W. Somerset Maugham. Tapau rašytoju . . .
2015 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Williamas Somersetas Maughamas (1874‒1966) ‒ anglų rašytojas, romanų, apsakymų ir pjesių autorius. Studijavo mediciną, bet vėliau ją metė ir, paskatintas pirmojo romano sėkmės, atsidėjo kūrybai. 1907 m. Londono teatrai pradėjo statyti Maughamo pjeses, o 1915 m. pasirodė iškiliausias jo romanas „Aistrų našta“, kuriame aprašomas jauno medicinos studento gyvenimas. Po jo sekė kiti: „Mėnulis ir skatikas“, pagrįstas prancūzų postimpresionisto Paulo Gauguino biografijos faktais, „Pyragai ir alus“, sietinas su Thomo Hardy‘o gyvenimu, „Teatras“ ir kt. Viena iš populiariausių jo knygų ‒ literatūriniai memuarai „Gyvenimo balansas“, kurių ištrauka čia pateikiama. Be minėtų kūrinių, Maughamas parašė šimtus apsakymų, esė, kelionių aprašymų, literatūros kritikos straipsnių. Visa Maughamo kūryba pažymėta meistriško pasakotojo talentu, subtilia psichologine motyvacija, įžvalgia menininko santykio su visuomene analize.
Tapau rašytoju, o galėjau pasidaryti gydytoju arba advokatu. Tai tokia maloni profesija, kad nenuostabu, jog jos imasi daugybė žmonių, neturinčių jai jokių gebėjimų. Ji kupina jaudulio ir įvairovės. Rašytojas gali dirbti kur tik užsimano ir kada užsimano; gali ir dykinėti, jei blogai jaučiasi ar be nuotaikos. Tačiau ši profesija turi ir trūkumų. Štai vienas jų: nors jūsų medžiaga yra visas pasaulis su visa, kas jame gyva, su visais jo reginiais ir įvykiais, jūs pats galite užsiimti tik tais dalykais, kurie užgauna kažkokią slaptą stygą jūsų prigimtyje. Tos kasyklos nenusakomai turtingos, tačiau kiekvienas mūsų įstengia pasiimti tik ribotą kiekį rūdos. Taigi vidury to pertekliaus rašytojas gali mirti iš bado. Medžiaga nepaklūsta jam, ir sakome, kad jis „išsirašė“. Man regis, nedaug yra rašytojų, kurių nepersekioja ši baimė. Kitas trūkumas: profesionalus rašytojas turi įtikti. Jei nesiras pakankamai jį skaitančių asmenų, jis badmiriaus. Kartais jis nebepakelia aplinkybių naštos ir, grieždamas dantimis, pasiduoda publikos įgeidžiams. Nereikia kažin ko tikėtis iš žmogaus prigimties, todėl vieną kitą niekalą priimkime iš jo atlaidžiai. Materialiai nepriklausomi rašytojai turėtų ne niekinti, o užjausti tuos savo brolius, kuriuos vargas kartais prispiria imtis samdomos rašliavos. Vienas iš smulkesnių Čelsio1 išminčių yra pareiškęs, kad rašytojas, rašantis už pinigus, jam neegzistuoja. Jis yra pasakęs daug išmintingų dalykų (kaip ir dera išminčiui), tačiau šis teiginys išties labai kvailas; juk skaitytojui visai nesvarbu, dėl kurių priežasčių rašo autorius. Jam rūpi tik rezultatas. Žinia, daugelį rašytojų paakina rašyti skurdas (vienas jų buvo Samuelis Johnsonas)2, bet jie rašo ne dėl pinigų. Būtų neprotinga taip daryti, nes nedaug tėra darbų, kur su tokiais pat gabumais ir darbštumu negalėtum daugiau užsidirbti nei rašydamas. Daugelis garsių visame pasaulyje portretų nutapyti todėl, kad dailininkams už tai buvo sumokėta. Tapyba, kaip ir rašymas, yra toks jaudinantis darbas, kad jo griebęsis menininkas stengiasi atlikti jį kiek galėdamas geriau. Bet ir tapytojas negaus užsakymų, jei nepatenkins savo mecenatų, ir rašytojo knygų niekas neskaitys, jeigu jos nesudomins skaitytojų. Vis dėlto tarp rašytojų vyrauja nuomonė, jog publika turėtų mėgti tai, ką jie rašo, ir, jeigu knygų neperka, kalti ne jie, o publika. Nesu sutikęs rašytojo, kuris pripažintų, kad žmonės neperka nugrimzdo į užmarštį. Jų skaičius kur kas didesnis. Kurgi indėlis tų, kurie pražuvo? Jeigu manysime, jog talentas yra tam tikras gebėjimas, neatskiriamas nuo ypatingo požiūrio į pasaulį, pasidarys visai suprantama, kodėl originalumas iš pradžių nėra itin pageidautinas. Mūsų nuolat besikeičiančiame pasaulyje žmonės įtariamai žiūri į naujoves ir ne iš karto prie jų pripranta. Neįprastos manieros rašytojas tik pamažėle randa tų, kuriems ji patiks. Jam ne tik prireiks laiko tapti savimi, nes jaunieji tampa savimi labai nedrąsiai, bet dar prireiks laiko, kad įtikintų tą grupę asmenų, kuriuos jis vėliau gana pretenzingai vadins savo publika, jog jis duos jiems kažką, ko jie nori. Kuo individualesnis jis bus, tuo sunkiau bus tai pasiekti ir tuo daugiau laiko praeis, kol jis užsidirbs pragyvenimui. Ir nebus tikras, kad sėkmė tvers amžinai, nes, nepaisant viso jo individualumo, jis galbūt teįstengs duoti tik vieną kitą dalyką, o paskui neilgai trukus vėl išnyks nežinomybėje, iš kurios taip sunkiai buvo išniręs.
Bepigu sakyti, kad rašytojui reikia turėti darbą, kuris aprūpintų jį valgiu, o rašyti laisvu nuo to darbo laiku. Iš tiesų šitoks variantas būdavo primetamas jam labai dažnai praeityje, kai rašytojas, kad ir koks įžymus ir populiarus, neįstengdavo rašymu užsidirbti kasdieninės duonos. Jis jam primestas ir dabar šalyse su nedideliu skaitytoju ratu; jis bando sudurti galą su galu tarnaudamas įstaigoje, geriausia valstybinėje, arba dirbdamas žurnalistu. Tačiau anglakalbis rašytojas turi galimybę pasiekti tokį didžiulį žmonių skaičių, kad visai pagrįstai rašymo gali imtis kaip profesijos. Profesionalių rašytojų būtų dar daugiau, jeigu angliškai kalbančiose šajo knygos, nes ji nuobodi. Yra nemaža menininkų, kurių kūryba ilgai buvo nevertinama ir kurie vis dėlto galiausiai išgarsėjo. Tačiau nieko nežinome apie tuos, kurių kūriniai
lyse užsiėmimas menais nebūtų šiek tiek niekinamas. Paplitęs sveikas įsitikinimas, kad rašymas ar tapymas nėra tikras darbas, ir ši visuomenės nuomonė daugeliui sutrukdo papildyti menininkų gretas. Reikia labai tvirto pasiryžimo rinktis tokią profesiją, kuri mažų mažiausia užtraukia šiokią tokią moralinę nešlovę. Prancūzijoje ir Vokietijoje rašymas yra garbingas užsiėmimas, ir jo imamasi tėvams pritarus, nors atlygis už jį ne toks jau didelis. Neretai sutinki vokietę motiną, kuri paklausta, kas bus jos sūnus, patenkinta atsako – poetas; o Prancūzijoje merginos su dideliu kraičiu šeima žiūrės į jos vedybas su jaunu talentingu romanistu kaip į tinkamą giminystę.
Bet rašytojas rašo ne tik tada, kai sėdi prie savo stalo; jis rašo visą dieną – kai mąsto, kai skaito, kai ką nors patiria; jam praverčia viskas, ką jis mato ir jaučia, ir, sąmoningai ar nesąmoningai, jis be perstojo kaupia ir atrenka įspūdžius. Jis negali skirti viso savo dėmesio kokiam kitam darbui. Jo atlikimu nebus patenkintas nei jis pats, nei jo darbdavys. Labiausiai įprasta jam imtis žurnalistikos, nes ji atrodo glaudžiausiai susijusi su jo pašaukimu. Tačiau ir pavojingiausia. Laikraščiams būdingas beasmeniškumas, kuris nejučiomis paveikia rašytoją. Žmonės, daug rašantys spaudai, regis, praranda sugebėjimą žvelgti į daiktus savo akimis; jie mato juos apibendrintai, dažnai gyvai, kartais velniškai ryškiai, tačiau be to individualaus suvokimo, kuris galbūt duoda tik dalinį faktų vaizdą, bet nuspalvintą stebėtojo asmenybės. Spauda iš esmės užmuša tų, kurie jai rašo, individualybę. Nemažiau žalingas ir recenzavimas; rašytojui nelieka laiko skaityti ką nors, išskyrus tas knygas, kurioms reikia atsiliepimo, ir toks paviršutiniškas šimtų knygų skaitymas – ne dėl dvasios peno, kurio galėtų iš jų pasisemti, o tik tam, kad pateiktų daugmaž pagrįstą ataskaitą – atbukina jo pagaulumą ir stabdo vaizduotės skrydį. Rašymas reikalauja iš žmogaus visiško atsidavimo. Rašyti – toks turi būti pagrindinis rašytojo gyvenimo tikslas, kitaip tariant, jis privalo būti profesionalas. Jo laimė, jeigu jis pakankamai turtingas, kad nepriklausytų nuo literatūrinio uždarbio, tačiau tai netrukdo jam būti profesionaliu rašytoju. Swiftas su savo dekanyste, Wordsworthas su gerai apmokama tarnyba buvo tokie pat profesionalūs rašytojai kaip ir Balzacas ir Dickensas.
Visi sutaria, jog tapybos ar muzikinės kompozicijos techniką galima įvaldyti tik atkakliu darbu, o į diletantų kūrinius pamatuotai žiūri su geraširdiška arba apmaudžia panieka. Visi mes dėkingi likimui, kad radijas ir gramofonas išvijo iš svetainės mėgėjus – pianistus ir dainininkus. Rašymo technika nėmaž ne lengvesnė nei kitų menų, tačiau daugeliui atrodo, kad visi, kurie moka skaityti ir parašyti laišką, mokės parašyti ir knygą. Rašymas šiais laikais tapo mėgstamu žmonijos poilsiu. Jo imasi ištisos šeimos, kaip laimingesniais laikais plūsdavo į bažnyčią. Moterys rašo romanus, kad prastumtų nėštumo mėnesius; nuobodžiaujantys aristokratai, atsargos karininkai, išėję į pensiją tarnautojai puola prie plunksnos, kaip prie butelio. Susidarė nuomonė, kad vieną knygą gali parašyti bet kas; bet jeigu turima galvoje gera knyga, tai ta nuomonė klaidinga. Žinia, kartais ir mėgėjas parašo ką nors vertinga. Gal laimingo atsitiktinumo dėka jis turi įgimtą gebėjimą gerai rašyti, gal jo patirtys pačios savaime įdomios, o gal jis – žavingas ar patrauklus žmogus, kurio asmeninės savybės, kad ir neįgudusiai, įspaudžia žymę knygoje. Bet tegu jis prisimena tą posakį: vieną knygą gali parašyti bet kas; apie antrą ten nieko nesakoma. Diletantui geriau nežaisti ugnimi: kita jo knyga beveik garantuotai bus niekalas.
Nes vienas svarbiausių skirtumų tarp mėgėjo ir profesionalo yra pastarojo sugebėjimas augti. Šalies literatūrą sudaro, kartoju, ne kelios puikios knygos, o raštų visuma, o ją gali sukurti tik profesionalūs rašytojai. Tose šalyse, kur literatūrą kūrė daugiausia mėgėjai, ji skurdi, palyginti su kitomis, kur žmonės, sunkiai versdamiesi, pasirinko ją savo profesija. Raštų visuma – tai ir ilgo ir atkaklaus darbo rezultatas. Rašytojas, kaip ir kiti žmonės, mokosi iš klaidų. Jo pirmieji kūriniai tėra tik bandymai; jis bando rašyti įvairiomis temomis, įvairiais metodais ir tuo pačiu metu puoselėja savo manierą. Kartu jis atranda pats save, tai yra tai, ką jis gali duoti, ir išmoksta kaip galima geriau panaudoti šį atradimą. Tada, galutinai nugludinęs savo talentą, jis pateiks geriausia, ką sugeba. Kadangi rašymas – sveikas užsiėmimas, jis turbūt pragyvens po to dar gana ilgai, ir kadangi rašyti tuo metu bus įpratęs, tai, be abejo, ir toliau leis knygas, jau ne tokias iškilias. Ir publika jas pagrįstai ignoruos. Skaitytojo požiūriu, labai nedaug kas iš to, ką rašytojas sukuria per savo gyvenimą, yra verta dėmesio (šiais žodžiais aš žymiu ne kokią absoliučią vertę, o tik tą nedidelę rašytojo produkcijos dalį, kuri išreiškia jo individualybę). Bet ir tą nedaug ką jis, kaip man atrodo, gali duoti tik po ilgos mokinystės ir po daugelio nesėkmių. Vadinasi, literatūra turi tapti jo viso gyvenimo darbu. Jis turi būti profesionalus rašytojas.
Kalbėjau apie rašytojo profesijos trūkumus; dabar norėčiau paminėti kai kuriuos jos pavojus. Akivaizdu, kad joks profesionalus rašytojas negali leisti sau rašyti tik tada, kai jam to norisi. Jeigu jis lauks nuotaikos, arba, anot jo, įkvėpimo, jam teks ilgai laukti, ir galiausiai jis nepadarys nieko arba labai nedaug. Profesionalus rašytojas pats susikuria nuotaiką ir valdo ją nustatydamas sau tam tikras darbo valandas. Su laiku rašymas tampa įpročiu ir – kaip seną nebevaidinantį aktorių, kuris nenustygsta namie tą valandą, kai būdavo įpratęs vykti į teatrą ir grimuotis vakariniam spektakliui – rašytoją traukia prie plunksnos ir popieriaus kaip tik tomis valandomis, kuriomis jis įprato rašyti. Ir tada jis rašo automatiškai. Žodžiai liejasi laisvai, ir žodžiai diktuoja mintis. Tai senos ir neįdomios mintys, tačiau įgudusi ranka suteikia joms priimtiną pavidalą. Rašytojas eina pietauti ar gulti įsitikinęs, jog gerai padirbėjo. Kiekvienas menininko kūrinys turėtų tapti gilių sielos išgyvenimų išraiška. Tai nepasiekiamas idealas, tad mūsų netobulame pasaulyje profesionalus rašytojas nusipelno tam tikro atlaidumo; vis dėlto siekti to idealo jis turi visada. Iš esmės rašyti reikia tik tam, kad išlaisvintum savo dvasią nuo temos, apie kurią mąstei taip ilgai, kad ji tampa nebepakeliama našta; ir protingas tas rašytojas, kuris rašydamas siekia vienintelio tikslo – susigrąžinti sielos ramybę. Sulaužyti rašymo įprotį turbūt lengviausia pakeitus aplinką į tokią, kurioje reguliarus darbas neįmanomas. Neįstengsi rašyti gerai arba daug (o aš drįstu tvirtinti, jog neįmanoma rašyti gerai, jei nerašysi daug), jei nesusidarysi įpročio, tačiau rašyme, kaip ir gyvenime, geri tik tie įpročiai, kuriuos galima laužyti, kai jie tampa nebenaudingi.
Vis dėlto pats didžiausias pavojus profesionaliam rašytojui yra tas, kurio, deja, tik nedaugeliui reikia saugotis. Pasisekimas. Tai pats sunkiausias išbandymas, kurį gali patirti rašytojas. Pasiekęs jį pagaliau po ilgos ir atkaklios kovos, rašytojas suvokia, jog tai – spąstai, kurie įmasina jį, kad pražudytų. Nedaug kam pakanka ryžto nepakliūti į juos. Juos reikia apeiti labai atsargiai. Plačiai paplitusi klaidinga nuomonė, kad sėkmė gadina žmones, nes daro juos tuščiagarbiais, savimi pasitikinčiais egoistais. Priešingai, dažniausiai ji daro juos kukliais, kantriais ir geranoriškais. Nesėkmės gimdo piktumą ir pagiežą. Sėkmė eina į gera žmogui, tačiau ne visada išeina į gera rašytojui. Ji dažnai atima iš jo tą jėgą, kuri ir atnešė jam sėkmę. Rašytojo individualybė susiformavo iš jo patirčių, kovų, nusivylimų, pastangų prisitaikyti prie priešiško pasaulio; ji turi būti labai atspari, kad nepasiduotų lepinančiam sėkmės poveikiui.
Be to, sėkmė dažnai slepia savyje pražūties sėklą, nes atskiria rašytoją nuo tos medžiagos, kuri ir sudarė sąlygas jos atsiradimui. Rašytojas įžengia į naują pasaulį. Jį visi liaupsina. Reikia būti kone antžmogiu, kad nesusileistum nuo didžiūnų dėmesio ir liktum nejautrus gražių moterų kerams. Jis pripranta prie naujo gyvenimo, turbūt prabangesnio nei tas, kurį anksčiau gyveno, prie žmonių, kurių manieros rafinuotesnės nei tų, su kuriais anksčiau bendravo. Jie intelektualesni, jų išorinis spindesys patraukia. Kaip sunku dabar rašytojui neprarasti ryšio su tuo pasauliu, kuris jam buvo pažįstamas ir iš kurio jis sėmėsi savo siužetus. Jo sėkmė taip pakeitė jį jo ankstesnių draugų akyse, kad jie jau varžosi jo. Jie pavydi jam arba žavisi juo, tačiau jis dabar jiems svetimas. Naujas pasaulis, į kurį sėkmė atvėrė jam duris, jaudina jo vaizduotę, ir jis pradeda rašyti apie jį; bet mato jį iš šalies ir neįstengia įsiskverbti į jį taip giliai, kad taptų jo dalimi. Geriausias to pavyzdys Arnoldas Bennetas3. Kaip penkis pirštus jis pažinojo tik savo Penkmiestį, kur gimė ir augo, ir tik apie jį galėjo sukurti kažką savita. Kai sėkmė atvedė jį į literatų, turtuolių ir prašmatnių moterų draugiją ir jis pamėgino rašyti apie juos, jam nieko neišėjo. Sėkmė pražudė jį.
Taigi išmintingas rašytojas saugosi sėkmės. Jis turi baimintis, kai dėl jos žmonės ima reikšti jam kažkokias pretenzijas, kai jam užkraunami nauji darbai ir trukdantys rašymui rūpesčiai. Sėkmė suteikia jam tik du gerus dalykus. Pirma, ir tai svarbiausia, ji duoda rašytojui galimybę atsiduoti savo pašaukimui, antra, ji sutvirtina jo pasitikėjimą. Nepaisant visos jo fanaberijos ir tuštybės, rašytojas, lygindamas savo kūrinį su tuo, ką jam norėjosi sukurti, visada abejoja. Toks didelis skirtumas tarp to, ką regėjo vaizduotėjeir ką pavyko įkūnyti, kad rezultatas, jo manymu, tėra tik menkas pakaitalas. Jam patinka kai kurie puslapiai, neblogai atrodo vienas kitas epizodas ar veikėjas; tačiau jis labai retai būna patenkintas visu savo kūriniu. Širdies gilumoje kirba mintis, kad jis išvis niekam tikęs, todėl kiekvienas pagyrimas, kad ir abejotinos vertės, yra paties Dievo atsiųsta parama.
Štai kodėl pagyrimai svarbūs. Tačiau vaikytis jų – silpnybė, nors gal ir dovanotina. Nes menininkas privalo būti kurčias ir pagyrimams, ir priekaištams, kadangi jo kūrinys jam yra reikšmingas tik tiek, kiek liečia jį patį, o kaip į jį žiūrės publika, jam svarbu galbūt materialiai, bet ne dvasiškai. Menininkas kuria, kad išlaisvintų savo sielą. Kurti jam taip pat natūralu kaip vandeniui bėgti pakalnėn. Ne veltui menininkai vadina kūrinius savo smegenų vaikais ir lygina kūrybos kančias su gimdymo kančiomis. Kūrinys – tai kažkas organiška, kas vystosi, žinia, ne tik menininkų smegenyse, bet ir širdyje, nervuose, viduriuose, kažkas, ką jų kūrybinis instinktas išrutulioja iš sielos ir kūno patirčių ir kas galiausiai taip prislegia juos, kad trūks plyš turi to atsikratyti. Kai tai atsitinka, jie pajunta išsilaisvinimo jausmą ir vieną palaimingą akimirką ramiai ilsisi. Tačiau kitaip nei moterys motinos, jie labai greitai liaunasi domėtis gimusiu vaiku. Jis jau nebėra jų dalis. Jis suteikė jiems pasitenkinimą, ir dabar jų sielos pasirengusios naujam nėštumui.
Gimdydamas savo kūrinį, autorius realizuoja save. Tačiau tai nereiškia, kad ta saviraiška vertinga kam nors kitam. Tam, kuris skaito knygą ar žiūri į paveikslą, menininko jausmai nerūpi. Menininkas siekė palengvėjimo, o meno vartotojas ieško kokios nors žinios, ir tik jis vienas gali spręsti, ar ta žinia jam vertinga. Menininkui tai, ką jis gali pranešti publikai, yra šalutinis produktas. Aš dabar nekalbu apie tuos, kurie užsiima menu tam, kad mokytų kitus; tai – propaguotojai, ir jiems menas – antraeilis dalykas. Meninė kūryba yra ypatinga veiklos rūšis, ji pati savaime teikia malonumo. Tai, ką sukuria menininkas, gali būti geras menas arba prastas menas. Apie tai sprendžia vartotojas. Ir jo sprendimas priklauso nuo estetinės tų žinių, kurios jam siūlomos, vertės. Jeigu jos leidžia jam pabėgti nuo pasaulio tikrovės, jis priims jas palankiai, bet geriausiu atveju apibūdins kaip pusėtiną meną; jeigu jos praturtina jo sielą ir skatina jo asmenybės tobulėjimą, jis visai pagrįstai pasakys, jog tai – didis menas. Tačiau tai, kartoju, ne menininko reikalas; visiškai suprantama, kad jam malonu suteikti kitiems malonumą ar pakelti dvasią, bet tegu jis neaimanuoja, jei jie neras jo kūriniuose nieko sau reikalingo. Jis jau gavo atpildą, nes patenkino savo kūrybinį inkstinktą. Ir tai ne abstraktus idealas, tai vienintelis kelias, kuriuo eidamas menininkas artėja prie savo tikslo – nepasiekiamos tobulybės. Jei jis rašytojas, jis panaudos savo žinias apie žmones ir vietas, ir apie save patį, savo meilę ir neapykantą, savo slapčiausias mintis, savo trumpalaikius potraukius tam, kad pieštų visose savo knygose gyvenimo paveikslą. Jis visada bus nepilnas, bet jeigu autoriui pasiseks, jis galų gale sugebės padaryti ką kita: nupieš smulkų savo paties paveikslą.
Šiaip ar taip, tokia mintis labai paguodžia, kai peržvelginėji leidėjų reklamas. Kai skaitai tuos ilgus knygų sąrašus ir pamatai, kaip recenzentai liaupsina jų sąmojį, gilumą, originalumą ir grožį, norom nenorom apima liūdesys; kur čia gali varžytis su tokiais talentais? Leidėjai pasakys tau, kad vidutinis romano amžius – devyniasdešimt dienų. Nelengva susitaikyti su mintimi, jog knyga, į kurią įdėjai ne tik visą save, bet dar ir keletą įtempto darbo mėnesių, bus perskaityta per tris keturias valandas ir per tokį trumpą laiką užmiršta. Net ir blaiviausiai mąstantis rašytojas, nesitikėdamas iš to jokios naudos, paslapčia puoselėja mintį, kad bent jau dalis jo knygų pergyvens jį viena ar dviem kartom. Tas tikėjimas pomirtine šlove yra nekalta tuštybė, dažnai padedanti rašytojui taikstytis su gyvenimo negandomis ir nusivylimais. Koks beprasmiškas tas tikėjimas, matome prisiminę rašytojus, kuriems mes patys tik prieš dvidešimt metų pranašavome nemirtingumą. Kas juos dabar skaito? Ir kai nuolat išeina tokia galybė knygų, o tarp išlikusių tokia nuožmi konkurencija, kokia maža tikimybė, jog kadaise užmiršti kūriniai vėl bus prisiminti! Palikuonys turi vieną labai keistą, ir, daugelio manymu, labai negražų bruožą: regis, daugiausia dėmesio jie skiria toms knygoms, kurių autoriai buvo populiarūs jų gyvenamuoju laikotarpiu. O tie rašytojai, kurie žavi saujelę rinktinių asmenų ir niekada nepasiekia plataus skaitytojų rato, niekada nežavės ir palikuonių, nes palikuonys apie juos tiesiog nesužinos. Tai turėtų paguosti populiarius autorius, kuriems bandoma įteigti, esą pats jų populiarumas liudija apie prastą jų produkcijos kokybę, Shakespeare‘as, Scottas ir Balzacas galbūt nerašė smulkiems Čelsio išminčiams, tačiau įspūdis toks, tarsi jie būtų rašę būsimiems amžiams. Vienintelė saugi rašytojo priebėga – jausti pasitenkinimą savo darbu. Jeigu jis sugeba pajusti, kad didžiausias atlygis už jo kūrinį – išsilaisvinimas nuo sielos naštos ir suvokimas, kad jam pasisekė bent iš dalies patenkinti savo estetinį jausmą, tuomet visa kita jam neturi reikšmės.
Reikalas toks, jog nepaisant visų jos minusų ir pavojų, rašytojo profesija turi tokį pranašumą, prieš kurį visi sunkumai, nusivylimai ir galbūt praradimai atrodo vieni niekai. Ji suteikia dvasinę laisvę. Gyvenimas rašytojui – tragedija, ir kūrybos proceso metu jis išgyvena katarsį, apsivalymą per gailestį ir siaubą, kuris, anot Aristotelio, yra meno objektas. Visas savo nuodėmes ir kvailystes, patirtas nelaimes, meilę be atsako, fizinius trūkumus, ligas, skurdą, sudužusias viltis, sielvartą, pažeminimus – visa tai jis geba paversti medžiaga ir, parašęs apie tai, pergalėti. Jam viskas tinka – nuo veido, prabėgom pamatyto gatvėje iki karo, drebinančio visą civilizuotą pasaulį, nuo rožės aromato iki draugo mirties. Nėra nieko, ko jis negalėtų paversti į posmą, į dainą ar į apsakymą ir, tai padaręs, jų atsikratyti. Iš visų žmonių tik menininkas yra išties laisvas.
Galbūt dėl to į menininką visi žiūri su dideliu įtarumu. Iš tiesų kaip galima juo pasitikėti, jeigu jis taip keistai reaguoja į paprasčiausius žmonių poelgius. Teisybę sakant, menininkas niekada nesijaučia varžomas įprastų elgesio normų. Ir kuriam galui? Daugelio žmonių visos mintys ir veiksmai krypsta į savo poreikių patenkinimą ir savo egzistencijos išsaugojimą; bet menininkas tenkina savo reikmes ir saugo savo esamybę užsiimdamas menu: tai, kas kitiems yra tik malonus laisvalaikis, jam – sunkus darbas, vadinasi ir jo požiūris į gyvenimą bus kitoks. Jis pats susikuria savo vertybes. Žmonės laiko jį ciniku, nes jis nevertina tų dorybių ir nesipiktina tomis ydomis, kurios juos jaudina. Jis ne cinikas. Tačiau tai, ką jie vadina dorybe ir yda, jo nelabai domina. Tai tik nereikšmingi elementai to gyvenimo paveikslo, iš kurio jis konstruoja savo laisvę. Žinoma, paprasti žmonės visai pagrįstai piktinasi juo. Bet tai jo neveikia. Jis nepataisomas.
1 Chelsea – Londono rajonas, kuriame 19 a. ir 20 a. pradžioje gyveno daug menininkų.
2 Samuel Johnson (1709-1784) – anglų rašytojas, kritikas ir leksikografas.
3 Arnold Bennet (1867-1931) – anglų romanistas ir dramaturgas.