Italo Calvino. Greitumas

2004 m. Nr. 7

Iš italų k. vertė Linas Rybelis

1984 m. birželio 6 d. Harvardo universitetas pakvietė Italo Calvino perskaityti „Charles’o Elioto Nortono paskaitas apie poeziją“ („Charles Eliot Norton Poetry Lectures“) 1985–1986 metams. Tai šešių paskaitų ciklas, kurias skaityti vieneriems akademiniams metams dažniau­siai kviečiamas garsus menininkas ar kritikas. Anksčiau jas skaityti teko, pavyzdžiui, T. S. Eliotui, Leonardui Bernsteinui, Igoriui Stravinskiui, Jorge Luisui Borgesui, Octavio Pazui, tačiau iš italų rašytojų I. Calvino buvo pirmasis. Terminas poezija traktuojamas plačiau ir reiškia bet kurį poetinį – literatūrinį, muzikinį, vaizduojamąjį – kūrinį visiškai laisva tema. Iš pradžių šitokia pasirinkimo laisvė varžė rašytoją, tačiau kai tik jis apsisprendė, jog jo tema bus kardinalios literatūrinės vertybės ir jų išsaugojimas ateinančiam tūkstantmečiui – su įkarščiu atsidavė šiam darbui. I. Calvino planavo parašyti aštuonias esė, tačiau vėliau šios minties atsisakė. Atėjus laikui vykti į Jungtines Valstijas, jis buvo spėjęs parašyti penkias. Šeštąją, pavadintą „Nuoseklumas“, rengėsi rašyti Harvarde. Deja, šiam sumanymui nebuvo lemta išsipildyti: 1985 m. rugsėjo 6 d. rašytoją ištiko insultas. Nuvežtas į Sienos Santa Maria della Scala ligoninę, jis išgyveno dar dvi savaites ir mirė naktį iš rugsėjo 18 d. į 19 d., po antrojo insulto. Ant rašomojo stalo liko penkių esė mašinraštis, tvarkingai įdėtas į apianką ir paruoštas kelionei į Ameriką. Šeštoji esė taip ir nebuvo pradėta. Pirmąkart „Amerikietiškos paskaitos“ („Lezioni americane“ su paantrašte „Šeši pasiūlymai artimiausiam tūkstantmečiui“) išėjo po rašytojo mirties 1988 metais.
Šios esė yra literatūrinis I. Calvino manifestas ir testamentas. Trumpoje pratarmėje rašy­tojas teigia, jog savo paskaitas skiria nekintančioms literatūros vertybėms, kurios yra itin arti­mos jo širdžiai ir kurių perspektyvas jis mėgina nuspėti artimiausiame tūkstantmetyje. Jo nuomone, tokios amžinos ir esminės literatūros vertybės yra lengvumas, greitumas, tiks­lumas, vaizdingumas, daugialypumas ir nuoseklumas. Remdamasis savo paties kūryba ir ci­tuodamas daugybę autorių, jis plėtoja ir gvildena įvairiausius argumentus šiai teorijai pagrįsti. Kiekviena iš penkių esė yra atskira ir išbaigta. Skaitytojai galės patys įsitikinti I. Calvino meistriškumu ir virtuoziškumu iš antrosios rinkinio esė „Greitumas“, kurią su vertėjo komen­tarais pateikiame šiame numeryje.

 

Pradėsiu nuo senovinės legendos.

Susenęs imperatorius Karolis Didysis įsimylėjo vieną vokietaitę. Rūmų didi­kai didžiai sunerimo matydami, kad valdovas, užsiliepsnojęs meile ir pamynęs karališkąjį orumą, užleido karalystės reikalus. Kai mergina ūmai mirė, dva­riškiai lengviau atsiduso, bet neilgam, nes Karolio Didžiojo meilė nemirė kartu su ja. Imperatorius liepė išbalzamuotą mylimosios kūną nunešti į jo menę ir niekaip nenorėjo skirtis su ja. Arkivyskupui Turpinui, nusigandusiom tokios tos aistros, kilo įtarimas ir jis pasišovė apieškoti kūną. Po numirėlės liežuviu jis rado žiedą su brangakmeniu. Vos tik žiedas pateko į Turpino rankas, Karolis Didysis įsimylėjo arkivyskupą ir suskubo atsikratyti kūno. Kad išvengtų šitos nesmagios padėties, Turpinas įmetė žiedą į Konstanco ežerą. Imperatorius įsimylėjo ežerą ir nė už ką nenorėjo palikti jo krantų.

Šią legendą, „nurašytą iš vienos knygos apie magiją“, dar glausčiau negu aš savo neskelbtų užrašų knygutėje atpasakoja prancūzų romantikas Barbey d’Aurevilly¹. Ją galima perskaityti Barbey d’Aurevilly raštų Plejados (Pleiade) bibliotekos komentaruose (I, p. 1315). Nuo tada, kai ją perskaičiau, ji niekaip neišeina man iš galvos, tarsi žiedo burtai tebeveiktų mane per pasakojimą.

Pamėginkime išsiaiškinti, kodėl šis pasakojimas mus taip žavi. Jame susi­duriame su absoliučiai anomaliais įvykiais, kurie glaudžiai susiję vienas su kitu: senyvo imperatoriaus meilė merginai, nekrofiliška manija, polinkis į homosek­sualumą, o galiausiai viskas nugrimzta į melancholišką kontempliaciją – seny­vas karalius, pagautas ekstazės, žiūri į ežerą. „Charlemagne, la vue attachée sur son lac de Constance, amoureux de l’âbime cach铲, – rašo Barbey d’Aurevilly viename romano skirsnyje („Une vieille maîtresse“³, p. 221), kurį jis pakomen­tuoja atpasakodamas legendą išnašoje.

Šių įvykių grandinei sujungti egzistuoja žodinis ryšys – žodis „meilė“, arba „aistra“, – užtikrinantis skirtingų potraukio formų tęstinumą. Taip pat egzistuo­ja siužetinis ryšys – užburtasis žiedas, – susiejantis įvairius epizodus loginiu priežasties ir padarinio saitu. Didžiulį norą įsigyti neegzistuojantį dalyką, niekį arba stoką, kurį simbolizuoja tuščias žiedo apskritimas, labiau išreiškia legendos ritmas negu pasakojami įvykiai. Kartu visą pasakojimą persmelkia mirties, ku­riai Karolis Didysis atrodo karštligiškai priešinasi kabindamasis į gyvenimą, dvelksmas, karštligė, kuri numalšta kontempliuojant ežerą.

Vis dėlto tikrasis ir pagrindinis pasakojimo veikėjas yra užburtasis žiedas, nes tik žiedo veiksmai nulemia veikėjų veiksmus; tik žiedas susieja juos tarpusavyje. Aplink magiškąjį objektą susiformuoja lyg jėgos laukas – kaip paties pasakojimo erdvė. Galime sakyti, kad magiškasis objektas yra atpažinimo ženk­las, atskleidžiantis asmenų ir įvykių sąryšį: pasakojimo funkcija, kurios istoriją galime atsekti skandinavų sagose bei riterių romanuose ir kuri toliau šmėkščio­ja Italijos renesansinėse poemose. Ariosto „Pašėlusiame Rolande“⁴ mus užplūsta nepabaigiama vienas kitą keičiančių kardų, skydų, šalmų, žirgų virtinė, pasi­žyminti konkrečiomis savybėmis; taigi siužetą galima apibūdinti kaip tam tikrų objektų su tam tikromis galiomis, kurios nulemia kai kurių veikėjų santykius, nuosavybės kaitą.

Realistiniame pasakojime Mambrino šalmas tampa barzdaskučio dubeniu, tačiau nepraranda savo konkrečios svarbos ar reikšmės. Taip pat labai svarbūs yra visi objektai, kuriuos Robinzonas Kruzas ištraukia iš sudužusio laivo ar pasi­daro pats. Tarkime, kad vos tik pasakojime pasirodo objektas, jam iškart pri­skiriama ypatinga galia, ir jis tampa lyg magnetinio lauko ašimi, neregimų saitų rezginio mazgu. Objekto simbolizmas gali ir nebūti daugmaž akivaizdus, tačiau jis visada yra. Galima sakyti, kad pasakojime kiekvienas objektas visada yra magiškas.

Grįžus prie Karolio Didžiojo legendos, paaiškėja, jog italų literatūroje ji egzis­tuoja nuo seno. „Šeimyniniuose Laiškuose“ (I, 4) Petrarca pasakoja išgirdęs šią „grakščią pasakaitę“ (fabella non inamena), kuria jis esą netikįs, prie Karolio Didžiojo kapo Achene. Petrarcos lotyniškas pasakojimas pateikia gerokai dau­giau detalių, jausmų (Kelno vyskupas, paklusdamas antgamtiniam balsui iš dan­gaus, grabinėja po šaltu, sustingusiu lavono liežuviu, sub gelida rigentique lingua) ir moralinių pamokymų, tačiau aš pats teikiu pirmenybę glaustai san­traukai, kuri palieka apsčiai vietos vaizduotei, o sparti įvykių kaita perteikia neišvengiamos lemties nuojautą.

XVI amžiuje vėl pasirodo įvairių įmantria italų kalba parašytų versijų, kurios itin pabrėžia nekrofilišką legendos aspektą. Sebastiano Erizzo, novelisto iš Vene­cijos, versijoje Karolio Didžiojo rauda lovoje šalia lavono tęsiasi per kelis pus­lapius. Priešingai, homoseksualios imperatoriaus meilės arkivyskupui aspektas lieka bemaž nutylėtas ar tiesiog išbrauktas, kaip tai atsitiko viename iš gar­siausių šešioliktojo amžiaus traktatų apie meilę (parašyto Giuseppe’s Betussi’o), kuriame suradus žiedą istorija baigiasi. O finale nei Petrarca, nei jo itališkieji sekėjai apskritai nekalba apie Konstanco ežerą, nes viskas vyksta Achene, o le­genda siekia paaiškinti imperatoriaus rūmų ir pastatytos bažnyčios atsiradimo istoriją; žiedas įmetamas į pelkę, kurios dumbliną smarvę imperatorius uosto lyg kvepalus ir kurios „vandeniu mėgaujasi“ (čia matome ryšį su kitomis vietinėmis legendomis apie karštųjų versmių kilmę); tai detalės, kurios dar labiau akcen­tuoja nekrofilišką visos istorijos pobūdį.

Dar senesnės yra Gastono Paris⁵ tirtos vokiečių viduramžių tradicijos; jos liudija apie Karolio Didžiojo meilės mirusiai moteriai variantus, kurie istorijai suteikia visai kitą atspalvį: dabar mylimoji yra teisėta imperatoriaus žmona, kuriai užburtasis žiedas yra priemonė laimėti jo ištikimybę; kartais ji yra fėja ar nimfa, mirštanti numovus jai žiedą; kartais ji yra moteris, kuri atrodo gyva, bet numovus žiedą paaiškėja, jog ji – atšalęs lavonas. Ko gero, visų šių istorijų pradžia yra viena skandinavų saga: Norvegijos karalius Haroldas miega su negy­va žmona, susupta į užburtą apsiaustą, kuris sukuria regimybę, jog ji yra gyva.

Žodžiu, Gastono Paris surinktoms viduramžių versijoms trūksta įvykių sekos, o Petrarcos ir Renesanso rašytojų literatūrinėms versijoms trūksta greičio. Todėl aš teikiu pirmenybę Barbey d’Aurevilly pateiktai, tegu ir nenugludintai, versijai. Jos paslaptis yra priemonių glaustumas: įvykiai, nepaisant jų trukmės, tampa tiesėmis sujungtais taškais, kurių zigzaginis raštas rodo nepaliaujamą judėjimą.

Tuo aš nenoriu pasakyti, jog greitumas yra vertybė pati savaime: pasakojimo laikas taip pat gali būti sulėtintas, cikliškas ar statiškas. Šiaip ar taip, pasakoji­mas yra laiko trukmės operacija, kerai, veikiantys laiko tėkmę jį sutraukdami ar ištęsdami. Sicilijoje pasakotojai, panūdę praleisti epizodus ar nurodyti ištisų mėnesių ar metų pertraukas, ištaria vieną šabloninę frazę: „Lu cuntu nun metti tempu“ („Pasakai skalsu ant laiko“). Sakytinio pasakojimo technika tautinėje tradicijoje remiasi funkciniais kriterijais: ji atsijoja nereikalingas detales, tačiau išskiria pasikartojimus, pavyzdžiui, tada, kai pasakos siužetą sudaro eilė kliū­čių, kurias reikia įveikti. Vaikai mielai klausosi pasakų dar ir dėl to, kad laukia pasikartojančių dalykų: situacijų, posakių, šablonų. Lygiai kaip eilėraščiai ir dainos rimais pabrėžia ritmą, taip proza surimuoja įvykius. Legenda apie Karolį Didįjį yra įtaigus pasakojimas todėl, kad legendoje įvykiai kartojasi tarsi eilė­raščio rimai.

Jeigu tam tikru savo literatūrinės veiklos etapu aš ir domėjausi liaudies pasakomis ir padavimais, šitai lėmė ne ištikimybė tautinei tradicijai (turint galvoje, kad mano šaknys glūdi vien šiuolaikinėje ir kosmopolitiškoje Italijoje) ar vaikystės skaitinių ilgesys (mano šeimoje vaikas galėjo skaityti tik šviečiamąją, ypač mokslinio pobūdžio literatūrą), o mano susidomėjimas jų stiliumi ir struk­tūra, glaustumu, ritmu ir griežta pasakojimo logika. Perdirbdamas praėjusio amžiaus tyrinėtojų užrašytas italų pasakas, aš patirdavau ypatingą malonumą, kai originalas būdavo itin lakoniškas ir man tekdavo pasistengti kuo tiksliau jį atpasakoti išlaikant maksimalų pasakojimo ekspresyvumą ir poetinį įtaigumą. Pavyzdžiui:

„Karalius susirgo. Susirinkę gydytojai jam tarė: „Jūsų Didenybe, jei norite pasveikti, jums reikia gauti nors vieną žmogėdros plunksną. Tai bus nelengva padaryti, nes žmogėdra praryja visus žmones, vos tik juos pamato“.
Karalius visiems paskelbė šią žinią, tačiau niekas nenorėjo eiti. Tuomet pagalbos jis kreipėsi į vieną savo pavaldinį, labai ištikimą ir narsų vyrą. Šis tarė: „Eisiu.“
Jam parodė kelią: „Kalno viršūnėje yra septyni urvai, viename iš jų gyvena žmogėdra.“
Vyras išėjo ir keliavo iki sutemų. Tuomet jis pasiprašė nakvynės pakelės užeigoje…“ („Italų pasakos“, 57)

Nė vieno žodžio apie tai, kuo serga karalius, kaip žmogėdra gali turėti plunksnas ar kokie buvo tie urvai. Tačiau visi paminėti dalykai yra būtini fabulai: būdingiausias liaudies pasakos bruožas yra išraiškos priemonių taupumas; patys keisčiausi siužeto vingiai pasakojami praleidžiant visas nereikalingas detales; tai visada kova su laiku, su kliūtimis, kurios trukdo ar atitolina noro išsipildymą ar prarastų gėrybių atgavimą. Pats laikas gali visiškai sustoti kaip Miegančiosios gražuolės pilyje, ir tam pavaizduoti Charles’ui Perrault užteko tik parašyti:

„Les broches mêmes qui étaient au feu, toutes pleines de perdrix et de faisans, s’endormirent, et le feu aussi. Tout cela se fit en un moment : les fées n’étaient pas longues à leur besogne.“
„Nustojo kepti kurapkos ir fazanai, užmauti ant iešmų, užgeso ir pati ugnis. Tas viskas įvyko akimirksniu: fėjos juk mėgsta viską greitai daryti.“

Laiko reliatyvumas yra kone labiausiai paplitusi pasakos tema: kelionė į aną pasaulį keleiviui atrodo tarsi truko tik kelias valandas, tačiau grįžęs jis neatpažįsta gimtųjų vietų, nes prabėgo daugybė metų. Probėgšmais paminėkime, kad ankstyvo­je amerikiečių literatūroje šis motyvas davė pradžią Washingtono Irvingo⁶ Ripui van Vinkliui, tapusiam pamatiniu jūsų⁷ nuolat kintančios visuomenės mitu.

Šitą motyvą taip pat galima aiškinti kaip pasakojimo laiko, nesuderinamo su realiuoju laiku, alegoriją. Tą pačią reikšmę galima įžvelgti ir atliekant atvirkš­tinį veiksmą – tempiant laiką vidiniais vienos istorijos išsišakojimais į kitas istorijas, o tai būdinga rytietiškoms pasakoms. Šecherezada pasakoja istoriją, kurioje pasakojama istorija, joje pasakojama vėl kita istorija ir taip toliau.

Menas, leidžiantis Šecherezadai išsigelbėti kiekvieną naktį, yra mokėjimas jungti vieną istoriją su kita ir staiga nutraukti jas tinkamu metu – du laiko tolydumo ir pertraukiamumo būdai. Tai ritmo paslaptis, laiko sugavimas, kurį galime atpažinti nuo pat pradžios: epiniame pasakojime – metrinėmis poezijos priemonėmis, proziniame pasakojime – priemonėmis, kurios palaiko mūsų norą klausytis toliau.

Visiems žinomas tas nesmagus jausmas, kuomet kažkas pasišauna papa­sakoti anekdotą, dorai nemokėdamas to padaryti, ir supainioja visus elementus, tai yra siužetinius ryšius ir ritmą. Šį jausmą atkuria viena iš Boccaccio novelių (VI, 1), kaip tik skirta pasakojimo menui.

Linksma damų ir riterių draugija, vienos Florencijos damos svečiai, apsistoję jos užmiesčio rūmuose, po pietų eina pasivaikščioti, kad praleistų laiką kitoje malonioje apylinkių vietoje. Kad kelionė būtų lengvesnė, vienas iš jaunikaičių pasisiūlo papasakoti novelę.

„– Dona Orėta, kad kelias neprailgtų, jeigu norite, aš papasakosiu gražiausią pasaulyje novelę, ir jums atrodys, kad jojate ant žirgo.
Dama jam atsakė:
– Mesere, aš netgi labai jus to prašau, man bus be galo malonu.
Ponas riteris, kuriam kalavijas prie šono gal tiek pat menkai tiko kaip ir kalba jo lūpoms, šitokio atsako paskatintas, ėmė regzti novelę, kuri pati savaime iš tikrųjų buvo nepaprastai graži; bet jis baisiai gadino ją, tris, keturis ar net šešis sykius kartodamas tuos pat žodžius, čia grįždamas atgal, čia nuolat sušukdamas: „Ak, aš ne taip pasakiau!“ Jis toly­džio painiojo vardus, vietoj vieno kaišiodamas kitą, ir visiškai nesugebėjo perteikti nei veikėjų savybių, nei dėstomų įvykių. Doną Gretą, beklausančią jo, dažnai išpildavo prakaitas, ir taip alpo jai širdis, lyg būtų ligonė ar jau merdėtų. Nebegalėdama ilgiau kęsti ir suprasdama, kad riteris įsmuko į klampynę ir iš ten neišbris, ji meiliai tarė:
– Mesere, šis jūsų žirgas per daug kratus, todėl malonėkite nulaipinti mane žemėn.“⁸

Novelė yra kaip žirgas: transporto priemone, turinti savo žinginę, risčią ar šuolius, nelygu, kokį kelią reikia nujoti, tačiau greitis, apie kurį kalbama, yra mąstymo greitis. Boccaccio išvardytos nerangaus pasakotojo ydos pirmiausia yra ritmo nukrypimai bei stiliaus klaidos, nes jis vartoja tiek veikėjams, tiek įvy­kiams netinkančius posakius. Kitaip tariant, netgi stiliaus tikslumas yra nuo­vokos ir prisitaikymo, mąstymo ir išraiškos lankstumo dalykas.

Žirgas kaip greičio, netgi mąstymo greičio simbolis ženklina visą literatūros istoriją, tiesiog pranašaudamas visą mūsų technologinio akiračio problematiką. Transporto ar informacijos greičio amžių atskleidžia viena iš nuostabiausių anglų literatūros esė – Thomaso de Quincey⁹ „The English Mail-Coach“. Jau 1849 m. jis suvokė visa, ką mes dabar žinome apie motorizuotą autostradų pa­saulį, neišskiriant ir mirtinus susidūrimus didžiuliu greičiu.

De Quincey aprašo naktinę kelionę greitutėlės pašto karietos pasostėje, šalia kietai įmigusio milžiniško ūgio vežiko. Techninė vežimo tobulybė ir važnyčiotojo transformacija į aklą bedvasį objektą palieka keleivį nenumaldomai tikslios mašinos malonei. Opijaus tinktūros išaštrinta pagava De Quincey suvokia, kad žirgai šuoliuoja trisdešimties mylių per valandą greičiu dešiniąja¹⁰ kelio puse. Tai gresia tikra katastrofa, bet ne pačiai itin greitai ir tvirtai karietai, o pirmam pasitaikiusiam vežimui, kuris judėtų priešpriešiais šia kelio puse. Iš tikrųjų tiesios, medžiais apsodintos alėjos, panašios į katedros navą, gale jis išvysta trapų it nendrė kabrioletą su jauna porele, artėjantį mylios per valandą greičiu. „Between them and eternity, to all human calculation, there is a minute and a half“ („Nuo amžinybės, žmogiškuoju masteliu matuojant, juos skiria tik pus­antros minutės“). De Quincey sušunka: „Mine had been the first step; the second was for the young man; the third was for God“ („Aš žengiau pirmąjį žingsnį; jau­nuolis turėjo žengti antrąjį; Dievas – trečiąjį“).

„Glance of eye, thought of man, wing of angel, which of these had speed enough to sweep between the question and the answer, and divide one from the other? Light does not tread upon the steps of light more indivisibly than did our all–conquering arrival upon the escaping efforts of the gig.“
„Akies žvilgsnis, žmogaus mintis, angelo sparnas – kas iš visų trijų buvo pakankamai greitas, kad šmėkšteltų tarp klausimo ir atsakymo ir atskirtų vieną nuo kito? Šviesa nesiveja šviesos veržliau negu mūsų nesulaikoma karieta kabrioletą, veltui vengiantį susidūrimo.“

De Quincey vykusiai perteikia nepaprastai trumpo laiko tarpsnio įspūdį, per kurį jis suspėja numatyti tiek techniškai neišvengiamą susidūrimą, tiek neap­čiuopiamą veiksnį – Dievo apvaizdą, dėl kurios abu vežimai prasilenkia.

Mus dominanti tema yra ne fizinis greitis, o fizinio greičio ir minties greičio santykis. Šis dalykas taip pat domino didįjį italų poetą, De Quincey amžininką, Giacomo Leopardį¹¹. Jaunystėje buvęs tikras namisėda, jis išgyveno vieną iš nedažnų džiaugsmo akimirkų, kai savo „Minčių kratinyje“ („Zibaldone di pensieri“) rašė: „Pavyzdžiui, žirgų greitis, regimas ar patiriamas, kai jie neša tave <…> pats savaime yra didžiulis malonumas; toks jis yra dėl savo veržlumo, energijos, jėgos, tokio jausmo potyrio. Išties toks dalykas sužadina mums amžinybės idėją, pakylėja sielą, užgrūdina ją…“ (1821 m. spalio 27 d.)

Vėlesnių mėnesių „Zibaldone“ užrašuose Leopardi plėtoja savo samprota­vimus apie greitį ir viename skirsnyje prabyla apie stilių: „Mums patinka greitas ir glaustas stilius, nes protui jis pateikia visą kirbinę minčių, egzistuojančių vienu metu ar taip sparčiai keičiančių viena kitą, kad jos atrodo vienalaikės, ir užtvindo protą tokia gausybe įspūdžių, vaizdinių ar dvasingų jausmų, jog šis arba negali iki galo apimti jų visų kartu ir atskirai, arba neturi laiko dykinėti ir atsipūsti nuo jausmų. Poetinio stiliaus jėga, kuri daugiausia yra tas pat kas grei­tumas, yra maloni tik dėl šių pasekmių ir nieko daugiau. Vienalaikes idėjas sužadina tiek kiekvienas atskiras, tiesiogine ar perkeltine prasme pavartotas žodis, tiek žodžių junginys, tiek frazės konstrukcija ar net kitų žodžių ar frazių nutylėjimas“ (1821 m. lapkričio 3 d.).

Žirgą kaip minties greičio metaforą, man regis, pirmasis pavartojo Galileo Galilei. Traktate „Saggiatore“ („Prabuotojas“) polemizuodamas su priešininku, kuris savo teiginius grindė galybe klasikinių citatų, jis rašė:

„Jei kalbėti apie sudėtingą problemą būtų tarsi nešioti sunkumus, kai daug arklių nuneša daugiau grūdų maišų negu vienas arklys, aš sutikčiau, kad daug kalbų duotų dau­giau naudos negu viena; bet kalbėti (discorrere) yra lyg bėgti (correre), o ne nešti, ir vienas berberų ristūnas nubėgs greičiau negu šimtas fryzų arklių“ (45).

„Kalbėjimą“, „kalbą“ Galilei supranta kaip samprotavimą ir dažnai kaip dedukcinį samprotavimą. Kalbėti yra lyg bėgti: šis teiginys yra tarytum pro­graminė Galilei’o nuostata – stilius kaip mąstymo būdas ir kaip literatūrinis sko­nis. Samprotavimo greitumas, guvumas, įrodymų taupumas bei pavyzdžių vaiz­dingumas Galilei’ui yra esminės teisingo mąstymo savybės.

Čia taip pat pasireiškia Galilei’o polinkis vartoti su arkliais susijusias meta­foras ir Gedanken-Experimenten¹²: vienoje studijoje apie Galilei’o veikalų me­taforas aš suskaičiavau bent vienuolika reikšmingų pavyzdžių, kai jis kalba apie arklius kaip apie judėjimo simbolį ir todėl kaip apie kinetinių tyrimų įrankį; kaip apie gamtos formą visu sudėtingumu ir visu gražumu; kaip apie formą, kurį uždega vaizduotę su prielaida apie arklius, patiriančius neįtikimiausius išbandymus ar pasiekiančius gigantiškas proporcijas – jau nekalbant apie samprotavimo palyginimą su bėgimu: „Kalbėti yra lyg bėgti.“

„Dialoge apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“ minties greitį įkūnija Sagredas, veikėjas, kuris dalyvauja Ptolemajo šalininko Simplikijo ir Koperniko Alininko Salviačio pokalbyje. Salviatis ir Sagredas atstovauja dviem skirtingiems Galilei’o charakterio bruožams: Salviatis yra griežtas ir metodiškas racionalistas, samprotaujantis lėtai ir apdairiai; Sagredas su jam būdinga „nepapras­tai gyva kalbėsena“ ir išlavėjusia vaizduote daro dar neįrodytas išvadas ir kiek­vieną mintį išplėtoja iki kraštutinumų net ir tuomet, kai hipotetiškai svarsto apie tai, kas galėtų gyventi Mėnulyje ar kas atsitiktų, jei Žemė nustotų suktis. Tačiau kaip tik Salviatis apibrėžia vertybių, kurioms Galilei priskiria mąsty­mo greitį, skalę: momentinis mąstymas be perėjimų yra dieviškojo proto, neribo­tai pranašesnio už žmogiškąjį, mąstymas; vis dėlto šio proto nereikėtų žeminti ar niekinti, nes jis Dievo sukurtas ir ilgainiui pats pažino, ištyrė ir atliko nuosta­biausius dalykus. Tuomet įsiterpia Sagredas, liaupsindamas didžiausią žmogaus išradimą – alfabetą:

„Bet pranokęs visus stulbinančius išradimus, kieno protas buvo toks iškilus, kad su­galvotų, kaip perteikti savo slapčiausias mintis bet kuriam kitam asmeniui, nesvarbu, koks atstumas ar laikas jį skirtų? Kalbėtis su tais, kurie yra Indijoje, su tais, kurie nėra dar gimę ir nebus gimę dar tūkstantį ir dešimt tūkstančių metų? Ir kaip? Įvairiausiais dvidešimties ženkliukų deriniais ant popieriaus (Pirmos dienos pabaiga).“

Ankstesnėje savo paskaitoje apie lengvumą aš citavau Lukrecijų, kuris alfa­beto kombinacijas suvokė kaip neapčiuopiamos atominės struktūros materijos modelį. Dabar aš cituoju Galilei’ų, kuris alfabeto kombinacijas („įvairiausius dvidešimties ženkliukų derinius ant popieriaus“) suvokė kaip neprilygstamą bendravimo priemonę. Bendravimo su žmonėmis, nutolusiais erdvėje ir laike, priemonę, sako Galilei; tačiau taip pat reikia pridurti tiesioginį ryšį, kurį rašy­mas užmezga tarp visa, kas egzistuoja ar įmanoma.

Turint galvoje, kad kiekvienoje iš savo paskaitų aš užsibrėžiau pasiūlyti kitam tūkstantmečiui tam tikrą mano širdžiai artimą vertybę, vertybė, kurią noriu pasiūlyti šiandien, yra tokia: amžiuje, kada triumfuoja kitos fantastiškai sparčios ir plačiai paplitusios media¹³ ir kyla grėsmė visą bendravimą suplokš­tinti iki vienodo ir vienalyčio paviršiaus, literatūros funkcija yra susieti dalykus, kurie yra skirtingi, tiesiog todėl, kad yra skirtingi, ne užglaistyti, o išryškinti jų skirtumus įsiklausant į tikrąją rašytinės kalbos prigimtį.

Motorizacijos amžius primetė greitį kaip vertybę-matą, kurios rekordai yra mašinų ir žmonių pažangos istorijos riboženkliai. Tačiau mąstymo greitis negali būti išmatuotas ir nepripažįsta palyginimų ar varžybų, kaip ir rezultatai negali būti išdėstyti pagal istorinę perspektyvą. Mąstymo greitis yra vertybė pati savaime dėl jo teikiamo malonumo tam, kuris jam jautrus, o ne dėl praktinės naudos, kurį iš jo galima gauti. Greitas samprotavimas nebūtinai yra geresnis už pasvertą sampro­tavimą. Anaiptol, bet jis perteikia kažką ypatinga, o tai būdinga tik guvumui.

Pačioje pradžioje esu sakęs, jog bet kuri vertybė, kurią pasirenku savo paskaitų tema, turi ir savo priešybę: kaip mano duoklė lengvumui implikuoja pagarbą sunkiui, taip mano greitumo apologija neturi tikslo paneigti vėlavimo malonumų. Literatūra išplėtojo įvairias technikas laiko tėkmei sulėtinti: aš jau minėjau pakartojimą, tad man lieka tarti žodį apie digresiją.

Praktiniame gyvenime laikas yra turtas, kurio šykštaujame; literatūroje laikas yra turtas, kurį dera leisti maloniai ir nerūpestingai. Mums nereikia pirmiems pasiekti iš anksto numatyto finišo; priešingai, laiko taupymas yra geras dalykas, nes kuo daugiau jo sutaupome, tuo daugiau galima jo prarasti. Stiliaus ir mąstymo greitumas pirmiausia reiškia gyvumą, judrumą, laisvumą, – žodžiu, savybes, derančias su rašymu, kuriam būdinga nukrypti į šalį, šokinėti nuo vienos temos prie kitos, šimtąkart pamesti giją ir po šimtų vingių ir posūkių ją vėl surasti.

Didysis Lawrence’o Sterne’o¹⁴ atradimas buvo vien iš digresijų nupintas romanas; pavyzdys, kuriuo netrukus paseks ir Diderot. Nukrypimas, arba digre­sija, yra strategija pabaigai atitolinti, laiko dauginimas kūrinio audinyje, nuola­tinis bėgimas; bėgimas nuo ko? Žinoma, nuo mirties, – rašo Tristramo Shandy itališko leidinio pratarmėje Carlo Levi¹⁵, italų rašytojas, kurį vargu ar kas įsi­vaizduotų kaip Sterne’o gerbėją, tačiau jo paties paslaptis buvo digresijos dvasia ir beribio laiko pojūčiu persmelktas socialinių problemų stebėjimas.

„Laikrodis yra pirmasis Shandy simbolis, – rašo Carlo Levi. – Jam mušant valandas jis gimsta ir prasideda jo nelaimės, mat jos ir šitas laiko simbolis yra tas pat. Mirtis slypi laikrodžiuose, sakydavo Belli; ir asmeninio gyvenimo, šito fragmento, šito padalyto ir susiskaldžiusio, vientisumo netekusio dalyko nelaimė, yra mirtis, kuri yra laikas, savastėjimo (individuazione), atskyrimo laikas, abstraktus laikas, riedantis savo pabaigos link. Tristramas Shandy nenori gimti, nes nenori mirti. Bet kuri priemonė, bet kuris ginklas tinka gelbėtis nuo mirties ir laiko. Jeigu tiesė yra trumpiausias atstumas tarp dviejų lemtingų ir neišvengiamų taškų, nukrypimai ją prailgina; o jei šitie nukrypimai tampa tokie sudėtingi, painūs, vingiuoti, tokie veržlūs, kad nuslėptų savo pėdsakus, kas žino – gal mirtis neras mūsų, gal laikas pasiklys, ir mes galėsime likti pasislėpę mūsų kilnojamose slėptuvėse.“

Žodžiai, kurie verčia mane susimąstyti, nes aš nesu nukrypimų šalininkas; sakyčiau, kad man labiau patinka tiesė, mat viliuosi, kad ji tęsis iki amžinybės ir leis man tapti nepasiekiamam. Man labiau patinka ilgai skaičiuoti mano bėgi­mo trajektoriją, nes tikiuosi, jog galėsiu pasileisti lyg strėlė ir išnykti už hori­zonto. Arba jei pernelyg daug kliūčių užtveria man kelią, esu linkęs apskaičiuoti tiesias atkarpas, kurios kuo greičiau išves mane iš labirinto.

Nuo pat jaunystės mano asmeninis moto buvo senas lotyniškas posakis Festina lente (skubėk lėtai). Turbūt labiau nei žodžiai ar mintis mane patraukė jo emblemų įtaigumas. Čia galima prisiminti, kad didysis Venecijos humanistas ir leidėjas Aldus Manutius¹⁶ visuose savo tituliniuose lapuose posakį Festina lente vaizdavo inkarą apsivijusiu delfinu. Šis grakštus grafinis ženklas, kuriam Erazmas Roterdamietis skyrė kelis įsimintinus puslapius, vaizduoja intelektua­linio darbo intensyvumą ir pastovumą. Tiek delfinas, tiek inkaras priklauso tų pačių jūrinių vaizdinių pasauliui, tačiau man visada labiau patikdavo emblemos, kurios suvienija nesuderinamas ir paslaptingas figūras, tokias kaip rebusas, kaip peteliškė ir krabas, puošiančias Festina lente Paolo Giovio¹⁷ šešioliktojo amžiaus emblemų kolekcijoje; tai dvi gyvūnijos formos, abi įmantrios, abi simet­riškos, tarp kurių netikėtai užsimezga harmonija.

Savo, kaip rašytojo, veikla nuo pat pradžių siekiau susekti žaibišką minčių grandinės, sugaudančios ir susiejančios erdvėje ir laike nutolusius taškus, eigą. Mėgdamas nuotykių apysakas ir pasakas, aš visada ieškojau tam tikros vidinės energijos, tam tikro proto judėjimo atitikmens. Aš visada orientavausi į vaizdinį ir į judesį, natūraliai išplaukiantį iš judesio, vis dėlto žinodamas, kad negalima kalbėti apie literatūrinį rezultatą, kol šis vaizduotės srautas netapo žodžiu. Ir poe­tui, rašančiam eilėraščius, ir prozininkui sėkmę lemia vykusi žodinė išraiška, kuri kai kada gali išplaukti iš netikėtai nušvitusios įžvalgos, tačiau ji paprastai ateina po kantrios mot juste¹⁸, po frazės, kurioje kiekvienas žodis yra nepakeičiamas, po veiksmingiausios ir turiningiausios garsų ir sąvokų sąjungos paieškos. Esu įsiti­kinęs, kad prozos rašymas neturėtų skirtis nuo poezijos rašymo; abiem atvejais tai tik tinkamo posakio, unikalaus, turiningo, glausto ir įsimintino, paieška.

Nelengva palaikyti tokią įtampą labai ilguose veikaluose. Kita vertus, iš prigimties aš krypstu į trumpąjį literatūros žanrą: mano kūrybą daugiausia sudaro short stories¹⁹. Pavyzdžiui, tai, kuo aš eksperimentavau „Kosmikomiksuose“ („Le Cosmicomiche“) ir „T su nuliu“ („Ti con zero“) – suteikti pasakojimo formą abstrakčioms erdvės ir laiko idėjoms, – galima įkūnyti tik ankštuose novelės rėmuose. Tačiau apysakoje „Nematomi miestai“ („Le citta invisibili“) ir visai neseniai „Palomar“ aprašymuose, aš išmėginau dar trumpes­nius kūrinius, dar glaustesnės apimties pasakojimus, kažką per vidurį tarp pasakėčios ir petit-poème–en-prose²⁰. Žinoma, teksto ilgumas ar trumpumas yra tik išoriniai kriterijai, tačiau aš kalbu apie ypatingą turiningumą, kuris – net jei jo galima pasiekti didesnės apimties pasakojimuose – vis dėlto deramą mastą įgyja tik viename atskirame puslapyje.

Linkdamas į trumpuosius žanrus aš tik seku tikruoju italų literatūros pašaukimu, kurioje maža romanistų, tačiau gausu poetų, kurie net tada, kai rašo prozą, geriausių rezultatų pasiekia tais tekstais, kur išmonės ir minties kūry­biškumas sutelpa į kelis puslapius. Kaip pavyzdį galima pateikti kitose litera­tūrose analogų neturinčią knygą – Leopardi „Esė ir dialogai“ („Operetti morali“).

Amerikos literatūra turi šlovingą ir gyvybingą novelių tradiciją, ir aš net sakyčiau, jog tarp jų esama neprilygstamų perlų. Tačiau griežtas leidėjų nusi­statymas – arba short stories, arba novel²¹ – ignoruoja kitas galimas trumpas for­mas, kurių pasitaiko didžiųjų Amerikos poetų prozoje, pradedant Walto Whitmano „Specimen Days“²² ir baigiant daugeliu Williamo Carloso Williamso²³ pus­lapių. Leidybos rinkos reikalavimas yra fetišas, kuris neturėtų varžyti eksperi­mentavimo naujomis formomis. Šičia aš norėčiau pakovoti už trumpų literatūros formų sodrumą dėl to, ką jos duoda suprasti savo stiliumi ir turiningumu. Galvoju apie Paulio Valéry²⁴ „Monsieur Teste“ ir daugelį jo esė, apie Franciso Ponge’o²⁵ daiktus–eilėraščius proza, apie Michelio Leiriso²⁶ saviiešką ir savo kalbos tyrinėjimus, apie paslaptingą ir haliucinogeninį Henry Michaux²⁷ humorą trumputėliuose „Plume“²⁸ apsakymuose.

Mūsų laikais paskutinis didis naujo literatūros žanro išradimas priklauso trumpos formos meistrui, Jorgei Luisui Borgesui. Jis sugalvojo savo kaip pasakoto­ja kaip „Kolumbo kiaušinį“²⁹, leidusį jam įveikti vidinį barjerą, kuris bemaž iki keturiasdešimtmečio trukdė jam pereiti nuo eseistikos prie grožinės literatūros. Borgesui toptelėjo mintis apsimesti, kad knygą, kurią jis nori parašyti, jau yra parašęs kažkoks kitas tariamas autorius – kitos kalbos, kitos kultūros autorius – ir aprašyti, reziumuoti, recenzuoti tą tariamą knygą. Dalį Borgeso legendos sudaro anekdotas, pasakoj antis, jog kai pagal šį sumanymą parašytas pirmas išskirtinis apsakymas, „El acercamiento a Almotásim“³⁰, 1940 m. pasirodė žurnale „Sur“³¹, visi iš tiesų patikėjo, jog tai yra indų autoriaus knygos recenzija. Kartu Borgeso kritikai jaučia pareigą pažymėti, kad bet kuris jo tekstas dvejiną ar daugina savo matme­nis per kitas menamai ar realiai bibliotekai priklausančias knygas – klasikines, mokslines ar tiesiog pramanytas knygas. Pirmiausia, ką aš noriu pabrėžti, yra tai, kaip Borgesas realizuoja savąjį atsivėrimą amžinybei neperkraudamas teksto, rašy­damas skaidriu it krištolas, blaiviu ir skambiu stiliumi; kaip jo sintetinis ir netiesioginis pasakojimo būdas visur eina išvien su konkrečia ir tikslia kalba, kurios išradingumą išreiškia ritmų įvairovė, sintaksės vingrybės, visada netikėti ir pribloškiantys būdvardžiai. Borgesas davė pradžią literatūrai, pakeltai kvadratu, ir kartu literatūrai, kuri yra tarsi iš savęs pačios ištraukta kvadratinė šaknis; „poten­cialiajai literatūrai“, jei vartosime vėliau Prancūzijoje nukaltą terminą. Pirmieji pranašiški jos požymiai pasirodė „Ficciones“³², užuominose ir formulėse to, kas būtų galėję tapti tariamo autoriaus, vardu Herbertas Quainas, veikalais.

Glaustumas yra tik vienas temos, kurią norėjau nagrinėti, aspektų, ir man užteks jums pasakyti, kad aš svajoju apie milžiniškas kosmologijas, sagas ir epopėjas, suslėgtas iki epigramos. Mūsų laukia dar daugiau užimti laikai, tad literatūros paskirtis bus siekti maksimalios poezijos ir minties koncentracijos.

Borgesas ir Bioy Casares³³ yra sudarę trumpų ir nepaprastų apsakymų antologiją („Cuentos breves y extraordinarios“, 1955). Aš pats norėčiau parengti rinkinį apsakymų, susidedančių iš vieno sakinio ar bet vienos eilutės. Kol kas neradau nieko, kas prilygtų Gvatemalos rašytojo Augusto Monterroso parašyta­jam: „Kai pabudau, dinozauras dar buvo ten“ („Cuando despertó, el dinosaurio todavía estaba allí“).

Suprantu, kad ši paskaita, paremta nematomais ryšiais, išsišakojo įvairiomis kryptimis ir jai kyla grėsmė išsibarstyti. Tačiau visas šįvakar ir, ko gero, net praėjusį kartą nagrinėtas temas galbūt vienija tai, kad jos visos yra pavaldžios tam Olimpo dievui, kurį aš ypač garbinu – Hermiui-Merkurijui, bendravimo ir tarpininkavimo dievui, egiptiečių Totui, rašto išradėjui, kuris (taip savo alche­minės simbolikos tyrinėjimuose teigia C. G. Jungas) kaip „Merkurijaus dvasia“ taip pat atstovauja principium individuationis³⁴.

Merkurijus su sparnuotais koturnais, lengvas ir gracingas, apsukrus, guvus, lankstus ir nesivaržantis, užmezga ryšius tarp dievų bei tarp dievų ir žmonių, tarp visuotinių dėsnių ir atskirybių, tarp gamtos jėgų ir kultūros formų, tarp visų pasaulio objektų ir visų mąstančių subjektų. Kokį dar geresnį globėją galėčiau išsirinkti savo literatūrinei paskaitai?

Senovės žmonėms, maniusiems, kad mikrokosmo ir makrokosmo ryšį pakarto­ja psichologijos ir astrologijos, humorų, temperamentų, planetų ir žvaigždynų sąryšiai, Merkurijaus prigimtis buvo pati neaiškiausia ir nepastoviausia. Tačiau, remiantis labiau paplitusia nuomone, Merkurijaus temperamento, linkusio į per­mainas, prekybą ir miklumą, priešybė buvo Saturno temperamentas, melan­choliškas, mąslus ir vienišas. Nuo pat antikos laikų manoma, kad saturniškasis temperamentas dera dailininkams, poetams, mąstytojams, ir, man regis, toks teiginys atitinka tiesą. Iš tiesų literatūros niekada nebūtų buvę, jei kai kurie žmonės nebūtų tvirtai linkę susitelkti savyje, nepasitenkinti aplinkiniu pasauliu, valandų valandas, dienų dienas užsimiršti ir nukreipti žvilgsnį į nebylių žodžių rimtį. Iš tiesų mano charakteris atitinka tradicinius gildijos, kuriai priklausau, bruožus. Aš taip pat visada buvau saturniškas, nors ir užsidėjęs įvairiausias kaukes. Mano Merkurijaus kultas turbūt yra sielas būti tokiam – aš esu Saturnas, svajojantis būti Merkurijumi, ir visa mano rašyba išduoda šiuos du stimulus.

Bet jei Saturnas-Kronas šiek tiek valdo mane, teisybės dėlei turiu pridurti, kad jis niekada nebuvo mano mėgstama dievybė. Aš niekada nejaučiau jam nie­ko, išskyrus tik pagarbią baimę. Tačiau esama kito dievo, susijusio giminystės ryšiais su Saturnu, kuriam aš esu atsidavęs. Tai yra Dievas, kuris nėra užsitar­navęs tokios pat astrologinės, taigi ir psichologinės pagarbos, nes antikos žmonės nesuteikė jo vardo kuriai nors vienai iš septynių planetų, bet vis tiek sulaukęs nemažos literatūrinės šlovės nuo pat Homero laikų; aš kalbu apie Vulkaną-Hefaistą, dievą, kuris neklajoja po dausas, tačiau slepiasi kraterių dugne užsi­daręs savo kalvėje ir nenuilsdamas kala deivėms ir dievams neregėtai dailius dirbinius – papuošalus ir ornamentus, ginklus, skydus, tinklus, spąstus, Gracingą Merkurijaus skrydį Vulkanas atsveria šlubčiojančia eisena ir ritmin­gais kūjo dūžiais.

Čia aš taip pat turiu nurodyti vieną atsitiktinai skaitytą veikalą – retkarčiais skaitant keistas ir rimtu akademiniu požiūriu sunkiai klasifikuotinas knygas kyla išganingų minčių. Minėta knyga, kurią aš skaičiau studijuodamas Taro kortų simbolizmą, yra Andrė Virelio „Histoire de notre image“³⁵ (Ženeva, 1965). Pasak autoriaus, kolektyvinės pasąmonės mokyklos – manau, Jungo mokyklos, – mokinio, Merkurijus ir Vulkanas atstovauja dviem neatskiriamoms ir viena kitą papildančioms gyvybinėms funkcijoms: Merkurijus atstovauja sintonijai, arba įsitraukimui į mus supantį pasaulį; Vulkanas – fokusavimui (focalitti), arba kūry­binei koncentracijai. Abudu – Merkurijus ir Vulkanas – yra Jupiterio sūnūs, o pastarojo amžius yra individualios ir socialios sąmonės amžius. Tačiau iš moti­nos pusės Merkurijus giminiuojasi su Uranu, kurio amžius buvo „ciklofreniškas“ (ciclofrenico) nediferencijuoto tolydumo laikas. O Vulkanas giminiuojasi su Sa­turnu, kurio amžius buvo „šizofreniškas“ egocentrinės vienatvės laikas. Saturnas nuvertė nuo sosto Uraną, o Jupiteris – Saturną. Galų gale harmoningas ir šviesus Jupiterio, Merkurijaus ir Vulkano amžius kartu su jais išlaiko gyvą tų tamsių, pirmykščių amžių atminimą, destruktyvią negalią transformuodamas į teigiamą pradą – sintoniją ir fokusavimą.

Nuo tada, kai perskaičiau šį aiškinimą apie tai, kaip Merkurijus ir Vulkanas atsveria ir papildo vienas kitą, aš ėmiau suprasti šį tą, ką lig tol tik miglotai nujaučiau, – šį tą apie save, apie tai, koks esu ir koks norėčiau būti, kaip rašau ir galėčiau rašyti.

Vulkano koncentracija ir meistriškumas yra būtini Merkurijaus nuotykiams ir metamorfozėms užfiksuoti. Merkurijaus judrumas ir vikrumas yra būtini nepa­liaujamiems Vulkano darbams įprasminti. Ir iš beformės mineralo uolienos dievų atributai įgauna savo lyrų ar tridančių, iečių ar diademų formas. Kurdamas rašy­tojas turi atsižvelgti į daugelį ritmų: Merkurijaus ir Vulkano ritmą, nuoširdumo, pasiekto kantriomis ir kruopščiomis pataisomis, įspūdį, momentinę intuiciją, kuri, vos suformuluota, užbaigia tai, kas kitaip nebūtų galėję būti; taip pat ir į laiką, kuris slenka neturėdamas jokio kito tikslo, kaip leisti jausmams ir mintims nusi­stovėti, subręsti, nusimesti bet kokį nekantrumą ir efemerišką atsitiktinumą.

Pradėjau šią paskaitą legenda, tad leiskite ją užbaigti kita, šįkart kinų le­genda.

Vienas iš daugybės Zhuangzi³⁶ talentų buvo mokėjimas piešti. Karalius liepė jam nupiešti krabą. Zhuangzi atsakė, kad jam reikia penkerių metų ir dvaro su dvylika tarnų. Po penkerių metų piešinys dar nebuvo pradėtas. „Man reikia dar penkerių metų“, – pasakė Zhuangzi. Karalius sutiko. Praėjus dešimčiai metų, Zhuangzi paėmė plunksną ir akimirksniu, vienu brūkštelėjimu nupiešė krabą, – tobulesnio už jį niekas nebuvo matęs.

Versta iš: Calvino I. LEZIONI AMERICANE. Milano: Mondadori Editore, 2002.

---

1 Jules Barbey d’Aurevilly (1808–1889) – prancūzų rašytojas. Pagrindiniai veikalai – „Vedęs kunigas“ („Un Prêtre marié“, 1865), „Šėtoniškosios“ („Les Diaboliques“, 1874) ir kt.
2 Karolis Didysis įsmeigia žvilgsnį į Konstanco ežerą, įsimylėjęs paslaptingą gelmę (pranc.).
3 „Sena meilužė“ (pranc.).
4 Ludovico Ariosto (1474–1533) – italų poetas, didžiulės epinės poemos „Pašėlęs Rolandas“ (pirmas leid, 1516; galutinis variantas, 46 giesmės, 1532) autorius.
5 Gastonas Paris (1839–1903) – prancūzų lingvistas, literatūrologas, prancūzų viduramižų literatūros tyrinėtojas. I. Calvino tikriausiai turi omenyje jo veikalą „Viduramžių legendos“ („Legendes du Moyen Age”, 1903).
6 Washingtonas Irvingas (1783–1859) – JAV rašytojas, istorikas. Išgarsėjo apsakymais „Ripas van Vinklis“ („Rip Van Winkle“) ir „Legenda apie Tykųjį klonį“ („The Legend of Sleepy Hollow“) iš apybraižų rinkinio „Eskizų knyga“ („The Sketch Book“, 1819–1820).
7 Paskaita buvo skirta amerikiečių auditorijai, todėl I. Calvino čia ir kitur rašo jūsų, o ne mūsų,
8 Bokačas D. Dekameronas / Vertė E. Viskanta – Vilnius: Vaga, 1987. – P. 341–342.
9 Thomasas de Quincey (1785–1859) – anglų rašytojas, esoistas. Išgarsėjo autobiografine knyga „Anglų opiomano išpažintis“ („Confessions of an English Opium–Eater“, 1821, papildytas 1866), kur aprašė narkotikų sukeltas ekstazės būsenas ir pragariškas kančias. Iš daugybės filosofijos ir literatūros kritikos darbų paminėtinos burleskinė esė „Apie žmogžudystę, kaip vieną iš vaizduojamojo meno rūšių“ („On Murder Considered as One of the Fine Arts“, 2 d. 1827–1839) ir subtili psichologinė studija „Anglų pašto vežimas“ („The English Mail Coach , 1849).
10 D. Britanijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse.
11 Giacomo Leopardi (1798–1837) – italų poetas romantikas, sukuria pesimistinę infelicita – pasaulinio blogio, esančio viso, kas gyva, amžinų kančių šaltiniu, teoriją. Žymiausias kūrinys „Giesmės“ („Cunti“, 1831). Jo poezija – pesimistinė, joje vyrauja gyvenimo tuštybės, nuobodulio, nevilties ir pasaulio sielvarto motyvai.
12 Minties eksperimentus (vok.).
13 Žiniasklaida (angl.).
14 Lawrence Sterne (1713–1768) – anglų rašytojas humoristas. Vienas iš žymiausių lite­ratūrinės krypties – sentimentalizmo – atstovų. Literatūrinis palikimas nedidelis. Pagrindiniai kūriniai – „Tristramo Šendžio gyvenimas ir mintys“ („The Life and Opinions of Tristram Shandy, Gentleman“, 1759–1767) ir „Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją“ („A Sen­timental Journey through France and Italy“, 1768),
15 Carlo Levi (1902–1975) – italų rašytojas, žurnalistas, dailininkas ir gydytojas. Labiausiai išgarsėjo pirmuoju romanu „Kristus stabtelėjo Ebolyje“ („Cristo si è fermato a Eboli“, 1945).
16 Aldus Manutius (1449–1515) – Venecijos spaustuvininkas ir leidėjas, tapęs klasikinės knygos formos pradininku.
17 Paolo Giovio (1483–1552) – italų humanistas, istorikas, meno kūrinių kolekcionierius.
18 Tinkamo žodžio (pranc.).
19 Novelės, apsakymai (angl.).
20 Eilėraščio proza (pranc.).
21 Romanas (angl.).
22 Pavyzdinėmis dienomis (angl.).
23 Williamas Carlosas Williamsas (1883–1968) amerikiečių poetas, pagal profesiją gydytojas. Labiausiai išgarsėjo milžinišku epu „Patersonas“ („Paterson“, 1963).
24 Paulis Valéry (1871–1045) – prancūzų poetas, oaoistus, kritikas, L Calvino turi omeny intelektualų romaną „Vakaras su ponu Testu“ („La Soirée avec monsieur Teste“, 1806),
25 Francisas Ponge (1899–1988) – prancūzų poetas ir eseistas. Savo kūryba siekė „vizualinio atitikimo“ tarp žodžių ir jais aprašomo dalyko. Svarbiausi poezijos rinkiniai – „Daiktų balsai“ („Le Parti pris des choses“, 1942), „Naujasis rinkinys“ („Nouveau Recueil“, 1967) ir kt.
26 Michelis Leirisas (1901–1990) – prancūzų poetas, eseistas, meno kritikas, etnogTafas. Svarbiausi veikalai – etnografinė kelionės studija „Vaiduokliškoji Afrika“ („L’Afrique fantome”, 1934), autobiografinis romanas „Žmogaus amžius“ („L’Age d’Homme“, 1939) ir keturtomė auto­biografija „Žaidimo taisyklė“ („La Règle du Jeu“ 1948–1976).
27 Henry Michaux (1899–1984) – iš Belgijos kilęs prancūzų dailininkas, žurnalistas ir poe­tas. Linko į siurrealistų sąjūdį, tačiau niekada jam nepriklausė. Siekdamas naujų pažinimo formų, eksperimentavo su haliucinogeniniais narkotikais, vėliau patirtus įspūdžius aprašęs knygose „Apgailėtinas stebuklas, meskalinas“ („Miserable Miracle, la Mescaline“, 1956), „Sūku­riuojanti begalybė“ („L’infini turbulent“, 1957) ir kt.
28 Pažodžiui – plunksna (pranc.). Tai garsiausios H. Michaux apybraižų knygos „Tūlas Plumas“ („Un certain Plume“, 1930) herojus.
29 „Kolumbo kiaušiniu“ vadinamas bet kuris paprastas sprendimas, kuriam reikia šiek tiek vaizduotės ir kūrybinio mąstymo. Posakiui pradžią davė anekdotas apie Kolumbo sugalvotą būdą, kaip išlaikyti kiaušinį stačią ant stalo. Jis suplojo kiaušinio apačią, kad šis galėtų stovėti niekieno nelaikomas.
30 „Artėjant prie Almutasimo“ (isp.).
31 „Pietūs“ (isp.).
32 „Fikcijos“ (isp.).
33 Adolfo Bioy Casares (1914–1999) – argentiniečių rašytojas, išgarsėjęs romanu išradimas“ („La invencion de Morel“, 1940), apsakymų rinkiniais „Padangių mįslė“ („La trama celeste“, 1948), „Skandalingosios istorijos“ („Historias desaforadas“, 1986) ir kt. Kartu su Borgesu bendru slapyvardžiu Honorio Bustos Domecq parašė ir išleido penkias knygas.
34 Individuacijos principui (lot.). Individuacijos principas yra pradas, teikiantis objektui individualumą.
35 „Mūsų vaizdinio istorija“ (pranc.).
36 Zhuangzi (3697–268 ra. pr. ra. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymu. Jam priskiriamas traktatas „Zhuangzi“ yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosizmo filosofijos tekstų, kuriam būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija.