„Metų“ anketa. Liudvikas Gadeikis, Algimantas Zurba
2010 m. Nr. 10
1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?
2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?
3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?
Liudvikas Gadeikis
1. Gyvenimas iš esmės pasikeitė, ką čia kalbėti, galima sakyti, lūžo perpus – iki nepriklausomybės ir po. Tą lūžį pajuto kiekvienas žmogus be jokios išimties. Tik kiekvienas kitaip, nes vienodų likimų nebūna, – o dar įvairiau aiškino jo pasekmes.
Čia ir prasideda pirmas didysis įdomumas. Prisimenu, kaip labai greitai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo visuotinės dejonės: kokie vieningi buvome Baltijos kelyje, o dabar kas pasidarė… Šios dejonės atgimė, nors ir nebe taip stipriai ir naiviai, pernai minint Baltijos kelio dvidešimtmetį.
Be abejo, anuometinė visuomenės vienybė buvo išties nuostabus, svaiginantis dalykas, ne kiekvienai kartai lemta tokį vienybės jausmą patirti, ir esu laimingas, kad teko ne tik jį išgyventi, bet ir būti šio proceso dalyviu. Tačiau jis įmanomas tik ypatingomis, ekstremaliomis aplinkybėmis, tad nors ir labai nuostabus bei taurinantis tas jausmas, linkėčiau, kad daugiau niekada mūsų visuomenei, mūsų tautai jo nebetektų patirti, – nes tai reikštų, kad vėl atėjo kažkoks ypatingas sukrėtimas, okupacija ar kažkas panašaus.
Man atrodo, tuomet labai aiškiai buvo suvokta, kas yra nepriklausomybė, t. y. valstybės laisvė. Bet gana miglotai tebuvo suprasta, kad tai yra ir žmogaus laisvė. Laisvė su visais jos pavidalais ir apraiškomis. Naiviai tikėta, kad laisvė turi išlaisvinti tik geruosius žmogaus bruožus. Iš tuometės savo žurnalistinės patirties prisimenu tokią istoriją. Ateina pas anuomet dar egzistavusios Statybos ministerijos valdininką Amerikos lietuvė skųstis, kad ją apgavo. Pažadėjo suremontuoti butą, paėmė pinigus ir netesėjo ar kažkas panašaus. Tas klausia, ar ji turi sutartį, toji atsako, kad ne. Tas vėl: ar Amerikoje tokius stambius darbus darytų be sutarties? Moteriškė: ką jūs, aišku, kad ne; bet galvojau, kad čia lietuviai, savi…
Mano supratimu, pirmas didysis mūsų visuomenės šokas ir buvo suvokimas, kad laisvė išlaisvino ne tik geruosius žmogaus bruožus, bet ir pačius bjauriausius, o jų, pasirodo, tiek daug mumyse esama. Ji išlaisvino iniciatyvą, milžinišką kūrybinę energiją, kuri buvo išlieta toli gražu ne vien geriems darbams daryti. Okupacijos ir diktatūros (pastarasis akcentas gal net dar svarbesnis) sąlygomis visuomenė buvo kaip suspausta spyruoklė, tiksliau, kaip daug suspaustų spyruoklių viename kumštyje. Kai kumštis atsigniaužė – spyruoklės šovė į visas puses.
Man atrodo, kad ir mūsų tuometė valdžia nesuvokė griaunamosios tos išlaisvintos energijos galios, – tokia išvada peršasi studijuojant pirmųjų nepriklausomybės metų įstatymus, nustatančius, kaip turi funkcionuoti šalies ūkis laisvos rinkos sąlygomis. Kiek ten prikurta įvairiausių saugiklių, kad valstybės turtas, akcijos nesutekėtų į vienas rankas, kad visi šalies piliečiai, kurie per okupacijos pusamžį sukūrė tą turtą, ramiai sau semtų dividendus ir gyventų kaip švedai. Kas iš to išėjo, visi puikiai žinome.
Specialiai nekalbu apie įvairias sąmokslo teorijas, kurios tokios populiarios ne tik tarp paprastų piliečių, bet ir tarp kultūrininkų, – kad Lietuva organizuotai išvogta, kad kultūra sąmoningai žlugdoma, idant liaudis būtų tamsi, ir panašiai. Čia tas pat, kaip tikėti, kad, sumažinus Seimo nario atlyginimą, tavo pensija padidės. Nepadidės – nors vis dėlto gal pasijusi geriau.
Tad bene ryškiausias tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmečio „laimėjimas“ ir yra visuotinai įsigalėjęs didžiulės neteisybės jausmas, kuris šiandien visiškai nebeturi nei krypties, nei orientyrų, yra virtęs tiesiog egzistenciniu nerimu. Kaip kitaip įmanoma paaiškinti, pavyzdžiui, vadinamąją „pedofilijos“ bylą, kai Lietuvoje, kaip mes įsivaizduojame, ramiame katalikiškame krašte, dviejų žmonių žudikas šlovinamas kaip didvyris – visai kaip Holivudo filmų vienišas kovotojas už teisybę. Bet net tokiuose filmuose tą neteisybę stengiamasi padaryti kuo realesnę, tiesiog daiktišką, kad neliktų jokių abejonių dėl herojaus teisės žudyti, taigi ir žiūrovo teisės sirgti už jį. Mūsų tikrovėje užtenka abstraktaus neteisybės pojūčio ir taikūs lietuviai, rėkdami apie klanus, reikalauja kraujo.
Man atrodo, tai ženklina didžiulį visuomenės sutrikimą. Šiek tiek netikėtą, nes prieš kelerius metus jau rodėsi, kad po didžiųjų revoliucinių lūžių ir netekčių gyvenimas pamažu grįžta į normalios raidos vėžes. Pirmojo dešimtmečio ekonominis skurdas kad ir nenoriai, bet traukėsi, net gūdžiausiame užkampyje matėsi šiokių tokių atsigavimo ženklų. Dabar vėl aiškiai juntama didžiulė dvasinė sumaištis. Mano supratimu, tai gerokai giliau slypintis reiškinys ir dėl to svarbesnis negu ekonominė krizė ar blogi kurios nors valdžios sprendimai.
Krizės sukeltai savijautai apibūdinti, manau, gerai tiktų dar Senekos išsakyta mintis, kad daug blogiau yra tam, kuris turėjo ir neteko, negu tam, kuris niekada neturėjo. Tik Seneka kalbėjo apie turtų turėjimą, o mes turėjome viltį. Juk dar prieš atkuriant nepriklausomybę daug buvo kalbama, kad, tapę laisvi, greitai gyvensime kaip švedai. Kai iš tų vilčių liko griuvėsių krūva, kilo pirmoji nusivylimo banga. Prasidėjus antrajam nepriklausomybės dešimtmečiui, tos viltys vėl atgijo, nes ekonomika ėmė augti, suspindo naujas laimės žiburys – narystė Europos Sąjungoje, kuris išties kelerius metus vis labiau šildė. Dabartinė krizė parodė: jokios sąjungos nepadės mums gyventi kaip švedams, viską turėsime susikurti patys, be to, ilgu darbu ir dideliu prakaitu. Ir kas dar blogiau: kaskart vis sunkiau surasti kaltuosius. Be abejo, valdžia visada kalta, dabartinė irgi baisiai nepopuliari; betgi per dvidešimt metų išbandytos visos įmanomos kombinacijos, o stebuklo kaip nėr, taip nėr.
Pora žodžių apie valdžią. Įprasta visus šunis karti ant valdžios, dabar ir menininkai ant jos labai pikti už mokesčių reformą. Čia nieko nauja nepasakysi, mokesčius mokėti niekam nepatinka, taip pat ir man, tuo labiau, kad ten išties daug nelogiškumų. Ir vis dėlto iš principo nesutinku su labai gaja nuostata, kad kultūrininkas mokesčių atžvilgiu yra kažkuo geresnis, ypatingesnis už runkelių augintoją. Vakariečiai seniai turi nusikalę patarlę, kad gyvenime yra tik du neišvengiami dalykai – mirtis ir mokesčiai. Menininkai jau turi vieną privilegiją – būti nemirtingi savo kūriniais, tad kam dar gvieštis ir antrosios…
O kas išties kelia nerimą visuomenės ir valdžios santykiuose – tai visą antrąjį nepriklausomybės dešimtmetį nuosekliai vėl pradėjęs stiprėti įsitikinimas, kad valdžia atsakinga už mūsų visų gyvenimus. Pirmąjį dešimtmetį kad ir sunkiai, bet skynėsi kelią tokia, rodos, paprasta idėja, kad žmogus yra pats savo laimės kalvis, o laisvė ir reikalinga tam, kad nebūtų trukdoma tą laimę kaltis – tokią, kokia patinka, kokią ją įsivaizduoji. Ar verslauji, ar rašai eilėraštį, ar gyveni miške kaip Tarzanas. Gal dar buvo gyvas sovietinių laikų prisiminimas, kad anuomet visi privalėjo dirbti, ir tik kūrybinių sąjungų nariai turėjo privilegiją oficialiai nedirbti ir nebūti apšaukti „bomžais“ su visomis iš to išplaukiančiomis išvadomis? Taip, šiandien darbas tapo vertybė, ir, ko gero, tik dabar adekvačiai galime suvokti, kodėl tiek daug Vakarų šviesuolių užkibdavo ant sovietinės propagandos meškerės kabliuko, kad šioje šalyje nėra bedarbių.
Laisvė pasirodė besanti sunkesnė našta, nei anuomet galvojome. Todėl žmoneliai vėl gręžia galvas į valstybę – sutvarkyk mano gyvenimą. O juk valstybė – ne kas kita, kaip tų runkelių augintojų sunešti mokesčiai. Čia menininkai turi geležinį argumentą: kaipgi visuomenė gyvens be kultūros? Betgi ir runkelių augintojų argumentas nemažiau svarus: kaip visuomenė gyvens be runkelių? Šitas striukos antklodės tampymas į save – ryškiausias šios dienos visuomenės dvasinio būvio ženklas. Labai norėtųsi prisidėti prie verkiančių menininkų choro, bet sąžinė neleidžia – visų plikos kojos šąla.
Ir vis dėlto klausiamas, ar man patinka šis laikas, nedvejodamas atsakau: taip, patinka. Daugybė jo apraiškų man nepatinka, daugybės nesuprantu, betgi ir tai yra laisvės išraiška: kitas daro tai, kas man atrodo nesąmonė; svarbu, kad jis nebandytų man tos savo nesąmonės primesti.
2. Šviesaus atminimo poetas Vladas Šimkus kadaise eiliavo:
Ir tobulas eiles kuri,
Kurias kur nori, ten ir kiški.
Anuometinė ideologinė potekstė dingo – tačiau laisvės realybė kai kuriais atžvilgiais pasirodė esanti dar negailestingesnė. Tada, kai išeidavo to paties V. Šimkaus ar kurio kito net ir ne tokio lygio poeto eilėraščių knyga, ji neužsigulėdavo lentynose, priešingai, ji būdavo normalus „blato“ objektas. Ar galite šiandien įsivaizduoti situaciją, kad reikėtų „blato“ poezijos knygai gauti? Jaunesni šito sakinio išvis nesupras. Bet taip buvo. Ir taip nebėra. Ir kokias iš to daryti išvadas? Kad rimtoji kultūra merdi ir jai būtinai reikalinga valstybės parama? Ar kad tai yra neišvengiamas laisvės mokestis?
Prisimenu, tik pradėjęs redaktoriaus karjerą „Veido“ savaitraštyje, turėjau garbę atsiiminėti vokiečių „Die Zeit“ fondo premiją Hamburgo rotušėje. Kartu buvo apdovanojamas ir vienas Baltarusijos leidinys. Šnekamės su to leidinio redaktoriumi, jis dūsauja, kokia pas juos cenzūra, kiek visokių represijų patiria, net tiražus kartkartėmis konfiskuoja. Bet paklaustas, kaip ekonomiškai laikosi, atsako labai paprastai, lyg tarp kitko: a, ekonomiškai viskas gerai. Aiškiai jautei, kad tas klausimas jam trečiaeilis.
Gal žiniasklaidos ir meninės kūrybos ir negalima taip tiesmukai lyginti, bet manau, kad iš dalies ir galima, nebus nusikalsta gelminei tiesai: laisvė iš esmės pakeičia kultūros funkcionavimo sąlygas. Pirmas ir greičiausiai pamatomas dalykas: laisvė, o tai beveik tolygu laisvai rinkai, iškart stengiasi užpildyti trūkstamas spragas. Čia vėlgi turiu beveik chrestomatinį pavyzdį iš asmeninės patirties. Kai „Metų“ žurnale buvo išspausdinti Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai „Lietuviai prie Laptevų jūros“, šis numeris buvo išgraibstytas, galėjo būti ir triskart didesnis tiražas – nebūtų užtekę. Netrukus kartu su Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, prie kurios kūrimo irgi teko prisidėti, ėmėme leisti tremties ir lagerių atsiminimų bibliotekėlę. Ir ką gi, gal po trejų metų iš vieno Sibire taip ir likusio tremtinio gaunu laišką (jį tebesaugau savo archyve), kuriame jis reiškia pasipiktinimą, kad jo knygos slepiamos nuo skaitytojų ir žadamos išvežti perdirbti į Grigiškes. Išvežimą į Grigiškes lyg ir pavyko pristabdyti, bet faktas buvo tikras: tokias knygas žmonės liovėsi pirkę, nes po didžiojo tiesos alkio labai greitai jomis persisotino. Dabar jas nuosekliai leidžia Genocido ir rezistencijos tyrimo centras, ir tai būtinai reikia daryti, bet tiražai nė iš tolo nebegali lygiuotis į buvusiuosius.
Meninė kūryba sukelia daugiau problemų, nes ji ne taip orientuota į gyvenimo aktualijas. Bet esminis vektorius ir čia tas pats: laisvės lūžis iš pagrindų pakeitė ir šios kūrybos santykį su gyvenimu. galiu jaustis šioks toks orakulas, nes dar 1990 metais per rašytojų suvažiavimą sakytoje kalboje dėsčiau, kad literatūros reikšmė mažėja. Specialiai susiradau tą kalbą, kad nebūčiau apšauktas netikru pranašu, tad gabaliuką jos leisiu sau pacituoti. „Literatūros reikšmė mažėja. Ne dėl Parlamento ar Vyriausybės užgaidų, net ir ne dėl pačios literatūros sustabarėjimo. Grynai objektyviai. Socialistinėje gyvenimo sanklodoje literatūrai buvo skirta nenatūraliai reikšminga vieta, ir dabar, kiek socializmas traukiasi, tiek ir literatūra savaime traukiasi į tokią vietą, kokią ji natūraliai pajėgia išlaikyti.“
Dėl socializmo termino gal po ketverių metų gavau pylos nuo Šveicarijos lietuvių: jie aiškino, kad tai visai normalus žodis, pas jus, sakė, buvo ne socializmas, o komunizmas. Bet ma juos bala, tuos terminus, mums anuomet ir socializmas atrodė bjaurus.
Nevarginsiu šiandieninio skaitytojo senomis kalbomis, tik glaustai argumentuosiu, kodėl literatūra traukiasi, – nes į apyvartą grįžta daugybė kultūros sričių, kurios iki tol buvo uždusintos, o kas dar svarbiau, sovietinėje realybėje kultūra dažnai buvo praktinio gyvenimo pakaitalas, šiaip ar taip, mene buvo didesnės savęs realizavimo galimybės negu gyvenime. Kai praktinė veikla vėl atgauna savęs kūrimo, savęs realizavimo prasmę, kultūros laukas traukiasi.
Tiesą sakant, prie šitų „įžvalgų“ ir šiandien nelabai ką galėčiau pridėti. Nebent papildyti. Anuomet nesugebėjau matyti – ar dėl tradicinio ribotumo, ar dėl to, kad ir verslas anuomet dar buvo labai ribotas, grįstas tik pinigų „kalimu“, – kad, tarkim, ir verslas yra ne menkesnė kūryba, kad nemaža dalis verslininkų yra tokie pat mažumą „paplaukę“, apsėsti savosios idėjos kaip ir menininkai. Kad kūrybos idėja gali realizuotis toli gražu ne vien meninės kūrybos sferose. Mano supratimu, tradicinės kūrybos apologetams iki šiol nelengva su tuo susitaikyti.
Vienas dalykas, kurio tuomet nepajėgiau įsivaizduoti, – kad literatūra taps tokia pat komercija kaip ir kitos sritys. Anuomet samprotavau, kad, atsikračiusi (ar netekusi – kaip norite) jai primestos pareigos, literatūra vėl bus priversta skverbtis į gylį, taigi grįžti prie savo esmės ir pašaukimo. Deja, iki šiol sunkokai sekasi skverbtis į gylį. Ir tai galima suprasti: ezoterinis savęs ir pasaulio čiupinėjimas – dažnai per didelė prabanga fizinį kūną turinčiam žmogui, net ir rašytojui.
Džiaugtis dėl to ar liūdėti? Tiesą sakant, nuo nuostatos niekas nesikeičia. Kūryba yra prabanga, kuria gali užsiimti arba tie, kurie gali sau tai leisti, arba tie, kurie be to negali gyventi. Valstybės politika tikros kūrybos tikrai nepadaugins; ji gali nebent pastorinti kūrybos amatininkų sluoksnį, kaip buvo sovietiniais metais. Aišku, tai irgi nieko bloga – kuo storesnis amatininkų sluoksnis, tuo didesnė tikimybė, kad tose sąnašose išsikristalizuos ir tikras kūrėjas. Bet ar skurdi Lietuva gali sau leisti tokią prabangą?
Tokia galimybė tolstojų pas mus kol kas nepagimdė. Gal dar per anksti tikėtis. Europiečiai atskleidė dėsningumą: pirmoji karta kaupia turtą, antroji jį gausina, o trečioji – švaisto. Tikėtina, kad tarp tos trečiosios kartos švaistytojų gali rastis ir tikrų menininkų. Bėda ta, kad Lietuvoje kol kas gyvena pirmoji – kaupikų karta, tad čia tikėtis meninių proveržių dar anksti.
Ar atsiras talentų tarp negalinčių nekurti – sunkiau nuspėti. Drįsčiau manyti, kad proveržio vargiai galima tikėtis iš tradicinės filologinės terpės – šitie žmonės per menkai pažįsta gyvenimą, – veikiau neblogos profesionalios literatūros. Netikėtumo galima laukti kur nors literatūros paribyje. O tokių paribių dabar begalė.
3. Trečias klausimas man truputį atsiduoda pelėsiais. Juk kada žmogui norisi atsiriboti, užsidaryti nuo pasaulio? kai nebepajėgia jame būti. O dar šiurkščiau pasakius: kai pasaulis tave palieka už nugaros, tau belieka apsimesti, kad pats nuo jo nusisukai. Vis šiokia tokia išeitis ir protestas.
Taip, labai aiškiai juntu, kad vis didesnis sparčiai kintančios tikrovės laukas darosi man nesuprantamas, nebeįdomus. Be abejo, pati natūraliausia, todėl ir dažniausia reakcija yra jį neigti, taip ir daroma nuo amžių amžinųjų, sakant: pasaulis sugedo; jaunimas nebe toks; dainos nebeskamba; papročiai suprimityvėjo…
Kai galvon pradeda lįsti tokios mintys, bandau prisiminti, kaip suvokiau pasaulį, kai pats buvau jaunas. Tuomet atrodė taip natūralu, kad aš daug protingiau ir moderniau mąstau negu visokie penkiasdešimtmečiai šešiasdešimtmečiai. Bendraamžių kūryba atrodė pati tikriausia, o visa kita… Apsisuko laiko ratas, skaitai dabartinių jaunųjų rašinius ir stebiesi: ko taip išsidirbinėti, juk čia visiška tuštuma, niekai.
Nepatinkančių kūrinių gali neskaityti, bet su savo vaikais negi nebendrausi, o jie, aiškiai matai, yra kitokie, kitkuo gyvena, kitaip mąsto. Kai pats buvau jaunas, tas kitoniškumas atrodė toks natūralus: mano tėvai bemoksliai, o aš – jau „mokytas“. Šiandien taip norėtųsi išsaugoti tą savo pranašumą: mes visi „mokyti“, o aš sukaupęs tiek patirties… Bet pasižiūriu – jiems visai nereikia tos mano patirties, ji kai kada juos net slegia, jiems norisi daryti savo klaidas.
O kas tikrai kelia nerimą – tai didžiulė emigracija. Negi dabar kartojasi tas pats scenarijus, kaip mano laikais išsikraustant iš kaimo į Vilnių, Kauną ar kitą miestą? Tuomet atrodė natūralu: nori kažko daugiau – važiuoji toliau. Bet kai girdžiu šiuolaikinį jaunimą lygiai taip pat samprotaujant – „negi išvažiavimas iš Vilniaus į Londoną yra didesnis lūžis, negu tavo išsikraustymas iš Žemaitijos kaimo į Vilnių?“ – apima nerimas: o kas kurs Lietuvą? Bandau guostis, kad tiesiog nebesuprantu, nebepriimu naujojo laiko tendencijų, bet sunkiai sekasi.
Ką daryti? Bambėti, kad pasaulis genda, „kurti“, kaip redakcija siūlo, savigynos mechanizmą? Bet kad tas pasaulis nepuola, jis tik nusisuka ir eina toliau. Nesakau, kad jis tobulėja, progreso idėja, manau, apskritai yra beprasmė, lygiai kaip ir regreso, gedimo. Tiesiog pasaulis velniškais tempais kinta. Kiek sugebu, stengiuosi ir pats keistis, pagauti tą sprunkantį nuo manęs pasaulį bent už uodegos, nes jis yra baisiai įdomus. Kiek nesugebu – leidžiu jam keliauti sau. Ir jis keliauja, visai neversdamas manęs bėgti iš paskos. Jei būčiau verčiamas skaityti apie Džordanos nuotykius lovoje ar žiūrėti kokį „Kakadu“ – tada jau reikėtų kažkaip gintis. Bet niekas neverčia, galiu pasiimti Homerą ar Donelaitį; arba Zenono Norkaus fantastišką studiją „Nepasiskelbusioji imperija“ – kultūros įvairovė šiandien didžiulė, ir tikrai nėra ko verkšlenti, jei kas nors negali rasti sau priimtino dvasinio peno. Apskritai šiandieninės technologijos leidžia čiupinėti viso pasaulio kultūrą neišeinant iš namų. Mėgstama padūsauti: niekas nepakeis malonumo versti šiugždančius knygos lapus; betgi naujausia elektroninė knyga jau leidžia versti pirštu lapus, bus poreikis – įdės ir dažų, dulkių, pelėsių kvapą, tai tokia smulkmena.
Tik čia ir yra bėda: taip tingu keistis, o nesikeiti – akimirksniu pajunti, kaip atsilieki ir vis labiau esi stumiamas į šalikelę. Šiuo požiūriu šiandieninis gyvenimas tikrai negailestingas.
Bet ar kada buvo kitaip?
Algimantas Zurba
1. Ne patys renkamės savąjį metą. Mus, dabar jau vadinamus vyresniaisiais, formavo žiaurus karas, dramatiškasis pokaris. Rūstus laikas kaupė savitą patirtį. Ji labai skiriasi nuo mūsų jaunesnės kartos, užaugusios ramesniais laikais. Mums reikėjo stiprių savisaugos, išlikimo instinktų. Užtat toks suprantamas ir brangus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metas. Prieš dvi dešimtis metų įvykęs išsilaisvinimo stebuklas nekvestionuojamas. Tačiau ypač žeidžia abejotini mūsų kasdienos pokyčiai – kai fetišizuojamas turtas, tuščiai didžiuojasi apsukruoliai, o paprastas žmogus niekinamas ir žeminamas. Apie tai taikliai rašė Eugenijus Ignatavičius, atsakydamas į šios anketos klausimus („Metai“, 2010, Nr. 5–6).
Neabejotinai pasikeitė kūrybos sąlygos – išnyko idėjiniai prievaizdai, kietai gniaužusi cenzūros ranka. Niekas nebesuka galvos, ką ir kaip kalbėti. Tokie pančiai jaunesnei rašytojų kartai visai nepažįstami – jos niekas nevaržo. Mes gi prie laisvos meninės kalbos turėjome pereiti. Nebereikalingi pasidarė nutylėjimai, daug ką paslepiančios stiliaus vingrybės, Ezopo kalba. Viskas pradėta vadinti tikraisiais vardais, į savo personažų lūpas pagaliau galėjome įdėti mums labai svarbius žodžius – niekas čia jūsų (okupantų) nekęs, niekas. Taigi vertingiausioji naujovė ir yra galėjimas kalbėti atvirai, tiesiai. Ji kokybiškai pakeitė daugelį naujų knygų, o šios papildė ir praturtino visą kūrybos panoramą.
O kas jaudina? Pirmiausia paminėkim kai kuriuos išorinius reiškinius: kultūrinės politikos stoką mūsų valstybėje, masinės kultūros įsigalėjimą. pamiršta, kad literatūra ugdo žmogaus asmenybę, turtina, padeda tapti ne bejausmiu robotu, įpratina matyti šviesą. Gal pozityvių pokyčių atneš į Kultūros ministeriją atėję nauji žmonės? Gal išnyks neapibrėžtumai knygų leidyboje, bauginantis kūrybinio darbo nuvertinimas. Tikėkim, kad pranyks absurdiškos bausmės už meno kūrimą, kai pensinio amžiaus sulaukęs autorius, gavęs nors menkiausią atlygį pagal autorinę sutartį, griebiamas už gerklės, – atskaičiuojamos protu nepaaiškinamos baudos iš jo pensijos. Ar bus suprasta, kad bibliotekos be naujų knygų – beveik mirusios?
Rašytojų sąjunga suvažiavimuose nebepateikia praėjusios kadencijos kūrybos apžvalgų. Intencija lyg ir neprasta: kam dėlioti rašančiuosius į tam tikras vertės lentynas, kiekvienas laisvas kalbėti savo balsu, pagal savo kūrybos galias. Tačiau kartais geriausi norai lieka tiktai norais. Vengiant supriešinti rašytojus, atsitinka dar liūdniau. Ne veltui prancūzai kartoja iš senovės romėnų ar graikų pasiskolintą posakį: viskas juda, tačiau niekas nesikeičia. Kitaip tariant, lazda lieka lazda ir gali trenkti kitu galu.
Tas trenksmas šiandien vis dažniau pasigirsta. Vis dėlto anksčiau rengtose suvažiavimų kūrybinėse ataskaitose objektyvumo būta daugiau. Dabar įsigali stichiškumas. Štai kasmet neva skaitytojai renka geriausią knygą. Betgi išankstinis sprendimas jau padarytas. Dešimtukas ar penketukas iš anksto įvardijamas, nors skaitytojas gal pasirinktų visai nepaminėtą autorių – skoniai ir išprusimas juk labai skiriasi.
Tas pat ir spaudos diskusijose, viename kitame rašytojų susirinkime.
Nežinia, kokiais principais remiantis suburiami vertintojai, diskutuotojai, bet jie tarsi įgyja visažiniškumo, vienintelės tiesos skelbėjų teisę. Prasideda mūšis, nors priešo nėra. Tada jis išgalvojamas. Neretai akys nukrypsta į gana ramiai dirbančią, visai nekonfliktišką vyresniųjų kartą. Mūšis nelygiavertis. Senjorais pavadintiems lyg ir nesmagu, net menka atmušinėti niekuo nepagrįstas, visai nemotyvuotas atakas. Vidinė kultūra neleidžia leistis į beprasmiškus ginčus. Tad ir skelbiamos diskutuojančiųjų vienmečių pergalės, o vyresnieji be jokio pagrindimo bloškiami į literatūros paribius. Nesivarginama išklausyti jų žodžio, į tuos pasvarstymus jie apskritai nekviečiami.
Žinoma, galima nusišypsoti: nieko nauja, – mūsų literatūros padangėje šitaip ne kartą yra buvę. Kaip ir galima neabejoti, kad šiandieninių žinovų kategoriškumą ims „skalbti“ dar vėliau pakilęs kūrybinis atžalynas.
Vienpusišką entuziazmą šituose mūšiuose galėtų ataušinti svarios kritikos žodis. Deja… Nebeturime subtilaus poezijos vertintojo Vytauto Kubiliaus, Anapilin išėjo principingasis ir reiklusis Albertas Zalatorius, itin didelė properša atsivėrė, kai netekome Elenos Bukelienės, be galo mylėjusios literatūrą, pagarbiai ir pedagogiškai taktiškai ją vertinusios, mokėjusios nieko neįžeidžiant pastebėti kūrybos seklumas, iškeldavusios pavykusius momentus – tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų kūryboje. Šito objektyvaus kalbėjimo šiandien labai trūksta. Geranoriškesni kritikai daug ko nebeaprėpia, kai kuriuos tiesiog prislegia pedagoginiai darbai.
Labiausiai akis bado šiuo metu Lietuvoje įsigalinti mada apie literatūrą šnekėti be jokios atsakomybės, skelbti kategoriškus nuosprendžius, – pačių kūrinių nė neskaičius. Jūratė Sprindytė „Metų“ diskusijoje (2010, Nr. 3) atvirauja: „Reikėtų ryžtis pasigilinti į senjorų kūrybą. 2009-ųjų data išėjo nauji A. Bieliausko ir V. Bubnio romanai, nežinau, ar visai naujas P. Treinio romanas, J. Mikelinsko apsakymų knyga. Tos knygos randasi, bet ar nerodo ir literatūros proceso stagnacijos?“ Valdas Kukulas čia pat skuba lesioti tik pavardes: „Aš atrinkčiau R. Gavelį ir A. Jakučiūną… Tai ir pripažinkim, kad kažką naujo įneša tiktai A. Jakučiūnas, J. Melnikas, H. Kunčius, M. Ivaškevičius.“
Visai suprantamas diskutuojančiųjų potraukis skaityti, išskirti savo vienmečius – toks kalbėjimas jiems artimesnis, patrauklesnis. Bet ar galima atsainiai, nė nepasigilinus numoti ranka į, sakykim, naujausius R. Kašausko romanus „Laukimas“, „Badmetis“, kuriuose išryškėja didelė rašytojo branda, reljefiškai nutapyti vaiko, paskui ir jaunuolio literatūriniai paveikslai, itin spalvingu žodžiu perteikta jų gyvento laiko dvasia. O neatsakingai vertinant, nė nepavarčius naujų leidinių, jie bloškiami vos ne į šiukšlyną. Gerai, kad „Metuose“ (Nr. 8–9) pasirodė rimta ir įžvalgi A. Guščiaus recenzija apie romaną „Badmetis“ – tai savotiška kompensacija autoriui po nepamatuotų įžeidimų.
Anksčiau minėtame pašnekesyje „užkabintas“ ir šių eilučių autorius, irgi nežinia, ar vertintojų skaitytas, tad ginčytis būtų tiesiog beprasmiška.
Daug metų dirbau jaunimo spaudoje, įpratau džiaugtis kiekvienos literatūrinės atžalos sėkme, skubėjau jų darbus skelbti. Šiandien džiugina vis augantis R. Šerelytės gebėjimas pajusti piešiamo žmogaus dramatizmą, panaudotos itin įsimenančios detalės; L. S. Černiauskaitė subtilėja, sekdama savo personažų psichologijos vingius; ryškiomis spalvomis, kitaip nei įprasta, skaudžius mūsų krašto žmonių išbandymus prozoje rikiuoja M. Ivaškevičius.
Kas žino, kaip ir kur pakryps romuviečių žurnalo pasigautas pokalbis literatūrinių kartų sandūros tema. Pašnekesys Rašytojų sąjungoje (2010. VI. 10), deja, tik patvirtino ką tik išsakytas pastabas. Kalbėjo dešimt oratorių, o tik du trys buvo išsamiau susipažinę su „senjorų“ kūryba. Iš esmės jos nepalietė. Dvi su puse valandos žiro gražbylystės, galima sakyti, apie nieką, minėta tik viena kita knyga, pakliuvusi į prelegentų akiratį. Ar tik nebus apie tokią situaciją taikliai užsiminęs Juozas Aputis novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“: „Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį.“
Tik ar nepažinimas leidžia kategoriškai spręsti? „Literatūros ir meno“ redaktorius Kornelijus Platelis sykį šyptelėjo: „Spausdiname viską, ką rašytojai parašo.“ Iš tiesų demokratija. Tačiau tada ir paaiškėja, ko verta iš pavydo aktyvesniems kolegoms išsprūdusi V. Skripkos replika: „O jie kaip grojo, taip ir šiandien groja.“ („Literatūra ir menas“, 2008, spalio 21 d.). Ar čia nepakvimpa vienu, istorijoje gerai žinomu, ūsočiumi?
Jeigu dar grįšime prie žurnalo diskusijoje paminėto „kūrybos paribio“, tai rasime, kad jis paremtas vien abejotinu argumentu: apie tas neva nurašymo vertas knygas niekas nekalba. Ar ne patys diskutuotojai entuziastingai pasirenka tik „saviškius“? Bet ar tai neprimena daug lėmusio nesenų laikų viršūnių posakio: yra tokia nuomonė? Ar išmintinga tarsi kokiems matininkams nustatinėti „tikrosios literatūros“ ribas? Bet čia, kaip sakoma, kalbėtojų sąžinės reikalas…
O nutylima tikrai nemažai autorių. Prisiminkim, ar bent kiek padoriau aptartas ir įvertintas milžiniškas Petro Dirgėlos triūsas? Kiek rimtų pasvarstymų būta apie dvasinio gyvenimo paslaptis Vidmantės Jasukaitytės kūriniuose? O Birutės Jonuškaitės proveržis beletristikoje, Rimanto Vanago, labai produktyvaus rašytojo, publicistikos knygos? Galima vardyti ir vardyti.
Tiesa, jau rašant šias eilutes „Metai“ (2010, Nr. 7) paskelbė pokalbį su R. Vanagu. Daug dėmesio skirta kūrėjo asmenybei, išsakyta nemaža skaudžių pastebėjimų apie mūsų kultūros negalias. Nors tiek… Tačiau itin saviti autoriaus darbai aptarti tik fragmentiškai.
2–3. Žinoma, didelę kūrinių gausą sunku aprėpti. Tai ar ne geriau, užuot žarsčius kategoriškus apibendrinimus, tarti – man taip atrodo, aš taip manau? Gal be reikalo Marcelijus Martinaitis abejoja kūrybos pajėgumu daryti įtaką visuomenei. Ne literatūros tikslas kelti kokius nors neįprastus vėjus, kad apie tai šnekėtų smalsuoliai. Visada prasminga byloti apie žmogaus likimo vingius – byloti atsakingai, ryškiai. Šimtuose vakarų, susitikimų su skaitytojais tikrini, ko vertas tavo žodis, kaip jis paliečia žmogaus sielą. Globaliniai pasaulio kitimo procesai pasidaro ne itin svarbūs.
Kur kas skaudžiau, kai į susitikimus ateina tikri kūrybos mylėtojai, paima naujas knygas, paglosto kaip savo vaikus. Ir – padeda atgal. Ne visi turi už ką įsigyti. Keblu pasakyti, kada mūsų Lietuvoje bus kitaip. Tačiau būti, netgi nepaisyti lengvabūdiškų vertinimų, padeda ryžtas pasakyti dar bent vieną tiesos žodį apie žmogaus gyvenimą. Manau, užsispyrus, – įmanoma.
Karavanas juk eina, net nežinant, kaip sakė mūsų klasikas, kiek tau bus pratęsta komandiruotė šitoje žemėje. O dangus aukštas, po juo vietos užteks visiems.