Elena Skaudvilaitė. Dar šešiasdešimt keturi Jono Juškaičio eilėraščiai

2010 m. Nr. 7

Jonas Juškaitis. Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis: eilėraščiai. – Vilnius: Žara, 2009. – 95 p.

Labai vertinu modernią (geriausia prasme) šio poeto lyriką, su ja pralei­džiu nemažai ir savo senatvės valan­dų. Manau, kad jo poeziją nelengva nagrinėti netgi įgudusiems kritikams, vis dėlto, nors nesu profesionali tyrinė­toja bei vertintoja, pasiryžau viešai pa­samprotauti apie naujausią Jono Juškaičio knygą.

J. Juškaičio lyrikos rinkinys „Žemei labiausiai patinka žmogaus šešėlis“ pa­sirodė 2009 m. Nedidelė, 95 puslapių knyga. Ne kartą ją skaičiau, mintimis smelkdamasi į eilėraščių tiesiogines bei potekstines prasmes, vienur pasidžiaug­dama, pasigėrėdama, kitur nustebda­ma, kartais užsisėdėdama prie eilėraščio iki dugno jį permatyti. Pasitaikė ir nusišypsoti, ir ašarą nusibraukti.

Visi šio rinkinio eilėraščiai be pava­dinimų, o jų sukūrimo metus (2008) autorius nurodęs priede. Jie parašyti ypač sunkiomis sąlygomis, kurios irgi bent glaustai nurodytos knygos gale. Turbūt tos sąlygos dalinai bus nulė­musios pastarojo rinkinio geroką kito­niškumą, lyginant su kitais trylika šio poeto lyrikos rinkinių. Čia pastebėjau negražių naujai atsiradusių gyvenimo apraiškų, žmonių ir jų tam tikrų gru­pių elgesio išprovokuotos aštrokos pa­juokos bei paniekos, taip pat ir tikro skausmo, gėlos, bet tik retkarčiais leng­vo ir grakštaus žaismingumo. Skaitai šitą knygą ir išsiryškini veidą, žmogų tokį, kokį paskui matai ir matai, ir ne­žinai, ar jo gailėtis, ar užjausti, ar tik gerbti tą asmenybę.

Kaip lyrikas, J. Juškaitis dabar, ro­dos, yra supaprastėjęs, jo kūrinių gro­žis santūresnis, tarytum kiek pritem­dytų spalvų, lyg vėlyvojo rudens, dažnoki naktų piešiniai bei nelengvi jų įspūdžiai. Tose spalvose ne šventes švenčia žmogus – atsiveria sunkus bui­ties, žemiškosios būties turinys.

J. Juškaičiui vertinga ir gražu pir­miausia tai, kas žmogui Dievo duota ir tebeduodama. Pavyzdžiui, vaizduoda­mas linksmą pavasarėjimą, poetas, tiksliau, jo lyrinis aš, pasidžiaugia: „Dievas atėmė, tačiau ir davė / Dievas – į akis šviesos paleido: / Neškitės, ką gaunat nemaldavę, / Pasilenkt vieni kitiems prie veido“ (p. 9). Kaip dau­geliui menininkų, gamta ir J. Juškai­čiui yra viena tyriausių kūrybos vers­mių, palaimos, atgaivos, vilties teikėja. Juk gamtoje tiek periodiškai kintančio ir pasikartojančio grožio („O naktys su mėnesio skliautais! / Su spindesiu sielos tyla / Kaip Dievo dievybės apsiaus­tas…“, p.12). Knygoje gamtai skirta apie dešimt eilėraščių (ypač meniški 27, 31, 33, 66, 70 puslapiuose), bet ir kitomis temomis rašant poetui prirei­kia peizažo, kokios gamtinės atrami­nes smulkmenos, tai žmogaus dienai, valandėlei Kūrėjo dovanotų žemės ir aukštybės reginių. J. Juškaičio vaiz­duojama gamta – Lietuvos, nuo kūdi­kystės mus supanti, lydinti ir ugdanti (ypač akylą ir ausylą). Mūsų ruduo, kovas (mėnuo), sprogstąs medis, naktį kvepianti alyva, Joninių meto įspūdžiai, mūsų žolelė, lipanti per slenkstį… Poetas vis randa savų priemonių gam­tos reginiui ir pajautimui išreikšti. „Rudenėlis žydras“ (p. 27) jo ne „nuta­pytas“ – poetas perteikia procesą, spal­vingumo, rudeniškumo kaitos įspūdį, pasekdamas vyksmus (ir labai taupy­damas žodžius): „..beržynas / Blyksi iš peizažo. // Auksinos nuo ryto, / O per­dien pagelto, / Kol rudai nuvyto / Lapai krist prie plento.“ Gamtoje įžvelgtas vienas mūsų valstybės simbolių. Tai pienei skirtas eilėraštis: „Vėliava iš že­mės rodos: / Tu didžiu geltonumu / Ant žalios žolė, raudonos / Aušros, žaros nuo namų“ (p. 31). O per šv. Joną

Šviesoj ilgiausioj lyguo, lyguo
Mums žemė vasarą prieš veidus
Kaip didelę auksinę knygą
Dabar per vidurį atskleidus.

Joje stebuklai parašyti
Visiems į vandenis, į pievas.
Kad spėtum savo padaryti.
Palaukt kantrybės turi Dievas.

Ankstyvas pavasaris, kai „apkabi­no saulė žemę“, kai „pučias pumpurai“, savitai ne tik regimas, bet ir girdimas: „Kaip šventam Pranciškui angelas smuiku, / Groja medis – kokį tik su­sitinku.“ O vėliau rudenėlis „užkrėtė Medžius gelta“ – „Ir pamėlynavo / Jis nuo šalčio kaip žmogus“. Kreipimasis “geltos ligoni / Mėlynomis akimis“ yra subtili grožio ir trapumo ne tik gamtoje išraiška… Puikus 33-iasis puslapis šiurpokas ankstyvo pavasario reginys su nerimo nuotaika.

Stabtelėjau tik prie kelių eilėraš­čių, kur poeto įsiklausyta į žemės mei­lingus šlamesius, kur gamta išgirsta­ma bene absoliučia (širdies) klausa, kur jos skleidžiama nuotaika turėtų per­siduoti ir lyrikos skaitytojui. Tie pus­lapiai – lyg prisipažinimas, kaip tai brangu, kaip sava ir nepakeičiama. Maironis sakė tiesiai: „Graži tu, mano brangi tėvyne“, J. Juškaitis taip atvi­rai jausmų neišpažįsta, jie nujaučiami iš viso to, ką jis atrenka eilėraščiui ir kaip įlieja į posmus, kaip juos įgarsina.

Rinkinyje tikrai ne lyrine intonacija išsiskiria eilėraščiai apie žmonių gyve­nimo iškrypimus, apie tuos, tarsi kokių piktųjų apsėstus, kuriuos traukia ne beržo lapelių auksas, ne žiedų kvapas – jiems kvepia ir šviečia tik pinigai, kaip kažkas yra pasakęs, tas velnio mėšlas. Kita intonacija ir nuotaika rašoma apie tuos, kurie sutikę žmogų suka nuo jų akis. Ne dėl jų žavumo pastebėti „ir kas šoka pusnuogiai, ir kas skandina liūde­sį / Užsigulę ant stalų aludėse“. Kitokia poetinė kalba ir apie generolą, kurio pe­čiai linksta nuo ordinų (p. 46). Pasišai­poma iš girtuoklio (p. 47). Nejauku „iš­blizgintame plieno, stiklo džiunglių, / Patamsių gaivalų ir žiburių / Mieste“, kur ir šarvuotos durys nėra patikima žmogaus, jo ramybės, net gyvybės ap­sauga. Išsprūsta skaudi aimana: „Koks vis dėlto bjaurus yra žmogus!“ Ir įvairiopi, dažniau sunkūs praeities atsimi­nimai (šiame leidinyje jų taip pat iš­nyra), ir ši diena, beje, laukta kaip didžiausia gera naujiena (p. 6), ne tik su tikraisiais žmonėmis, nuo gėdos gel­bėjusiais suterštą laisvę, ir kitais pa­našiais, bet ir „su beviltiškais niekšais“, „su nauja šunauja“.

Didoka knygos dalis skirta eilėraš­čiams sutuoktinių poros, vyro ir žmo­nos bičiulystės temai, ligos, kančios, mirties, vienatvės motyvams. Tai kū­riniai, subrendę per sunkią ir skau­džią asmeninę poeto patirtį, slaugant sunkiai sergantį artimiausią ir bran­giausią žmogų. Čia taip pat viskas iš­jausta, tikra – abipusis pasitikėjimas, gailestis, nerimas, baimė, nuovargis… Jei kas sakytų, kad tai pernelyg as­meninė lyrika, drįsčiau nesutikti. Ma­nau ir siūlyčiau patikėti, knygoje pasi­tikrinti, jog tai puikūs visuotinai reikšmingi ir saviti kūriniai, kur su­spindi amžinos ištikimybės graži šviesa, taurus švelnumas tai, kuri jau išeina, nors dar „širdimi, kaip Dievo, subadyta / Miega susiėmusi rankas“, bet budi neišvengiama grėsmė. Tie du „mes“ gražūs vienybe: „Aušros dan­gaus pakraščiuos / Atspindžiu ranką / Rankoj abiem pabučiuos“, „Pasidalin­sim smūgį“, „Glaudžiamės ištikusia nelaime / Taip dalintis, tartum jos ne­būtų“. Ryškėja pagarba dvasios gro­žiui, tyrumui, tikram moteriškumui, į Dievą atsiremiančiai didžiai jos kant­rybei. Tokiai subtiliai lyrikai skaityti mūsų dabartyje, kai tiek nedrovumo, tiek besarmatiško nuogumo, lengva­būdiškų santuokų ir skyrybų, nusi­kalstamų draugystės ir šeimos iš­davysčių, nepagarbos gyvybei, o ypač tokią lyriką vertinti, imti į širdį ne kiekvienam būtų aktualu ir turbūt ne kiekvienas patikėtų, jog taip ne tik dar yra, bet ir turi būti. Prie tokios poezi­jos gal reikėtų prisiartinti nusiteikus pažinti šviesius namus, kur išsaugotas tautos dvasinis turtas bei moralinis tvirtumas. Su tuo paveldu žmogus ir stiprus, ir gražesnis. Iš tiesų jaudina toks gyvas atsiveriąs žmogaus žmo­niškumas, iškalbingi poetiniai pa­veikslai, net sutuoktinių tylėjimas dviese. Nors rinkinyje žodis „meilė“ tiesiogiai neminimas, eilėraščiai to jausmo kupini. Jau senatvėje savo žmo­ną jautriai globojantis vyras sako:

Daugiausia tavo pulsą aš laikiau
Ir širdį pažinau kur kas geriau
Negu visi, kas tikrinę, taikiau
Negu tyla duris atidariau.

Iš šios padėties, kai neatšaukiamoji jau prie pat durų, natūraliai išsiveržia pasiliekančiojo maldavimai, stiprūs eilėraščiai religine tema (p. 14, 17, 39, 59,69,89) bei filosofavimai. J. Juškaičio eilėraščių pagarba ir nuolankumas Die­vui besąlygiški („Keliuos ir prie skaus­mo atsistoju / Viešpatie, prieš Tavo ryto­jų“; „O praeitie, tu pilna išmirusių žmonių. / Mudviejų tylėjime ir tu ateini nedrąsiai / Taip ir taip iš giliai, kaip garbė kiekvienu žingsniu / Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai“).

Knyga svari, turininga, drąsi ir įžū­laus blogio pasmerkimu, ir amžinųjų vertybių liudijimu bei apmąstymu, ir vėl tik Vieninteliam Autoritetui nusilenki­mu, Jo pagarbinimu, nebijant jokių že­miškųjų galybių ar kvailybių pašaipos.

Eilėraščių rinkinys „Žemei labiau­siai patinka žmogaus šešėlis“ (nes jis neslegia, besvoris?) iliustruotas Joa­nos Danutės Žilaitytės-Juškaitienės spalvotais abstraktaus turinio pieši­niais. Jie savaip sušildo knygą ir bene sustiprina jos lyrizmą savo paslap­tingumu. Jos sukurtas ir sodriai žalias viršelis su šviesiais įrašais bei pieši­niais. Taigi ši knyga – dviejų artimų žmonių ir talentų dovana tiems, kurie ne vien duona maitinasi.