Josif Brodskij. Peteliškė
2009 m. Nr. 8–9
Iš rusų k. vertė Andrius Krivas
I
Ištarti: negyva?
Bet gyvenai vos dieną!
Koks liūdnas pokštas Dievo!
Skraidei – ir va:
suglumina mane
toks sutapimas datų
gimimo ir kada tu
manam delne
jau sudūlai ramiai.
Keblu atriekti
nuo kiekio kitą kiekį
dienos trukmėj.
II
Nejaučiam juk dienų –
nuo jų nelieka
kolekcininkui nieko.
Akies penu
netampa jos. Fone
baltam jos būna
nematomos ir kūno
neturi, ne.
Bemaž kaip tu jos; na,
kiek turi svorio
subliūškusi, beorė
viena diena?
III
Sakyt, visai neva
tavęs nėra? Bet kas tai –
ant mano rankos raštai
tavi? Spalva –
ne vaisius nebūties.
Kieno idėja?
Kas taip dažus sudėjo?
Iš prigimties
aš – žodžių kratinys,
jie nespalvoti,
paletės šios vaizduotė –
nepagimdys.
IV
Sparneliai mirga nuo
vyzdžių, rainelių –
kam priklausyt jos gali?
Sakyk, kieno
veidų skiautelės tai,
skrajus portrete?
Ir kaip, sakyk, atspėti,
kas per daiktai
šiam natiurmorte: ar
gėrybės sodų,
daržų, miškų? Atrodo,
ir žuvys dar.
V
Ar tu – panorama?
Pro lęšį matos
gal šokiai, nimfų ratas
ar dykuma?
Ar šalį tą naktis
niūri užtvindė?
Ar ten diena? Kas spindi
per šviesulys?
Kieno, nesuprantu,
tavy figūros?
Ir iš kokios natūros
tapyta tu?
VI
Taip, žanrų mišinys
visų beveik tu:
peizažo, veido, daikto
esi jungtis.
Koks sutalpino čia
tapybos guru
trapioj miniatiūroj
visatą šią –
be galo keistą, nes
joje atrodai
tu kaip be rakto kodai
(o raktas – mes)?
VII
Kodėl taip neilgai
šį ornamentą
krašte dėvėt tau lemta,
kur ežerai
blyškia amalgama
erdves sulaiko?
O tavo trumpo laiko –
nors kam gana?
Juk net kuklių
įkliūt negauni progų
entomologui
su tinkleliu.
VIII
Neatsakai. Drovies?
Ar gal pyksti tu
užu smalsumą šitą?
Ar – dėl mirties?
Ne! Tu ir iš tiesų
turi motyvą
tylėt, nes tai, kas gyva,
yra balsu
apdovanota, kad
bendrautų, šauktų,
pratęstų mirksnį lauktą
ar dieną net.
IX
O tu – tu negavai
– matyt, per klaidą –
šio giminystės laido.
Na ir gerai –
kam liktumei išvis
skolinga Dangui?
Tad nesikrimsk, kadangi
tava būtis
tylėjimo verta.
Tu nebylesnė
už laiką ir lengvesnė:
garsai – našta.
X
Tu išgąsčio valdžios
pajust nespėji,
lengvesnė net už vėją
viršum vejos;
tau būna nesvarbu
tvanki senovė
ir ateitis – tu stovi
už jų ribų –
todėl, kada leki
į pievą maisto,
staiga įgauna vaizdą
erdvė blanki.
XI
Taip plunksna, vedama
lapu liniuotu,
nė neįsivaizduotų,
kokia drama
jos eilutes sukrės.
Klusniai ji seka
nebylią pirštų šneką.
Ir iš širdies
ištraukiami dažnai,
kai ji taip daro
– lyg iš gėlių nektarai –
vargai, skausmai.
XII
Dailumas įmantrus,
tuoj dulkėm virtęs,
yra tikriausiai skirtas
įtikint mus
tuo, ką suvokt baisu:
visatos turtas
be jokio tikslo kurtas,
o jeigu su,
tai tikslas tas – ne mes
…nebent tyrėjai
vabzdžių – žvaigždėms ir vėjui
smeigtukų ras.
XIII
Ištarti tau sudie
kaip laiko matui?
Kai retsykiais pamatom
draugus, kurie
pamiršo mus, painu
ieškot kaltųjų;
pažvelk: už nugarų jų
nebėr dienų,
prasmingai praleistų,
kurios nušviečia
likimą, o tik spiečiai
tokių kaip tu.
XIV
Vidum tu – Tuštuma,
klausai jos dėsnio,
bet man esi mielesnė,
it artima,
nors primeni tu ją –
ji skrydy tavo
pavidalą įgavo.
Tuštumoje
tave kaip pagarbos
regiu objektą:
atitveri bent kiek tu
mane nuo jos.
1972