklaida artimiausius kaimynus prisiminė tik tada, kai jų šalis nusirito į bankroto duobę. Štai ir išdidūs žemaičiai jau siekia autonomijos, o jeigu jie atsiskirtų, vargu ar po 1000 metų švęstume kitą jubiliejų. Nesurinks lietuviškos dėlionės nė Briuselio biurokratai… Tikiuosi, nacionalinė televizija dar nepamiršo, kad mes, baltai, turime giminingą kultūrą. Mus sieja ne tik linksmuolių ir juokdarių vaidmenys, įkvėptai atliekami puotoje per marą.
Gintaras Grajauskas
1. Nelabai aš tikiu skaičių magija – tačiau Lietuvos paminėjimas Kvedlinburgo analuose, sakyčiau, gana simboliškas. Istorikai iki šiol laužo galvas, kur vargšas Brunonas galėjo padėti savo galvą, kur tas mistinis Rusijos ir Lietuvos pasienis? Tiksliai geografiškai šios vietos nesugebėčiau nurodyti ir aš, tačiau dvasinės jos koordinatės nesunkiai nustatomos: tame pačiame mistiniame Rusijos ir Lietuvos pasienyje, sankirtos taške, mes tebegyvename iki šiol.
Brunonas Kverfurtietis anais laikais ne tik skleidė Kristaus mokslą, bet ir plėtė Šventosios Romos imperiją – savotišką šiuolaikinės Europos Sąjungos analogą. Tuomet pasipriešinome – norėtųsi teigti, jog priešinomės saugodami savitumą ir nepriklausomybę, tačiau faktai liudija, jog veikiausiai viskas buvo gerokai paprasčiau: kunigaikštukas Zebedenas pavydėjo savo broliui Netimerui didėjančios valdžios ir Brunono žadamos krikščioniškojo valdovo karūnos…
Ne tai šiandien svarbiausia – noriu grįžti prie tokios ne itin senos kadaise intensyviai plėtotos vizijos: Lietuva – tranzito šalis, mums nebūtina ir netgi pražūtinga identifikuotis su Vakarais ar Rytais, mes galime išgyventi ir netgi uždirbti būdami neutralia tarpstote ir muitine… Nuo Brunono laikų akivaizdu – visąlaik, kai išdidžiai nepasirinkdavome supuvusių Vakarų, mus netrukus įsiurbdavo dvasingieji Rytai, kartais šimtmečiui ir daugiau. Su agrarinės imperijos provincijos statusu, nulėmusiu žmonių bukumą ir paklusnumą, virtimą tyliais darbiniais gyvuliais.
To paties, žinoma, siektų ir Vakarai – net ir dabar, jei tik leisimės tokie padaromi. Laimei, ten jau senokai nebemadingas imperinis mąstymas, jie net šiek tiek atgailauja dėl savo kolonijinės praeities. Ar bent jau apsimeta.
Ir tas muitinės, renkančios mokesčius už kiekvieną gurguolę, neutralumas mūsų geografinėje padėtyje yra visiška iliuzija. Tiek tada, tiek dabar pasirinkimas tebėra tas pats: arba Roma, arba Bizantija, arba Vakarai, arba Rytai. Jokios tarpstotės ir muitinės niekada niekam nebuvo ir nebus reikalingos, neapgaudinėkime savęs. Čia ne Alpės, ne Šveicarija su bankais, funkcionuojančiais lyg niekur nieko bet kuriuo paros ir karo metu. Jei pasiseks, turėsime ne tranzito muitinę, o kriminalizuotą patiltės plėšikų valstybę. Ir tai pačiu geriausiu atveju. Blogiausiu – jokios.
Nors anie, nudaigoję Brunoną, greičiausiai net ne lietuviai buvo, o skalviai. Bet, akivaizdu, giminingos sielos.
2. Europos kultūroje ir literatūroje esame. Tiesiog. Kokie – net nelabai ir svarbu. Turime keistų ir nepamatuotų ambicijų būtinai, primygtinai būti įdomūs, autentiški, nepakartojami, galų gale bet kokie. Tai provincialu ir vaikiška: mums visai gana būti. Neprivaloma sudominti pasaulį, užtenka būti paprasta, garbinga ir padoria jo dalimi. Juk esame valstiečiai, be ypatingos kultūros ir be sukrečiančios literatūros. Ar verta mums isteriškai ieškoti privalumų ir visokių resursų, kad tik galėtume pasirodyti esą kuo nors įdomūs? Viešai pasiskelbti drąsia tauta? Gal geriau neskelbime nieko pasauliui, gana to, iš kaimynų pasigauto, mesianizmo. Būkim protinga tauta, ir to užteks per akis. Turime savo kalbą, turime Donelaitį. Ir gana. Baikim žvairuoti ir su baime mintyti, kas ką apie mus galvoja.
3. Kodėl „dar“? Manyčiau, niekada toks aktualus nebuvo kaip dabar. Kuriais gi dar laikais menininkas, droviai nusukęs akis, sutiko su teiginiu, jog „kuria produktą“?
Strazdas, o ir Donelaitis, palyginus su šita dabartine govėda, buvo absoliutūs maištininkai. Ir Vaižgantas. Ir Maironis.
Kai kadaise pabandžiau parašyti apie rašytojų konformizmą, ganėtinai netiesiogiai, švelniai ironiškai, savęs taip pat nepamiršdamas, gavau pastabą, jog tai – „cecho išdavystė“. Tik pabandyk netarnauti, nevaikščioti į choro repeticijas ir tu žuvęs.
Sakyčiau taip: visuomeninis konformizmas – tokia primityvi tolerancijos užuomazga. Prisitaikymas savaime nėra blogis – svarbu, prie ko tenka taikytis, prie eilinio pusgalvio valdovo ar masinės turtingų chamų invazijos. Prie oligarcho ar oligofreno. Daugybė subtilybių. Žmonės puikiai išmano, ką reiškia prisitaikyti – tai būdas išgyventi, išlikti, ir tiek. Instinktas – kartais negražus, bet labai suprantamas. Su instinktu nepasiginčysi.
Kultūrinis konformizmas visiškai kitoks – jis asmeninis, nieko bendra neturintis su sociumu. Tai reikštų – skaityti ir recenzuoti ne tas knygas, kurias tau smagu skaityti, bet tas, už kurias tau moka, ir įtikinamai entuziastingai recenzuoti. Arba, neduokdie, imtis tokias knygas rašyti. Arba vartyti akis ir vaizduoti dvasingą, kad tau už tai sumokėtų pinigų, kad pasistatytum dviaukštį namą. Arba tiesiog šiaip, gimnazistiškai literatūrologiškai – visą gyvenimą meluoti sau, kad vienas -izmas yra daug geresnis už kitą -izmą, nes taip tave išdresavo.
Niekas tavęs neverčia, pats pasirenki. Jokio išorinio satrapo, tik tu pats. Kultūrinis konformizmas. Va tai jau iš tiesų yra išdavystė. Gal net ir cecho išdavystė – čia turbūt net dori anų laikų amatininkai, račiai, balniai ir batsiuviai man pritartų. Labai tikiuosi.