literatūros žurnalas

Michel de Montaigne. Filosofuoti – tai mokytis mirti

2010 m. Nr. 10

Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė

Vienas įtakingiausių Renesanso rašytojų Prancūzijoje Michelis Eyquemas (1533–1592) gimė netoli Bordo esančioje Montenio (Montaigne) pilyje, kurios vardu vėliau ir pats pasi­vadino. Auklėjamas humanizmo epochos dvasioje, Michelis buvo skatinamas paklusti gamtos principams bei remtis savo paties patyrimais, atmetant dogmas ir autoritetus. Iki septynerių metų buvo mokomas kalbėti tik lotyniškai, tad šią kalbą žinojo kaip gimtąją. Nuo 1570 m. apie 10 metų M. Montaigne’is praleido tėviškėje, užsiimdamas kūryba, gilindamasis į antikinę bei romėnų literatūrą, mąstydamas. Savo kūrinius jis pavadino „Essais“ („Bandymai“). 1580 m. iš­leido dvi „Esė“ knygas. Grįžęs iš kelionės po Šveicariją, Italiją bei Vokietiją, M. Montaigne’is buvo paskirtas Bordo meru. 1588 m. išėjo trečia „Esė“ knyga. Rašytojo kūriniai buvo perleisti keletą kartų, nuolat autoriaus taisomi ir papildomi. Pirmą ir vienintelį kartą nedidelė „Esė“ rinktinė į lietuvių kalbą buvo išversta 1983 m. (vertėja Danguolė Droblytė). Čia pristatome esė iš pirmosios knygos.

 

Ciceronas teigia1, kad filosofavimas yra niekas kitas kaip pasiruošimas mir­čiai. Galbūt dėl to, kad tyrinėjimai ir apmąstymai sąlygiškai atitraukia sielą atokiau nuo mūsų kūno, o tokia būsena yra kažkas panašaus į mirtį bei teikia mums supratimą apie ją, o gal dėl to, kad visa pasaulio išmintis ir ginčai prieina prie vienos ir tos pačios išvados, jog reikia išmokyti mus nebijoti mirties.

Išties nejau protas iš mūsų šaiposi, juk jo tikslas turėtų būti mūsų laimė ir jis turėtų užtikrinti, kad mums būtų gera ir malonu gyventi, kaip kad parašyta Šventąjame Rašte. Visi pasause sutaria, kad mūsų tikslas yra malonumas, net jei būdai jam pasiekti ir yra skirtingi. Jei kas sakytų kitaip, mes iš karto šią mintį atmestume. Kas gi klausytų to, kuris tikslu pasiūlytų skausmo ir kančios siekimą?

šiuo atveju nesutarimas tarp filosofijos mokyklų tėra žodžių žaismas. Tranacurramus sollertissimas nugas2. Čia randame daugiau užsispyrimo ir ginčų dėl menkniekių, kas nepritiktų tokiai kilniai profesijai. Vis dėlto kad ir kokį per­sonažą žmogus stengtųsi suvaidinti, jis visuomet tuo pat metu vaidina ir patį save. Kad ir kas ką sakytų, bet net ir pačios dorybės galutinis tikslas yra malo­numas. Man patinka pliaukšėti šiuo žodžiu per ausis tiems, kurie jo kratosi. Kai jis suprantamas kaip didžiausias džiaugsmas ir visapusiškas pasitenkinimas, tokį malonumą dorybė mums teikia netgi labiau nei kas kitas.

Kuo šis malonumas gyvesnis, stipresnis bei tvirtesnis, tuo ir saldesnis. Išties dorybę turėtume pervadinti daug švelnesniu, malonesniu ir natūralesniu žodžiu „malonumas“, nei vartoti tą, kuris kilo nuo „virtus“3. O žemas gašlus malonumas ir turi šį gražų vardą tik dėl to, kad paveržė jį, o ne teisėtai įgijo. Manau, tokio tipo aistra pridaro daugiau nepatogumų ir rūpesčių nei dorybė. Šios aistros skonis trumpalaikis, nuolat kintantis ir lepus, be to, ji dar turi ir savo vigilijas, pasninkus, triūsus, kraują bei prakaitą. Ją taip pat kamuoja pačios įvairiausios ir žiauriausios kančios, ir su tokiu dideliu persisotinimu pašonėj, jog tai prilygsta bausmei4.

Mes didžiai klystame manydami, jog sunkumai ir kliūtys tik kursto malonumą ir suteikia jam prieskonio, kaip tai vyksta gamtoje, kai, susitikus dviem priešingybėms, jos pagyvėja. Klystame ir teigdami, kad tos pačios kančios ir vargai dusina dorybę, paversdami ją aitria ir nepasiekiama. Vis dėlto lyginant su aistra, sutikti kliuviniai net labiau taurina, aštrina ir stiprina tą dievišką malonumą, kurį mums teikia dora.

Žmogus, sveriantis ir lyginantis pastangas, įdėtas dorybės labui, ir jos teikia­mus vaisius, nevertas jos pažinties, nes nesuvokia nei dorybės žavesio, nei nau­dos. Ko iš tiesų mus moko teigiantieji, jog kelias jos link yra sunkus ir varginan­tis, ir tik šią dorybę pasiekę galime mėgautis jos teikiamais malonumais? Kad dorybė visuomet esti nemaloni? Ar apskritai yra tokių žmogiškų padargų, kurių pagalba kas nors bent sykį būtų patyręs visišką jos palaimą? Net patys tobuliausieji būtų pasitenkinę troškimu priartėti prie dorybės, o ne pasiekti…

Taip teigiantieji klysta. Juk bet kokio mums žinomo malonumo siekimas savaime yra malonus. Trokštamo tikslo rezultato įsivaizdavimas sudaro didžiąją dalį to, ką Patirtume jį pasiekę, ir yra to paties pobūdžio. Dorybė spinduliuoja džiaugsmu ir Palaima, jie užpildo visus kelius į dorybę, nuo pat pirmojo įėjimo, ligi paskutinės užtvaros. Vis dėlto viena pagrindinių dorybės malonių yra panieka mirčiai, o tai gyvenimui suteikia lengvumo ir ramybės, netrukdo mėgautis tikrais ir taikiais džiaugsmais. O jei to pritrūksta, tai ir kiti malonumai atrodo beskoniai. Štai kodėl visos moralės taisyklės veržiasi į šį teiginį ir dėl jo sutaria. Tiesa, jos kaip susitarusios moko mus paniekos skausmui, skurdui ir kitoms negandoms, nuo kurių neatsiejamas žmonių gyvenimas. Tačiau ne tai yra svarbiausia, juk šios negandos nėra neišvengiamos: daugybė žmonių nugyvena taip ir nepatyrę skurdo, kiti niekuomet nepažins skausmo ir ligos kaip muzikantas Ksenofilas, kuris, būdamas puikios sveikatos, sulaukė šimto šešerių metų. Galų gale užklupus blogiausiam, mirtis gali sutrumpinti ir užbaigti mūsų kančias, kai tik to panorėsim. O pati mirtis – neišvengiama.

„Omnes eodem cogimur, omnium Versatur gurna, serius oclua
Sors exitura et nos in aeternum
Exitium impositura cymbae“5.

Ir jei mirtis mus baugina, mes pasmerkti nuolatinėms kančioms, kurių nie­kaip neįmanoma palengvinti. Nėra tokios vietos, kur ji mūsų negalėtų rasti, net jei mes pastoviai sukinėtumėm galvą į šalis, lyg būdami pavojingoje vietovėje, quae quasi saxum Tantalo semper impendet6.

Mūsų parlamentai dažnai siunčia nusikaltėlius į nusikaltimo vietą, kad ten jiems būtų įvykdyta mirties bausmė. Vesdami juos ten, pakeliui užeikite į pačius prabangiausius namus, skaniai ir sočiai juos pavaišinkite:

„Non Siculae dares Dulcem elaborabunt saporem,
Non avium cytharaeque cantus Somnum reducent“7.

Ir, jūsų manymu, jie pajėgs viskuo mėgautis, o jų kelionės tikslas, nuolat šmė­žuojantis prieš akis, neapkartins šių malonumų skonio?

„Audit iter, numeratque dies, spatioque viarum
Metitur vi tara, torquetur peste futura.“8

Mūsų gyvenimo tikslas yra mirtis, tai neišvengiamas mūsų likimas; jei ji mus gąsdina, tai kaip žengti bent vieną žingsnelį į priekį nedrebant it pagautam karštinės? Vaistas paprastam žmogui – apie ją apskritai negalvoti, bet koks šlykštus kvailumas galėtų pastūmėti link tokio primityvaus apakimo? Tai tas pat, kaip asilą vesti už uodegos.

„Qui capite ipse suo instituit vestigia retro.“9

Nenuostabu, kad tokie žmonės dažnai pakliūva į spąstus. Juos galima įbauginti vien ištarus žodį „mirtis“. Išgirdę jį, dauguma žegnojasi, lyg būtų paminėtas pats velnias. Kadangi apie ją kalbama ir testamentuose, tokie žmonės niekada nesiima jų sudarinėti, kol gydytojai neištaria paskutinio nuosprendžio. Ir tik vienas Dievas žino, ką jų protas, persmelktas kančios ir išgąsčio, tuomet įstengia nuspręsti.

Kadangi išsireiškimas „mirtis“ romėnams rėždavo ausį ir buvo manoma, kad pats žodis prišaukia nelaimę, jie nusprendė jį sušvelninti ir sumenkinti varto­dami parafrazes. Vietoj jis mirė“ jie sakydavo jis baigė gyvenimą“, arba jis nu­gyveno“. Vartodami žodį gyvenimas, nors ir būtuoju laiku, jie nusiramindavo. Iš čia kilęs ir mūsų pasakymas: „Velionis ponas toks ir toks“10.

Šiuo atveju žodis už pinigus brangesnis. Aš gimiau tarp vienuoliktos valandos ir vidurdienio paskutinę vasario dieną tūkstantis penki šimtai trisdešimt trečiaisiais metais (nes dabar mes metus skaičiuojame pradėdami sausio mėnesiu). Lygiai pen­kiolika dienų praėjo po mano trisdešimt devintojo gimtadienio. Galėčiau nugyventi mažiausiai dar tiek pat, bet juk būtų beprotybė jau dabar pradėti galvoti taip toli į priekį. Taip, tiek jauni, tiek seni gyvenimą palieka vienodai. Kiekvienas iš jo išei­damas mano, kad tik prieš akimirką čia atėjo. Net ir labiausiai nukaršęs senelis galvoja, kad jam dar liko gyvuoti kokios dvi dešimtys metų, kol sulauks Matūzalio amžiaus11. O be to, kvaily tu nelaimingas, kas gi tau nustatė, kiek gyvensi? Tu pasikliauji tik tuo, ką tau porina gydytojai. Verčiau pažvelk į tikrovę ir patirtį. Vis­kas yra taip, kaip yra, nepaprasta laimė yra jau tai, kad apskritai čia gyveni.

Tu jau peržengei įprastą gyvenimo trukmės ribą! Norėdamas įsitikinti pa­skaičiuok, kiek tavo pažįstamų žmonių mirė būdami jaunesni už tave. Jų tikrai daugiau, nei tų, kurie sulaukė tavo metų. O jei sudarytum sąrašą žmonių, savo gyvenime nusipelniusių šlovės, galėčiau lažintis, kad dauguma jų mirė dar netu­rėdami nei trisdešimt penkerių. Protas ir pamaldumas mums pavyzdžiu perša žmogiškąjį Jėzaus Kristaus gyvenimą, tačiau jis baigėsi, kai jam buvo trisdešimt treji metai. O pats garsiausias žmogus, nes buvo tik žmogus, – Aleksandras, taip pat mirė to paties amžiaus.

Mirtis randa daugybę būdų, kaip mus nustebinti:

„Quid quisque vitet, nunquam homini satis
Cautum est in horas.“12

Nekalbėsiu apie karštines ir pleuritus. Kas kada galėjo pagalvoti, kad Bre­tanės kunigaikštis bus uždusintas minios, kai mano kaimynas popiežius Kle­mentas13 atvyko į Lioną? Ar mūsų karalius nebuvo užmuštas žaidynių metu?14 O ar vienas jo protėvių nemirė parverstas paršo15? Kai Eschilą įspėjo, kad gali mirti, įgriuvus namo stogui, jis laiką leisdavo lauke, kol žuvo nuo vėžlio kiauto, kurį virš jo galvos skrisdamas erelis paleido iš nagų. Štai dar kitas mirė už­springęs vynuogės kauliuku16. Imperatorius gavo galą nuo to, kad besišukuoda­mas plaukus įsidrėskė17. Emilijus Lepidas mirė koja paspyręs savo kambario slenkstį, o Aufidijus – atsitrenkęs į tarybos pasitarimų salės duris.

Iš tų, kurie mirė tarp moterų šlaunų, galima paminėti Kornelijų Galą, pretorių, Tigeliną – miesto apsaugos vadą Romoje, Liudoviką, Gvido Gonzagos sūnų, Mantujos markizą, arba dar blogiau: Speusipą, filosofą platoniką, vieną mūsų popiežių18. Vargšas teisėjas Bebijus, ieškovui suteikęs savaitės termino pratęsimą, praėjus tam laikui, pats numirė, mat jam skirtas laikas taip pat išseko. O gydytojui Gąjui Julijui, betepant vieno paciento akis tepalu, mirtis užmerkė ir jo nuosavas.

Ir jei galiu čia įterpti pavyzdį iš savo patirties, tai štai kas nutiko mano bro­liui, Sen Marteno kapitonui, sulaukusiam dvidešimt trejų metų amžiaus ir jau spėjusiam įrodyti, ko yra vertas. Žaidžiant „jeu de paume“19, kamuolys jam pa­taikė šiek tiek virš dešinės ausies, tačiau nesimatė nei sumušimo žymės, nei žaizdos. Jis net nepasivargino prisėsti pailsėti, tačiau po penkių ar šešių valandų mirė nuo apopleksijos, kurios priežastis ir buvo tas smūgis. Turint prieš akis 6iuos pavyzdžius, tokius dažnus ir priprastus, ar galima negalvoti apie mirtį, kuri, rodos, nuolat laiko mus sugriebusi už skvernų.

O ar yra skirtumas, pasakysite jūs, kokiu būdu tai mums nutiks, svarbiausia dėl to nesikankinti. Aš laikausi tos pat nuomonės, ir jei kokiomis nšrs priemo­nėmis būtų galima išvengti gresiančių smūgių, net jei prireiktų slėptis po ver­šiuko oda, neatsisakyčiau. Viskas, ko pageidauju – leisti laiką ramybėje, todėl aš visuomet imuosi tinkamiausios tam veiklos, nors ir ne tokios šlovingos ar sekti­nos, kaip jums kad norėtųsi:

„Praetulerim delirus inersque videri
Dumea delectent mala me, vel denique fallant,
Quam sapere et ringi.“20

Būtų tikra beprotybė veltui puoselėti panašias viltis. Žmonės vaikšto pirmyn ir atgal, bėgioja, šoka, o apie mirtį nesigirdi nei žodžio. Viskas puiku, tačiau vos tik ji prisistato jiems patiems, jų žmonoms, vaikams ar draugams, visuomet užklumpa netikėtai, visiškai nepasiruošusius ir kokios tuomet juos užvaldo kančios, verks­mai, pyktis ir nusivylimas. Ar teko kada matyti tokį nuliūdusį, persimainiusį ir sutrikusį žmogų? Vertėtų tam pasiruošti iš anksto. O nerūpestingumas yra būdin­gas tik gyvūnams, bet jei vis dėlto jam pavyktų įsigalėti ir mąstančio žmogaus galvoje, nors tai man atrodo visiškai neįmanoma, tektų brangiai už tai sumokėti.

Jeigu mirtis būtų kaip priešas, nuo kurio galima pabėgti, aš patarčiau pasin­audoti šiuo bailių ginklu21. Tačiau tai neįmanoma, nes ji vis vien jus pričiups, ar būtumėte baikštuolis, ar garbingas žmogus:

„Nempe et fugasem persequitur virum,
Nec pareit imbellis iuventae
Poplitibus, timidoque tergo.“22

Ir net patys geriausi ginklai nuo jos neapsaugos:

„Ille licet ferro cautus se condat et aere,
Mors tamen inclusum protrahet inde caput.“23

Išmokime laikytis tvirtai ir atremti šį priešą. Iš pradžių, norėdami pašalinti patį svarbiausią jos turimą kozirį prieš mus, imkimės tokio būdo, kuris visiškai skiriasi nuo mums įprastų: atskleiskime jos paslaptingumą, tyrinėkime ją, pratinkime save prie jos, apie nieką taip dažnai negalvokime kaip apie mirtį, mūsų vaizduotė tepiešia ją kiekvieną akimirką visais įmanomais pavidalais. Kai suklumpa arklys, nuo stogo nukrenta čerpė ar įsiduriame smeigtuku, kartokime sau: „O kas, jei tai būtų buvusi mirtis?“ Taip mes sutvirtėsime ir pasidarysime atsparesni.

Švenčių ir pramogų įkarštyje visuomet galvoje kartokime šį priedainį, pri­minsiantį mūsų padėtį, ir nesileiskime malonumų pernelyg užvaldomi, kartkar­tėm atmintis teprimena mums, kokia daugybe būdų šis linksmumas mus gali pri­artinti prie mirties ir kiek pavojų jame tyko. Taip darydavo ir egiptiečiai, kurie per patį švenčių smarkumą, į stalą tiekiant skaniausius patiekalus, atnešdavo ir išdžiovintą žmogaus skeletą, – šis svečiams pasitarnaudavo kaip priminimas:

„Omnem crede diem tibi diluxiase supremum.
Grata auperveniet, quae non sperabittir hora.“24

Nežinodami, kur mūsų laukia mirtis, patys jos tikėkimės visur. Įsivaizduoti mirtį – tai įsivaizduoti laisvę. Kas išmoko mirti – išsilaisvino iš vergijos. Nieko bloga gyvenime negali nutikti tiems, kurie suprato, jog gyvybės netekimas nėra blogis. Mokėjimas mirti mus atpalaiduoja nuo bet kokios priespaudos ar suvar­žymų. Paulius Emilijus taip atsakė tam, kurį jo kalinys, nelaimėlis Makedonijos karalius, pasiuntė perduoti prašymą neversti dalyvauti triumfo eitynėse25: „Tegu to paties paprašo pats savęs.“

Tiesą sakant, visur, jei gamtos nei trupučio neduota gabumų, vien gudrumu ir pastangomis toli nenueisi. Aš pats iš prigimties nesu melancholikas, tačiau esu linkęs svajoti. Ir niekas niekada nėra labiau jaudinęs mano vaizduotės, nei min­tys apie mirtį, netgi pačiu lengvabūdiškiausiu mano gyvenimo laikotarpiu:

„Iucundum cum aetas florida ver ageret.“26

Pramogaujant ir leidžiant laiką damų apsuptyje, žmonės kartais manydavo, kad aš kamuojuosi graužiamas pavydo ar dėl nepateisintų vilčių, nors mano min­tys būdavo nukreiptos į kokį nors pažįstamą žmogų, neseniai mirusį nuo karš­tinės, kurią pasigavo grįždamas iš panašios šventės, apsvaigusia galva nuo palai­mos, meilės ir linksmumo, kaip kad būna ir man, o ausyse nuolat skambėjo:

„Jam fuerit, nec post unquam revocare licebit.“27

Panašios mintys nevagojo giliau mano kaktos, nei visos kitos. Iš pradžių atro­do neįmanoma nejausti dilgčiojimo, kai mąstai apie tokius dalykus, tačiau, nuo­lat prie jų grįžtant, galiausiai pavyksta prisijaukinti. Be jokios abejonės, jei būtų kitaip, aš pats gyvenčiau apniktas siaubo ir susirūpinimo. Joks žmogus niekada nebuvo mažiau tikras, kad jo gyvenimas tęsis toliau, nei aš. Iki šios dienos džiau­giuosi tvirta, retai kada šlubuojančia sveikata, tačiau dėl to ji neteikia man ilgesnio gyvenimo vilčių, o ligos jų nemenkina. Kiekvieną akimirką jaučiuosi, lyg bėgčiau nuo mirties. Sau be perstojo niūniuoju: „Tai, ką gali padaryti rytoj, gali ir šiandien.“ Iš tiesų pavojai ir atsitiktinumai labai mažai arba apskritai nepri­artina mūsų galo. Ir jei nors akimirką susimąstytume, kiek milijonų kitų pavojų kybo virš mūsų galvų, be to, kuris tuo metu atrodo grėsmingiausias, suprasime, jog mirtis vienodai arti, ir nesvarbu, ar esame stiprūs, ar karščiuojantys, jūroje ar namuose, mūšyje ar taikoje. „Nemo altero fragilior est: nemo in crastinum sui certior“28.

Tam, kad atlikčiau reikiamus darbus prieš mirtį, likęs laikas man visuomet rodysis per trumpas, net jei šiems darbams pakaktų ir vienos valandos. Vieną dieną kažkas sklaidydamas mano popierius atrado prierašą, kuriame nurodoma, ko pageidaučiau, kad būtų padaryta man mirus. Aš paaiškinau, ir tai buvo gryna tiesa, jog, būdamas vos išėjęs nuo namų, gyvas ir sveikas, skubinausi tai brūkš­telti, nebūdamas tikras, ar grįšiu namo. Esu žmogus, paskendęs tokio pobūdžio mintyse, ir laikausi jų įsitvėręs. Taigi kiekvieną akimirką kiek įmanoma, gerai pasiruošęs, kad kai mirtis netikėtai užklups, man tai nebūtų jokia naujiena.

Jei tai priklauso nuo mūsų, visuomet turėtume mūvėti batais ir būti pasi­rengę išvykti, o svarbiausia – nepamiršti, jog tą akimirką neprivalome rūpintis niekuo kitu, tik savimi.

„Quid brevi fortea iaeulamur aevo Multa?“29

Tuomet ir taip turėsime užtektinai rūpesčių. Vienas žmogus skundžiasi, kad mirtis jam sutrukdys pasidžiaugti nepaprasta sėkme, kitas – kad jam reikia iš­keliauti į aną pasaulį nespėjus ištekinti savo dukters ar pasirūpinti vaikų moks­lu. Vienas gedi išsiskyrimo su žmona, kitas – su sūnumi, lyg jie būtų didžiausi to žmogaus gyvenimo džiaugsmai.

Dėkui Dievui, šiuo metu esu tokioje padėtyje, kad galėčiau pasitraukti vos tik jam panorėjus, visiškai nieko nesigailėdamas, tik paties gyvenimo, jei jo praradi­mas man bus skaudus30. Atlaisvinu visus mane čia laikančius saitus. Jau beveik su visais atsisveikinau, išskyrus save. Joks žmogus niekuomet nesiruošė palikti šio pasaulio kruopščiau nei aš ir niekas nuo jo neatsiplėšė labiau, nei, tikiuosi, tai pavyko man.

„Miser, o miser, aiunt, omnla ademit
Una dies infesta mihi tot praemia vitae.“31

O štai statytojo žodžiai:

„Manent opera interrupta, minaeque
Murorum ingentes.“32

Nereikėtų imtis taip toli siekiančių užmojų ar bent jau su tokiu užsidegimu, kad kankintumėmės nematydami pradėtų darbų galo. Mes gimę veikti:

„Cum moriar, medium solvar et inter opus.“33

Noriu, kad žmonės veiktų, kad kiek galima geriau vykdytų jiems priklausan­čias gyvenime pareigas. Noriu, kad mirtis mane pričiuptų besodinantį kopūstus ir visiškai nesirūpinantį ja, o tuo labiau savo nebaigtu tvarkyti sodu. Man teko regėti vieną mirštantijį, kuris, net visiškai priremtas paskutiniosios, nesiliovė skųstis, kad likimas nutraukė jo rašomos istorijos siūlą ties penkioliktuoju ar šešioliktuoju mūsų karalium.

„Illud in his rebus nec addunt, noc tibi earum
Iam desiderium rerum super insidet una.“34

Turime atsikratyti šių bjaurių ir pragaištingų minčių. Dėl to ir kapinės būna prie bažnyčių arba pačiose lankomiausiose miesto vietose, kad, kaip sakydavo Likurgas, pripratintų liaudį, moteris ir vaikus nesibaiminti mirusiųjų, taip pat, kad žmogaus palaikai, kapai ir laidotuvių palydos, kuriuos stebime kasdien, nuo­lat primintų ir apie mūsų laukiančią lemtį.

„Quin etiam exhilarare viris convivia caede
Mos olim, et miscere epulis spectacula dira
Certantum ferro, saepe et super ipsa cadentum
Pocula respersis non parco sanguine mensis.“35

pasibaigus šventėms, egiptiečiai rodydavo svečiams didžiulį mirties paveiks­lu o jį laikantis žmogus šaukdavo: „Gerk ir džiaukis dabar, nes štai kokiu tapsi, kai mirsi.“ Taip ir aš įpratau nuolat gyventi mirtimi ne tik mintyse, bet ir kalbė­damas apie ją. Ir nieko taip mielai nesiklausau, kaip pasakojimų apie kieno nors mirtį: kokius žodžius jis ištarė, kokia tuomet buvo jo veido išraiška, kaip jis el­gėsi. Šių istorijų aprašymus aš skaitau atidžiausiai. Iš mano pateiktų pavyzdžių, kurių gausu tekste, nesunku pastebėti, kad tokiems dalykams turiu ypatingą polinkį. Jei būčiau knygų kūrėjas, sudalyčiau ištisą mirčių sąrašą su pastabomis. Kas moko žmones mirti, tas moko juos gyventi. Dicearchas parašė panašią kny­gą, tačiau jos kitas, ne toks naudingas tikslas.

Galbūt kas nors man papriekaištaus, kad mirties realybė baisesnė nei mūsų vaizduotė ir kad nėra tokio fechtuotojo, kad ir koks prityręs jis būtų, kuris nesutrik­tų apie tai užsiminus. Tegu sau kalba ką nori, bet išankstiniai apmąstymai apie mirtį, be jokios abejonės, yra nepaprastai naudingi. Ir dar, nejaugi iki mirties nugyventi laimingai ir be jokio nereikalingo nerimo yra niekis? Be to, pati gamta mums tiesia pagalbos ranką ir mus drąsina. Jei mirtis yra staigi ir netikėta, mums nelieka laiko jos bijoti. O jei ji kitokia, aš pats pastebiu, kad, vis labiau pasiduo­damas ligai, natūraliai imu jausti panieką gyvenimui. Suvokiau, kad man daug sunkiau sekasi susitaikyti su mirtimi, kai esu sveikas, nei pasiligojęs. Kadangi gyvenimo džiaugsmai manęs taip nebežavi kaip anksčiau, nes pradedu nebejausti jų teikiamos naudos ir malonumo, tad ir mirtis man neatrodo tokia bauginanti.

Tai man teikia vilties, kad kuo labiau nutolsiu nuo gyvenimo ir kuo labiau prisiartinsiu prie mirties, tuo lengviau bus pakeisti vieną kitu. Daugelį kartų teko įsitikinti Cezario minčių teisingumu, jog dažniausiai iš toli viskas mums atrodo labiau padidintai, nei iš arti. Taip aš pastebėjau, kad, būdamas geros sveikatos, daug labiau bijodavausi ligų, nei tuomet, kai jos mane pričiupdavo. Džiaugdamasis gyvenimu, malonumais, gera sveikata ir prisimindamas kitokią būseną, visiškai priešingą esamai, vaizduotėje dvigubai padidinu negalios ga­limus vargus, jie atrodo daug nuožmesni, nei tuomet, jei patirčiau juos savo kai­liu. Tikiuosi, ir mirties poveikis bus panašus.

Pastebėkime, kaip, kasdien mus keisdama ir silpnindama, gamta stengiasi nukreipti mūsų žvilgsnį nuo patiriamų praradimų ir nykimo. Kas belieka senam žiogui iš jo jaunatviškos energijos ir praėjusio gyvenimo?

„Heu senibus vitae portio quanta manet.“36

Vienam savo paliegusiam ir išsekusiam apsaugininkui, kuris atėjo maldauti leidimo nusižudyti, Cezaris taip atsakė: „Tai tu manai, kad vis dar gyveni?“ Nežiau, kad, senatvei mus užklupus netikėtai, būtume pąjėgūs susitaikyti su tokiu staigiu pasikeitimu. Tačiau gamtos vedami už rankos šiuo nepastebimai nuožulniu šlaitu pamažu, žingsnis po žingsnio, mes pasiekiam tą apgailėtiną ją prisijaukindami. Štai kodėl nejaučiam jokio sukrėtimo, kai mumyse miršta jaunystė, nors iš tiesų ši mirtis yra daug žiauresnė, nei silpstančio gyvenimo Pabaiga arba mirtis senatvėje; juk šuolis iš varganos būties į nebūtį yra mažiau skausmingas, nei perėjimas iš gyvenimo džiaugsmu ir gerove trykštančio į, pasmelktą vargo ir kančios, būvį.

Kuprotas ir pusiau sulinkęs kūnas nepajėgus atlaikyti tokios naštos kaip ir siela. Todėl mes turime juos mokyti ir ruošti susitikimui su savo priešininku – mir­timi, antraip siela, jausdama nuolatinę grėsmę, niekada neras ramybės. O jei jį sustiprėtų, tuomet priešingai, galėtų didžiuotis (tai jau viršytų žmogiškąsias jėgas), kad nejaučia nerimo, sukrėtimų, baimės ar net menkiausio nepasitenkinimo.

„Non vultus instantis tyranni
Mente quatit solida, neque Auster
Dux inquieti turbidus Adriae,
Nec fiilminantis magna Iovis manus.“37

Taip siela tampa savo aistrų ir troškimų šeimininke, ji pakyla virš nepritek­liaus, pažeminimo, skurdo ir kitų likimo negandų. Jei tik galime, pasinaudokime šiuo pranašumu: tai pati tikriausia ir aukščiausia laisvė, kuri mums suteikia malonę nepaisyti prievartos, neteisybės bei šaipytis iš kalėjimų ir grandinių:

„In manicia, et
Compedibus, saevo te sub costode tenebo.
Ipse deus simul atque volam, me solvet: opinor
Hoc sentit, moriar. Mors ultima llnea rerum est.“38

Niekas mūsų religijoje žmonių netraukė labiau, nei panieka gyvenimui. Pats protas mums tai byloja: nejau verta baimintis prarasti kažką, ko, sykį praradęs, nebegali gailėtis. O kadangi jau esame nuolatiniame daugybės mirties rūšių pavojuje, ar nevertėtų drąsiai stoti prieš kurią vieną, nei bijotis visų kitų? Ir jei mirtis neišvengiama, ar svarbu, kada ji pasirodys? Tam, kuris Sokratui pranešė: „Trisdešimt tironų pasmerkė tave mirčiai“, pastarasis taip atsakė: „O juos pa­smerkė gamta.“

Kaip kvaila kamuotis dėl tos akimirkos, kai būsim išlaisvinti nuo visų kančių. Kaip mums atsiradus viskas aplinkui gimė, taip, atėjus mirčiai, viskas išnyks. Vienodai beprasmiška būtų virkauti, kad negyvensime po šimto metų, kaip ir dėl to, kad negyvenome prieš šimtą metų. Vieno mirtis yra kito gyvenimo pradžia. Atėjimas į šį pasaulį pareikalavo iš mūsų pastangų ir mes dėl to verkėme. Juk gimdami turėjome nusikratyti senojo savo apvalkalo.

Negali būti skausminga tai, kas įvyksta vieną vienintelį kartą. Ar išmintinga taip ilgai bijoti kažko, kas trunka taip trumpai. Ilgas gyvenimas ar trumpas gy­venimas baigiasi vienu ir tuo pačiu – mirtimi. Juk tam, ko jau nebėra, nebeegzis­tuoja nei ilgumas, nei trumpumas. Aristotelis pasakoja, kad virš Hypanio upės gyvena padarėliai, gyvuojantys vos vieną dieną. Tas, kuris miršta aštuntą va­landą ryto, miršta pačioje jaunystėje, tas, kuris penktą vakaro, – jau būdamas senas. Kam nekiltų noras pasityčioti, kai mato, kaip trumpai trunka tai, ką va­diname laime arba nelaime? O jei palygintume su amžinybe, kalnų, žvaigždžių, medžių ir net kai kurių gyvūnų gyvavimo trukme, tai šiek tiek ilgesnis ar trum­pesnis gyvenimas skamba vienodai juokingai.

Pati gamta mus kreipia šia linkme: „Išeikite39, – ragina ji, – iš šio pasaulio taip, kaip į jį atėjote. Jūsų perėjimas iš mirties į gyvenimą vyko be aistrų ir be išgąsčio, taip elkitės ir eidami iš gyvenimo j mirtį. Jūsų mirtis yra viena visatos sandaros dalių, tai – pasaulio gyvavimo dalis.“

„Inter se mortales mutua vivunt
Et quasi cursoros vitai lampada tradunt.“40

Kodėl gi turėčiau keisti šią puikią tvarką? Mirtis yra sukūrimo sąlyga: tai jūsų dalis, vengdami jos, bėgate patys nuo savęs. Ši būtis, kuria taip mėgaujatės, priklauso ir mirčiai, ir gyvenimui. Jūsų gimimo diena yra pirmasis žingsnelis kelyje, vedančiame ir į mirtį, ir į gyvenimą.

„Prima, quae vitam dedit, hora, carpsit.“41
„Nascentes morimur, finisque ab origine pendet.“42

Kiekvieną nugyventą akimirką pasiglemžėte iš gyvenimo, gyvenote jo sąskai­ta. Viso jūsų gyvenimo kūrinys yra mirtis. Mirtis lydi jūsų gyvenimą, iš jo išėję, išsivaduojate ir iš mirties. Arba, jei jums taip labiau patinka: pasibaigus gyve­nimui esate mirę, tačiau pačiame gyvenime esate mirštantys. Mirštančiam mir­tis turi daug baisesnį ir stipresnį poveikį nei mirusiam. Jei pasinaudojote gali­mybe džiaugtis gyvenimu, turėjote juo pasisotinti – išeikite iš jo pasitenkinę.

„Cur non ut pienus vitae conviva recedis?“43

Tačiau jei niekada nesugebėjote pasitenkinti gyvenimu, jei jis jums buvo be­vertis, argi svarbu, kad šį praradote? Kam jums vis dar jo reikia?

„Cur amplius addere quaeris
Rursum quod pereat male, et ingratum occidat omne?“44

Gyvenimas pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Gėris ir blogis jame randa savo vietą ten, kur jiems ją suteikiate. Ir jei jūs nugyvenote nors vieną dieną – pamatėte viską: visos dienos panašios. Nėra nei kitokios šviesos, nei kitokios nakties. Ši saulė, šis mėnulis, šios žvaigždės, ši pasaulio tvarka džiugino jūsų protėvius ir linksmins jūsų vaikaičius.

„Non alium videre: patres aliumve nepotes
Aspicient.“45

Bet kuriuo atveju žmogaus raidą galite stebėti per vienus metus. Ar paste­bėjote, jog keturių metų laikų kaita apima pasaulio vaikystę, paauglystę, brandą ir senatvę? Apsukus ratą, jam nieko kito nelieka, kaip pradėti viską iš naujo. Ir taip bus visuomet.

„Versamur ibidem, atque insumus usque.“46
„Atque in se sua per vestigla voivitur annus.“47

Neturiu nei menkiausio ketinimo sukurti jums naujų pramogų.

„Nam tibi praeterea quod machiner, invenlamque Quod placeat, nihil est,
eadem sunt omnia semper.“48

Atlaisvinkite vietą kitiems, kaip kad kiti užleido jums savąją. Lygybė yra pirmas žingsnis link teisingumo. Kas gali skųstis, kad yra pasmerktas, jei visi kiti taip pat pasmerkti. Kad ir kiek jūs gyvensite, vis tiek nesutrumpinsite to laiko kai būsite miręs. Visos pastangos čia bevaisės: toje bauginančioje būsenoje jūs išbūsite taip ilgai, lyg mirtumėt ant žindyvės kelių.

„Licet, quod vis, vivendo vincere saecla,
Mors aeterna tamen nihilominus illa manebit.“49

Aš jus nuvesiu ten, kur jūs nematysite jokio vargo.

„In vera nescis nullum fore morte alium te,
Qui possit vivus tibi lugere peremotum.
Stansque iacentem.“50

Ir jums nebesinorės gyvenimo, kurio dabar taip gailitės.

„Nec sibi enim quisquam tum se vitaraque requirit,
Nec desiderium nostri nos afficit ullum.“51

Mirties baimė turėtų būti menkesnė už nieką, jei iš viso egzistuoja kas nors menkiau už nieką.

„Muito mortem minus ad nos esse putandum
Si minus esse potest quam quod nihil esse videmus.“52

Mirtis neturėtų rūpėti jums nei šiapus, nei anapus mirties rato: gyviems dėl to, kad dar egzistuojate, o mirusiems dėl to, kad jūsų jau nebebus. Niekas ne­miršta anksčiau jam skirto laiko. O laikas, kurį paliekate po savęs, nebepriklau­so jums labiau, nei tas, kuris tekėjo prieš jums gimstant, tad nederėtų dėl jo jau­dintis.

„Respice enim quam nil ad nos ante acta vetustas
Temporiis aeterni fuerit.“53

Kad ir kurią akimirką jūsų gyvenimas pasibaigtų, jis bus prabėgęs visas. Gyvenimo reikšmingumas priklauso ne nuo jo trukmės, bet nuo to, kaip jūs jį išnaudojote: nors pragyveno jis ilgai, tačiau nedaug tepagyveno. Kol esate čia, visą savo laiką skirkite gyvenimui. Ne nugyventų metų skaičius, o valia api­brėžia gyvenimo trukmę. Nejau jūs tikėjotės, kad taip niekada ir neatkaksite ten, kur be perstojo ėjote? Nėra tokio kelio, kuris neturėtų pabaigos. O jei jums taip reikalinga kompanija, tai ar visas pasaulis nekeliauja ta pačia kryptimi kaip ir jūs?

„Omnia te vita perfuncta sequentur.“54

Ar viskas aplink nejuda tokiu pat ritmu? Ar yra kas nors, kas nesentų tuo pačiu metu kaip ir jūs? Tūkstančiai žmonių, tūkstančiai gyvūnų ir tūkstančiai kitų padarų mirs kartu su jumis tą pačią akimirką.

„Nam nos nuila diem, neque noctem aurora secura est,
Quae non audierit m i stos vagitibus aegris
Ploratus, mortis cimitei et funeris atri.“55

Kokia nauda trauktis nuo to. nuo ko neįmanoma ištrūkti? Jums teko matyti nemažai žmonių, kurie mirė, kad tokiu būdu išvengtų didelių vargų. Tačiau ar matėte nors vieną, kuris būtų nukentėjęs nuo mirties? Iš tiesų didelė kvailyste smerkti tai, ko niekada neteko patirti nei savo paties, nei kito kailiu. Kam tau skųstis manimi (mirtimi) ir savo likimu? Nejau mes tau neteisingi? Ar tu turi mus valdyti, ar mes tave? Dar prieš pasibaigiant tavo laikui, gyvenimas jau baigėsi. Mažas žmogus yra toks pat žmogus kaip ir didelis.

Nėra prietaisų išmatuoti nei žmogui, nei jo gyvenimui. Chironas atsisakė ne­mirtingumo, sužinojęs, kokios yra amžino laiko dievo, jo tėvo Saturno, sąlygos. Pamąstykite, juk amžiną gyvenimą žmogui būtų daug sunkiau ir skausmingiau pakelti, nei tą, kurį jam suteikiau. Jei nebūtų mirties, jūs mane be perstojo keik­tumėte, kad ją iš jūsų atėmiau. Aš tyčia įmaišiau į mirtį šiek tiek kartėlio, norė­dama jus įbauginti, atsižvelgiau į jos prieinamumą, kad nesinaudotumėte mir­tim taip godžiai ir neapgalvotai. Norėdama palaikyti tą santūrumą, kurio tikiuo­si iš jūsų – nebėgti nuo gyvenimo ir nesitraukti nuo mirties, – aš sukūriau ir vieną, ir kitą pusiau saldų, pusiau kartų.

Aš išmokiau Talesą, pirmąjį jūsų išminčių, kad gyventi ar mirti yra vienas ir tas pat. Štai kodėl jis žmogui, paklaususiam, kodėl gi jis tada nemiršta, atsakė labai išmintingai: „Todėl, kad tai vienas ir tas pat“ Vanduo, žemė, oras, ugnis ir kitos dalys, iš kurių suręstas mano statinys, yra ne tik tavo gyvenimo, bet ir mir­ties įrankiai. Kam tau bijoti savo paskutinės dienos? Ji lygiai tiek: pat priartina tavo mirtį, kaip ir visos kitos. Paskutinis žingsnis nėra nuovargio priežastis, šis žingsnis tik leidžia jį pajusti. Visos dienos veda link mirties ir paskutinei dienai pavyksta tai pasiekt.“

Štai kokie šaunūs mūsų motulės gamtos pamokymai. Aš dažnai susimąstydavau, kodėl mirtis karo lauke, ar tai būtų mūsų pačių ar kieno nors kito, atro­do mums nepalyginamai mažiau siaubinga, nei savo namuose. Priešingu atveju kariuomenes sudarytų vien gydytojai ir verksniai. Aš taip pat klausiau savęs, kodėl, jei mirtis visuomet vienoda, kaimiečiai ir žemo luomo žmonės ją priima pastebimai ramiau, negu visi kiti. Manau, kad liūdnos veidų išraiškos ir baugi­nančios ceremonijos, kuriomis palydime mirtį, gąsdina mus labiau, nei ji pati.

Koks tuomet svetimas atrodo gyvenimas: motinų, žmonų ir vaikų verksniai, apstulbusių ir susijaudinusių žmonių apsilankymai, daugybės perbalusių ir už­siverkusių patarnautojų paslaugos, blausus kambarys, degančios vaškinės žvakės, galvūgalyje prisėdę gydytojai ir pamokslautojai, apskritai vien baimė ir siaubas aplink. O mes jau užkasti ir palaidoti. Vaikai b\josi net savo draugų, kai pamato juos su kaukėmis. Panašiai atsitinka ir mums. Reikia nuimti kaukes tiek nuo daiktų, tiek nuo žmonių, o jas nuplėšę atrasime tą pačią mirtį, kurią neseniai be jokios baimės pasitiko tarnas ar paprasta kambarinė.

Palaimintoji mirtis, kuri nepalieka laiko panašiems maskaradams.


1 Ciceronas. Tuskulo pokalbiai. – T. I.
2 „Greitai peržvelkime šias menkas smulkmenas.“ Seneka, 117, 30.
3 „Dorybė“ prancūzų kalboje – la vertu“. Etimologiškai šis žodis kilo nuo lotyniškojo „virtus“, reiškiančio jėgą, drąsą.
4 Filosofinis malonumas supriešinamas su seksualiniu malonumu.
5 „Esam visi stumiami link vieno ir to paties, mūsų likimai nerimsta urnoje, anksčiau ar vėliau iš ten ištrūks, kad įlaipintų mus į Charono valtį, nuplukdysiančią į amžinąją mirtį,“ Ho­racijus, „Odės“, II, iii, 25.
6 „Tai kaip uola, nuolat kabanti virš Tantalo galvos.“ Ciceronas, I, 18.
7 „Net Sicilijos vaišės jam bus beskonės, nei paukščių giesmės, nei kitaros garsai miego nebesugrąžins.“ Horacijus, III, 1, 18.
8 „Jis klausinėja apie kelią, skaičiuoja dienos, savo gyvenimo ilgį matuoja pagal kelionės trukmę, ir neapleidžia jo mintys apie laukiančią kančią.“ Klaudianas, „Prieš Ruimą“, II, 137.
9 „Jis eina pirmyn nusukęs galvą atgal.“ Lukrecijus, IV, 472.
10 Pranc. k. velionis – „feu“, kilęs nuo lotyniškojo „fatutus“, reiškiančio „jis užbaigė savo likimą“. M. Montaigne’io manymu, žodis „feu“ kilo iš „fut“ (buvo), tačiau tai yra klaidinga etimologija.
11 Seniausias Biblijoje minimas žmogus (969 metų amžiaus).
12 Žmogus nepajėgus numatyti, ko jam reikėtų vengti vieną ar kitą akimirką.“ Horacijus, II, 18.
13 Klementas V – Bertranas de Gotas, popiežiumi tapęs 1305 m., buvo Bordo arkivyskupas. Jo gimtinė netoli Montaigne pilies.
14 Henrikas II, miręs 1559 m. turnyro metu.
15 Pilypas Liudviko VI Storojo sūnus. Vienoje Paryžiaus gatvėje jo žirgą pastūmė paršas.
16 Anakreonas, pagal Valerijų Maksimą, IX, 12.
17 Rablė „Ketvirtosios knygos“ XVII skyriuje pateikia visą sąrašą neįprastų mirčių, iš kurių kelias čia mini ir M. Montaigne’is. Šaltinis yra jų laikais parengtos kompiliacijos, M. Montaigne’i daugiausia remiasi Ravizijaus Tekstoriaus „Dirbtuvėmis“.
18 Jonas XII (937–964).
19 Teniso pirmtakas. Kamuolį, atmušant delnu, tikėdavo permesti per ištemptą virvutę.
20 „Verčiau jau būti kvailiu, nevispročiu, kad tik tie trūkumai man patiktų arba mane ap­gaudinėtų, nei būti išmintingu ir dėl to kamuotis.“ Horacijus, II, 2, 126.
21 M. Montaigne’is pats pasinaudojo šiuo patarimu. 1585 m. kilus pilietiniam karui ir Bordo mieste, kurio meru jis tuomet buvo, išplitus maro epidemijai, rašytojas pabėgo iš miesto, palik­damas tenykščius žmones likimo valiai.
22 „Žinoma, ji persekioja bėgantį bailų vyrą, nesaugodama nei atsukusio nugarą baikštaus jaunuolio pakinklių.“ Horacijus, II, 2.
23 „Tegu jis apdairiai apsidangsto geležim ir žalvariu, mirtis vis tiek iškrapštys iš šarvų taip saugomą galvą.“ Propercijus, IV, 18.
24 „Įsivaizduok, kad kiekviena diena tau paskutinė, ir bus miela ta valanda, kuria nebetikė­jai.“ Horacijus, I, 4.
25 Senovės Romoje triumfo eitynių metu pergalę iškovojusios kariuomenės vadas įžygiuoda­vo į miestą. Priešingos stovyklos vadai lydėdavo jį surakinti grandinėmis. Žodžiai, paimti iš Plutarcho „Pauliaus Emilijaus“ (XVIII), reiškia – „tegu nusižudo, jei nori to išvengti“.
26 „Kai mano žydinti jaunystė džiaugėsi pavasariu.“ Katulas, LXVIII, 26.
27 „Tuoj dabartis virs praeitim ir niekada nebegalėsim jos susigrąžinti.“ Lukrecijus, III, 195.
28 „Nei vieno nėra pažeidžiamesnio už kitus, nei vieno labiau užtikrinto dėl rytdienos.“ Seneka, XCI.
29 „Kodėl būdami laikini mes stengiamės tiek daug pasiekti?“ Horacijus, „Odos“, 11,16,17.
30 1595 m. leidime neliko žodžių „tik paties gyvenimo, jei jo praradimas man bus skaudus“.
31 „O, koks aš nelaimingas, koks apgailėtinas, – šaukia jie, – viena siaubinga diena atėmė iš manęs visas gyvenimo dovanas.“ Lukrecijus, III, 898.
32 „Mano darbai lieka neužbaigti, o milžiniškoms sienoms lemta sugriūti.“ Vergilijus, IX, 88.
33 „Norėčiau, kad mirtis užkluptų mane darbų įkarštyje.“ Ovidijus, II, 10, 36.
34 „Štai ko jie nepriduria: juk po mirties troškimų šių nelieka.“ Lukrecijus, III, 90.
35 „Senovėje žmonės turėjo paprotį pagyvinti šventos žudynėmis, įtraukdami į žiaurų spektaklį kovotojus, kurie dažnai parkrisdavo tarp taurių, užtvindydami stalus krauju.“
36 „Deja, kokia maža gyvenimo dalis lieka senoliams.“ Pseudo–Galas, „Elegijos“, I, 16.
37 „Niekas nepalaužia jo tvirtumo, nei grėsmingas tirono veidas, nei Austras (Pietų vėjas), audringas siautulingosios Adrijos šeimininkas, nei galinga griausmingojo Jupiterio ranka.“ Ho­racijus, „Odės“, III, iii, 3–6.
38 „Surakinęs grandinėmis rankas ir kojas, laikysiu tave žiauraus kalėjimo prižiūrėtojo va­lioje.“ – „Pats dievas, vos tik to panorėsiu, išlaisvins mane“. Spėju, jog jis štai ką turėjo galvoje: „Aš mirsiu, o su mirtimi galas viskam.“ Horacijus, „Laiškai“, I, XVI, 76–79.
39 Nuo šios vietos beveik iki skyriaus pabaigos M. Montaigne’is remiasi Lukrecijaus III kny­goje esančiu Gamtos monologu (vertėjos past.).
40 „Mirtingieji, perimantys gyvenimą vieni iš kitų, yra panašūs į bėgikus, perduodančius vie­ni kitiems gyvenimo fakelą.“ Lukrecijus, II, 76–79.
41 „Pirma valanda, duodama gyvenimą, jį ir sutrumpina.“ Seneka, III, 874.
42 „Gimdami mes mirštame, pabaiga susieta su pradžia.“ Manilijus, IV, 16.
43 „Kodėl neišeini iš gyvenimo kaip pasisotinęs svečias?“ Lukrecijus, III, 988.
44 „Kodėl gi tu stengiesi prailginti tai, ką vis vien prarasi praleisdamas veltui.“ Lukrecijus, II, 941–942.
45 „Tai, ką matė protėviai, matys ir mūsų palikuonys.“ Manilijus, 1, 522–628.
46 „Tame pačiame rate sukamės per amžius.“ Lukrecijus, III, 1080.
47 „Ir metai slenka iš naujo savomis pėdomis.“ Vergilijus, II, 402.
48 „Nieko nebegaliu sukurti, kad tau patiktų, bet kokios naujos pramogos visuomet bus tos pačios.“ Lukrecijus, III, 944–946.
49 „Gali įveikti laiką ir gyventi kiek tinkamas, tačiau amžinoji mirtis tavęs vis dar lauks.“ Lukrecijus, III, 1090–1091.
50 „Nejau nežinai, kad po tikrosios mirties nebebus antrojo tavęs, kuris parimęs prie kūno apverktų savo netektį.“
51 „Ir tuomet niekas nebesirūpins nei savimi, nei gyvenimu <.,.> ir nebejausime gailesčio sau.“ Lukrecijus, III, 919 ir 922.
52 „Turėtume manyti, kad mirtis yra nesvarbiau už mažmožį, jei tik gali kas būti nereikšmingiau už tai, kas iš tiesų pasirodo esant nieku.“ Lukrecijus, III, 1090.
53 „Manyk, jog praėjusio laiko amžinybė mums yra visiškas niekis.“ Lukrecijus, III, 972–973.
54 „Gyvenimui pasibaigus, visa paseks tau iš paskos.“ Lukrecijus, III, 968.
55 „Nebuvo nei vienos nakties, kurią pakeitė diena, ir nei vienos dienos, kurią pakeitė naktis, kai nebūtų galima išgirsti su graudžiais mažų vaikų verksmais sumigusių dejonių, palydin­čių mirusiųjų apraudojimą ir laidotuves.“ Lukrecijus, II, 578.

Michel de Montaigne. Apie įpročius ir apie tai, kad nelengva keisti priprastus įstatymus

2023 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / Prieš 490 metų, 1533 m. vasario 28 d., gimė Michelis de Montaigne’is, vienas žymiausių Renesanso epochos filosofų. Mokėsi Bordo mieste, baigė teisės studijas, dirbo teisme bei parlamente.

Michel de Montaigne. Apie vaizduotės galią

2010 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė Ingrida Bakutytė / „Fortis imaginatio generat casum“ (1), – teigia mokyti žmonės. Aš esu vienas tų, kuriam vaizduotė turi ypač stiprų poveikį. Visi daugiau ar mažiau jai pasiduoda, tačiau kai kuriuos ji visiškai apsėda.