„Metų“ anketa. Vladas Braziūnas, Herkus Kunčius

2010 m. Nr. 7

1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulau­kėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote nau­jojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo” kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Ste­bina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti” savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?

Vladas Braziūnas

1. Mano amžius mane irgi jau lenkia prie atminties. Anan tūkstantmetin. Kai gyvenimas buvo geresnis: tiesiog jaunas, pilnas idealistinių užmojų ir darbų iki užsimiršimo, savęs ieškojimo panašių idealistų bendrystėj (man pirmiausia čia – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva¹), gyvenimas drąsus, pilnas jėgos ūmai pakeisti savo paties kryptį (man pirmiausia čia – perėjimas iš „prestižinių“ žurnalistikos studijų į lituanistiką, vienintelis toks per visą šių specialybių Vil­niaus universitete istoriją; atvirkščia kryptis – daugelio svajonė…), tikėtinas pasekmes tiesiog ignoruoti. Po šiai dienai manau, kad rašytojas privalo ignoruoti galimas pasekmes. Kurdamas save kaip rašytoją. Būdamas kaip rašytojas. jau rašydamas praėjusį rudenį, įgyvendinant vieną tarptautinį projektą, o žmoniškai pasa­kius – dalyvaujant poezijos ir muzikos vakare kaimyninės šalies sostinėj, – teko vėl gyvai patirti, ką ir čia, Lietuvoje, prieš daugiau kaip du dešimtmečius patir­davai kaip kasdienę tikrenybę. Teatro salė sausakimša beveik be viešų skelbimų. Dar prieš tai sutrikęs tos šalies kolega, pagrindinis visa ko rengėjas, pasiguodė, kad teatro administracija paprašiusi pateikti… vakaro scenarijų. Mano atsivež­tos mūsų sambūrio vėliavos su Pegasu, panašiu į Vytį, kabinti ant vienos iš sce­nos užuolaidų ir pats nedrįso: teatro valdžia išsigąsianti. Pasirodo, šįkart bus per­sistengęs pats kolega: teatro administracijai mintis patiko, patys pakabino kuo gražiausiai ir dar ryškiai apšvietė. Bet tas netikrumas, ta baiminga atodaira – galima? negalima? – tvyrojo visąlaik.

O gražiausia, žinoma, buvo, kai jau pradėjom skaityti eilėraščius. Negaliu sakyti, kad publika, ta pilnutėlė salė, būtų nereagavusi ir į pačią poeziją, jos žo­džio muziką, būtų nejautusi jos. Reagavo. Jautė. Vis dėlto negalėjai nepastebėti, kad tie šimtai ausų pirmiausia „nustatytos“ gaudyti slaptuosius parapoetinius virpesius, esamus ar įsivaizduojamus, susikuriamus menkiausios užuominos dingstimi, o jei ta dingstis pasirodo pakankama, – per visuotinį nuščiuvimą nu­šniokščia bendro pritarimo banga – irgi tyli, begarsė, bet tvilkanti kaip elektra. (Iškart prisiminiau vienus kadaisinius skaitymus mūsų universiteto kiemely, tokį pat visišką žmonių nuščiuvimą ir paskui, kai perskaičiau kito eilėraščio pa­vadinimą – „Pavojus atšaukiamas“, – tokį pat stiprų, jau nebesulaikomą emocinį išlydį, ūmai visus klausytojus persmelkusį.)

Arba vėl šalutinis, bet iškalbus įspūdis iš poezijos festivalio pernai rudenį kitoje sostinėje. Jau rengiamės skaityti eiles prie Puškino paminklo – milicija vis artyn, vis ryžtingyn. Kol vargšai organizatoriai pagaliau surado vienos kuprinės dugne oficialų miesto vyriausybės leidimą, jiems, ko gero, jau visos blusos buvo apmirusios. O juk ta pati miesto vyriausybė ir „turėjo garbės“ kiekvieną iš mūsų asmeniškai savo festivalin pakviesti…

Dabar poezija, ačiūdie, tėra poezija. Ar net poezija. Ir čia – jokio patoso.

2. Laikai mainosi, bet – kartojasi poetų kartos. Ko neturi jauni? Supratimo, ko jie neturi. Kaip ir mes kadais neturėjom. Vis dėlto, manau, ne taip pavojinga būti iškeltam poetinės mados nei to jausmo, kad esi minios (tautos ar kt.) vieš­pats: paskiau vis tiek pulsi – ne taip susikulsi. Kartais pagalvoji, kad mados, iliu­zijos – ar, anot cave canem, „erudiciniai muilo burbulai“ – dabar ir telikusios. Gražu, kai matai burbulinėms madoms nepasiduodantį, vien iš prigimties jėgos ar ir sąmoningai minantį savo atskirą kelią. Jau nelauktum, o žiūrėk, randasi ra­šytojas kūrėjas. Išnyra iš grėsmingos plintančio neraštingumo, silpstančios kal­bos, iš atsainumo balos kaip visai ne joje augęs. Nusipurto ir eina. Nesutramdė jo kadais ideologija, sukta ar prievartinė, nesutramdys nei skurdas, nei kartais polengvis pinigas, iš to skurdo savęsp masinantis. Paveikumas ir įtaka? Žmogus, kad ir kaip civilizacijos būtų persotintas, vis tiek yra daugiau nei vartotojas, tebeturi du pusrutuliu, proto, jausmų, aistrų, grožio pojūtį bei poreikį, jam vis tiek teks aiškintis save ir pasaulį, tad į menus, taip pat ir į literatūrą, jis vis tiek gręšis. Iš čia ir įtaka. Tylioji. Abipusė. Juolab jeigu patikėsim globaliomis prog­nozėmis, jog netolimos ateities visuomenę teks vadinti nebe žinių, žinojimo, o kūrybos, kūrybingų žmonių visuomene.

Galėčiau kartoti iš paskos Micheliui de Montaigne’iui, jog „nėra daugiau pa­saulyje tokios stulbinamai silpnos atminties kaip maniškė“, tad Marcelijaus Martinaičio pasakymo apie „sutramdytą rašytoją“ konteksto neatsimenu, galiu tik nujausti. Tas mano minėtas skurdas (socialine padėtis)? Vargu. Socialinė atskirtis? Visada buvau atskirtas, ne aš vienas. Šiaipjau natūrali, bet mūsų Visuomenėje nenatūralų mastą įgavusi intelektinė, emocine rašytojo atskirtis? Padėtis žlugdanti ir visuomenės, ir rašytojo orumą? Čia jau butų galima kalbėti nuodaliau, ieškoti šiokių ir tokių argumentų, kaip neskubnai rašydamas M. Martinaitis paprastai ir daro. Bet šiuokart klausimai disertaciniai, jie kreipia iškart į apibendrinamuosius verdiktus, o nesu nei Geda ar Kukulas, nei Šliogeris ar Venclova, beapeliacines savo ištarmes žaviai gebantys pateikti kaip tikresnes už tikrybę, nors, tarkim, Venclova pats mėgsta perspėdinėt nesiimti „generalizacijos“..

3. Nieko nereikšminu, vilčių nepuoselėju. Apie ateitį stengiuosi negalvoti: jos kaip ir nebeliko. Tiesiog dirbu. Mėginu dirbti. Nesvarstau, atkakliai ar inertiš­kai. Kad ir įsitvėręs į tokį nestebinantį „mechanizmą“ kaip kompiuteris ir visi jo priklausiniai. Lyg nieko aplink nebūtų nutikę, lyg tie „nuolatiniai visuomenės gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai“ tiesiog eitų pro šalį manęs nepaliesda­mi, nekliudydami ir neužgaudami, nevarydami tarpais į neviltį. Nes turi išlikti ramus, nesusiskaidęs, vadinasi, bent kiek kūrybingas. Nuduodi, kad nuolat esi priverstas įsiręžti ne stengdamasis sumažinti visokiausių nuolat kintančių, neką gera lemiančių aplinkybių slėgį, o lyg kad tave patį būtų ištikęs neliaujamas įsiręžusio darbinio arklio džiaugsmas, kad plūgas giliai, kad eini lyg per daug nekrivuliuodamas, kad patempi. Nors, po teisybei, retokai taip ir bebūna, gy­vastis nejučia ir sueikvojama to aplinkybių slėgio mažinimui, savigynos budru­mui, tad minėtas džiaugsmo jausmas jau kaip ir primirštas, nebent kartais dar šmėstelintis ką verčiant. Dažniausiai vis dėlto negaliu susikaupti, atsidėti vie­nam rimtam darbui: laikas skysta ir tykšta, per daug tame laike mano judesių, mano blaškymosi tarp daugelio skirtingų, vienas su kitu nesusijusių ar menkai tesusijusių užsiėmimų (nelinksmai pajuokauju, kad per dienas nenormuotai ir nemokamai triūsiu tokio Braziūno – ir ne vien jo – sekretorium, nors veikiau visu personalu), prisiimtų nespėjus nė susivokti, lyg netyčia, vien iš širdies platumo. Groteskiškai man kartais nuskamba nuoširdūs kieno nors paliaupsėjimai: oi, kiek tu daug darai ir padarai, tavęs pilna visur. Nes pats žinau: kas yra visur, to nėra niekur. Metas tad skliaustis, glusti kur vėsion atokumon. Nesidairant į pasekmes.

---

1 Taip, rašoma tik taip ir niekaip kitaip, tokia tradicija, esu jos liudytojas nuo pat įkūrimo 1970 m., – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva, kilnus bendrinis žodis, skyręs ją visokių klubų („interklubų“ ir pan.), tad jokių didžiųjų ir jokių kabučių, jokių „romuvų“ ar dar ko, ačiū.

Herkus Kunčius

1. Prieš porą dešimtmečių buvau šventai įsitikinęs, kad šalies Laisvė yra pagrindinė ir lemiama sąlyga visaverčiam žmogaus gyvenimui. Todėl galvojau, kad vos pasibaigs sovietinė okupacija, niekas Lietuvoje daugiau nebetrukdys šiai Laisvei sklisti ir skleistis, apgydant mūsų žmones ne tik nuo fizinių skaudulių, bet ir intelektualiai, išpančiojant iš prietarų, baimių ar baustinos ideologiją. Deja, tai buvo perdėm naivus, klaidingas įsitikinimas, nes Laisvė – visada tik sąlyginė, labai abstrakti sąvoka. Be to, kaip ir Nepriklausomybė, efemerišku dalykas. Vos iškovota, nuolat mutuoja, aplimpa ne tik ją suvaržančiomis taisyk­lėmis, draudimais, bet ir naujomis ideologijomis, pavojingai rungtyniaujančiomis tarpusavyje, kaip užkariauti kuo daugiau protų, kad ji ir vėl būtų – Laisvė – vieną dieną sunaikinta.

Viso to nežinodamas, mat neturėjau nei gyvenimiškos patirties, nei palankių galimybių palyginti, dar prieš dvidešimt metų maniau, kad mūsų žmonės bus atsparesni vakarykščių nedraugų įtakoms, jų klastingoms manipuliacijoms, o nusikalstamai naivių Lietuvoje – kitaip nei „Trečiojo fronto“ laikais ar dabarti­nėje „nelieskite manęs“ Švedijoje – tebus vos vienas kitas. Be to, galvojau, kad dainuojančios revoliucijos idealizmo dvasia – anuomet, devintajame dešimtme­tyje viso pasaulio lietuvius apsėdusi manija – ateityje tik plis ir visokeriopai stip­rės, Europoje ir kituose žemynuose telkdama aplink save vis daugiau simpatikų, ištikimų draugų bei įtakingų globėjų.

Tačiau gyvenimas parodė, kad ne visada vyksta taip, kaip tu įsivaizduoji, norėtum ar popieriuje surašyta.

Ir vis dėlto, kai ne kur kitur, o formuojančiame žmonių mąstyseną nepri­klausomos Lietuvos informaciniame lauke – vietinių televizijų kanaluose, soli­džiuose internetiniuose tinklalapiuose, per populiarų radiją, visagalę reklamą – kasdien girdžiu įžūliai svetimkalbe liaupsinant praeitį ir regiu prieš du dešimt­mečius išsižadėto gyvenimo būdo propagandą, mane ši smegenų plovimo proce­dūra ne tik siutina, bet ir, suvokiant savo bejėgystę pasipriešinti, stumia į neviltį.

Atrodytų, staiga apmirus savisaugos instinktams, čia gyvenančius žmones iš­tiko amnezija, tarsi nebūta nei tragiškų Lietuvos istorijos pamokų, nei asme­ninės patirties – nieko. Beje, kaip ir Vilniaus centre 1904 m. pastatyto skulpto­riaus M. Antokolskio paminklo Jekaterinai II, kur rusų kalba buvo išrašyti visa­da čia aktualiai skambėsiantys žodžiai: „Kas atplėšta – susigrąžinta.“

Visada įsivaizdavau ir tikiu, kad, be iliuzinę laisvę suteikiančių pinigų, egzis­tuoja dar ir orumas, garbė, sveikas protas, pagaliau šiandien, deja, jau nebema­dingas patriotizmas bei fundamentalūs humanistiniai principai. Jie neišvengia­mai, kaip byloja Suomijos Šiaurės karo patirtis, yra pajėgūs apsaugoti nuo ver­govės ne tik šalį ar šalia esančius, bet ir po mūsų gyvensiančius. Tačiau iš­vardytų dalykų sąmoningas nuvertinimas ir per du dešimtmečius atkakliai ekonomikoje, politikoje ir kultūroje taikytos bei sėkmingai įkūnytos atvirkštinės „vertybės“ taip viską mūsuose sujaukė, kad dabar Lietuvoje sunku beatskirti, kuris čia yra geranoris, o kuris – piktavalis, kuris siekia tik asmeninės, o kuris – ir Rytų kaimynui naudos.

Ne pirmus metus gyvenant nenuspėjamų poelgių bei minčių chaose, kai iš ete­rio sklinda dažniau kliedesiai nei proto balsas, o skurdo mastai jau nieko ne­bestebina ir šalį kasdien iš nevilties palieka šimtai žmonių, Lietuvoje viena po kitos dingsta fundamentalios egzistencinės atramos – būties čia ir dabar moty­vacija. Be to, vakarykščiai autoritetai – šiandien nebežinia kam ir už kiek tarnau­jantys – kad ir ką svaičiotų apie šalies ateitį, yra tapę neįgalūs ir nebepajėgiantys nei patys susivokti, nei kitiems atskleisti, kur link šiuo metu mes in corpore judame.

Tad, mano galva, gyvename tokia naujųjų laikų dvasia – nebežinia kuo ti­kintys, neaišku ko siekiantys, nebesuprantantys – kas esame ar kuo svetima valia nejučiomis ir pamažu vėl tampame. Viena akivaizdu: atsidūrę pavojingoje nesvarumo „tarp žemės ir dangaus“ būsenoje, neišvengiamai virstame labai pa­žeidžiamais, t. y. subrendusiais prarasti tai, ką prieš dvidešimt metų susigrąži­nome – Laisvės ir Nepriklausomybės iliuziją.

Todėl įsivaizduodamas save netrukus skausmingai krisiantį ant nepageidautinų Permainų slenksčio, nevalingai vis gręžiojuosi atgal – į ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, Laikinosios sostinės Lietuvą. Lyginu, kaip anuomet būta, apie ką gal­ėta, kas viešai, o kas tik sau, į dienoraščius parašyta – pirmosios Nepriklausomybes laikais, prieš prarandant ją ne tik svetima, bet ir – visada – sava valia.

Jau kelintus metus atkakliai skaitau to laikotarpio laikraščius, žurnalus, politikų, karininkų, diplomatų prisiminimus, leidžiančius „iš pirmų lūpų“ pajusti tos šalies – mano senelių ir neseniai gimusių tėvų dvasią, netrukus dramatiškai keliems dešimtmečiams išsikvėpsiančią.

Šiuo metu, atrasdamas vis daugiau skausmingų istorinių paralelių su nūdie­na, dar kartą perskaitinėju ir Juozo Keliuočio „Mano autobiografiją“. Todėl nega­liu susivaldyti nepacitavęs, ką jis nešališkai parašė apie ano meto Lietuvos kul­tūrą: „Plačioji visuomenė buvo abejinga literatūrai, dailei ir muzikai: jie dau­giausia rūpinosi savo materialiniais reikalais ir šiek tiek domėjosi politika ir po­litinėmis kovomis.“

Prie šios Lietuvos visuomenės diagnozės neturėčiau ko ir bepridurti. Gal tik tai, kad peizažai, klimatas ir laikai Lietuvoje visada keičiasi greičiau, nei mūsų žmonių žalingi įpročiai. Ir turbūt – didžiųjų permainų akivaizdoje – ne mūsų va­lioje bandyti juos uždrausti ar prisiversti visam laikui pamiršti.

2. Nesu didelis vizionierius ar pranašas, tačiau ir niurgzlys būti nenoriu. Manau, kol būsime patys sau nesimpatingi, sunku patikėti, kad labai norėsime ne tik į save žiūrėti ar savo klykčiojimus girdėti, bet ir apie save skaityti.

Galvodamas apie visuomenės kultūros, t. y. ir meno poreikį, esu pastebėjęs, kad lietuviai, skirtingai nei lenkai ar skandinavai, išties menkai savimi domisi. Jie yra užvaldyti keistos fanaberijos, todėl verčiau renkasi egzotiškesnių kraštų ar jau nebegyvenantį autorių, taip turbūt bandydami pabėgti nuo kasdienybės.

Ir literatūra nėra išimtis. Žmonės šiandien civilizuotame pasaulyje skaito ypač daug, t. y. per dieną perskaito dešimtis tūkstančių ženklų. Tačiau tai, ką mes sąly­giškai vadiname „literatūra“, nėra tapusi lietuvio neatsiejama dalis, kaip antai, palyginimui, vokiečiui būtų muzika ar prancūzui – gastronomija. Antra vertus, kai pagalvoju, su kokiais sunkumais tenka susidurti mūsų žmogui, ketinančiam perskaityti lietuvių autoriaus knygą, plaukai ant galvos piestu stojasi.

Pirmiausia potencialiam skaitytojui turi kažkas „iš anapus“ rekomenduoti, įky­riai kelias savaites zirsti, o neretai ir mėnesių mėnesius kalti į galvą, kad jis turi pasirinkti tik lietuvių, bet ne kurį nors kitą autorių. Be to, pasitelkus visą graž­bylystę ir hipnozę, įtikinti, kad jis – lietuvių autorius – vertas būti pamalonintas ypatingu ekstradėmesiu, skirtingai nei nesuspėtas pernai perskaityti Musilis, užpernai Canettis ar koks praėjusio amžiaus Faulkneris. Tad mūsų rašytojas, vos išleidęs savo knygą, nevalingai patenka į žiaurią konkurencinę atranką, kur nere­tai sėkmę lemia ne tik gandai apie jį patį, bet ir pavardės skambesys.

Tačiau net ir stebuklingai nurungus nemažai verstų į lietuvių kalbą Nobelio, Gonkūrų, Mediči ir kitų literatūros premijų laureatų, lietuvių rašytojo kelias link skaitytojo dar nesibaigia – tik prasideda.

Jis kantriai – sandėlį primenančiame knygyne – laukia, kol čia užėjęs poten­cialus skaitytojas ryšis rekomenduotą knygą susiieškoti ir išsitraukti. Ir tai labai svarbus, kvapą gniaužiantis momentas, nes neretai, po varginančių pastangų susiradęs kūrinį ir dirstelėjęs į kainą nugarėlėje bei palyginęs ją su visai šalia gulinčia tariamai šimteriopai garsesnio, smagesnio ir, žinoma, puikiai pažįstamo užsienio autoriaus knyga, skaitytojas staiga persigalvoja. Negana to, neretai prie kasos teatrališkai prisiekia niekada lietuvių autoriaus knygų į rankas nebeimti, o jei imti, tai tik iš bibliotekos – labai tolimoje ateityje. Tačiau jei – per stebuklą– taip neatsitinka ir keistuolis knygyne vis dėlto pasiryžta sumokėti ne penkis litus už nukainuotą Louisą–Ferdinandą Celine’ą ar Miguelio de Cervanteso „Don Kichotą“, o keliasdešimt litų už abejotinos reputacijos vietinį autorių, tai taip _nėra ženklas, kad knyga bus netrukus atsiversta ir perskaityta, t. y. turės ne tik ekonominį poveikį potencialaus skaitytojo piniginei, bet ir protinį jo galvai bei dvasinį – širdžiai.

Niekam ne paslaptis, kad skaitymas, kaip ir teatrų, koncertų bei parodų lanky­mas, yra pramoga. O jai reikia ne tik pinigų, bet ir laisvo laiko. Deja, mūsuose per du dešimtmečius pasistengta, kad žmogus šių dalykų turėtų kuo mažiau. Ir tai yra viena didžiausių bėdų bei priežasčių, kodėl turime tokią, o ne kitokią visuomenę – irzlią, prietaringą, nepakančią, išsibėgiojančią. Juk sugrįžus į namus vakarop po darbų laukuose, fabrike ar biure, reikia išties titaniškos Atlanto valios, kad, užuot gurkštelėjus alaus, pabendravus su televizoriumi, vaikais ar artimais tau žmo­nėmis, išgriūtum lyg niekur nieko lovoje su nusipirkta lietuvių autoriaus knyga. Beje, jei skaitytojų daugumą sudarytų vyrai, tokia tikimybė – spjauti į šeimą dėl knygos – būtų šiek tiek didesnė. Tačiau, kaip rodo visos sociologinės apklausos, didesnę Europos skaitytojų dalį sudaro moterys, ir jos – skaitytojos – nebūtinai yra vienišos, t. y. neturi svarbesnių, be literatūros skaitymo, rūpesčių.

Tad, galvodamas apie dabartinės literatūros poveikį mūsų visuomenei, visada įsivaizduoju skaitytoją. Žinoma, tai turi būti neišvengiamai išsilavinęs, t. y. pajė­giantis ne tik skaityti, bet suprasti, ką neseniai perskaitė, žmogus. Tačiau jei mū­suose jis bus išsilavinęs, tai visada mažai uždirbantis. Be to, neturintis į valias lais­vo laiko ir net labai riboto komforto, priešingai nei išpuoštos turčių žmonos, vis re­čiau susimąstančios, ar nevertėtų dėl smalsumo įsigyti kokią nors madingesnę knygą – „šiaip sau“. Susikūrus tokį tikrovės vaizdinį, akivaizdu, kad skaitymas, kaip ir rašymas, šiais laikais yra didelė privilegija, kuria ne kiekvienas gali naudotis.

Ta proga prisiminiau didelio lietuvių literatūros simpatiko bei vertėjo į rusų kalbą Eugenijaus Gluchariovo neseną viešnagę Vilniuje. Tada rudenį jis, gimęs, augęs ir baigęs mokslus Maskvoje, o šiuo metu gyvenantis Stokholme, paprašė, kad palydėčiau po Vilniaus knygynus, – vertėjas norįs nusipirkti per pastaruo­sius kelerius metus leistų lietuvių autorių knygų. Su dideliu džiugesiu sutikau palydėti, pasiryžęs, jei tik panorės, patarti, pareklamuoti, o prireikus ir įsiūlyti. Deja, visų šių paslaugų neprireikė. Mat kiekviename knygyne, dažniausiai toli­miausiame jo kampe, kabėjo po kelias varganas lentynėles, skirtas lietuvių au­torių kūriniams. Su šiais leidiniais galėjai susipažinti nesugaišęs ir minutės.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad Vilniaus knygynuose nesilankau. Darau tai vos ne kasdien, tačiau tą kartą itin akivaizdžiai įsitikinau, kurioje, atsiprašant, vietoje ir kaip – labai prastai – Lietuvos kontekste atrodo dabartinė lietuvių lite­ratūra, kai penki rašytojai priversti peštis dėl trijų skaitytojų.

Pamatęs mane suglumusį, E. Gluchariovas paguodė, kad mes – lietuvių rašy­tojai – vis dėlto dar laikomės herojiškai, nors ir iš paskutiniųjų. Palinkėjęs, kad toliau nenuleistume rankų, prasitarė, kad Stokholme jau turi beveik visą jį do­minančią dabartinę lietuvių literatūrą, kuri atsisiųsta paštu ir nesunkiai sutelpa į tas vos kelias lentynas.

Tad šiandien mano palinkėjimai lietuvių literatūrai paprasti ir žemiški.

Kad lentynų būtų daugiau ir jos būtų talpesnės. Norėčiau, kad lietuvių au­drių, nesvarbu kokio kalibro ar pažiūrų, knygos vitrinose ir įėjus į knygynus Lietuvoje būtų pastebimos pirmiausia, o visa kita, kaip ir kitose šalyse, jau po to Ir dar pageidaučiau, kad mažiau būtų sąmoningai skleidžiamos miglos, tariamai knygų mažai kas perka, todėl netolimoje ateityje jos nebebus vertos dėmesio. Ir norėčiau šiek tiek daugiau tolerancijos bei pagarbos vienas kitam, nes šiandien ne tik gyventi Lietuvoje, bet ir Čia rašyti, be to, lietuviškai – tai iššūkis.

3. Laisvės euforijos laikais, vos atkūrus Nepriklausomybę, kai minios nešė ne tik vėliavas, bet ir savo pinigus į „sekundės“ bankus ir nenuginčijamai tikėjo, kad, ten padėję vieną kitą tūkstantį dolerių, galės visą gyvenimą iš palūkanų nieko nedirbdami gyventi, sveikas protas man kuždėjo, kad Čia kažkas ne taip. Jau tuomet įtariau, kad itin sparčiai Lietuvoje instaliuotoje laukinio kapitalizmo sistemoje reikia būti ne mažiau akylam kaip ir brandžiame socializme, be to, negalima atsipalaiduoti, ypač kai saldžiabalsis tau siūlo „nemokamus pietus“, kurie – visi žinome – būna tik pelėkautuose.

Todėl jau seniai esu sau įsikalęs į galvą, kad šiame gyvenime ir šioje geo­grafinėje vietoje reikia turėti kuo mažiau reikalų ne tik su nepilnamečių reikalų, mokesčių inspekcijomis, policija, pensijų fondais, bankais, telekomais ar siūlan­čiais išganymą adventistais, tačiau ir visokio plauko užklystančiais laiptinėn „geradariais“, siūlančiais nemokamai išburti man ateitį.

Apsišarvavęs tokiu „savigynos mechanizmu“, sąmoningai neturiu ne tik kabančio po kaklu nekilnojamojo turto, bet ir automobilio, kad pažeidus taisykles netektų inkšti, žemintis ar duoti nemokšai policininkui kyšį. O ir su vadinamaisiais meistrais autoservise, pasirengusiais panašų į mane neišmanėlį greičiau apkvailinti, nei jam padėti, bendrauti neturiu nei noro, nei vilties, kad kažkada šis požiūris pasikeis.

Be to, stengiuosi jau ne pirmus metus gyventi tik tarp būtiniausių daiktų, todėl „iš visos širdies“ dovanotus suvenyrus ar kiaušiniams virti skirtus elektrinius įtaisus, numanydamas, kad šį maisto produktą galima išsivirti puode, negailestingai išmetu.

Apskritai esu visokių technologinių patobulinimų, elektros, skaitmeninių prie­taisų bei būtį ar buitį tariamai palengvinančių naujovių priešas. Todėl ir muzi­kos klausausi prieš ketvirtį amžiaus iš Vokietijos traukiniu atsivežta aparatū­ra – CD „Philips“ grotuvu, „Kenwood“ stiprintuvu ir iki šiol puikiai skamban­čiomis „Sony“ kolonėlėmis. Be to, jei namuose žiūriu televizorių, tai tik „Taurą“. O radijo klausausi dažniausiai šeštadieniais, kai transliuojama „Kultūros savaitė“.

Tokioje neįmantrioje buityje užsibarikadavęs, kompiuterį naudoju tik tiek lai­ko, kiek užtrunku patikrinti elektroninį paštą ir parašyti sugalvotą tekstą. Iš­jungiu akimirksniu, vos tik padedu paskutinį tašką.

Žinoma, labai norėčiau išsiugdyti sugebėjimą nereaguoti į smegenis bombarduo­jančius informacijos srautus, nuo kurių mūsų epochoje išties sunku pasislėpti, deja…

Supratęs, kad Lietuvoje gyvendamas gaunu ir tebegausiu kasdien vis daugiau negatyvios nei pozityvios informacijos, labai saikingai seku naujienas per televiziją ar internetiniuose tinklalapiuose. Neretai – esu pastebėjęs – staiga galvoje „įsi­jungia“ klausos filtras, ir aš atsisėdęs nieko nebegirdžiu, ką rimtu veidu man iš ekrano porina – turbūt ir vėl apie biudžetą, neišvengiamai kilsiančias kainas ar naujus mokesčius. Gal todėl, kad daug kas nebepajėgia maloniai nustebinti, vis dažniau pasiilgstu ne tiek protingų minčių ar žmonių, kiek pozityvių emocijų.

Šis gilesnių, šviesesnių išgyvenimų alkis prieš porą metų stumtelėjo mane link kažkada Vilniaus dailės institute studijuotos meno istorijos. Todėl dabar, atsiradus menkiausiai galimybei, siekiu nuvykti ir pačiupinėti tai, ką sovietų lai­kais neturėjau vilties išvysti. Galėjau tik skaityti, uoliai įrašydamas į atmintį ne tik datas, Egipto, Bizantijos ar Osmanų imperijos valdovų dinastijų vardus, bet ir jų svarbiausių pastatų, šventyklų lokacijas, fasadų, puošybos principus bei vi­dinės sandaros planus,

Dabar norėčiau prisiminti rusų meno istoriką, akademiką Michailą Alpatovą. apie kurį man pasakojo a. a.doc. Jonas Umbrasas. Pasak jo, akademikas parašė ne vieną mokslinį straipsnį ne tik apie Rusijos ikonų tapybą, bet ir apie Italįjos Re­nesanso meistrus, nors nebuvo matęs svarbiausių šių meistrų darbų. Tad iki šiol galiu tik spėlioti, kokio masto neviltis turėjo apimti garsųjį mokslininką, suvo­kus, kad nemažai jo parašytų tekstų prasilenkia su tiesa, kai, sovietų valdžiai leidus, jis tikrovėje išvydo, ką užsidaręs kabinete iki tol reprodukcijose tyrinėjo.

Prisimindamas Šį kurioziškai dramatišką atvejį, laikausi nuostatos: atsiradus menkiausiai galimybei, stačiai privalu pačiam pamatyti paveikslą, spektaklį, išgirsti muzikos kūrinį, pačiupinėti instrumentą, perskaityti knygą ar eilėraštį. Ir, apsaugok Viešpatie, niekada nepasikliauti vietinių „specialistų“ nuogirdomis ar nuojautomis. Tai pagrindinis principas, arba savigynos, jei nenori būti kvailinamas, būdas.

Bet ne tik šių intencijų vedinas neseniai aplankiau Luksorą – senuosius Te­bus – Karalių slėnį, Ramzio IV kapavietę, Chačepsutės šventyklą etc. Čia, paty­ręs vos ne religinius išgyvenimus, dar kartą įsitikinau, kad išlikusios šventyklos yra neprilygstamai paveikesnės, nei gyvendamas Vilniuje galėjau įsivaizduoti. Tą pat galiu pakartoti ir apie Kiono, Reimso katedras ar Jeruzalę – Šventąjį miestą – ir čia esančią Kristaus kapo baziliką. Ir, žinoma, nesuskaičiuojamą galybę kitų paminklų, kaskart išvydus verčiančių aiktelti, koks vis dėlto – nepai­sant savo menkumo – yra kūrybingas žmogus.