Aldous Huxley. Komfortas

2010 m. Nr. 5–6 

Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis

Aldous Huxley’s (1894–1963) – vienas talentingiausių ir įtakingiausių XX a. anglų rašy­tojų, pranašiškai numatęs Individo niveliacijos Ir mąstymo standartizavimo pavojų technikos ir masinės kultūros amžiuje. Išgarsėjo romanais „Geltonasis Kroumas“, „Kontrapunktas“, „Pulkus naujas pasaulis“, „Sala“ Ir kt. Ištraukas Iš dviejų pastarųjų spausdino „Metai“ (2005, 2007). Lietuvių skaitytojui mažiau pažįstama A. Huxley’lo eseistika, nors rašytojas yra išleidęs net dvidešimt esė rinkinių. Čia patelkiamas jo esė „Komfortas“, kurioje autorius subtiliai ir sąmojin­gai pašiepia komforto tuometinėje visuomenėje kultą. Nors esė parašyta daugiau nei prieš pusšimtį metų, ji nemažiau aktuali ir šių dienų vartotojiškos orientacijos visuomenei.

Reiškinio naujumas

Prancūzų viešbutininkai vadina šį reiškinį Le confort moderne, ir jie yra visiškai teisūs. Todėl kad komfortas yra nesenas dalykas, jaunesnis už garą, gi­męs beveik kartu su telegrafu ir tik viena karta vyresnis už radiją. Įvairių patogumų išradimas ir komforto pavertimas galutiniu tikslu – galbūt labiausiai trokštamu iš visų tikslų, kurių žmonės nūnai gali siekti, – yra dabarties reiš­kinys, kuriam nerasime atitikmens istorijoje nuo pat Romos imperijos laikų. Kaip ir visi gerai žinomi reiškiniai, komfortas mums dabar yra savaime supran­tamas dalykas – kaip žuviai vanduo, kuriame ji gyvena. Mes nesuvokiame nei jo naujumo, nei ypatingumo, nesivarginame apmąstyti jo reikšmės. Minkštas krės­las, stangrus čiužinys, sofa, centrinis šildymas ir kasdien karšta vonia – šitie bei aibės kitokių patogumų net ir mažiausiai pasiturinčiai anglosaksų buržuazijai šiandien yra neatskiriama gyvenimo dalis. Prieš tris šimtus metų jų nežinojo nė didžiausi karaliai. Šį įdomų faktą tikrai verta pasvarstyti ir patyrinėti.

Prisiminę, kokius nepatogumus kentė mūsų protėviai, visų pirma turėsime pripažinti, jog dažniausiai jie tai darė laisva valia. Tiesa, kai kurie moderniojo komforto padargai yra vien mūsų laikų išmonė: žmonės negalėjo uždėti guminių padangų ant ratų, kol nebuvo atradę Pietų Amerikos ir jos kaučiuko. Tačiau iš esmės mūsų komforto materialinė bazė beveik nepasikeitė. Žmonės galėjo pasidaryti sofų ir fotelių, įsirengti vonias, centrinį šildymą ir kanalizaciją bet ku­riuo metu per pastaruosius tris ar keturis tūkstančius metų. Ir tikrai, kai kuriais laikotarpiais jie iš tiesų naudojosi šiais patogumais. Du tūkstančiai metų prieš Kristų Knoso gyventojai turėjo kanalizaciją. Romėnai buvo ifiradę sudėtingą šildymo karštu oru sistemą, o pasiturinčio Romos patricijaus viloje galėjai rasti ištaigingas maudykles; apie tokias šiuolaikinis žmogus nė svajoti nesvajoja. Čia buvo ir garo pertuvės, ir masažo kambariai, ir šalto vandens baseinai, ir drung­nos poilsio menės (jeigu tikėsime Sidonijumi Apolinaru¹) nepadoriomis freskomis išpuoštomis sienomis bei patogiomis kušetėmis, kur galėjai gulėti, džiovintis ir šnekučiuoti su bičiuliais. Na, o miesto pirtys buvo tiesiog neįtikimai ištaigingos. „Mes pasiekėme jau tokį prabangos laipsnį, – sakė Seneka, – jog esame nepaten­kinti, kad mūsų pirčių grindys neišklotos brangakmeniais.“ Pirčių dydis nenu­sileido jų puošnumui. Vienas Diokleciano maudyklių kambarys vėliau buvo pa­verstas erdvia bažnyčia.

Nesunku pateikti daugybę kitų pavyzdžių, rodančių, kaip buvo galima pada­ryti gyvenimą patogesnį tomis ribotomis priemonėmis, kurias turėjo mūsų pro­tėviai. Visa tai aiškiai byloja, kad jeigu viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais amžiais žmonės gyveno nešvariai ir nepatogiai, tai pakeisti tokį gyvenimo būdą jiems nekliudė nei medžiagų, nei sugebėjimų stoka; tiesiog toks buvo jų pasi­rinkimas, nes nešvarumai ir nepatogumai atitiko jų principus bei prietarus – ir politinius, ir moralinius, ir religinius.

Komfortas ir dvasinis gyvenimas

Ką bendra turi komfortas ir švara su politika, morale bei religija? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nebuvo ir negali būti jokio priežastinio ryšio tarp fotelių ir demokratijos, tarp sofų ir šeimos irimo, tarp karštų vonių ir krikščionybės dokt­rinų aižėjimo. Bet pažvelkime įdėmiau ir pamatysime, jog tarp dabartinio kom­forto suklestėjimo ir šiuolaikinės idėjų evoliucijos yra nepaprastai glaudus ryšys. Šiame rašinyje pamėginsiu atskleisti tą ryšį ir parodyti, kodėl nei XIV a. italų kunigaikščiams, nei Elžbietos I didikams ir netgi Liudvikui XIV nebuvo įma­noma (ne dėl materialinių, o dėl psichologinių priežasčių) gyventi taip, kaip to reikalavo, romėnų požiūriu, elementariausia švara ir padorumas, arba mėgautis tais patogumais, be kurių, mūsų nuomone, tiesiog negalima apsieiti.

Pradėkime nuo fotelių ir centrinio šildymo. Čia aš parodysiu, kad šie dalykai tapo įmanomi tik sugriuvus monarchų bei feodalų valdžiai ir suirus senajai šeimos bei visuomenės hierarchijai. Krėslai ir sofos yra tam, kad ant jų drybsotume. Modernus fotelis yra taip padirbtas, kad jame, nori nenori, – turi drybsoti. Betgi drybsoti nėra nei didinga, nei pagarbu. Kai norime padaryti įspūdį, kai mums reikia apibarti pavaldinį, nedrybsome giliame krėsle, užsikėlę kojas ant židinio: mes atsitiesiame ir stengiamės sėdėti oriai ir didingai. Nedrybsome ir tada, kai norime būti mandagūs su moterimi arba parodyti pagarbą vyresniems ir nusipelniusiems žmonėms – tokiais atvejais atsistojame ar bent jau atsitie­siame.

Na, o dabar reikėtų prisiminti, kad visuomenė praeityje buvo hierarchizuota, kiekvienas turėjo demonstruoti didybę savo pavaldiniams arba pagarbą virši­ninkams. Tokioje visuomenėje buvo visiškai neįmanoma drybsoti. Kaip Liudvikui XIV nederėjo atsidrėbti savo dvariškių akivaizdoje, taip ir pastariesiems buvo neleistina drybsoti karaliaus akivaizdoje. Tik parlamento posėdyje Prancūzijos karalius galėdavo Siek tiek viešai padrybsoti. Čia jis atsilošdavo Teisingumo lovoje, grafams sėdint, aukštiesiems karūnos pareigūnams stovint, o visokiai smulkmei klūpant. Komfortas buvo karalių privilegija. Tik jis galėdavo pasirai­vyti, tačiau darydavo jis tai, be abejo, labai majestotiškai. Šiaip jau karalius daž­niausiai sėdėdavo, bet tiesiai ir iškilniai – reikėjo juk saugoti didingą išvaizdą. (Nes pagaliau ir didybė yra ne kas kita, kaip didinga išvaizda.) Dvariškiai savo pagarbą reikšdavo stovėdami arba, jeigu jų rangas būdavo labai aukštas, o krau­jas ypač mėlynas, sėdėdami ant taburečių netgi karaliaus akivaizdoje.

Didiko namuose vyravo tie patys santykiai, kaip ir karaliaus rūmuose; žem­valdys savo vasalams, pirklys savo tarnams buvo tas pat, kas karalius savo dva­riškiams. Viršesnysis visada turėdavo rodyti savo pranašumą didinga poza, o že­mesnysis savo nuolankumą – pagarbia laikysena. Drybsoti buvo neįmanoma. Net ir šeimos gyvenime viešpatavo ta pati tvarka: tėvai valdė iš Dievo malonės tarsi popiežiai ar kunigaikščiai; vaikai buvo jų vasalai. Mūsų tėvai į penktąjį Dievo įsa­kymą žiūrėjo rimtai, taip rimtai, jog tais laikais, kai didysis Kalvinas teokratiškai valdė Ženevą, vienam vaikui buvo viešai nukirsta galva už tai, kad jis išdrįso suduoti tėvams. Vaikų drybsojimas, – nors galbūt ir ne kriminalinis nusikaltimas, – kaip didžiausios nepagarbos aktas būtų buvęs baudžiamas plakimu, badavimu ir karceriu. Vespazianas Gonzaga mirtinai užspardė savo vienintelį sūnų už daug menkesnį nusižengimą – kam šis nepridėjo rankos prie kepurės; šiurpas nukrečia pagalvojus, ką jis būtų padaręs, jei berniukas būtų drybsojęs.

Vaikai negalėjo drybsoti tėvų akivaizdoje, o juo labiau tėvai negalėjo atsidrėbti vaikų akivaizdoje, bijodami pažeminti save akyse tų, kurių priedermė buvo juos gerbti. Tad matome, kad prieš du tris šimtus metų Europoje buvo neįma­noma niekam – nei Šventosios Romos imperatoriui ar Prancūzijos karaliui, nei skurdžiausiam elgetai, nei barzdotam patriarchui, nei kūdikiui – drybsoti kieno nors kito akivaizdoje.

Senieji baldai atspindi fizinius įpročius tos hierarchinės visuomenės, kuriai jie tarnavo. Tiek viduramžių, tiek Renesanso laikų amatininkai būtų sugebėję pagaminti sofas ir krėslus, prilygstančius patogumu dabartiniams baldams. Bet kadangi visuomenė buvo kaip tik tokia, o ne kitokia, jie nieko panašaus nedarė. Iš tiesų juk ir kėdės kiek plačiau paplito tik XVI a. Prieš tai kėdė buvo valdžios simbolis. Šiais laikais visokių komitetų nariai drybso foteliuose, parlamento de­putatai snaudžia ant patogių minkštasuolių, tačiau valdžia vis dar priklauso pirmininkui, sėdinčiam simboliškoje kėdėje².

Viduramžiais tik galingieji turėjo kėdes. Kai didis žmogus keliaudavo, jis pa­siimdavo kėdę su savimi, kad niekas jo nepamatytų be šio ryškaus ir gerai mato­mo valdžios ženklo. Iki pat šių dienų sostas simbolizuoja karaliaus valdžią neblo­giau už karūną. Viduriniais amžiais prastuoliai sėdėdavo, kai jiems buvo lei­džiama, ant suolų ir taburečių. Renesanso laikais, atsiradus turtingai, nepri­klausomai buržuazijai, kėdes imta plačiau naudoti. Kas įstengdavo nusipirkti kėdę, sėdėdavo ant jos, tačiau sėdėdavo didingai ir nepatogiai, nes XVI a. kėdės vis dar buvo panašios į sostus, ir tiems, kurie ant jų sėdėdavo, primesdavo skaus­mingai iškilnią pozą. Tiktai XVIII amžiuje, pradėjus irti ir griūti senosioms hie­rarchijoms, baldai pasidarė patogesni. Bet ir tada nebuvo drybsoma tikrąja šio žodžio prasme. Foteliai ir sofos, ant kurių vyrai (o vėliau ir moterys) gali negra­žiai drybsoti, atsirado tik tada, kai tvirtai įsigalėjo demokratija, nepaprastai išaugo vidurinioji klasė, išnyko geros manieros, moterys susilygino su vyrais ir atsileido šeimyninio gyvenimo varžtai.

Centrinis šildymas ir feodalinė santvarka

Dar vienas svarbus šiuolaikinio komforto elementas – namų šildymas – buvo neįmanomas, bent jau šios žemės didžiūnams, dėl politinės senovės visuomenių struktūros. Šiuo atžvilgiu plebėjams sekėsi geriau negu didikams. Nedideliuose namuose jiems buvo šilta. O didikas, kunigaikštis, karalius, kardinolas gyveno didinguose rūmuose, atitinkančiuose jų visuomeninę padėtį. Norėdami įrodyti, kad yra didesni už kitus, jie turėjo gyventi kur kas didesniuose nei natūralaus dydžio būstuose. Jie priiminėdavo svečius erdviose salėse, primenančiose riedu­čių čiuožyklas; iškilniai žingsniuodavo per galerijas, ilgas ir skersvėjuotas kaip Alpių tuneliai, lipdavo triumfo laiptais, panašiais į sustingusius marmure Nilo krioklius. Vien dėl savo didybės didis žmogus privalėjo skirti nemažai laiko iš­kilmingiems ritualams ir pompastiškiems baletams – spektakliams, kurių akto­riams ir žiūrovams reikėjo daug vietos. Štai iš kur radosi tie gigantiški matme­nys, būdingi karalių ir kunigaikščių rūmams, ir netgi eilinių dvarininkų na­mams. Dėl savo padėties jiems teko gyventi tarytum milžinams šimto pėdų ilgio ir trisdešimt pėdų aukščio kambariuose. Kaip nuostabu, kaip didinga! Bet, oi, kaip žvarbu! Mūsų laikais savadarbiams didžponiams nebūtina įrodinėti savo pranašumo tokiomis prašmatnybėmis kaip tiems, kurie buvo didžiūnai iš Dievo malonės. Šiuolaikiniai ponai, grandiozinį didingumą aukodami dėl komforto, gy­vena tokiuose kambariuose, kuriuos įmanoma apšildyti. (Beje, taip darė ir seno­vės didžiažmogiai, kai nevykdydavo tarnybinių pareigų; daugelyje senųjų rūmų yra nedidelių kambarėlių, į kuriuos jie pasitraukdavo atlikę valstybės ritualus. Betgi tie ritualai ilgai užsitęsdavo, ir nelaimėliai kunigaikščiai privalėjo valandų valandas iškilniai leisti ledinėse audiencijų menėse ir švilpiančiuose begalinių galerijų skersvėjuose.)

Kai važinėjau po Čikagos priemiesčius, man parodė namą, kuris priklausė žmogui, laikomam vienu turtingiausių ir įtakingiausių šio didmiesčio gyventojų. Tai buvo vidutinio dydžio namas su penkiolika ar dvidešimt nedidelių kambarių. Žiūrėjau į jį apstulbęs ir prisiminiau tuos erdvius rūmus, kuriuose pats gyvenau Italijoje (ir mokėjau už juos kur kas mažiau, nei kainuotų garažo nuoma Čikago­je Prisiminiau virtines miegamųjų, didumo sulig šokių sale, svetaines kaip ge­ležinkelių stotis, laiptus, kuriais galima važiuoti dviem limuzinais šalia vienas kito. Nuostabus palazzo, kur pakankamai vietos, kad jaustumeis antžmogiu! Tačiau prisiminęs ir tuos baisius vėjus, kurie vasarį pučia nuo Apeninų, pagalvojau, kad Čikagos turtuolis neprašovė paaukojęs impozantišką prabangą, kuriai jo kolega kitame amžiuje ir kitoje šalyje būtų išleidęs kalnus pinigų.

Vonios ir moralė

Dvi lig šiol aptartos šių dienų komforto sudedamosios dalys atsirado suirus monarchijai, senovės visuomenės hierarchijai ir praradus įtaką aristokratijai; trečios svarbios komponentės – vonios – paplitimą, mano manymu, nulėmė, bent jau iš dalies, krikščioniškosios moralės smukimas. Europos žemyne ir, kiek žinau, kitur dar tebėra vienuolynų mokyklų, kur jaunos panelės mokomos, jog žmonių kūnai tokie nešvankūs ir šlykštūs, kad nuodėmė žiūrėti ne tik, kitų, bet ir į savo nuogumą. Maudytis merginos turi (tai leidžiama kas antrą šeštadienį su marškiniais, siekiančiais gerokai žemiau kelių. Jos netgi mokomos specialios nusirengimo technikos, kuri garantuoja, kad paneles tik prabėgomis pamatys lopelį savo pačių odos. Laimei, tokios mokyklos dabar jau išimtis, tačiau buvo laikai, ne taip jau seniai, kai jos buvo norma. Šios mokyklos kilo iš didžiosios krikščioniškojo asketizmo tradicijos, kuri nenutrūkstamai tęsiasi per šimtmečius nuo šv. Antano ir nesipraususių, pusbadžių, sekso išalkusių Tėbų vienuolių kone iki šių dienų. Tik susilpnėjus šiai tradicijai, moterys gali mėgautis dažnų maudynių prabanga.

Pirmieji krikščionys toli gražu nebuvo aistringi mauduoliai, tačiau derėtų pri­pažinti, jog krikščioniškosios askezės tradicija ne visada buvo priešiška maudy­muisi. Bendras paleistuvingas maudymasis romėnų pirtyse ankstyvosios baž­nyčios tėvus šokiravo, ir tai visiškai suprantama. Tačiau nuosaikesnieji buvo linkę leisti šiek tiek apsiprausti, jeigu tai bus atliekama padoriai. Didžiąsias ro­mėnų pirtis galutinai sužlugdė ir barbarų griaunamoji jėga, ir krikščioniškojo as­ketizmo prieštaravimai. Maudymosi paprotys atgijo per kryžiaus karus. Sugrįžę iš Rytų, kryžiuočiai atsivežė garo pirtį, kuri, regis, tapo gan populiari visoje Eu­ropoje. Dėl sunkiai suprantamų priežasčių pirties populiarumas pamažu sumen­ko, tad XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios vyrai ir moterys buvo beveik tokie pat nešvarūs kaip ir jų barbariški protėviai. Galbūt šiuos svyravimus nulėmė medi­cinos traktatai ir karališkojo dvaro mados.

Asketizmo tradicija visada daugiausia buvo nukreipta prieš moteris. Goncourt’ų³ dienoraštyje randame nuomonę, rodos, paplitusią tarp padorių piliečių Antrosios imperijos laikais, kad moterų nepadorumas ir amoralumas padidėjo įsigalėjus maudymosi papročiui. Išvada buvo aiški: „Mergaitėms reikia mažiau praustis.“ Jaunos panelės, mirkstančios voniose, turi būti dėkingos Voltaire’ui už jo išsityčiojimus ir XIX a. mokslininkams už jų materializmą. Jei šie vyrai nebū­tų pagraužę vienuolynų mokyklų tradicijos, mūsų mergaitės vis dar būtų tokios pat padorios ir nešvarios kaip jų pramotės.

Komfortas ir medicina

Vis dėlto maudynių mėgėjai labiausiai skolingi gydytojams. Jų atrasta mik­robinė infekcija paskatino vertinti valyvumą. Dabar mes prausiamės su religiniu įkarščiu – kaip indai. Maudymasis tapo panašus į magišką ritualą, saugantį mus nuo blogio jėgų, įkūnytų nešvarą mylinčiose bakterijose. Drįstume pranašauti, jog ši medicininė religija dar labiau pakirs krikščioniškojo asketizmo tradiciją. Kai buvo atrastas gydomasis saulės šviesos poveikis, pernelyg gausi apranga pa­sidarė, mediciniškai sakant, nuodėmė. Nepadorumas dabar yra dorybė. Visiškai galimas daiktas, kad daktarai, kurių autoritetas tarp mūsų beveik prilygsta žy­nių autoritetui tarp laukinių, netrukus išrengs mus visai nuogai. Tai bus pasku­tinė patogesnių drabužių kūrimo stadija. Šis procesas jau vyksta – pirma tarp vyrų, paskui tarp moterų – ir viena jo varomųjų jėgų yra hierarchinio formaliz­mo bei krikščioniškosios moralės sunykimas. Nedidelėje gyvai parašytoje kny­gelėje apie Gladstone’o⁴ apsilankymą Oksforde prieš pat jo mirtį Fletcheris⁵ įamžino didžiojo senolio komentarus apie studentų drabužius. Pasirodo, Gladstone’as susikrimto dėl studentų aprangos neformalumo ir pigumo. Mano laikais, pasakė jis, jaunimas dėvėjo šimto svarų vertės kostiumus bei juvelyrinius dirbinius ir kiekvienas save gerbiantis jaunuolis turėjo bent jau vienerias kelnes, su kuriomis niekada nesisėsdavo, kad nesugadintų jų formos. Gladstone’as lan­kėsi Oksforde tuo metu, kai studentai dar nešiojo labai aukštas krakmolytas apykakles ir katiliukus. Kažin ką jis būtų pasakęs apie šiandieninės kartos atla­pus marškinius, margaspalvius megztinius, dukslias flanelines kelnes. Ori išvajzda dar niekad mažiau nerūpėjo nei dabar, neformalumas pasiekė neregėtą lygį. Kad ir koks vyro rangas ar postas, jis visais atvejais, išskyrus pačias iškilmingiausias progas, gali dėvėti tai, kas jam patogu.

Kliūtys moterų komfortui buvo ir moralinės, ir politinės. Moterys buvo pri­verstos ne tik laikytis visuomenėje priimtų normų, bet ir paklusti krikščioniško­jo asketizmo tradicijai. Dar ilgai po to, kai vyrai atsisakė nepatogių oficialių dra­bužių, moterys dėl padorumo kentė didžiausius nepatogumus. Nuo to jungo jas išvadavo karas. Kai moterys pradėjo dirbti karo reikmėms, jos pamatė, kad tra­dicinė padori apranga nesuderinama su efektyviu darbu. O jos norėjo dirbti efek­tyviai. Atradusios nepadorumo privalumus, jos nuo to laiko ir liko nepadorios ir taip gerokai pataisė sveikatą bei pagerino asmeninį komfortą. Šiuolaikinės ma­dos yra pačios komfortiškiausios iš visų kada nors buvusių. Netgi senovės grai­kės nedėvėjo patogesnių drabužių. Tiesa, jų apatinėms tunikoms nieko neprikiši, tačiau jų viršutinis apdaras tebuvo tik medžiagos gabalas, apvyniotas aplink kūną kaip indžiu saris ir susegtas segtukais. Jokia moteris, kurios išvaizda pri­klausė nuo segtukų, negalėjo jaustis tikrai patogiai.

Komfortas kaip savitikslis

Kaip matėme, komfortas atsirado pasikeitus tradicinei gyvenimo filosofijai. Dabar jis tapo viena savo paties tolesnio plitimo priežasčių, pasidarė fiziniu įpro­čiu, mada, idealu, kurio reikia siekti jo paties labui. Kuo daugiau komforto atsi­randa pasaulyje, tuo labiau jis vertinamas. Kas pažino komfortą, tam nepatogu­mai yra didžiausia kančia. O dabartinė komfortą liaupsinanti mada yra nema­žiau valdinga, nei bet kuri kita mada. Be to, komforto priemonių tiekimu suin­teresuoti stambūs verslininkai. Baldų, šildymo prietaisų, sanitarinių mazgų ga­mintojai negali leisti, kad meilė komfortui mirtų. Čia jiems talkina šiuolaikinė reklama; ji sudaro sąlygas komfortui tarpti ir augti.

Trumpai apžvelgęs dvasines šiuolaikinio komforto ištakas, turiu tarti keletą žodžių apie jo pasekmes. Ką nors gaudamas, visada ką nors prarandi; susikūrę komfortą, mes praradome tiek pat vertingus, o gal ir vertingesnius dalykus. Šian­dien pasiturintis žmogus, statydamas namą, paprastai daugiausia rūpinasi savo būsimos buveinės komfortu. Jis išleis galybę pinigų (nes komfortas yra brangus; brikoje, sako, įrengti namą kainuoja tiek pat, kiek jį pastatyti) vonioms, šildymo prietaisams, minkštiems baldams ir panašiems daiktams. Išleidęs tuos pinigus, žmogus manys, kad turi tobulą namą. Jo pirmtakui kitais laikius labiausiai būtų rūpėjęs būsto įspūdingumas ir prašmatnumas – žodžiu, ne komfortas, bet grožis. Pinigai, kuriuos mūsų amžininkas išleis vonioms ir centriniam šildymui, seniau būtų buvę išleisti marmuriniams laiptams, puošniam fasadui, freskoms, dviems, auksu žibantiems apartamentams, paveikslams, statuloms. XVI a. popiežiai kentė tokius nepatogumus, kokių neištvertų joks šių dienų banko valdytojas Tačiau jie turėjo Rafaelio freskas, jie turėjo Siksto koplyčią, jie turėjo senovės skulptūrų galerijas. Kažin ar juos reikia užjausti vien dėl to, kad Vatikane buvo vonių, centrinio šildymo ir minkštų fotelių?

Esu linkęs manyti, kad mūsų dabartinė aistra komfortui yra šiek tiek perdė­ta. Nors man pačiam ir patinka komfortas, tačiau niekuo nesiskųsdamas gyvenau namuose, neturinčiuose nė vieno tų dalykų, be kurių, anglosaksų nuomone, ne­įmanoma apsieiti. Rytiečiai ir netgi Pietų Europos gyventojai, nežinantys kom­forto ir gyvenantys maždaug taip, kaip prieš daugelį amžių gyveno mūsų senoliai, atrodo, puikiai išsiverčia be visų tų brangių ir sudėtingų ištaigos atributų. Esu toks senamadiškas, kad tikiu aukštesniais bei žemesniais dalykais ir manau, kad materialinis progresas turi prasmę tik tada, kai jis tarnauja minčiai. Man patin­ka darbą taupantys prietaisai, nes jie taupo laiką ir energiją, kurią galima skirti protiniam darbui. (Kita vertus, man patinka protinis darbas; bet juk yra daugybė žmonių, kurie nekenčia jo ir lygiai taip pat džiaugiasi mintį taupančiais prietai­sais, kaip ir automatinėmis indų plovyklomis ar siuvamosiomis mašinomis.) Man patinka greitas ir patogus transportas, nes, plėsdamas žmonių gyvenamą pasaulį, plečia ir jų akiratį. Komfortas man turi tokią prasmę: jis palengvina protinį gyvenimą. Nepatogumai varžo mintį; kai šalta ir gelia kūną, sunku priversti dar­buotis protą. Komfortas yra tik priemonė tikslui pasiekti. Dabartiniam pasauliui komfortas yra savitikslis, absoliutus gėris. Kada nors, matyt, išauš diena, kai žemė bus paversta į vieną milžinišką pūkų lovą, ant kurios snūduriuos žmogaus kūnas, o jo protas bus uždusęs po patalais kaip Dezdemona.

1943