literatūros žurnalas

Arvydas Juozaitis. Tauta iš žodžių, arba Es runāju latviski

2010 m. Nr. 10

Latvijoje per amžius būdavo pavojinga kalbėti latviškai. Tačiau kalba – duona kasdienė, ji maitina žmogų, stiprina. Ištarsi: „Es runāju latviski“ („Aš kalbu latviškai“) – ir įkvėpsi oro, pakelsi savyje vėliavą. Latvija atsirado kaip monolingvistinė valstybė, tik tokia ji ir gali būti. Nebus kalbos – nebus Latvijos.

 
 

Gatvės žibintas ir vėl kiša savo galvą į mano miegamąjį, ir vėl apšviečia jį tarsi operacinę palatą. Pasiutimas tie Miesto žibintai! Manojoje Miera gatvėje jie siekia ketvirto aukšto langus ir gena košmarus į dorų piliečių sapnus. Tačiau be mitų ir pasakų Miesto nesuprasi.

 

Laimė, jau rytmetys, žibintas blanksta, langas šarmoja. Po ausimi burblenantis radijas baigia naktinę programą. Tai LR-1, pirmoji Latvijos radijo programa. Dar kelios akimirkos ir šiltas kalbos lašas atvėsins nakties sudrumstą kraują.

 

– Labrīt! Jūs klausaties Latvijas radio pirmo prorammu. Mēs raidījam FM diapazonā šādos frekvences megahercos… („Labas rytas, jūs klausotės Latvijos radijo pirmosios programos. Mus girdite šiais FM diapazono dažniais…“).

Tai šilkinis Sandros Glazupos balsas. Kas bent kartą gyvenime jį išgirdo – neužmirš. S. Glazupos balsą atpažinsi iš tūkstančių moterų balsų: jis švelnus ir griežtas, minkštas ir aiškus. Ne balsas, o sielos giesmė. Jos gimimo diena įrašyta į svarbiausių valstybės asmenų gimtadienių sąrašą, kaip ir dera nacionaliniam turtui. Laiminga moteris, kuriai nereikia nei makiažo, nei prabangių tualetų, – gerbėjų armija garantuota.

Diktorės balsu pagrindinis šalies radijas praneša, kaip ir kur skamba latvių pasaulis: Rygoje – 90,7 Liepojoje – 107,1, Kuldygoje – 95,9, Ventspilyje – 99,2, Dundagoje – 91,1, Valmieroje – 104, Ciesvainėje – 102,5, Daugpilyje – 106,1, Rezeknėje – 104,2, Alūksnėje – 106,8, Viesytėje – 107,6, Vitrupėje – 105,5 ir Lielaucėje – 99,6 Mhz dažniais.

 

Baigusi vardyti skambius miestų ir miestelių pavadinimus, diktorė palinki malonaus klausymosi ir po akimirkos choras užgieda: Dievs, svēti Latviju!

 

Taip užgieda latviškas pasaulis.

 
 

Lietuvoje, Perlojoje, stovi paminklas, ant kurio postamento užrašyta: Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis. Latvijoje – ne miškuose, o pačioje sostinėje – stovi panašus paminklas. Ne, daugiau negu panašus. Rygos Laisvės paminklas – visos Baltijos ašis. Ant jo postamento puikuojasi visoms pasaulio tautoms ir valstybėms tinkantis užrašas: Tēvzemei un brīvībai (Tėvynei ir laisvei). Taip, ta pati dvasia, kaip ir Perlojoje, tačiau jėga šimteriopa. Nes stovi civilizacijos centre (dideliame mieste).

 

Rygos Laisvė – ne vien grožio simbolis, ne vien pamintos Latvijos simbolis, ne vien prisikėlimo simbolis. Pirmiausia tai kalbos sargas. Latvijos nebūtų buvę be latvių kalbos, ir žodžiai Tēvzemei un brīvībai sako: kalba–žemė–valstybė–laisvė ištariami latviškai. Ir net kai valstybės nebuvo, kai latvių kalba buvo paskandinta slavų kalbos jūroj, paminklas bylojo tą patį, jis stovėjo Miesto širdyje kaip nelaimės žaibolaidis, kaip ateities viltis. Pažvelgti į Laisvės paminklą Rygoje buvo tas pat, kaip išgirsti iš radijo imtuvo: Runā Rīga (Kalba Ryga). Švarutėlis balsas tolygus švarutėliam paminklui. Joks KGB, jokia partija ir vyriausybė neįstengė uždrausti žiūrėti į Tēvzemei un brīvībai ir klausytis šaukinio Runā Rīga.

 

Runā – ar ne iš runų, įrašų akmenyje, tas žodis?

 
 

Vaikystės metais kažkokiu keistu būdu tas Runā Rīga atlėkdavo ir į Vilniaus pakraštį, Ukmergės gatvę. Ir skambėdavo kaip H. K. Anderseno pasaka, primindavo arabų pasakų dureles, kurias uždrausta atidaryti. O juk atidaryti pasiutusiai traukė. Vėliau tos durelės atsivėrė, bet tai buvo po dešimtmečio, kai traukinys „Žuvėdra“ pasiekdavo Šiaulius ir garsiakalbiai nevaržomai imdavo šaukti: Runā Rīga! Balsas būdavo toks gyvas, kad negalėjai įtarti, kad latvių kalbai numatytas prūsų kalbos likimas, – ji turėjo ištirpti kaip dūmas atėjūnų šnekoje.

– Vakar kaimynas Kazimieras grįžo iš Rygos, – ištardavo močiutė Monika ir tuoj delnu užsispausdavo burną. – Sako, ten vieni rusai. Ir vėl naują rajoną stato, atvykėlius iš Rusijos tiesiai iš geležinkelio stoties tenai veža ir apgyvendina. Kas darosi, vaikeli, kas darosi…

Taip aš, dar visai vaikas, močiutės Monikos akyse perskaitydavau baisų nerimą dėl kažkokios neteisybės, vykdomos man tolimoje Latvijoje. Tik gerokai vėliau supratau tikrąją jos žodžių prasmę, o būtent – paskutiniaisiais komunistinės imperijos metais į Rygą kasmet atsikeldavo po keliasdešimt tūkstančių prašalaičių. Važiuodavo atėjūnai dažniausiai nė nežinodami, kas toji Latvija, – visur jie jautėsi kaip namie. Didžiausios pasaulio šalies piliečiai neturėjo supratimo, ką trypia. Jie buvo vienintelės teisingos rusų kalbos atstovai. Latvių kalba duso. Regėjosi, dar keli dešimtmečiai ir nebebus kam ištarti Runā Rīga…

 

To meto siaubą nusako Pėterio Brūverio eilėraštis „Nebylumo pilna burna, aklumas akyse“:

kas ten stebi, kas ten slepias,
kas per miglą blaškos ten?
regisi – būgneliais muša,
triūbomis atsidūsėja,
išblyškusiais veidais…

(vertė Vladas Braziūnas)

 

Kalbą traiškė kaip riešutus, ji buvo iššluota iš kompartijos organų, valstybinių institucijų (bent pusės aukštųjų mokyklų kursų), beveik visų ministerijų. tik viena atsilaikė lyg dantis sukandęs Lačplėsis – Miškų ūkio ministerija: joje iki pat 1988-ųjų vidaus kalba buvo latvių.

 
 

1855 m. Dorpato (ir Jurjevo, ir Tartu, ir Terbatos) universitete susibūrė pirmoji latvių kuopelė – jaunalatviai. Kelios dešimtys vyrų nutarė būti ne „vokiečiais“, juo labiau – ne „kārkluvācieši“, tai yra „šiaudiniais vokiečiais“, o latviais. Tiesiog – latviais, nors tada net šis vardas dar nebuvo paplitęs. 1860-aisiais jaunalatvių jau buvo 58. Vadovavo kuopai Krišjanis Valdemaras, buvo joje ir Krišjanis Baruonas. Pastarasis pėsčias atėjo iš gimtosios Dundagos (Kuršo gubernijoj).

 

XIX a. viduryje Piebalgoje, nuostabiame Vidžemės kalvų krašte, susirinkę kalbos pašauktieji nutarė gaivinti tautą. Palengva Vecpiebalgoje ir Jaunpiebalgoje įsisiūbavo atgimimas. Šviesuoliai skaitė 1822 m. Mintaujoje–Jelgavoje pradėtą leisti laikraštį „Latviešu avīzes“, o nuo 1862 m. – ir imperijos sostinėje spausdinamą „Pēterburgas avīzes“. Pirmieji laikraščiai – šventas daiktas tautos istorijai, nes jie įrėmina pasaulį ir paspartina bendrinės kalbos susiformavimą. Tad nenuostabu, kad 1880-aisiais, kai ėmė stiprėti rusifikavimo politika, latvių branduolys jau tvirtai stovėjo ant kojų. Tiesa, būta asimiliacijos su Rusija šalininkų. Antai Rygos Aleksandro gimnazijos mokytojas J. Krauklis kūrė latvišką abėcėlę kirilicos raidynu, graždanką, o jam talkino J. Spruogis, Vilniuje spausdinęs graždanka parašytas latviškas knygas („Latvijas kultūras vēsture“, Rīga, „Zvaigzne ABC“, 2004, p 165).

 
 

Tačiau tautinis sąjūdis gražus tuo, kad pagalba bendram reikalui lenda iš kiekvienos pašiūrės. Pasirodė Janis Misinis (1862–1945) ir paskelbė kaupsiąs latviškas knygas, parašytas tik lotyniškom raidėm. Kaupsiąs, kad skaitytų kiekvienas latvis. Taip buvo užkurtas rašytinio ir vaizdinio turto židinys. Šiandien šis knygų rojus kaip ir dera pavadintas Janio Misinio vardu – tai Mokslų akademijos biblioteka. Ir nors garsesnė yra Nacionalinė biblioteka, nors kaip tik pastarajai statomi „Šviesos rūmai“ – gražuolė piramidė anapus Dauguvos (jos direktorius Andris Vilkas kalba ir lietuviškai), vis dėlto gilioji amžių išmintis saugoma Mokslų akademijos bibliotekoje, visai netoli Lietuvos ambasados.

 

Matydamas latvių pasiekimus, Vaižgantas 1895 m. rašė: „Taip, latviai jau toli pažengę pasišvietimo keliu. Ko gi jiems betrūksta? Specialių latviškų mokyklų, kurias dabar turi atstoti leidžiamos žemosios latvių mokyklos, o ir aukštesniosiose negalima latviškai mokytis. Jie turi didelių savo miestų, centrų savo dvasios gyvybės: Rygą, Liepoją, Mintaują ir kitus mažesnius. Turi gerai vedamų kasdienių, savaitinių, mėnesinių, iliustruotų laikraščių, gerai įtaisytų spaustuvių, įvairių įvairiausių valdžios kenčiamų bendrovių, kur jungtomis pajėgomis dirba darbą“ (Vaižgantas, „Apie latvius“, Raštai, t. 8, Vilnius, 1997, p. 223.)

 

 

Latviai atkakliai neigė Karlo Marxo tezę, sakančią, kad visuomenės antstatas – kalba, kultūra ir literatūra – yra tik ekonominio gyvenimo priedas, pasekmė. Tautos rūmų statybą latviai pradėjo nuo stogo. Atėnų demokratijos tėvas Periklis yra pasakęs: „Žodis iškėlė Atėnų sienas!“ Inteligentai ne ginklu, o žodžiu iškėlė Latvijos sienas. Tai jie kartojo kaip maldą: „Priklausyti latvių giminei – tai kasdien dalyvauti referendume dėl kalbos.“

 
 

Vermanės parke, šalia įėjimo nuo geležinkelio stoties pusės, stovi pilko akmens stulpas. Priėjęs arčiau matai: betgi tai visai ne stulpas, o žmogaus stuomuo, kurio viršuje iš stichijos išnyra veidas. Vaidilos barzda, įdubę skruostai, giliai įkritusios akys. Kiekvienas latvis ir per miegus pasakytų: Krišjāns Barons. Lietuvis gi, mokantis latviškai, priėjęs perskaito: Dainų tėvo 150-mečiui, 1985 metai. Paminklą pastatė Sovietų Latvijos vyriausybė ir komunistų partija. Tiesa, imperijai traškant, jos nuosmukio laikais, kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas ir papūtė naujos epochos vėjas. Paminklo autorė Lea Davidova-Medenė iš akmens išplėšė išdidų bočiaus veidą. Tais pačiais metais SSRS išleido pašto ženklą su latvių Dainų tėvo portretu.

 

K. Baruonas – plačiausi tautos vartai į pasaulį.

 

Žmogus dirbo be galo reikalingą darbą. Dirbo su malonumu, iš pašaukimo, ir jam padėjo abi – Rusijos ir TSRS – imperijos. Tiek gyvam esant, tiek palikimo įamžinimo metu – 150-ojo jubiliejaus proga. K. Baruono darbo vaisiai sudėti į „Dainu skapis“ („Dainų spinta“). Tai kartoteka, kurią sudaro 246 318 kortelių. Kiekvienoje – po vieną dainą. 2001 m. „Dainu skapis“ įtraukta į pasaulinės kultūros paveldo UNESCO sąrašą. Laimės kūdikis tas K. Baruonas.

 

Beje, žodį daina jis paėmė iš lietuvių kalbos. Nes latviai sako dziesma. K. Baruonas paaiškino: lietuvių žodis turįs gilesnę šaknį. Galgi vieną dieną daina privers lietuvius ir latvius išmokti vieni kitų kalbos?

 

Bet iš kur jis, tas Dainų tėvas?

 
 

Baigęs (be diplomo) matematikos ir astronomijos mokslus vieninteliame buvusios Livonijos Terbatos (Tartu) universitete, K. Baruonas atvyksta į Sankt Peterburgą, įsilieja į latvių bendruomenę ir netrukus su poetu Juriu Alunanu pradeda leisti laikraštį „Pēterburgas avīzes“. Tačiau šį darbą dirbo neilgai, nes Maskvoje K. Baruonas sutinka likimo siųstą moterį Dartą. Vestuvės, paskui neišvengiami šeimos rūpesčiai. Su nepelninga visuomenine veikla teko atsisveikinti. Svarstė, gal tapti vokiečių kalbos mokytoju, net išlaikė specialius egzaminus. Ir čia lyg iš po žemių išniro pasiūlymas tapti bajoro Ivano Stankevičiaus vaikų mokytoju. Tiesa, vykti teko tolokai – į Voronežo guberniją, Ostrogožsko miestelį.

 

Taip, jis atliko savo gyvenimo žygdarbį toli nuo tėvynės. Retas atvejis, kai šimtų ir tūkstančių žmonių triūsą vainikuoja viena pavardė. Mat didžiausią darbų, kurie dabar priskiriami jam, dalį padarė. K. Baruonui neteko braidyti po kaimus ir vienkiemius, rinkti ir užrašinėti dainų, – visa tai atliko entuziastai mokytojai ir mokiniai, inžinieriai ir mokslininkai. Dabar jie – anonimai, o K. Baruonas – jų „tėvas“. Beje, darbą pradėjo net ne jis, o Fricis Bryvzemniekas, – K. Baruonas tik tęsė. Jis klasifikavo, rūšiavo ir apibendrino latvių bitučių darbą (abu vyrai dabar guli viename kape, Lielie kapi Rygoje). Padėjo ir rusų mokslininkai: jie Sankt Peterburgo mokslų akademijoje 1894-aisiais pradėjo leisti „Latvju dainas“. Iki 1915-ųjų išėjo šeši tomai. Ant knygų titulinio lapo įspausta ir antra – Henrijo Visendorfo (Henrijs Visendorfs-Wissendorff) – pavardė. Be šio latvių verslininko paramos ir ryšių vargu ar darbas būtų laiku paskelbtas.

 

 

Į Rygą K. Baruonas grįžo 1893-iaisiais. Kūrybinė komandiruotė užtruko beveik trisdešimt metų. Latvju dainu tēvs suklasifikavo, sutvarkė ir iš Rusijos parsivežė apie 150 000 dainų. Vėliau jų skaičių padidino iki 217 996. Pusė dainų – iš Vidžemės.

 
 

Rygos centre esančių memorialinių muziejų durys užšaunamos automatiniu užraktu. Paspaudi mygtuką ir lauki. 2008 m. vasarą teko pamindžikuoti prie Krišjaņa Barona gatvės namo Nr. 3. Duris atšovė ne iškart. Šimtametis liftas pakėlė į ketvirtą aukštą. Ant muziejaus slenksčio pasitiko solidžios išvaizdos moteris – direktorė Rūta Karklinia. Paduodama vizitinę kortelę maloniai nušypsojo.

 

– Lankytojų nelaukiau, dirbau, – skėstelėjo rankomis.

 

Kambariuose tarytum įkyri musė zvimbė kompiuteris. Senos spintos, terpentino kvapas, paveikslai ir nuotraukos pigiuose rėmeliuose – tobulas sovietinio stiliaus memorialinis butas-muziejus.

 

– Šiandien ramybė pelnyta. Ilsimės po antplūdžio, kuris buvo prieš savaitę. Juk Dainų šventė, patys suprantate. Grindis, rodės, įlauš.

 

Ant stalo kaip ant altoriaus išdėlioti pirmieji leidiniai. Direktorė rodo antro leidimo pirmąjį („Latvju dainas“) tomą.

 

 

– Šią dovaną dar spėjo pamatyti prieš pat mirtį, 1923-iųjų pavasarį. Neįkainojama knyga jam buvo. Argi ne puiku: išleista Rygoje, nebe Peterburge.

 

 

Paliečiu pirštų galiukais – storas odinis viršelis, reljefiškas piešinys, viršelio centre – svastika.

 

– Tai perkūno kryžius, ne politika, – skuba užbėgti už akių direktorė. – Mums pasisekė ir su politikais. Vaira Vykė-Freiberga dar dirbdama Kanadoje skyrė dėmesio ir K. Baruonui: kartu su vyru pradėjo kelti „Dainas“ į skaitmenines laikmenas.

 

Dar viena naujiena: direktorė Rūta – rimta K. Baruono kūrybos tyrinėtoja. Ypač sovietiniais metais.

 

– Tada ir Aleksejevkos kaime lankiausi. Skrisdavau iki Voronežo, iš Rygos buvo tiesioginis „Aerofloto“ reisas, o likusius du šimtus kilometrų dažniausiai važiuodavau vietinės valdžios mašina. Duodavo man partinį transportą! – šypso direktorė. – Maža to, 150-ųjų metinių proga mes patys susiorganizavome iš tėvynės sunkvežimį. Tris tonas sveriantį lauko riedulį nuvežėm ten, kur kadaise stovėjo Ivano Stankevičiaus sodyba. Štai nuotrauka.

 

O kaip buvo po 1990-ųjų, kai Latvija ėmė vaduotis iš SSRS?

 

– Tada išsiruošėm į paskutinę išvyką. Prie latviško akmens sustojome su Latvijos vėliava ir sugiedojome Dievs, svēti Latviju. Matyt, tai padarė labai stiprų įspūdį sovietinio ūkio direktoriui Filypui Semenecui. Tokį stiprų, kad jis nutarė mums padėti.

 

Žodžiu, laimės žvaigždė tebešvietė kalbos patriarchui ir naujoje Rusijoje. Pirmininkas sumanė atstatyti sodybą, kur gyveno ir dirbo K. Baruonas, įrengti muziejų.

 

– Ir kaip keista! – toliau kalbėjo direktorė. – Santykiai su Rusija buvo… pats žinote, kokie, o čia – muziejus kažkokiems latviams. Bet patyręs funkcionierius ėjo išbandytu keliu: surinko ūkio kolektyvą, paaiškino, kad namas reikalingas ne tik latvių folkloristui, bet pirmiausia jų žemiečiui demokratui I. Stankevičiui pagerbti. Žmonės pakėlė rankas pritardami ir leido tam skirti pinigų iš jų atlyginimų. Taip rusų žemių centre iškilo Latvju dainu tēvs muziejus. Aš pati jame kelis kartus buvau. Tik tas kelias šiandien tapo nepaprastai ilgas. Nei tiesioginio traukinio, nei lėktuvo.

 

Kalbėjomės su direktore, o K. Baruonas žvelgė į mus pro langą, rymodamas po Vermanės parko medžiais, nebylus, iš pilko akmens. Ir staiga man pieš akis atminties ekrane išniro dokumentinio filmo kadrai: K. Baruono 150-ųjų metinių iškilmės Rygoje ir Maskvoje. Kalba Latvijos SSR rašytojų sąjungos pirmininkas Janis Peteras, būsimasis atgimimo lyderis, – jis sako kalbą čia, šitame muziejuje, šalia šito lango, dėkoja sovietų valdžiai už dėmesį nacionalinei kultūrai; paskui – kadrai iš solidžiausių Maskvos Tarybų rūmų, kur tarp kolonų susirinkusi SSKP nomenklatūra, ant scenos – K. Baruono portretas ir prezidiumas, vakarui vadovauja SSRS kultūros ministras Piotras Demečevas, o „Dainas“ deklamuoja kino vieversys Ivaras Kalninis.

 
 

2008 m. Latvijos valstybės 90 metų jubiliejaus proga LTV-1 televizija ėmė rodyti „Padomju Latvija“ kino kronikas. Komunistinio gyvenimo ištraukas be jokių išsamesnių komentarų. Už kadro diktorius kalba latviškai, tačiau balso metalas ir optimizmas neleidžia apsirikti: tai sovietinis rusiškas tonas, komunistinė tonacija. Kai į kadrą patenka darbininkas ar jo viršininkas, abu dažniausiai prabyla rusiškai, jiems kalbant – jokių latviškų titrų. Įdomus buvo reportažas iš Latvijos pašto laiškų paskirstymo skyriaus: visų Latvijos SSR miestų pavadinimai surašyti tik rusiškai.

 

Runā Rīga buvo kaip švyturys naktį. SOS šauklys. Tačiau aklųjų draugijose SOS nereikėjo. Jų archyvuose išliko kalnai magnetofono įrašų, juostų. Juose užfiksuoti knygų, eilėraščių tekstai. Daugiausia – latvių kalba. Archyvo darbuotoja Dzindra Liepinia, dirbanti čia 36 metus, juokiasi: „Žemės rutulį latvių kalba galėtų apjuosti. Štai net komunizmas nejučia daug ką gero padarė.“

 
 

 „Kalba – tai politika „numeris vienas“, – teigia Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė Daiga Juoma. – Globalizacijos įtaka silpnina žmogaus gimtosios kalbos įgūdžius, šis procesas įžengė ir į Latviją“ („Latvijas avīze“, 2009. XII. 9).

 

Jau užaugo karta, gimusi 1988–1990 metais, per Dainuojančią revoliuciją. Regis, jie turėtų būti globalizacijos aukos. Laimė, ne visi. Būtent dvidešimtmečiai dabar vis dažniau vaikšto po Rygą su užrašu ant kepuraičių: Es runāju latviski. Nes jie pritaria D. Juomai. Liberalas pasakytų, kad nėra reikalo nervintis – baisiausi laikai jau praeity. Nes ir Seime, ir parduotuvėje gali susikalbėti latviškai. Ko dar reikia?

 

 „Reikia daugiau! – sako dvidešimtmečiai tautininkai. – Mes nekalbame rusiškai ir todėl namie dar nesijaučiame kaip namie.“ LNT TV kanalo direktorius Andrėjus Ekis jiems pritarė: „Mes, latviai, esame išrinktoji tauta! Mus engė švedai, lenkai, rusai, vokiečiai, o mes iki šiol kalbame latviškai!“ („Patiesie stāsti“, 2009. III. 13).

 

Ar ne per daug patoso? Gal iš nevilties?

 
 

 „Aš – ne demokratas, – sako latvių jaunuolis, užsimaukšlindamas kepurę su užrašu „Es runāju latviski“. – Aš negaliu būti demokratas, kol savoje valstybėje nesusikalbu latviškai.“ Tą patį pakartoja ir jo draugas: „Aš negaliu būti demokratas, kai manęs neišklauso latviškai.“ Trečias tiesiog užsimaukšlina kepurę su Es runāju... ir tyli.

 

Galingas dalykas toks tikėjimas. Miesto gatvės šiems kariams – mūšio laukas. Jie sako, kad akmenyje iškaltas užrašas Tēvzemei un brīvībai neįstengs valdyti valstybės, jeigu mieste nevaldys latviešu valoda. Jie nusiteikę ne vien prieš rusų kalbą, bet ir prieš anglų kalbos diktatą. „Jeigu mano kalbos taisyklės reikalauja tarti Eiropa, aš ir rašysiu – Eiropa, o ne Europa, – pareiškia šie kariai. – Tegul visi Europos komisarai pasiunta, bet aš rašysiu Brisele, o ne Bruxelless. Nes to reikalauja mano kalba.“

 

Iš tikrųjų: latviai netaria „iu“ ir „eu“, todėl sako ne biuras, o birojs, ne Tartiufas, o Tartifs. Ir taip kalba ne Kindziulis, o jaunuolis, kurio akys dega teisuolio ugnimi. Kalba susaisto žmogų su žmogumi, o gyvuosius – su mirusiaisiais ir ateinančiaisiais. Kalba – amžinybės balsas, ne politinis korektiškumas.

 

2006 m. sausį Ministrų kabinetas priėmė nutarimą: buvo paskelbta, kad Europos piniginis vienetas Latvijoje bus vadinamas „eiro“. Vyriausybė – ne prieš galingiausią Europos instrumentą, bet už savo kalbą. Tai kalbos, kuri yra lingvocentristinės valstybės ašis, geopolitika. Kasdien, kur tik reikia, bus tariama ir rašoma „ei“.

 

Tačiau euro reikšmė augo. Ir štai 2009 m. vasarą Ministrų kabinetas priėmė naują nutarimą: oficialiuose raštuose, finansiniuose ir juridiniuose dokumentuose bus rašoma „euro“. Bet visur kitur, neoficialiuose dokumentuose, išlieka „eiro“.

 

Antspaudą ant kalbos taisyklių ir jos fonetikos XX a. trečiąjį dešimtmetį uždėjo didis kalbos autoritetas Janis Endzelynas. Buvo nuspręsta, kad latvių valstybė – tai pirmiausia kalba, vadinasi, saugoti ją reikia pasitelkus nacionalinės gynybos sistemą. Ir latviai taip sutvarkė savo kalbos kiemą, kad po keliolikos metų į jį įžengęs Kremlius nesugebėjo suardyti tos tvarkos. Latviai kaip transkribavo visus pasaulio vardus, taip ir tebetranskribuoja. Net rusai turėjo sutikti, kad jų pavardės įgauna latviškas galūnes.

 

Niekas nepakito iki šių dienų. Latviai liko viena iš tų retų Europos tautų, kurios geba išlaikyti savo lingvistinę ir fonetinę sistemą. Švariausios kalbos savininkai. Už tai nusipelno pagarbos. Tenka tik pavydėti, kad jie atlaikė fronto liniją. „Tai buvo neįmanoma, tačiau pavyko“, – sako latviai. Tad nestebina jų užsispyrimas saugoti ir ginti savo kalbą kaip paskutinę Tervetės pilį. Jie kone vieniši Europoje. neįsileidžia į savo kalbos sistemą svetimų garsų, vadinasi, ir svetimų raidžių. Latvis, girdėdamas anglišką Churchill, ištaria ir užrašo Čerčils – savaip, laikydamasis kalbos taisyklių. Ir s raidę gale pridurdamas. Visuose savo piliečių pasuose Latvijos Respublika kiekvieną pavardę – ruso ar lenko, vokiečio ar anglo – įrašo latviškomis raidėmis ir su galūne s.

 

Tardamas svetimybę, pasigauni tarties virusą, užsikreti. Taip sakė kalbos patriarchas Janis Endzelynas.

 
 

Žinoma, neapsieinama ir be perlenkimų. 2009 m. Uogrės miesto savivaldybės vicemeru tapęs nacionalinės sąjungos TB/LNNK narys pasiekė, kad administracija nebepriimtų iš gyventojų rusiškai parašytų pareiškimų.

 

– Rygoje priima! – suriko rusai.

 

– Sieksime, kad ir Rygoje nebepriimtų, – atsakė radikalas iš Uogrės.

 

Tikriausiai ne atsitiktinai 1991 m. šiame mieste įvyko steigiamasis „Piliečių kongreso“ suvažiavimas, čia suformuotas nacionalistų partijų židinys.

 

– Ko jūs norite? – klausia Valstybinės kalbos agentūros inspektoriai. – Septyniuose didžiausiuose mūsų miestuose latviai sudaro mažumą. Juos reikia paremti.

 

– Kaip jums visa tai pavyksta? – kraipo galvą lietuvių Kindziulis. – Mažumą sudarote, o šokdinate daugumą? Mums lenkai ir už menkesnes „nuodėmes“ akis kabina.

 

– Es runāju latviski! – atkerta latvių Kindziulis. – Kalba – Latvijos tvirtovė.

 

Ilgametė Valstybinės kalbos centro direktorė Dzintra Hirša net 2010 m. vasarą – dviem dešimtmečiams prabėgus nuo nepriklausomybės atkūrimo (!) – pažymėjo: „Mes nebuvome profesionaliai pasirengę naujai situacijai; nors kalbininkai žinojo, bet iki galo neįsisąmonino tų daugybės funkcijų, kurias atlieka valstybinė kalba. Ji yra valstybingumo simbolis ir todėl turi integracinę funkciją, visa visuomenė privalo kalbėti valstybės kalba.“

 
 

2007 m. Vaira Vykė-Freiberga tik baigusi kadenciją prisipažino, kad dėl Kalbos įstatymo, priimto 1999-ųjų viduryje, jai, vos pradėjusiai eiti prezidentės pareigas, teko patirti pirmą Europos Sąjungos spaudimą. Reikėjo aiškinti Rygon atskridusiam Europos plėtros komisarui Günteriui Verheugenui, kodėl taip padaryta. Šis pareikalavo, kad Latvija priimtų Europos Sąjungos tautinių mažumų teisių reikalavimus atitinkantį Kalbos įstatymą („40 plus“, 2007, Nr. 12, p. 36.) Prezidentės įtakos Seimui nepakako. Pataisos buvo padarytos, tačiau tik Pilietybės, ne Kalbos įstatyme.

 

Radikalieji politikai atvirai puoselėja viltis padauginti latvių skaičių, asimiliuojant rusus. Viskas esą eis kaip iš pypkės: kadaise rusai asimiliavo mus, atėjo laikas atsigriebti. Tautinių radikalų LNNK/TB partijai priklausantis teisingumo ministras Gaidis Berzinis 2008 m. pasiekė, kad vyriausybė patvirtintų naujus kalbos mokėjimo ir naudojimo kriterijus. Jie pasidarė reiklesni ir taikomi keturiasdešimties viešų profesijų darbuotojams. Toliau vykdomas 2005 m. Seime priimtas įstatymas, numatantis visose valstybinėse mokyklose 40 proc. dalykų dėstyti latviškai. Latvijos, Rusijos ir Europos parlamentų sienos ėmė net linguoti nuo piketuotojų balsų: „Rusiškos mokyklos – mūsų Stalingradas!“ Tačiau Seimas nesusvyravo.

 

2008 m. liepos 18 d. Auksinėje Latvių bendruomenės namų salėje vyko seminaras „Kultūra ir kultūrinis pasipriešinimas SSRS okupuotoje Latvijoje“. renginį vedė Sandra Kalnietė. Susirinkimas buvo skirtas 1988 m. birželio 1–2 d. vykusiam jungtiniam kūrybinių sąjungų plenumui. Viename konferencijos pranešimų pasakyta: „Net ir valstybės saugoma, latvių kalba visuomet bus pavojuje. Joks įstatymas neapsaugos, jeigu ji neplės savo erdvės.“

 

Sakoma paprastai:

 

– Čia yra Latvija, ponai. Pasaulyje daug valstybių ir kalbų, bet Latvija ir latvių kalba – viena nedaloma visuma.

 
 

Atgimimo aušroje, 1988-ųjų pradžioje, estų žurnalas „Vikerkaar“ („Vaivorykštė“) paskelbė Mačio Hinto straipsnį, kuris Lietuvoje buvo skaitomas kaip apreiškimas. Jame teigta, kad ankstyvas antros kalbos mokymas pažeidžia vaiko psichiką ir sielą, vaikas gerai neišmoksta nė vienos kalbos. Dabar straipsnis vėl aktualus. Nes darželiuose nuo antrų metų mokoma anglų kalbos.

 

Žmogaus sielos žinovas F. Dostojevskis apie vaikus kalbėjo kaip apie angelus. „Iki devynerių metų jie net nėra žmonės, – sakė rašytojas. – Jie geresni už žmones.“

 

Komunizmas kūrė „naują žmogų“. Globalizmas daro tą patį.

 
 

Kiekvienų metų pabaigoje Latvijos mokslų akademijos Terminų komisija išrenka įdomiausią ir nevalyviausią viešai nuskambėjusią frazę, posakį ar žodį. Nominacijos vadinamos Gada vārdiem un nevārdiem – išvertus apytikriai būtų Metų žodžiai ir nežodžiai.

 

2007 m. laureatu tapo keista žodžių pynė bojāts horizontālais taimkods (pažeistas horizontalus laiko kodas). Tezę į pasaulį paleido Latvijos TV generalinis direktorius Janis Holšteinas. Ištarė jis tą „šedevrą“ bandydamas paaiškinti, kodėl per nacionalinę TV nebuvo parodytas filmas apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Žodžių kombinacija turėjo pateisinti LTV-1 įvestą cenzūrą. Vargu ar pats direktorius suprato, ką leptelėjo, bet pakėlė tautos nuotaiką. Po to vakaro daugelis Latvijos vyrų uždegė žvakę ir tarė savo mylimajai: „Bojāts horizontālais taimkods!“

 

Buvo ir kitas nemažiau simpatiškas naujadaras – ēnstrādnieks, kilęs iš žodžio ēna – šešėlis. Lyg ir šešėlinis darbininkas, žmogus slapukas, šešėlinės ekonomikos veikėjas. Aktuali sąvoka.

 

2008 m. populiariausiųjų teiginių sąraše atsidūrė finansų ministro Ačio Slakterio posakiai: „Mes būsim taupīgi ir Nasing spešl.“ Tai latviškų ir angliškų žodžių maišalynė, kuria ministras, duodamas interviu užsienio žurnalistams, bandė nusakyti valstybės finansų padėtį: esą „būsim taupūs“ ir „nieko ypatinga“.

 

2009-ųjų populiariausios frazės autoriumi paskelbtas Seimo narys Ilmaras Lydaka, iš tautos atstovų tribūnos riktelėjęs: „Aizbāz muti!“ („Užčiaupk gerklę!“).

 
 

2008 m. rugpjūčio 22 d. jaunųjų radikalų partija Visu Latvijai! surengė mitingą už latvių kalbos teises. Tai buvo nedidelė sueiga prie Laisvės paminklo. Žiūrovai – įvairaus amžiaus rygiečiai. Iš jų išsiskyrė tik keli grandinėmis apsikarstę „metalistai“; visuomenei pažįstamų veidų, be pačių partijos pirmininkų, nesimatė. Sueigą saugojo keliasdešimt policininkų, vilkinčių ryškiai žalios spalvos liemenėmis.

 

Suskambėjo liaudies daina, po to sugiedotas himnas Dievs, svēti Latviju! Išstypęs vaikinas paprašė tylos minute pagerbti latvių aukas, ir atskirai – Gruzijos (ką tik buvo pasibaigęs karinis konfliktas Kaukaze). Paskui pranešta, jog internetu surinkta 17 000 parašų. Žmonės reikalavo, kad valstybinės Latvijos mokyklos nuo pirmos klasės visus dalykus dėstytų tik latvių kalba. Tas pats išstypęs vaikinas pakvietė prie mikrofono sportiškos išvaizdos juodais marškinėliais vilkintį draugą. Šis atėjo, krestelėjo į uodegą surištus plaukus. Pasirodo, tai partijos Visu Latvijai! narys Ilmaras Knagis. Pasakęs trumpą patriotinę kalbą, jis pakvietė pagerbti „tikrą latvę“ – Dacę Kalninę. Ant scenos pasirodė smulkutė kiosko „Narvesen“ pardavėja, kuriai buvo įteiktas partijos pagyrimo raštas. Už ką? Kad apgynė valstybės ir tautos garbę. žygdarbio istorija tokia: vasaros viduryje pardavėja neaptarnavo pirkėjo, prabilusio rusiškai. pagyvenusį vyrą mergina pavadino okupantu; šis įsižeidė, tačiau gindamas savo garbę ir orumą kreipėsi ne į Latvijos institucijas, bet į Rusijos Federacijos ambasadą Rygoje.

 

Po apdovanojimo ceremonijos prie mikrofono priėjo Latvių kareivių bendrijos atstovas ir priminė, kad karuose dėl nepriklausomos Latvijos žuvo 80 000 vyrų. Kažkas pyptelėjo, paskui sukaukė. Minioje nuvilnijo atodūsis: Rainio bulvaru kaukdamas ir blykčiodamas švyturėliais atlėkė trijų automobilių kortežas. Ant pilkos spalvos vidurinės mašinos plakėsi Latvijos prezidento vėliavėlė. Kortežas nesustojęs pasuko kairėn ir nušvilpė Brīvības gatve. „Pavyko! – jaunus veidus nutvieskė šypsniai. – Pamatė!“

 

Kai prie mikrofono priėjo baltu kostiumu vilkintis vyras, partijos Visu Latvijai! vienas iš dviejų pirmininkų Imantas Paradniekas, teliko baigti „mišias“. Ir jis užbaigė pranašo mostais: kepurę su užrašu „Es runāju latviski“ esą užsidėjęs 1984 m. ir nuo to laiko nebenusiima. „Latvių kalba skambės ir šimtą, ir tūkstantį metų, ir per amžius. Todėl dabar mes visi esam atsakingi už jos išlikimą! Mums aiškino, kad rusai gins savo kalbą kaip Stalingradą. Mes turime ką atsakyti: ginsime savo kalbą kaip Kuržemės tvirtovę!“ – pasakė žmogus, kurio pavardė lietuviškai reiškia „skolininkas“. Ir nuvilnijo daina apie garbę ir teisę kristi už tėvynę. Kuržemės tvirtovėje.

 

Tą vakarą, lygiai devintą valandą, visoje Latvijoje buvo pradėta akcija „Gaismas tiļti“ („Šviesos tiltai“). Rengiantis pasitikti valstybės devyniasdešimtmetį, „repetuota“ smagi akcija – ant 90 šalies tiltų buvo uždegtos žvakelės. Akciją tiesiogiai transliavo nacionalinis televizijos kanalas LTV-1.

Arvydas Juozaitis. Klaipėda, arba Rytprūsių pradžiamokslis

2015 m. Nr. 7 / Pagaliau viskas stoja į savo vietas. Čia ne kiemai aplink mus, čia ne namai, čia ne šaligatviai ir ne skverai alsuoja vokiška dvasia – ne, čia pati gyvųjų dvasia, čia mes alsuojame kiemais, namais, šaligatviais ir skverais.

Arvydas Juozaitis. Kai niekas nebijojo mirti

2014 m. Nr. 10 / Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės  karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas…

Arvydas Juozaitis. Napoleonas. 101-oji diena

2013 m. Nr. 11 / Paryžius, 1815 metų birželio 21 dienos rytas. Eliziejaus rūmai. Koridorius, amfilada.
Lyg iš šulinio skamba: „Imperatorius vonioje! Jo didenybė vonioje!“

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

Arvydas Juozaitis. Čiurlionis. Juodoji saulė

2012 m. Nr. 8–9 / Skamba preliudas „Ruduo“. MKČ balsas: „Mirties nėra, visa – tik pasaulio tvėrimas.“ Pustelnikas. Palata. MKČ guli ant geležinės lovos, veidu nusisukęs į sieną. Šalia lovos stovi daktaras Olechnovičius

„Metų“ anketa. Kazys Saja, Arvydas Juozaitis, Gasparas Aleksa

2012 m. Nr. 3 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Arvydas Valionis. Vigilijos Miestui ir valstybei

2011 m. Nr. 11 / Arvydas Juozaitis. Ryga – niekieno civilizacija. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 432 p.

Arvydas Juozaitis. Ak, Valduk: „Aš noriu gyventi“

2011 m. Nr. 10 / In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6 / „Ne, brolau, nekrologo aš tau nerašymu“, – kartojau metų metus. Sakiau tai ir pačiam Valdukui. (Taip vienas kitų ir vadinome, kupiškeniškai: jis mane – Arvydukas, aš jį – Valdukas.)

Arvydas Juozaitis. Širdis Vilniuje

2011 m. Nr. 7 / FELIKSAS. Elgiatės kaip karo lauke: žaibiškas situacijos įvertinimas, ryžtingi sprendimai. Puiku, jūs geros formos. Bet pailsėti niekuomet ne pro šalį. Karų čia nenusimato.

Arvydas Juozaitis. Dangaus lašas

2011 m. Nr. 1 / Pasaulis nėra gailestingas stipriems, ką jau kalbėti apie silpnuosius. Ir nieko nauja po saule, nes permainų laikais, sumaišties ir negandų metais žūsta tiek stiprus, tiek silpnas.

Arvydas Juozaitis. Sapnis par Latviju

2009 m. Nr. 8–9 / Ryga – baltų pasaulio megapolis ir baisus nesusipratimas. Šis Miestas, niekada neturėjęs karališkųjų regalijų, karaliavo ir tebekaraliauja Baltijos pakrantėje. Jo galia slepia ydą, nes jo valdžia – be kilmės, ir eina iš vienų svetimų rankų į kitas…