literatūros žurnalas

Joseph Brodsky. Vertumnas

1992 m. Nr. 5

Vertė Tomas Venclova

Gianni Buttafavos atminimui

 

I

Pirmąsyk tave sutikau nebūdingoj tau platumoj.
Tu į ją nebuvai įžengęs, tačiau tavo garsas siekė
vietas, kur vaisiai dažniausiai gaminami iš molio.
Ligi kelių sniege tu stūksojai, baltas,
pridursiu – nuogas, apsuptas vienakojų,
irgi apnuogintų medžių, sakytum žemųjų
temperatūrų specialistas. „Romėnų dievybė“, –
skelbė išblukus lentelė,
ir man tu buvai tikras dievas, kadangi žinojai
apie būtąjį laiką daugiau negu aš (busimuoju laiku
tuomet aš mažai tesidomėjau).
O antra vertus, garbanotas ir papūtžandis,
tu atrodei beveik bendraamžis. Ir nors nemokėjai nė žodžio
vietos tarme, kažin kaip pradėjome šnekučiuotis.
Iš pradžių plepėjau tik aš: rodos, minėjau Pomoną,
vingiuojančias mūsų upes, įnoringą orą, daržovių
stoką, pinigus, metų laikų nedarnią kaitą – žodžiu,
daiktus, suprantamus tau, kaip galvojau, jei ne
iš esmės, tai iš bendro aimanos tono. Pamažėle (nes aimana –
visuotinė prokalbė, ir pradžioje tikriausiai tebuvo
„oi“ arba „ai“) tu ėmei atsiliepti:
raukti kaktą, merktis; apatinė veido dalis
tarytum atitirpo, ir lūpos pradėjo krutėti.
„Vertumnas, – iškošei tu pro dantis. – Vadinuosi Vertumnas.“

 

 

II

Buvo žiemos diena, pilka, o tiksliau – bespalvė.
Galūnės, pečiai, liemuo – tuo tarpu, kai mudu
žengėm nuo temos prie temos –
iš lėto rausvėjo ir slėpėsi audekluose:
skrybėlė, marškiniai, kelnės, švarkas, Balenciagos
pusbačiai, tamsžalis paltas. Oras irgi
ėjo šlltyn, ir kartais tu lyg apmiręs,
įtempęs ausis klauseisi, kaip šlama parkas,
kada ne kada vangiai apversdamas lipnų lapelį.
Šiaip ar taip, jei man atmintis nešlubuoja,
tuo metu, kai aš, gerokai įkaitęs,
iškilmingai bylojau apie istoriją, karą, nederlių, nešvankią
vyriausybę, jau nužydėjo alyvos,
ir tu ant suoliuko iš tolo buvai panašus į eilinį
valstybės išvargintą žmogų; ir tavoji temperatūra
dabar jau buvo trisdešimt šeši ir šeši.
„Einam, – ištarei tu, paėmęs mane už alkūnės. –
Einam, parodysiu tau vietas, kur aš gimiau ir užaugau.“

 

 

III

Kelias į ten, suprantama, ėjo debesimis,
jų spalva panėšėjo į gipsą, o kartais į marmurą
tiek, jog man pasirodė, kad tu kalbėjai kaip tik apie tai:
erdvės griuvėsius, chaosą. Bet juk tai būtų reiškę
būsimąjį laiką – tuo tarpu tu jau buvai
atsiradęs. Truputį vėliau, tuščioj kavinėj,
mieguistam miestely, ligi baltumo įkaitintam saulės,
kur kažkas, prasimanęs arką, nebemokėjo sustoti,
supratau, kad klystu, nugirdęs, kaip tu šnekiesi
su vietine sene. Kalba, kiek nutuokiau, buvo
amžinai žaliuojančio šnaresio mišinys su bangų
amžinai melsvu šniokštimu – ir tokia staigi, jog bežiūrint
tu keletą kartų šnekėdamas pats virtai į tą senę.
„Kas ji?“ – paklausiau paskui, kai mudu išėjom.
„Ji? – tu patraukei pečiais. – Niekas. O tau ji – deivė.“

 

 

IV

Pasidarė truputį vėsiau. Mudviem dažnai pradėjo
pasipinti praeiviai. Vieni mums lenkės,
kiti žiūrėjo į šalį, tik jų profiliai buvo matyti.
Visi jie buvo, šiaip ar taip, tamsiaplaukiai.
Kiekvienam už nugaros – nepriekaištinga perspektyva,
taip pat ir vaikams. Na, o seniams –
jiems ji, sakytum, rietės, nelyginant sraigės kiautas.
Iš tikrųjų būtojo laiko visur buvo žymiai daugiau
negu dabarties. Daugiau tūkstančių metų
negu glotnių automobilių. Žmonės ir paminklai
čia priartėdavo, čia vėl nutoldavo,
bet nei didėjo, nei mažėjo,
duodami patirti, kad tik jie čionai yra pastovūs dydžiai.
Gimtojoj aplinkoj tave regėti buvo keista!
Bet dar keistesnis buvo faktas, jog mane beveik
visi suprato. Tai turbūt priklausė nuo
idealios akustikos, būdingos tų kraštų architektūrai,
ar nuo tavo pagalbos; iš viso nuo meilės tarp
absoliučios klausos ir neartikuliuoto garso.

 

 

V

„Nesistebėk, nes mano amatas – metamorfozės.
Kiekvienas, į ką bepažvelgsiu, pavirsta manim,
Tau, tiesą sakant, tatai paranku. Vis dėlto užsienis.“

 

 

VI

Po ketvirtadalio amžiaus, Vertumnai, girdžiu tavo balsą
tariantį tuos žodžius, ir juntu atidų
tavųjų pilkų, nebūdingų pietiečiui akių
žvilgsnį. Fone svirduliuoja palmės,
tartum sukreivinti tramontanos
kinų hieroglifai, ir kiparisai,
lyg egiptietiški obeliskai.
Vidurdienis, iškaršusi baliustrada;
ir Lombardijos saulės aptaškytas mirtingas
dievybės pavidalas! laikinas tai dievybei,
bet vienintelis man. Su plikais smilkiniais, su ūsais
veikiau a la Maupassant negu Nietzsche,
gerokai išplitusiu – dėl kamufliažo –
liemeniu. Antra vertus, ne man
puikuotis diametru ir apsimesti Saturnu,
koketuoti su teleskopu. Juk niekas veltui
nepraeina – ypač laikas. Mūsų apskritimai –
nelyginant rievės, atspėjančios būsimą kelmą,
o ne sodžiaus ratelis, ne mylimosios
glėbys. Ir paliesti tave – paliesti
astronominę sumą ląstelių,
už kurią visuomet užmoki likimu,
bet kuriai tiktai švelnumas proporcingas.

 

 

VII

Ir aš įsikūriau pasauly, kur tavo gestas ir žodis
buvo neginčijami. Ištikimybė ten reiškė
mimikriją ir sekimą. Tenai aš pramokau meno
sutapti su gamta, lyg su uždanga ar su baldais
(ilgainiui tai atsiliepė garderobo kokybei).
Kalbant iš mano burnos kartais ėmė išsprūsti
asmeninio įvardžio daugiskaitos vardininkas,
ir pirštuos nubudo šventoriaus gudobelių gyvumas.
Be to, aš lioviaus dairytis. Išgirdęs už nugaros trenksmą,
dabar jau nekrūpčioju. Mentėmis, tartum skersvėjo gūsį,
juntu, jog už mano pečių irgi
driekiasi gatvė, užžėlusi kolonadom,
kad jos tolimajam gale taip pat mėlynuoja
Adrijos vilnys. Man jų suma dovanota,
be abejo, tavo, Vertumnai. Sakytum – grąža,
variokai, kuriais dosni begalybė
apiberia laikinus daiktus. Iš dalies todėl, kad ji prietaringa,
iš dalies tikriausiai todėl, kad tik jie vieni –
laikini daiktai – ir tesugeba justi laimę.

 

 

VIII

„Būtent šita prasme tokiems kaip aš, –
šypsojaisi tu, – ir būna pravartūs jūsiškiai.“

 

 

IX

Laikui bėgant pradėjau manyti, kad gyvenimo džiaugsmas
tau virto antrąja prigimtimi. Net ėmiau abejoti,
ar džiaugsmas – toks jau nepavojingas daiktas dievybei…
gal kartais dievai už gyvenimo džiaugsmą sumoka
amžinumu? Tu krateis mano žodžių. Bet niekas,
niekas, Vertumnai, taip nemokėjo žavėtis skaidria
upokšnio srove, bazilikos mūru, pinijų adatom,
braižo atkaklumu. Labiau negu mes; o, kur kas
labiau. Man netgi atrodė, kad tu užsikrėtęs
mūsų goslybe. Tikrai; reginys nuo balkono
į atvirą aikštę, varpų žvangesys,
žuvies aptakumas, iš profilio regimo paukščio pašiurpęs sopranas,
ovacija virstantys lauro plojimai,
banknotų šlamėjimas – visa tai vertinti gali tik tas,
kas atsimena, jogei rytoj, vėliausiai poryt
tatai pasibaigs. Ir greičiausiai kaip tik
iš jo nemarūs dievai ir pramoksta džiaugsmo, gebėjimo juoktis
(nes jiems, nemariesiems, bijotis nereikia).
Būtent tokia prasme tau ir buvo pravartus mūsiškiai.

 


X

Niekas nesusigaudė, kaip tu praleidi
naktis. Tai visai nekeista, jei atsižvelgsim į tavo
kilmę. Sykį pasaulio centre po vidurnakčio
aš tave sutikau blausių žvaigždžių draugėje,
ir tu man pamerkei akį. Slapumas? bet visata
anaiptol ne slapūnė. Priešingai: ten juk viskas matyti
plika akimi, ir antklodės miegui tenai nereikia.
Normali žvaigždė būna tokia kaitri,
jog vesdama ji geba gimdyti raidyną,
augalus, laiko formą; pagaliau mus pačius
su praeitim, ateitim, dabartim ir taip
toliau. Mes juk esam tik termometrai,
ledo, ne Betelgeizės, broliai ir sesers. Sutvertas
iš šilumos, tu buvai išplitęs visur. Man sunku
vaizduotis tave viename, netgi spindinčiame taške.
Todėl tu nematomas. Nes dievai nepalieka
dėmių ant paklodžių, juo labiau – jaunosios kartos,
jiems užtenka skulptūrinio panašumo
akmeninėje nišoje arba alėjos gale,
kur jie stūkso laimingi — amžini mažumos atstovai.
į monumentalumą? O gal tai pro duris
akiplėšiškai laužias busimasis laikas, ir
neparsidavusi siela bežiūrint įgyja
Fabergė kiaušinėlio, raudonmedžio, klasikos rangą?
Greičiausiai. Tai juk irgi tik metamorfozė,
tai irgi tavo nuopelnas.
Iš ko nupinsiu
vainiką, baigiantis šiems neregėtai sausiems
metams, idant kaip nors papuoščiau tavąją kaktą?
Vargingai apstatytame, tačiau didžiuliame bute
tarytum šuo, netekęs kerdžiaus,
aš keturpėsčias puolu ant grindų ir gremžiu
nagais parketą, lyg po juo –
kadangi iš tenai srovena šiluma –
slypėtų tavo dingusi būtis. Toli
koridoriaus gale sužvanga indai;
už durų sušlama sijonai ir padvelkia šaltis.
„Vertumnai, – aš kuždu priglaudęs šlapią skruostą prie rudos
grindų lentos. – Vertumnai, grįžk.“

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 2 / Substancija nedingsta – sako teologai.
O galbūt nepradingsta tiktai atleidimas
ir atmintis. Nežinom kitokios visatos.
Šios mums turi užtekti. Tesuteiks paguodą
fotografijų rūkas, keturios stichijos,
vos įžiūrimas stiklo pėdsakas ant stalo.

Czesław Miłosz. Poetinis traktatas

2019 m. Nr. 10 / Iš lenkų k. vertė Tomas Venclova / Poema parašyta tradicine lenkų (Adomo Mickevičiaus ir ankstesnių už jį poetų) silabine eilėdara, kurią bandžiau griežtai perteikti. Ta eilėdara neturėtų būti svetima lietuvio ausiai…

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai. Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį. Jai atsiveria jūra Nuo aptemusios Istrijos Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas. Graikų duona ir vynas Miega kūne ir gyslose.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5–6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 11 / Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

Josifas Brodskis: „Mano priešas – vulgarumas“

2010 m. Nr. 8–9 / Nobelio literatūros premijos laureatas J. Brodskis (1940–1996) 1972-aisiais emigravo iš TSRS į JAV, kur iki gyvenimo pabaigos įvairiuose universitetuose dėstė rusų literatūrą. Šiemet poetui gegužės mėnesį būtų sukakę septyniasdešimt.