literatūros žurnalas

Antonin Artaud. Eloiza ir Abelaras. Šviesusis Abelaras

2023 m. Nr. 1

Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis

Antoninas Artaud (1896–1948) – XX a. pirmosios pusės prancūzų dramaturgas, teatro teoretikas ir poetas. Tai buvo provokuojantis, į kraštutinumus linkęs kūrėjas, reikšminga avangardo literatūros ir literatūros teorijos istorijos figūra. Visą gyvenimą kentęs nuo rimtų kūno ir psichikos ligų, A. Artaud savo kūryboje tyrinėjo ribines žiaurumo, lytiškumo, kūniškumo patirtis, stengėsi dekonstruoti ligos (proto, kūno) ir normalumo perskyras. Lietuvos publikai A. Artaud labiau pažįstamas kaip teatro teoretikas – išverstas jo veikalas „Teatras ir jo antrininkas“, akademinėje spaudoje aptarta jo „Žiaurumo teatro“ samprata.

1925 m. pasirodęs eilėraščių, trumpų dialogų ir laiškų rinkinys „Ombilic des limbes“ („Limbo bamba“) priklauso periodui, kai A. Artaud buvo stipriai įsitraukęs į siurrealistų judėjimą. Jis reprezentuoja svarbiausią teatro sferai nepriklausantį kūrėjo literatūrinį palikimą. Čia pateikiamas poetinės prozos diptikas iš „Limbo bambos“ skyriaus „Menas ir mirtis“.


Eloiza ir Abelaras

Jo akivaizdoje gyvenimas gūžėsi. Ištisos jo smegenų dalys puvo. Tai pažįstamas, bet visgi nepaprastas fenomenas. Abelaras nelaikė savo būklės atradimu, bet visgi rašė:

Mielas drauge,
Esu didžiulis. Ką man daryti, kad esu viršūnė, kurioje aukščiausi stiebai vietoje burių išskleidžia krūtis, kol moterys jaučia savo lytis stangrėjant kaip akmenėlius. Aš pats negaliu nejusti, kaip, priklausomai nuo valandos ir nuotaikos, visi šie kiaušiniai ritinėjasi ir liūliuoja po suknelėmis. Gyvenimas juda pirmyn ir atgal ir tik šiek tiek prasikala pro krūtų grindinį. Per minutę pasaulis pasikeičia. Sielos apveja pirštus savo žėrinčiais įskilimais, o tarp žėručių praslysta Abelaras, nes proto erozija tvyro virš visko.

Visos negyvo patino burnos šypso kaip papuola dantų eilėmis, jų arkos – tuščios, arba dengtos alkiu ir atliekomis, kaip Abelaro proto armatūra.

Bet čia Abelaras nutyla. Dabar jame veikia tik stemplė. Žinoma, ne tas vertikalaus kanalo potraukis, alkio aistra, bet dailus, tiesus sidabrinis medis, išsišakojantis į orą siurbiančias gysleles, gaubiamas paukščių lapijos. Trumpai tariant, griežtai augalinis, suglamžytas gyvenimas, kuriame kojos juda mechaniškai, o mintys – kaip aukšti bures nuleidę burlaiviai. Kūnų tėkmė.

Mumifikuotas protas įsisiautėja. Aukštai išsitempęs gyvenimas kelia galvą. Ar tai galiausiai bus didysis atlydys? Ar paukštis praplėš kalbų žiotis, ar krūtys išsišakos ir burnytė grįš į savo vietą? Ar sėklų medis pradurs sukaulėjusį rankos granitą? Taip, mano rankoje rožė, štai kaip tuščiai sukasi mano liežuvis. O, o, o! Mano mintis lengva. Mano protas plonas kaip ranka.

Bet Eloiza irgi turi kojas. Šitai gražiausia – kad ji turi kojas. Ji taip pat turi tą jūrininkų sekstanto formos dalyką, apie kurį braškėdama sukasi bet kokia magija, ir kuris primena paguldytą kardą.

Bet visų svarbiausia – Eloiza turi širdį. Gražią, tiesią širdį, visą išsišakojusią, įtemptą, sustingusią, nelygią, mano supintą, malonumo gausa, mano džiaugsmo katalepsija!

Ji turi rankas, kurios apgobia knygas medaus kremzlėmis. Ji turi mažytes žalios mėsos krūtis, jų spaudimas veda iš proto. Ji turi siūlų painiavos krūtis. Ji turi visiškai man pašvęstą, tykų ir suktą mąstymą, kuris rutuliojasi kaip iš kokono. Ji turi sielą.

Jos mintyse esu bėganti adata, o jos siela ją priima ir pasitinka. Savo adatoje aš jaučiuosi geriau nei visi kiti savo lovoje, nes aš savo lovoje ritinėju mąstymą ir ritinėju adatą jo miegančio kokono vingiuose.

Nes tai prie jos aš vis sugrįžtu šios beribės, visuotinai pasklidusios meilės siūlu. Į mano rankas ji įstumia kraterius, krūtų painiavas, sprogstančias meiles, kurias mano gyvenimas atsilošia iš miego.

Bet per kokį transą, kokiais krūptelėjimais ir pasikartojančiais slystelėjimais jis prieina mėgavimosi savo protu idėjos? Tiesa ta, kad dabar Abelaras mėgaujasi savo protu, mėgaujasi juo iki galo. Jis nebemano esąs nei kairėje, nei dešinėje. Jis čia. Viskas, kas jame vyksta, priklauso jam. Ir dabar jame vyksta dalykai. Dalykai, atleidžiantys jį nuo savęs ieškojimo. Štai svarbiausias taškas. Jam nebereikia stabilizuoti savo atomų. Jie patys jungiasi ir susisluoksniuoja viename taške. Visas jo protas susitraukia į pakilimų ir nusileidimų tąsą, kurioje nusileidimas visada per vidurį. Jis turi dalykų.

Jo mintys yra gražūs lapai, lygūs paviršiai, branduolių sekos, sankaupa sąlyčių, tarp kurių jo intelektas be pastangų įsmunka: jis juda. Nes intelektas tai ir reiškia: išsilenkti. Nebekyla klausimas – būti plonyčiui ar smulkiam, iš tolo susijungti, apglėbti, atstumti, atskirti.
Jis įslysta tarp savo būsenų.
Jis gyvena. Dalykai sukasi jame kaip grūdai siete.
Meilės klausimas supaprastėja.
Koks skirtumas, ar jis bus mažiau ar daugiau, jei jis gali sujusti, įslysti, vystytis, grįžti į save ir iškilti į paviršių.
Jis iš naujo atrado meilės žaidimą.
Bet kiek daug knygų tarp jo mąstymo ir sapno!
Kiek praradimų. Ir ką jis visą šį laiką darė su savo širdim? Neįtikėtina, kad jam jos dar liko, širdies.
Jis tikrai čia. Jis čia kaip gyvas medalis, kaip į metalą sukaulėjęs krūmokšnis.
Na va, štai pagrindinis mazgas.

Eloiza, ji turi suknelę, ji graži iš priekio ir iš apačios.
Tuomet jis jaučiasi lyg masiškai, žemiškai pakylėtos šaknys, ir jo koja ant besisukančios žemės bloko jaučiasi lyg padangės masė.
Ir tarsi virtęs negyvėliu jis rėkia, jausdamas, kaip braška ir stiklėja jo skeletas, aukščiausiame pastangų taške, virpančiame smaigalyje:

Štai čia parduodamas Dievas. Dabar lyčių plynė ir kūno akmenėliai – mano. Jokio atleidimo, aš neprašau atleidimo. Jūsų Dievas dabar tėra šaltas švinas, galūnių mėšlas, akių viešnamis, įsčių skaistuolis, dangaus pieninė!“

Tuomet dangiškoji pieninė įsismarkauja. Jį pykina.
Jo kūnas viduje maišo žvynų pilną dumblą, jis jaučia šiurkščius plaukelius, užkimštą pilvą, jaučia, kaip jo pimpalas išskysta. Stoja adatomis užsėta naktis ir štai, didžiulėmis žirklėmis JIE išplėšia jo vyriškumą.
Ir ten Eloiza sulanksto savo suknelę ir visiškai nusirengia. Jos kaukolė balta, pieno spalvos, jos krūtys žvairos, kojos laibos, jos dantys šiugžda kaip popierius. Ji kvaila. Štai – iškastruotojo Abelaro žmona.


Šviesusis Abelaras

Murmanti dangaus armatūra jo proto stikle braižo vis tuos pačius meilės ženklus, tuos pačius širdingus atitikimus, kurie galbūt galėtų jį išgelbėti nuo buvimo vyru, jei jis sutiktų išsigelbėti nuo meilės.

Jis turi pasiduoti. Jis nebeišlaikys. Jis pasiduoda. Tas melodingas kunkuliavimas jį spaudžia. Jo lytis plaka: murma kankinantis vėjas, šitas triukšmas stipresnis už dangų. Upė rita moterų lavonus. Ar tai Ofelija, Beatričė, Laura? Ne, rašalas, ne, vėjas, ne, nendrės, šlaitai, krantai, putos, kuokštai. Nebėra užtvankos. Iš savo geismo Abelaras pasidarė užtvanką. Siaubingos, melodingos srovės santakoje. Štai atritinta, jam atnešta Eloiza – IR JI JĮ PRIIMA.

Štai danguje Erazmo ranka, sėjanti beprotybės garstyčią. Ak, tas keistas dygimas. Grįžulo Ratų judėjimas pritvirtina laiką danguje, pritvirtina dangų Laike, šiame apverstame pasaulio krašte, į kurį atsisukęs dangus. Didžiulis sulyginimas iš naujo.

Kadangi dangus turi paviršių, Abelaras turi širdį, kurioje kategoriškai dygsta šitiek žvaigždžių ir stumia jo pimpalą. Metafizikos gale yra ši kūnu išgrįsta, visa deganti akmenimis, po šitiekos beprotybės garstyčios sėjimų danguje gimusi meilė.

Bet Abelaras nuveja dangų kaip mėlynas muses. Keista sumaištis. Kur pranykti? Dieve! Greičiau, adatos skylutė. Mažiausia adatos skylutė, pro kurią Abelaras nebegalės ateiti mūsų ieškoti.

Keistai geras oras. Nes dabar gali būti jau tik geras oras. Nuo šiandien Abelaras nebėra skaistus. Tampri knygų grandinė sutrūko. Jis atsisako skaistaus ir leidžiamo Dievo lytinio akto.

Lytinis aktas – koks švelnus dalykas! Net ir žmogiškas, net pasinaudojant moters kūnu, koks serafiškas, koks artimas geidulingumas! Nuo žemės pasiekiamas dangus, mažiau gražus už žemę. Jo naguose įsirėžęs rojus.

Bet net pakilus į bokšto aukštumą žvaigždžių šviesos kvietimas nevertas moters šlaunies lopinėlio. Ar tai ne kunigas Abelaras, kuriam meilė tokia šviesi ir aiški?

Koks šviesus ir aiškus yra lytinis aktas, kokia šviesi nuodėmė. Tokia šviesi. Kokie daigai, kaip šios gėlės švelniai apgobia nuleipusią lytį, kaip malonumo galvos yra nepasotinamos, kaip pačioje pasitenkinimo viršūnėje malonumas išbarsto savo aguonas. Garsų aguonas, dienos ir muzikos aguonas, smarkiai plasnojant – tarsi magnetu išplėšiant paukštį. Malonumas virsta pjaunančia, mistiška muzika ant išploninto sapno ašmenų. Ak, šis sapnas, kuriame meilė sutinka vėl atmerkti akis! Taip, Eloiza, tai tavyje aš žingsniuoju su visa savo filosofija, tavyje atsižadu puošmenų, ir vietoje to duodu tau vyrus, kurių protas virpa ir mirga tavyje. Tegu protas žavisi savim, nes pagaliau Moteris susižavėjo Abelaru. Leisk šioms putoms trykšti ant gilių ir švytinčių sienų. Medžiai. Atilos augmenija.

Jis ją turi. Ji jam priklauso. Ji jį dusina. Kiekvienas puslapis atveria savo arką ir stumias pirmyn. Ši knyga, kurioje verčiamas smegenų puslapis.

Abelaras nusipjovė rankas. Kokia simfonija dabar prilygtų šiam siaubingam popieriaus bučiniui. Eloiza valgo ugnį. Atidaro duris. Lipa laiptais. Kažkas skambina į duris. Sutraiškytos ir švelnios krūtys pakyla. Jos krūtų oda daug šviesesnė. Kūnas baltas, bet suteptas, nes jokios moters įsčios nėra tyros. Odos yra pelėsio spalvos. Įsčios kvepia maloniai, bet kaip skurdžiai. Šitiek kartų̃ apie jas svajoja. Jos čia. Abelaras, kaip vyras, jas laiko. Garsiosios įsčios. Tai yra tai ir tai nėra tai. Valgo šiaudus, ugnį. Bučinys atveria savo olas, į kurias jūra ateina numirti. Štai spazmas, link kurio linksta dangus, į kurį suplūsta dvasinis aljansas, IR ŠIS SPAZMAS KYLA IŠ MANĘS. Ak! Jaučiuosi víenos žarnos, be virš manęs tįstančio proto tilto. Be šitiekos magiškų prasmių, perteklinių paslapčių. Aš ir ji. Mes tikrai čia. Aš ją laikau. Ją bučiuoju. Paskutinis spustelėjimas mane sulaiko, sustingdo. Tarp šlaunų jaučiu, kaip Bažnyčia mane sustabdo, skundžiasi. Ar ji mane suparalyžiuos? Ar atsitrauksiu? Ne, ne, patraukiu paskutinę gynybinę sieną. Šventas Pranciškus Asyžietis, kuris saugojo mano lytį, pasitraukia. Šventa Brigita atveria mano dantis. Šventas Augustinas atsega diržą. Šventa Kotryna Sienietė užmigdo Dievą. Baigta, tikrai baigta, nebesu skaistus. Dangiška gynybinė siena apsigręžė. Visuotinė beprotybė mane užvaldo. Pasimėgavimu užkopiu į aukščiausią eterio viršūnę.

Bet štai šventa Eloiza jį išgirsta. Vėliau, begalinai vėliau, ji jį girdi ir su juo kalba. Savotiška naktis pripildo jo dantis. Bliaudama įeina į jo kaukolės olas. Savo pelės kaulelių ranka praveria jo kapo dangtį. Sapne tarsi girdisi ožka. Ji dreba, bet jis dreba daug labiau nei ji. Vargšas žmogus! Vargšas Antonenas Arto! Tai jis tas bejėgis, kuris kopia į žvaigždes, bando supriešinti savo silpnumą su kraštutiniais elementų taškais, iš kiekvieno gležno ar kieto gamtos paviršiaus mėgina sukurpti mintį, vaizdinį, kuris laikytųsi, stovėtų. Jei jis galėtų sukurti šitiek elementų, bent jau parūpinti katastrofų metafiziką, pradžia būtų žlugimas!

Eloiza gailisi vietoje įsčių neturėjusi gynybinės sienos, kaip ta, į kurią rėmėsi, kai Abelaras ją spaudė nešvankiu žeberklu. Antonenui Arto užgynimas yra jo trokštamos mirties pradžia. Visgi, koks gražus vaizdinys – kastratas!

Versta iš: Antonin Artaud. L’OMBILIC DES LIMBES. Paris: Gallimard, 1968.

Antonin Artaud. Siekiant padaryti galą dievo teismui

2022 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas / 1947 metų lapkritį Prancūzijos nacionalinis radijas (RDF) garsiam poetui, aktoriui ir režisieriui Antoninui Artaud (1896–1948) pasiūlė parengti medžiagą laidų ciklui „Poetų balsai“.

Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita

2020 m. Nr. 2 / Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis / Tai galios, galios naudojimo įrankis, kuris leidžia tam tikram žmogui, turinčiam paslaptį arba galią, į dvi dalis perlaužti kokį nors keraminį objektą, vieną dalį pasilikti sau, o kitą patikėti kam nors…

Michel Foucault. Tiesa ir teisinės formos. Antroji paskaita

2020 m. Nr. 1 / Iš prancūzų k. vertė Tadas Zaronskis / „Tiesa ir teisinės formos“ – paskaitų ciklas, kurį filosofas Michelis Foucault skaitė 1973 m., siekdamas parodyti, kokiu būdu žmogaus santykis su tiesa kyla iš socialinių praktikų, būtent – iš teisinių praktikų.

Jūratė Baranova. Antoninas Artaud: žiaurumas kaip kūno kalba

2015 m. Nr. 4 / Kodėl kalbant apie prancūzų rašytojo, aktoriaus, teatralo ir „profesionalaus šizofreniko“ Antonino Artaud (1898–1948) žiaurumo teatrą galima patraukti merginų dėmesį? Jis patrauklus, nes suardo konvencišką kultūros sampratą, naikina ribą…