Herbert Ernest Bates. Kimono

2020 m. Nr. 7

Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis

Herbertas Ernestas Batesas (1905–1974) – anglų rašytojas, romanų ir apsakymų autorius. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo lakūnas. Apsakymuose ryški Guy de Maupassant’o, Gustave’o Flaubert’o ir Antono Čechovo įtaka. Vienas jų paskelbtas lietuvių kalba knygoje „Anglų novelės“ (1982), o jo esė „Šiuolaikinis apsakymas“ dabar laikoma klasikiniu tekstu. Karo įspūdžiais pagrįstas žymiausias romanas „Prancūzijai papūtė palankus vėjas“. Po karo parašė romanų apie Tolimuosius Rytus, taip pat populiarią seriją apie Larkinų šeimos narius („Gegužės pumpurėliai“ ir kt.), autobiografinių knygų. Kūriniai realistinio psichologinio pobūdžio, kai kuriuose vyrauja nuotykių siužetai.

 

 

Kai 1911 metų antrąjį rugpjūčio šeštadienį atvykau į Londoną pokalbio su „Keršu ir Ko“, man tebuvo dvidešimt penkeri. Vasara buvo karšta kaip atogrąžose.

Tais laikais buvo traukinys, atvažiuodavęs iš šiaurės į Sent Pankraso stotį maždaug dešimtą valandą ryto. Atvykau juo iš Notingamo, palikau lagaminą bagažo saugykloje ir, sėdęs į autobusą, nuvažiavau tiesiai į Sitį. Londone tvyrojo siaubingas karštis, nuo žemės, pramaišiui su arklių mėšlu, kilo baltos dulkės. Vilkėjau savo geriausiu kostiumu – mėlyno seržo, o atrodė, kad jis iš gazo. Karštis tiesiog smelkė mane kiaurai.

„Keršas ir Ko“ pasirodė labai malonūs. Tai inžinierių elektrikų kompanija. Kreipiausi į juos dėl jų reklamuotos laisvos darbo vietos. Buvau įtrauktas į galutinį kandidatų sąrašą, o ponas Aleksandras Keršas, sūnus, buvo man labai malonus. Pašnekėjome nemažai apie Notingamą, aš pasiteiravau, ar jis pažįsta Braunsonus, žinomus kongregacionistus, bet jis atsakė nepažįstantis. Notingame beveik visi pažinojo Braunsonus, bet, matyt, buvau taip susijaudinęs, kad man neatėjo į galvą, jog Keršas – žydas. Po kiek laiko jis pasiūlė man viskio su soda, bet aš atsisakiau. Buvau gan griežtai išauklėtas, ir, šiaip ar taip, Braunsonams tai būtų nepatikę. Galiausiai ponas Keršas paklausė, ar būsiu Londone savaitgalį. Pasakiau „taip“, ir jis paprašė manęs ateiti pirmadienį iš pat ryto. Tada supratau, kad dėl darbo kaip ir sutarta, virpėdamas iš susijaudinimo paspaudžiau ranką ir atsisveikinau.

Iš „Keršo ir Ko“ išėjau prieš pat dvyliktą. Jų kontora buvo kažkur netoli Čipsaido. Užmiršau gatvės pavadinimą. Tik prisimenu dabar, kad buvo labai karšta. Visai neangliškas oras. Baisi kaitra, nuožmi ir akinanti. Nutariau tuoj pat grįžti į Sent Pankraso stotį, pasiimti lagaminą ir nunešti jį į viešbutį, kurį man rekomendavo Braunsonai. Buvo taip karšta, kad nenorėjau valgyti. Pakaks gauti kambarį, nusiprausti ir pailsėti. Pavalgysiu vėliau. Nueisiu į Vest Endą ir pasistiprinsiu.

Tėtis Braunsonas man taip smulkiai nupasakojo viešbučio vietą – ir žodžiu, ir ant popieriaus, kad, išėjęs iš Sent Pankraso su lagaminu, maniausi žinantis kelią į tą gatvę taip gerai, lyg ji būtų Notingame. Nužingsniavau į rytus, paskui į šiaurę, pasukau į kairę, tada į dešinę, ir galų gale atėjau į vietą, kur turėjo būti gatvė su viešbučiu. Bet jos ten nebuvo. Negalėjau tuo patikėti. Pavaikštinėjau šen ir ten, vis sugrįždamas į tą pačią vietą, kad nepasiklysčiau. Paklausiau vaikiną duonos parduotuvėje, kur Midhoupo gatvė, bet jis nežinojo. Paklausiau dar vieną ar du žmones, bet ir jie nežinojo. „Vaido“ viešbutis, pridurdavau, kad būtų aiškiau, bet ir tai nepadėjo. Tada vienas vyras pasakė, kad, jo manymu, man reikėtų kiek paeiti atgal link Sent Pankraso stoties ir ten vėl pasiteirauti. Taip ir padariau.

Turbūt jau buvo antra valanda, kai suvokiau, kad beviltiškai pasiklydau. Karštis visai nuvarė nuo kojų. Radau porą kitų viešbučių, bet jie atrodė gan žemos klasės, o aš buvau nuvargęs ir sutrikęs.

Pagaliau pastačiau lagaminą pavėsyje ir nusišluosčiau veidą. Jaučiausi bjauriai suprakaitavęs ir nelaimingas. Braunsonai turėjo galvoje konkretų viešbutį, ir žinojau, kad man sugrįžus klausinės, ar patiko, ir kaip viskas buvo. Hilda irgi norės apie jį sužinoti. Vėliau, jeigu gausiu darbą pas Keršus, ten apsistotume medaus mėnesiui.

Neilgai trukus vėl paėmiau lagaminą. Kitoje gatvės pusėje buvo nedidelė konditerijos krautuvėlė ir kartu kavinė su ledų reklama. Nuėjau jos link. Jaučiau, jog būtinai turiu ko nors užkąsti.

Krautuvėje stambi moteris juodais plaukais krapštinėjo ledų maišytuvą. Kažkas ten sugedo, supratau iš karto. Tokia jau mano laimė.

– Turbūt neverta prašyti ledų? – paklausiau.

– Na, nebent esate nusiteikęs palaukti.

– Kaip ilgai?

– Kai tik prisuksiu šitą veržlę ir šaldyklė vėl ims veikti. Mus ištiko avarija.

– Gerai. Ar galiu prisėsti?

Ji pasakė, kad galiu, tad atsisėdau ir pasirėmiau alkūne į vienintelį ten stovėjusį staliuką. Moteris toliau krapštėsi su šaldykle. Stambi moteris, apie penkiasdešimt metų, tamsaus gymio ir iš pažiūros gan valdinga. Oras krautuvėje buvo troškus ir gelsvai rožinis, nuspalvintas besiskverbiančios pro užuolaidas saulės.

– Gal kartais žinote, kur yra Midhoupo gatvė? – paklausiau.

– Midhoupo gatvė, – pakartojo ji ir susimąstė. – Midhoupo gatvė. Turėčiau žinoti.

– Arba „Vaido“ viešbutis.

– „Vaido“ viešbutis, – pasakė ji ir brūkštelėjo liežuviu per dantis. Gražius dantis, labai baltus. – „Vaido“ viešbutis. Ne. Neįsivaizduoju. Gal duktė žinos, – pridūrė, – pašauksiu.

Ji atsitiesė ketindama šūktelėti į krautuvės gilumą, bet, jai dar nespėjus prasižioti, mergina pati atėjo ir, išvydusi mane, regis, nustebo.

– O, tu jau čia, Blanše! Šis ponas ieško „Vaido“ viešbučio.

– Turbūt pasiklydau, – pasakiau.

– „Vaido“ viešbutis, – pakartojo mergina. Ji taip pat susimąstė, braukydama liežuviu per dantis, o jos dantys buvo labai balti, kaip motinos. – „Vaido“ viešbutis. Kažkur esu jį mačiusi, tikrai.

– Midhoupo gatvė.

– Midhoupo gatvė.

Ne, ji neįstengė prisiminti. Ji dėvėjo kažką panašaus į kimono, dukslų, išmargintą didelėm oranžinėm gėlėm. Prisimenu, kad jis man pasirodė gana seksualus. Toks buvo anais laikais. Bet ne dabar. Atrodė toks palaidas ir spalvingas, kad negalėjau atitraukti akių. Sutrikau, tačiau tas nesmagumas buvo ir malonus, kone jaudinantis. Prisimenu, pamaniau, kad ji tik pusiau apsirengusi. Kimono neturėjo nei apykaklės, nei rankovių. Tai buvo tik medžiagos gabalas, apsivijęs apie ją, ir, kai ji staiga pasilenkė žemyn, mėgindama prisukti prie šaldyklės paskutinę veržlę, kimono atsipalaidavo, ir aš išvydau jos kūną.

Tuo pat metu atsitiko dar kai kas. Jos plaukai užkrito ant peties. Tai buvo labai ilgų plaukų laikai, kai mergaitės didžiuodavosi galėdamos atsisėsti ant kasų galų, bet tokių ilgų, kaip jos, dar nebuvau matęs. Jos juodos it degutas kasos atrodė lyg storos virvės. Ir kai ji pasilenkė virš šaldyklės, vienos galiukas pasiekė ledą.

– Labai atsiprašau, – pasakė mergina. – Mano plaukai – tikra bėda.

– Dėl to nesijaudinkite. Regis, man šiandien nelaiminga diena.

– Labai gaila.

– Gal puodelį arbatos? – pasiūlė moteris. – Vietoj ledų? Užuot tuščiai laukus?

– Gerai sakai, motin. Padaryk jam arbatos. Ar norėtumėt arbatos?

– Tikrai taip.

Taigi moteris nuėjo pro kabančią už prekystalio užuolaidą atnešti arbatos. Mudu su mergina likome krautuvėje vieni, stovėjome ir žiūrėjome į šaldyklę. Jaučiausi keistai sutrikęs. Mergina nepasivargino susiveržti kimono. Leido jam laisvai kabėti taip, kad galėjau matyti dalį jos peties ir retkarčiais krūtis. Jos oda buvo baltutėlė, ir kartą, kai ji pasilenkė į priekį žemiau nei paprastai, būčiau galėjęs prisiekti, kad ji nieko nepasivilkusi po apačia.

– Žiūrit į mano kimono, – pasakė ji. – Patinka?

– Labai gražus, – ištariau. – Labai graži medžiaga.

– Puiki medžiaga. Pačiupinėkit. Na, imkit ir pačiupinėkit.

Pačiupinėjau tą medžiagą. Dėl kažkokios priežasties, gal dėl to, kad nebuvau valgęs, man užėjo silpnumas. Ir ji tai pajuto. Turėjo pajusti.

– Kokia puiki medžiaga. Pačiupinėkit. Pati pasiuvau.

Ji kalbėjo maloniai ir švelniai, tarsi siūlytųsi. Ji tiesiog elektrino. Klausiausi visiškai apdujęs. Vos ji paprašė pačiupinėti kimono medžiagą, tapau bejėgis, beviltiškai įsipainiojęs oranžinių ir žalių žiedų raizginyje.

– Jūs Londone ilgam? Ar tik šiandienai?

– Iki pirmadienio.

– Turbūt užsisakėte kambarį viešbutyje?

– Ne, neužsisakiau. Man tik rekomendavo ten apsistoti.

– Supratau.

Tik tiek: „Supratau.“ Bet tas žodis vedė iš proto. Skambėjo lyg pridengta aistringa užuomina, slaptas kvietimas.

– Viskas sekėsi gerai, – tęsiau, – iki pasiklydau.

– O!

– Atvykau pokalbio ir gavau darbą. Bent jau manau, kad gavau.

– Pasisekė. Tikiuosi, tai geras darbas.

– Taip, – atsakiau. – „Keršas ir Ko“. Sityje.

– „Keršas ir Ko“? – paklausė ji. – Tikrai „Keršas ir Ko“?

– Taip, – patvirtinau. – Ar girdėjote apie juos?

– Ar girdėjau? Žinoma, girdėjau. Apie juos visi girdėjo. Jums tikrai pasisekė.

Tai išties paglostė mano savimeilę. Ji žinojo „Keršą ir Ko“! Girdėjo, kad tai solidi kompanija. Pasijutau dar maloniau, kai prisiminiau Braunsonų nuomonę. „Keršas ir Ko“ Braunsonams nieko nereiškė. Jiems tai buvo tik vardas. Manau, jie visai norėjo, kad gaučiau tą darbą, bet nebūtų ir labai nuliūdę, jeigu nebūčiau gavęs. Neatrodė, kad jiems tai rūpėtų.

– „Keršas ir Ko“, – pakartojo mergina. – Jums pasisekė.

Tada atėjo moteris su arbata.

– Gal norėtumėt ko nors užvalgyti?

– Na, dar nepietavau.

– O! Nenuostabu, kad atrodote pavargęs. Atnešiu sumuštinį. Gerai?

– Ačiū.

Taigi moteris nuėjo sumuštinio, o mudu su mergina vėl likome krautuvėje vieni.

– Gaila, kad užsisakėte kambarį viešbutyje, – pasakė ji.

– Neužsisakiau, – atsiliepiau.

– O! Rodos, minėjot, kad užsisakėt. O! Apsirikau. Tai neužsisakėte?

– Ne. Kodėl klausiate?

– Nuomojam kambarį. Virš kavinės. Žinoma, tai ne miesto centras. Bet ir prašom nedaug.

Prisiminiau Braunsonus.

– Turbūt reikėtų eiti į viešbutį, – sudvejojau.

– Tik trys šilingai ir šeši pensai. Juk tai nedaug, a?

– Tikrai nedaug.

– Gal užlipam ir pažiūrim tą kambarį, – pasiūlė ji. – Imam ir užlipam.

– Na…

– Eikim, apžiūrėkim. Jis nesikandžioja.

Ji atidarė užpakalines krautuvės duris, ir po akimirkos jau lipau paskui ją laiptais. Ji nemūvėjo kojinių. Plikos kojos atrodė stangrios ir baltos. Kambarys buvo virš kavinės. Kaip už tris šilingus ir šešis pensus tai buvo labai geras kambarys. Išklijuotas naujais tapetais, išmargintais sidabriniais lapais, o baltai paklota lova atrodė vėsi.

Ir staiga man pasirodė kvaila vėl išeiti į kaitrą, bastytis po gatves ir ieškoti „Vaido“ viešbučio, kai galėjau tiesiog pasilikti čia.

– Na, kaip?

– Man patinka.

Ji atsisėdo ant lovos. Kimono pasikėlė virš blauzdų ir prasiskyrė ties keliais, išvydau jos šlaunis, tvirtas ir baltas, dingstančias kimono šešėlyje. Tuomet buvo madingi įmantrūs ilgi sijonai, tad aš niekad nebuvau regėjęs tokių moters kojų. Tarp mudviejų su Hilda nieko nebuvo, išskyrus bučinius. Mes tik šnekučiuodavomės apie šį bei tą, ir Hilda vis sakydavo, kad taupo save man.

Mergina apsikabino kelius. Galėjau lažintis, kad po kimono ji nevilki nieko.

– Nenoriu jūsų versti, – pasakė ji, – tačiau labai norėčiau, kad pasiliktumėt. Būtumėt pirmasis mūsų nuomininkas.

Staiga iš gatvės plūstelėjo didžiulė karščio banga, visai kaip tos dienos rytą, nuožmaus, trenkiančio arkliais, balto it dulkės karščio banga, ir aš sutikau:

– Gerai. Pasilieku.

– O, jūs angelas!

Ištarė taip šiltai ir atvirai, kad nežinojau, ką daryti, tik nusišypsojau. Jaučiausi keistai ir maloniai apsilpęs. Stovėdamas ten užuodžiau ne tik karštį, bet ir jos pačios kūno šilumą, salsvą ir aitrų prakaito ir kvepalų dvelksmą. Širdis plakė kaip pašėlusi.

Tada staiga ji atsistojo ir išlygino kimono raukšles ties keliais ir šlaunim.

– Matote, neseniai mirė mano tėvas, – pridūrė. – Mėginame užsidirbti pragyvenimui. Padėsite mums atsistoti ant kojų.

Viskas atrodė pernelyg gražu, kad tuo patikėtum.

Dabar žinau, kad taip ir buvo. Bet apie tai papasakosiu vėliau, kai ateis laikas.

Tą vakarą maždaug šeštą valandą vėl nulipau į krautuvę. Buvau išgėręs arbatos, išsikrovęs daiktus ir pailsėjęs. Oras ne per daugiausiai atvėso, tačiau aš pasijutau geriau. Džiaugiausi, kad pasilikau.

Mergina, Blanšė, sėdėjo už prekystalio vėdindamasi nulūžusiu saldainių dėžutės dangčiu. Dabar ji dėvėjo baltą gazo suknelę su juodu diržu. Truputį nusivyliau. Atrodo, ji tai pastebėjo, nes man pažvelgus papūtė lūpas. Man visai patiko, kad ji pučiasi. Tada jos lūpos atrodė pilnakraujės, putnios ir blizgios. Ji būdavo savotiškai patraukli, kai suirzdavo.

– Išeinat? – paklausė.

– Taip, – atsiliepiau. – Galvoju nueiti į Vest Endą ir atšvęsti darbą pas „Keršą ir Ko“.

– Atšvęsti? Vienas?

– Na, – gūžtelėjau. – Aš gi vienas. Nieko daugiau nėra.

– Gerai jums.

Akimirksniu supratau, ką ji turi galvoj.

– Na, – pasakiau pusiau juokais. – Gal ir jūs prisidėtumėte?

– Aš? – ji išplėtė akis. – Jūs rimtai? Aš?

– Taip, – atsakiau. – Aš rimtai.

Ji pašoko.

– Kiek turiu laiko? Aš tik pasikeisiu suknelę ir pasakysiu motinai.

– Neskubėkite, – nuraminau, ir ji užlėkė laiptais aukštyn.

Dar neminėjau, kiek jai metų. Su kimono atrodė apie dvidešimt, su balta suknele maždaug tiek pat, gal kiek jaunesnė. Kai vėl nusileido tą vakarą, išrodė arti dvidešimt šešerių ar septynerių. Išrodė didelė ir subrendusi. Baltą suknelę pakeitė pribloškiantis geltonas kostiumėlis su juodu švarkeliu, iškirptu ties klubais. Jis taip rėžė akį, kad pasijutau nejaukiai. Negana to, sijonas buvo toks ankštas, kad galėjai įžiūrėti kiekvieną jos kūno liniją, o liemenėje vos tilpo didelės krūtys. Pamiršau, kokia buvo skrybėlė. Regis, atrodė kvailokai. Bet vėliau ji ją nusiėmė.

– Na, tai kur einam? – paklausė ji.

– Ketinau eiti į Vest Endą, pavalgyti, ir gal kur nors pasiklausyti muzikos.

– Muzikos. Ar nebus nuobodu?

– Na, tada pažiūrėkim kokį vaidinimą.

– Klausykit, – pasakė ji, – neikim į Vest Endą. Geriau nueikim į Ist Endą. Ten linksmiau. Jums bus ne pro šalį pamatyti, kaip gyvena žydai. Jeigu ruošiatės dirbti žydų firmoje, reikia daugiau apie juos žinoti. Paragausim žydiško maisto. Žinau gerą vietelę.

Taigi sėdome į autobusą ir nuvažiavome. Pavalgėme Mail Endo gatvėje. Man nepatiko. Maistas kvepėjo nekaip. Smarkiai užpipirintas ir keisto skonio. Tačiau Blanšei jis patiko. Galiausiai ji pasakė, kad ją troškina. „Einam iš čia, išgersim kitur, – pasiūlė ji. – Žinau vietą, kur gausim puikaus vyno, nebrangiai.“ Tad iš vieno restorano nuėjome į kitą. Užsisakėme sūrio ir butelį vyno, rodos, asčio. Tai buvo italų užkandinė. Tvankuma tiesiog dusino, ir visur žmonės gausiai gėrė ir tingiai vėdinosi, gindamiesi nuo karščio. Po vyno pasijutau kažkaip keistai. Nebuvau pratęs gerti ir nelabai suvokiau, ką darau. Sūris buvo sūrokas ir mane troškino. Gėriau beveik nesąmoningai, lūpos atvipo ir ėmė apvalinti skiemenis. Nenuleidau akių nuo Blanšės ir vaizdavausi ją su kimono. Ji savo ruožtu spigino akis į mane, ir mudu taip žaidėme pokalbį degindami vienas kitą žvilgsniais, kol pagaliau ji paklausė:

– Kuo jūs vardu? Dar nepasakėt.

– Artūras, – prisistačiau. – Artūras Losonas.

– Artūras.

Ištarė taip, kad man veidas lyg ugnimi užsidegė. Neįstengiau ištarti nė žodžio: tik sėdėjau ir žiūrėjau į ją. Tą valandėlę vien tyla ir žvilgsniai kūrė tarp mūsų tokį intymumą, kokio niekada nepatyriau su Hilda.

Tada ji kai ką pastebėjo valgiaraščio apačioje ir tyliai šūktelėjo:

– O, cirkas! Nueinam! O, Artūrai, turi mane nusivesti.

Taigi nuėjome ir ten. Pamiršau teatro pavadinimą ir nieko daugiau neprisimenu, išskyrus meškas ir žemaūgius vyrus bei moteris raukšlėtais paukštiškais veidais, bet vienas dalykas įstrigo į atmintį. Spektakliui įpusėjus buvo rodomas triukas su trapecija. Akrobatė suposi ten ir atgal per visą sceną, ruošdamasi atlikti salto, o būgnas, kaitindamas žiūrovus, tratėjo vis garsiau. Staiga mergina sušuko: „Negaliu!“ ir paleido lyną. Ji nukrito į parterį, ir akimirksniu pusė žiūrovų pašoko iš siaubo.

– Oi! Artūrai, išvesk mane.

Tuoj pat išėjome. Tais laikais moterys alpdavo dažniau ir greičiau nei dabar, pamaniau, kad Blanšė irgi nualps. Kai išėjome į gatvę, ji sunkiai atsirėmė į mane ir įsikibo į ranką.

– Pagausiu kebą ir nuvešiu tave namo.

– Pirmiau atsigerkim.

Aš ir pats buvau šiek tiek sutrikęs. Išgėrėme alinėje po stiklą portveino. Jau buvo dešimta valanda. Neilgai trukus, po poilsio ir portveino, Blanšės akys vėl prašvito.

Tada sėdome į kebą ir nuvažiavome namo. „Leisk atsiremti į tave“, – pasakė ji. Aš apkabinau ir prisispaudžiau ją. „Šitaip, – pasakė. – Apkabink mane. Stipriai apkabink.“ Kebe buvo taip karšta, kad vos galėjau kvėpuoti, jutau, kad jos veidas irgi karštas ir drėgnas.

– Tu tokia karšta, – sumurmėjau.

Ji atsiliepė, kad kaltas jos kostiumėlis. „Aksominis žaketas per daug šiltas. Grįžusi jį pasikeisiu. Tada išgersim. Limonado su ledukais. Bus skanu.“

Kebe gerai įsižiūrėjau į jos plaukus. Jie buvo nuostabiai juodi. Meiliai jiems nusišypsojau. Jie skleidė visą puokštę šiltų ir geidulingų kvapų. Tačiau kaip tik jų juodumas teikė jiems ypatingo grožio ir žavesio.

– Kodėl tave vadina Blanše? – paklausiau. – Tu tokia juodbruva, o Blanšė reiškia „balta“.

– Iš kur žinai, kad aš nebalta apačioj? – pasakė ji.

Man užkando amą. Nė vienas mano pokalbis su moterim nebuvo nė iš tolo panašus į tą vieną sakinį. Sėdėjau bežadis, o širdis daužėsi. Nežinojau, ką daryti. „Laikyk mane stipriai“, – prašė ji. Laikiau ją ir bučiavau.

Iš kebo išlipau mašinaliai. Krautuvėje ji iškart užlipo laiptais į viršų. Aš vis galvojau apie tuos jos žodžius. Tas naujas saldus jausmas tiesiog varė mane iš proto. Krautuvė skendėjo tamsoje, ir galiausiai, nebesulaukdamas jos, ėmiau tyliai lipti laiptais, ketindamas ją pasitikti.

Kai pasiekiau laiptų viršų, ji ėjo per aikštelę. Vilkėdama kimono, basa.

– Kur tu? – tyliai šūktelėjo. – Nematau tavęs.

Po akimirkos priėjo ir palietė mane.

– Tik pažiūrėsiu, ar motina pataisė lovą, – sušnibždėjo ji.

Ji įėjo į mano miegamąjį. Aš nusekiau paskui. Ji pasilenkė virš lovos. Išlygino patalus, ir jos kimono, neprilaikomas, atsilapojo.

Ir kai vėl atsisuko, netgi tamsoje įžiūrėjau, kad po apačia ji nevilki ničnieko.

Pirmadienio rytą vėl nuvykau pas „Keršą ir Ko“, o po pietų grįžau į Notingamą. Tą darbą gavau.

Tik keista, kad kažkodėl manęs tai visai nejaudino. Vis galvojau apie Blanšę. Regis, dėl sužadėtuvių su Hilda Braunson ir viso kito turėjau jausti nerimą ir sąžinės graužatį. Nerimo pakako, netgi beprotiško, tačiau sąžinės graužimo – jokio. Buvau apimtas nutrūktgalviško, karštligiško, kone desperatiško entuziazmo. Blanšė buvo pirmoji moteris, kurią pažinau taip intymiai, ir tai sukrėtė mane. Visi mano puoselėti vaizdiniai apie meilę ir moteris sudužo į šipulius. Miegojau su Blanše šeštadienio naktį ir sekmadienį, ir patyriau kone katastrofišką ekstazę.

Nieko panašaus nebuvau išgyvenęs su Hilda, nė iš tolo. Noriu pasakyti, kad ne veltui pabrėžiu fizinę pusę ir išskiriu tos aistros pasekmes. Noriu, kad būtų aišku, jog išgyvenau revoliuciją, revoliuciją, sukeltą vien tik kimono ir po juo nuogo merginos kūno. Ir kadangi toji revoliucija pakeitė visą mano gyvenimą, man regis, turiu atskleisti jos milžinišką poveikį kartą ir visiems laikams.

Dabar suprantu, kad reikėjo nedelsiant nutraukti santykius su Hilda. Bet nenutraukiau. Ji taip džiaugėsi, kad gavau darbą pas Keršus, jog pasakyti jai tiesą būtų ne mažiau žiauru, nei atimti iš vaiko lėlę. To padaryti neįstengiau. Po mėnesio susituokėme. Bet manęs ten nebuvo. Mano širdis buvo kitur. Visą laiką galvojau apie Blanšę ir vaizduotėje mylėjausi su ja. Rugsėjį medaus mėnesį praleidome Bornemute. „Keršas ir Ko“ buvo labai malonūs ir leido neateiti į naująją tarnybą iki dvidešimt penktos dienos.

Pasakiau „tarnyba“. Šį žodį vartojo Braunsonai. Jiems iš pat pradžių nelabai patiko mano sprendimas važiuoti dirbti į Londoną ir pasiimti su savimi Hildą. Aš nebeturėjau tėvų, o Hilda buvo jų vienintelis vaikas. Mano akyse tai ženklino jos snobišką pranašumą. Jie statė ją ant pjedestalo. Mano tarnyba buvo niekis, palyginti su Hilda. Jie pradėjo diktuoti, ką mes turime daryti, kaip ir kur gyventi, galiausiai ponia Braunson pasiūlė visiems važiuoti į Londoną ir išrinkti butą, kuriame gyvensime. Aš paprieštaravau. Tada Hilda apsiverkė, ir per nemalonią sceną tėtis Braunsonas pasakė, kad, jo manymu, elgiuosi neprotingai ir kad ponia Braunson tik nori įsitikinti, jog sugebėsiu suteikti Hildai tokius namus, kokius ji visada turėjo. Dar jis pasakė kažką apie Dievą – kad Jis ves mus, kaip visada vedė juos. Turime pasikliauti Dievu. Bet su Dievu ar be Dievo, buvau tvirtai nusprendęs, kad jeigu gyvensime Londone, mums butą rinks ne Braunsonai. Išrinksiu jį pats. Nes netgi tada žinojau, jeigu tai išvis įmanoma, kur jis turėtų būti.

Galiausiai į Londoną nuvažiavau vienas. Įkalbėjau Hildą, Hilda įkalbėjo motiną, o jos motina turbūt įkalbėjo tėvą. Šiaip ar taip, išvažiavau. Sutarėme, jeigu pavyks, išsinuomoti butą už dvidešimt penkių šilingų savaitinį mokestį. Buvo, rodos, rugsėjo dvidešimta.

Tiesiai iš Sent Pankraso nuvažiavau pas Blanšę. Buvo nuostabi diena, giedra ir nevėjuota. Buvo gera vien tik būti gyvam. Priėjau krautuvę kaip tik tą akimirką, kai Blanšė ėjo pro duris. Vos nesusidūrėme kaktomuša.

– Artūrai!

Ištarė tokiu balsu, kad man iš džiaugsmo net širdį sumaudė. Ji dėvėjo aptemptą gelsvai rudą kostiumėlį ir nedidelę įmantrią rudą skrybėlaitę.

– Artūrai! Kad kiek, būčiau išėjusi. Vos neprasilenkėm. Bet vietoj manęs nueis motina. O, Artūrai.

Jos motina pasirodė iš užpakalinio kambario, Blanšė akimirksniu nusimetė skrybėlaitę ir švarkelį, o jos motina išėjo palikusi krautuvėje mus vienus.

Tuoj pat užlipome laiptais į viršų. Nereikėjo nieko svarstyti, nieko prašyti, dėl nieko sutarti. Mus užvaldė audringa abipusė aistra. Viskas buvo bendra – bendras troškimas, bendras veiksmas, bendras išsipildymas. Kai buvome viršuje, kažkas atėjo į krautuvę ir garsiai paskambino varpeliu, bet mums tai nerūpėjo. Mes egzistavome tik vienas kitam. Nebuvo jokio išorės pasaulio. Ji man atrodė nuostabiai vešli ir subrendusi, bet ir saldi. Ji buvo nelyginant kriaušė, minkšta ir sultinga, kupina aistros. Šalia jos Hilda atrodė kaip tuščias kiaušinio lukštas.

Pasilikau pas Hartmanus tą vakarą, ir kitą. Iki tarnybos pas Keršus pradžios buvo likusios dar trys dienos. Tada pasilikau dar vieną vakarą. Hildai pasiunčiau telegramą: „Užsilaikiau. Tikrai grįšiu rytoj.“

Negrįžau niekada. Prisirišau prie Blanšės Hartman visa širdimi ir siela. Ir niekad nepajėgiau ištrūkti. Buvau taip apsvaigęs, kad tik antrojo apsilankymo dieną pastebėjau pavardę „Hartmanas“.

– Ketinu pasilikti čia, – pasakiau Blanšei. – Nuomosiu kambarį ir gyvensiu su tavim. Ar nori manęs?

– Artūrai! Artūrai!

– Dieve mano, – pasakiau. – Tik netark mano vardo.

Negalėjau ištverti, kai ji kartodavo mano vardą. Tai žadino manyje visokias nuožmias aistras.

Po kiek laiko pratariau:

– Turiu tau kai ką pasakyti.

– Žinau, – atsiliepė ji. – Apie kitą merginą. Tai nesvarbu. Nenoriu girdėti. Galėčiau tau papasakoti apie kitus vyrus.

– Ne, bet klausyk, – pasakiau. – Aš vedęs.

Išklojau jai viską apie Hildą.

– Tai nesvarbu, – atsakė ji. – Koks skirtumas. Tu galėtum būti mormonas, ir vis tiek nebūtų svarbu.

Vėliau, kadangi tai buvo nesvarbu jai, pasidarė nesvarbu ir man. Aistra nežino sąžinės. Jei kada ateidavo mintis apie Hildą ir Braunsonus, tai buvo tik čiurkšlė iš sifono į liepsnojantį žaizdrą. Tikrai neturėjau jokios sąžinės. Perėjau iš vieno gyvenimo į kitą taip lengvai, kaip iš kambario į kambarį.

Didžiausias keblumas laukė su „Keršu ir Ko“. Kaip tik ten Hilda teirausis, kai nepasirodysiu.

Tiesa sakant, iš keblumo su Keršais išsisukau taip pat lengvai. Negrįžau ir pas juos.

Gyvenau su Blanše, iki prasidėjo karas6. Gavau kitą darbą. Inžinierių elektrikų tais laikais labai trūko. Tada, kai tik karas prasidėjo, stojau į kariuomenę.

Tam tikra prasme tai buvo kone palengvėjimas. Aistra gali nuvesti pernelyg toli, gali ja persisotinti. Jaučiausi išvargintas tokios didžios gyvenimo pilnatvės. Nebuvau pavargęs nuo Blanšės. Ji tebeatrodė man tokia pat žavi kaip tada, kai pirmąkart išvydau ją su žaliu ir oranžiniu kimono. Aš tiesiog pavargau nuo pačios nesibaigiančios aistros. Mano dvasia išsikvėpė, man reikėjo atvangos.

Ją suteikė karas. Grįžęs namo per pirmąsias atostogas supratau, kad tai geriausia, kas man galėjo nutikti. Mudu su Blanše kaipmat grįžome į tą patį nežemišką ankstesnio intymumo lygmenį. Į senąją kone katastrofišką ekstazę.

Sakau „kone“ katastrofišką. Dabar, galvodamas apie tai, matau, kad ji buvo išties katastrofiška. Juk negali tikėtis, kad moteris, paragavusi dievų maisto, staiga grįžtų į bado dietą tik todėl, kad vienas vyras iš milijono kažkur prašapo. Stengiuosi būti supratingas. Nekaltinu Blanšės. Kaltinu mūsų abiejų ekstazę. Ji negalėjo būti kitokia, tik katastrofiška.

Vis stebiuosi, kad nepastebėjau tos grėsmingai artėjančios katastrofos. Jeigu būčiau pastebėjęs, gal ji nebūtų įvykusi. Nežinau. Žinau tik, kad, 1917 metais netikėtai grįžęs namo, užtikau Blanšę su kitu vyru.

Prisimenu, kai tą dieną įėjau į krautuvę, ponia Hartman baisiai persigando. Šiaip ji buvo pasitikinti savimi, valdinga moteris, ir jai visai nebuvo būdinga gąsčiotis. Po minutės ar panašiai užlipęs į viršų savo miegamajame radau vyrą, besisagstantį liemenę. Blanšės ten nebuvo, bet aš viską supratau.

Įsiutau, bet įsiūtis ilgai netvėrė. Blanšė numalšino jį. Ji buvo tokia moteris, aistros jai reikėjo kaip duonos. Ji man tai greitai priminė. Bet priminė ir dar kai ką. Priminė, kad mudu nesusituokę.

– Bet yra moralinė priedermė! – niršau aš.

– Kas iš to, – atsakė ji. – Aš kitaip negaliu. Man tai tas pat, kaip bučiuotis. Nepyk, mielasis. Jei negali priimti manęs tokios, kokia esu, nesi įpareigotas priimti išvis.

Galų gale ji ištirpdė mano įniršį.

– Tarp mūsų viskas kitaip negu su kitais, – pasakė ji.

Aš patikėjau ja, o ji akivaizdžiai man tai įrodė. Tuo tikėjimu ir gyvenau iki karo pabaigos.

Bet kai galiausiai sugrįžau namo, reikalas buvo nuėjęs kur kas toliau. Vyrų buvo daugiau nei vienas. Jie ateidavo į krautuvę – konditerijos gaminių komivojažieriai, demobilizuoti jauni karininkai su automobiliais. Jie ateidavo, kai būdavau darbe.

Sužinojęs iš pradžių nieko nesakiau. Tik kai ką padariau. Išėjau, pasak Braunsonų, iš tarnybos.

– Kodėl taip padarei? – paklausė Blanšė.

– Nusibodo sėdėti kaip pririštam darbe, – pasakiau. – Dirbsiu čia. Plėsime krautuvę. Juk tai pelninga.

– Kas už tai mokės?

– Aš.

Dar prieš vestuves su Hilda turėjau pasidėjęs banke arti šimto penkiasdešimties svarų. Buvau pervedęs juos į Londono skyrių, ir beveik visi pinigai tebegulėjo ten. Išsiėmiau juos ir 1919 metų vasarą išleidau apie aštuoniasdešimt svarų Hartmanų krautuvės remontui. Blanšė džiūgavo. Ji užsiėmė dažymu, ir krautuvę-kavinę nudažė oranžine bei žalia spalvomis.

– Kaip tavo kimono, – pasakiau. – Prisimeni? Senąjį kimono?

– O, Artūrai. Dar turiu jį.

– Apsivilk, – paprašiau.

Ji užlipo į viršų ir apsivilko. Po valandėlės nuėjau pas ją. Rodės, sugrįžo seni laikai. Kimono vėl mus sujungė.

– Žinai ką? – pasakiau, – tą dieną, kai pirmą kartą atėjau, tu nieko nevilkėjai po apačia?

– Nieko, – pasakė ji. – Buvau ką tik iš vonios. Nespėjau nieko daugiau apsirengti.

– Dievaži, pabučiuok mane.

Ji pabučiavo, o aš ją tvirtai apkabinau. Jos kūnas dabar buvo stambesnis ir sunkesnis, bet ji vis dar buvo patraukli. Nieko daugiau ir neprašiau. Jaučiausi laimingas.

Tada atsitiko dar kai kas. Buvau pratęs matyti krautuvėje vyrus. Daugelis jų, išvydę mane, išgaravo, bet vieną dieną, kai grįžau iš banko, svetainėje sėdėjo vyras. Pagyvenęs žmogėnas žilstelėjusiais trumpai kirptais plaukais.

– Labas, – pasisveikinau. – Ko jūs lyg musę kandęs?

Per daug nesiterliojau su vyrais, slankiojančiais aplinkui.

– Nieko nekandęs, – atsiliepė jis. – Bet norėčiau ko nors užkąsti.

– O! Kas jūs?

– Mano pavardė Hartmanas, – prisistatė.

Pažvelgiau į jo plaukus. Tai buvo Blanšės tėvas. Ir po akimirkos supratau, kad jis paleistas iš kalėjimo.

Nežinau kodėl, bet man tai buvo didesnis smūgis nei Blanšės flirtai su kitais vyrais. Neištikimybę mudu dar užglaistydavome, bet nusikaltėlis namuose buvo kas kita.

– Jis ne nusikaltėlis, – pareiškė Blanšė. – Jis patiklus, ir jį įkalbėjo kiti. Būk geras jam, mielasis.

Gal buvau pernelyg nuolaidus. Gal neturėjau teisės ką nors daryti. Tai buvo ne mano namai, ne mano tėvas. Netgi Blanšė nebuvo mano žmona. Ar galėjau uždrausti jam pasilikti?

Tą vasarą mums sekėsi prekiauti atnaujintoje kavinėje. Per savaitę gaudavome devynis, o dažnai net dešimt ar vienuolika svarų pelno. Hartmanas atvyko gegužę, o liepą reikalai pablogėjo. Vidurvasarį jie turėjo tik gerėti, bet pajamos nukrito iki šešių ar net penkių svarų. Blanšė ir jos motina kalbėjo, kad negalinčios šito suprasti.

O aš galėjau. Bent jau po kiek laiko. Tai buvo Hartmano kaltė. Jis ne tik melžė pinigus iš manęs, bet ir vogdavo iš kasos. Visas sunkiai uždirbtas santaupas pragerdavo.

Norėjau jį išmesti. Bet Blanšė ir jos motina nenorėjo apie tai nė girdėti.

– Paskutinis niekšas! – šaukiau.

– Jis mano tėvas, – atsakė Blanšė.

Tai buvo pradžia. Nuo to momento tarp mūsų įsismelkė priešiškumas ir susvetimėjimas. Niekada nebebuvo taip, kaip anksčiau. Galėjau pakęsti, kad Blanšė kekšė – daugiau ar mažiau, tačiau tas senis ir mano paties kvailybė siutino, kol pagaliau mane beveik palaužė.

Gal nereikėjo rašyti žodžio „kekšė“, ir būčiau nerašęs, bet dabar, kai sėdžiu čia, man tiesiog plyšta širdis.

Sėdžiu savo buvusiam miegamajame. Iš jo padarėme svetainę. Jį reikėjo paremontuoti. Nekeitėme tapetų jame septynerius ar aštuonerius metus.

Man jau penkiasdešimt. Regis, ir Blanšei arti tiek. Ji kažkur išėjusi. Nekvaršinu sau galvos kur. Aistra vis dar svarbi jai kaip duona, bet ir nereiškia nieko daugiau, ir aš jau seniai nebeklausinėju, kur ji išeina. Ir kažkaip – tai pats bjauriausias dalykas – vis dar myliu ją, bet ramiai ir gan kvailokai. Jaučiu jai gailestį. Ne pyktį ir ne aistrą. Apgailestauju, kad neįstengiau spėti su ja. Jausmų srityje ji seniai mane pralenkė.

Ponia Hartman numirė. Man jos gaila. Buvo maloni moteriškė, ir nors kartais ja nepasitikėdavau, manau, kad ji mane mėgo. Hartmanas vis dar šlaistosi aplinkui. Rakinu kasos stalčiuką, bet jis kažkaip atkrapšto spyną, ir tiek. Jis pergudrauja mane, o aš nieko negaliu įrodyti. Jaučiuosi atsidūręs kalėjime, blogesniame nei tas, kuriame kalėjo Hartmanas. Tai tikra vergija, tiesiogiai paveldėta iš tos katastrofiškos aistros Blanšei. Ir tokia, iš kurios negaliu pabėgti. Ji sukaustė man visam laikui. Žinau, kad iš jos niekad nepabėgsiu.

Praeitą vakarą, pavyzdžiui, turėjau progą pabėgti. Juk esu laisvas žmogus, nesusituokęs su Blanše, galiu bet kada išeiti ir nebegrįžti.

Manęs pasiteiravo Hilda. Maždaug šeštą valandą buvau krautuvėje vienas. Skaitinėjau laikraštį. Dabar lankytojų nedaug, bet dėl viso pikto visada turiu vakarinį laikraštį. Mūsų rajonas gerokai nusmuko, o su juo, žinoma, ir kavinė. Nebeturime tiek klientų, kaip kadaise. Taigi skaičiau laikraštį, grojo radijas. Šeštą valandą šokių muzika baigėsi, ir po minutės ar kitos kažkas ištarė mano vardą.

„Prašom Artūrą Losoną, paskutinį kartą matytą Londone prieš dvidešimt penkerius metus, nedelsiant vykti į Notingamo ligoninę, kur sunkiai serga jo žmona Hilda Loson.“

Tik tiek. Išskyrus mane, niekas daugiau – turiu galvoje šiuos namus – to negirdėjo. O ir paskui niekas neužsiminė. Aplinkiniai žmonės galvoja, kad esu Hartmanas. Žinia praslydo, tarsi nė nebuvusi.

Bet mane ji pasiekė, ir dar kaip. Ją išgirdęs netekau žado, tarsi kas būtų trenkęs per galvą. Vos neapalpau tiesiai ten, kur stovėjau, laiptų apačioje.

Kai tiek atsigavau, kad įstengiau užlipti į svetainę, ne visai suvokiau, ką darau. Man pasidarė silpna ir atsisėdau. Viską dar kartą pergalvojau. Po valandėlės supratau, kad vykti pas Hildą nėra jokios galimybės. Jei tai būtų Blanšė – taip. Bet ne Hilda. Negalėjau prisiversti. Tik sėdėjau ir galvojau, ne apie tai, ką turėčiau daryti, bet apie tai, ką būčiau galėjęs padaryti.

Prisiminiau tą karštą 1911 metų dieną ir darbą pas Keršus, ir kaip džiaugiausi jį gavęs. Prisiminiau Hildą. Kažin, kaip ji dabar atrodo ir ką veikė tuos dvidešimt penkerius metus, ką iškentė. Galiausiai prisiminiau ir tą katastrofišką ekstazę su Blanše, ir kimono. Mėginau įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu Hartmanų ledų šaldyklė nebūtų sugedusi ir jeigu Blanšė tą dieną būtų apsirengusi kaip visos merginos.

Taip mąstydamas ir spėliodamas sėdėjau ir verkiau kaip vaikas.